Gera ar bloga ragana?

– Ar tu esi vyriausioji šios kontoros ragana?

Žemas balsas netikėtai atsklido nuo studijos tarpdurio ir Vėjūnė krūptelėjo. Išsiskirsčius gausiai paskutinės septintos valandos paskaitos auditorijai, duris ji nerūpestingai buvo palikusi neužrakintas, o dabar nusisukusi tvarkėsi klausytojoms demonstruotas žoleles, tepalus ir kristalus. Paskaita praėjo smagiai, kaip gi kitaip! Juk buvo susirinkusios vien raganos, linksmas ratelis, suvokiantis, kad einant į draugiją būtina ne tik apsirengti pagal progą, susišukuoti plaukus ar nusivalyti batus, bet ir susitvarkyti savo energetiką, kad aplinkiniams ji būtų maloni. Kol vienos mokėsi, kitos pasikartojo, kaip gaminti tam tikro poveikio arbatą, gydomąsias emulsijas ir kaip visa tai sustiprinti kristalų energija, visos drauge gyvai tarškėjo apie praėjusios pilnaties ritualą. Visos dalyvavo skirtingose šalyse vykusiose šventėse, visos kupinos įspūdžių, o Brigita, pašėlusi keturiasdešimtmetė ilgais vilnijančiais plaukais, dar patyrė ir romantišką nuotykį, apie kurį dabar taip svajingai pasakojo, kad oras studijoje ėmė alsuoti rausvomis salsvomis energijos bangelėmis, sklindančiomis nuo visų susirinkusių moterų.

Nieko keisto, kad Vėjūnė pamiršo užrakinti parduotuvės duris, nors jau buvo beveik pusė vienuoliktos vakaro ir gatvė Užupio rajone, kurioje daugiausia įsikūrę suvenyrų ir lino drabužių parduotuvės, mažos dailės kūrinių galerijos ir juvelyrų dirbtuvės, kepyklėlė ir firminė sūrio parduotuvė, jau buvo visai ištuštėjusi ir tyli. Niekada ir neskubėdavo tų durų rakinti, nors Deira, jos pagalbininkė, nuolat dėl to priekaištaudavo. Juk studija, kurioje vykdavo užsiėmimai, – galinis kambarys, kad pasiektum ją, pirmiausiai iš gatvės patenki į nedidelę parduotuvę. Toks jau tas marketingas – visi studijoje vykstančių paskaitų ir seminarų lankytojai praeina pro Vėjūnės suruoštas prekes – kvapnias žvakes, kruopščiai surinktas arbatas, iš viso pasaulio suvežtus kristalus, statulėles, amuletus, papuošalus, išmargintus runomis ir paslaptingais ženklais, ilgas sukneles ir apsiaustus, pageidaujamą nuotaiką sukeliančius namų aromatus, tepalus, muilus, šampūnus ir kitas magišką poveikį turinčias prekes.

Vėjūnė buvo likusi viena studijoje ir parduotuvėje, ir, greičiausiai, visos gatvelės pastatuose jau nė gyvos dvasios. Šiais laikais net sargai patalpų nesaugojo, juos pakeitė raudonai mirksinčios signalizacijos lemputės, kurios nepraranda budrumo per visą naktį, jų nesuima snaudulys. Tvarkydama studiją, parduotuvę Vėjūnė buvo palikusi be priežiūros, tačiau ko baimintis raganai? Nuo vagišių ir pikta lemiančių lankytojų ji buvo apsisaugojusi ritualais. Labai paprastais – tiesiog vagims net nekildavo mintis užeiti į jos parduotuvę. Aišku, stipresnio raganiaus jos menkutės gudrybės nesutrikdytų, tačiau tokio juo labiau nesustabdytų spyna.

Vėjūnė neatsisuko į lankytoją, taip netikėtai išdygusį studijos tarpduryje, tik kilstelėjusi galvą pažvelgė į tamsų langą. Vidiniame kieme jau visai tamsu, blausiai gelsvoje žibintų šviesoje vėsaus apie artėjantį rudenį primenančio vėjo gūsiai vaikėsi po šaligatvį mažus dulkių ir žemių sūkurius ir vieną kitą šiukšlę. Lango atspindyje ji matė ir vyro siluetą. Jis stovėjo plačiais pečiais atsirėmęs į durų rėmą, apsirengęs  juodais marškinėliais trumpomis rankovėmis ir tamsiais džinsais. Veido lange Vėja gerai neįžiūrėjo, tik nugara jautė įdėmų vertinantį primerktų akių žvilgsnį.

Bandydama susikaupti ir įvertinti situaciją ji ramiai sudėjo stiklinius aliejaus buteliukus ir lininius maišelius į didelę pintą dėžę ir tik tada atsisuko. Pastovėjo keletą ilgų sekundžių bandydama perprasti atėjūną. Gana aukštas, lieknas, tačiau raumeningas – jame jautėsi griežtai kontroliuojama jėga ir energija. Vėjūnė net neabejojo, kad prireikus jis judėtų greitai, kaip kobra, pultų nuožmiai ir nesustabdomai. Įspūdį sustiprino visą dešinę ranką išmarginusios tatuiruotės, kraštelis vieno  piešinio tęsėsi iki pat tvirto kaklo. Trumpi juodi plaukai, veidas griežtas, vyriškas, be jokio švelnumo. Tamsūs antakiai, juodos skvarbios akys, nosis su kuprele, putlokos, tačiau griežtai suspaustos lūpos, raukšlė apie lūpas ir tarp antakių, tamsiai įdegusi veido oda nugairinta vėjo. Kampuota žandikaulio linija su juodais šeriais, kurie greičiausiai atsirado vos per dieną. Nelietuviški bruožai, nors kalbėjo lietuviškai.

Jis kantriai laukė, veidas neišdavė jokių emocijų.

– Kas tu toks? – paklausė Vėjūnė. Ji vis dar neįveikė nuostabos, kai suprato, jog visiškai jo „nemato“. Juk ji galėjo pasakyti, ar kas nors šiuo metu yra bet kuriame šios gatvelės pastate. Jautė visus darbuotojus išeinant iš kaimyninių patalpų taip pat aiškiai, kaip matė išeinant savo raganų būrelį po paskaitos. Jai nereikėjo skambučio virš durų, kad žinotų, jog kažkas atėjo į parduotuvę. Tačiau ji nejautė, kada atėjo šis vyras. Jis judėjo nepastebimai ir Vėjūnę tai baugino. Koks neįprastas jausmas.

– Aš – tavo naujasis kaimynas, – vyras mostelėjo į sieną kairėje. Jo lietuvių kalba buvo nepriekaištinga, gal tik su lengvu akcentu, išduodančiu ispanišką kilmę. – Nusipirkau gretimas patalpas, ketinu įrengti ten parduotuvę. Atėjau susipažinti ir įspėti, jog ateinantį mėnesį mes truputį triukšmausim, nes reikės suremontuoti ir paruošti patalpas.

Jis atsitiesė nuo durų staktos ir priėjo prie Vėjūnės lėtai, lyg nenorėdamas išgąsdinti. Veikiausiai žinojo, jog kelia jai baimę. Ištiesė jai ranką ir nusišypsojo baltadante šypsena.

– Gemaris Moreras.

Vėjūnė paspaudė jam ranką, pamiršusi, jog klausimu „kas tu toks?“ ji klausė visai ne vardo. Jo stipri energetika ir tai, kad jis slėpė, kokiam pasauliui priklauso, kėlė daug klausimų. Tačiau delnas buvo šiltas, stiprus ir ji žiūrėjo į juodas degančias akis lyg užhipnotizuota. Vėjūnė buvo aukšta moteris ir labai retai jai reikėdavo kilstelėti galvą, kad pažvelgtų kam nors į akis, kaip dabar. Jo veidas, nors ir nebuvo saldainiškai gražus, tačiau neabejotinai pats seksualiausias, kokį ji buvo mačiusi. Ji įkvėpė jo kvapo ir pajuto kaip kaista skruostai, atgyja moteriškas noras lėtai sumirksėti blakstienomis, pasitaisyti plaukus, o gal net sukikenti.

Laimei, ji niekada nekikeno.

– Vėjūnė Paukštė, – jos balsas buvo šiek tiek duslesnis, nei įprastai. Tačiau ji stengėsi ramiai reaguoti į staiga plykstelėjusią trauką, kuri, sprendžiant iš nuostabos juodose akyse, nudegino juos abu taip, kad jie pamiršo paleist rankas. Sena gera kūniška trauka tarp vyro ir moters – tas jausmas lyg jaunystės eliksyras prateka gyslomis, Vėjūnė pasimėgaus jausmu, tačiau vyrą pasistengs pažinti. Kol kas jis tikrai pasitikėjimo nekėlė, greičiau daugybę klausimų. – Gerai kalbi lietuviškai, Gemari Morerai.

– Mano mama – lietuvė, o tėvas ispanas, – ramiai paaiškino Gemaris. – Nuo gimimo daug laiko praleidau ir vienoje, ir kitoje šalyje.

Kalbėdamas jis nejučia švelniai nykščiu glostė jautrią jos riešų odą. Stojo tyla, tačiau jie buvo pernelyg užsiėmę vienas kitu, kad tai pastebėtų.

Staiga pasigirdo tylus grumėjimas ir išblaškė akimirkos kerus. Vėjūnė ne iš karto susivokė, kad gurgia jos pilvas.

„Pačiu laiku“ blankiai pagalvojo mergina. Atsargiai ištraukė savo ranką iš Gemario delno ir nusisuko prie stalo, kad sutvarkytų likusias priemones ir atgautų savitvardą.

– Visą dieną vyko paskaitos ir užsiėmimai, neturėjau kada pavalgyti, – praktiškai paaiškino, tvarkingai kraudama kristalus į specialią dėžutę su atskirais stalčiukais kiekvienam akmeniui. Sukrovusi užbėrė kiekvieną jų druska. Šiandien jie daug dirbo, juto daug rankų, sugėrė daug susimaišiusios energijos ir minčių. Prireiks kelių naktų, kad išsivalytų. Tačiau ji surinko ne visus kristalus. Penkis kumščio dydžio skirtingų spalvų ir formų akmenis ji lyg tvarkydama sudėjo į nedidelį ratuką. Tai buvo akmenys, skirti apsaugai. Šis vyras ją keistai veikia ir jai prireiks pastiprinimo.

– Pavakarieniauk su manimi, – iš karto pasiūlė Gemaris. Viliojantis pasiūlymas, jai buvo labai smalsu, kas jis toks, tačiau ji jautėsi pavargusi, ir šiuo metu turinti per mažai jėgų bendrauti su vyru, kuris išdygo lyg kipšas iš po žemių ir akivaizdžiai kažką slepia. Kuris ir traukia, ir baugina. – Juk šiaip ar taip turime daug ką aptarti. Pavyzdžiui, kuriomis valandomis elektrinių grąžtų garsas itin nepageidaujamas.

Tai tiesa. Jei jie ims gręžti per meditacijos seansus, gerai nebus. Įprastai dėl to nesijaudintų – juk lengvai galėjo uždėti energinę garso izoliaciją ar net atimti darbininkams norą triukšmauti būtent tą valandą. Tačiau jautė, jog su Gemariu Moreru tai nepavyks. Jei jis norės jai trukdyti, bus sunku jį sustabdyti. Vis dar abejodama paklausė:

– Kodėl taip keistai mane pavadinai – vyriausiąja šios kontoros ragana?

Gemaris šyptelėjo vienu lūpų kampučiu.

– Taip man tave pristatė ponas Gailius, iš kurio aš ir nusipirkau tas patalpas savo sporto ir žygio reikmenų parduotuvei.

Ponas Gailius, penkiasdešimtmetis nedidelio ūgio raudonų apvalių skruostų gero būdo vyriškis, dažnai ateidavo pas Vėjūnę į jos „Tekančio Mėnulio“ parduotuvę paplepėti. Gailiaus keramikos dirbinių studija užėmė pusę vienaaukščio namo, kuriame buvo Vėjūnės studija. Jos buvęs kaimynas labai mėgo pašnekesius, išklausinėdavo apie kiekvieną prekę parduotuvėje, gana rimtai, kaip žmogus, priimdamas kalbas apie stebuklingą daiktų ir minčių poveikį. Poną Gailių žavėjo mintis, kad jis bendrauja su tikra ragana ir jis girdavosi tuo visiems, kas netingėdavo klausytis. Jo dėka, į Vėjūnės studiją plūdo būriai keistų ir problemiškų lankytojų, tačiau atėjo ir vienas kitas, vėliau tapęs jos draugu. Vėjūnė kilstelėjo antakius.

– Jis tikrai taip ir pasakė?

– Tik su daug daugiau žodžių. Jis primygtinai rekomendavo su tavimi susidraugauti, jei noriu, kad mano verslas sektųsi. Kaip pavyzdį rodė save, juk patalpas pardavė, nes jo parduotuvė smarkiai plečiasi. Jis buvo visiškai užtikrintas savo sėkme, sakė, kad jam davei užkerėtą žvakę ir išmokei stebuklingo ritualo ir dabar jam tiesiog negali nesisekti.

– Kol jis bus visiškai užtikrintas savo sėkme, jam tiesiog negali nesisekti, – sumurmėjo Vėjūnė.

– Vadinasi, tai tiesa – davei jam užkerėtą žvakę ir išmokei atlikti ritualą? – ramiai paklausė Gemaris, nors jo balse Vėjūnė išgirdo ne tokių malonių jausmų atspalvį. Kas tai buvo – smerkimas? Panieka? Kas jis manosi sau esąs?

Vėjūnė nusišypsojo viliojančia šypsena žmogaus, kuris nori parduoti.

– Taip, viskas buvo taip, kaip ponas Gailius sakė. Ar todėl tu čia atėjai – nori magiškos pagalbos savo verslui?

– Mano verslui sekasi puikiai, ačiū, – Gemaris vėl priėjo arčiau. – Tačiau galėtum man padėti kitu klausimu.

Vėjūnė primerkė ilgas juodas blakstienas, beveik paslėpdama savo sidabriškai pilkas akis ir lėtai nužvelgė vyrą nuo galvos iki kojų.

– Leisk atspėsiu, mielasis, – tau reikia meilės gėrimo? Tokio, kuris suteiktų jėgų? Ar tokio, kuris apsuktų merginai galvą?

Akimirksnį vyro veide pasirodė nuostaba ir vyriškas pyktis, tačiau greitai jo akys sužibo. Jis suprato, kad juodaplaukė jį provokuoja ir erzina. Tikrai galėjo atsilyginti tuo pačiu.

– Matai mane kiaurai, – vyptelėjo vienu lūpų kampučiu. – Taip, man reikia gėrimo, kuris apsuktų merginai galvą.

– Ir ką gi tokio ji turėtų padaryti, kad be gėrimo negali įkalbėti? – Vėja dar kartą perliejo vyrą akimis. Neblogas vyriškos rūšies egzempliorius, nusprendė. Akivaizdu, kad jam nekyla sunkumų bendraujant su dailiosios lyties atstovėmis. Tačiau buvo visai smagu pasierzinti.

Vyras atrodė patenkintas, kad ji negali atplėšti nuo jo akių. Palinko dar arčiau, jų kaktos beveik lietėsi. Jis atrodė lyg sąmokslininkas, ketinantis patikėti šokiruojančią gėdingą paslaptį.

– Ji turėtų padaryti viską, ko aš paprašysiu. Ar gali suruošti tokį gėrimą?

– Galiu, – Vėjūnė spoksojo į jo lūpas. Jeigu ji kilstelėtų veidą, jų lūpos susiliestų.

– Tai suruošk… ir pati jį išgerk.

– Ko iš manęs nori? – sušnabždėjo Vėjūnė.

– Pavakarieniauk su manimi. – Gemaris atsitraukė nuo jos, lyg nenorėdamas pernelyg skubinti įvykių, paėmė vieną iš apsaugos kristalų nuo stalo, taip išardydamas ratą ir smalsiai jį apžiūrėjo.

– Tačiau jo smalsumas neapdūmė Vėjūnei akių. Jis tiksliai žinojo, ką reiškia tas kristalų ratas ant stalo ir neatsitiktinai jo rankose būtent stipriausias jos apsauginis kristalas – buvo 7000 metų senumo akmuo iš Didžiosios Deivės šventyklos prie Dunojaus. Gemaris tarsi įspėjo ją, kad jos magija jo neveikia.

– Tik tiek?

– O per vakarienę galėsi man papasakoti, ar tu esi gera ragana, – jis padarė reikšmingą pauzę. – ar bloga ragana.

– Šitai turėsi pats išsiaiškinti, – nusišypsojo Vėjūnė.

– Būtinai taip ir padarysiu, – šį pažadą buvo galima palaikyti flirtu… jei jis nebūtų ištartas kaip įspėjimas.

 

 

 

 

 

 

Pabėgimas į knygą

Tai, ką aš rašau, vadinama „pabėgimo literatūra“. Terminas dažnai naudojamas kritiškai, su paniekos atspalviu. „Pabėgimo literatūra“ – tai knygos, kurias skaitytojas paima, kad pabėgtų nuo minčių apie kasdienybę į fantastinį, išgalvotą pasaulį. Manasis „pabėgimas“ siūlo romantikos, kartais magijos kupiną kelionę, meilės jaudulį, erotinę fantaziją. Tačiau „pabėgimo literatūra“ yra kur kas platesnė, nei meilės romanai – tai ir detektyvai, trileriai, siaubo romanai, fantastika, mokslinė fantastika, knygos apie šnipus, netgi komiksai.

C.S. Lewis , Narnijos kronikų autorius, savo knygoje apie pabėgimo literatūrą klausia: „Kas gali labiausiai priešintis pabėgimui?“ Jo atsakymas priverčia susimąstyti, nes C.S. Lewis atsako: „Kalėjimo prižiūrėtojai“.

Pabėgimas suteikia trumpą atsitraukimą nuo problemų ir, visi žinome, kad atsitraukę ir nurimę mes aiškiau matome situaciją, priimame geresnius sprendimus. Taigi, kas gali prieštarauti trumpam atokvėpiui ir kam gali būti naudinga, kad žmogus neleistų sau nė akimirkai pamiršti realybės sunkumų?

Šiais laikais, kai pasaulis įsitempęs dėl pandemijos situacijos, aš ypač didžiuojuosi, kad rašau pabėgimo literatūrą. Kai aplinkui tiek sumaišties, nežinios, panikos, pykčio, nerimo, baimės ir visos šios emocijos kunkuliuoja aplinkui lyg raganos katilas iš animacinių filmukų (ir mes matome, kad animacinė ragana vis įmeta kažkokį naują, ne mažiau šlykštų, nei ankstesni, ingredientą į savo burbuliuojančios masės puodą), džiaugiuosi, kad neprisidedu prie juodų emocijų debesio. Džiaugiuosi, kad mano knygos suteikia pozityvius jausmus ir mintis, padeda pajusti vidinę galią, o gal tiesiog sukelia šypseną. Neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau mintį, kuri man patiko ir kuriai pritariu. Net mažiausia šypsena tikrai užmuša bent vieną bacilą organizme.

Aivi

Gegužės mėnesis, Ibiza

 

Ibiza šėlo. Vakarėliai, garsūs visoje Europoje, vyko kas naktį, nuo vakaro iki ryto ir ši naktis nebuvo išimtis.

Herkus atsirėmė pečiais į drebančią nuo muzikos sieną, atlošė veidą nakties vėsai ir užmerkė akis. Galinė naktinio klubo siena dundėjo lyg už jos plaktų didžiulė išsigandusi širdis, už tos sienos, didžiuliame vidiniame kieme, tarp keleto ryškiai žydrų baseinų ir daugybės grakščių palmių linksminosi tūkstančiai pusnuogių, įdegusių ir išsipusčiusių žmonių, pasiduodančių bendram klubinės muzikos ir ryškių šviesų diktuojamam seksualiam ritmui. Tačiau čia, ištrūkus iš siaučiančios minios karščio, alsuojančio kvepalų ir prakaito garais, buvo galima sąlyginai pasislėpti nakties vėsoje tarp vešlių krūmų ir medžių sodelyje, pasodintame puslankiu aplink naktinį klubą.

Jis lyg suurzgė, lyg sudejavo ir sudrebėjo visu kūnu, tačiau pats nesuprato, kodėl – ar dėl nuo alkoholio ir kelių naktų nemigos plyštančios galvos, ar dėl prieš jį klūpančios merginos, kuri energingai darbavosi burna ir rankomis audrindama ir glamonėdama jį. Nusprendęs, kad jos pastangų jau pakaks, jis pastatė ją ir atrėmė į tą pačią sieną, į kurią ką tik buvo atsirėmęs pats, pritūpęs greitai nutraukė jos plonytes kelnaites, užkišo jai už liemenėlės, užsimovė sargį ir užsimetė vieną jos koją sau ant rankos. Moteriško kūno kvapas, saldus nuo kvepalų dvelksmo ir aštrus nuo geismo, privertė jo kūną aklai reaguoti, tačiau galva buvo tuščia. Įėjo į ją vienu užtikrintu judesiu ir pradėjo energingai pumpuoti pirmyn atgal. Garsūs merginos aikčiojimai tikriausiai reiškė, kad jai patinka, nors jam tai nerūpėjo. Laisvąja alkūne įsirėmė į sieną merginai virš galvos, atrėmė į ją savo prakaituotą kaktą ir švokšdamas išsiliejo. Po poros akimirkų atsitiesė, nusitraukęs sargį tiesiog numetė ant žemės, užsisegė kelnes ir nieko nesakęs nuėjo, palikęs uždususią merginą stovėti prie sienos, slepiamą tamsos ir rausvai žydinčių migdolų medžių.

– Ei! – dar išgirdo šūksnį sau už nugaros, kuriame buvo sumišusi nuostaba ir pasipiktinimas, tačiau jis neatsigręžė. O ko ji tikėjosi? Juk tai ji pakabino jį klube – pati pakvietė šokti, pasiprašė pavaišinama gėrimu, nedviprasmiškai glaustėsi, o kai jis taip pat nedviprasmiškai pasiūlė pasidulkinti, noriai atėjo su juo į šį sodelį. Jis netaikė dvigubų standartų ir nesmerkė moters už atsitiktinį seksą. Tačiau jam buvo nuobodu.

Švito. Į klubą grįžti jam nesinorėjo, viešbučio kambarys taip pat netraukė – tuštuma širdyje dar labiau išplisdavo tuščiame kambaryje. Jis nusprendė nueiti į mažą akmenuotą paplūdimiuką, pasislėpusį tarp uolų ir kaktusų ir žinomą tik smalsiausiems poilsiautojams. Jis norėjo pabūti vienas, o bekraštė jūra turėjo galią apvalyti visas nakties nuodėmes.

Pirmieji raudoni ir oranžiniai tekančios saulės spinduliai paskelbė naktinės karalystės pabaigą ir drąsiai išsipleikė ant palmių šakų, kaktusų spyglių ir didelių akmenų viršūnių.

Norint pasiekti šį mažą priėjimą prie jūros reikėjo nusileisti nepatogiu akmenuotu, skurdokos augalijos paslėptu takeliu žemyn ir jis buvo tikras, kad tokį ankstyvą metą niekas taip nesivargins. Vis dėlto išsukęs iš už uolos pamatė, kad keleto metrų paplūdimys jau užimtas. Prie pat vandens, ant vienintelio smėlio lopinėlio jis pamatė moterišką figūrėlę. Saulė švietė į akis, todėl jis matė tik siluetą, kuris iš toli atrodė nuogas, tačiau prisidengęs akis jis įžiūrėjo plonas bikinio juosteles.

Atsisukusi veidu į jūrą ir tekančią saulę moteris grakščiai ir įgudusiai darė jogos asanas. Herkus aštriai kvėptelėjo, lyg būtų gavęs smūgį į krūtinę – viskas atrodė taip pat – tokia pati varanti iš proto ispaniškos gitaros formos figūra, pasipūtusių garbanotų plaukų kupeta, suimta į uodegą, tokie patys minkšti gracingi judesiai. Tie patys pratimai, kuriuos jis buvo matęs daugybę kartų.

Tai buvo ji, Aivi, arba šį kartą jis nuėjo per toli nurydamas tą Kriso pasiūlytą tabletę ir dabar mato haliucinaciją. Jeigu tai antrasis variantas, jis paprašys Kriso visos krūvos tokių tablečių, kad galėtų kiek nori žiūrėti į ją – savo svajonę, savo meilę, savo Aivi, kuri tekančios saulės spinduliuose atrodė tokia tyra ir švari, taip toli nuo to purvo, kuriame jis maudėsi visą naktį.

Herkus sugriežė dantimis – juk tai ji ir įstūmė jį į tamsą ir purvą. Ji buvo vienintelė moteris, kuriai jis siūlė tuoktis ir kurti šeimą, paklojo jai po kojomis visą save, o jai pasirodė to per maža. Herkus buvo pernelyg nuodėmingas, kad atitiktų jos aukštus standartus. Ji atstūmė jo pasiūlymą ir išvykdama išsivežė visą jo gyvenimo džiaugsmą ir šviesą. Iš pradžių jis negalvojo, kad bus taip sunku. Paliko jai praviras duris, tačiau po kelių mėnesių suprato, kad ji neketina sugrįžti ir jis nugrimzdo į tamsą. Jam, naktinių klubų savininkui, visa tamsa buvo ranka pasiekiama ir jis pasinėrė į pramogas ir verslą. Verslas suklestėjo, nes jis tapo kietesnis, beatodairiškas, drąsesnis. Žengė pirmyn nepaisydamas nieko, nebijodamas nieko ir tai dažniausiai duodavo gerus rezultatus. Su pramogomis buvo kiek sudėtingiau – kad ir kokius aštrius ir egzotiškus malonumus jis bandė, jam vis kažko trūko ir kėlė nuobodulį.

Ivona baigė savo įprastą rytinę mankštą, išsirangė iš bikinio ir nėrė į žydrą viliojančią Viduržemio jūrą. Herkus, sulaikęs kvapą, stebėjo šį reginį. Pirmas impulsas buvo lėkti prie jūros, nusimesti drabužius ir pasivyti ją, plaukiančią lyg undinė spindinčiomis bangomis. Įsivaizdavo, kaip suspaudžia ją, nuogą ir šlapią, savo glėbyje ir jos minkštas švelnus kūnas priglunda prie jo kampuoto stoto. Jau žengė žingsnį į priekį, tik staiga prisiminė, kad jis dvokia nakties linksmybėmis – rūkalais, alkoholiu ir atsitiktiniu seksu. Jis negali toks artintis prie Ivonos.

Ivona nuplaukė tolokai į jūrą ir apsisukusi grįžti slopiai aiktelėjo. Prie jos drabužių stovėjo vyras, pasilenkęs juos apžiūrėjo, kažką paėmė ir nuėjo atgal per smėlėtą paplūdimį link uolėto tako į viršų. Ji buvo per toli nuplaukusi, kad gerai jį įžiūrėtų, per toli, kad šauktų ar vytųsi jį, todėl genama nerimo skubiai yrėsi link kranto. Plaukdama jau ramiau pagalvojo, kad ir gerai, kad buvo toli nuplaukusi ir negalėjo pasiduoti pirmam impulsui pulti prie to vyro. Net iš tolo jis atrodė gana aukštas ir tvirtas. O ji – vidutinio ūgio ir sudėjimo moteris, nuogutėlė ir viena tuščiame paplūdimyje.

Išlipusi ant kranto ji paskubomis apsirengė, net nesivargindama nusišluostyti. Visi jos drabužiai buvo savo vietose, nors ir netvarkingai sumesti. Nieko netrūko.

Ji pagalvojo, kad vyras ieškojo piniginės ar telefono, o neradęs nieko vertingo tiesiog paliko viską, kas jo nedomino. Apsirengusi ji atsikvėpė su palengvėjimu. Ir sustingo. Vis dėlto kai ko trūko. Nebuvo kortelės su jos vardu ir jogos stovyklos pavadinimu, kurią ji buvo įsisegusi į palaidinę. Į garsiąją jogos stovyklą Ibizoje buvo suvažiavę žmonės iš įvairiausių pasaulio šalių ir visi jie turėjo segėti tokias korteles. Kuriam galui nepažįstamam vyriškiui gali prireikti jos kortelės?

Raktas! Ilgo plataus sijono kišenėje ji buvo įsidėjusi savo stovyklos kambario raktą. Jei tas vyras jį rado, jis gali pabandyti… Ji įkišo ranką į kišenę. Raktas buvo vietoje, tačiau šalia jo ji užčiuopusi dar kai ką ji išsitraukė vizitinę kortelę. Ant vienos sidabrinės pusės buvo ranka užrašytas viešbučio pavadinimas ir numeris. Kambario numeris? Kitoje pusėje gražiu šriftu buvo išraitytas vardas ir pavardė.

Herkus.

 

Narvelyje

Pajutęs į jį įsmeigtas akis, Gabrielius atsisuko ir, nepaisydamas visų prabangioje šokių salėje susirinkusių žmonių, pasižiūrėjo tiesiai į merginą. Jis buvo įpratęs, kad elito atstovai jį apkalbinėja ir spokso. Paprastai jis atsakydavo atviru įžūliu žvilgsniu, kuris priversdavo įkyruolį nusisukti. Šį kartą jis pasijuto žiūrįs į nuostabias ryškiai mėlynas dideles akis ir nustebo. Pirma, gražiųjų akių savininkė, jaunutė liauna būtybė, atrodė neįtikėtinai liūdna. Kas nutiko, groži, susipykai su kokiu nors panašiu į save geltonsnapiu? ak ta pirmoji meilė, pasivaipė mintyse Gabrielius. Jam pačiam dar nebuvo trisdešimt, tačiau vidumi ir patirtimi jis už šią merginą jautėsi vyresnis kokiu šimtmečiu.

Antra, ji nė neketino nusukti žvilgsnio. Žiūrėjo tiesiai jam į akis ir net nemirkčiojo. Susižavėjimas jos žvilgsnyje, lyg jis būtų kažkoks superherojus, jam visai nepatiko. Jis tuojau pat ištaisys jos klaidingą nuomonę.

Gabrielius pašaipiai išlenkė lūpas ir kilstelėjo antakį, sudėjęs į savo išraišką aiškų nešvankų pasiūlymą. Pats juto, kad persistengia, tačiau mergina atrodė tokia žalia, kad subtilesnį mirktelėjimą suprastų ne kaip pasiūlytą galimybę pasidulkinti, o kaip komplimentą jos grožiui. Kita vertus, Gabrieliaus nuomone, pasiūlymas pasidulkinti ir yra komplimentas.

Tačiau mergina neatrodė pasipiktinusi įžūliu nepažįstamo vyro nužiūrinėjimu. Žiūrėdama jam tiesiai į akis ji linktelėjo, o jaudulį išdavė tik nežymiai prikandusi pilną ir rausvą apatinę lūpą.

Tą akimirką šalia merginos esantis vyras jos kažko paklausė ir ji atsisuko į žmones, su kuriais privalėjo palaikyti pokalbį.

Kaip prastumti darbo dieną?

Dieve, kaip prastumti šitą dieną? – sunkiai atsidūsta kolegė, žiūrėdama pro langą liūdnai tuščiomis akimis ir iš nuovargio ir nuobodulio papilkėjusiu veidu.

Jos atodūsis skaudžiais pavojaus varpais nuaidi mano pačios galvoje ir širdyje.

Ding dong.

Kaip prastumti šią darbo dieną?

Ding dong.

Kaip prastumti penkias darbo dienas?

Ding dong.

Kaip prastumti kelis mėnesius iki atostogų?

Kaip prastumti keletą dešimtmečių iki pensijos?

– Juk supranti, kad taip gyventi negalima? – sušnibžda mano vidinis, daug metų gniaužtas, balsiukas. – Gyvenimas yra brangi dovana, negali stumti jo lyg kančios. Jei taip elgsiesi – susirgsi, – dar pagrasina.

– Tačiau ar tu supranti, – atšaunu, – kad aš sunkiai dirbau dvidešimt metų, kad išlaikyčiau šią darbo vietą? Įgijau tris aukštojo mokslo diplomus. Apsigyniau reikiamas kvalifikacijas, investuodama savo laisvalaikį ir pinigus. Ar supranti, kad man keturiasdešimt ir tai nėra pats tinkamiausias amžius ieškoti naujo darbo, kuriam neturi jokios patirties?

Nuskambėjo skambutis ir aš nuskubėjau vesti pamokos. Patikrinau namų darbus, paaiškinau naują temą, padiskutavome su mokiniais apie mėgstamą muziką, pajuokavome ir jie kibo į užduotis klausydamiesi tyliai tyliai leidžiamos išsirinktos melodijos.

– Matai? – tariau vidiniam balseliui. – Aš moku šį darbą, man patinka dirbti su vaikais. Man čia viskas aišku.

– O gal tai ir yra problema? – atrėmė širdies balsas. – Žmogui reikia naujovių ir iššūkių, kad jaustųsi užsidegęs ir gyvas. Rutina užgesina akių žibėjimą.

Pasinėriau į kasdienybės darbus ir įkyriajam balseliui teko nutilti. Tačiau vos ištaikęs vienumos ar tylos akimirką jis nepraleisdavo progos. Nepasakydavo nieko naujo, vėl ir vėl sukdavo tą pačią giesmelę. Girdėjau ją jau beveik dvidešimt metų.

Dar tik pradėjusi studijuoti supratau, kad ši profesija – ne mano kelias. Iš tiesų, žinojau tai nuo pat vaikystės. Kai mokiniai, su kuriais puikiai sutariau, paklausdavo: „Ar visada norėjote tapti mokytoja?“, tekdavo nuoširdžiai atsakyti: „Niekada to nenorėjau“. Ir čia pat patardavau: „Jūs eikite tik ten, kur veda širdis, stenkitės atrasti savo kelią. Kitaip bus sunku“. Diskutuodavome, kas svarbiau – didesnis uždarbis ar mėgstama veikla. Su skausmu mačiau, kad dauguma šešiolikmečių jau nusimetę svajonių sparnus ir patikėję visuomenės uždėtais apribojimais. „Tai neįmanoma. Šito aš nesugebėsiu. Reikia daryti, kaip visi daro. Sėkmę pasiekia kiti, ypatingi, žmonės. Tik ne aš.“ Vaikai, atvira širdimi, pasitikėdami suaugusiais, prisiima baimes ir ribas, anksti patiki tokiais nusikalstamais teiginiais, kaip „tu negabus“ ar „su tokiais pažymiais nieko nepasieksi“.

Suvokiau, kad dirbdama tai, kas nėra mano pašaukimas, pati prisidedu prie tokių programų formavimo. Reikia baigti mokyklą, stoti į universitetą ar bent kolegiją, įgyti „rimtą“ profesiją, susirasti darbą, susituokti, turėti du vaikus, mergaitę (geriau, kad pirmoji gimtų mergaitė, tada galės padėti mamai buityje ir prižiūrės jaunesnį brolį, o vėliau rūpinsis senais tėvais) ir berniuką (praktinių sumetimų turėti berniuką mūsų visuomenėje šiuo laikotarpiu mažiau, todėl, galima teigti, kad jis tiesiog dėl grožio). Skirtumas tarp vaikų turi būti trys – keturi metai. Tada reikia imti paskolą ir pirkti butą ir automobilį.

Jei visą šį planą sėkmingai įvykdai, visuomenė, t.y. giminaičiai ir kaimynai, lengviau atsikvepia ir sugrįžta prie savo mėgstamų televizijos laidų.

Jeigu jums buvo smalsu – mokykloje atsidūriau bandydama atitikti tokius reikalavimus.

Taip, aš be galo myliu vaikus ir man patinka su jais bendrauti.

Taip, aš dievinu kalbas ir studijuodama anglų ir lietuvių filologijas universitetuose jaučiau euforiją.

Ir taip, aš turiu didžiulę ydą – esu intravertė ir pabendravusi turiu tokį pat laiko tarpą praleisti vienumoje, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Kai dirbi mokykloje, kur bendravimo ir triukšmo intensyvumą sunku pakelti net ekstravertams, o namuose turi tris vaikus, kelios minutės sau tampa saldesnės už medų, brangesnės už auksą ir veiksmingesnės už visus pasaulio vaistus.

Tiesa, norą pabūti vienumoje aplinkiniai dažnai priima kaip įžeidimą. Tu nenori savaitgalius leisti būryje giminaičių ir draugų? Kas su tavimi negerai? „Pasikėlusi“?

Daugelį metų nuoširdžiai bandžiau ištaisyti šį savo trūkumą. Organizavau ir vedžiau renginius, seminarus, spektaklius, paskaitas, ekskursijas, giminės susiėjimus, draugų susibėgimus, mokinių tėvų susirinkimus, užsienio delegacijų sutikimus, dalyvavau daugybėje posėdžių, darbo grupių, eisenų, paradų, vaikų gimtadienių, mokyklos švenčių, jubiliejų ir minėjimų. Tiesa, visada dar likdavo žmonių, kuriems skirta per mažai laiko, dėmesio, telefoninių pokalbių ar vakarėlių.

Galiausiai pasijutau visiškai išsekusi. Mano vidinis balselis prieš darbo dieną ėmė elgtis lyg ožiuotas vaikas, vedamas į darželį. Jis klykdavo, muistydavosi ir spardydavosi, kol aš ramiai žingsniuodama ir oriai šypsodamasi linkčiodavau „labas rytas“. (Tiesa, tas „ožiuotas“ vaikas galbūt taip pat intravertas ir visiškai nenori visą dieną praleisti triukšmingame būryje, kur bus griaunamos jo pastatytos kaladėlių pilys ar atiminėjami žaislai).

Šioje vietoje privalau pasakyti, kad girdėti vidinį balsą yra pavojinga. Kuo labiau jo klausai, tuo jis darosi garsesnis ir įsakmesnis. Jis nekreipia dėmesio į visuomenės primestas programas. Tikriausiai todėl daugelis žmonių kaip įmanydami stengiasi jį nuslopinti nuolatiniu triukšmu, rėksmingomis televizijos laidomis, socialinių tinklų naršymu, besaikiu valgymu ar gėrimu. Širdies balsas nepataikauja silpnybėms nei gyvenimo aplinkybėms.

Kai jau visiškai negalėjau nekreipti dėmesio į savo vidinę būseną, tačiau pati nemačiau išeities iš susidariusios situacijos, nutariau ieškoti pagalbos ir padariau tai, ką turėjau padaryti dvyliktoje klasėje – kreipiausi į psichologą, kuris padeda žmonėms atrasti jų mylimą veiklą. Neįtikėtina, kiek daug suaugusių žmonių nežino, kas jiems patinka vien todėl, kad nuo vaikystės yra mokomi savo pomėgius vertinti kaip nesvarbius ar „nerimtus“. Tiesa, savo aistrą atrasti man nebuvo sunku. Jau buvo išleistas mano pirmasis romanas ir aš žinojau, kad rašymas man sukelia į įsimylėjimą panašią būseną. Sunkiau buvo patikėti, kad rašymas gali tapti kažkuo daugiau nei hobiu – kad jis gali būti gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. Tik pradėjusi tuo tikėti supratau, kad rašymas gali atverti tiek durų, kiek pati panorėsiu.

Taigi, mano vidinę kovą laimėjo įkyrusis balselis ir dabar kiekvieną rytą jis pradeda murkdamas iš pasitenkinimo. Aš nustojau gyventi laukimu, kad greičiau praeitų diena. Priešingai, noriu sustabdyti kiekvieną akimirką, kurios lekia neįtikėtinai greitai. Vis dar pavargstu ir nepakankamai išsimiegu, nes galvoje sukasi šimtai įvairiausių naujų projektų ir idėjų. Aš atgavau savo vienatvės valandas ir bendravimas su žmonėmis vėl tapo džiugus ir įkvepiantis.

Ar gailiuosi, kad neišėjau iš mokyklos anksčiau? Ne. Viskas įvyko laiku ir ankstesnė patirtis davė daug suvokimų, pamokų ir platesnį matymą. Tikiuosi, kad jau greitai mokykloje, šalia kitų dalykų, bus ir saviugdos pamoka, kurioje bus mokoma, kaip svarbu yra klausyti širdies balso. Jis yra narsus kovotojas ir niekada nepasiduoda. Jei neišgirsti šnabždesio – jis šaukia. Jei riksmas nepadeda, jis purto tave ligomis ir nelaimėmis. Visa tai tam, kad įvykdytum svarbiausią programą, dėl kurios atėjai į šį pasaulį. Kad ir kiek tau tai kainuotų, privalai mylėti savo gyvenimą ir būti laimingas.

 

Šis straipsnis publikuotas elektroniniame žurnale INSPIRE, 2018m. rugsėjo mėn

 

Raganų RATAS

– Ei, duok kelis eurus ant duonos… Aš seniai nevalgiau.

Moters balsas, pasigirdęs Vėjūnei už nugaros, buvo jaunas, tačiau gergždžiantis nuo rūkymo, gėrimo ir neramaus gyvenimo būdo. Vėjūnė užbaigė krauti prekes į savo linksmai geltono vabalo bagažinę ir lėtai atsisuko. Kažkas tame balse privertė pasišiaušti plaukelius ant sprando. Elgetaujanti moteris atrodė landynių gyventoja – susivėlusi, su keliomis mėlynėmis ant veido, nešvariais drabužiais. Nors ji stengėsi nutaisyti nuolankų maldaujantį veidą, jai tai prastokai sekėsi – jos laikysena vis tiek buvo įžūli ir su fatalistišku susitaikymu su savo gyvenimo būdu. Jai akivaizdžiai buvo nusispjauti, ką apie ją galvoja Vėjūnė ar kiti prekybos centro klientai ar darbuotojai. Jai buvo nusispjauti, kas nutiks jai pačiai – dangus galėjo užgriūti ant jos nors ir šią sekundę, ji visiškai nebijojo. Ir ko jai bijoti, juk šiaip ar taip jau gyveno pragare. Tačiau jos veidas Vėjūnei pasirodė pažįstamas ir ji, lyg užhipnotizuota, įkišo ranką į rankinę, pasirausė joje ir net nepažiūrėjusi, ką sužvejojo, ištiesė banknotą.

Benamės, kurios jau, rodos, niekas gyvenime negalėtų nustebinti, akys išsiplėtė iš nuostabos ir ji vikriai stvėrė pinigus Vėjūnei iš rankos. Net pamiršusi padėkoti, skubiai patraukė prie prekybos centro įėjimo, baimindamasi, jog dosniai išsiblaškiusi mergina neatgautų nuovokos ir nepareikalautų grąžinti pinigų.

– Ale, duok čia! – prie durų rūkantis panašios išvaizdos dar gana jaunas vyras su rusva barzda grubiai ištraukė banknotą iš savo draugužės rankos ir nėrė į parduotuvės vidų. Tokį lobį reikėjo skubiai išleisti. Šiandien jie galės pašvęsti.

– Romka, čia ir mano. Nupirk ir man… – suspiegė besivydama moteris ir jiedu dingo viduje.

Vėjūnė vis dar spoksojo jiems pavymui, negalėdama pamiršti tuščių akių ir benamės didžiulio nėščiosios pilvo. Alisa, tai buvo Alisa, jos vaikystės draugė. Po lemtingosios užkeikimų nakties, kai joms buvo vos trylika, Vėjūnė Alisos daugiau nematė. Kaip ir Viktorijos, Gražinos, Silvijos ir Lenos. Penkios draugės, kurioms Vėjūnė atvirai išpasakojo apie save ir savo šeimą, vieną dieną pavogė Vėjūnės šeimai priklausiusią juodosios magijos knygą ir nubėgusios į mišką atliko demono iškvietimo ritualą. Prisiklausiusios pasakojimų apie raganas ir jų magišką pasaulį paauglės panoro ir pačios tokiomis tapti – tik dar galingesnėmis, juodosiomis burtininkėmis. Nes kalbėdama apie baltųjų raganų pasaulį Vėjūnė dažnai minėjo atsakomybę, mokymąsi ir kantrybę. Nesikišimą į kitų žmonių likimą. Tai visiškai neskambėjo cool.kietai. Smagiau atrodė iš karto įgyti magiškas galias ir prieš nieką neatsiskaitinėti. Kikendamos ir spygčiodamos, pasišviesdamos telefonų žibintuvėliais, trylikametės nakties mišku keliavo į nusižiūrėtą vietą, viena per kitą pasakodamos, ką su savo galia jos darys mokykloje. Kaip jiems visiems parodys! Kaip jų tėvai dabar jau visur visur jas išleis, net patys nesuprasdami, kodėl. Kaip jos nesibaimina, kad Vėjūnės tėvai apsižiūrės, kad pavogta tokia svarbi knyga. Kai jie tai supras, jau bus per vėlu. Jos jau bus toookios galingos, kad niekas joms nieko negalės padaryti. Nenutrūkstantis paniškas krepšyje nešamo mažo juodo kačiuko kniaukimas tik dar labiau kaitino vaizduotę. Prieš vidurnaktį jos susirado miško tankmėje nedidelę proskyną, kurioje buvo paminklinis akmuo, sakantis, kad šioje vietoje yra senas masinių žudynių kapas. Šioje vietoje mergaitės surimtėjo ir nuščiuvo. Atsivertė knygą pasižymėtame puslapyje ir atidžiau bei kruopščiau nei bet kurią užduotį mokykloje, įvykdė knygoje surašytus nurodymus. Vėliau nė viena jų tiksliai neprisiminė ritualo pabaigos. Maždaug po paros jas visas, klaidžiojančias po mišką atskirai, surado paieškų būriai. Nerišlius ir skirtingus pasakojimus, ką jos ten veikė ir kas tą naktį nutiko, jų tėvai nurašė vaikiškai fantazijai ir siaubui, praleidus miške visą naktį. Nė viena jų nebebuvo tokia pati, kaip prieš tą įvykį. Kai apylinkes ėmė krėsti viena nelaimė po kitos, vietos žmonės ėmė prisiminti tą įvykį ir mistinius pasakojimus, sklandančius apie Vėjūnės šeimą.

Iki pat šios dienos Vėjūnė stengėsi neprisiminti savo buvusių bendraklasių. Jos liko gyvos, tai reiškė, kad joms labai pasisekė. Dėl kitų pasekmių kaltos jos pačios, taip sakė Vėjūnės tėvai ir vyresnysis brolis Lukas. Norėdami sutvarkyti po juodosios magijos ritualo likusias pasekmes, Vėjūnę jie išsiuntė į vasaros stovyklą, o vėliau perkėlė į kitą mokyklą Vilniuje, iš kurios į gimtąją sodybą ji sugrįždavo tik savaitgaliais. Galiausiai po trylikos ilgų metų jiems pavyko sutramdyti iškviestąjį demoną ir sugrąžinti jį ten, iš kur jis atsidangino. Ir visas raganų pasaulis manė, kad šis reikalas baigtas.

Tačiau Vėjūnė nė iš tolo taip negalvojo. Visada žinojo, kad ateis akimirka ir ji sugrąžins savo draugėms tai, ką jos, per Vėjūnės neatsakingumą, tą naktį prarado. Jų sielas.

Šiandien, išvydusi ištiestą Alisos ranką ir tuščias, besieles akis, Vėjūnė suprato, kad ta akimirka atėjo.

Iš prekybos centro ji parvažiavo namo, visą kelią įtemptai svarstydama. Ji jau seniai vis neatsikratydavo minčių, kad būtų galima kažką padaryti šioje situacijoje. Ją ištaisyti. Jos sumanymas buvo labai rizikingas, gal net beprotiškas. Būtų nuostabu su kuo nors pasitarti, tačiau savo šeimos nuomonę ji žinojo. Tikėtina, jog kitų raganų nuomonė būtų panaši. Jos draugės pačios nulėmė savo likimą, o žaisti su žemosiomis energijomis nepatartina.

Tačiau pasitarti galima ne tik su šeima ar draugais. Dar galima tartis su dievais, Mėnuliu ir Visata. Ji taip ir padarys.

Grįžusi iš prekybos centro Vėjūnė padėjo drobinį pirkinių krepšį ant virtuvinės kėdės ir prisivertė nusiraminti. Ėmė tvarkingai dėlioti pirkinius į vietas – avižines kruopas košei į spintelę, dvi dėžutes stambios druskos ir indelį kokosų aliejaus į podėlį. Naujas šluostes į virtuvinės spintelės stalčių. Tualetinį popierių į vonios kambarį. Vėjūnė nebuvo aistringa pirkėja, nebent pakliūdavo į kristalų parduotuvę. Žoleles arbatoms ir prieskoniams ji rinko ar augino pati, turėjo ir nedidelį daržą, kuriame puikiai derėjo daržovės, uogos ir vaisiai. Pati gaminosi ir prausimosi bei kosmetikos priemones iš natūralių produktų, juk šito meno ir mokė savo Tekančio Mėnulio studijoje.

Vakarienei buvo nusprendusi gamintis salotas, tačiau dabar jautė spazmuojantį skrandį. Ne, kol nepriims sprendimo, negalės praryti nė kąsnio. Todėl susitvarkiusi ji nuėjo į savo švelniai kvepiantį gėlėmis vonios kambarį, sumetė dienos dulkių prisigėrusius drabužius į skalbinių krepšį, palindo po vėsiu dušu ir ilgai stovėjo po gaivinančia srove. Užsukusi vandenį tiesiog nusausino kūną rankšluosčiu. Paprastai dar būtų įsitrynusi odą aliejais, palepinusi plaukus savo gamybos kauke. Tačiau šiandien šios procedūros nerūpėjo.

Vėjūnė nuoga nuėjo į miegamąjį ir apsirengė juodą ilgą suknią. Nuėjo į savo būrimo ir meditacijų kambarį, užsidegė rusvą rytietiškų prieskonių ir ambros kvapo žvakę, tinkančią dylančio paskutinio ketvirčio mėnulio fazei, kuri dabar ir buvo. Tada žiūrėjo į ramią nepriekaištingą liepsnelę, galvodama apie Mėnulį. Dabar dylantis vandens Mėnulis. Kritinė fazė, kai jausmai susimaišo ir apima noras nesitaikyti su esama situacija. Noras išsivaduoti, manipuliuoti, žūtbūt išplėšti reikiamą atsakymą.

Nekokia fazė ir ji žinojo, kad reikėtų palaukti tinkamesnio meto savo veiksmams. Tačiau ką toks laukimas reiškia trapiai gyvybei, užsimezgusiai Alisos įsčiose? Ir kaip viskas pasikeistų, jei Vėjūnė sugebėtų sugrąžinti to kūdikio motinai sielą?

Ne, ji negali laukti nė dienos.

Išsitraukė juodą šilko ryšulį ir atsisėdusi ant kilimėlio priešais žemą juodą staliuką, pagarbiai išvyniojo mėnulio kortų kaladę. Jai reikėjo greito sprendimo, todėl ji ištraukė tik tris kortas ir užverstas padėjo priešais save.

Kas bus, jeigu ji jau šiąnakt įgyvendins savo planą, kuris tebus pirmas ilgo ir rizikingo kelio pradžia?

Lėtai vieną po kitos atvertė kortas. Tada ilgai žiūrėjo į jas, kovodama su noru permaišyti kortų kaladę ir ištraukti kortas dar kartą

Tačiau deivės tarė savo žodį, palikdamos, kaip visada, pačiai Vėjūnei teisę priimti galutinį sprendimą. Šiurpai nuvilnijo nugara. Juodoji deivė Kali rūsčiai žiūrėjo iš trečiosios kortos – jei kovosi, turėsi už tai brangiai sumokėti, sakė deivė. Turėsi veikti ryžtingai, nuožmiai, beatodairiškai, tačiau vis tiek išliks nepermaldaujamas visatos pusiausvyros dėsnis – jei pasieksi pergalę, atiduosi už ją kažką labai brangaus.

Vėjūnė padėkojo deivei ir sudėjo kortas atgal į juodo šilko atraižą. Tada priėjo prie lango ir įsižiūrėjo į sparčiai temstantį dangų ir jau keletą lašų, tekančių per stiklą. Ar ji turi teisę sudvejoti, net žinodama, kad jai pačiai teks daug išbandymų? Ar sugrąžintos penkios sielos nėra vertos bet kokios kainos? Penkios sielos – tai ne tik penkių jaunų moterų gyvenimas. Tai jų šeimų ir mylimųjų likimai. Juk Vėjūnė žinojo, kad kiekviena siela, lyg akmuo nukritęs į ramų ežero vandenį, skleidžia didelius ripulius. O jos vaikystės draugių atveju – tai skausmo ripuliai. Skausmo, už kurį atsakinga ji, Vėjūnė.

Užslinkusi naktis buvo tamsi, debesuota, stambiais lietaus lašais primenanti rudenį, nors dar buvo tik rugpjūčio vidurys. Važiuodama iš Vilniaus Vėjūnė matė, kad dauguma langų jau tamsūs. Žmonės, jaukiai susisukę į antklodes, stengėsi negalvoti apie bepraeinančią vasarą. Kai kurie vėlinėtojai dar spoksojo į televizorių ekranus, kuriuose pusantros valandos siautęs žudikas gaus pelnytą galą arba piktdžiugiškai vypsodamas dings iki kitos serijos. Vėjos mintys sukosi apie Alisą. Tą trylikametę patrakėlę Alisą, savo guvumu, smalsumu ir linksmumu primenančią Pepę Ilgakojinę. Ir dabartinę tuščių akių Alisą, nešiojančią po širdimi greitai gimsiantį kūdikį.

Gyvenamieji kvartalai baigėsi, pro šalį bėgo priemiesčio prekybos ir pramonės gigantai.  Toliau sekė laukai, miško ruoželiai. Vėjūnė pasuko į puikiai pažįstamą vieškelį, vedantį į šeimos valdomą žirgyną, tačiau šiąnakt ji nevažiuos juo iki galo. Panėrusi į mišką per duobėtus šlapius keliukus važiavo tol, kol buvo įmanoma su automobiliu. Tada sustojo, atsidarė bagažinę, išsitraukusi ilgą juodą apsiaustą su gobtuvu, apsisiautė pečius. Dar pasiėmė juodą lininį maišelį ir nedidelį kastuvą. Dabar buvo pasirengusi. Nepaisydama aklinos tamsos, šalto lietaus ir piktai ošiančių pušų ji patraukė į miško gilumą.

Užtruko visą valandą, kol pasiekė reikiamą vietą. Batai permirko purvu, apsiausto apačia prisivėlė spyglių ir šakelių. Ji lengvai galėjo išspręsti tokius menkučius nepatogumus vienu pirštelių spragtelėjimu, viena mintimi. Tačiau net nepagalvojo apie tai. Mintys sukosi apie tai, ką ketina daryti ir ji jautėsi beveik karščiuojanti.

Dar beveik valandą užtruko paruošti miško aikštelę ritualui. Tam prireikė visų juodajame maišelyje atsineštų daiktų. Kol galiausiai jau galėjo griebtis kastuvo.

Kai iš metro gylio duobės jos matėsi tik pusė, kastuvas atsitrenkė į tai, ko ji ieškojo. Tai buvo knyga. Stora, juodais odiniais viršeliais, kuo puikiausiai išsilaikiusi po žeme per praėjusius septyniolika metų. Kastuvo smūgis į viršelį taip pat nepaliko nė įbrėžimo. Juodosios magijos knyga, kurią jos šeima paslėpė čia vieną naktį, apraizgę apsaugančiais ir draudžiančiais užkeikimais. Tokios knygos nesudeginsi, nenuskandinsi, juo labiau, nesuplėšysi. Ji per daug galinga. Jie tegalėjo ją paslėpti, tikėdamiesi, kad jos niekas niekada nesuras. Ir jie užkurtų Vėjūnei tikrą pirtį, jei sužinotų, ką ji sumanė.

Vėjūnė paėmė į rankas knygą ir ši atsiduso, giliai ir laisvai įkvėpė, lyg džinas, ištrūkęs iš savo lempos.  Pakilo stiprus vėjas, tikra vėtra, kuri plėšte plėšė nuo medžių lapus ir sausas šakas, kurios baisiai traškėdamos krito žemyn, o juodi debesys, supūsti iš visų pusių, dundėjo tiesiai virš Vėjūnės galvos. Juodosios knygos puslapiai taip sklaidėsi, jog Vėjūnė jau nesuprato, ar juos žarsto vėjas, ar jie savo galia ir sukelia šią vėtrą„Oi, tik nesimaivyk“, sumurmėjo Vėjūnė knygai. „Prabuvai ten varganus septyniolika metų.“

Antrasis atodūsis atsklido iš žemųjų energijų pasaulio. Tai demonas Vizunas, uždarytas savo erdvėje, pajuto pokytį ir atsiduso – budriai, kantriai, pašaipiai.

Trečiasis atodūsis buvo netikėtas. Jis sudrebino žemę ir mišką ir skambėjo kaip pasmerkimas.

Kas iškvėpė trečiąjį atodūsį, Vėjūnė nežinojo.

 

 

Ar jau visi VISKĄ apie tai išmoko?

Šis mano tekstas ne apie meilės romanus. Tačiau, suprantama, knygos yra mano didžioji meilė, todėl aš dažnai blaškausi po įvairius knygų klubus, forumus, knygų piratų grupes ir t.t. Taigi, jei šiose, knygas skaitančių žmonių grupėse, kalba pasisuka apie meilės romanus, kartais kai kas prasitaria, kad juos skaito. Kartais netgi vieną kitą rekomenduoja maloniam laisvalaikio praleidimui. Tačiau niekada nepamiršta pridurti „banalus skaitalas laisvalaikiui“, „banaliuška“ ar panašių paaiškinimų, kurie turi parodyti, kad kalbėtojas puikiai supranta niekinę tokių knygų vertę ir skaito jas tik tada, kai smegenys jau visiškai nebeveikia. Ir, kaip minėjau, šis mano pasisakymas yra ne apie knygas. Tik staiga man kilo mintis: nuo kada mes meilę pradėjome laikyti banalybe? Ar aš pražiopsojau tą žmonijos vystymosi etapą, kai visi VISKĄ išmoko ir suprato apie meilę ir tarpusavio santykiai nebekelia jokių problemų? Ar mums laiminga pabaiga knygose yra tokia nuobodi todėl, kad mes visi, vos panorėję, be jokių pastangų susikuriame savo gyvenimo pasaką? Atrodo, kad gyvenime mes iki tos laimingos pabaigos nušliaužtume kruvinais keliais ir alkūnėmis žvyro vieškeliu, o knygose mums kažkodėl tai sukelia žiovulį. O gal vis dėlto nemeilės knygoms apie meilę priežastys yra kitos ir visuomenei vis dar nepriimtina mintis, kad moteris gali paminti savo pareigas, nusimesti kankinės kaukę ir ieškoti meilės, pilnaverčių santykių ir pilnaverčio sekso? Juk vakarų pasaulyje su šiuo žanru jau seniai susitaikyta. O pas mus, po sovietmečio penkiasdešimties (ne, ne atspalvių!) metų be sekso, su primestais moters–traktoristės–fabriko darbininkės-kovotojos vaidmenimis (suprantama, kodėl tuo laikotarpiu nebuvo lietuviškų meilės romanų), moterys ėmė švelniai ieškoti savo tikrosios prigimties, kai kilo nauja banga – moteriškumo seminarų, kuriuose liepiama dėvėti ilgus sijonus, buti židinio fėja ir vyro-valdovo įkvėpėja. Man smagiausia būna stebėti, kai seminarus, mokančius moteriškumo, veda vyrai J

Taip mąstant, lengvos knygutės, pasakojančios, kaip moteris pradeda gyventi taip, kaip jai norisi ir laimingą pabaigą pripažįsta tik tada, kai ją ima gerbti kaip lygiavertę asmenybę – tokios knygutės nėra palankios didžiajai visuomenės daliai. Taigi, jeigu negalime jų uždrausti – bent jau sukelkime joms panieką.

Tokie štai vakaro pamąstymai, įkvėpti anglakalbiškų straipsnių apie meilės romanus ir lietuviškų diskusijų apie knygas. Kartais mes kartojame nuo vaikystės mums instaliuotas frazes visai nesusimąstydami dėl jų tikrumo, nes priimame jas kaip savas ir džiaugsmingai permetame kitai kartai. Gal ir gerai, nes pradėjus galvoti, kiek iš tiesų mūsų nuomonė yra suformuota kažkam naudingos ideologijos (ir knygos čia tik mažytė smulkmena) nukrečia šiurpas.