41 diena

Brangus Grimuarai!

 

Kiekvieną vakarą sėdu rašyti sunkiai išlaikydama atmerktas akis iš nuovargio. Dienos bėga kupinos nuotykių ir fizinių išbandymų. Per kalnus ir akmenis, per žliugsinčias upių vagas ir sniegą. Tačiau kaip skiriasi fizinis nuovargis nuo psichologinio!  Dabar jaučiu didesnį įkvėpimą  ir norą veikti, rašyti, planuoti, nei per ankstesnius mėnesius.

Šiandien buvome krabų safaryje. Taip įmantriai vadinasi krabų žvejyba, o dar tiksliau, plaukimas laiveliu pažiūrėti, kaip su tinklu iš jūros dugno ištraukiami krabai. Prieš tai paplaukiojome pakrante ir matėme jūrų ruonį, plaukiojantį Barenco jūroje. Jis mums pasirodė vos kelis kartus, nebuvo nusiteikęs mūsų linksminti.

Tada traukėme krabus. Į „mūsų“ tinklą įkliuvo trys karališkieji krabai. Pasirodo, karališkaisiais jie vadinami todėl, kad darinėjant iš jų išbėga mėlynas kraujas. Na, ne kraujas ten, tik tamsiai mėlynos spalvos skystis, tačiau mėlyna vis tiek asocijuojasi su karališka linija. Tuos krabus mums paruošė pietums. Gavosi visas kalnas krabų žnyplių, juos gamino gudrių ir aštrių akių vyriškis, kuris atėjo prie prieplaukos su žvejo kostiumu ir didžiuliu kabliu rankoje. Praminiau jį Captain Hook. Jis labai panašus į piratą, o praeituose gyvenimuose ir yra išbandęs tokį gyvenimo būdą. Dar prie krabų gavome visą kepalą šviežiai iškeptos baltos duonos.

Kalbant apie praeitus gyvenimus. Ar tiki reinkarnacija, Grimuarai?

„Kas čia per klausimas?“

Juokauju. Juk aš turiu išlikusių prisiminimų iš praeito gyvenimo. Tiesą sakant, ne visai tikslu jį vadinti „praeitu“, taip atrodo, kad mes gyvename tuos gyvenimus tvarkingai iš eilės, tačiau taip nėra. Laikas tėra šios dimensijos sąvoka, kitose jos nėra. Visi mūsų gyvenimai vyksta vienu metus. Mūsų siela yra per didelė, kad sutilptų į vieną kūną, o mūsų trimatis suvokimas per daug ribotas, kad suprastume anapusinę tvarką. Ir nereikia.

Vieną kartą, kai be proto ilgėjausi savo dvasinės šeimos ir šaukiau į nakties dangų, kad be jų negaliu, visos žvaigždės danguje staiga pradėjo mirgėti. Man pasiuntė tokį meilės ir džiaugsmo pliūpsnį, kad apsalau, ir tuo pačiu supratau, kad tai tik menkas atspindys to, kas laukia anapus. O tada atėjo žinutė, kad šis gyvenimas lyg vaikų vasaros stovykla – išleidžiame juos trumpam laikui, tikimės, kad jie gerai praleis laiką, išmoks naujų dalykų, susiras draugų. O tada, visai netrukus, po savaitės ar dviejų, sugrįš namo. Tik viena ar dvi trumpos savaitėlės, suaugusiojo akimis. Kartais vaikai be galo ilgisi namų ir prašosi greičiau sugrįžti. O kartais tikrai šauniai praleidžia laiką.

Visas mūsų gyvenimas iš amžinybės pozicijos yra juokingos kelios dienos, per kurias turime išmokti naujų dalykų, atlikti tam tikrus suplanuotus darbus. Ir grįžti namo, pas mylinčią šeimą.

Aš nuolat jaučiu savo dvasinę šeimą šalia. Kai kurie jų yra kartu su manimi šiame gyvenime. Kiti laukia anapus. Aš mėgaujuosi savo „stovykla“ ir stengiuosi neleisti laiko veltui.

O, Grimuarai, mes, žmonės, turime tokią nuostabią Žemę žaisti savo žaidimus!  Tiesa, ar žinai, kad Žemė yra gyva, alsuojanti būtybė? Ir Saulė, Mėnulis, Jūra, Miškas ir visi kiti? Mes visi drauge šiame beprotiškame nuotykyje.

Laiškelio pabaigai juokelis. Neseniai klausiau vieno komiko. Jis sako: man atrodo, Dievas sukūrė paauglius kaip kerštą žmonėms. Tipo, „Štai pajuskit patys, ką reiškia sukurti būtybę, kuri čia pat ima neigti jūsų buvimą ir neklausyti su meile pateiktų nurodymų“ 😊

Nežinau, kaip tau, tačiau man pasirodė juokinga.

 

Tavo Lavisa

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Rekomenduoju paskaityti

Verified by MonsterInsights