Kaip prastumti darbo dieną?

Dieve, kaip prastumti šitą dieną? – sunkiai atsidūsta kolegė, žiūrėdama pro langą liūdnai tuščiomis akimis ir iš nuovargio ir nuobodulio papilkėjusiu veidu.

Jos atodūsis skaudžiais pavojaus varpais nuaidi mano pačios galvoje ir širdyje.

Ding dong.

Kaip prastumti šią darbo dieną?

Ding dong.

Kaip prastumti penkias darbo dienas?

Ding dong.

Kaip prastumti kelis mėnesius iki atostogų?

Kaip prastumti keletą dešimtmečių iki pensijos?

– Juk supranti, kad taip gyventi negalima? – sušnibžda mano vidinis, daug metų gniaužtas, balsiukas. – Gyvenimas yra brangi dovana, negali stumti jo lyg kančios. Jei taip elgsiesi – susirgsi, – dar pagrasina.

– Tačiau ar tu supranti, – atšaunu, – kad aš sunkiai dirbau dvidešimt metų, kad išlaikyčiau šią darbo vietą? Įgijau tris aukštojo mokslo diplomus. Apsigyniau reikiamas kvalifikacijas, investuodama savo laisvalaikį ir pinigus. Ar supranti, kad man keturiasdešimt ir tai nėra pats tinkamiausias amžius ieškoti naujo darbo, kuriam neturi jokios patirties?

Nuskambėjo skambutis ir aš nuskubėjau vesti pamokos. Patikrinau namų darbus, paaiškinau naują temą, padiskutavome su mokiniais apie mėgstamą muziką, pajuokavome ir jie kibo į užduotis klausydamiesi tyliai tyliai leidžiamos išsirinktos melodijos.

– Matai? – tariau vidiniam balseliui. – Aš moku šį darbą, man patinka dirbti su vaikais. Man čia viskas aišku.

– O gal tai ir yra problema? – atrėmė širdies balsas. – Žmogui reikia naujovių ir iššūkių, kad jaustųsi užsidegęs ir gyvas. Rutina užgesina akių žibėjimą.

Pasinėriau į kasdienybės darbus ir įkyriajam balseliui teko nutilti. Tačiau vos ištaikęs vienumos ar tylos akimirką jis nepraleisdavo progos. Nepasakydavo nieko naujo, vėl ir vėl sukdavo tą pačią giesmelę. Girdėjau ją jau beveik dvidešimt metų.

Dar tik pradėjusi studijuoti supratau, kad ši profesija – ne mano kelias. Iš tiesų, žinojau tai nuo pat vaikystės. Kai mokiniai, su kuriais puikiai sutariau, paklausdavo: „Ar visada norėjote tapti mokytoja?“, tekdavo nuoširdžiai atsakyti: „Niekada to nenorėjau“. Ir čia pat patardavau: „Jūs eikite tik ten, kur veda širdis, stenkitės atrasti savo kelią. Kitaip bus sunku“. Diskutuodavome, kas svarbiau – didesnis uždarbis ar mėgstama veikla. Su skausmu mačiau, kad dauguma šešiolikmečių jau nusimetę svajonių sparnus ir patikėję visuomenės uždėtais apribojimais. „Tai neįmanoma. Šito aš nesugebėsiu. Reikia daryti, kaip visi daro. Sėkmę pasiekia kiti, ypatingi, žmonės. Tik ne aš.“ Vaikai, atvira širdimi, pasitikėdami suaugusiais, prisiima baimes ir ribas, anksti patiki tokiais nusikalstamais teiginiais, kaip „tu negabus“ ar „su tokiais pažymiais nieko nepasieksi“.

Suvokiau, kad dirbdama tai, kas nėra mano pašaukimas, pati prisidedu prie tokių programų formavimo. Reikia baigti mokyklą, stoti į universitetą ar bent kolegiją, įgyti „rimtą“ profesiją, susirasti darbą, susituokti, turėti du vaikus, mergaitę (geriau, kad pirmoji gimtų mergaitė, tada galės padėti mamai buityje ir prižiūrės jaunesnį brolį, o vėliau rūpinsis senais tėvais) ir berniuką (praktinių sumetimų turėti berniuką mūsų visuomenėje šiuo laikotarpiu mažiau, todėl, galima teigti, kad jis tiesiog dėl grožio). Skirtumas tarp vaikų turi būti trys – keturi metai. Tada reikia imti paskolą ir pirkti butą ir automobilį.

Jei visą šį planą sėkmingai įvykdai, visuomenė, t.y. giminaičiai ir kaimynai, lengviau atsikvepia ir sugrįžta prie savo mėgstamų televizijos laidų.

Jeigu jums buvo smalsu – mokykloje atsidūriau bandydama atitikti tokius reikalavimus.

Taip, aš be galo myliu vaikus ir man patinka su jais bendrauti.

Taip, aš dievinu kalbas ir studijuodama anglų ir lietuvių filologijas universitetuose jaučiau euforiją.

