Maištingos širdys 8

Nepakeldama kaulus persmelkiančio šaltuko, sklindančio nuo kunigaikštienės Gotautės vaiduoklio, Žygintė gana greitai pakilo nuo vaišių stalo. Pamatęs ją skubiai žingsniuojančią iš menės, Gausmys norėjo pulti paskui merginą, tačiau matydamas tai, Daugerutis jį užkalbino. Gausmys suprato, kad didysis kunigaikštis apsigalvojo dėl jo vedybų su Žyginte ir dabar stengsis tam sutrukdyti. Šiuo klausimu Gausmys nenorėjo paklusti, net jei tai ir reiškė  kovą su Daugeručiu. Vis dėlto, didysis kunigaikštis garsėjo savo nuožmumu, godumu ir turėjo didelę vasalų ir jam lojalių kunigaikščių armiją. Kruvina kova su didžiuoju kunigaikščiu greičiausiai baigtųsi blogai.

Todėl neskubėdamas priimti sprendimo, kuris visiems jo žmonėms reiškė pražūtį, Gausmys liko sėdėti prie stalo ir, sukandęs dantis, kalbėjosi su Daugeručiu.

Tačiau nuo stalo pakilo Volungė ir nusekė paskui savo vaikystės draugę. Kone bėgdama tamsiais klaidžiais pilies koridoriai ir bijodama pamesti Žygintę iš akių, Volungė šūktelėjo:

– Žyginte! Palauk manęs, pasikalbėkime.

Šią akimirką Žygintė visai nenorėjo su niekuo kalbėtis, o mažiausiai – su Volunge, kuri šildo Daugeručio lovą, o  dabar atvyko užimti jos vietos Dovinės pilyje. Ir Gausmio glėbyje. Žygintė nepyko ant Volungės – juk nei vienu, nei kitu atveju mergina neturėjo pasirinkimo. Buvo vos penkiolikos, kai didysis kunigaikštis atkreipė į ją dėmesį. Daugerutis mėgo jaunas merginas, turėjo valdžią ir niekas nedrįsdavo jam priekaištauti. Juo labiau, kad atsibodus meilužei, jis pasistengdavo ją ištekinti ir net kraičiu aprūpindavo. Jeigu Daugerutis įsakė Volungei tekėti už Gausmio, ji neturėjo galios prieštarauti.

– Žyginte, prašau… – uždususi Volungė sugriebė Žygintę už rankos ir suspaudė savo delnuose.

– Gerai, pasikalbėkime, – pasidavė ši ir nusivedė Volungę į netoliese esantį pusryčių kambarį, kuriame vos prieš kelias valandas tirpo Gausmio glėbyje. Pati kalta, juk ir tada ir dabar žinojo, kad jai skirtas kitas likimas. Kunigaikščiui Gausmiui kur kas geriau tiks Volungė – ji daili, švelni ir paklusni. Tokia, kokia ir turi būti gera žmona.

– Aš nenoriu už kunigaikščio Gausmio tekėti, juk tu gerai tai žinai, – pradėjo Volungė neramiai dairydamasi.

– Kodėl? – abejingai paklausė Žygintė.

– Jis žiaurus. Visi žino, kad jo pirmoji žmona net nusižudė, nes nepakėlė tokio elgesio. Nenoriu tokio likimo, padėk man, Žyginte.

– Ne manęs turi prašyti. Maldauk Daugeručio, gal jis tavęs pasigailės.

Volungė ėmė karštai purtyti galvą, ašaros ėmė riedėti skruostais.

– Nepasigailės. Jis nori kuo skubiau manęs atsikratyti. Matai, Žyginte… aš laukiuosi kūdikio. Kai Gausmys tai supras po vestuvių, jis nužudys mane, tikrai taip padarys. Ką man daryti, Žyginte?

Volungė ėmė kūkčioti. Ji braukė ašaras nuo veido suknelės rankove ir pasisukusi pamatė nuo pusryčių dar paliktą ąsotį su erškėtrožių kompotu. Priėjusi prie ąsočio įsipylė puodelį rausvo skysčio virpančiomis rankomis, išgėrė kelis gurkšnius, tada įsipylė dar, įpylė ir dar vieną puodelį, krapštėsi prie gėrimų, stengdamasi susitvardyti. Paėmusi abu puodelius su gėrimu, vieną ištiesė Žygintei.

– Juk mes buvome geros draugės Daugeručio pilyje. Vardan senų laikų, Žyginte, padėk man!

Galvodama, ką atsakyti ir ką būtų galima padaryti šioje situacijoje ir bandydama laimėti laiko, Žygintė lėtai išgėrė saldžiai kvepiantį gėrimą iki dugno.

– Aš pagalvosiu, ką geriausia būtų galima padaryti, Volunge, – Žygintė pastatė savo puodelį šalia ąsočio. – Pažadu, dar pabūsiu pilyje kelias valandas ir per jas ką nors sugalvosiu.

Žygintė išėjo iš pusryčių kambario. Likusi viena Volungė priėjo prie stalo su ąsočiu ir puodeliais, paėmė tą, iš kurio gėrė Žygintė ir žvilgtelėjo į vidų. Supratusi, kad puodelis tikrai tuščias, Volungė nusišypsojo.

– O, tu tikrai ką nors sugalvosi ir man padėsi, Žyginte! Daugerutis sakė, kad išgėrusi tuos miltelius, tu pati savo rankomis nužudysi Gausmį. Ir tada man nereikės už jo tekėti.

⸙⸙⸙

Pamažu Žygintės viduje ėmė augti nerimas, sunkesnis ir įkyresnis nei fizinis skausmas. Ji negalėjo nė akimirkos ramiai išbūti vienoje vietoje, atrodė, jog tuoj išeis iš proto. Ėmė blaškytis po akmeninius pilies koridorius ir menes, žinodama, jog privalo kažką padaryti, kažką labai svarbaus ir neatidėliotino. Nuėjusi į jai paskirtą kambarį atrodė, jog tuoj uždus – taip trūko oro. Pajuto tik, kad Gotautės šiame kambaryje jau nėra. Pagalvojusi, gal buvusi kunigaikštienė galėtų jai pasakyti, ką reikėtų padaryti, Žygintė užlipo į lemtingąjį bokštą. Nuėjusi ant stogo aikštelės, apžvelgė apylinkes. Ir suprato.

Bėgte pasileido žemyn, tiesiai į Gausmio kambarį. Iki šiol nebuvo jame buvusi. Pilies valdovo miegamasis buvo erdvus, masyviais vyriškais baldais apstatytas ir tuščias. Suprantama, juk kunigaikštis šiuo metu vis dar linksmino svečius.

Ant stalelio prie sienos stovėjo sunki, prabangiai išraižyta skrynia. Žygintė atidarė ją, ilgai žiūrėjo, bandydama suprasti, kas geriausiai tiktų jos tikslui. Skrynia buvo pilna sidabrinių ir varinių papuošalų, žiedų, vėrinių, sunkių apyrankių, kunigaikščio titulą patvirtinančių regalijų. Kai kurie jų buvo perduodami iš kartos į kartą, vis dėlto, didžioji dalis buvo karo grobis. Gausmys pridėjo savo dalį prie šeimos turtų, perduodamų ainiams.

Žygintės akį patraukė durklas, prabangiai išpuošta rankena. Nedidelis sidabrinis ginklas, lyg specialiai sukurtas moteriai. Žygintė jį paėmė, sugniaužė rankeną kumštyje ir ištraukė geležtę iš odinio dėklo. Durklas buvo lengvutis, jį lengva paslėpti drabužių klostėse, tačiau jis buvo aštrus lyg širšės geluonis.

Tiesą pasakius, Žygintė dar nežinojo, kam jai jo reikia, tačiau, užmovusi dėklą atgal ant ašmenų, atsargiai įsidėjo ginklą į savo maišelį, kabantį prie liemens.

Išvydę Žygintę arklidėse, žirgus prižiūrintys vyrai nusilenkė ir nusišypsojo. Pilėnai jau buvo spėję pamėgti jaunąją žaliaakę kunigaikštytę, dėl kurios jų valdovas pametė galvą. Ji buvo kai tik tokia, kokios kunigaikštienės jie būtų norėję – graži, oraus elgesio, gera žmonėms ir nesibaidanti kunigaikščio. Visi patyliukais šnabždėjosi, kad kunigaikštytės akys sužimba, žvelgiant į Gausmį. Jie dar prisiminė pirmąją neilgą, tragiškai pasibaigusią kunigaikščio santuoką, kai jaunoji žmona praverkė beveik visą Dovinės pilyje praleistą laiką ir niekas, ką darė pilėnai ir pats Gausmys, kad ją nuramintų, nepadėjo. Niekas nenorėjo, kad tai pasikartotų.

Arklininkų šypsenos išblėso, kai jie pamatė kunigaikštytės tikslą. Žygintė priėjo prie narčiausio Gausmio ristūno gardo ir bandė jį atidaryti. Šis žirgas, didžiausias ir greičiausias visose arklidėse, buvo tas, kurį kunigaikštis labiausiai mylėjo, vertino. Jiedu, kaip viena komanda, jodavo drauge į mūšius ir šiuo žirgu Gausmys pasitikėjo labiau nei žmonėmis. O žirgas, savo ruožtu, pakluso tik kunigaikščiui. Niekas daugiau nedrįso prie šio gyvulio artintis.

– Kunigaikštyte, ką darai? Neatidaryk, neišleisk Griausmo, jis tave sutryps! – prišokę trys vyrai mėgino sulaikyti mergina, tačiau ši tik ištiesė į juos delną.

– Nesiartinkit! Netrukdykit man! Eikit dirbti savo darbų ir pamirškit, kad mane matėt, – kunigaikštytės balsas buvo neatpažįstamas, metalinis ir arklininkai, lyg užhipnotizuoti, apsisuko ir išėjo iš arklidžių.

Likusi viena Žygintė atidarė gardą ir įėjo. Tokiu pačiu metaliniu balsu pašnekino Griausmą, suėmusi didelę juodą galvą, pažiūrėjo žirgui tiesiai į tamsiai violetines akis.

– Nunešk mane ten, kur man reikia, Griausme.

Žirgas pakinkavo galvą ir stovėjo visiškai ramiai, kol Žygintė jį pabalnojo. Tada išsivedė žirgą iš arklidžių, per pilies kiemą, už vartų ir niekas iš dirbančių aplinkui žmonių nė galvos į juos nepasuko.

Už pilies Žygintė užšoko ant žirgo ir jį paragino. Paprašyta pasakyti savo kelionės tikslą nė už ką nebūtų galėjusi to padaryti, tačiau ji tiksliai žinojo, kur joti. Atrodė, kad Griausmas taip pat tai žino

Kai Gausmys galiausiai ištrūko iš Daugeručio kompanijos, iškiliajam svečiui prireikus susitvarkyti asmeninį spaudžiantį reikalą, iš karto pasileido ieškoti Žygintės. Saulė jau gerokai buvo pakritusi žemyn, dar pora valandų ir pilį apgaubs tamsa. Tačiau niekas pilyje negalėjo jam pasakyti, kur šiuo metu yra kunigaikštytė. Gausmį ramino tik tai, kad kunigaikštytės daiktai nebuvo paliesti, visi, net brangioji skrynelė su žiniuonės daiktais, buvo kaip buvę jos kambaryje. Kunigaikštis apžiūrėjo kiekvieną pilies užkaborį, kiemą, vėl pilį, užlipo netgi į lemtingąjį bokštą, tačiau Žygintės nerado. Jis mielai būtų sukėlęs visus pilėnus ant kojų jos ieškoti, tačiau dėl Daugeručio nenorėjo to daryti. Bloga nuojauta vis labiau smelkėsi į Gausmio širdį. Vakarėjantis dangus nusidažė gaisro spalvomis per visą skliautą, laikas tirpo. Kunigaikštis nusprendė ieškoti pradingėlės už pilies sienų. Nuėjo į arklides pasibalnoti savo ištikimojo Griausmo ir nustėro pamatęs tuščią gardą.

– Kur Griausmas?!- suriaumojo Gausmys. Tačiau visi arklininkai tik gūžčiojo pečiais.

Įsiutęs Gausmys spyrė į gardo duris ir šioms sudejavus, pamatė ant žemės mažą smeigtuką su gintarine galvute. Tokį, kokiu Žygintė mėgo puošti plaukus.

– Pabalnokit man Vėtrą, – užgulusiu balsu pareikalavo, o pats nuskubėjo pasiimti ginklų.

⸙⸙⸙

Daugerutis stovėjo lemtingame Dovinės bokšte ir stebėjo, kaip kieme blaškosi Gausmys, kaip jis ant obuolmušio žirgo skriste išskrenda pro pilies vartus ir pasileidžia į vis tamsėjantį mišką. Ilgai stovėjo laukdamas, kol išgirdo vilko kauksmą. Prie vieno alkano balso prisijungė kitas, tada dar keli, ir dar, kol, atrodė, visas miškas prabyla į kabančią liūdną pilnatį. Kažkur toli dar pasigirdo žirgo žvengimas ir Daugerutis nusišypsojo.

– Indraja, tu sena supintusi ragana, niekada nenuvili.

Ir ramiai pasuko nuo bokšto į jam paskirtą kambarį miegoti. Juk anksti rytą reikės išjoti, jo reikalai Dovinės pilyje baigti.

Kunigaikštienės Gotautės vaiduoklis nesitraukė nuo jo nė per žingsnį.

Rytą vos prašvitus Dovinės pilies kieme veikla virte virė – didysis kunigaikštis Daugerutis su visa svita ruošėsi išvykti. Dovinės pilėnai buvo gerokai sunerimę, nematydami nei Gausmio, nei Žygintės. Daugeručio žodžiais, esą Gausmys nusprendė pats palydėti Žygintę pas jos tetą, niekas netikėjo, tačiau prieštarauti nedrįso. Gausmio vyrai taip pat ruošėsi į žygį – vos Daugeručiui išvykus keliaus ieškoti savo valdovo.

Daugerutis jau ruošėsi sėsti ant savo žirgo, kai pamatė per kiemą atbėgančią Volungę. Jos niekas nepažadino ankstyvam išvykimui, ji prabudo nuo triukšmo ir dabar buvo išsigandusi, kad pavėlavo. Daugerutis, išvydęs meilužę, ištraukė koją iš balnakilpės.

– Kunigaikšti! – pripuolė prie jo uždususi Volungė. Daugerutis paėmė ją už rankos ir atsuko į žmones.

– Paklausykite visi! Kilnioji Volungė ir kunigaikštis Gausmys vakar susižadėjo, aš buvau liudininkas. Todėl dabar Volungė, kaip šeimininkė, liks Dovinės pilyje laukti kunigaikščio. – Pasilenkęs dar sukuždėjo Volungei į ausį “Gausmys nesugrįš, tačiau tau gimęs sūnus taps Dovinės valdovu, aš tuo pasirūpinsiu

Daugerutis žvaliai lyg jaunuolis užšoko ant savo žirgo ir pasuko link pilies vartų. Jis nematė, kaip jam už nugaros įsitaisė kunigaikštienė Gotautė ir meiliai apsivijo jo liemenį rankomis, tik stebėjosi, kad kaulus stingdantis šaltukas niekaip jo nepalieka.

Didžiojo kunigaikščio palyda išsuko iš Dovinės kiemo, palikę Volungę kiemo viduryje grąžančią rankas, apsuptą priešiškai nusiteikusių pilėnų.

⸙⸙⸙                                                                                       

Dvi dienas Žygintė jojo lyg aitvarų nešama, be poilsio ir maisto, sustodama tik prie pakeliui pamatytų upių atsigaivinti veidą, atsigerti ir Gausmio eiklųjį ristūną pagirdyti. Juos abu, rodės, į priekį varo kažkokia nenumaldoma jėga, stipresnė už jų valią ir protą. Antrosios dienos vakaras Žygintę užklupo tankiame miške, beveik gulėdama ant žirgo kaklo ji pasidavė gyvulio instinktams – pati juk vis tiek nežinojo savo kelionės tikslo. Saulė jau pasismeigė ant aštrių lyg durklo smaigalys eglių viršūnių ir nutaškė mišką ir dangų kruvinai raudonais atspalviais, kai jiedu su ristūnu įjojo į nedidelę laukymę, kurioje kėpsojo medinis namelis. Kiemo vaizdai privertė Žygintės odą pašiurpti – čia matėsi ir didelis, iš pilkų akmenų išmūrytas aukuras, šalia jo – didelis plokščio akmens altorius. Ant paklypusios tvoros prikabinti žemyn galvomis džiuvo vaistažolių ryšuliai, o greta  jų sutūpę gal septyni varnai piktdžiugiškai sukrankė, išvydę viešnią.

Į varnų keliamą triukšmą virstelėjo trobelės durys ir ant slenksčio pasirodė sena moteris. Ji buvo apsirengusi ilga juoda drobine suknele, ant kaklo kabėjo stambus žalvarinis vėrinys su išmanaus kalvio išraižytu simboliu. Ilgi žili plaukai supinti į kasą, permesta per petį ji siekė daugiau nei iki liemens. Susiraukšlėjęs veidas buvo šviesus, o išblukusios akys žvelgė stebėtinai aštriai.

Žiniuonė, ragana.

Žygintė labiau nuslydo, nei nulipo nuo aukšto žirgo ir virpančiomis kojomis lėtai priėjo prie sodybos šeimininkės.

– Indraja, – sukuždėjo sukepusiomis nuo beprotiškos kelionės lūpomis. Anksčiau raganą Indrają ji buvo mačiusi tik Daugeručio pilyje. Didžiojo kunigaikščio paprašyta senoji žiniuonė išmokė Žygintę šio to apie savo galių valdymą, tačiau kunigaikštytė visada jautė, kad Indrajos požiūris į ją buvo nepalankus. Gal žiniuonė nemėgo merginos, nes ši buvo jauna, gyveno privilegijuota kunigaikščio pilyje? Indrajos akys, atrodė, kiaurai bando perskrosti, kažko ieškodamos ir, kai surasdavo tai, ko ieškojusi, senoji moteris su skausmu ir pykčiu atsitraukdavo nuo kunigaikštytės. 

– Indraja, kodėl aš čia?

Indraja stipriai sugniaužė savo senus sunertus delnus.

– Aš tave pašaukiau, juk supratai tai? Kraujas tave pašaukė.

– Kam tau manęs reikia? – sušnibždėjo Žygintė. Ji puikiai žinojo, kokias dideles galias valdo ši trapi sena moteris. Žygintė prieš ją tik šapelis, kunigaikštis Gausmys su visa savo vyriško kūno jėga ir net geležiniu aštriu kalaviju nė perpus nebuvo už ją tiek stipresnis, kiek Indraja pranoko Žygintę. Kad ir ką sumanė senoji žiniuonė, jos planams nepasipriešins jokia Žygintei žinoma jėga.

– Žyginte… Man visada tavęs reikėjo, – Indraja ištiesė ranką link merginos ir ši nevalingai žingtelėjo atgal. – Juk esi mano sūnaus dukra. Aš – tavo močiutė.

