18 diena

Brangus Grimuarai!

 

Pabūk šiandien tiesiog dienoraštis.

Rašau vėlai. Ryte nuėjau pasivaikščioti pajūriu, Palombagijos paplūdimys yra tikriausiai geriausias visoje Korsikoje. Smulkus smėliukas, tobulas keturių kilometrų krantas, o vandens skaidrumas! Pirmą rytą maudantis apėmė nuostaba, kai įbridus tuojau pat prisistatė sidabrinės žuvelės ir smalsiai tyrinėjo įsibrovėlę į jų valdas. Vanduo nuostabios turkio spalvos, saulei šviečiant spindi auksiniais ratilais. Buvo dar labiau nuostabu, kai maudžiausi naktį ir vanduo vis tiek persimatė iki dugno, o ratilai buvo sidabriniai nuo mėnulio.

Anksčiau tokį siurrealistinį pojūtį patyriau Gran Kanarijoje, kai maudėmės naktį ir buvo keistai apniukę. Visiškai juodas vanduo ir juodas dangus susiliejo, ir liko jausmas, kad tiesiog plūduriuoju juodoj bekraštėj erdvėj.

Šį rytą išsikraustėm iš Palombagijos, todėl norėjosi atsisveikinti su tuo nuostabiu pasaulio kampeliu. Esu dėkinga, nes būtent ši vieta padėjo man atsigauti.

Toliau dieną praleidau kalnuose, išbandėme kanjoningą. Tai leidimasis kanjonu tekančia upe žemyn. Buvo labai smagu, daug krioklių, nuo jų reikėjo šokinėti, čiuožinėti akmenimis, kaip vandens parko čiuožyklomis. Turiu pasakyti, kad niekas taip neišvalo galvos, kaip šuolis nuo uolos keturis metrus žemyn į nedidelį upės vandens baseinėlį arba čiuožimas su srove uolomis atbulomis ir nėrimas į vandenį. Su batais, šalmu ir vandens kostiumu.

Mūsų gidas, Sirilas, buvo spalvinga asmenybė. Mes jį praminėme Tarzanu. Neaukštas ir lieknas, jo kūnas vien tik iš raumenų, kurie įgyti aktyvioje veikloje. Įdegęs, pusilgius plaukus susipynęs  į mažą kaselę, ant kaklo pakabutis – virvelėmis aprištas kristalas. Šlapiais akmenimis ir kalnais bėgiojo kaip gepardas, ten kur mes leidomės kriokliais žemyn čiuožimo gulomis pozoje, visus klientus nuleidęs žemyn gidas nuo stačios uolos numesdavo į vandenį neperšlampamos medžiagos krepšį, o pats tuos kelis metrus šokdavo žemyn ant galvos, kūlvirsčiu ir visaip kitaip mus linksmindamas. Mano vyras man šnipštelėjo, kad gidas galėtų būti puikus mano rašomų knygų herojus. Visiškai tam pritariu.

Kalbant apie knygas, paprastai į keliones neimu meilės romanų, nes juos tiesiog per greitai perskaitau. Turiu skaityklę, bet jos niekaip nepamilstu. Šį kartą pareiškiau, kad man būtinos emocinio palaikymo knygos ir pasiėmiau tris. Žinoma, jas jau perskaičiau, o atostogų liko dar savaitė. Iš tiesų, tai pasiėmiau penkias knygas – dar dvi apie raganystes. Oksfordo mokslininkų magijos tyrinėjimo mokslinius straipsnius ir Škotijos raganos knygą apie liaudies raganystes, šventes, ritualus burtus ir visa kita. Jos sudėtingesnės, todėl kol kas perskaičiau tik vieną straipsnį. Jei toliau rasiu įdomių faktų, su tavimi pasidalinsiu.

Meilės romanų stygius jau duoda teigiamą poveikį – neturint ką skaityti, mintys savaime krypsta į Airilę, kurią iki rugsėjo planuoju užbaigti. Šiandien kilo gerų minčių, nekantrauju prie jos sėsti ir sudėlioti viską į savo vietas.

Gal netgi rytoj pavyks, jei žygis kalnais neišsitęs nuo ryto iki vakaro.

 

Tavo Lavisa

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Rekomenduoju paskaityti

Verified by MonsterInsights