Brangus Grimuarai!
Lietuvių mitologijoje yra sakmė apie tai, kaip dievas įsikūnija į elgetą senelį ir eina per žmones. Tai viena svarbiausių pamokų, kurią perteikė protėviai, esu tikra, kad kiekvienoje religijoje yra apie tai kalbama. Visai nesvarbu, ar sutiktas elgeta ar kitas pagalbos reikalingas žmogus yra tikras vargeta, ar pats Dievas, kuriam iš tiesų nieko nereikia, šioje situacijoje tau svarbu tavo elgesys. Jis atskleidžia tiesą apie tavo sielą. Kiek ji jau išmoko šioje Žemėje, ir kiek jai dar reikia pasimokyti. Jei tavo elgesys skirtas tam, kad kitas pasijustų geriau tiesiog iš meilės kitai būtybei ir sau pačiam, egzaminą išlaikei. Jei padėjai jausdamasis pranašesnis, dar reikėtų padirbėti. Jeigu dar labiau įskaudinai, atstūmei kitą būtybę – tavęs laukia dar daug pamokų šiame ir kituose gyvenimuose. Visos santykių situacijos iš tiesų tėra tik veidrodžiai, kurie atskleidžia tau tiesą apie tave. Jeigu nori ją matyti, gali pasimokyti ir patobulėti. Jei matyti nesinori, ką gi… Tai visiškai suprantama. Nėra nieko baisiau, kaip pažvelgti tiesiai į savo širdį, be kaukių, į nuoskaudas, traumas ir silpnybes. Mes taip mėgstame matyti save gražesnėje šviesoje.
Iš tiesų gana linksma stebėti, kaip žmonės ieško prasmės ir nušvitimo. Kažko didelio ir įspūdingo, kas įprasmintų šį gyvenimą. Dažniausiai prasmės ieškotojai patenka į puikybės spąstus. Sako, velnias slypi detalėse. O nušvitimas – mažutėse, tačiau tokiose svarbiose smulkmenose. Šypsenoje, maloniame, padrąsinančiame žodyje, maloniame pokalbyje, apkabinime. Tada, kai šių dalykų ypač reikia. Būna situacijų, kai vos keli žodžiai, kuriuos mes patys tuojau pat pamirštame, kitam žmogui įstringa ilgam, gal net visam gyvenimui. Tačiau dažnai per paprasta ir menka atrodo, kad maloniai pasisveikinti – viena gyvenimo prasmių.
Norim ar ne, mes esame susiję nematomais saitais, lyg voratinklio gijomis, kurios eina nuo mūsų į visas kitas pasaulio būtybes, žmones, gyvūnus, augalus, pačią Žemę. Per tas voratinklio gijas kiekvieną akimirką sklinda informacija, kartais stipriau orientuota į kitą būtybę, tačiau ir tokiu atveju perduodama visam tinklui. Galima įsivaizduoti perduodamą informaciją tam tikros spalvos. Tinklas aplink mus būna panašios spalvos, ką skleidžiame. Ką skleidžiame, tą pritraukiame. Ir mūsų gyvenimo užduotis – skleisti visu tinklu kuo gražesnę spalvą. Ne visada pavyksta. Kerštas, smerkimas, vertinimas, pyktis, liūdesys, abejingumas tamsina mus ir visą mūsų tinklą aplinkui. Meilė, dėkingumas, atjauta, džiaugsmas, euforija, švelnumas, grožėjimasis, palaikymas ir taip toliau, šviesina. Nebūtina savanoriauti ar imtis didžiulių darbų, kad prisidėtum prie šviesos. Gali gyventi vienui vienas, tačiau jei kursi kažką gražaus, medituosi ar melsiesi, tavo indėlis į bendrą katilą bus šimtą kartų geresnis, nei to, kuris kas savaitę duoda išmaldos su išdidaus pamokslo žodžiais. Namų ūkiu besirūpinanti močiutė gali būti ta šviesa ir šiluma, kuri visiems aplinkiniams suteiks stiprybės ištverti išbandymus, sukels norą būti geresniu vien prisiminus tą gerąją namų dvasią. Būna ir kitokios močiutės, kurios visus laiko įkaitais ir išgeria jų energiją. Abiem atvejais, močiutės darys tuos pačius buitinius darbus. Skirsis vidinė šviesa.
Tas, kuris vadina save šviesos kariu, o visus kitus laiko tamsiais ir nesusipratėliais, žinoma, skleidžia ne itin kokią energiją į bendrą katilą. Tokių „šviesos karių“ yra nuo pat žmonijos pradžios. Kartais tai pasireiškia tiesiog panieka, tačiau labai dažnai ir tiesioginiu smurtu, iškeltais tikėjimo kalavijais, kryžiaus žygiais. Labiausiai viliojantis sūris dvasingumo pelėkautuose – būti pranašesniam už kitą – tikėti į vienintelį tikrą dievą, suprasti visus pasaulio reikalus geriau nei tamsioji žmonijos dalis.
„Argi ne puikybė aiškinti gyvenimo tiesas kitiems?“
Aiškinu tik tau, Grimuarai. Manau, kad šiek tiek pamokymų tau nepakenks.
„Įžūli ragana. Ar esi labai nušvitusi pati? Juk raganos skirstomos į baltas ir juodas, ar ne?“
Aš, Grimuarai, kaip ir tu, ne balta ir ne juoda. Aš magijos spalvos, o magija visokia. Tačiau net tamsiausiomis savo akimirkomis žinau, kad tereikia skleisti gėrį. Jis paprastas ir toks sudėtingas. Man ne visada pavyksta. Tačiau gal ateityje pavyks, juk tu man padėsi, Grimuarai?
Tavo Lavisa
