Brangus Grimuarai!
Pakalbėkim apie tave.
„Yra ir įdomesnių temų. Pavyzdžiui, galėtum nors kartą užbaigti temą, kurią pradedi.“
Tu esi įdomus. Ir dabar nori nukreipti mano dėmesį. Žinau, kad neužbaigiu pradėtų temų. Bet juk jos yra begalinės, neišsemiamos. Taigi, apie tave.
„Geriau nelįsk, kur nereikia.“
Bet juk reikia. Mes kalbamės kasdien. Pažaiskim žaidimą. Atsakyk TAIP arba NE. Sutinki?
„Jei mane girdėtum, žinotum, kad giliai atsidusau. TAIP“
Tavo vardas yra Grimuaras.
„Eini pavojingu keliu, ragana“
TAIP ar NE?
„NE“
Žinojau. Jei atspėsiu tavo vardą, tu išlįsi iš knygos ir man pasirodysi?
„…“
TAIP ar NE?
„TAIP!”
Cha! Tu visai nebuvai burtininkas, raganius. Kodėl melavai ?
„Tam, kad kas nors paimtų pagaliau šitą nelemtą knygą ir pradėtų rašyti. Ar dabar atsikratysi manimi ?“
Ne, Grimuarai. Nors, neslėpsiu, esu truputį nusivylusi, kad nesi raganius. Galvojau, kodėl man sunkiai sekasi rašyti apie kerus. Galvojau, kad man padėsi.
„Nenuvertink demono sugebėjimų, ragana. Galiu tau padėti. Jei nebijai.“
Juk man tereikia neatspėti tavo vardo ir tu negalėsi palikti knygos. O kaip ta ragana, kurią buvai įsižiūrėjęs? Ar ta istorija taip pat melas?
„Buvo ragana ir jausmai buvo. Ji pasirinko kitą“
Papasakok man.
„Kitą kartą. Šiam paatviravimų jau užteks. Rašyk apie magiją“
O gal pakalbam apie Dievą?
„Nori su demonu kalbėti apie Dievą?“
Šiandien buvau koncerte bažnyčioje Bonifacijaus miestelyje, Korsikos saloje. Septyni vyrai dainavo a capella. Dieviška muzika, nuostabiai skambanti bažnyčios skliautais. Klausiausi ir galvojau apie Dievą ir Dievo namus. Bažnyčia nėra Dievo namai. Tai žmonių sukurti namai, vieta, kur susirinkę bando pajusti Dievą. Ir kartais būryje tai pavyksta lengviau. Todėl nuo senų senovės žmonės rinkosi kartu, atliko ritualus, kad drauge pajustų Dievą. Ir pajunta, kodėl gi ne, juk iš tiesų kiekvienas turi Dievą savyje. Siela – Dievo kibirkštis. Ar būtina kažkur eiti, kad ją pajustum? Nebūtina. Bet žmonės nueina, nes taip lengviau nusiteikti, atsitraukti nuo žemiškų reikalų. Nėra prasmė kovoti dėl Dievo, niekas jo iš žmogaus atimti negali. Gali išplėšti širdį, tačiau tada numiręs jis vis tiek bus su Dievu. O kokius ritualus žmonės sugalvoja, kad pagarbintų Dievą, čia jau išradingumo reikalas. Tik kad labiausiai garbinti Dievą tikriausiai padeda demonai, pataisyk mane, jei klystu.
„Įdomus minčių posūkis, iš žmogaus dar tokio nesu girdėjęs“
Bet juk aš ragana, man viskas kitaip.
„Nagi, paaiškink, kaip demonai padeda garbinti Dievą?“
Demonai juk gundo? Godumas, puikybė, pavydas, ištvirkimas, persirijimas ir kitos nuodėmės, žinau, kad kiekvienas demonas turi savo firminę nuodėmę, kuria gundo. Arba tiksliau, sukuria žmonėms situacijas, kurioje jie turi rinktis – godulys ar meilė, puikybė ar meilė ir taip toliau. Pasirinkdamas meilę žmogus garbina Dievą.
„Juk žmonės ateina į šią Žemę mokytis, sutvirtėti dvasiškai. Kaip jie galėtų sutvirtėti be išbandymų? Tik tamsoje išryškėja šviesa. Tu teisi, mes sukuriam dvasines treniruotes. Jei stiprėji, kuo toliau, tuo mažiau gundymo jauti, nes tau nekyla abejonių, ką pasirinkti. Iš tiesų, prieš ateidami į šį pasaulį žmonės (sielos) patys sudaro sutartis su demonais, kokias treniruotes nori praeiti“
Jūs taip stengiatės sugundyti. O jei žmogus atsilaiko, ar demonai pyksta?
„Ar mokytojas pyksta, jei mokinys išsprendžia sudėtingą užduotį?“
Paprastai žmonės keikia demonus, laiko jus visų blogybių šaltiniu.
„Galbūt taip paprasčiau, nei prisiimti atsakomybę už savo pačių sprendimus“
Tai nejaugi jie turėtų džiūgauti, pajutę, kad juos stengiamasi įvilioti į spąstus? Ką žmonės turėtų daryti pajutę demono įsikišimą?
„Turėtų pasakyti: Matau tave. Žinau, ką bandai padaryti. Dėkoju už pamoką, aš renkuosi meilę“
Kaip paprasta! Matau tave, Grimuarai. Dėkoju tau už pamoką.
Tavo Lavisa
