Pirma Raganiško dienoraščio rašymo savaitė

Pirma mano pačios pasiskelbto vasaros iššūkio savaitė praėjo. Neslėpsiu, ji buvo sunki. Ne todėl, kad rašyti sunku. Dienos buvo pilnos įvairios veiklos, planų, užduočių, galvoje sukosi tiek daug dalykų, jog kartais atrodė, kad joje apskritai nieko nėra. O kūrybai paprastai reikia bent trupučio erdvės. Galvoje ir dienoje. Vis dėlto, nebuvo dienų, kai norėjosi tiesiog imti ir nieko nerašyti. Nuo šio jausmo gelbsti tai, kad mano tikslas parašyti po mažą tekstuką. Jis užima nedaug laiko. Padaryti vieną užsibrėžtą nedidelį dalyką yra lengviau, nei didelį ir sudėtingą. Mano tikslas šiuo metu yra nuoseklumas, įpročio išsiugdymas. Tobula svajonė – pradėti dieną nuo penkiolikos minučių laisvojo rašymo. Pačiai keista ir pikta, kad tų penkiolikos minučių rytais kol kas nerandu. Anksčiau taip darydavau ir tai buvo puikiausias būdas pradėti dieną. Noriu šį įprotį susigrąžinti. Jei kas nors gūžtelėjote pečiais ir nusistebėjote, kad vargstu su tokiu paprastu noru, pamėginkite surasti tas penkiolika minučių kiekvieną rytą savo mėgstamai veiklai. Mankštai. Meditacijai. Dėkingumo maldai. Pasidalinkite, kaip  sekasi 😊

Dienoraščio forma, kurią pasirinkau, taip pat man nėra labai patogi. Kur kas lengviau pasakoti meilės ir nuotykių istoriją ir tokiu būdu pasakyti tai, ką noriu pasakyti, pasidalinti atradimais, įžvalgomis, žiniomis. Per savo herojus, per lengvą žanrą, kai galiu tiesiog gūžtelėti pečiais ir sakyti, kad tai nieko rimto. Kas kita, kai kalbu tiesiogiai, apie save, savo nuomonę. Tada sunku. Todėl ir nekviečiu visų skaityti mano vasaros iššūkio, dėl atnaujintos internetinės svetainės net nežinau, ar iš viso jį kas nors skaito. Tai nėra svarbu, kitaip nei su knygomis.

Rašau netikrą dienoraštį, magišką, vardu Grimuaras, kuris lyg tikras asmuo, retkarčiais įsitraukia į mano mintis, atsako, barasi. Išgalvotas Grimuaras, išgalvotas magijos egzaminas, išgalvota ragana. Tačiau tuose įrašuose būna daug tiesos iš mano dienos. Jei rašau, kad jau vėlu ir visą dieną neprisiruošiau imtis projekto, taip ir yra. Šiame dienoraštyje susipina mano tikri išgyvenimai, mistinis išgalvotas grožinis kūrinys, vidiniai pamąstymai.

Po savaitės rašymo prisiminiau patį svarbiausią jausmą, kodėl pradėjau rašyti. Piešti vaizdus ir jausmus žodžiais. Tas jausmas, kurį visada jaučiau rašydama „Būti (su) ragana“. Vienintelis jausmas, dėl kurio verta imtis grožinio rašymo. Tiesiog dėl to, kad rašyti yra žiauriai malonu. Visi kiti motyvai yra niekiniai. Šis prisiminimas po pirmos savaitės rašymo iššūkio yra žiauriai geras atlygis.

Vienas iš smagių rašymo pratimų, kuriuos darau, yra paimti ir užrašyti, kas šiuo momentu vyksta aplinkui. Štai, kad ir dabar.

Esu lėktuve į Paryžių. Lėktuvas šiek tiek mažesnis, nei įprasta ir mes su Juozu sėdime dvivietėje pusėje, 6a ir 6c vietose. Kur dingo 6B? Nežinau, šiame lėktuve B vietų nėra. Kažkur per maždaug dešimt eilių verkia kūdikis. Man įdomu, ar tai ta pati mažesnė nei metukų mergytė, kurią mama nešė ant rankų prieš įsilaipinant ir linksmai kalbino: „Tu skrisi lėktuvu. Dar nežinai, kas tavęs laukia.“ Tada nusijuokė. “Ir mes nežinom, Visas lėktuvas dar nežino, kas jų laukia. Bet tu būsi gera, susitariam?“

Taip, tai ta pati mergytė. Verksmas nutilo, nes, pasirodo, mama ją pradėjo nešioti ant rankų tarpueiliu ir atėjo iki mūsų. Vaikas apsnūdęs kniumba ant mamos peties, išrengta iki lengvo smėlinuko, nes lėktuve karšta. Kaip buvo keista, kai jos abi kurį laiką stovėjo prie mūsų vietų, o aš tuo metu  apie jas rašiau!

Štai ir istorija, nors norėjau aprašyti, kaip mudu su Juozu abu išsitraukėm kompiuterius ir pasidėjom ant netvirtų atsiverčiamų padėkliukų, skirtų dėti maistui. Vyras  dirba, išsidėliojęs lapus, skaičiavimo mašinėlę ir sąrašus, aš rašau. Vietos nedaug, badomės alkūnėm. Kadangi Juozui reikia daug daiktų, kad dirbtų, viskas nuolat krenta žemyn. Mudu irztam ir juokiamės. Jis atsiprašo, kad pertraukia mano mintis, o aš vypteliu ir paimu mažą buteliuką raudono vyno, kokius duoda lėktuvuose. Demonstratyviai patraukiu, sakydama, kad kol turiu vyno, galiu į viską žiūrėti su humoru.

Aprašyti, kas vyksta aplinkui, kokie vaizdai ir kvapai, jausmas ir įspūdis, tiesiog dokumentuoti momentą kaip įmanoma vaizdingiau – viena puikiausių rašymo treniruočių. Esu beveik tikra, kad ji aprašyta knygoje „Kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“. Šis pratimas lavina pastabumą, kalbos vaizdingumą, detalių išskyrimą.

Dar vienas iš vasaros projekto tikslų – išjungti vidinį kritiką. Pavyks ar ne, įtariu, kad laukia dar nemažai atradimų iš tokio nedidelio rašymo nuotykio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Rekomenduoju paskaityti

Verified by MonsterInsights