Apstulbusi Žygintė įsispoksojo į senolės veidą. Staiga lyg skaidriame šaltinio atspindyje išvydo savo jauną veidą, kuris po truputį ėmė senti, kol pavirto lygiai tokiu pačiu, kaip Indrajos. Mirktelėjo ir vizija prapuolė. Dabar Indrajos veidas ėmė jaunėti, raukšlės lygintis, oda stangrėti. Žygintė išvydo jauną Indrają – nors moteris nebuvo identiška Žygintei, tačiau turėjo daug panašumų – nosis, skruostikauliai, tokie patys tamsūs plaukai, žalios akys ir panaši šypsena.

Antroji vizija taip pat išnyko, priešais liko senas Indrajos veidas su sudrėkusiomis akimis.

Žygintė priėjo arčiau, tačiau, užuot apkabinusi, susmuko prie senolės kojų, įsikniaubė į šios juodos suknios sijonus ir pradėjo raudoti.

 

                                                                                                                                                           

 

 

Maištingos širdys 7

Žygintė stovėjo prie lango Dovinės pilies pusryčių kambaryje ir liūdnai, bet ryžtingai žvelgė į tolumas. Medė, kaip ir kiekvieną rytą pastarąją savaitę, dengė stalą, tik šį rytą beveik apčiuopiama įtampa jautėsi kambaryje ir tarnaitė stengėsi judėti ir indus bei valgius sudėti beveik be garso, tačiau, atrodė, nuo tų pastangų indai tik dar garsiau tarškėjo. Pro duris atėjo kita tarnaitė, Velta, nešina pilnomis rankomis tuščių molinių puodelių ir dubenų, paskui tarnaitę į kambarį įžengė kunigaikštis Gausmys. Jo veidas taip pat buvo įsitempęs, nusiteikęs mūšiui, nors atėjo tik papusryčiauti kartu, kaip ir kas rytą.

Žygintė atsisuko į pilies valdovą.

– Septintoji diena, kunigaikšti. Po pusryčių tegul tarnaitės sudeda mano daiktus, norėčiau negaišuodama išvykti, kelias laukia tolimas. Dėkoju tau už svetingumą ir…

Gausmys ištiesė ranką ją stabdydamas.

– Neskubėk dėkoti, kunigaikštyte. Leisk priminti, kad pažadėjau tave išleisti tik tada, jei surasi man kitą nuotaką. Kol kas dar tokios nemačiau.

 Žygintė blausiai nusišypsojo.

– Vakar vakare aš pasikalbėjau su ugnies dvasiomis. Tu gausi savo nuotaką dar šiandien iki pietų, o aš iškeliausiu.

 Gausmys pasipiktinęs suurzgė, tik tą duslų, lyg iš vilko krūtinės sklindantį garsą nustelbė indų tarškesys. Visas glėbys molinių lėkščių išslydo iš Veltos rankų ant akmeninių grindų ir pažiro į mažiausias šukes.

– Sutvarkykit šitą jovalą! – suriaumojo kunigaikštis, tačiau nenuleido akių nuo Žygintės, o mergina piktai spitrėjosi į jį. Abi tarnaitės puolė keturpėsčiomis ant grindų paskubomis rinkti šukių ir krauti jas į savo prijuostes. Po kelių minučių jos beveik tekinos išbėgo iš kambario.

– Liaukis jas taip gąsdinti! Iš įtampos jų rankos taip dreba, kad jos vos pataiko pastatyti lėkštę ant stalo!- Nors ir suprato, kad ne jos reikalas, kaip kunigaikštis elgiasi su savo pavaldiniais, Žygintė negalėjo susilaikyti. Gal vidinis plėšymasis tarp širdies norų ir pareigos taip išvargino, kad ji prarado savitvardą.

– Tai ne manęs jos bijo, kunigaikštyte, – su pikta pašaipa atšovė Gausmys. – Patikėk, manęs čia seniai niekas nesivaržo. Tai tu keli visiems tą įtampą.

Žygintė išsižiojo iš nuostabos.

– Nesąmonė! Visą šį laiką aš buvau maloni ir švelni. Padėjau žmonėms…

– Ir kaip kardą prie mūsų gerklių laikai tą savo išvykimą! Po septynių dienų, po penkių, po trijų… Visa pilis aplink tave ant galų pirštų tipena, visi stengiasi iš paskutiniųjų tau įtikti.

– Juk nereikalavau to, – pasibaisėjusi Žygintė išplėtė akis. – Kodėl jie taip elgiasi?

– Todėl, kad nori, jog tu pasiliktum. Kad taptum jų kunigaikštiene. Tikriausiai mano pavaldiniai ne itin tiki, kad savo žavesiu sugebėsiu tave įkalbėti, nors, požemio dievai liudininkai, tikrai stengiausi, – Gausmys pašaipiai perkreipė lūpas, tačiau akyse liepsnojo įsiūtis.           

– Ar tu taip pat tipenai aplink mane ant galų pirštų, kunigaikšti? – netikėdama paklausė Žygintė. Net tokia mintis kėlė juoką, Gausmys visada atrodė įsakmus ir tiesmukas, gal tik kiek prilaikantis savo agresiją.

– Nejaugi to nematei? – jis nustebęs kilstelėjo antakius.

– Nenorėjau, kad taip elgtumeisi. Nenorėjau, kad pilėnai imtų pataikauti.

Gausmys žengė artyn prie merginos.

– O ko tu norėjai, Žyginte?

– Norėjau, elgtumėtės įprastai, – nusiminusi Žygintė pagalvojo, kad jo taip ir nepažino, nes visą šį laiką jis apsimetinėjo, kad yra kitoks. – Kad būtumėte savimi. Kad žinočiau, apie ką jūs galvojate ir svajojate…

Kunigaikštis nelinksmai nusijuokė, tačiau atrodė, kad jis iš visų jėgų tvardo kažkokią vidinę liepsną.

– Tikrai nori sužinoti, apie ką aš svajoju? – abiem plačiais delnais jis suėmė merginos skruostus ir degančiu žvilgsniu pažvelgė į rausvas viliojančias lūpas. – Nežinau, kaip kiti, bet aš svajoju…

Ir prigludo karštu alkanu bučiniu prie tų saldžių lūpų. Tai buvo antras kartas, kai jis ją pabučiavo, tačiau šis bučinys nuo pirmojo skyrėsi lyg viesulas nuo lengvo vasariško vėjelio, lyg mūšis su priešais nuo lengvo prasimankštinimo pratybose. Atrodė, lyg Gausmys būtų praradęs viltį susitarti gražiuoju ir dabar darė tai, ką mokėjo geriausiai – tiesiog pasiėmė tai, ko troško, nedvejodamas, neklausdamas leidimo. Jo lūpos ir liežuvis užgrobė jos burną, privertė prasiverti ir entuziastingai tyrė kiekvieną užkariautą saldų kampelį. Stipriomis rankomis kunigaikštis apglėbė liauną merginos liemenį ir glaudė vis arčiau prie savęs.

Visos mintys išdulkėjo Žygintei iš galvos, liko tik pojūčiai. Jai dar nauji, anksčiau nepatirti pojūčiai, kurie vertė ją elgtis taip, kaip ji niekada anksčiau nesielgė. Mergina tyliai keistai aikčiojo, jos kūnas pats išsilenkė, kad priglustų dar arčiau tvirtos plačios krūtinės, o lūpos… Ar jos lūpos visada žinojo, kad reikia taip judėti bučiuojantis, sekti, kur vyras veda, lyg šokyje, jaučiant vienas kito menkiausią virptelėjimą? Nebūtų anksčiau pagalvojusi, kad taip panirti į vienas kito drėgną burną gali būti taip malonu, taip saldu, taip atlieps visame kūne keisčiausiais dilgsėjimais, kad atrodys, jog neįmanoma atsitraukti. Jog viską pasaulyje paaukotum, kad tik nereikėtų atsitraukti.

Žygintės rankos, kurias ji instinktyviai įrėmė į Gausmio krūtinę, kad sudarytų užtvarą, dabar slydo per drobinius marškinius, prigludusiais delnais ji jautė kietus raumenis ir galingą širdies plakimą. Prisispaudusi dar arčiau, ji girdėjo ir savo širdies dūžius, greitus, sujaudintus, kol po truputį širdys prisitaikė viena prie kitos ir ėmė plakti kartu. Kaip tai įmanoma?

Merginos rankos nenumaldomai lyg vijokliai aplink ąžuolą apsivijo Gausmio kaklą ir liauni piršteliai paniro į trumpus tankius plaukus. Pajutęs tokį neabejotiną pasidavimo ženklą, vyras triumfuojančiai suurzgė, laikydamas ją glėbyje, žengė žingsnį į priekį, kol Žygintė pasijuto atremta į sieną. Dabar Gausmio lūpos karštais ryjančiais bučiniais nuslydo iki skruosto, pasimėgavo beprotišku odos švelnumu, tada nukeliavo prie mažos ausies kriauklelės, plonytės odos po ausimi ir prie ilgo grakštaus kaklo, priversdamas Žygintės galvą pasvirti, kad kaklas būtų geriau pasiekiamas. Vyro rankos atgijo, pradėjo savo kelionę ir tyrinėjimus, iš pradžių švelnius ir atsargius, nenorėdamos išgąsdinti, tačiau sulig kiekviena akimirka jos vis labiau drąsėjo ir įžūlėjo. Išmatavo liemens lieknumą, klubų apvalumą, slystelėjo aukštyn ir abu platūs delnai sustingo ant minkštų apvalių krūtų.

Pusryčių kambario durys veržliai atsidarė, vyriškas balsas aiktelėjo ir įsibrovėlis dingo iš tarpdurio, vis dėlto, palikęs duris atidarytas.

– Kunigaikšti! – šūktelėjo balsas, jo savininkas, Stakys, stovėjo už durų atsirėmęs į sieną, keikdamas likimą, kad turi sutrukdyti tam, kas vyko pusryčių kambaryje ir beveik tikėdamasis, kad kunigaikštis nušnios jam galvą savo aštriuoju kardu už šį sutrukdymą. Pats Stakys nė nekaltintų savo valdovo už tai.

Gausmys sudrebėjęs visu kūnu, atsiplėšė nuo švelnaus kaklo, ant kurio jau matėsi išdavikiški rausvi nubrūžinimai, jo rankos nuslydo vėl ant liemens. Įrėmęs kaktą į sieną šalia Žygintės galvos, pora kartų sunkiai įkvėpė, mėgindamas susitvardyti. Mergina jautė ausimi šilto oro kutenimą nuo trūkčiojančio Gausmio kvėpavimo ir delnais sugniaužė jo pečius, lyg mėgindama padėti jam susitvardyti ir bandydama atgauti savitvardą pati.

– Kas atsitiko? – garsiai paklausė kunigaikštis gergždinčiu balsu, vis dar neatitraukdamas kaktos nuo sienos. Turėdamas mažą viltį, kad Stakys pasakys kažką, į ką bus galima nekreipti dėmesio ir jis galės tęsti nuo ten, kur buvo sustabdytas. Ir dar negalėdamas susitaikyti, kad momentas praėjo. Gausmys žinojo, kad Stakys verčiau pats pultų krūtine ant kardo, nei sutrukdytų kunigaikščiui dėl smulkmenos. Kažkas labai negero įvyko.

– Kunigaikšti, Daugerutis su svita atvyko. Jie laukia kieme, kol ateisi juos pasveikinti.

Gausmys piktai nusikeikė ir tik tada susigriebė, kad ištarė bjaurastį tiesiai į švelnutę ausį, kuri niekada neturėtų girdėti tokių purvinų žodžių.

–  Atleisk man, kunigaikštyte, – sumurmėjo jis.

Žygintė blausiai šyptelėjo. Daugerutis atvyko nekviestas, neįspėjęs, tai reiškė, kad jis persigalvojo.

Žygintės viešnagė Dovinės pilyje baigėsi.

Kai Gausmys su Žyginte išėjo į kiemą, paaiškėjo, kad Stakys nesumelavo – didžiojo kunigaikščio Daugeručio palyda užėmė visą kiemą, jie atvyko raiti, buvo ir keletas vežimų. Daugerutis, jau nušokęs nuo žirgo, numetė vadeles pribėgusiam arklininkui ir mankštino nuo ilgo jojimo užtirpusį kūną.

Pamatęs Gausmį su Žyginte, Daugerutis plačiai nusišypsojo.

– Gausmy, mano geriausias karžygy! – didysis kunigaikštis stipriai paplojo priėjusiam Gausmiui per petį. – Juk nemanei, kad neatšvęsime tavo tuoktuvių! Savaitė, tiek užteks vienumoje medų kopinėti. Nesijaudink, mes atsigabenome ir vaišių – kelis maišus puikiausio midaus, pakeliui sumedžiojome kelis briedžius, krūvą kiškių – tegul tavo virėjai pasiraitoja rankoves. O, puikioji kunigaikštyte, tai yra, kunigaikštiene Žyginte, atrodai dar gražesnė, santuoka tau tinka.

–  Mudu dar neištarėme įžadų, – niūriai ištarė Gausmys.

– Kaip tai – dar neištarėme įžadų? – Daugeručio šypsena sumažėjo, tarp antakių susimetė raukšlelė.

– Kunigaikštytė Žygintė ir aš dar nesusituokėmė, – atrodė, kad Gausmys tvardo norą sugriežti dantimis. Jis nustebo, kad Daugeručio veide lyg šmėstelėjo palengvėjimas, tačiau šią išraišką iš karto pakeitė rūstybė.

Gal tas keistas palengvėjimas tiesiog pasirodė.

– Gausmy, tu nori pasakyti, kad nevedei kunigaikštytės, o laikai ją kaip pasileidusią mergą savo pilyje? Nuplėšei nekaltos mergelės garbę, išniekinai garbaus kunigaikščio Vismanto, o drauge ir mano, globotinę? – sugriaudėjo Daugerutis.

– Kunigaikštytė Žygintė – garbinga viešnia Dovinės pilyje, – tvardydamasis ištarė Gausmys.

– Tai aš atsisakiau pasižadėti kunigaikščiui Gausmiui, – įsiterpė Žygintė. – Nors kunigaikštis svetingai mane priėmė savo pilyje ir visi čia buvo labai malonūs, tačiau mano kelias – žiniuonės gyvenimas. Aš negaliu tekėti. – Ir tu tai puikiai žinai, Daugeruti, mintyse pridūrė Žygintė, svarstydama, kokį žaidimą žaidžia didysis kunigaikštis.

– Sakai, Gausmys tave svetingai priėmė, kunigaikštyte? – nusiviepė Daugerutis, žvilgtelėjęs į Žygintės kaklą, ant kurio vietomis matėsi švelnūs nubrozdinimai. – Ką gi, jeigu jūsų toks susitarimas, nutarėte, kad netinkate vienas kitam, negaliu jūsų versti.

– Aš nesakiau, kad nenoriu vesti kunigaikštytės Žygintės, – skubiai įterpė Gausmys, jausdamas, kaip žaliaakė raganaitė slysta jam iš rankų. – Mielai ištarčiau įžadus, kad ir šiandien.

– Aa, tai tu nori vesti, Gausmy, o kunigaikštytė Žygintė nenori tekėti? – nutęsė Daugerutis. – Kunigaikštytę galima suprasti – žiniuonės kelias garbingas, nevalia jam trukdyti, jei ji apsisprendė. Tačiau suprantu, kad prižadėjau tau nuotaką, kunigaikšti? – Daugerutis elgėsi, lyg Gausmys pats būtų maldavęs jo surasti jam nuotaką. – Savo pažadus aš visada tęsiu, ypač duotus tokiam garbingam karo vadui.

Apsisukęs ant kulno Daugerutis patraukė prie vieno iš vežimų ir ištiesęs ranką, padėjo išlipti ten dar sėdėjusiai merginai. Tvirtai suėmęs ją už rankos privedė prie Gausmio ir Žygintės.

– Štai, leisk pristatyti, Gausmy, tai – Volungė, mano pilies apsaugos vado dukra. Jos tėvas – garbingas vyras, tarnauja man visą savo gyvenimą, o Volungė, tikra gražuolė, ir balselį turi kaip ta paukštelė, kurios vardu ji pavadinta, visi aplinkui nuščiūva, kai ji uždainuoja. Kunigaikštytė Žygintė gali mano žodžius patvirtinti, jei neklystu, judvi su Volunge – draugės nuo vaikystės.

Žygintė skvarbiai žiūrėjo į nukaitusius nuo pagyrų Volungės skruostus.

– Tikra tiesa, kunigaikšti, mes su Volunge buvome draugės, – bespalviu balsu ištarė Žygintė.

Daugeručio elgesys su Volunge privertė Gausmio plaukelius ant kūno pasišiaušti. Tai, kaip kunigaikštis laikė merginą už rankos, kaip savininkiškai nužiūrinėjo girdamas, koks nenatūraliai saldus buvo jo balsas – kažkas visame tame jam priminė… Daugeručio elgesį su Gotaute, jo nelaimėle pirmąja žmona.

Nelaukdamas, kol bus sužadėtas su akių nuo kiemo grindinio nepakeliančia mergina, Gausmys paragino:

– Na, nejaugi taip ir stovėsime kieme? Prašom į vidų, sveteliai, prašom į pilį, bus dar laiko viską aptarti, kai už stalų susėsime, kelionės dulkes midumi nuplausite, svetingomis Dovinės vaišėmis alkį numalšinsite.

Kad ir kokie nelaukti, netikėti šie svečiai, tačiau pilies rūsiuose pilna alaus, midaus, giros ir obuolių vyno, virtuvėje maisto taip pat nepritrūks. Tie karo žygiai, kurie taip nuvargino Gausmį, užpildė pilies podėlius ir skrynias iki viršaus. Jis dosniai pils svaigius klampius gėrimus svečiams į sidabrines taures, o pats tuo tarpu galvos, kaip jam išsisukti iš šios situacijos.

Kaip atsikratyti peršamos Volungės ir kaip priversti Žygintę dar pasilikti Dovinėje? Juk ryte, pusryčių kambaryje, atrodė, kad kunigaikštytė jau susitaikė su neišvengiamu likimu, suprato, kad jos vieta yra jo glėby. Prisiminęs tas saldžias trumpas akimirkas, kai Žygintė noriai atsakė į jo bučinį, pati apsivijo rankomis jo kaklą ir grakščiu kūnu spaudėsi vis arčiau jo, Gausmys kietai sukando dantis.

Žygintė priklauso jam ir niekas to nepakeis. Jis seks paskui ją į pasaulio kraštą. Jis sukils ir eis kariauti prieš bet ką, kuris tik sakys priešingai. Jis pasipriešins ir dvasių pasauliui, kuris, ištiesęs nagus, nori Žygintės tik sau, kad laikytų ją, kaip ji ten sakė? Tarp žemės ir dangaus, tarp gėrio ir blogio, tarp kūniško ir dvasiško pasaulio. Niekai. Jis pasieks ją ir ten.

Raginami svečiai sugužėjo į pagrindinę erdvę pilies menę, susėdo už plačių suolų, o patarnautojai protekiniais ėmė nešti gėrimus ir šaltus užkandžius. Karšti mėsos kepsniai ir pyragai jau pradedami ruošti ir vakare bus iškelta tikra puota.

