28 diena

Brangus Grimuarai!

 

Pirmas vasaros mėnuo eina į pabaigą. Šiandien galvojau apie tai, ką šis mažas rašymo projektas man duoda. Nesu tikra, ar duoda ką nors tiems, kas skaito. Tačiau man suteikia labai daug. Keista, kaip toks nedidelis dalykas, kaip vieno laiškelio parašymas kasdien, gali turėti tokią įtaką.

Rašymas apskritai (tikriausiai negalima vartoti žodžio „apskritai“ 😊) man yra stebuklingas dalykas. Dienoraščio rašymas paprastai padeda išveikti susikaupusias emocijas, aiškiau suguldyti savo mintis. Greitasis rašymas iškelia dalykus iš pasąmonės lyg meditacija. Pagal žymių žmonių dienoraščius stengiamės suprasti, geriau pažinti tą žmogų, kita vertus, labai smalsu žvilgtelėti į intymiausią dalyką: žmogaus mintis.

Pagalvok, kaip gailimės, kad mūsų protėviai neturėjo rašto bent keliais amžiais anksčiau. Daug atiduotume, kad galėtume perskaityti apie lietuvių mitologiją, tikybą, istorinius įvykius, aprašytus pačių lietuvių. Užsieniečiai keliautojai ne viską suprato, o dažnai ir nenorėjo suprasti, įvykius savo aprašymuose nuspalvindami taip, kaip norėjo.

Pagalvok, Grimuarai, kas būtų, jei surastume kokio vienuolikto ar dvylikto amžiaus raganos užrašus? O gal žynio dienoraštį?

Paauglystė, jaunystė man buvo sunkus laikotarpis, greičiausiai, daugeliui taip būna. Rašiau dienoraštį, eilėraščius ir tai man padėjo. Vėliau lioviausi ir rašymas į mano gyvenimą atėjo vėl sunkiu etapu. Buvau pervargusi: magistrantūros studijos, darbas mokykloje, kuris išsunkia iki paskutinio energijos lašo, du maži vaikai. Miegodavau po kelias valandas, prasidėjo atminties duobės, atrodžiau taip, kad pažįstamas fotografas nufotografavęs ištrynė nuotrauką. „Nerodysiu“, pasakė. Tačiau aš žinojau, kodėl, nes tą kartą buvo nuotraukų ir su kitais žmonėmis ir aš atrodžiau senutė su zombio akimis. Lankė juodos mintys. Štai tokia savijauta buvo, kai tą lapkritį, penktą valandą ryto pasiėmiau vietinį laikraštį. Kodėl ryte prieš darbą, kai reikia išsiruošti pačiai ir suruošti vaikus, ėmiausi skaityti laikraštį, nežinau. Čia galima pakalbėti apie likimo ženklus, angelo (o gal raganos) ranką. Pamačiau poezijos konkurso skelbimą ir užsikabinau lyg už gelbėjimosi rato. Atrodo, eilėraštį apie savo miestą išsiunčiau tą pačią dieną. Dabar manau, kad tas skelbimas nulėmė didžiąją dalį vėlesniais metais sekusių gyvenimo permainų. Gali būti, kad be to pirmojo eilėraščio, dabar nebūtų Lavisos Spell.

Nuo šių Naujų Metų vėl jaučiu emocinę duobę. Tikriausiai tai normalu, gyvenimas banguoja. Net jei išoriškai viskas atrodo nuostabu, vidinis pojūtis gali būti ir kitoks. Tik birželį pradėjo šviesėti akyse. Įrašai raganiškame dienoraštyje lyg piliulės, vartojamos kasdien suteikia vidinę ramybę. Tai trumpa valandėlė su savo mintimis, su savo kūrybiškumu.

Nes kasdienybė tikrai banguojanti – rytoj važiuoju savaitgaliui į Vilnių, užbaigti darbo su metaforinėmis asociatyvinėmis kortelėmis studijų metus, laikyti egzaminą. Pirmadienį Kaune, Kalniečių parke, literatūrinis piknikas, mano pokalbis su Giedre Pūriene apie rašymą ir savilaidą. O antradienį iš pat ryto jau reikės čiupti lagaminus ir dumti į šiaurę, į Norvegiją.

Lagamine būtinai atsiras vietos ir tau, Grimuarai.

 

Tavo Lavisa

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Rekomenduoju paskaityti

Verified by MonsterInsights