4 dalis

Urtė. Pirštinės.

Nuo pačio ryto išsimaudau, išsitepu kūną levandų kvapo kremu ir susitvarkau plaukus. Kas sakė, kad ligoninėje turi atrodyti bele kaip? Mintyse kartoju kalbą apie ausinukus ir apie tai, kad jis, gydytojas Henrikas pasielgė su manimi labai neprofesionaliai.

Aš jaudinuosi ir atrodo, kad mano opa vėl padidėja. Vaikštau palatoje palei langą, žiūriu į tolį, bandau nusiraminti. Savo malimusi užknisu Kristiną, nors ji man nieko nesako, aš jaučiu. Niekaip negaliu apsispręsti, kaip viską pradėti: pasisveikinti ir tada viską išrėžti, o gal geriau užsipult iškart? Būsiu griežta ir kovosiu už save, tegul negalvoja, kad aš iš tų, kuri pamatė jį ir ištižo.

Bet kurią sekundę jis gali įeiti. Mano spaudimas kyla kaip ant mielių, tik niekaip nesuprantu nuo ko: nuo to, kad širstu dėl jo vakarykščio elgesio, ar dėlto, kad nekenčiu savęs, nes suvešėjo mano Stokholmo sindromas ir aš… jo pasiilgau! Ką sapnavau šiąnakt, baisu ir prisiminti. Sapnas buvo toks tikroviškas ir toks… nepadorus. Tad stengiuosi jį kuo greičiau ištrinti iš savo kietojo disko, bet vos užmerkiu akis, matau jo nuogus raumeningus sėdmenis ir kaip daktariškais pirštais jis braukia per mano sužadintą krūtį. Mane perlieja karštis. Išsitrink!

Staiga už nugaros prasiveria durys. Tyliai meldžiu Dievo, kad jis ateitų ne vienas, o su mano mylimais rezidentais, su kuriais buvo pirmą dieną. Vis būtų drąsiau. Bet deja, greitai supratau – jis ir vėl vienas. Po to karto, kai pagyriau rezidentą, daugiau jaunieji specialistai nebekelia kojos į mūsų palatą, nors koridoriuje pastoviai šmėžuoja. Įdomu kodėl? Ponas gydytojas sprogo iš pavydo ir nebeleidžia gerų būsimų gydytojų į mūsų palatą, o gal mes su Kristina turim baisiai nuobodžias, jų nedominančias diagnozes?

Išgirstu žemą balsą ir visa sustabarėju. Mano nugara užsidega nuo jo žvilgsnio ir užplūdęs kraujas pagyvina mano veido odą. Suprantu iš kart – visos mano repeticijos nuėjo veltui: nesugebėsiu rišliai ištarti nė žodžio. Amen. Atsisuku, suburbu pasisveikinimą, bet jis į mane net nežiūri. Puiku!

Jis kaip visada pirma prieina prie puikiai nusiteikusios katytės Kristinos, o aš atsakingai ruošiuosi artėjančiai apžiūrai: atsigulu į lovą, greit surišu plaukus į uodegą ir jokių ausinukų! Ūmai išsigąstu, pašoku nuo lovos ir užmetu akį į palangę – juk voko su Rubenso paveikslu nepaslėpiau! Bet iškart atsipalaiduoju: tarp išmėtytų žurnalų, popierinių gulbių ir sausainių pakelių jo nesimato. Palaiminga griūvu atgal į lovą. Dievas yra! Mes vakar su Kristina tiek prisikuitėm ant palangės berašydamos laiškus, kad dabar ten ir meška galvą nusisuktų.

Mano naktinio sapno herojus atsitraukia nuo palatos draugės ir rūškanu veideliu ima žingsniuoti manęs link. O, Dieve!… Ne!… Kristina šelmiškai pamerkia man akį ir išsišiepusi išeina iš palatos! Aš jai noriu šaukti: „Sustok, nepalik manęs vienos su juo!“, bet neišdrįstu ir jaučiu kaip širdis ima daužytis.

Ir kodėl aš papasakojau jai apie savo sapną?! Tau atsirūgs, brangioji, už tokį pokštą. Oi, atsirūgs…

Man darosi nejauku su juo dviese. Palata staiga tampa tokia mažytė, kad rodos tuoj susitrauks iki spintos dydžio. Tuoj mirsiu nuo įtampos.

Gydytojas Henrikas dar kartą pasisveikina su manimi ir maloniai pasiteirauja, kaip jaučiuosi. Nustembu. Išsitiesiu lovoje, bandydama atspėti, ar nepasigirdo jo malonus balso tembras ir vengdama akių kontakto atsakau, kad man viskas gerai. Mėginu nusiraminti ir kelis kartus giliai įkvepiu.

– Nebejaučiate skausmo skrandžio srityje? – rūpestingai klausia.

– Ne, gal tik kartais ir tai tik vos vos.

– Kaip su tuštinimusi? Išmatos ne juodos? – jo ramus žemas tonas mane ima kaitinti mano kraują, bet stengiuosi nuvyti tas nesveikas mintis.

– Ne, normalios spalvos.

– Apžiūrėsiu jus prieš išrašant, – tyliai taria ir jaučiu kaip ima kilti mano pulsas.

Gydytojas Henrikas iš kišenės išsitraukia gumines pirštines ir stabteli. Spokso į jas, varto rankoje. O, ne! Taip negali būti. Tik nesvarstyk, prašau, ar apsimauti pirštines, ar išsaugoti gamtą. Esi gydytojas ir turi laikytis visų higienos reikalavimų! Maukis pirštines, jei nenori, kad pacientė patirtų orgazmą apžiūros metu!

Jis vis dar vartalioja pirštines tarp pirštų ir mane apima silpnumas. Prašau, maldauju, užsimauk tas prakeiktas pirštines!

Jis išgirsta mano mintis ir lėtai ima temptis jas ant ilgų savo pirštų. Tas gumos garsas man primena prezervatyvo išėjimo į malonumų gyvenimą ceremoniją ir susigėstų nuo savo minčių. Gydytojas pasilenkia prie manęs ir aš nesąmoningai giliai įkvepiu jo vyriško odos, tabako ir bergamotės aromato mišinio. Ūmai užsinoriu prisiglausti prie jo ir sugerti į save visą jo kvapą… Aš tikrai nenormali. Neturėčiau taip reaguoti į mane gydantį gydytoją.

Jis pirštais švelniai pakelia abiejų akių vokus ir įdėmiai stebi mano akių obuolius, paprašydamas pasukinėti akis į šalis.

– Akys gražios, neturiu prie ko prikibti, – rimtai ištaria ir toliau klausinėja apie mano savijautą.

Ką jis turėjo galvoje „akys gražios“?

Jis šiandien man atidus ir švelnus, koks kad visada būna Kristinai. Gal jis bijodavo pasirodyti dėmesingas man, kad Kristinai nekiltų kokių nors įtartinų minčių? O kai jos nėra, jis gali būti savimi? Man staiga pasidaro taip gėda, dėl to laiško, kurį jam parašiau, tiksliau nupiešiau ir nesvarbu, kad jo neperdaviau, bet vis tiek jaučiausi bjauriai. Kaip greitai padariau neteisingas išvadas apie gerą žmogų.

– Gal galit pasikelti palaidinę? – dusliai paklausia. – Noriu apžiūrėti jūsų pilvą, – sukužda ir mano širdis smarkiai suplaka. Jaučiu kaip šiluma užplūsta kūną. Pasikeliu pižamą apnuogindama pilvą ir užsimerkiu. Jaučiu, kaip jo pirštai švelniai ima maigyti mano nuogą pilvą, ieškodami skaudamų taškų, bet niekas neskauda. Kiekvienas prisilietimas lyg palaima. Tik staiga, jis suima už kelnių juosmens ir… švelniai pasmaukia žemyn…

 

**************

IG – kamile_birge https://www.instagram.com/kamile_birge/

FB – Kamilė Birgė  https://www.facebook.com/Kamil%C4%97-Birg%C4%97-107975438521970

Wattpad – https://www.wattpad.com/user/KamileBirge

Užsisakyti „Vasaros desertų“ naujienlaiškį https://forms.gle/3pVLDw5bfMaPSZvPA

Vasaros desertas

Vasarą taip daug veiklos ir ilgos saulėtos dienos bėga taip greitai! Tačiau knygų mylėtojai skaityti vis tiek nori. Norisi pasinerti į istoriją, šviežią lyg žemuogės, karštą lyg vidurdienis ir intriguojančią lyg žvaigždėtos naktys, kurios prašvinta dar nesuspėjus sutemti ir nespėja paslėpti to, ko niekada nenorėtum pamiršti. O gal prisiminti? Susipainiojau 🙂 Taigi, apie istorijas. Skaityti norisi, o laiko trūksta, todėl kiekvieną vasaros rytą jūsų lauks mažas kąsnelis iš naujai rašomos istorijos. Romantiškos, kupinos nuotykių, lietuviškos. Aštuonios rašytojos (argi ne magiškas skaičius – apversta begalybė?) jūsų akyse rašys istorijas. Jeigu labai norėsite, manau, galėsite pakreipti tas istorijas sau norima linkme. Ir rytais prie kavos ar arbatos, o gal sveikojo žaliojo kokteilio, paskaityti po gabalėlį, tęsinį, naują seriją iš rašytinio serialo.
Kaip minėjau, istorijų bus aštuonios:
Pirmadieniais – Ilonos Jonuškaitės „Viesulas“
Antradieniais – Simonos Šaros – „Gyvybės sergėtoja“
Trečiadieniais – Ievos Vilimaitienės „Meilė odontologo kabinete“
Ketvirtadieniais – Kamilės Birgės „Pagyrimas gydytojui Henrikui“
Penktadieniais – Gabrielės Kazlauskaitės „Ar tau ne gėda? Meilužės istorija“
Šeštadieniais – Ginei „Galileo“
Šeštadieniais – Lavisos Spell „Airilė, vėjų ragana“
Sekmadieniais – Elitos Lahm „Ištrūkti nenukentėjus“
Aš sumelavau😲 Istorijos bus devynios! Tačiau tai paslaptis🤫 Nes man atrodo, kad devintosios istorijos autorė, tai yra autorius, yra vaikinas! Narsuolis, kuris išdrįs išbandyti jėgas meilės romano žanre. Palinkėkite jam sėkmės ir… Karštos vasaros bei skanių skaitymų visiems😘

Laumės

Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Laumes įkvėpusi visuomenė nei namų, nei dirbamų laukų sampratos dar nežinojo. Laumės vaikščioja laisvai nesutikdamos jokių draudžiamų sričių. Galime sakyti, kad šias antgamtines būtybes įkvėpusi visuomenė buvo klajoklinio pobūdžio.

Daug kas įtariai žiūri į tai, kad laumės kildinamos iš tokios tolimos praeities, būtent iš to laikmečio, kada baigėsi pirminė visuomenė, kurioje žmogus tik rinkosi sau maistą gamtoje nedirbdamas, ir kada prasidėjo žmogaus maisto ir drabužių kūrimas paties žmogaus pastangomis. Tačiau vienas iš įrodymų yra tai, kad laumės sakmėse neturi valdymo sąrangos. Nėra nei laumių valdovės, nei didesnių ar mažesnių laumių.

Laumės, neturėdamos susitvarkymo, yra senesnės už Motiną – Žemę ir visas deives valdoves.

Sakmėse apie laumes nėra nei mirties, nei atgimties užuominų. Nėra keista  nesutikti sakmėse mirties, nes dažna iš didžiųjų praeities visuomenių gyveno nepripažindama mirties tikrovės. Savaip tai darė Egipto visuomenė, pratęsdama žmogaus gyvenimą kape; kitaip tai darė Indijos tikėjimas, žmogų suvokdamas labiau kaip dvasinę būtybę ir nepripažindamas žemiškos tikrovės. Laumių sakmėse tuo tarpu iš viso nėra tokio klausimo. Jos nežino jokio atgimimo. Jos taip pat nesidomi žmogaus mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu.

Kai kuriose sakmėse stambiakūnių  laumių išvaizda yra taip tikroviškai pavaizduota, kad leidžia net pasakyti, kokios kilties bruožų buvo ta moteris, kuri pavaizduota kaip laumė. Ji daugeliu atžvilgių primena Orinjako stovyklėlės.

Laumė yra nakties būtybė, sakmės palyginti retai kalba apie jų pasirodymą dieną. Tokios laumės jau turi vėlybesnių dvasinės pasaulėjautos bruožų. Daroma išvada, kad laumės savo prigimtimi siekia dar ankstesnius kaip Saulės įdvasinimo atgimimo laikai, jos senesnės ir už Mėnulio ir Saulės vedybų mitą.

Laumių veikloje matyti jų ryšys su kosminiais reiškiniais. Sakmėse kalbama apie jų gebėjimą šokiais ir dainomis – užkeikimais sukelti lietų, krušą, audrą. Intensyviausias jų reiškimosi laikas  – pirmosios jauno mėnulio dienos.

Laumės nekenčia geležies.

Mitologinė tautosaka sako, kad laumės buvo ne tik vandens, žemės, bet ir dangaus deivės, bendravusios su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei dievu Perkūnu. Minima stebuklingo grožio deivė Laumė, sėdinti danguje deimantiniame soste. Kitame lietuvių mite Didžioji Laumė sėdinti mitologinio dangaus centre, kur po akmeniu esąs gyvybės vanduo.

Yra mitų, kuriuose sakoma, kad Didžioji Laumė buvusi dievo Perkūno sužadėtinė. Ketvirtadienis lietuvių laikytas ir laumių, ir Perkūno diena.

Sakmių apie laumes turi įvairios tautos. Pvz., žydų pasakojimuose viena iš laumių vadinosi Lilita ir reiškėsi kaip nakties būtybė suvedžiojanti vyrus. Lietuvių laumės artimos graikų ir bulgarų lamėms, keltų fėjoms, kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais, storomis lūpomis, didelėmis ilgomis krūtimis ir labai plačiais užpakaliais.

(Pagal V. Bagdanavičiaus „Laumių praeitis Lietuvoje“ ir P.Dundulienės „Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės“)

Ar Lietuvos vandenyse gyveno/gyvena undinės?

Lietuvių mitologinėje tautosakoje išliko pasakojimų apie archajines antgamtines vandenų būtybes undines. Senojoje lietuvių kalboje „vanduo“ buvo vadinamas undeniu. Iš čia kilęs undinės vardas. Undinė reiškė tą patį, ką vandeninė.

Jų pėdsakai ir balsai pasiekia mus pro daugelio tūkstantmečių šydą, jos minimos mituose ir liaudies mene. Ankstyviausiosios vandenų deivės – tai būtybės, kurios turi pusiau žmogaus pavidalą, pusiau žuvies. Vandens mergos visą laiką dainuoja ir žmonės iš jų išmoko giesmių.

Undinės gyvenusios jūroje, upėse, buvusios pavojingos jauniems ir gražiems vyrams. Dainomis suviliotus vyrus myluodamos pasmaugdavusios ir nusitempdavusios į dugną. Undinės persekiodavusios jaunus žvejus, kurie, norėdami jas permaldauti, kasmet aukodavo po vieną įvairių rūšių žuvį. Daug undinių buvę Mergežeryje, netoli Kražių.

Upių undinės esą gyvenusios upių dugne. Naktį mėnesienoje jos išplaukdavo iš vandens, žaisdavo, šokdavo, dainuodavo, siekdavo sužavėti jaunuolius, o sužavėtus paskandindavo. Akimis jos galėdavo nužudyti arba pavergti žmogų. Paprastai išėjusios iš vandens ant kranto undinės dainuodavo, šokdavo pievose. Tada jų akys žibėdavo kaip žvaigždės, o palaidi plaukai skambėjo kaip tolima muzika, užburianti žmones, kad nematytų jų šokių. Tik turinčiojo paparčio žiedą undinių plaukų muzika negalėdavo paveikti. Jei toks žmogus išgirstų undinių muziką, jos pačios taptų belaisvėmis, turėtų medžioti vandens paukščius, gaudyti žuvis, per sausrą laistyti savo šeimininko laukus. Kitur undinės, žaisdamos prie šaltinių, nuviliodavo jaunuolius į gūdžiuose miškuose esančių ežerų dugną.

Pasak mitų, kartais vyrams pavykdavo undinę sugauti ir parsigabenti į namus. Tokia undinė būdavusi labai graži, tačiau nemokėdavusi kalbėti. Paprastai šios meilės istorijos neturėdavo laimingos pabaigos.

Žmonės undines dažnai vadino upių martelėmis. Senų senovėje buvo manoma, jog tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės, dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo mirtį ir būti upių bei ežerų globėjomis.

Undinės buvo vaizduojamos nuogos, kartais apsirengusios baltais drabužiais, ilgais plaukais su karūnomis ar gėlių vainikais ant galvų.

Mitai apie undines nuo seno žinomi ne tik aisčiams, bet ir graikams, albanams, rumunams, rytų ir pietų slavams.

(Pagal Pranės Dundulienės „Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės“)

Gera ar bloga ragana?

– Ar tu esi vyriausioji šios kontoros ragana?

Žemas balsas netikėtai atsklido nuo studijos tarpdurio ir Vėjūnė krūptelėjo. Išsiskirsčius gausiai paskutinės septintos valandos paskaitos auditorijai, duris ji nerūpestingai buvo palikusi neužrakintas, o dabar nusisukusi tvarkėsi klausytojoms demonstruotas žoleles, tepalus ir kristalus. Paskaita praėjo smagiai, kaip gi kitaip! Juk buvo susirinkusios vien raganos, linksmas ratelis, suvokiantis, kad einant į draugiją būtina ne tik apsirengti pagal progą, susišukuoti plaukus ar nusivalyti batus, bet ir susitvarkyti savo energetiką, kad aplinkiniams ji būtų maloni. Kol vienos mokėsi, kitos pasikartojo, kaip gaminti tam tikro poveikio arbatą, gydomąsias emulsijas ir kaip visa tai sustiprinti kristalų energija, visos drauge gyvai tarškėjo apie praėjusios pilnaties ritualą. Visos dalyvavo skirtingose šalyse vykusiose šventėse, visos kupinos įspūdžių, o Brigita, pašėlusi keturiasdešimtmetė ilgais vilnijančiais plaukais, dar patyrė ir romantišką nuotykį, apie kurį dabar taip svajingai pasakojo, kad oras studijoje ėmė alsuoti rausvomis salsvomis energijos bangelėmis, sklindančiomis nuo visų susirinkusių moterų.

Nieko keisto, kad Vėjūnė pamiršo užrakinti parduotuvės duris, nors jau buvo beveik pusė vienuoliktos vakaro ir gatvė Užupio rajone, kurioje daugiausia įsikūrę suvenyrų ir lino drabužių parduotuvės, mažos dailės kūrinių galerijos ir juvelyrų dirbtuvės, kepyklėlė ir firminė sūrio parduotuvė, jau buvo visai ištuštėjusi ir tyli. Niekada ir neskubėdavo tų durų rakinti, nors Deira, jos pagalbininkė, nuolat dėl to priekaištaudavo. Juk studija, kurioje vykdavo užsiėmimai, – galinis kambarys, kad pasiektum ją, pirmiausiai iš gatvės patenki į nedidelę parduotuvę. Toks jau tas marketingas – visi studijoje vykstančių paskaitų ir seminarų lankytojai praeina pro Vėjūnės suruoštas prekes – kvapnias žvakes, kruopščiai surinktas arbatas, iš viso pasaulio suvežtus kristalus, statulėles, amuletus, papuošalus, išmargintus runomis ir paslaptingais ženklais, ilgas sukneles ir apsiaustus, pageidaujamą nuotaiką sukeliančius namų aromatus, tepalus, muilus, šampūnus ir kitas magišką poveikį turinčias prekes.

Vėjūnė buvo likusi viena studijoje ir parduotuvėje, ir, greičiausiai, visos gatvelės pastatuose jau nė gyvos dvasios. Šiais laikais net sargai patalpų nesaugojo, juos pakeitė raudonai mirksinčios signalizacijos lemputės, kurios nepraranda budrumo per visą naktį, jų nesuima snaudulys. Tvarkydama studiją, parduotuvę Vėjūnė buvo palikusi be priežiūros, tačiau ko baimintis raganai? Nuo vagišių ir pikta lemiančių lankytojų ji buvo apsisaugojusi ritualais. Labai paprastais – tiesiog vagims net nekildavo mintis užeiti į jos parduotuvę. Aišku, stipresnio raganiaus jos menkutės gudrybės nesutrikdytų, tačiau tokio juo labiau nesustabdytų spyna.

Vėjūnė neatsisuko į lankytoją, taip netikėtai išdygusį studijos tarpduryje, tik kilstelėjusi galvą pažvelgė į tamsų langą. Vidiniame kieme jau visai tamsu, blausiai gelsvoje žibintų šviesoje vėsaus apie artėjantį rudenį primenančio vėjo gūsiai vaikėsi po šaligatvį mažus dulkių ir žemių sūkurius ir vieną kitą šiukšlę. Lango atspindyje ji matė ir vyro siluetą. Jis stovėjo plačiais pečiais atsirėmęs į durų rėmą, apsirengęs  juodais marškinėliais trumpomis rankovėmis ir tamsiais džinsais. Veido lange Vėja gerai neįžiūrėjo, tik nugara jautė įdėmų vertinantį primerktų akių žvilgsnį.

Bandydama susikaupti ir įvertinti situaciją ji ramiai sudėjo stiklinius aliejaus buteliukus ir lininius maišelius į didelę pintą dėžę ir tik tada atsisuko. Pastovėjo keletą ilgų sekundžių bandydama perprasti atėjūną. Gana aukštas, lieknas, tačiau raumeningas – jame jautėsi griežtai kontroliuojama jėga ir energija. Vėjūnė net neabejojo, kad prireikus jis judėtų greitai, kaip kobra, pultų nuožmiai ir nesustabdomai. Įspūdį sustiprino visą dešinę ranką išmarginusios tatuiruotės, kraštelis vieno  piešinio tęsėsi iki pat tvirto kaklo. Trumpi juodi plaukai, veidas griežtas, vyriškas, be jokio švelnumo. Tamsūs antakiai, juodos skvarbios akys, nosis su kuprele, putlokos, tačiau griežtai suspaustos lūpos, raukšlė apie lūpas ir tarp antakių, tamsiai įdegusi veido oda nugairinta vėjo. Kampuota žandikaulio linija su juodais šeriais, kurie greičiausiai atsirado vos per dieną. Nelietuviški bruožai, nors kalbėjo lietuviškai.

Jis kantriai laukė, veidas neišdavė jokių emocijų.

– Kas tu toks? – paklausė Vėjūnė. Ji vis dar neįveikė nuostabos, kai suprato, jog visiškai jo „nemato“. Juk ji galėjo pasakyti, ar kas nors šiuo metu yra bet kuriame šios gatvelės pastate. Jautė visus darbuotojus išeinant iš kaimyninių patalpų taip pat aiškiai, kaip matė išeinant savo raganų būrelį po paskaitos. Jai nereikėjo skambučio virš durų, kad žinotų, jog kažkas atėjo į parduotuvę. Tačiau ji nejautė, kada atėjo šis vyras. Jis judėjo nepastebimai ir Vėjūnę tai baugino. Koks neįprastas jausmas.

– Aš – tavo naujasis kaimynas, – vyras mostelėjo į sieną kairėje. Jo lietuvių kalba buvo nepriekaištinga, gal tik su lengvu akcentu, išduodančiu ispanišką kilmę. – Nusipirkau gretimas patalpas, ketinu įrengti ten parduotuvę. Atėjau susipažinti ir įspėti, jog ateinantį mėnesį mes truputį triukšmausim, nes reikės suremontuoti ir paruošti patalpas.

Jis atsitiesė nuo durų staktos ir priėjo prie Vėjūnės lėtai, lyg nenorėdamas išgąsdinti. Veikiausiai žinojo, jog kelia jai baimę. Ištiesė jai ranką ir nusišypsojo baltadante šypsena.

– Gemaris Moreras.

Vėjūnė paspaudė jam ranką, pamiršusi, jog klausimu „kas tu toks?“ ji klausė visai ne vardo. Jo stipri energetika ir tai, kad jis slėpė, kokiam pasauliui priklauso, kėlė daug klausimų. Tačiau delnas buvo šiltas, stiprus ir ji žiūrėjo į juodas degančias akis lyg užhipnotizuota. Vėjūnė buvo aukšta moteris ir labai retai jai reikėdavo kilstelėti galvą, kad pažvelgtų kam nors į akis, kaip dabar. Jo veidas, nors ir nebuvo saldainiškai gražus, tačiau neabejotinai pats seksualiausias, kokį ji buvo mačiusi. Ji įkvėpė jo kvapo ir pajuto kaip kaista skruostai, atgyja moteriškas noras lėtai sumirksėti blakstienomis, pasitaisyti plaukus, o gal net sukikenti.

Laimei, ji niekada nekikeno.

– Vėjūnė Paukštė, – jos balsas buvo šiek tiek duslesnis, nei įprastai. Tačiau ji stengėsi ramiai reaguoti į staiga plykstelėjusią trauką, kuri, sprendžiant iš nuostabos juodose akyse, nudegino juos abu taip, kad jie pamiršo paleist rankas. Sena gera kūniška trauka tarp vyro ir moters – tas jausmas lyg jaunystės eliksyras prateka gyslomis, Vėjūnė pasimėgaus jausmu, tačiau vyrą pasistengs pažinti. Kol kas jis tikrai pasitikėjimo nekėlė, greičiau daugybę klausimų. – Gerai kalbi lietuviškai, Gemari Morerai.

– Mano mama – lietuvė, o tėvas ispanas, – ramiai paaiškino Gemaris. – Nuo gimimo daug laiko praleidau ir vienoje, ir kitoje šalyje.

Kalbėdamas jis nejučia švelniai nykščiu glostė jautrią jos riešų odą. Stojo tyla, tačiau jie buvo pernelyg užsiėmę vienas kitu, kad tai pastebėtų.

Staiga pasigirdo tylus grumėjimas ir išblaškė akimirkos kerus. Vėjūnė ne iš karto susivokė, kad gurgia jos pilvas.

„Pačiu laiku“ blankiai pagalvojo mergina. Atsargiai ištraukė savo ranką iš Gemario delno ir nusisuko prie stalo, kad sutvarkytų likusias priemones ir atgautų savitvardą.

– Visą dieną vyko paskaitos ir užsiėmimai, neturėjau kada pavalgyti, – praktiškai paaiškino, tvarkingai kraudama kristalus į specialią dėžutę su atskirais stalčiukais kiekvienam akmeniui. Sukrovusi užbėrė kiekvieną jų druska. Šiandien jie daug dirbo, juto daug rankų, sugėrė daug susimaišiusios energijos ir minčių. Prireiks kelių naktų, kad išsivalytų. Tačiau ji surinko ne visus kristalus. Penkis kumščio dydžio skirtingų spalvų ir formų akmenis ji lyg tvarkydama sudėjo į nedidelį ratuką. Tai buvo akmenys, skirti apsaugai. Šis vyras ją keistai veikia ir jai prireiks pastiprinimo.

– Pavakarieniauk su manimi, – iš karto pasiūlė Gemaris. Viliojantis pasiūlymas, jai buvo labai smalsu, kas jis toks, tačiau ji jautėsi pavargusi, ir šiuo metu turinti per mažai jėgų bendrauti su vyru, kuris išdygo lyg kipšas iš po žemių ir akivaizdžiai kažką slepia. Kuris ir traukia, ir baugina. – Juk šiaip ar taip turime daug ką aptarti. Pavyzdžiui, kuriomis valandomis elektrinių grąžtų garsas itin nepageidaujamas.

Tai tiesa. Jei jie ims gręžti per meditacijos seansus, gerai nebus. Įprastai dėl to nesijaudintų – juk lengvai galėjo uždėti energinę garso izoliaciją ar net atimti darbininkams norą triukšmauti būtent tą valandą. Tačiau jautė, jog su Gemariu Moreru tai nepavyks. Jei jis norės jai trukdyti, bus sunku jį sustabdyti. Vis dar abejodama paklausė:

– Kodėl taip keistai mane pavadinai – vyriausiąja šios kontoros ragana?

Gemaris šyptelėjo vienu lūpų kampučiu.

– Taip man tave pristatė ponas Gailius, iš kurio aš ir nusipirkau tas patalpas savo sporto ir žygio reikmenų parduotuvei.

Ponas Gailius, penkiasdešimtmetis nedidelio ūgio raudonų apvalių skruostų gero būdo vyriškis, dažnai ateidavo pas Vėjūnę į jos „Tekančio Mėnulio“ parduotuvę paplepėti. Gailiaus keramikos dirbinių studija užėmė pusę vienaaukščio namo, kuriame buvo Vėjūnės studija. Jos buvęs kaimynas labai mėgo pašnekesius, išklausinėdavo apie kiekvieną prekę parduotuvėje, gana rimtai, kaip žmogus, priimdamas kalbas apie stebuklingą daiktų ir minčių poveikį. Poną Gailių žavėjo mintis, kad jis bendrauja su tikra ragana ir jis girdavosi tuo visiems, kas netingėdavo klausytis. Jo dėka, į Vėjūnės studiją plūdo būriai keistų ir problemiškų lankytojų, tačiau atėjo ir vienas kitas, vėliau tapęs jos draugu. Vėjūnė kilstelėjo antakius.

– Jis tikrai taip ir pasakė?

– Tik su daug daugiau žodžių. Jis primygtinai rekomendavo su tavimi susidraugauti, jei noriu, kad mano verslas sektųsi. Kaip pavyzdį rodė save, juk patalpas pardavė, nes jo parduotuvė smarkiai plečiasi. Jis buvo visiškai užtikrintas savo sėkme, sakė, kad jam davei užkerėtą žvakę ir išmokei stebuklingo ritualo ir dabar jam tiesiog negali nesisekti.

– Kol jis bus visiškai užtikrintas savo sėkme, jam tiesiog negali nesisekti, – sumurmėjo Vėjūnė.

– Vadinasi, tai tiesa – davei jam užkerėtą žvakę ir išmokei atlikti ritualą? – ramiai paklausė Gemaris, nors jo balse Vėjūnė išgirdo ne tokių malonių jausmų atspalvį. Kas tai buvo – smerkimas? Panieka? Kas jis manosi sau esąs?

Vėjūnė nusišypsojo viliojančia šypsena žmogaus, kuris nori parduoti.

– Taip, viskas buvo taip, kaip ponas Gailius sakė. Ar todėl tu čia atėjai – nori magiškos pagalbos savo verslui?

– Mano verslui sekasi puikiai, ačiū, – Gemaris vėl priėjo arčiau. – Tačiau galėtum man padėti kitu klausimu.

Vėjūnė primerkė ilgas juodas blakstienas, beveik paslėpdama savo sidabriškai pilkas akis ir lėtai nužvelgė vyrą nuo galvos iki kojų.

– Leisk atspėsiu, mielasis, – tau reikia meilės gėrimo? Tokio, kuris suteiktų jėgų? Ar tokio, kuris apsuktų merginai galvą?

Akimirksnį vyro veide pasirodė nuostaba ir vyriškas pyktis, tačiau greitai jo akys sužibo. Jis suprato, kad juodaplaukė jį provokuoja ir erzina. Tikrai galėjo atsilyginti tuo pačiu.

– Matai mane kiaurai, – vyptelėjo vienu lūpų kampučiu. – Taip, man reikia gėrimo, kuris apsuktų merginai galvą.

– Ir ką gi tokio ji turėtų padaryti, kad be gėrimo negali įkalbėti? – Vėja dar kartą perliejo vyrą akimis. Neblogas vyriškos rūšies egzempliorius, nusprendė. Akivaizdu, kad jam nekyla sunkumų bendraujant su dailiosios lyties atstovėmis. Tačiau buvo visai smagu pasierzinti.

Vyras atrodė patenkintas, kad ji negali atplėšti nuo jo akių. Palinko dar arčiau, jų kaktos beveik lietėsi. Jis atrodė lyg sąmokslininkas, ketinantis patikėti šokiruojančią gėdingą paslaptį.

– Ji turėtų padaryti viską, ko aš paprašysiu. Ar gali suruošti tokį gėrimą?

– Galiu, – Vėjūnė spoksojo į jo lūpas. Jeigu ji kilstelėtų veidą, jų lūpos susiliestų.

– Tai suruošk… ir pati jį išgerk.

– Ko iš manęs nori? – sušnabždėjo Vėjūnė.

– Pavakarieniauk su manimi. – Gemaris atsitraukė nuo jos, lyg nenorėdamas pernelyg skubinti įvykių, paėmė vieną iš apsaugos kristalų nuo stalo, taip išardydamas ratą ir smalsiai jį apžiūrėjo.

– Tačiau jo smalsumas neapdūmė Vėjūnei akių. Jis tiksliai žinojo, ką reiškia tas kristalų ratas ant stalo ir neatsitiktinai jo rankose būtent stipriausias jos apsauginis kristalas – buvo 7000 metų senumo akmuo iš Didžiosios Deivės šventyklos prie Dunojaus. Gemaris tarsi įspėjo ją, kad jos magija jo neveikia.

– Tik tiek?

– O per vakarienę galėsi man papasakoti, ar tu esi gera ragana, – jis padarė reikšmingą pauzę. – ar bloga ragana.

– Šitai turėsi pats išsiaiškinti, – nusišypsojo Vėjūnė.

– Būtinai taip ir padarysiu, – šį pažadą buvo galima palaikyti flirtu… jei jis nebūtų ištartas kaip įspėjimas.

 

 

 

 

 

 

Pabėgimas į knygą

Tai, ką aš rašau, vadinama „pabėgimo literatūra“. Terminas dažnai naudojamas kritiškai, su paniekos atspalviu. „Pabėgimo literatūra“ – tai knygos, kurias skaitytojas paima, kad pabėgtų nuo minčių apie kasdienybę į fantastinį, išgalvotą pasaulį. Manasis „pabėgimas“ siūlo romantikos, kartais magijos kupiną kelionę, meilės jaudulį, erotinę fantaziją. Tačiau „pabėgimo literatūra“ yra kur kas platesnė, nei meilės romanai – tai ir detektyvai, trileriai, siaubo romanai, fantastika, mokslinė fantastika, knygos apie šnipus, netgi komiksai.

C.S. Lewis , Narnijos kronikų autorius, savo knygoje apie pabėgimo literatūrą klausia: „Kas gali labiausiai priešintis pabėgimui?“ Jo atsakymas priverčia susimąstyti, nes C.S. Lewis atsako: „Kalėjimo prižiūrėtojai“.

Pabėgimas suteikia trumpą atsitraukimą nuo problemų ir, visi žinome, kad atsitraukę ir nurimę mes aiškiau matome situaciją, priimame geresnius sprendimus. Taigi, kas gali prieštarauti trumpam atokvėpiui ir kam gali būti naudinga, kad žmogus neleistų sau nė akimirkai pamiršti realybės sunkumų?

Šiais laikais, kai pasaulis įsitempęs dėl pandemijos situacijos, aš ypač didžiuojuosi, kad rašau pabėgimo literatūrą. Kai aplinkui tiek sumaišties, nežinios, panikos, pykčio, nerimo, baimės ir visos šios emocijos kunkuliuoja aplinkui lyg raganos katilas iš animacinių filmukų (ir mes matome, kad animacinė ragana vis įmeta kažkokį naują, ne mažiau šlykštų, nei ankstesni, ingredientą į savo burbuliuojančios masės puodą), džiaugiuosi, kad neprisidedu prie juodų emocijų debesio. Džiaugiuosi, kad mano knygos suteikia pozityvius jausmus ir mintis, padeda pajusti vidinę galią, o gal tiesiog sukelia šypseną. Neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau mintį, kuri man patiko ir kuriai pritariu. Net mažiausia šypsena tikrai užmuša bent vieną bacilą organizme.

Aivi

Gegužės mėnesis, Ibiza

 

Ibiza šėlo. Vakarėliai, garsūs visoje Europoje, vyko kas naktį, nuo vakaro iki ryto ir ši naktis nebuvo išimtis.

Herkus atsirėmė pečiais į drebančią nuo muzikos sieną, atlošė veidą nakties vėsai ir užmerkė akis. Galinė naktinio klubo siena dundėjo lyg už jos plaktų didžiulė išsigandusi širdis, už tos sienos, didžiuliame vidiniame kieme, tarp keleto ryškiai žydrų baseinų ir daugybės grakščių palmių linksminosi tūkstančiai pusnuogių, įdegusių ir išsipusčiusių žmonių, pasiduodančių bendram klubinės muzikos ir ryškių šviesų diktuojamam seksualiam ritmui. Tačiau čia, ištrūkus iš siaučiančios minios karščio, alsuojančio kvepalų ir prakaito garais, buvo galima sąlyginai pasislėpti nakties vėsoje tarp vešlių krūmų ir medžių sodelyje, pasodintame puslankiu aplink naktinį klubą.

Jis lyg suurzgė, lyg sudejavo ir sudrebėjo visu kūnu, tačiau pats nesuprato, kodėl – ar dėl nuo alkoholio ir kelių naktų nemigos plyštančios galvos, ar dėl prieš jį klūpančios merginos, kuri energingai darbavosi burna ir rankomis audrindama ir glamonėdama jį. Nusprendęs, kad jos pastangų jau pakaks, jis pastatė ją ir atrėmė į tą pačią sieną, į kurią ką tik buvo atsirėmęs pats, pritūpęs greitai nutraukė jos plonytes kelnaites, užkišo jai už liemenėlės, užsimovė sargį ir užsimetė vieną jos koją sau ant rankos. Moteriško kūno kvapas, saldus nuo kvepalų dvelksmo ir aštrus nuo geismo, privertė jo kūną aklai reaguoti, tačiau galva buvo tuščia. Įėjo į ją vienu užtikrintu judesiu ir pradėjo energingai pumpuoti pirmyn atgal. Garsūs merginos aikčiojimai tikriausiai reiškė, kad jai patinka, nors jam tai nerūpėjo. Laisvąja alkūne įsirėmė į sieną merginai virš galvos, atrėmė į ją savo prakaituotą kaktą ir švokšdamas išsiliejo. Po poros akimirkų atsitiesė, nusitraukęs sargį tiesiog numetė ant žemės, užsisegė kelnes ir nieko nesakęs nuėjo, palikęs uždususią merginą stovėti prie sienos, slepiamą tamsos ir rausvai žydinčių migdolų medžių.

– Ei! – dar išgirdo šūksnį sau už nugaros, kuriame buvo sumišusi nuostaba ir pasipiktinimas, tačiau jis neatsigręžė. O ko ji tikėjosi? Juk tai ji pakabino jį klube – pati pakvietė šokti, pasiprašė pavaišinama gėrimu, nedviprasmiškai glaustėsi, o kai jis taip pat nedviprasmiškai pasiūlė pasidulkinti, noriai atėjo su juo į šį sodelį. Jis netaikė dvigubų standartų ir nesmerkė moters už atsitiktinį seksą. Tačiau jam buvo nuobodu.

Švito. Į klubą grįžti jam nesinorėjo, viešbučio kambarys taip pat netraukė – tuštuma širdyje dar labiau išplisdavo tuščiame kambaryje. Jis nusprendė nueiti į mažą akmenuotą paplūdimiuką, pasislėpusį tarp uolų ir kaktusų ir žinomą tik smalsiausiems poilsiautojams. Jis norėjo pabūti vienas, o bekraštė jūra turėjo galią apvalyti visas nakties nuodėmes.

Pirmieji raudoni ir oranžiniai tekančios saulės spinduliai paskelbė naktinės karalystės pabaigą ir drąsiai išsipleikė ant palmių šakų, kaktusų spyglių ir didelių akmenų viršūnių.

Norint pasiekti šį mažą priėjimą prie jūros reikėjo nusileisti nepatogiu akmenuotu, skurdokos augalijos paslėptu takeliu žemyn ir jis buvo tikras, kad tokį ankstyvą metą niekas taip nesivargins. Vis dėlto išsukęs iš už uolos pamatė, kad keleto metrų paplūdimys jau užimtas. Prie pat vandens, ant vienintelio smėlio lopinėlio jis pamatė moterišką figūrėlę. Saulė švietė į akis, todėl jis matė tik siluetą, kuris iš toli atrodė nuogas, tačiau prisidengęs akis jis įžiūrėjo plonas bikinio juosteles.

Atsisukusi veidu į jūrą ir tekančią saulę moteris grakščiai ir įgudusiai darė jogos asanas. Herkus aštriai kvėptelėjo, lyg būtų gavęs smūgį į krūtinę – viskas atrodė taip pat – tokia pati varanti iš proto ispaniškos gitaros formos figūra, pasipūtusių garbanotų plaukų kupeta, suimta į uodegą, tokie patys minkšti gracingi judesiai. Tie patys pratimai, kuriuos jis buvo matęs daugybę kartų.

Tai buvo ji, Aivi, arba šį kartą jis nuėjo per toli nurydamas tą Kriso pasiūlytą tabletę ir dabar mato haliucinaciją. Jeigu tai antrasis variantas, jis paprašys Kriso visos krūvos tokių tablečių, kad galėtų kiek nori žiūrėti į ją – savo svajonę, savo meilę, savo Aivi, kuri tekančios saulės spinduliuose atrodė tokia tyra ir švari, taip toli nuo to purvo, kuriame jis maudėsi visą naktį.

Herkus sugriežė dantimis – juk tai ji ir įstūmė jį į tamsą ir purvą. Ji buvo vienintelė moteris, kuriai jis siūlė tuoktis ir kurti šeimą, paklojo jai po kojomis visą save, o jai pasirodė to per maža. Herkus buvo pernelyg nuodėmingas, kad atitiktų jos aukštus standartus. Ji atstūmė jo pasiūlymą ir išvykdama išsivežė visą jo gyvenimo džiaugsmą ir šviesą. Iš pradžių jis negalvojo, kad bus taip sunku. Paliko jai praviras duris, tačiau po kelių mėnesių suprato, kad ji neketina sugrįžti ir jis nugrimzdo į tamsą. Jam, naktinių klubų savininkui, visa tamsa buvo ranka pasiekiama ir jis pasinėrė į pramogas ir verslą. Verslas suklestėjo, nes jis tapo kietesnis, beatodairiškas, drąsesnis. Žengė pirmyn nepaisydamas nieko, nebijodamas nieko ir tai dažniausiai duodavo gerus rezultatus. Su pramogomis buvo kiek sudėtingiau – kad ir kokius aštrius ir egzotiškus malonumus jis bandė, jam vis kažko trūko ir kėlė nuobodulį.

Ivona baigė savo įprastą rytinę mankštą, išsirangė iš bikinio ir nėrė į žydrą viliojančią Viduržemio jūrą. Herkus, sulaikęs kvapą, stebėjo šį reginį. Pirmas impulsas buvo lėkti prie jūros, nusimesti drabužius ir pasivyti ją, plaukiančią lyg undinė spindinčiomis bangomis. Įsivaizdavo, kaip suspaudžia ją, nuogą ir šlapią, savo glėbyje ir jos minkštas švelnus kūnas priglunda prie jo kampuoto stoto. Jau žengė žingsnį į priekį, tik staiga prisiminė, kad jis dvokia nakties linksmybėmis – rūkalais, alkoholiu ir atsitiktiniu seksu. Jis negali toks artintis prie Ivonos.

Ivona nuplaukė tolokai į jūrą ir apsisukusi grįžti slopiai aiktelėjo. Prie jos drabužių stovėjo vyras, pasilenkęs juos apžiūrėjo, kažką paėmė ir nuėjo atgal per smėlėtą paplūdimį link uolėto tako į viršų. Ji buvo per toli nuplaukusi, kad gerai jį įžiūrėtų, per toli, kad šauktų ar vytųsi jį, todėl genama nerimo skubiai yrėsi link kranto. Plaukdama jau ramiau pagalvojo, kad ir gerai, kad buvo toli nuplaukusi ir negalėjo pasiduoti pirmam impulsui pulti prie to vyro. Net iš tolo jis atrodė gana aukštas ir tvirtas. O ji – vidutinio ūgio ir sudėjimo moteris, nuogutėlė ir viena tuščiame paplūdimyje.

Išlipusi ant kranto ji paskubomis apsirengė, net nesivargindama nusišluostyti. Visi jos drabužiai buvo savo vietose, nors ir netvarkingai sumesti. Nieko netrūko.

Ji pagalvojo, kad vyras ieškojo piniginės ar telefono, o neradęs nieko vertingo tiesiog paliko viską, kas jo nedomino. Apsirengusi ji atsikvėpė su palengvėjimu. Ir sustingo. Vis dėlto kai ko trūko. Nebuvo kortelės su jos vardu ir jogos stovyklos pavadinimu, kurią ji buvo įsisegusi į palaidinę. Į garsiąją jogos stovyklą Ibizoje buvo suvažiavę žmonės iš įvairiausių pasaulio šalių ir visi jie turėjo segėti tokias korteles. Kuriam galui nepažįstamam vyriškiui gali prireikti jos kortelės?

Raktas! Ilgo plataus sijono kišenėje ji buvo įsidėjusi savo stovyklos kambario raktą. Jei tas vyras jį rado, jis gali pabandyti… Ji įkišo ranką į kišenę. Raktas buvo vietoje, tačiau šalia jo ji užčiuopusi dar kai ką ji išsitraukė vizitinę kortelę. Ant vienos sidabrinės pusės buvo ranka užrašytas viešbučio pavadinimas ir numeris. Kambario numeris? Kitoje pusėje gražiu šriftu buvo išraitytas vardas ir pavardė.

Herkus.

 

Narvelyje

Pajutęs į jį įsmeigtas akis, Gabrielius atsisuko ir, nepaisydamas visų prabangioje šokių salėje susirinkusių žmonių, pasižiūrėjo tiesiai į merginą. Jis buvo įpratęs, kad elito atstovai jį apkalbinėja ir spokso. Paprastai jis atsakydavo atviru įžūliu žvilgsniu, kuris priversdavo įkyruolį nusisukti. Šį kartą jis pasijuto žiūrįs į nuostabias ryškiai mėlynas dideles akis ir nustebo. Pirma, gražiųjų akių savininkė, jaunutė liauna būtybė, atrodė neįtikėtinai liūdna. Kas nutiko, groži, susipykai su kokiu nors panašiu į save geltonsnapiu? ak ta pirmoji meilė, pasivaipė mintyse Gabrielius. Jam pačiam dar nebuvo trisdešimt, tačiau vidumi ir patirtimi jis už šią merginą jautėsi vyresnis kokiu šimtmečiu.

Antra, ji nė neketino nusukti žvilgsnio. Žiūrėjo tiesiai jam į akis ir net nemirkčiojo. Susižavėjimas jos žvilgsnyje, lyg jis būtų kažkoks superherojus, jam visai nepatiko. Jis tuojau pat ištaisys jos klaidingą nuomonę.

Gabrielius pašaipiai išlenkė lūpas ir kilstelėjo antakį, sudėjęs į savo išraišką aiškų nešvankų pasiūlymą. Pats juto, kad persistengia, tačiau mergina atrodė tokia žalia, kad subtilesnį mirktelėjimą suprastų ne kaip pasiūlytą galimybę pasidulkinti, o kaip komplimentą jos grožiui. Kita vertus, Gabrieliaus nuomone, pasiūlymas pasidulkinti ir yra komplimentas.

Tačiau mergina neatrodė pasipiktinusi įžūliu nepažįstamo vyro nužiūrinėjimu. Žiūrėdama jam tiesiai į akis ji linktelėjo, o jaudulį išdavė tik nežymiai prikandusi pilną ir rausvą apatinę lūpą.

Tą akimirką šalia merginos esantis vyras jos kažko paklausė ir ji atsisuko į žmones, su kuriais privalėjo palaikyti pokalbį.

Kaip prastumti darbo dieną?

Dieve, kaip prastumti šitą dieną? – sunkiai atsidūsta kolegė, žiūrėdama pro langą liūdnai tuščiomis akimis ir iš nuovargio ir nuobodulio papilkėjusiu veidu.

Jos atodūsis skaudžiais pavojaus varpais nuaidi mano pačios galvoje ir širdyje.

Ding dong.

Kaip prastumti šią darbo dieną?

Ding dong.

Kaip prastumti penkias darbo dienas?

Ding dong.

Kaip prastumti kelis mėnesius iki atostogų?

Kaip prastumti keletą dešimtmečių iki pensijos?

– Juk supranti, kad taip gyventi negalima? – sušnibžda mano vidinis, daug metų gniaužtas, balsiukas. – Gyvenimas yra brangi dovana, negali stumti jo lyg kančios. Jei taip elgsiesi – susirgsi, – dar pagrasina.

– Tačiau ar tu supranti, – atšaunu, – kad aš sunkiai dirbau dvidešimt metų, kad išlaikyčiau šią darbo vietą? Įgijau tris aukštojo mokslo diplomus. Apsigyniau reikiamas kvalifikacijas, investuodama savo laisvalaikį ir pinigus. Ar supranti, kad man keturiasdešimt ir tai nėra pats tinkamiausias amžius ieškoti naujo darbo, kuriam neturi jokios patirties?

Nuskambėjo skambutis ir aš nuskubėjau vesti pamokos. Patikrinau namų darbus, paaiškinau naują temą, padiskutavome su mokiniais apie mėgstamą muziką, pajuokavome ir jie kibo į užduotis klausydamiesi tyliai tyliai leidžiamos išsirinktos melodijos.

– Matai? – tariau vidiniam balseliui. – Aš moku šį darbą, man patinka dirbti su vaikais. Man čia viskas aišku.

– O gal tai ir yra problema? – atrėmė širdies balsas. – Žmogui reikia naujovių ir iššūkių, kad jaustųsi užsidegęs ir gyvas. Rutina užgesina akių žibėjimą.

Pasinėriau į kasdienybės darbus ir įkyriajam balseliui teko nutilti. Tačiau vos ištaikęs vienumos ar tylos akimirką jis nepraleisdavo progos. Nepasakydavo nieko naujo, vėl ir vėl sukdavo tą pačią giesmelę. Girdėjau ją jau beveik dvidešimt metų.

Dar tik pradėjusi studijuoti supratau, kad ši profesija – ne mano kelias. Iš tiesų, žinojau tai nuo pat vaikystės. Kai mokiniai, su kuriais puikiai sutariau, paklausdavo: „Ar visada norėjote tapti mokytoja?“, tekdavo nuoširdžiai atsakyti: „Niekada to nenorėjau“. Ir čia pat patardavau: „Jūs eikite tik ten, kur veda širdis, stenkitės atrasti savo kelią. Kitaip bus sunku“. Diskutuodavome, kas svarbiau – didesnis uždarbis ar mėgstama veikla. Su skausmu mačiau, kad dauguma šešiolikmečių jau nusimetę svajonių sparnus ir patikėję visuomenės uždėtais apribojimais. „Tai neįmanoma. Šito aš nesugebėsiu. Reikia daryti, kaip visi daro. Sėkmę pasiekia kiti, ypatingi, žmonės. Tik ne aš.“ Vaikai, atvira širdimi, pasitikėdami suaugusiais, prisiima baimes ir ribas, anksti patiki tokiais nusikalstamais teiginiais, kaip „tu negabus“ ar „su tokiais pažymiais nieko nepasieksi“.

Suvokiau, kad dirbdama tai, kas nėra mano pašaukimas, pati prisidedu prie tokių programų formavimo. Reikia baigti mokyklą, stoti į universitetą ar bent kolegiją, įgyti „rimtą“ profesiją, susirasti darbą, susituokti, turėti du vaikus, mergaitę (geriau, kad pirmoji gimtų mergaitė, tada galės padėti mamai buityje ir prižiūrės jaunesnį brolį, o vėliau rūpinsis senais tėvais) ir berniuką (praktinių sumetimų turėti berniuką mūsų visuomenėje šiuo laikotarpiu mažiau, todėl, galima teigti, kad jis tiesiog dėl grožio). Skirtumas tarp vaikų turi būti trys – keturi metai. Tada reikia imti paskolą ir pirkti butą ir automobilį.

Jei visą šį planą sėkmingai įvykdai, visuomenė, t.y. giminaičiai ir kaimynai, lengviau atsikvepia ir sugrįžta prie savo mėgstamų televizijos laidų.

Jeigu jums buvo smalsu – mokykloje atsidūriau bandydama atitikti tokius reikalavimus.

Taip, aš be galo myliu vaikus ir man patinka su jais bendrauti.

Taip, aš dievinu kalbas ir studijuodama anglų ir lietuvių filologijas universitetuose jaučiau euforiją.

Ir taip, aš turiu didžiulę ydą – esu intravertė ir pabendravusi turiu tokį pat laiko tarpą praleisti vienumoje, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Kai dirbi mokykloje, kur bendravimo ir triukšmo intensyvumą sunku pakelti net ekstravertams, o namuose turi tris vaikus, kelios minutės sau tampa saldesnės už medų, brangesnės už auksą ir veiksmingesnės už visus pasaulio vaistus.

Tiesa, norą pabūti vienumoje aplinkiniai dažnai priima kaip įžeidimą. Tu nenori savaitgalius leisti būryje giminaičių ir draugų? Kas su tavimi negerai? „Pasikėlusi“?

Daugelį metų nuoširdžiai bandžiau ištaisyti šį savo trūkumą. Organizavau ir vedžiau renginius, seminarus, spektaklius, paskaitas, ekskursijas, giminės susiėjimus, draugų susibėgimus, mokinių tėvų susirinkimus, užsienio delegacijų sutikimus, dalyvavau daugybėje posėdžių, darbo grupių, eisenų, paradų, vaikų gimtadienių, mokyklos švenčių, jubiliejų ir minėjimų. Tiesa, visada dar likdavo žmonių, kuriems skirta per mažai laiko, dėmesio, telefoninių pokalbių ar vakarėlių.

Galiausiai pasijutau visiškai išsekusi. Mano vidinis balselis prieš darbo dieną ėmė elgtis lyg ožiuotas vaikas, vedamas į darželį. Jis klykdavo, muistydavosi ir spardydavosi, kol aš ramiai žingsniuodama ir oriai šypsodamasi linkčiodavau „labas rytas“. (Tiesa, tas „ožiuotas“ vaikas galbūt taip pat intravertas ir visiškai nenori visą dieną praleisti triukšmingame būryje, kur bus griaunamos jo pastatytos kaladėlių pilys ar atiminėjami žaislai).

Šioje vietoje privalau pasakyti, kad girdėti vidinį balsą yra pavojinga. Kuo labiau jo klausai, tuo jis darosi garsesnis ir įsakmesnis. Jis nekreipia dėmesio į visuomenės primestas programas. Tikriausiai todėl daugelis žmonių kaip įmanydami stengiasi jį nuslopinti nuolatiniu triukšmu, rėksmingomis televizijos laidomis, socialinių tinklų naršymu, besaikiu valgymu ar gėrimu. Širdies balsas nepataikauja silpnybėms nei gyvenimo aplinkybėms.

Kai jau visiškai negalėjau nekreipti dėmesio į savo vidinę būseną, tačiau pati nemačiau išeities iš susidariusios situacijos, nutariau ieškoti pagalbos ir padariau tai, ką turėjau padaryti dvyliktoje klasėje – kreipiausi į psichologą, kuris padeda žmonėms atrasti jų mylimą veiklą. Neįtikėtina, kiek daug suaugusių žmonių nežino, kas jiems patinka vien todėl, kad nuo vaikystės yra mokomi savo pomėgius vertinti kaip nesvarbius ar „nerimtus“. Tiesa, savo aistrą atrasti man nebuvo sunku. Jau buvo išleistas mano pirmasis romanas ir aš žinojau, kad rašymas man sukelia į įsimylėjimą panašią būseną. Sunkiau buvo patikėti, kad rašymas gali tapti kažkuo daugiau nei hobiu – kad jis gali būti gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. Tik pradėjusi tuo tikėti supratau, kad rašymas gali atverti tiek durų, kiek pati panorėsiu.

Taigi, mano vidinę kovą laimėjo įkyrusis balselis ir dabar kiekvieną rytą jis pradeda murkdamas iš pasitenkinimo. Aš nustojau gyventi laukimu, kad greičiau praeitų diena. Priešingai, noriu sustabdyti kiekvieną akimirką, kurios lekia neįtikėtinai greitai. Vis dar pavargstu ir nepakankamai išsimiegu, nes galvoje sukasi šimtai įvairiausių naujų projektų ir idėjų. Aš atgavau savo vienatvės valandas ir bendravimas su žmonėmis vėl tapo džiugus ir įkvepiantis.

Ar gailiuosi, kad neišėjau iš mokyklos anksčiau? Ne. Viskas įvyko laiku ir ankstesnė patirtis davė daug suvokimų, pamokų ir platesnį matymą. Tikiuosi, kad jau greitai mokykloje, šalia kitų dalykų, bus ir saviugdos pamoka, kurioje bus mokoma, kaip svarbu yra klausyti širdies balso. Jis yra narsus kovotojas ir niekada nepasiduoda. Jei neišgirsti šnabždesio – jis šaukia. Jei riksmas nepadeda, jis purto tave ligomis ir nelaimėmis. Visa tai tam, kad įvykdytum svarbiausią programą, dėl kurios atėjai į šį pasaulį. Kad ir kiek tau tai kainuotų, privalai mylėti savo gyvenimą ir būti laimingas.

 

Šis straipsnis publikuotas elektroniniame žurnale INSPIRE, 2018m. rugsėjo mėn