Prie ilgo, ant pakylos pastatyto, stalo susėdo keturiese – Daugerutis, kuris tarp savęs ir Gausmio pasodino Volungę, o prie savęs iš kito šono pasisodino Žygintę. Gausmys buvo labai nepatenkintas tokia tvarka, tačiau atvykęs didysis kunigaikštis vėl atsiėmė Žygintės globėjo pareigas.

Visa kita svita triukšmingai sėdosi prie keturių suolų, ilgio per visą menę.

Staiga Žygintė pajuto šaltuką ir pasislinko nuo kunigaikščio Daugeručio, taip padarydama tarpelį, kuriame tilptų dar vienas žmogus. Pasigirdo niūniavimas – per žmonių triukšmą girdimas tik Žygintei ir Daugeručiui. Daugerutis staiga išbalo lyg varškės sūris, kurį stamboka virtuvės patarnautoja ilga pilka suknele ką tik pastatė tiesiai priešais jį.

– Ar tu tai girdėjai? – Daugerutis, nusipurtęs nuo taip pat jaučiamo šaltuko, prisispyręs žiūrėjo į Žygintę, norėdamas patvirtinimo, kad švelnios dainos melodiją girdi ne jis vienas.

– Taip, – ramiai linktelėjo Žygintė. Ne tik girdžiu, bet ir matau, galėjo pridurti ji. Matau besišypsantį Gotautės vaiduoklį, kuris prigludo prie Daugeručio ir meiliai padėjo galvą ant jo peties.    

Kunigaikštienės Gotautės vaiduoklis paliko savo kambarį. Raganišku Žygintės suvokimu tai reiškė, kad kunigaikštienė greitai parodys, kas ją laiko šioje pilyje ir neleidžia iškeliauti į dvasių pasaulį.

                                                                                                                                                           

 

 

Maištingos širdys 6

Septynios dienos. Laikas ėmė bėgti greitai lyg vanduo pavasarį Dovinės upelėje, tekančioje netoli pilies. Ir Gausmiui, ir Žygintei jis seko per greitai, tačiau jie neturėjo galios jo sustabdyti. Jų valioje buvo tik išspausti iš tų dienų, kas įmanoma. Gausmys, pasitelkęs seniai pamirštą švelnumą ir visą savo greitai senkančią kantrybę, stengėsi įkalbėti kunigaikštytę ištekėti už jo gražiuoju. Žygintė, savo ruožtu, mėgavosi Gausmio draugija ir dėmesiu, suprasdama, kad jiems likimo skirta tik ši trumpa gyvenimo akimirka, kelios dienos, o paskui jų gyvenimas vėl tekės atskiromis vagomis.

Atsigavusią po pirmosios dienos išbandymų kunigaikštytę Gausmys kone kasdien imdavo į neilgus žygius ant žirgų po savo valdas, taip vienu akmeniu sumedžiodamas kelis kiškius – ir savo pavaldinius patikrindavo, išklausydavo jų problemas ir ginčus, ir būsimąją kunigaikštienę parodydavo, ir išnaudojo tą laiką geriau pažinti vienas kitą.

Vieną dieną, grįžtant iš tolimesnio kaimo, dar gana toli nuo pilies, Gausmys paleido ginkluotą palydą, o pats pasisiūlė kunigaikštytei parodyti gražią vietą prie Dovinės upelės vingio ir ten užkąsti. Dviese. Nes pilyje gal ir buvo daugiau patogumų, tačiau ir žmonių ten buvo daug, sunku surasti nuošalų kampelį. Iš pradžių jie jojo mišku praktiškai neįžiūrimu takeliu, tada miškas tapo dar tankesnis, jiems teko nulipti nuo žirgų ir keliauti pėsčiomis. Atrodė, jog tai pati miško tankmė ir niekas niekada dar nėra čia buvęs, tačiau kunigaikštis, atrodė, buvo visiškai tikras, kur eina.

Galiausiai jiedu išėjo į nedidelę, saulės nutviekstą miško laukymę, pro kurią vingiu sukosi siaura upė. Šalia esantis kalniukas sudarė upei kelis slenksčius ir šioje vietoje gurgėjo nedidelis kriokliukas.

 Paleidęs žirgus ganytis netoliese, kunigaikštis patiesė ant upės kranto užtiesalą, sudėjo ant jo vaišes, sukrautas jam pilies virtuvėje į kelioninį maišą – pyragą, varškės sūrį, obuolius, vyną. Pakvietė Žygintę įsitaisyti šalia ant minkštos, žemuogėmis kvepiančios žolės, ir užkąsti.

Žygintė dairėsi po kunigaikščio išsirinktą vietą truputį sunerimusi.

– Čia graži vieta, kunigaikšti, tačiau atrodo labai nuošali. Ar seniai ją žinai?

– Suradau šitą vietą būdamas šešiolikos. Tuo metu mėgdavau vienas žvalgytis po apylinkes. Esi teisi, kunigaikštyte, nemanau, kad šią vietą dar kas noras žino – kaimo žmonėms per toli pėsčiomis, iš pilies čia taip pat niekas neužklysta, – ir kuo puikiausiai suprasdamas jos nerimą, dar paerzino. – Esame čia visiškai vieni, mums niekas netrukdys. Paprastai ateinu čia, kai reikia ką nors ramiai apgalvoti. Eikš arčiau, užkąsime, juk nuo ryto nieko burnoj neturėjome, o saulė jau žemyn keliauja.

Su pasimėgavimu stebėjo, kaip jos akys iš nuostabos ir atsargumo išsiplečia ir ji ima stebėti jį su laukinio žvėrelio atsargumu, svarstydama apie jo ketinimus, tačiau baimės gražiose žaliose akyse jis nematė.

– Be reikalo nerimauji, kunigaikštyte. Juk ir pilyje esi visiškai mano valioje ir aš bet kurią akimirką galiu nuspręsti padaryti tave sava, – „nuramino“ Gausmys, norėdamas pabrėžti, kokią nuolaidą padarė, leisdamas jai galvoti ištisas septynias, jam prailgusias, dienas.

Žygintė įsitaisė ant žolės prie užtiesalo iš kitos pusės nei Gausmys ir paimdama  pyrago su miško uogomis gabaliuką, pašnairavo į vyną į sidabrines taures pilantį kunigaikštį.

– Nesu visiškai tavo valioje, kunigaikšti. Ar pamiršai, kad esu ragana ir turiu daugiau galių, nei paprastas žmogus?

– Ragana ar ne ragana, tačiau esi graži jauna mergina. – Gausmys ištiesė jai taurę vyno per užtiesalą. – Kodėl nusprendei netekėti?

– Kiekvienas, turintis daugiau galių, turi rinktis – tarnauti joms ir drauge padėti žmonėms, ar atsisakyti tų galių ir gyventi paprastą gyvenimą. Tačiau antrasis pasirinkimas yra lyg savo noru išsidurtum akis, – Žygintė gurkštelėjo vyno, galvodama, kad anksčiau visiškai nesuprato savo pašaukimo atsisakančių raganų, tačiau per šį laiką, kurį leidžia Dovinės pilyje, jai pradėjo aiškėti tokio apsisprendimo motyvai.

– Nejaugi neįmanoma suderinti? Turėti šeimą ir drauge padėti žmonėms savo žiniomis? – Gausmys galėjo suprasti pareigos ir kraujo šauksmą, juk kunigaikštis taip pat turi daug įsipareigojimų, nulemtų paties gimimo.

– Mano tėvas bandė tai suderinti, jam nepavyko. Raganiai, žiniuoniai gyvena tarp kūniško ir dvasių pasaulio. Tarp dangaus ir požemio dievų. Netgi tarp gėrio ir blogio. Išlaikyti pusiausvyrą, kad taip ir liktum toje pilkoje zonoje, o ne nukristum į kurią nors pusę, labai sunku.

– Kodėl negali pasirinkti tik gėrio?

– Žiniuonis yra tarsi tarpininkas tarp žmonių ir dvasių pasaulio. Tarp žmonių ir jų protėvių. Kartais reikia su jais derėtis, kartais maldauti ar atsiprašyti. Dėkoti už pagalbą ir pateikti reikalaujamą dovaną. Paneigus, atstūmus kažkurią pusę, būtų sunku išlikti tarpininku. Juk kartais žmogus pats susibendrauja su pikta energija, o paskui prašo padėti išsivaduoti.

– Papasakok apie savo tėvus, kunigaikštyte, – Gausmiui rūpėjo išsiaiškinti, kokio stiprumo yra tos kliūtys, kurios neleidžia Žygintei tapti jo žmona. Jis buvo pasirengęs tas kliūtis įveikti, sugriauti, ar visai jų nepaisyti. Kiekvieną dieną vis labiau norėjo šios merginos, kuri savo paslaptingų žalių akių žvilgsniu visiškai jį užbūrė. Jis tikrai nesitikėjo patirti tokių jausmų, manė, kad jo širdis yra pavirtusi kietu akmeniu, tačiau Žygintei kažkokiu būdu pavyko tą akmenį sušildyti ir atgaivinti, priversti vėl skausmingai plakti. Gausmys net neabejojo, kad Žygintė bus jo. Praėjus jų sutartoms septynioms dienoms jis parsives ją į savo miegamąjį iš to sunkius prisiminimus keliančio kunigaikštienės kambario ir paliks visus praeities vaiduoklius praeityje. Tie vaiduokliai galės ten dainuoti iki užkimimo. Jau praėjo septyneri ilgi metai nuo jo pirmosios žmonos žūties, jie su Gotaute buvo labai jauni, o santuoka netruko nė metų. Per septynerius našlystės metus jis, nepajėgdamas nieko jausti, ištisai kovėsi kruvinuose mūšiuose ir pelnė kraugerio žvėries vardą. Jau pakaks. Jis pasiruošęs vėl gyventi.

Žygintė lėtai užbaigė kramtyti pyrago kąsnelį, užgėrė jį vynu ir dar kelias ilgas akimirkas susimąsčiusi stebeilijo į tekantį upelės vandenį. Kai Gausmiui jau atrodė, kad ji neatsakys į klausimą apie tėvus, o gal ir visai to klausimo neišgirdo, mergina atsiduso.

– Mano tėvas buvo stiprus žiniuonis, nors dar gana jaunas. Jis gyveno miške, atsiskyręs, kaip ir priklauso turinčiam tokias galias. Žmonės į jį kreipdavosi su įvairiais prašymais, tačiau daugiausia jis gydydavo. Vieną kartą jį pakvietė gydyti į kunigaikščio pilį. Sunkiai susirgo jauniausia kunigaikščio Kerniaus dukra, dabartinio kunigaikščio Vismanto sesuo, mano mama. – Žygintė pritraukė kelius prie krūtinės, apsikabino juos rankomis ir tęsė, neatitraukdama žvilgsnio nuo upės. – Liga buvo sunki, žiniuonis gydė ilgai, ir kol visa tai tęsėsi, mano tėvai įsimylėjo. Kunigaikštis, mano senelis, suprantama, buvo prieš tokią sąjungą, tačiau mano mama to nepaisė ir pabėgo iš pilies į žynio trobelę. Ten aš ir gimiau.

– Ir kas nutiko?

– Tėvai kartu pragyveno devynerius metus. Prisimenu šį tą iš tų metų, mes buvome labai laimingi. Tačiau aplink tokių galių turintį žiniuonį nuolat vyksta… įvairūs dalykai – daiktai keičia savo pavidalus, formas, vietą, nuolat girdisi keisti garsai, balsai, dvasių pasaulis tampa beveik matomas. Kai aš gimiau, visa tai tik sustiprėjo ir jautrus mamos protas neatlaikė. Ji pamažu savo dvasia persikėlė į subtilųjį pasaulį, kūną palikdama čia. Galima sakyti, išprotėjo. Vieną dieną ji išbėgo į šventąjį mišką ir negrįžo. Mano tėvas nuvedė mane pas mano dėdę, kunigaikštį Vismantą į pilį, senelių tada jau nebebuvo gyvų. Tėvas pasakė, kad eis ieškoti mamos ir be jos nesugrįš, jis beprotiškai ją mylėjo, – Žygintės lūpos suvirpėjo ir liūdnai šyptelėjo. – Savo pažadą jis ištesėjo – negrįžo.

Gausmys nusikeikė.

– Jis privalėjo grįžti pas tave.

– Dabar supranti, kunigaikšti, kodėl negaliu už tavęs tekėti? Taip tik įskaudinčiau daugybę žmonių. Dabar jūs pilyje turite niūniuojantį vaiduoklį. Net neįsivaizduoji, kas dėtųsi, man čia ilgiau gyvenant. Aš savo galių beveik nemoku valdyti. Todėl taip ir išsekau per kaimo gaisrą. Tačiau tas nuovargis apsaugojo nuo keistų reiškinių pasirodymo.

Gausmys sukluso.

– Ar niekas tavęs apie tai nemokino?

Žygintė papurtė galvą.

– Dėdė Vismantas nenorėjo, kad turėčiau su tuo ką nors bendro, per tokias galias jis prarado seserį, jos pavojingos. Jis slėpė nuo visų, kad paveldėjau tėvo galias. Žinoma, daugelis įtarė apie tai, nes kartais, slapta nuo dėdės, imdavau ir ką nors pagydydavau – Žygintė išdykėliškai šyptelėjo. – iš pradžių žvėrelius ir paukštelius, vėliau vaikus, su kuriais žaisdavau, tada jau ir jų tėvus. Tik nedaug, nes dėdė draudė. Tik vėliau, didysis kunigaikštis Daugerutis apie tai sužinojo ir, slapta nuo dėdės, supažindino mane su ragana Indraja. Iš jos gana daug išmokau.

– Aš stebiuosi, kodėl Daugerutis, žinodamas, kas tu esi, atidavė tave man.

– Bijau, kad tai nerodo jo didelės meilės nei tau, nei man, kunigaikšti.

– Kodėl taip sakai?

– Keliaudama į tavo pilį daug apie tai galvojau. Daugerutis žino, kad nenoriu tekėti ir kodėl negaliu to daryti. Žinojo, kad priešinsiuosi tau visomis savo galiomis. Ir dar žino apie tavo karštą būdą, jėgą, žiaurumą, – Gausmys suraukė antakius, tačiau Žygintė to nepaisė. – Turint visa tai galvoje, greičiau pagalvotum, kad mes vienas kitą pribaigsim, o ne susituoksim. Todėl nemanau, kad Daugerutis linki mums laimės.

Gausmys norėjo prieštarauti, tačiau negalėjo. Nors jiedviem su Žyginte šias praėjusias penkias dienas sekėsi gerai, tačiau susitarimo jie dar nepasiekė. Kunigaikštytė vis dar nesutinka už jo tekėti, o jis žino, kad praėjus toms septynioms dienoms jos neišleis. Net jeigu, kaip jis reikalavo, ji sugebėtų jam iš kažkur surasti dar vieną nuotaką. Jam reikia tik Žygintės, tik ji gali būti jo kunigaikštienė.

Supratusi, kad jis ją sulaikys jėga, Žygintė įsius. Ir, o Perkūno šventos strėlės, tada tarp jų kils tikras karas.

Jis pakilo iš vietos, nuėjo priešais Žygintę, atsiklaupė ir atsisėdo ant savo kulnų taip arti kelius apglėbusios merginos, kad ji atsidūrė tarp praskėstų jo kelių. Kunigaikštytė nustebusi pakėlė akis į jo veidą, jos žvilgsnyje vėl atsirado atsargumas.

– Ar bijai manęs, Žyginte? Ar manai, kad įpykęs galėčiau pakelti prieš tave ranką? – jo balsas buvo ramus ir net truputį liūdnas.

– Nebijau, – tyliai ištarė mergina. – Tačiau žinau, kad gali bandyti jėga priversti mane tau paklusti. Nedaryk to.

Ji žinojo apie jo ketinimus. Gebėdama regėti daugiau, nei paprastam mirtingajam skirta, ji matė kiaurai jo širdį.

Ką gi, dėl to viskas bus dar paprasčiau. Jam, šiaip ar taip, gana sunkiai sekėsi gražiai dėlioti žodžius.

Tačiau jis taip kiaurai jos minčių negalėjo matyti, todėl jai teks jas išsakyti.

– Jeigu būtum paprasta mergina ir neturėtum raganos galių – ar sutiktum… ar norėtum už manęs ištekėti?

Ji įsižiūrėjo į pilkas, patamsėjusias nuo emocijų akis ir sugniaužė rankas į kumštukus, stengdamasi atsispirti troškimui ištiesti ranką ir paglostyti jo veidą. Tik be žodžių linktelėjo, atsakydama į klausimą. Lyg pajutęs jos norą prisiliesti, o gal matydamas jį jos akyse, Gausmys ėmė linkti į priekį prie jos lūpų. Žygintė ištiesė ranką ir prispaudė pirštus prie jo lūpų, norėdama sulaikyti, nors tokia liauna rankute galėjo sustabdyti aukštą, ištreniruotą vyrą ne daugiau, nei užkirsti kelią galingam, stogus nuo namų raunančiam viesului.

– Tačiau aš turiu raganos galias, todėl negaliu tekėti. Neketinu jų atsisakyti, net nežinau, ar sugebėčiau jas taip sutramdyti. Todėl paleisk mane, Gausmy, leisk keliauti pas tetą.

Jis dar nusistebėjo, kaip gali jo paprastas vardas jos lūpose skambėti taip švelniai ir jausmingai. Pasimėgavo tuo skambesiu, tada papurtė galvą.

– Negaliu paleisti tavęs. Kaip ir tu savo galių, aš negaliu sutramdyti šito troškimo turėti tave. Tai stipriau už mano valią.

Žygintė piktai prisimerkė.

– Tu man liepei surasti tau kitą nuotaką. Jei per likusias dvi dienas pasirodys kilminga mergina, kuri norės už tavęs ištekėti, turėsi mane paleisti.

– Man nereikia jokios kitos nuotakos. Aš kalbėjau nerimtai, – Gausmys taip pat pradėjo pykti.

– Atsargiai, kunigaikšti. Jeigu sulaužysi raganai duotą žodį, gražu nebus. – atsargiai, kad neprisiliestų prie jo, Žygintė atsistojo ant kojų ir išdidžiai išsitiesė.

Gausmys taip pat atsistojo, palinko virš jos visu savo galingu ūgiu ir prisimerkė. Įsiūtis siautė jo krūtinėje ir grasino bet kurią akimirką išsiveržti. Kunigaikštis, kuris nuolat vadovavo didžiulėms armijoms vyrų, nebuvo pratęs, kad jam nepaklustų.

– Grasini man, kunigaikštyte?

Ji atrodė tokia mažutė ir trapi, vieno mosto užtektų ne tik parversti ją ant žemės, ji nuskrietų keletą metrų. Užtektų poros minučių ją užvaldyti. Vis dėlto, jis dar nebuvo matęs žmogaus, kuris turėtų tokią geležinę sielos stiprybę ir taip mažai baimės. Ir dabar jos tamsių miško samanų spalvos akyse sublizgusios ašaros neturėjo nieko bendro su išgąsčiu.

– Versdamas mane daryti tokį pasirinkimą, kankini mane. Šį sprendimą priėmiau jau seniai, drauge su dėdė Vismantu. Jis taip pat nebuvo dėl to laimingas, tačiau matė, kad mano paveldėtos galios stiprios, jų nenubrauksi lengva ranka, neįdėsi į skrynelę. Dėdė suprato, kad man pernelyg pavojinga gyventi įprastą gyvenimą, buvome sutarę, kad jis išsiųs mane mokytis. Tačiau vis delsė, nes buvau jo mylimos jauniausios sesers priminimas, – nesąmoningai ji prispaudė abi rankas sau prie krūtinės ir sušnabždėjo. – Dabar pirmą kartą gyvenime norėčiau, kad viskas būtų kitaip.

⸙⸙⸙

– Atidavei Žygintę kunigaikščiui Gausmiui? – kimus raganos Indrajos balsas skambėjo taip, lyg būtų susiliejęs su dūmais ir degančių šakelių traškesiu ugnyje, kurią senoji ragana ramiai lyg transe kūreno savo trobelėje. Daugeručiui kartais atrodydavo, kad tas balsas sklinda ne iš Indrajos gerklės, o tiesiai iš besiplaikstančių liepsnų. Ta ugnis, šiaip ar taip, buvo gyva būtybė – ragana su ja kalbėjosi, prašė jos patarimų, liepsnose matydavo praeities ir ateities įvykius.

Atjojęs prie raganos trobelės vidury miško, Daugerutis dar nespėjo nė prasižioti. Tačiau tai buvo įprasta – visada atrodė, kad Indraja žino geriau už jį patį, ko jis nori ir ko jam reikia. Kartais tik išjojęs iš raganos miško su nurodymais, patarimais ir įduotais magiškais daiktais, Daugerutis susivokdavo, kad pas senąją žiniuonę neištarė nė žodžio. Tačiau dabar raganos balsas didžiajam kunigaikščiui Daugeručiui visai nepatiko. Jis buvo pašaipus ir bloga lemiantis, lyg Daugerutis būtų padaręs neatitaisomą klaidą.

–  Savo rankose turėjai didelę ateitį turinčią raganą. Ir ją atidavei tam, kuris, sužinojęs, kad tu nužudei jo žmoną, nenurims, kol tau neatkeršys.

– Tikėjausi, kad Žygintė jį pribaigs, nes net stipriausiems priešams ištisus septynerius metus nepavyko to padaryti! – gal iš pykčio, gal nuo tvankaus trobelės oro, apvalūs Daugeručio skruostai išraudo. – Atvirkščiai, po kiekvieno mūšio Gausmys tampa vis stipresnis ir galingesnis vadas. Negaliu ilgiau delsti, turiu jo atsikratyti, nes, net nesužinojęs tiesos apie Gotautės mirtį, jis darosi man pernelyg pavojingas. Nesuprantu, kokie kerai jį saugo!

Indraja sukikeno prikimusiu balsu.

– Tikrai nesupranti.

Daugerutis nekantriai sušnarpštė. Anksčiau Indraja pati pasiūlydavo sprendimą, o dabar neskubėjo to daryti, atrodė, kad mėgaujasi tuo, ką mato liepsnose. O gal tuo, kad didysis kunigaikštis taip kvailai susimovė.

Ragana gudriai į jį pažvelgė.

– Pasakyk, ko tu nori. Tačiau būk atsargus, sudėdamas savo norą į žodžius.

– Noriu atsikratyti Gausmio! Noriu, jog atrodytų, kad Žygintė jį pražudė, tada aš ją apsaugočiau nuo bausmės ir iš dėkingumo ji man amžinai tarnautų.

Indraja susiraukė.

– Liepiau pasakyti norą, tu vienu atsikvėpimu išvėmei visus keturis. Pasakyti žodžiais norą taip, kad gautum tiksliai tai, ko prašai, yra labai sudėtinga. Tu net nestabtelėjai pagalvoti. Keturi norai! – ragana pamakalavo galvą pasipiktinusi, tada pažarstė malkas ugnyje. Nespėjus Daugeručiui įsiterpti, Indraja stvėrė nuo pajuodusio medinio stalo ryšulėlį žolelių ir metė į ugnį. Liepsnos plykstelėjo ir ragana išsiviepė. – Gausi tris savo išsakytus norus. Tebūnie taip!

Indraja nuėjo prie sienos, nuo lentynos paėmė drobinį maišelį.

– Šiame maišelyje yra sutrintos žolelės. Jas reikia suberti į Žygintės gėrimą .

– Ir kas tada bus?

Ragana pasipiktinusi purkštelėjo.

– Ji pražudys Gausmį. Tik ne tu pats tai padaryk, žoleles įberti turi kilminga nekalta mergina. Pasirūpink tokią surasti ir nusigabenk ją drauge į Gausmio pilį. Ir paskubėk, turi suspėti, kol delčia nevirto jaunatimi, vadinasi, turi dvi dienas. – Indraja sunkiai pasirėmė į stalo kraštą. – Keliauk, kunigaikšti, aš jau pavargau.                                                                                                                                                                                                            

 

Maištingos širdys 5

Kunigaikščio Vismanto karių vadas, vardu  Vilkas, atėjęs atsisveikinti, stovėjo priešais Žygintę susirūpinusiu veidu. Juodu susitiko už pilies esančiame sodelyje, kad išvengtų vidiniame kieme tvyrančios darbingos sumaišties.

-Kunigaikštis Gausmys mums įsakė iškeliauti. Tačiau man neramu palikti tave čia, kunigaikštyte, – be užuolankų pradėjo Vilkas.

-Aš liksiu čia, Dovinės pilyje, tik septynias dienas. Tada iškeliausiu pas savo tetą Gilužę, į jos pilį netoli Bresto. Kunigaikštis Gausmys pažadėjo suteikti savo apsaugą kelionei.

Vilkas nepasitikinčiai šnarpštelėjo.

-Ar tikrai manai, kad jis tave išleis, kunigaikštyte? Ar prisiekė dievais ir protėviais?

-Jis davė žodį, Vilke. Kodėl manai, kad jo nesilaikys? Kas tave taip neramina?

 Vilkas sumurmėjo kažką į vešlią juodą barzdą. Negalėjo paaiškinti garsiai, kad matė Gausmio akis, kai šis pastebėjo kunigaikštytę, einančią per kiemą. Tai buvo vanago, žiūrinčio į mielą pūkuotą ir gardų kiškelį, nerūpestingai striksintį miško pievelėje, žvilgsnis. Kiškelis dar nenutuokė esąs stebimas, nežinojo ir to, kad nebeturi šansų pasprukti. Vanagas savo grobio nepaleis.

-Ar tu žinai, kas nutiko Gausmio pirmajai žmonai, kunigaikštyte? – ryžosi paklausti Vilkas.

-Nežinau. Kas jai nutiko?

-Ji nusižudė. Nušoko nuo pilies bokšto, nepakeldama gyvenimo su Gausmiu, – Vilkas, senas ir patyręs kunigaikščio Vismanto bendražygis, kurio akyse Žygintė užaugo, su dideliu rūpesčiu stebėjo merginą. – Nenorėjau tau to sakyti ir tavęs gąsdinti, kunigaikštyte, bet prašau, būk atsargi.

Žygintė priėjo prie senojo karžygio ir abiem rankom suėmė jo delnus.

-Man viskas bus gerai, Vilke, būk ramus. Juk žinai, kad aš galiu daugiau… galiu savimi pasirūpinti. Keliauk namo ir pasakyk mano dėdei, kad jį myliu ir jo ilgiuosi. Tačiau žinau, kad neilgai trukus pasimatysime. Keliauk, Vilke, ir tegul dievai tau būna palankūs.

Nors Žygintės balsas skambėjo tvirtai, vis dėlto širdis virpėjo stebint, kaip būrelis ją atlydėjusių Kunigaikščio Vismanto vyrų išjoja pro pilies vartus. Ji pasijuto vieniša, maža ir nesaugoma, palikta tarp nepažįstamų jai žmonių. Kita vertus, suprato, kad jos dėdės, kunigaikščio Vismanto vyrai nepajėgtų jos apginti nuo Gausmio jo paties pilyje, jei šis sumanytų ją nuskriausti. Jie gintų ją negailėdami savęs, o Žygintė nenorėjo rizikuoti tų vyrų gyvybėmis. Jeigu ji matys, kad Gausmys nesilaiko duoto žodžio, tiesiog pabėgs nuo jo. Būdama viena ji galėtų pasislėpti taip, kad niekas jos nesurastų.

Jei reikės, ji sukaups visas savo vidines raganos galias ir niekas negalės jos sustabdyti. O kol kas ji pailsės, kad sugebėtų bent pereiti kiemą nenualpdama.

-Palydėk mane atgal į mano kambarį, – pasakė Medei, kuri visą dieną sukiojosi netoliese, jeigu kunigaikštytei ko nors prireiktų. Pastebėjo ir vyrą, kuris nenuleido nuo jos akių, nors laikėsi atokiau. Žygintė numanė, kad Gausmys paskyrė tą vyrą saugoti ją. Rūpintis, kad jai kas nors nenutiktų ir kad ji nesumanytų pasprukti.

-Gal pakviesti kunigaikštį, kad tau padėtų, – suabejojo Medė, matydama baltus lyg pavasariniai ievų žiedai kunigaikštytės skruostus.

-Niekai, – mostelėjo Žygintė. – aš pajėgsiu pati.

Tačiau kelionė per pilies kiemą į antrame aukšte esančius kunigaikštytės kambarius išsunkė paskutines jėgas ir kambaryje ji smukte susmuko ant lovos.

-Paduok mano skrynelę, – sumurmėjo ir Medė puolė prie gražiosios dėžutės, iš kurios vakar kunigaikštytė paėmė tepalą nuo nudegimų, padėjusių daugeliui gaisrą gesinusių žmonių. Kalbos apie tai pasklido tarp pilėnų greičiau už tą patį gaisrą, žmonės rodė vienas kitam užsitraukusias žaizdas ir minėjo lietaus debesis, taip greitai susirinkusius visiškai giedrame danguje. Kalbėjo ir apie tai, kad kunigaikštytė drąsiai atsisakė tekėti už jų valdovo, o šis, nepaisant jo visiems žinomo karšto būdo, net nepakėlė balso. Visiems buvo akivaizdu, kad kunigaikštytė Žygintė sugebėtų susitvarkyti su kunigaikščiu. Ji būtų tobula kunigaikštienė – atjaučianti, išmintinga, tvirta ir graži. Jie padarys viską, kad tik ji liktų Dovinės pilyje ir ištekėtų už Gausmio.

Atsidariusi skrynelę Žygintė susirado lininį maišelį, atrišo jį ir įkvėpė saldų sudžiovintų žolelių kvapą.

-Puiku, – sumurmėjo ji ir ištiesė maišėlį Medei. – Užplikyk šias žoleles ir atnešk man gėrimą. Tik nedėk daug žolių, tik žiupsnelį, jos kvepia skaniai, tačiau yra gana karčios.

Medė atsargiai paėmė maišelį su žolelėmis ir išskubėjo vykdyti nurodymo. Tačiau Žygintė nesulaukė jos grįžtančios su jėgas grąžinančia arbata. Vis dar nusilpusi po vakar dienos išbandymų, ji užmerkė akis ir nugrimzdo į miegą.

Sapnai buvo ryškūs. Ji vėl sapnavo tą pačią jauną moterį, kuri vakar naktį niūniavo krėsle prie lango. Mergina buvo labai graži, tačiau atrodė liūdna. Ji kvietė Žygintę eiti kartu, norėjo jai kažką parodyti, vedė klaidžiais pilies koridoriais, suktais stačiais laiptais į viršų, vis atsisukdama patikrinti, ar tikrai kunigaikštytė eina paskui ją. Priėjusi sunkias medines duris, apkaustytas geležimi, mergina lengvai jas atvėrė ir Žygintė prisimerkė pro duris plykstelėjus ryškiai šviesai. Mergina atsisuko dar kartą, ištiesė ranką Žygintei, ketindama pravesti pro tas duris. Staiga pasigirdo garsus trenksmas, šūksniai ir saulėtos durys su kviečiančia mergina dingo.

Prabudusi Žygintė klausėsi riksmų, sklindančių iš kiemo. Kažkas ten nutiko, sulūžo ar užgriuvo ir kilęs triukšmas ją pažadino. Ji nežinojo, kiek laiko buvo užmigusi, tačiau arbata, Medės padėta šalia lovos, dar buvo šilta. Kunigaikštytė neskubėdama išgėrė arbatą, jausdama, kaip su kiekvienu gurkšniu grįžta jėgos. Miegas ir ypatingų galių turinčios žolelės sugrąžino jai energiją ir žvalumą.

Ji išlipo iš lovos ir dar ryškiai prisimindama sapną, išėjo iš kambario. Lyg nematomos rankos vedama, neklysdama ėjo pilies koridoriais, surado slaptas duris, praėjimus, kurie taip retai buvo naudojami, kad apie juos, greičiausiai, ne visi pilėnai ir žinojo. Priėjusi tamsią apvalią laiptinę žinojo, kad čia yra vienas iš pilies bokštų. Kol įveikė visus laiptus, turėjo keletą kartų atsikvėpti, prakaitas išmušė visą dar ne visiškai atsigavusį kūną, tačiau galiausiai ji priėjo sapne matytas sunkias medines duris. Jos buvo taip apvytos voratinkliais, kad Žygintė suabejojo, ar pavyks jas atidaryti, buvo akivaizdu, kad to jau seniai niekas nedarė. Tačiau pastūmus duris, nors ir nenoriai girgždėdamos, jos prasivėrė. Kaip ir sapne, į veidą plykstelėjo saulės šviesa ir Žygintė žengė į tą šviesą.

Tai buvo aukščiausio Dovinės pilies bokšto stogas, apmūrytas žmogaus dydžio siena, skirta pasislėpti nuo priešų strėlių, o tarpeliai sienoje, primenantys langus be viršaus – patiems nusitaikyti. Žygintė smalsiai apsidairė – nuo čia atsivėrė plačios apylinkės, matėsi ir nuo gaisro nukentėjęs kaimas, iš kitos pilies pusės buvo dar vienas, dar didesnis kaimas. Toliau driekėsi platūs laukai, tačiau daugiausia aplinkui augo tamsūs paslaptingi miškai. Pažvelgusi tarp sienos kraštų žemyn Žygintė matė vidiniame pilies kieme darbais užsiėmusius žmones. Ji net nusijuokė, kokie jie atrodė maži ir zujo lyg skruzdėlyne.

Staiga netikėtas vaizdas patraukė jos dėmesį ir ji pasilenkė dar žemiau. iš pradžių pamanė, jog tai tik audeklų krūvelė,  tačiau geriau įsižiūrėjusi suprato, kad prie pat bokšto ant akmenuoto grindinio išdrikusi gulėjo moteris. Nustėrusi Žygintė suprato, kad taip gulėti galima tik nukritus nuo ten, kur ji pati dabar stovi.

Staiga Žygintė pajuto stiprų truktelėjimą. Kažkas griebė ją už liemens ir atplėšė nuo sienos, į kurią įsitvėrusi ir palinkusi į priekį ji žiūrėjo žemyn. Aiktelėjusi iš netikėtumo ji pažvelgė į savo užpuoliką ir susidūrė su primerktomis iš įsiūčio Gausmio akimis.

-Ką, vardan Perkūno, čia išdarinėji? Kas tau pasakė apie šitą bokštą? – uždusęs balsas rodė, kad jis lėkte užlėkė į bokštą, pamatęs ją ten stovinčią.

Žygintę nustebino išbalęs lyg pelenai kunigaikščio veidas. Jai tylint jis dar stipriau sugniaužė ją glėby.

-Kas išdrįso?

-Ta moteris, kuri niūniuoja mano kambaryje, aš ją susapnavau, – ramiai paaiškino Žygintė ir Gausmys dar labiau išbalo. Mergina pasimuistė geležiniame glėbyje. – Paleisk mane, man sunku kvėpuoti

Lyg tik dabar suvokęs, kad dar kelios akimirkos ir perlauš ją per pusę, Gausmys skubiai atpalaidavo rankas, tačiau jos nepaleido, lyg baimindamasis, jog vos paleista ji puls stačia galva nuo bokšto žemyn.

-Reikėjo tau paskirti kitą kambarį, – niūriai ištarė Gausmys. – Tai buvo klaida, atleisk.

-Kodėl paskyrei būtent šį?

Gausmys gūžtelėjo.

-Tai kunigaikštienei skirtas kambarys. Seniai buvau jame buvęs, o ir kiti privengia. Kalbos apie vaiduoklį greitai sklinda. Iki šiol retkarčiais kas nors išgirsdavo tą niūniavimą, daugiau nieko.

-Tu žinojai, kad aš tai girdėsiu, tyčia mane ten apgyvendinai, – staiga suprato Žygintė. – Norėjai, kad aš išsigąsčiau. Jeigu siekei, kad iš baimės pabėgčiau, kodėl neišleidai manęs pas tetą?

-Gal ir norėjau pagąsdinti, nubausti už Daugeručiui pakuždėtą mintį mane apvesdinti, – nelinksmai šyptelėjo Gausmys. – Tik neturėjau tikslo, kad dėl to pabėgtum iš pilies. Tikėjausi, kad iš baimės atbėgsi pas mane ir galėsiu nuraminti ir paguosti tave savo glėbyje, kunigaikštyte.

Toks išsprūdęs prisipažinimas privertė jį nesmagiai pasimuistyti, o kampuotus skruostikaulius nurausti. Mintyse jis koneveikė save už parodytą silpnumą. Paguosti savo glėbyje! Ką jis sau galvojo, ar pamiršo, kad švelnioji Gotautė verčiau pasirinko mirtį, o ne jo glėbį – toks baisus jis jai atrodė. Kodėl Žygintė turėtų jaustis kitaip, juk dabar prie savo nuožmios išvaizdos ir bjauraus būdo jis dar turi ir pirmosios žmonos vaiduoklį, neduodantį ramybės naujai nuotakai?

-Apgyvendinsiu tave kitame kambaryje, kunigaikštyte.

-Nereikia. Ji nieko blogo man nepadarys.

-Per ją tu vos nenukritai nuo bokšto!

-Netiesa, – papurtė galvą Žygintė. – Ji tik norėjo man kai ką parodyti.

Kunigaikštytė mostelėjo link sienelės, juosiančios stogą ir Gausmys nuėjo prie krašto kartu su ja, vis dar nepaleisdamas jos iš rankų. Abu pažiūrėjo žemyn.

Gulinčios moters ten jau nebuvo.

-Ką ji tau norėjo parodyti?

-Kažką apie jos nukritimą. Gali būti, kad viskas vyko ne taip, kaip atrodė.

Gausmys susiraukė. Tai buvo pati nemaloniausia tema, kurią jie galėjo aptarinėti.

-Ji užbėgo į bokštą ir nušoko. Kaip dar kitaip galėjau tai suprasti?

-Kol kas nežinau.

-Nekalbėkime apie tai. Kas įvyko – įvyko, ir aš negaliu to pakeisti. Tačiau būtent dėl to nė vienos kilmingos merginos tėvas neatiduos man savo dukters. Aš ir neketinau dar kartą vesti, vieno karto buvo per akis. Tačiau tu pakišai tą mintį Daugeručiui ir aš susidūriau su problema, kurios man nereikėjo.

Žygintė pakėlė galvą ir apžvelgė apylinkes.

-Tavo pilis graži, kunigaikšti ir žemės gražios. Tavo žmonėms reikia laimingo valdovo, kitaip viskas sugrius.

Jis apsuko ją savo glėbyje ir švelniai ranka pakėlė jos veidelį į save. Ji drąsiai tyrinėjo akimis jo veidą – skvarbias pilkas akis, tamsius antakius ir rūsčias negilias raukšleles tarp jų, tiesią nosį, juodą barzdą ir plačią burną. Keletas randų veide priminė apie neramų kario gyvenimą, Žygintė numanė, kad ant kūno tų randų Gausmys turi dar daugiau. Tačiau dabar ji suprato, kad giliausias randas slepiasi jo širdyje.

Nepaisant visko, jo glėbyje ji jautėsi visiškai saugi.

-Džiaugiuosi, kad tau patinka mano pilis ir žemės. Ištekėk už manęs ir būsi čia kunigaikštienė. Ji manęs bijojo, tu nebijai. Esi žiniuonė, tai gal galėsi sutaisyti kokio gėrimo, kuris pataisytų mano bjaurų būdą. Turėsi viską, ko tik panorėsi, aš ginsiu tave, negailėdamas gyvybės. Juk ne veltui deivė Laima atvedė tave į mano glėbį ant tų laiptų.

Pagunda ištirpti, pasiduoti jo globojančiai jėgai buvo didžiulė. Tačiau visą gyvenimą buvo tvirtai apsisprendusi netekėti ir tas sprendimas buvo kruopščiai apgalvotas. Gausmys taip pat nebuvo paprastas vyras  – tai skaudžią praeitį turintis ugningo būdo valdovas, nuožmus karys, nei tėvų, nei brolių ar seserų neturintis vienišius. Ji negalėjo pažiūrėti, kaip jis elgiasi su šeimos nariais, o jo pirmoji santuoka neįkvėpė pasitikėjimo.

Žygintė jautė, kaip jo rankos švelniai, tačiau nenumaldomai traukia ją prie savęs ir visos protingos mintys susijaukė, lyg laumių pirštais sumaišytos. Lyg apkerėta žiūrėjo, kaip jo galva linksta vis arčiau ir arčiau, kol galiausiai jo lūpos suranda tai, ko ieškojo ir trumpam nurimsta ant jos lūpų. Jis neskubėjo, pirmasis prisilietimas buvo švelnus ir atsargus, lyg į pavasarinę saulę besiskleidžiantis vyšnios žiedelis, tada jo lūpos pradėjo atsargiai tyrinėti jos lūpų minkštumą, kontūrus ir skonį. Gausmys taip stengėsi jos neišgąsdinti, kad Žygintė pajuto bundantį troškimą, kad jis ją pabučiuotų taip, kaip jam iš tiesų norisi. Ji suinkštė iš nekantrumo ir pasimuisčiusi jo stipriose rankose prigludo dar arčiau tvirto kūno, rankomis įsitvėrė jo marškinių priekio, tačiau jis vis tiek bučiavo ją švelniai ir lėtai. Ji pradėjo pati judinti lūpas, ieškoti ir tirti jo skonį, nepažįstamiems troškimams užplūdus net krimstelėjo į jo lūpą, tačiau jis nepasidavė erzinimui ir nepagilino bučinio. Paskutinį kartą brūkštelėjęs lūpomis Gausmys atitraukė Žygintę nuo savęs, jo jausmus išdavė tik vos virpančios rankos ir akys, kurios nuo išsiplėtusių vyzdžių atrodė beveik juodos.

-Tapk mano žmona, Žyginte, – pakartojo Gausmys kimiu balsu.

Visi Žygintės pojūčiai klykė sutikti. Ir tada, galbūt,  jis ją pabučiuos taip karštai, kaip jai norisi. Pamiršusi visus svarstymus už ir prieš, ji prisiminė tik vieną pažadą ir išskėtė pirštelius ant jo krūtinės, lyg norėdama sulaikyti, o gal labiau pajusti galingai plakančią neramią širdį po savo delnu.

-Septynios dienos. Tu man pažadėjai leisti pagalvoti septynias dienas.

-Septynios dienos, – niūriai patvirtino pažadą Gausmys.

 

Maištingos širdys 4

Kunigaikštytė Žygintė pramerkė akis ir ją užplūdo suvokimas, kad jau ne rytas. Nepatenkinta ji dairėsi po nepažįstamą kambarį, kol prisiminė vakar atvykusi į Dovinės pilį. Prisiminė kaimo gaisrą, nudegimų gydymą, sėkmingai prapliupusį lietų ir kunigaikštį Gausmį, nešantį ją ant rankų į pilį. Ji jautė, kad yra dar kažkas, ką turėtų prisiminti, tačiau niekaip nesuprato, kas tas „kažkas“, todėl liovėsi apie tai galvoti.

Dabar buvo skubesnių reikalų.

Žygintė pyko ant savęs pramiegojusi rytą, to jau seniai nėra buvę. Paprastai ji keliasi su saule ir, nepaisydama metų laiko, keliauja į mišką. Tiek vasarą, tiek žiemą, ten tikrai yra ką veikti, tiesa, žiemą jos rytinis pasivaikščiojimas būna kur kas trumpesnis.

O šiandien iš tiesų netinkama diena tinginiauti. Taip, ji žinojo, kad vakar peržengė savo galimybių ribas ir dabar yra labai silpna fiziškai, tačiau dabar jai reikia kaip įmanoma greičiau iškeliauti iš Gausmio pilies.

Ji atsikėlė iš lovos, susiraukė pajutusi, kad galva dar stipriai svaigsta ir kad nesimato jos suknelės, kuria turėtų apsirengti. Pamačiusi ant staliuko greta lovos sunkų varinį varpelį, stipriai juo suskambino. Beveik iš karto į kambarį įpuolė viena tarnaičių, kuri vakar padėdama praustis pasisakė esanti Medė, ir puolė tūpčioti apie Žygintę.

-Kunigaikštyte, tau nereikėjo keltis. Vakar labai pavargai, kunigaikštis įsakė tau šiandien likti lovoje.

-Sakai, įsakė? – šyptelėjo Žygintė. Jos dėdė kunigaikštis Vismantas tokią šypseną vadindavo rago gausmu prieš mūšį. Su tokia šypsena Žygintė pasiruošdavo kautis už tai, kas jai svarbu.

Medė, aišku, to dar nežinojo.

-Mede, kur mano suknelė? – paklausė įsakmiu balsu Žygintė, išsitiesusi pačia valdingiausia kunigaikštytės poza.

-Kunigaikštyte, prašau, kunigaikštis tiesiog dėl tavęs labai susirūpinęs. Vakar atrodei susirgusi. Būtų protinga likti lovoje.

-Kur. Mano. Suknelė?

Tarnaitė sutriko.

-Suknelė, kurią vakar buvai apsirengusi, sušlapo ir išsipurvino per lietų. Moterys dabar ją skalbia ir tvarko.

-Duok man kitą mano suknelę, turiu jų pakankamai. Ir tu tai gerai žinai, nes vakar iškraustei mano daiktus, – Žygintė įsikibo į raižytos ąžuolinės kėdės atlošą, vėl susvaigus galvai, tačiau vis tiek piktai mestelėjo. – Nors ir prašiau to nedaryti.

-Kunigaikštyte, juk kunigaikštis Gausmys… patarė tau nesikelti, – proverksmiu maldavo Medė.

Žygintė sušvelnėjo.

-Viskas gerai, Mede, aš pasakysiu kunigaikščiui, kad tu perdavei jo patarimą. O dabar duok man suknelę, kitaip aš išeisiu vilkėdama naktiniais marškiniais.

-Gerai, kunigaikštyte, tuojau surasiu naują suknelę skryniose, – skubiai tūptelėjo Medė.

Žygintei pasirodė, jog Medė dabar vienodai baiminasi ir jos, ir kunigaikščio. Tačiau tai, atrodo, neprivertė Medės paskubėti, ji kankinančiai ilgai kuitėsi skryniose, dėliojo sukneles ir kitus būtinus rūbelius. O gal kunigaikštytė jautė tekantį pro pirštus dienos laiką ir viskas jai atrodė lyg sulėtintai.

Galiausiai aprengta ir iššukuotais plaukais (supinti į kasas jai atrodė per daug laiko atimantis procesas), tačiau atsisakiusi pusryčių, Žygintė išėjo iš kambario ir kuo greičiausiai patraukė į pilies kiemą.

Ar kunigaikščio Vismanto vyrai vis dar laukia jos, kad galėtų palydėti į tetos pilį? Ar kunigaikštis Gausmys ją išleis?

Išėjusi į kiemą pamatė, kad čia virte verda darbas – daugybė suplukusių vyrų krauna lentas į vežimus ir vienas po kito vežimai važiuoja iš kiemą. Kiti gi, su dar neapdorotais rąstais, tempiami įsirėžusių prakaituotų stambių arklių, pro plačiai atvertus pilies vartus sunkiai ritasi į kiemą.

Žygintė suprato, kad ruošiamasi kaimo atstatymo darbams. Ji apsidairė po kiemą, akimis ieškodama Gausmio. Prisiminė, kaip vakar lygiai taip ieškojo jo kaime, ir staiga tiksliai žinojo, kur jis yra. Nedvejodama patraukė prie sunkiausių rąstų vežimo ir, tikrai, pamatė kunigaikštį, drauge su kitais vyrais kraunantį rąstus iš ką tik iš miško sugrįžusio vežimo.

Drauge su Dovinės pilies vyrais dirbo ir kunigaikščio Vismanto kariai, ir tai pamačius, Žygintei lyg akmuo nuo širdies nusirito.

Kunigaikštytei einant kiemu, nusirito šnabždesių banga ir, juos nugirdęs, Gausmys pakėlė galvą ir pamatė ateinančią savo nuotaką.

Vakar, per gaisrą, jam nebuvo laiko į ją geriau žvilgtelėti, o vėliau, sušlapusi nuo lietaus ir iš nuovargio pajuodusiais paakiais ir įkritusiais skruostais, ji buvo panaši į benamę katytę.

Dabar Gausmiui užėmė kvapą ir jis vos nepaleido iš rankų sunkaus rąsto, matydamas Žygintę, apsirengusią puošnia kunigaikštytės suknia, išdidžiai iškėlusią galvą, tamsiais banguojančiais iki liemens plaukais ir einančią tiesiai pas jį. Nenuleidžiančią nuo jo savo žalių paslaptingų akių.

Su dar trijų vyrų pagalba Gausmys atsargiai paguldė rąstą prie kitų, nusišluostė prakaitą nuo veido savo pilkų lininių marškinių apačia, taip atidengdamas nuogą gumburiuotą nuo raumenų pilvą, ir skubiai nužingsniavo prie Žygintės.

-Nereikėjo keltis iš lovos, kunigaikštyte, turi pailsėti, atsigauti, kad nesusirgtum, – jo balsas išdavė nerimą, tačiau nebuvo piktas.

Užvertusi galvą Žygintė žiūrėjo į Gausmį, jo įdegusį saulėje kampuotą veidą, juodą neilgą barzdą, dengiančią žandikaulį ir smakrą, nosį su kuprele, skvarbias rudas akis, susitaršiusius plaukus ir blizgančią nuo prakaito odą. Ir pirmą kartą jos širdyje sukirbėjo apgailestavimas dėl sprendimo niekada netekėti. Pirmą kartą ėmė suprasti savo tėvus – tą saldžią pagundą, kuri priverčia numoti ranka į visus draudimus ar kliūtis. Vienos iš tų kliūčių jos tėvams nepavyko peržengti ir jie drauge iškeliavo amžinybėn, palikę mažutėlę Žygintę, tačiau nė kiek nesigailėdami dėl savo meilės.

Turėdama tokį pavyzdį ji visada žinojo, kad bus tvirtesnė ir nepaklius į tokius žabangus, todėl dabar ramiai ištarė:

-Atėjau atsisveikinti, kunigaikšti Gausmy. Šiandien privalau iškeliauti.

-Palauk, kunigaikštyte, – Gausmio balse nebuvo prašymo. Juk jis čia valdovas, jo žodis bus paskutinis. Tie keli vyrai, atlydėję Žygintę, taip pat tai suprato. – Dar daug kas tarp mūsų neaptarta. Eikime į ramesnę vietą ir galėsime pasikalbėti.

-Kad ir kas bus pasakyta, aš vis tiek šiandien išvyksiu, – Žygintė prisivertė išlaikyti ramų toną, tačiau per greitai pasisuko ir jai vėl susvaigo galva.

Gausmys apglėbė ją ranka prilaikydamas ir nuo karšto tvirto vyro kūno artumo, Žygintę apėmė silpnumas, šį kartą ne iš nuovargio. Kunigaikštis prisitraukė ją dar arčiau ir Žygintė įspėjamai ištiesė delniuką.

-Tik nenešk manęs!

-Kaip pageidausi, kunigaikštyte, – pašaipiai šyptelėjo Gausmys, tačiau nusivedė ją vos prilaikydamas ir suprasdamas, kad Žygintė nori išsaugoti savo išdidumą prieš pilyje gyvenančius žmones. – Ar sočiai pavalgei pusryčių?

Išbalę Žygintės skruostai raustelėjo iš gėdos, kad skubėdama atsisakė maisto ir dėl to pusiau alpdama klupinėja po kiemą.

Jau seniai Žygintė nesirgo ir jai labai nepatiko jaustis ligone.

-Dar nevalgiau, – sumurmėjo ji.

Gausmys piktai susiraukė, tačiau susilaikė nepamokslavęs. Trūks plyš jis norėjo susitarti su Žyginte gražiuoju. Jeigu nepavyks, jis imsis griežtesnių priemonių, tačiau viena jam buvo visiškai aišku – Žygintė bus jo žmona.

-Paprašysiu, kad atneštų tau pusryčius į mažąjį priėmimų kambarį, – nusprendė jis. – Ten bus kur kas ramiau, nei pagrindinėje menėje, kur paprastai valgome.

Valdovo priėmimų kambarys buvo nedidelis ir gana jaukus. Kampe čia buvo didelis akmeninis židinys, kelios kėdės iš ąžuolo ir odos, stalas. Kunigaikštis čia priimdavo pasiuntinius, atnešančius slaptas žinutes. Kambario sienas puošė ilgos ietys, lankai, strėlės ir du kardai.

Tarnaitės beveik bėgte sunešė maistą – šviežiai keptos duonos, balto varškės sūrio, medaus, vyšnių kompoto. Dar buvo dosniai atpjautų keptos šernienos riekių, puodynė taukų, puodynė spanguolių uogienės ir lėkštė lazdyno riešutų.

Nieko nelaukdama Žygintė išgėrė visą puodelį kompoto ir atsikando didelį kąsnį duonos. Tada užsitepė ant jos medaus ir atsikando dar vieną didelį kąsnį. Jautėsi išbadėjusi.

Gausmys jos nekalbino, tik įpylė Žygintei dar kompoto ir pasiėmęs duonos riekę ir gabalą šernienos, pats iš lėto kramsnojo.

Pagaliau numalšinusi alkį, Žygintė pakėlė į Gausmį akis.

-Kunigaikštis Daugerutis man įsakė vesti, – be užuolankų pradėjo Gausmys. Kaip Žygintė ir buvo girdėjusi, jis buvo narsus karžygys ir visada reikalo imdavosi tiesiai ir beatodairiškai. – Jeigu nepaklausysiu, jis gali priimti kaip įžeidimą ir užpulti mane. O aš jau pavargau kariauti ir mano vyrai pavargo. Pastaraisiais metais Daugerutis siunčia mane į mūšius lyg laumių apsėstas. Kadangi sumanymas dėl vestuvių buvo tavo, kunigaikštyte, privalai man padėti jį įvykdyti.

-Aš netekėsiu už tavęs, kunigaikšti, – vakar, tardama tuos pačius žodžius, Žygintė jautėsi kur kas tvirčiau, tačiau ji privalėjo juos pakartoti.

-Tai padėk man susirasti kitą nuotaką! – piktai ištarė Gausmys. – Surask moterį, kuri už manęs ištekės arba tau teks tai padaryti pačiai.

Tokio prašymo Žygintė nesitikėjo.

-Argi taip sunku susirasti nuotaką? – nustebo ji. – Juk tu galingas ir narsus kunigaikštis, esu tikra, kad kaimyninių pilių valdovų dukros…

-Matai, kunigaikštyte, apie mane sklando pikti gandai, todėl niekas nenori atiduoti į mano gniaužtus savo jaunų dukterų. Jie bijo, kad galiu jas sutraiškyti.

Žygintė prisiminė tvirtą, tačiau atsargų Gausmio glėbį, kai jis vakar nešė ją į pilį.

-Nesąmonė, – sumurmėjo ji.

Gausmys šyptelėjo, lyg pajutęs, kur link nukrypo merginos mintys.

-Sakei, kad esi ragana, žiniuonė. Tai išburk man žmoną arba tau teks pačiai ja tapti.

Abejodama Žygintė papurtė galvą.

-Bet juk aš turiu išvykti.

-Pasilik čia septynioms dienoms, – nukirto Gausmys. – Paleisk savo vyrus, tegul jie grįžta pas Vismantą. Padėk man įtikinti kokią nors merginą tekėti už manęs ir po septynių dienų, duodu žodį, aš pats skirsiu tau palydą iki tavo tetos pilies.

Jis gerai žinojo, kad jokie kerai nepadės žmonėms pamiršti pirmos jo žmonos, kunigaikštienės Gotautės, likimo.

-Man tai nepatinka, – sumurmėjo Žygintė. Jos mielas veidelis atrodė toks susirūpinęs, kad Gausmys būtų mielai bučiniais nuvijęs tas rūpesčio raukšleles. Ką gi, jis palauks savaitę, leis jai apsiprasti su juo, o jau tada bučiuos, kiek širdis geis. Užsisvajojęs apie tai, kunigaikštis džiaugėsi, kad palaidi marškiniai pridengia jo kelnių priekį.

-Man taip pat nepatinka gauti tokius įsakymus. Vyras privalo tokį sprendimą priimti pats.

Jis vėl matė, kaip Žygintės švelnioji pusė nugali ir prisiima atsakomybę už savo ir kitų veiksmus.

-Gerai, – atsiduso kunigaikštytė. – Aš liksiu tavo pilyje savaitei, o po jos išvyksiu pas tetą.

Gausmys atsilošė savo krėsle ir priglaudė prie lūpų savo puodelį su vandeniu. Ne todėl, kad būtų ištroškęs, o tam, kad paslėptų pergalės šypseną.

 

 

 

 

 

 

Maištingos širdys 3

Ragana!

Aplinkui susibūrusių žmonių būryje nuaidėjo šnabždesiai ir Gausmys su Žyginte prisiminė, kad jie ne vieni.

Vienas iš kaimo vyrų, išgirdęs tą žinią, instinktyviai žvilgtelėjo į savo ranką, kurią anksčiau gydė Žygintė, ir pamatė, kad anksčiau buvusi skaudžiai raudona žaizda gražiai traukiasi ir gyja kur kas greičiau, nei įprastai. Skausmas sumažėjo tiek, kad vyras buvo šiek tiek ir pamiršęs tą savo žaizdą.

Ragana ar ne ragana, tačiau vis dėlto ji – moteris iš kūno ir kraujo, pagalvojo Gausmys, pastebėjęs, kad Žygintės lūpos mėlsta, o ji visa pradeda drebėti, permerkta lietaus. Vasariškas lietus po kaitros nebuvo labai šaltas, tačiau kunigaikštytė drebėjo visu kūnu.

-Grįžkime į pilį, kunigaikštyte, pavargai per dieną, – švelniai paragino jis.

-Ne, privalau šį vakarą iškeliauti, – purtė galvą Žygintė. – Jeigu liksiu nakvoti pilyje, mano geras vardas ir garbė bus suteršti.

-Neturėtum dėl to jaudintis, juk vis tiek planuoji atsiduoti savo šamaniškai prigimčiai arba ištekėti už pastumdėlio. Ir vienu, ir kitu atveju niekam nerūpės, jei praleisi mano pilyje vieną naktį. – Gausmys kalbėjo monotoniškai, tik tam, kad nuramintų ją kaip išgąsdintą vaiką ar žirgą. Jis matė, kad mergina silpsta akyse, jos oda pilkėja, ji vis smarkiau virpa. Šlapiems drabužiams prilipus prie jos figūrėlės, dar aiškiau pasimatė, jog ji visai nedidukė ir trapi. Kunigaikštytė keturias dienas praleido keliaudama, kratydamasi nepatogiame vežime. Tada atvykusi papuolė į gaisro sukeltą chaosą. Gausmys jautė savo nudegusio peties žaizdą. Anksčiau ta žaizda degė, lyg į ją kažkas nuolat trintų rupią druską. Dabar skausmas buvo gerokai aprimęs. Gausmys netikėjo, kad Žygintės tepalas buvo toks visagalis. Tai merginos gydančios rankos.

Kiek jai pačiai kainuoja toks gydymas? Šiandien ji pasirūpino gausybe žmonių. O lietus? Kiek jėgų reikia turėti, kad sukeltum tokią šniokščiančią, gaisrus gesinančią liūtį?

Iš tiesų, gaisras ėmė pasiduoti, nusileisti galingesnei stichijai. Subarta ir nuramdyta dievo Perkūno, deivė Gabija šnypšdama liovėsi grobti žmonių namus, jos įniršis ir godulys pamažu rimo. Rytoj žynys atliks ritualą ir sutaikys kaimą su Gabija.

-Eime, kunigaikštyte Žyginte. Pilyje būsi saugi. Jau beveik sutemo, juk netempsi savo žmonių ir arklių į tamsą ir lietų, jeigu jie gali pernakvoti sausoje šiltoje pastogėje?

Ji prikando lūpą, norėdama ginčytis ir negalėdama, ir Gausmys suprato savo nuotakos silpnąją vietą.

Ji buvo gera.

Šiandien, net norėdama kuo greičiau nuo jo pasprukti, negalėjo palikti žmonių nelaimėje ir padėjo, kuo galėdama.

-Eime? – dar kartą paragino kunigaikštis ir Žygintė linktelėjo. Pajudėjo link pilies, tačiau jos judesiai buvo silpni lyg senutės, sunki šlapia suknia viską dar labiau apsunkino.

Gausmys suburbėjo keiksmą po nosimi (vis tas jo mūšio lauke įgytas įprotis),  pakėlė merginą ant rankų, nelaukdamas, kol ji suklups, ir ėmė nešti į pilį.

Kaimo žmonės taip pat ėmė skirstytis po alinančios dienos. Išlikusių trobų gyventojai su palengvėjimo ašaromis grįžo į savo namus, dar priimdami ir po keletą kaimynų, o nukentėjusieji patraukė drauge su kunigaiščiu į pilį, prisiglausti pažadėtoje daržinėje.

Nešama stipriame glėbyje Žygintė sudejavo. Tas garselis išsprūdo iš nevilties. Jai nepatiko, kad teks nakvoti Gausmio pilyje. Nepatiko jaustis bejėgei, ji norėjo pareikalauti, kad ją paleistų, tačiau suvokė, kad nebeturi jėgų eiti. Ir dar jai nepatiko, kad priglausta prie akmeninės plačios kunigaikščio krūtinės jautėsi globojama ir saugi.

Tai netinkamas jausmas žiniuonei. Ji visada turėtų būti stipri, jei ne kūnu, tai dvasia. Ir jai negalima prisirišti prie jokio vyro. Jos tėvai padarė tą klaidą, įsimylėjo, ir jų istorija buvo tragiška ir trumpa.

Tiesa, dabar ji rūpinosi kunigaikščiu ne kaip vyru, o kaip bet kuriuo kitu žmogumi, kuriam reikia pagalbos. Taip, taip ir yra, tai tik jos dievų suteiktas pašaukimas tarnauti tiems, kuriems labiausiai to reikia, o ne romantiški, moteriški, raganai nederami jausmai.

Ji rūpinosi, kad visą dieną kovęsis su gaisru dėl  savo žmonių kunigaikštis Gausmys yra per daug pavargęs, o ji, su visais šlapiais drabužiais, yra per sunki. Norėjo apkabinti jį per kaklą, kad jam būtų lengviau, tačiau bijojo užgauti nudegusį petį.

Nukeliavęs pusę kelio su ja ant rankų link pilies, Gausmys staiga susiraukė, lyg netikėtai minčiai šovus į galvą, ir stabtelėjo, nepaisydamas pilančio lietaus ir žaibų, raižančių tamsų dangų.

-Man nereikia tavo jėgų, kunigaikštyte, – suurzgė jis griežtai. – Patikėk, palyginus su geležiniais šarvais, kuriuos dėviu mūšyje, tu sveri lyg pūkelis. Todėl savo energiją pasilik sau, nenorėčiau, kad pasiekus pilį ant rankų liktų tik skeletas.

Iš tiesų, Žygintė atrodė vis prasčiau ir Gausmys rimtai sunerimo.

-Kaip supratai?.. – sušnabždėjo ji.

-Pernelyg lengva eiti, tačiau patikėk, aš pripratęs ne prie tokių sunkumų. Ar gali neduoti man savo jėgų?

Užsimerkusi ji linktelėjo.

-Tai kodėl, Pikuolis tave nujotų, taip darai? – pratrūko Gausmys ir krestelėjo ją rankose. – Juk esi vos gyva. – Jis prisivertė nusiraminti. – Imk iš manęs. Imk, kiek tau reikia.

Ji nusišypsojo pamėlusiomis lūpomis, priglaudė galvą prie jo sveikojo peties ir užsimerkė.

Taip ir prabuvo likusį kelią, užsimerkusi, prisiglaudusi, Gausmys suprato, kad ji gyva, tik iš to, kad jos kūnas ne visiškai suglebo jo rankose.

Kai jie pasiekė pilį, Žygintė atsimerkė. Pilyje jautėsi sujudimas.

-Kunigaikšti, aš paruošiau šiltą vonią kunigaikštie… kunigaikštytės kambariuose, – pribėgusi išbėrė Jaugėlė.

Žygintė pasimuistė kunigaikščio rankose, tačiau jis jos nepaleido, nunešė laiptais į antrą aukštą, į paruoštus kambarius. Ten iš tiesų jau garavo prausimosi kubilas ir laukė dvi merginos, pasirengę patarnauti kunigaikštytei.

Gausmys nuleido Žygintę ant grindų, atiduodamas į rūpestingas tarnaičių rankas ir, šioms ėmus kuo greičiau nurenginėti kunigaikštytės šlapius drabužius, prisivertė išeiti. Nepažįstamas jausmas sūkuriu rangėsi jo krūtinėje, nemalonus, neįprastas jausmas. Tik išėjęs iš kunigaikštytės kambarių, jis suprato, jog tai baimė. Baimė, kad vos jam nusisukus, Žygintė išsprūs jam iš rankų. Gal palikusi tą savo baugiai trapų kūną, iškeliaus vėle, gal virtusi maža paukštele purptelės pro langą (kas žino, ką ji sugeba). O gal, pabarsčiusi kokių painių monų pilies sargams, paprasčiausiai išeis pro vartus.

Todėl jam norėjosi nenuleisti nuo jos akių, nepaleisti iš rankų. Taip, kaip ji prašė tuomet, Daugeručio pilyje. „Nepaleisk manęs“ – maldavo žiūrėdama jam į akis, ir jis ketino tą prašymą išpildyti.

Iš tarnaičių paslaugumo ir tarškėjimo Žygintė suprato, kad pasakojimai apie tai, kas nutiko kaime, jau pasiekė pilies gyventojus.

Prilaikoma tarnaičių Žygintė paniro į nuostabiai karštą vandenį. Permerkta lietaus ji tikrai sušalo, o kur dar išsekimas išeikvojus per daug jėgų?

Tačiau buvo verta.  Lietus išgelbėjo likusias kaimo trobas, išvadavo žmones nuo nelygios kovos su deive Gabija.

Ko supyko dievaitė, kas ją įžeidė?

Reikia pagalvoti apie tai, nes neatsiprašius dievaitės, gaisras vėl gali įsiplieksti nauja jėga.

Geriau galvoti apie tai, o ne stiprų Gausmio glėbį, nuogą krūtinę, į kurią buvo įsikniaubusi, tvirtus žingsnius, nešančius ją per lietų, skambant dieviškai Perkūno muzikai.

 

⸙⸙⸙

 

-Džiaugiuosi, kad ta ragana išvyko, – išlenkęs midaus puodelį ištarė Daugerutis.

-Ar tikrai, kunigaikšti, manai, kad tai buvo gera mintis? – midus atrišo patarėjo Švarno liežuvį ir jis galiausiai išdrįso užduoti jau kelias savaites neraminantį klausimą.

-Ką turi galvoje, Švarnai? – pareikalavo atsakymo truputį besipinančiu liežuviu Daugerutis. – Žinoma, tai gera mintis. Netinka moteriai prie stalo su vyrais savo nuomonę reikšti. Ji suįžūlėjo. Ėmė per daug landžiai visur kištis

Švarnas įtarė, kad Žygintė bus sužinojusi kažkokią valdovo paslaptį. Gal jis pasisakė apie kokią problemą, prašydamas pagalbos, o paskui ėmė to gailėtis ir todėl, pasitaikius progai, atsikratė Žygintės?

-Gausmys pastatys ją į vietą, – postringavo kunigaikštis Daugerutis. – Arba ji jį nunuodys. Vienaip ar kitaip, vieno iš jų atsikratysiu.

-O ar tu nepagalvojai, kunigaikšti, kas bus, jeigu jiedu susivienys? Gausmio karinė galia ir Žygintės išmintis ir gebėjimas gydyti? Jeigu jie padės vienas kitam, o ne kovos tarpusavyje, jie bus galingesni už bet ką kunigaikštystėje.

-Šimtai žvynuotų žalčių, – iškvėpė Daugerutis, staiga suvokęs, kokį ginklą savanoriškai įdėjo į Gausmio rankas. Negalėjo suprasti, kodėl anksčiau apie tai nepagalvojo. – Iš pat ryto keliausime į Dovinės pilį. Turime sutrukdyti toms vestuvėms.

-Rytoj negalime iškeliauti, – paprieštaravo Švarnas. – Jotvingių kunigaikštis atvyksta, negalime jo nepriimti.

-Tiesą sakai, – prikando žandą Daugerutis. – Po jotvingių. Priėmimas truks tris dienas, tada keliausime pas Gausmį ir Žygintę. Jeigu pasiseks, vienas iš jų jau bus negyvas. Jeigu ne, išvaduosiu juos abu nuo duoto pažado. Žygintė galės keliauti pas žynį Aišmantą, kaip visada ir norėjo.

-O jeigu jau bus spėję susisaistyti įžadais?

Daugerutis užsivertė dosnų gurkšnį midaus, nurijo, pasimėgaudamas deginančiu skoniu, tada nusišypsojo.

-Tada nukreipsiu vieną raganą prieš kitą. Pakeliui į Dovinės pilį, užsuksiu pas raganą Indrąją. Niekas nesistebės, jei Žygintė pas Gausmį numirs. Juk pirmoji jo žmona taip pat neilgai ištempė.

Švarnas niūriai pakinkavo galvą. Nepastovi valdovo malonė. Daugerutis juk kalbėjo apie savo geriausią karvedį, vyrą, kuris jam skynė pergalę po pergalės, kaudamasis su amžinai neramiomis kaimyninėmis gentimis. Ir merginą, kuri nuo vaikystės gydė didįjį kunigaikštį, šiam sunegalavus. Valdovo rūstybę šiedu užsitraukė sąžiningai vykdydami Daugeručio įsakymus. Švarnas staiga išblaivėjo ir jau gailėjosi apie juos užsiminęs.

⸙⸙⸙

Išsimaudžiusi, aprengta sausais naktiniais marškiniais, pavalgiusi duonos su pienu ir paguldyta į plačią lovą, Žygintė nugrimzdo į miegą. Silpnumas surakino kūną, nors sąmonė naujoje vietoje vis bandydavo budriai išsiplėšti iš miego. Jai atrodė, kad jos kambaryje yra moteris – vaikšto po tamsų miegamąjį, įdėmiai apžiūri lovoje gulinčią Žygintę, tada atsisėdusi krėsle prie lango, ima tylutėliai niūniuoti. Keistas jausmas apėmė Žygintę, pro sapno miglą matant švelnią melodiją vinguriuojančią permatomą moterį. Žygintei atrodė, kad ji miega šios moters kambaryje.

Tylų niūniavimą pertraukė prasivėrusios durys. Didelė tamsi figūra padėjo nedidelę žvakę ant staliuko vidury kambario, priėjo prie lovos, atsisėdo į greta stovintį krėslą ir ilgai žiūrėjo į Žygintę.

Vėl pasigirdo niūniavimas ir Gausmys susiraukė. Žygintė nustebo supratusi, kad jis taip pat girdi tylią melodiją.

Kunigaikštis neatrodė išsigandęs ar sunerimęs, veikiau suirzęs.

Žygintė bandė susivokti, ką visa tai galėtų reikšti, tačiau neturėjo jėgų atsikelti ir paklausti Gausmio, kas čia vyksta. Mintys prabėgo palikusios tik švelnų pėdsaką, lyg laumės, rytą brendančios per rasotą pievą maudytis į upę ir nespėjusi apčiuopti atsakymo, kunigaikštytė vėl nugrimzdo į gilų besapnį miegą.

Maištingos širdys 2

Per kelias savaites, skirtas išsikraustyti iš savo dėdės kunigaikščio Vismanto pilies pas Gausmį, Žygintė sugalvojo planą. Kunigaikščiui Vismantui tas planas nelabai patiko, tačiau, kad ir raukydamasis, galiausiai jis nusileido ir pažadėjo padėti. Vis dėlto, jis nemanė, kad Gausmys taip lengvai leisis apmulkinamas ir paleis savo nuotaką nuo kabliuko. Tas vyras garsėjo daugeliu savybių, tačiau nuolaidumas ar kvailumas nebuvo tarp jų.

Likus penkioms dienoms iki duotojo mėnesio pabaigos, Žygintės kraitis buvo sudėtas į skrynias, šios sukrautos į vežimus. Didysis kunigaikštis Daugerutis savo pažadą tesėjo ir Žygintei pridėjo Matarnų pilį su žemėmis prie kraičio. Suprantama, po vestuvių ši pilis pereis Gausmiui, tai buvo saldėsis šiam už tai, kad pakluso reikalavimui vesti. Taip greitai ir dar išsirinko Žygintę. Daugerutis buvo dėkingas už tai, kad jį išvaduos nuo tos merginos. Nors ji elgdavosi kukliai ir pagarbiai ir garsėjo išmintingomis įžvalgomis, nuo jos kiaurai einančio žvilgsnio jam darydavosi nejauku.

Žygintės atsisveikinimas su dėde buvo ašaringas. Ji dėkojo jam už globą ir meilę, už tai, kad atstojo jai tėvą ir draugą ir išmokė daugelio dalykų, kurie labiau tiktų mokyti sūnų.  Raukšlėtais kunigaikščio Visvaldo skruostais tekėjo ašaros. Širdyje jis prisiekė – jeigu Gausmys nuskriaus jo mylimą dukterėčią, Visvaldas sukels visas aplinkines gentis prieš jį. Tačiau likimo deivės jau ėmė pinti savo painų burtą, joms nepasipriešinsi, ir įsodinęs į vežimaitį bei paskyręs ginkluotą palydą, kunigaikštis Visvaldas ilgai žiūrėjo, kaip visas būrys iškeliauja ir pradingsta tankiame miške.

Tris dienas keliavo Žygintė, lydima būrio ginkluotų kunigaikščio Visvaldo vyrų ir kamuojama nerimo dėl ateities. Ketvirtosios dienos rytą, kai jie tvarkėsi po nakties ir ardė palapines, iš tolo pamatė atskubančius raitelius. Daug raitelių. Žygintės apsauga skubiai pasiruošė gintis, kunigaikštytės širdis ėmėm neramiai plakti, matant, kad artėjantis būrys juos ženkliai pranoksta. Tačiau raiteliams priartėjus, jie pastebėjo kunigaikščio Gausmio vėliavą.

Ar tai jaunikis atskuba jos pasitikti?

Nuo tos minties lengviau nepasidarė. Juk tai buvo arčiausia vieta, kuria ji planavo atsidurti prie Gausmio. Šiandien  ji ketino pasiųsti pasiuntinį į jo pilį, kuris praneštų, jog ji neketina už jo tekėti, o pati trauktų pro šalį, į savo tetos, kunigaikščio Vismanto ir savo mamos, sesers pilį. Ir pasiprašytų jos ir jos vyro, bei netoliese gyvenančio žynio apsaugos.

Kai Gausmio būrys prie jų priartėjo, ji neramiai dairėsi į raitelių veidus, ieškodama vyro, kurį ketino atstumti. Tai, kad jie atjojo jos pasitikti, nepakeis jos planų. Tiesiog ji pati pareikš Gausmiui tiesiai į akis, jog vestuvių nebus.

Tačiau kunigaikščio tarp atvykusio būrio vyrų nebuvo. Ar taip jis parodė, kad jam nerūpi jo nuotaka? Jei taip, dar geriau. Jeigu jiedu sutars, kad nenori turėti vienas su kitu nieko bendro, suras sprendimą, kaip išsisukti iš šios padėties.

Nebent Gausmys norės jai atsimokėti už sukeltus rūpesčius.

Gausmio vyrai, vadovaujami stambaus ir aukšto barzdoto pusamžio vyro, kuris prisistatė kaip Daujotas, nurodė atvykę palydėti kunigaikštytę Žygintę į Dovinės pilį. O kunigaikščio Vismanto vyrams įsakė keliauti atgalios. Žygintė tam griežtai pasipriešino ir galiausiai du būriai įsitempusių vyrų patraukė į kunigaikščio Gausmio pilį.

Dovinės pilis stovėjo ant kalno, buvo didesnė, nei Žygintė tikėjosi, įtvirtinta ir prižiūrėta. Tik erdvus kiemas atrodė beveik tuščias, kol į jį nesugužėjo kunigaikštytės palyda.

Iš pilies išėjo vyras ir moteris, nusilenkė kunigaikštytei. Moteris prabilo.

-Sveika atvykusi, kunigaikštyte. Mano vardas Jaugėlė, padėsiu tau įsikurti ir palydėsiu į paskirtus kambarius, o Stakys pasirūpins arkliais ir suneš daiktus į visų.

Žygintė išlipo iš vežimo, užgniauždama norą pasirąžyti. Pavargo keliaudama keturias dienas, o netrukus vėl teks traukti į kelią, pasiekti tetos pilį užtruks dar visą savaitę.

-Nereikia iškrauti daiktų, tegul jie lieka vežimuose, – įsakė ir patarnautojų veiduose atsirado sutrikimas. – Noriu pasikalbėti su kunigaikščiu Gausmiu, po to vėl iškeliausiu. Kur jis?

Moteris ir vyras baimingai susižvalgė. Jiems buvo pasakyta, jog atvyksta būsimoji kunigaikščio žmona, tačiau viešnia, atrodo, nesiruošė tekėti. Žinodami karštą savo valdovo būdą, jie bijojo audros.

-Kunigaikštis kaime. Ten nelaimė, gaisras, visi vyrai išėjo gesinti. Tai gali užtrukti, todėl, prašau, kunigaikštyte, eik į pilį, pailsėk po kelionės, užkąsk. Kai kunigaikštis grįš, tada pasikalbėsite.

-Ne, negaliu tiek laukti, – Žygintė suraukusi kaktą apsidairė. Saulė jau slinko link laidos, iki sutemų jiems reikėjo iškeliauti ir susiruošti vietą nakvynei. Ji negalėjo likti nakvoti Gausmio pilyje, nes tada jos garbė būtų suteršta. – Palydėkite mane į tą degantį kaimą.

-Kunigaikštyte! – šokiruota šūktelėjo moteris. – Tau nederėtų…

-Aš netrukdysiu, – mostelėjo ranka Žygintė. – Tik pasakysiu kunigaikščiui keletą žodžių. Tada iškeliausiu. Neiškraukite mano daiktų.

-Reikia bent arklius iškinkyti, pašerti. Jie nusivarę, – ištarė vyras.

Su šituo Žygintė negalėjo ginčytis. Tačiau viskas klostėsi ne taip, kaip jai norėjosi.

-Tebūnie, pasirūpinkite arkliais. Nelieskite mano skrynių. Aš keliauju į tą kaimą.

Supratę, jog kunigaikštytės neperkalbės, patarnautojai paskyrė jai vieną iš parlydėjusių Gausmio vyrų į palydą. Iki to kaimelio dar buvo galiukas kelio, tačiau jau iš tolo matėsi virstantys dūmai, šauksmai ir sumaištis.

Priėjus arčiau, atsivėrė tikras chaosas: keturios valstiečių trobos jau buvo sudegusios, dabar liepsnojo dar trys. Vaikai lakstė siaurutėje gatvelėje, murzini, išsigandę ir alkani. Išsirikiavę grandine žmonės, tiek vyrai, tiek moterys, perdavinėjo vieni kitiems medinius kibirus su vandeniu ir pylė į gaisro židinius, tačiau tais keliais lašais negalėjo nuraminti siautėjančios stichijos. Nepadėjo ir tai, kad jau kelios dienos buvo itin karštos, be menkiausio debesėlio.

Žygintė pavaikščiojo tarp žmonių ir pačioje žmogiškosios grandinės pradžioje, prie didžiausio gaisro židinio, surado Gausmį. Kunigaikštis mažai kuo skyrėsi nuo kitų – vienmarškinis, pajuodęs nuo suodžių, dūmų ir pelenų, jis dirbo energingai kovodamas su liepsnomis. Kaime dar buvo likę penki liepsnų nepaliesti mediniai namukai ir dabar visos pastangos buvo dedamos, kad ir jų nepasiglemžtų godi ugnis.

-Kunigaikšti! – pašaukė Žygintė. Pasukęs galvą jis pamatė ją. Pirmą akimirką nustebo, lyg bandydamas suprasti, kas ši kilmingos moters rūbais apsirengusi mergina ir iš kur ji galėjo čia atsirasti.

Suraukęs antakius kunigaikštis nudelbė žvilgsniu savo būsimą žmoną. Nesidžiaugė, kad ji čia. Jau suprato, kad Žygintė linkusi papulti į sumaištį.

-Keliauk į pilį, kunigaikštyte, įsikurk. Ten tavimi pasirūpins. Čia pavojinga – šiurkščiu nuo dūmų balsu įsakė Gausmys.

-Saulė leidžiasi, kunigaikšti. Kur šitie žmonės nakvos? – ji stengėsi negalvoti apie tai, kur nakvos ji pati.

Gausmys dar nebuvo apie tai pagalvojęs. Žygintė teisi – vaikai, senoliai, pervargę moterys ir vyrai, jie visi turės kažkur prisiglausti nakčiai. Gal keletas ir galės pasilikti pas nesudegusius kaimynus, tačiau tai nesaugu. Dar nežinia, ar pavyks išsaugoti ir tuos namus. O ir vietos trobesiuose ne per daugiausiai.

-Pilies kieme yra didelė daržinė. Galės ten pernakvoti, – nusprendė Gausmys. Žygintė linktelėjo ir pasitraukė, o kunigaikštis vėl nėrė į kovą dėl išlikusių trobesių.

Žygintė surinko kaimo senolius, nėščias moteris ir vaikus ir visi patraukė atgal į pilį. Palydėjusi juos iki nurodytos daržinės, nuėjo į pilies virtuvę, pareikalavo duonos, sūrio ir tyro vandens. Nunešusi maistą daržinėje besikuriantiems žmonėms ėmė ieškoti savo skrynių, nes nei vežimaičio, nei jos daiktų pilies kieme nesimatė. Sugrįžusi į virtuvę stebėjo prie krosnies dirbančią Jaugėlę įraudusiais skruostais.

Pastebėjusi kunigaikštytę Jaugėlė krūptelėjo. Tada susigriebė ir tūptelėjo.

-Kur mano daiktai? – griežtai paklausė Žygintė.

-Tavo kambaryje, kunigaikštyte. Merginos jau baigia juos iškrauti, – ramiu balsu, lyg nebūtų anksčiau girdėjusi įsakymo neliesti skrynių, paaiškino Jaugėlė. Žygintė sutramdė norą sugriežti dantimis. Suprantama, kunigaikščio žodis čia paskutinis, panašu, jog jai teks gerokai pakovoti, kol pavyks iš čia išsikrapštyti.

-Palydėk mane į mano kambarius, Jaugėle – įsakė.

Painiais akmeniniais pilies koridoriais Žygintė buvo nuvesta į antrame aukšte esantį miegamąjį. Jaugėlė sakė tiesą – didžioji dalis skrynių buvo iškraustytos, daiktai perdedami į kambariuose esančias prabangesnes, išmaniai išraižytas skrynias. Dvi tarnaitės vėdino ir lankstė drabužius, patalų užvalkalus, rankšluosčius, staltieses.

Pamačiusios įsiveržusią kunigaikštytę, merginos tūptelėjo ir drauge smalsiai ją apžiūrėjo. Visiems jau visą mėnesį buvo labai įdomu, kaip gi atrodo būsimoji kunigaikštienė.

Pamačiusi, jog svarbiausioji skrynelė dar nepaliesta, Žygintė su palengvėjimu atsiduso. Priėjusi atsargiai pakėlė ją nuo grindų ir padėjo ant nedidelio staliuko.

-Šitos skrynelės nelieskite. Nedrįskite nė vieno daiktelio iš jos paimti, supratote? – gal jos balsas nuskambėjo pernelyg piktai, tačiau juk ji neketino pasilikti, jai nereikėjo susidraugauti su namiškiais. Kurie, kaip paaiškėjo, buvo visiškai pasirengę ignoruoti jos įsakymus. Žygintė suprato, jog neprivers jų sudėti jos daiktus atgal į kelionines skrynias, kol to neįsakys Gausmys.

Atidariusi savo brangiąją skrynelę, Žygintė išsitraukė varinį indelį su tepalu, nedidelį dailų dviašmenį peilį ir vėl uždarė skrynios dangtį. Padėjusi peilį ant skrynios dangčio, atsisuko į tarnaites.

-Ši skrynia turi čia ir likti. Nepaliesta.

Tarnaitės nustėrę žiūrėjo į peilį ant skrynios ir energingai sulinksėjo galvomis. Jos jau suprato, kas yra skrynelėje ir tikrai jos nepalies.

-Man reikės kelių skiaučių audeklo, – įsakė Žygintė Jaugėlei.

-Žinoma, kunigaikštyte, – jau paslaugiau atsiliepė moteris.

Su variniu indeliu ir audeklu rankose Žygintė sugrįžo į kaimą. Eidama stebėjo, kaip vakaruose dangus jau dažosi raudonomis saulės laidos spalvomis, tačiau jas po truputį užgožia besirenkantys juodi debesys.

Nuo tų lietaus debesų tik dar greičiau sutems, neramiai pagalvojo Žygintė.

Kaime padėtis nebuvo pagerėjusi. Nepaisant didžiulių pastangų, ugnis jau buvo apglėbusi medinius pastatus vieno iš dar nepaliestųjų namų kieme. Žmonės atrodė pervargę, judėjo vien valios pastangomis.

Nedvejodama Žygintė patraukė į patį didžiausią gaisro židinį ir surado Gausmį.

-Aš turiu tepalo nuo nudegimų, kunigaikšti, – garsiai, kad perrėktų ugnies gaudesį, šūktelėjo Žygintė. – Noriu pasirūpinti nukentėjusiais, kol dar nesutemo.

Sulig jos žodžiais danguje sugrumėjo griaustinis ir visi ėmė viltingai šūkčioti, sveikindami dievą Perkūną.

Po vieną žmonės ėjo pas Žygintę, o ji valė jų žaizdas ir tepė pačios pasigamintą vėsinantį tepalą nuo nudegimų. Galiausiai atėjo Gausmio eilė, kurio marškiniuose prie peties žiojėjo pradeginta  skylė ir matėsi raudona sužeista oda. Žygintė matė, kad Gausmys sutiko būti gydomas daugiau iš nuovargio, svajodamas apie galimybę bent trumpam prisėsti.

Iš dangaus ėmė kristi reti lietaus lašiukai.

Žygintė padėjo Gausmiui nusirengti marškinius ir iš jo įdėmaus žvilgsnio suprato, kad jie galvoja apie tą patį – jos rūpestis ir patarnavimai labai tinkami žmonai. Ji pradėjo švelniai valyti odą aplink žaizdą sudrėkintu audeklu, stengdamasi negalvoti, kokia plati ir raumeninga Gausmio nugara, kokie galingi pečiai. Jis – stiprus ir valdingas karo dievas, ugningo ir nesukalbamo būdo, o jai reikia ištarti žodžius, į kuriuos jis visiškai neaišku kaip reaguos.

-Aš netekėsiu už tavęs, kunigaikšti Gausmy, – švelniai, bet tvirtai ištarė Žygintė, atsargiai tepdama šaldantį tepalą ant nudegusios peties odos.

Gal dėl to, kad buvo mirtinai pavargęs, gal dėl švelnių prisilietimų prie nuogos odos ir parodyto rūpesčio, Gausmys tik kreivai šyptelėjo.

-Ir dėl to tu keliavai čia keturias dienas, vien tam, kad tai pasakytum?

-Juk supranti, kad aš privalėjau iškeliauti, – pyktelėjo Žygintė. – Kitaip atrodytų, jog mano dėdė manęs neišleido, ir kunigaikštis Daugerutis būtų ant jo supykęs. Tačiau dėdė mane išleido, čia aš, aš pati, nepaklūstu įsakymui. Aš keliausiu pas savo tetą, ten pasiprašysiu žynio Aišmanto globos.

Gausmys nutylėjo, kad jeigu jis ją išleis, atrodys, jog tai jis nepaklūsta Daugeručiui ir tai grės kruvina tarpusavio kova. Jis negali išleisti Žygintės. O ir nenori.

-Kodėl nenori už manęs tekėti? Ar buvai nusižiūrėjusi kitą jaunikį?

Žygintė papurtė galvą.

-Visai neketinu tekėti.

-Niekada? – nustebo Gausmys ir šnypščiančiai įkvėpė, jai vėl prisilietus prie skausmu degančio peties. Niekada netekės? Juk ji tokia graži ir švelni. Puiki žmona. Ir, atrodo, nebaikšti, žiūri jam tiesiai į akis, nevirpa iš baimės, kalba ramiai. Ji nekalbės taip ramiai, kai supras, jog nepaisant jos norų, vis tiek privalės likti su juo, tačiau jis mielai pažiūrės, kaip ji atrodo supykusi.

-Jei kada ir ištekėčiau, tai tikrai ne už tokio vyro, kaip tu, kunigaikšti.

-O už kokio norėtum tekėti? – Savo trūkumus jis žinojo. Įdomu buvo išgirsti apie Žygintės svajones.

-Už nuolaidaus, švelnaus ir ramaus.

-Nori ištekėti ne už vyro, o už mazgotės? – dar labiau nustebo Gausmys. Peties deginimas atlėgo, Žygintės tepalas jį maloniai šaldė. Visą kūną po dienos saulės ir gaisro kaitros gaivino vis stiprėjantis lietus. – Už tokio, kurį tu galėsi stumdyti, o jis nesugebės tavęs apginti? Kodėl?

-Kitokiam vyrui būtų sunku susitaikyti su tuo, kokia aš esu. Mane auklėjo labiau kaip sūnų, nei dukrą. Moku jodinėti, šaudyti iš lanko, kautis kardais. Esu pripratusi prie laisvės. Dažnai kunigaikščio pasitarimuose manęs klausdavo nuomonės ar patarimo. Nemokėsiu būti nuolanki, – ji nutilo, lyg svarstydama, ar tęsti, tada metė paskutinį, neatremiamą argumentą, kuris privers jį suprasti, kad visa galia nėra tik jo rankose. – Aš esu žiniuonė. Ragana. Paveldėjau tai iš tėvo.

Apsvarstydamas tai, ką išgirdo, Gausmys užvertė veidą į šniokščiantį lietų. Lietų, kuris sėkmingiau kovojo su kaimo gaisru, nei jie sugebėjo per visą dieną, nes upė buvo tolokai ir mediniais kibirais iš jos daug vandens neprisemsi, o kaimo šulinys nuo sauros nusekęs. Į lietų, kurio, prieš atvykstant Žygintei, nesimatė nė pėdsakų, saulė danguje plieskė be menkiausio debesėlio.

Tiesiai jiems virš galvų kurtinančiai sudundėjo griaustinis, blykstelėjo šakotas žaibas.

-Ragana, – mąsliai ištarė Gausmys.

Maištingos širdys

1225m.

Išėjęs iš valdovo priėmimo menės kunigaikštis Gausmys  nusikeikė. Stengėsi nusikeikti tyliai, tačiau nepavyko, nes mūšio lauke, kur jis pastaruoju metu praleido daug laiko, atpranti valdytis. Priėmimo menėje likę trys didikai susižvalgė, nugirdę durų prislopintą prakeiksmą.

-Tikiuosi, jis nesugalvos sukelti maišto ir su savo kariais stoti prieš mane dėl šitos… kvailystės, – sumurmėjo didysis kunigaikštis.

Mintis buvo verta pasvarstymo,  nes kunigaikštis Gausmys buvo geriausias karys, strategas ir nuožmiausias priešininkas kunigaikštystėje. Tačiau dar jaunas ir karšto būdo. Kaip tik prieš keletą dienų jis grįžo po sėkmingų mūšių, gindamas kunigaikštystės sienas su gausia savo armija. Jis kovėsi už didįjį kunigaikštį, o vietoje padėkos ir įvertinimo gavo tik naują įsakymą – jis privalo vesti. Kaip įmanoma skubiau. Tiesa, nuotaką gali pasirinkti. Kitu metu tai skambėtų kaip dovana, tačiau Gausmys valdovo rūmuose jau tris dienas. Matė, kaip į jį reaguoja kilmingos merginos. Jos vengia jo žvilgsnio, suka akis į šoną, lyg jis būtų pasiutęs žvėris, kurio nesinori išprovokuoti. Gausmys žinojo, kad ne vien nuožmi jo išvaizda sukelia tokią reakciją, dar baisesnė buvo jo, grubaus karštakošio, reputacija. Mūšio lauke ta legenda apie jo narsą ir žiaurumą puikiai padėjo, o kovojant ir nebuvo vietos švelnumui. Tiesa, vyresnės moterys, nuobodžiaujančios į žygius išjojusių karių žmonos, varstė jį susidomėjusiais žvilgsniais, tačiau tokios galimybės jo nedomino. Mažiausiai dabar norėjo įsivelti į ginkluotą kruviną konfliktą dėl moters, kuri net nerūpėjo. Kvailystė. Jam reikėjo grįžti į savo protėvių pilį, Dovinę, kol jos nesulygino su žeme tolimesni ir artimesni priešai, naudodamiesi proga, jog jis jau ilgokai išvykęs.

Jis neturi laiko vylingai žvilgčioti į mergeles ir šokti puotose.

Neturi noro ir tempti besigūžiančią ir raudančią nuotaką į sujungimo ceremoniją, o paskui ir į lovą.

Vis dėlto, nepaklusti įsakymui, tai yra, nepriimti valdovo dovanos už sėkmingus žygius, prilygo maištui.

Įsiutęs kunigaikštis Gausmys plačiais žingsniais nužirgliojo tamsiu pilies koridoriumi ir pasuko link sraigtinių laiptų. Iš įtūžio ne iš karto pastebėjo, kad ant laiptų yra žmogus, lipantis į viršų, ir įsirėžė į jį. Tiksliau, į ją.

Moteris iš netikėtumo ir išgąsčio aiktelėjo ir sumojavo rankomis, stengdamasi nenusiristi laiptais žemyn. Tos rankos instinktyviai griebėsi už artimiausio objekto, kad įsitvertų, tačiau tai buvo tik plati Gausmio krūtinė ir moteriška rankutė sugniaužė storą jo liemenės medžiagą. Lygiai taip pat instinktyviai Gausmys apglėbė moterį per juosmenį, kad sulaikytų nuo mirtino skrydžio žemyn.

Ir sustingo.

Moteris, tiksliau mergina, iš drabužių jis spėjo, jog dar netekėjusi, buvo jam dar nematyta. Jauna. Graži. Lygi ir švelni veido oda, didelės žalios akys, įrėmintos juodų blakstienų, tiesi nosytė, sultingos lyg vyšnios lūpos. Tik dabar pajuto, jog liemuo, kurį jis laikė apglėbęs, neįtikėtinai lieknas. Ir lankstus, nes Gausmys nejudėjo ir ji vis dar kabojo virš laiptų nepatogiai atsilošusi į jo ranką.

Jis pajuto, kaip smulki rankutė stipriau sugniaužia jo liemenę.

-Nepaleisk manęs, – paprašė ji švelniu, iš jaudulio virpančiu balsu, tikriausiai atpažinusi jį ir, matydama tokį įpykusį, baimindamasi blogiausio. Kad jam nieko nereikštų patraukti ranką ir ramiai žiūrėti, kaip ji ritasi žemyn.

Štai kokiu bepročiu jį visi laiko. Tačiau švelnus maldavimas „Nepaleisk manęs“ sukėlė jam netikėtus jausmus. Lyg keistą ilgesį ir troškimą, kad tokia graži ir miela mergina savo noru glaustytųsi jo glėbyje, prašydama niekada nepaleisti, visada globoti.

-Ar tu ištekėjusi? – rūsčiau, nei ketino, paklausė Gausmys, netikėtai pakimusiu balsu. Ji tylėjo, greičiausiai svarstydama, koks atsakymas priverstų jį saugiau pastatyti ją ant akmeninių grindų ir pasitraukti nuo jos. Jai tylint, jis stipriau suspaudė trapią figūrėlė ir net krestelėjo. – Atsakyk, juk nesunkus klausimas.

-Ne, neištekėjusi, – iš baimės išsiplėtusios žalios akys tyrinėjo jo griežtą barzdotą veidą, tamsias rudas akis.

-Pažadėta kam nors?

Ji tik papurtė galvą.

-Eime, – įsakė Gausmys, pastatė ją tiesiau ant kojų, tačiau liemens nepaleido, tik vis dar apglėbęs nusitempė koridoriumi ta kryptimi, iš kurios buvo atėjęs.

Jai prireikė kelių akimirkų, kad atsigautų iš nuostabos.

-Paleisk mane! – sušuko ji. Jis nesureagavo, vis dar tempė ją kažkur. Puikiai žinodama, jog pilis pilna paslaptingų užkaborių, mažų kambarėlių ir slaptų išėjimų, ji pradėjo klykti ir plėštis iš jo geležinių rankų. – Paleisk, beproti! Padėkit, kas nors, padėkit!

Iš valdovo priėmimo menės išpuolė didysis kunigaikštis su savo patarėjais, atbėgo keli ginkluoti sargybiniai.

-Kas čia vyksta? – griausmingu balsu paklausė valdovas, žiūrėdamas į akmeninį kunigaikščio Gausmio veidą ir jo rankose besimuistančią merginą.

-Žyginte? – vienas patarėjų, kunigaikštis Visvaldas, žengė pirmyn, ketindamas išvaduoti savo dukterėčią, kurią globojo lyg dukrą po jos tėvų mirties.

-Valdove, – ramiai linktelėjo Gausmys, lyg nebūtų sukėlęs visos pilies ant kojų. – Tik vykdau tavo įsakymą. Liepei man susirasti nuotaką, kaip įmanoma greičiau. Štai ji. Vesiu… – jis prisiminė, kaip ją pašaukė kunigaikštis Visvaldas. – Žygintę.

Gausmys stebėjo, kaip kunigaikščio Visvaldo veidas persikreipia iš rūpesčio.

-Tai neįmanoma! – šūktelėjo jis.

-Kodėl, Visvaldai? – nenuleisdamas akių nuo būsimosios sutuoktinių poros valdovas staiga klastingai nusišypsojo. – Jei neklystu, tai juk kunigaikštytė Žygintė pirmoji užsiminė apie tai, kad mūsų narsiajam Gausmiui reikia žmonos, į kurios glėbį jis galėtų sugrįžti po žygių, kuri gimdytų jam sūnus.

Gausmys aštriai pažvelgė į merginą.

-Tikrai, kunigaikštyte? Dėkoju už rūpestį, – jo balsas tikrai nebylojo apie dėkingumą.

Išdavikiškas nuoraudis uždegė jos skruostus. Jos žodžiai tada buvo tik pamąstymas garsiai, pamačius, kokie laimingi iš pergalingo žygio grįžo kiti riteriai, kaip juos sveikino laukiančios mylimos žmonos ir merginos. Tik Gausmys atrodė šaltas  ir atsiribojęs, lyg niekas niekada negalėtų atšildyti jo širdies. Žygintės žodžiai tada buvo skirti tik dėdei, su kuriuo ji dažnai kalbėdavosi apie viską. Ji negalėjo nė pagalvoti, kad jos žodžius dėdė perduos valdovui ir jie kartu sugalvos, jog sava moteris ir įpėdiniai paverstų Gausmį labiau apsvarstančiu pasekmes, mažiau beatodairišku, mažiau linkusiu maištauti  ir jie perduos tuos žodžius išdidžiajam karvedžiui kaip įsakymą.

-O mūsų mielajai kunigaikštytei Žygintei, – tęsė valdovas saldžiu, tačiau prieštaravimų nepakenčiančiu balsu. – jau metas tekėti. Užteks laikyti ją prie savęs, Visvaldai, atiduok ją į žmonas Gausmiui. Nesurastum jai stipresnio ir narsesnio vyro už jį.

Kunigaikštis Visvaldas sukando dantis, nedrįsdamas prieštarauti. Jo širdis vartėsi iš sielvarto, kad turės atiduoti iš visos širdies mylimą, nuo vaikystės užaugintą, švelnią ir be galo išmintingą mirusios sesers dukrą vyrui, kuris daugiausiai garsėjo tuo, kad traiškė viską, kas pasitaikė jo kelyje. O vyrų apsuptyje laisvai auginta Žygintė iki šiol darė, ką panorėjusi ir vargu ar sugebės būti nuolankia žmona.

-Privalau skubiai grįžti į Dovinės pilį, valdove. Pasiuntinių praneštos žinios neleidžia man delsti, – Gausmio kaktą vagojo rūpesčio raukšlė. Tada jis pasisuko į Visvaldą, kaip į merginos globėją. – Lauksiu kunigaikštytės Žygintės savo pilyje po mėnesio, tada ir atšvęsim vestuves.

Gausmys dar kartą perliejo savo nuotaką žvilgsniu, kuris sakė, jog ji atsiims už tai, kad sukėlė jam tokių nepatogumų. Tada paleido ją, nusilenkė valdovui ir išėjo.

Gausmiui išėjus Žygintė įsmeigė maldaujantį žvilgsnį į valdovą, tačiau šis atrodė patenkintas, jog antrąjį kartą Gausmys išėjo ramesnis, nei pirmąjį. Viskas netikėtai baigėsi greičiau ir geriau, nei jis įsivaizdavo. O nuotakos nenoras tekėti niekada nebuvo svarbus.

-Eik ruoštis, Žyginte. O aš dar nuo savęs pridėsiu dalios į tavo kraitį, – neleisdamas išsakyti jokių prieštaravimų valdovas mostelėjo jai eiti. Žygintė tūptelėjo ir išėjo.

Lipant tais pačiais akmeniniais sraigtiniais laiptais, ant kurių ką tik įvyko lemtingas susidūrimas, nuo netikėto įvykių posūkio jai svaigo galva, tačiau nepaisant to ji intensyviai mąstė ir planavo.

Ne, ne kraitį.

Pabėgimą.

 

Aivi

Gegužės mėnesis, Ibiza

 

Ibiza šėlo. Vakarėliai, garsūs visoje Europoje, vyko kas naktį, nuo vakaro iki ryto ir ši naktis nebuvo išimtis.

Herkus atsirėmė pečiais į drebančią nuo muzikos sieną, atlošė veidą nakties vėsai ir užmerkė akis. Galinė naktinio klubo siena dundėjo lyg už jos plaktų didžiulė išsigandusi širdis, už tos sienos, didžiuliame vidiniame kieme, tarp keleto ryškiai žydrų baseinų ir daugybės grakščių palmių linksminosi tūkstančiai pusnuogių, įdegusių ir išsipusčiusių žmonių, pasiduodančių bendram klubinės muzikos ir ryškių šviesų diktuojamam seksualiam ritmui. Tačiau čia, ištrūkus iš siaučiančios minios karščio, alsuojančio kvepalų ir prakaito garais, buvo galima sąlyginai pasislėpti nakties vėsoje tarp vešlių krūmų ir medžių sodelyje, pasodintame puslankiu aplink naktinį klubą.

Jis lyg suurzgė, lyg sudejavo ir sudrebėjo visu kūnu, tačiau pats nesuprato, kodėl – ar dėl nuo alkoholio ir kelių naktų nemigos plyštančios galvos, ar dėl prieš jį klūpančios merginos, kuri energingai darbavosi burna ir rankomis audrindama ir glamonėdama jį. Nusprendęs, kad jos pastangų jau pakaks, jis pastatė ją ir atrėmė į tą pačią sieną, į kurią ką tik buvo atsirėmęs pats, pritūpęs greitai nutraukė jos plonytes kelnaites, užkišo jai už liemenėlės, užsimovė sargį ir užsimetė vieną jos koją sau ant rankos. Moteriško kūno kvapas, saldus nuo kvepalų dvelksmo ir aštrus nuo geismo, privertė jo kūną aklai reaguoti, tačiau galva buvo tuščia. Įėjo į ją vienu užtikrintu judesiu ir pradėjo energingai pumpuoti pirmyn atgal. Garsūs merginos aikčiojimai tikriausiai reiškė, kad jai patinka, nors jam tai nerūpėjo. Laisvąja alkūne įsirėmė į sieną merginai virš galvos, atrėmė į ją savo prakaituotą kaktą ir švokšdamas išsiliejo. Po poros akimirkų atsitiesė, nusitraukęs sargį tiesiog numetė ant žemės, užsisegė kelnes ir nieko nesakęs nuėjo, palikęs uždususią merginą stovėti prie sienos, slepiamą tamsos ir rausvai žydinčių migdolų medžių.

– Ei! – dar išgirdo šūksnį sau už nugaros, kuriame buvo sumišusi nuostaba ir pasipiktinimas, tačiau jis neatsigręžė. O ko ji tikėjosi? Juk tai ji pakabino jį klube – pati pakvietė šokti, pasiprašė pavaišinama gėrimu, nedviprasmiškai glaustėsi, o kai jis taip pat nedviprasmiškai pasiūlė pasidulkinti, noriai atėjo su juo į šį sodelį. Jis netaikė dvigubų standartų ir nesmerkė moters už atsitiktinį seksą. Tačiau jam buvo nuobodu.

Švito. Į klubą grįžti jam nesinorėjo, viešbučio kambarys taip pat netraukė – tuštuma širdyje dar labiau išplisdavo tuščiame kambaryje. Jis nusprendė nueiti į mažą akmenuotą paplūdimiuką, pasislėpusį tarp uolų ir kaktusų ir žinomą tik smalsiausiems poilsiautojams. Jis norėjo pabūti vienas, o bekraštė jūra turėjo galią apvalyti visas nakties nuodėmes.

Pirmieji raudoni ir oranžiniai tekančios saulės spinduliai paskelbė naktinės karalystės pabaigą ir drąsiai išsipleikė ant palmių šakų, kaktusų spyglių ir didelių akmenų viršūnių.

Norint pasiekti šį mažą priėjimą prie jūros reikėjo nusileisti nepatogiu akmenuotu, skurdokos augalijos paslėptu takeliu žemyn ir jis buvo tikras, kad tokį ankstyvą metą niekas taip nesivargins. Vis dėlto išsukęs iš už uolos pamatė, kad keleto metrų paplūdimys jau užimtas. Prie pat vandens, ant vienintelio smėlio lopinėlio jis pamatė moterišką figūrėlę. Saulė švietė į akis, todėl jis matė tik siluetą, kuris iš toli atrodė nuogas, tačiau prisidengęs akis jis įžiūrėjo plonas bikinio juosteles.

Atsisukusi veidu į jūrą ir tekančią saulę moteris grakščiai ir įgudusiai darė jogos asanas. Herkus aštriai kvėptelėjo, lyg būtų gavęs smūgį į krūtinę – viskas atrodė taip pat – tokia pati varanti iš proto ispaniškos gitaros formos figūra, pasipūtusių garbanotų plaukų kupeta, suimta į uodegą, tokie patys minkšti gracingi judesiai. Tie patys pratimai, kuriuos jis buvo matęs daugybę kartų.

Tai buvo ji, Aivi, arba šį kartą jis nuėjo per toli nurydamas tą Kriso pasiūlytą tabletę ir dabar mato haliucinaciją. Jeigu tai antrasis variantas, jis paprašys Kriso visos krūvos tokių tablečių, kad galėtų kiek nori žiūrėti į ją – savo svajonę, savo meilę, savo Aivi, kuri tekančios saulės spinduliuose atrodė tokia tyra ir švari, taip toli nuo to purvo, kuriame jis maudėsi visą naktį.

Herkus sugriežė dantimis – juk tai ji ir įstūmė jį į tamsą ir purvą. Ji buvo vienintelė moteris, kuriai jis siūlė tuoktis ir kurti šeimą, paklojo jai po kojomis visą save, o jai pasirodė to per maža. Herkus buvo pernelyg nuodėmingas, kad atitiktų jos aukštus standartus. Ji atstūmė jo pasiūlymą ir išvykdama išsivežė visą jo gyvenimo džiaugsmą ir šviesą. Iš pradžių jis negalvojo, kad bus taip sunku. Paliko jai praviras duris, tačiau po kelių mėnesių suprato, kad ji neketina sugrįžti ir jis nugrimzdo į tamsą. Jam, naktinių klubų savininkui, visa tamsa buvo ranka pasiekiama ir jis pasinėrė į pramogas ir verslą. Verslas suklestėjo, nes jis tapo kietesnis, beatodairiškas, drąsesnis. Žengė pirmyn nepaisydamas nieko, nebijodamas nieko ir tai dažniausiai duodavo gerus rezultatus. Su pramogomis buvo kiek sudėtingiau – kad ir kokius aštrius ir egzotiškus malonumus jis bandė, jam vis kažko trūko ir kėlė nuobodulį.

Ivona baigė savo įprastą rytinę mankštą, išsirangė iš bikinio ir nėrė į žydrą viliojančią Viduržemio jūrą. Herkus, sulaikęs kvapą, stebėjo šį reginį. Pirmas impulsas buvo lėkti prie jūros, nusimesti drabužius ir pasivyti ją, plaukiančią lyg undinė spindinčiomis bangomis. Įsivaizdavo, kaip suspaudžia ją, nuogą ir šlapią, savo glėbyje ir jos minkštas švelnus kūnas priglunda prie jo kampuoto stoto. Jau žengė žingsnį į priekį, tik staiga prisiminė, kad jis dvokia nakties linksmybėmis – rūkalais, alkoholiu ir atsitiktiniu seksu. Jis negali toks artintis prie Ivonos.

Ivona nuplaukė tolokai į jūrą ir apsisukusi grįžti slopiai aiktelėjo. Prie jos drabužių stovėjo vyras, pasilenkęs juos apžiūrėjo, kažką paėmė ir nuėjo atgal per smėlėtą paplūdimį link uolėto tako į viršų. Ji buvo per toli nuplaukusi, kad gerai jį įžiūrėtų, per toli, kad šauktų ar vytųsi jį, todėl genama nerimo skubiai yrėsi link kranto. Plaukdama jau ramiau pagalvojo, kad ir gerai, kad buvo toli nuplaukusi ir negalėjo pasiduoti pirmam impulsui pulti prie to vyro. Net iš tolo jis atrodė gana aukštas ir tvirtas. O ji – vidutinio ūgio ir sudėjimo moteris, nuogutėlė ir viena tuščiame paplūdimyje.

Išlipusi ant kranto ji paskubomis apsirengė, net nesivargindama nusišluostyti. Visi jos drabužiai buvo savo vietose, nors ir netvarkingai sumesti. Nieko netrūko.

Ji pagalvojo, kad vyras ieškojo piniginės ar telefono, o neradęs nieko vertingo tiesiog paliko viską, kas jo nedomino. Apsirengusi ji atsikvėpė su palengvėjimu. Ir sustingo. Vis dėlto kai ko trūko. Nebuvo kortelės su jos vardu ir jogos stovyklos pavadinimu, kurią ji buvo įsisegusi į palaidinę. Į garsiąją jogos stovyklą Ibizoje buvo suvažiavę žmonės iš įvairiausių pasaulio šalių ir visi jie turėjo segėti tokias korteles. Kuriam galui nepažįstamam vyriškiui gali prireikti jos kortelės?

Raktas! Ilgo plataus sijono kišenėje ji buvo įsidėjusi savo stovyklos kambario raktą. Jei tas vyras jį rado, jis gali pabandyti… Ji įkišo ranką į kišenę. Raktas buvo vietoje, tačiau šalia jo ji užčiuopusi dar kai ką ji išsitraukė vizitinę kortelę. Ant vienos sidabrinės pusės buvo ranka užrašytas viešbučio pavadinimas ir numeris. Kambario numeris? Kitoje pusėje gražiu šriftu buvo išraitytas vardas ir pavardė.

Herkus.

 

Narvelyje

Pajutęs į jį įsmeigtas akis, Gabrielius atsisuko ir, nepaisydamas visų prabangioje šokių salėje susirinkusių žmonių, pasižiūrėjo tiesiai į merginą. Jis buvo įpratęs, kad elito atstovai jį apkalbinėja ir spokso. Paprastai jis atsakydavo atviru įžūliu žvilgsniu, kuris priversdavo įkyruolį nusisukti. Šį kartą jis pasijuto žiūrįs į nuostabias ryškiai mėlynas dideles akis ir nustebo. Pirma, gražiųjų akių savininkė, jaunutė liauna būtybė, atrodė neįtikėtinai liūdna. Kas nutiko, groži, susipykai su kokiu nors panašiu į save geltonsnapiu? ak ta pirmoji meilė, pasivaipė mintyse Gabrielius. Jam pačiam dar nebuvo trisdešimt, tačiau vidumi ir patirtimi jis už šią merginą jautėsi vyresnis kokiu šimtmečiu.

Antra, ji nė neketino nusukti žvilgsnio. Žiūrėjo tiesiai jam į akis ir net nemirkčiojo. Susižavėjimas jos žvilgsnyje, lyg jis būtų kažkoks superherojus, jam visai nepatiko. Jis tuojau pat ištaisys jos klaidingą nuomonę.

Gabrielius pašaipiai išlenkė lūpas ir kilstelėjo antakį, sudėjęs į savo išraišką aiškų nešvankų pasiūlymą. Pats juto, kad persistengia, tačiau mergina atrodė tokia žalia, kad subtilesnį mirktelėjimą suprastų ne kaip pasiūlytą galimybę pasidulkinti, o kaip komplimentą jos grožiui. Kita vertus, Gabrieliaus nuomone, pasiūlymas pasidulkinti ir yra komplimentas.

Tačiau mergina neatrodė pasipiktinusi įžūliu nepažįstamo vyro nužiūrinėjimu. Žiūrėdama jam tiesiai į akis ji linktelėjo, o jaudulį išdavė tik nežymiai prikandusi pilną ir rausvą apatinę lūpą.

Tą akimirką šalia merginos esantis vyras jos kažko paklausė ir ji atsisuko į žmones, su kuriais privalėjo palaikyti pokalbį.