35 diena

Brangus Grimuarai!

Vietos keičiasi, kol kas kiekvienoje liekame po vieną naktį. Ir tos paros visada atrodo per mažai, tiek daug visko yra apžiūrėti. Suprantu, kad net turėdama savaitę ar kelias, vis tiek visko nespėčiau. Tikriausiai ir nereikia. Svarbiausia gyventi kiekvieną dieną turiningai, išsinešti iš jos kažką įsimintino.

Sėdžiu traukinyje, pro langą bėga vaizdai. Gal todėl ir nuotaika filosofiška, negaliu nelyginti, kad taip pat greitai skrieja gyvenimas. Kartą vienas kunigas man sakė, kad viena didžiausių žmogaus saviapgaulių yra ta, kad jis turi daug laiko. Laiko pildyti savo svajones, laiko pasimatyti su giminaičiais ar draugais, laiko mylėti, atleisti, gyventi. Tiesa, kunigas tą kartą kalbėjo apie žmogaus santykį su Dievu. Apie tai, kaip žmogus galvoja, kad dar turės laiko atsigręžti ar susitaikyti su Dievu ir, jei nesuspėja iki mirties, tada jam neišvengiamas amžinas pragaras.

Kaip taip galėtų nutikti, kai žmonės tokie gražūs? Spindinčių sielų, tobuli savo netobulumuose, kiekvienas savaip, ypatingai sudužęs, tačiau vis tiek sugeba rasti šviesą?

„Ar tik tai nėra toksiškas pozityvumas?“

Ne, Grimuarai, tai nėra toksiškas pozityvumas. Aš už tai, kad skausmą reikia išverkti ir iškalbėti, pyktį išrėkti, gal net iškeikti, baimę pripažinti. Aš už tai, kad kenčiantį apkabinti (jei jam tai tinka) ir būti šalia, perimant bent dalį naštos. O ne sakyti: „Viskas bus gerai, tik šypsokis ir palengvės“ Arba, dar baisiau, manyti, kad tie, kurie kenčia, kažką padarė ne taip ir to nusipelnė. Ne mūsų, gyvenančių šioje Žemėje, reikalas, kas ko nusipelnė. Tačiau mūsų reikalas būti žmogiškiems ir geriems su savimi ir kitais. Tuo man patinka raganos, jos retai būna isteriškai pozityvios.

Ką tik pro traukinio langą mačiau jauną apsikabinusią porelę, regis, jie linko vienas prie kito bučiniui. Juk sakiau – žmonės yra gražūs! mano meilės romanų rašytojos širdis nuo tokio vaizdelio apsalo 🙂

Kaip brangų dalyką fiksuoju nuoširdžias šypsenas. Per keliones būna smagu, kai išgirstu lietuvių kalbą. Tada būtinai sveikinuosi ir šiek tiek paplepam. Džiugu, kad išgirdę: „Labą dieną“ žmonės nušvinta.

Rašydama „Regėtoją“, o dabar „Airilę“ daug galvoju apie tautos likimą. Lietuvių tautos, kuri nuo didžiausios Europos valstybės tapo mažulyčiu gintaro lašeliu žemėlapyje. Apie jotvingių gentį, kuri buvo didelė, narsi ir turtinga, tačiau neišliko. Istorinės priežastys daugiau ar mažiau aiškios, tačiau mane domina dvasinės, energetinės. „Airilėje“ bus mažiau istorinių faktų, tačiau, ragis, pagavau prakeiksmą, graužiantį tautas iš vidaus, už uodegos. Rašyti Dovinės raganų seriją yra geliančiai saldu, nes rašau lengvą meilės romaną, tačiau niekada nepamirštu, kad Airilės veiksmas prasideda 1234 metais, o apie 1283-uosius jotvingiai buvo sunaikinti. Ir raganos ar ne raganos, mano knygose šis faktas nepasikeis.

Skaitydama istoriją, negaliu negalvoti apie šiandienos Lietuvą. Todėl taip džiaugiuosi, kai žmonės, išgirdę „Labą dieną“ šypsosi.

 

Tavo Lavisa

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Rekomenduoju paskaityti

Verified by MonsterInsights