Ir taip, aš turiu didžiulę ydą – esu intravertė ir pabendravusi turiu tokį pat laiko tarpą praleisti vienumoje, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Kai dirbi mokykloje, kur bendravimo ir triukšmo intensyvumą sunku pakelti net ekstravertams, o namuose turi tris vaikus, kelios minutės sau tampa saldesnės už medų, brangesnės už auksą ir veiksmingesnės už visus pasaulio vaistus.

Tiesa, norą pabūti vienumoje aplinkiniai dažnai priima kaip įžeidimą. Tu nenori savaitgalius leisti būryje giminaičių ir draugų? Kas su tavimi negerai? „Pasikėlusi“?

Daugelį metų nuoširdžiai bandžiau ištaisyti šį savo trūkumą. Organizavau ir vedžiau renginius, seminarus, spektaklius, paskaitas, ekskursijas, giminės susiėjimus, draugų susibėgimus, mokinių tėvų susirinkimus, užsienio delegacijų sutikimus, dalyvavau daugybėje posėdžių, darbo grupių, eisenų, paradų, vaikų gimtadienių, mokyklos švenčių, jubiliejų ir minėjimų. Tiesa, visada dar likdavo žmonių, kuriems skirta per mažai laiko, dėmesio, telefoninių pokalbių ar vakarėlių.

Galiausiai pasijutau visiškai išsekusi. Mano vidinis balselis prieš darbo dieną ėmė elgtis lyg ožiuotas vaikas, vedamas į darželį. Jis klykdavo, muistydavosi ir spardydavosi, kol aš ramiai žingsniuodama ir oriai šypsodamasi linkčiodavau „labas rytas“. (Tiesa, tas „ožiuotas“ vaikas galbūt taip pat intravertas ir visiškai nenori visą dieną praleisti triukšmingame būryje, kur bus griaunamos jo pastatytos kaladėlių pilys ar atiminėjami žaislai).

Šioje vietoje privalau pasakyti, kad girdėti vidinį balsą yra pavojinga. Kuo labiau jo klausai, tuo jis darosi garsesnis ir įsakmesnis. Jis nekreipia dėmesio į visuomenės primestas programas. Tikriausiai todėl daugelis žmonių kaip įmanydami stengiasi jį nuslopinti nuolatiniu triukšmu, rėksmingomis televizijos laidomis, socialinių tinklų naršymu, besaikiu valgymu ar gėrimu. Širdies balsas nepataikauja silpnybėms nei gyvenimo aplinkybėms.

Kai jau visiškai negalėjau nekreipti dėmesio į savo vidinę būseną, tačiau pati nemačiau išeities iš susidariusios situacijos, nutariau ieškoti pagalbos ir padariau tai, ką turėjau padaryti dvyliktoje klasėje – kreipiausi į psichologą, kuris padeda žmonėms atrasti jų mylimą veiklą. Neįtikėtina, kiek daug suaugusių žmonių nežino, kas jiems patinka vien todėl, kad nuo vaikystės yra mokomi savo pomėgius vertinti kaip nesvarbius ar „nerimtus“. Tiesa, savo aistrą atrasti man nebuvo sunku. Jau buvo išleistas mano pirmasis romanas ir aš žinojau, kad rašymas man sukelia į įsimylėjimą panašią būseną. Sunkiau buvo patikėti, kad rašymas gali tapti kažkuo daugiau nei hobiu – kad jis gali būti gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. Tik pradėjusi tuo tikėti supratau, kad rašymas gali atverti tiek durų, kiek pati panorėsiu.

Taigi, mano vidinę kovą laimėjo įkyrusis balselis ir dabar kiekvieną rytą jis pradeda murkdamas iš pasitenkinimo. Aš nustojau gyventi laukimu, kad greičiau praeitų diena. Priešingai, noriu sustabdyti kiekvieną akimirką, kurios lekia neįtikėtinai greitai. Vis dar pavargstu ir nepakankamai išsimiegu, nes galvoje sukasi šimtai įvairiausių naujų projektų ir idėjų. Aš atgavau savo vienatvės valandas ir bendravimas su žmonėmis vėl tapo džiugus ir įkvepiantis.

Ar gailiuosi, kad neišėjau iš mokyklos anksčiau? Ne. Viskas įvyko laiku ir ankstesnė patirtis davė daug suvokimų, pamokų ir platesnį matymą. Tikiuosi, kad jau greitai mokykloje, šalia kitų dalykų, bus ir saviugdos pamoka, kurioje bus mokoma, kaip svarbu yra klausyti širdies balso. Jis yra narsus kovotojas ir niekada nepasiduoda. Jei neišgirsti šnabždesio – jis šaukia. Jei riksmas nepadeda, jis purto tave ligomis ir nelaimėmis. Visa tai tam, kad įvykdytum svarbiausią programą, dėl kurios atėjai į šį pasaulį. Kad ir kiek tau tai kainuotų, privalai mylėti savo gyvenimą ir būti laimingas.

 

Šis straipsnis publikuotas elektroniniame žurnale INSPIRE, 2018m. rugsėjo mėn

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *