Kaip prastumti darbo dieną?

Dieve, kaip prastumti šitą dieną? – sunkiai atsidūsta kolegė, žiūrėdama pro langą liūdnai tuščiomis akimis ir iš nuovargio ir nuobodulio papilkėjusiu veidu.

Jos atodūsis skaudžiais pavojaus varpais nuaidi mano pačios galvoje ir širdyje.

Ding dong.

Kaip prastumti šią darbo dieną?

Ding dong.

Kaip prastumti penkias darbo dienas?

Ding dong.

Kaip prastumti kelis mėnesius iki atostogų?

Kaip prastumti keletą dešimtmečių iki pensijos?

– Juk supranti, kad taip gyventi negalima? – sušnibžda mano vidinis, daug metų gniaužtas, balsiukas. – Gyvenimas yra brangi dovana, negali stumti jo lyg kančios. Jei taip elgsiesi – susirgsi, – dar pagrasina.

– Tačiau ar tu supranti, – atšaunu, – kad aš sunkiai dirbau dvidešimt metų, kad išlaikyčiau šią darbo vietą? Įgijau tris aukštojo mokslo diplomus. Apsigyniau reikiamas kvalifikacijas, investuodama savo laisvalaikį ir pinigus. Ar supranti, kad man keturiasdešimt ir tai nėra pats tinkamiausias amžius ieškoti naujo darbo, kuriam neturi jokios patirties?

Nuskambėjo skambutis ir aš nuskubėjau vesti pamokos. Patikrinau namų darbus, paaiškinau naują temą, padiskutavome su mokiniais apie mėgstamą muziką, pajuokavome ir jie kibo į užduotis klausydamiesi tyliai tyliai leidžiamos išsirinktos melodijos.

– Matai? – tariau vidiniam balseliui. – Aš moku šį darbą, man patinka dirbti su vaikais. Man čia viskas aišku.

– O gal tai ir yra problema? – atrėmė širdies balsas. – Žmogui reikia naujovių ir iššūkių, kad jaustųsi užsidegęs ir gyvas. Rutina užgesina akių žibėjimą.

Pasinėriau į kasdienybės darbus ir įkyriajam balseliui teko nutilti. Tačiau vos ištaikęs vienumos ar tylos akimirką jis nepraleisdavo progos. Nepasakydavo nieko naujo, vėl ir vėl sukdavo tą pačią giesmelę. Girdėjau ją jau beveik dvidešimt metų.

Dar tik pradėjusi studijuoti supratau, kad ši profesija – ne mano kelias. Iš tiesų, žinojau tai nuo pat vaikystės. Kai mokiniai, su kuriais puikiai sutariau, paklausdavo: „Ar visada norėjote tapti mokytoja?“, tekdavo nuoširdžiai atsakyti: „Niekada to nenorėjau“. Ir čia pat patardavau: „Jūs eikite tik ten, kur veda širdis, stenkitės atrasti savo kelią. Kitaip bus sunku“. Diskutuodavome, kas svarbiau – didesnis uždarbis ar mėgstama veikla. Su skausmu mačiau, kad dauguma šešiolikmečių jau nusimetę svajonių sparnus ir patikėję visuomenės uždėtais apribojimais. „Tai neįmanoma. Šito aš nesugebėsiu. Reikia daryti, kaip visi daro. Sėkmę pasiekia kiti, ypatingi, žmonės. Tik ne aš.“ Vaikai, atvira širdimi, pasitikėdami suaugusiais, prisiima baimes ir ribas, anksti patiki tokiais nusikalstamais teiginiais, kaip „tu negabus“ ar „su tokiais pažymiais nieko nepasieksi“.

Suvokiau, kad dirbdama tai, kas nėra mano pašaukimas, pati prisidedu prie tokių programų formavimo. Reikia baigti mokyklą, stoti į universitetą ar bent kolegiją, įgyti „rimtą“ profesiją, susirasti darbą, susituokti, turėti du vaikus, mergaitę (geriau, kad pirmoji gimtų mergaitė, tada galės padėti mamai buityje ir prižiūrės jaunesnį brolį, o vėliau rūpinsis senais tėvais) ir berniuką (praktinių sumetimų turėti berniuką mūsų visuomenėje šiuo laikotarpiu mažiau, todėl, galima teigti, kad jis tiesiog dėl grožio). Skirtumas tarp vaikų turi būti trys – keturi metai. Tada reikia imti paskolą ir pirkti butą ir automobilį.

Jei visą šį planą sėkmingai įvykdai, visuomenė, t.y. giminaičiai ir kaimynai, lengviau atsikvepia ir sugrįžta prie savo mėgstamų televizijos laidų.

Jeigu jums buvo smalsu – mokykloje atsidūriau bandydama atitikti tokius reikalavimus.

Taip, aš be galo myliu vaikus ir man patinka su jais bendrauti.

Taip, aš dievinu kalbas ir studijuodama anglų ir lietuvių filologijas universitetuose jaučiau euforiją.

Ir taip, aš turiu didžiulę ydą – esu intravertė ir pabendravusi turiu tokį pat laiko tarpą praleisti vienumoje, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Kai dirbi mokykloje, kur bendravimo ir triukšmo intensyvumą sunku pakelti net ekstravertams, o namuose turi tris vaikus, kelios minutės sau tampa saldesnės už medų, brangesnės už auksą ir veiksmingesnės už visus pasaulio vaistus.

Tiesa, norą pabūti vienumoje aplinkiniai dažnai priima kaip įžeidimą. Tu nenori savaitgalius leisti būryje giminaičių ir draugų? Kas su tavimi negerai? „Pasikėlusi“?

Daugelį metų nuoširdžiai bandžiau ištaisyti šį savo trūkumą. Organizavau ir vedžiau renginius, seminarus, spektaklius, paskaitas, ekskursijas, giminės susiėjimus, draugų susibėgimus, mokinių tėvų susirinkimus, užsienio delegacijų sutikimus, dalyvavau daugybėje posėdžių, darbo grupių, eisenų, paradų, vaikų gimtadienių, mokyklos švenčių, jubiliejų ir minėjimų. Tiesa, visada dar likdavo žmonių, kuriems skirta per mažai laiko, dėmesio, telefoninių pokalbių ar vakarėlių.

Galiausiai pasijutau visiškai išsekusi. Mano vidinis balselis prieš darbo dieną ėmė elgtis lyg ožiuotas vaikas, vedamas į darželį. Jis klykdavo, muistydavosi ir spardydavosi, kol aš ramiai žingsniuodama ir oriai šypsodamasi linkčiodavau „labas rytas“. (Tiesa, tas „ožiuotas“ vaikas galbūt taip pat intravertas ir visiškai nenori visą dieną praleisti triukšmingame būryje, kur bus griaunamos jo pastatytos kaladėlių pilys ar atiminėjami žaislai).

Šioje vietoje privalau pasakyti, kad girdėti vidinį balsą yra pavojinga. Kuo labiau jo klausai, tuo jis darosi garsesnis ir įsakmesnis. Jis nekreipia dėmesio į visuomenės primestas programas. Tikriausiai todėl daugelis žmonių kaip įmanydami stengiasi jį nuslopinti nuolatiniu triukšmu, rėksmingomis televizijos laidomis, socialinių tinklų naršymu, besaikiu valgymu ar gėrimu. Širdies balsas nepataikauja silpnybėms nei gyvenimo aplinkybėms.

Kai jau visiškai negalėjau nekreipti dėmesio į savo vidinę būseną, tačiau pati nemačiau išeities iš susidariusios situacijos, nutariau ieškoti pagalbos ir padariau tai, ką turėjau padaryti dvyliktoje klasėje – kreipiausi į psichologą, kuris padeda žmonėms atrasti jų mylimą veiklą. Neįtikėtina, kiek daug suaugusių žmonių nežino, kas jiems patinka vien todėl, kad nuo vaikystės yra mokomi savo pomėgius vertinti kaip nesvarbius ar „nerimtus“. Tiesa, savo aistrą atrasti man nebuvo sunku. Jau buvo išleistas mano pirmasis romanas ir aš žinojau, kad rašymas man sukelia į įsimylėjimą panašią būseną. Sunkiau buvo patikėti, kad rašymas gali tapti kažkuo daugiau nei hobiu – kad jis gali būti gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. Tik pradėjusi tuo tikėti supratau, kad rašymas gali atverti tiek durų, kiek pati panorėsiu.

Taigi, mano vidinę kovą laimėjo įkyrusis balselis ir dabar kiekvieną rytą jis pradeda murkdamas iš pasitenkinimo. Aš nustojau gyventi laukimu, kad greičiau praeitų diena. Priešingai, noriu sustabdyti kiekvieną akimirką, kurios lekia neįtikėtinai greitai. Vis dar pavargstu ir nepakankamai išsimiegu, nes galvoje sukasi šimtai įvairiausių naujų projektų ir idėjų. Aš atgavau savo vienatvės valandas ir bendravimas su žmonėmis vėl tapo džiugus ir įkvepiantis.

Ar gailiuosi, kad neišėjau iš mokyklos anksčiau? Ne. Viskas įvyko laiku ir ankstesnė patirtis davė daug suvokimų, pamokų ir platesnį matymą. Tikiuosi, kad jau greitai mokykloje, šalia kitų dalykų, bus ir saviugdos pamoka, kurioje bus mokoma, kaip svarbu yra klausyti širdies balso. Jis yra narsus kovotojas ir niekada nepasiduoda. Jei neišgirsti šnabždesio – jis šaukia. Jei riksmas nepadeda, jis purto tave ligomis ir nelaimėmis. Visa tai tam, kad įvykdytum svarbiausią programą, dėl kurios atėjai į šį pasaulį. Kad ir kiek tau tai kainuotų, privalai mylėti savo gyvenimą ir būti laimingas.

 

Šis straipsnis publikuotas elektroniniame žurnale INSPIRE, 2018m. rugsėjo mėn

 

Raganų RATAS 2

Vėjūnė primerkė ilgas juodas blakstienas, beveik paslėpdama savo sidabriškai pilkas akis ir lėtai nužvelgė vyrą nuo galvos iki kojų.
– Leisk atspėsiu, mielasis, – tau reikia meilės gėrimo? Tokio, kuris suteiktų jėgų? Ar tokio, kuris apsuktų merginai galvą?
Akimirksnį vyro veide pasirodė nuostaba, tačiau greitai jo akys linksmai sužibo. Jis suprato, kad juodaplaukė jį provokuoja ir erzina. Tikrai galėjo atsilyginti tuo pačiu.
– Matai mane kiaurai, – vyptelėjo vienu lūpų kampučiu. – Taip, man reikia gėrimo, kuris apsuktų merginai galvą.
– Ir ką gi tokio ji turės padaryti, kad be gėrimo negali įkalbėti? – Vėja dar kartą perliejo vyrą akimis. Neblogas vyriškos rūšies egzempliorius, nusprendė. Akivaizdu, kad jam nekyla sunkumų bendraujant su dailiosios lyties atstovėmis. Tačiau buvo visai smagu pasierzinti.
Vyras atrodė patenkintas, kad ji negali atplėšti nuo jo akių. Palinko dar arčiau, jų kaktos beveik lietėsi. Jis atrodė lyg sąmokslininkas, ketinantis patikėti šokiruojančią gėdingą paslaptį.
– Ji turėtų padaryti viską, ko aš paprašysiu. Ar gali suruošti tokį gėrimą?
– Galiu, – Vėjūnė spoksojo į jo lūpas. Jeigu ji kilstelėtų veidą, jų lūpos susiliestų.
– Tai suruošk… ir pati jį išgerk.
– Ko iš manęs nori? – sušnabždėjo Vėjūnė.

Raganų RATAS

Užtruko visą valandą, kol pasiekė reikiamą vietą. Batai permirko purvu, apsiausto apačia prisivėlė spyglių ir šakelių. Ji lengvai galėjo išspręsti tokius menkučius nepatogumus vienu pirštelių spragtelėjimu, viena mintimi. Tačiau net nepagalvojo apie tai. Mintys sukosi apie tai, ką ketina daryti ir ji jautėsi beveik karščiuojanti.

Dar beveik valandą užtruko paruošti miško aikštelę ritualui. Tam prireikė visų juodajame maišelyje atsineštų daiktų. Kol galiausiai jau galėjo griebtis kastuvo.

Kai iš metro gylio duobės jos tesimatė tik pusė, kastuvas atsitrenkė į tai, ko ji ieškojo. Tai buvo knyga. Stora, juodais odiniais viršeliais, kuo puikiausiai išsilaikiusi po žeme per praėjusius trylika metų. Kastuvo smūgis į viršelį taip pat nepalliko nė įbrėžimo. Juodosios magijos knyga, kurią jos šeima paslėpė čia vieną naktį, apraizgę apsaugančiais ir draudžiančiais užkeikimais. Tokios knygos nesudeginsi, nenuskandinsi, juo labiau, nesuplėšysi. Ji per daug galinga. Jie tegalėjo ją paslėpti, tikėdamiesi, kad jos niekas niekada nesuras. Tačiau Vėjūnė negalėjo ir toliau gyventi apsimesdama, jos prieš trylika metų nieko reikšmingo neįvyko. Ji privalėjo pakeisti savo draugių likimą. Likimą, dėl kurio ji vienintelė buvo kalta.

Vėjūnė paėmė į rankas knygą ir ši atsiduso, giliai ir laisvai įkvėpė, lyg džinas, ištrūkęs iš savo lempos.  Pakilo stiprus vėjas, tikra vėtra, kuri plėšte plėšė nuo medžių lapus ir sausas šakas, kurios baisiai traškėdamos krito žemyn, o juodi debesys, supūsti iš visų pusių, dundėjo tiesiai virš Vėjūnės galvos. Juodosios knygos puslapiai taip sklaidėsi, jog Vėjūnė jau nesupprato, ar juos žarsto vėjas, ar jie savo galia ir sukelia šią vėtrą.

„Oi, tik nesimaivyk“, pagalvojo Vėjūnė apie juodąją knygą. „Prabuvai ten varganus septyniolika metų.“

Antrasis atodūsis atsklido iš žemųjų energijų pasaulio. Tai demonas Vizunas, uždarytas savo erdvėje, pajuto pokytį ir atsiduso – budriai, kantriai, pašaipiai.

Trečiasis atodūsis buvo netikėtas. Jis sudrebino žemę ir mišką ir skambėjo kaip pasmerkimas.

Kas iškvėpė trečiąjį atodūsį, Vėjūnė nežinojo.

 

Ar jau visi VISKĄ apie tai išmoko?

Šis mano tekstas ne apie meilės romanus. Tačiau, suprantama, knygos yra mano didžioji meilė, todėl aš dažnai blaškausi po įvairius knygų klubus, forumus, knygų piratų grupes ir t.t. Taigi, jei šiose, knygas skaitančių žmonių grupėse, kalba pasisuka apie meilės romanus, kartais kai kas prasitaria, kad juos skaito. Kartais netgi vieną kitą rekomenduoja maloniam laisvalaikio praleidimui. Tačiau niekada nepamiršta pridurti „banalus skaitalas laisvalaikiui“, „banaliuška“ ar panašių paaiškinimų, kurie turi parodyti, kad kalbėtojas puikiai supranta niekinę tokių knygų vertę ir skaito jas tik tada, kai smegenys jau visiškai nebeveikia. Ir, kaip minėjau, šis mano pasisakymas yra ne apie knygas. Tik staiga man kilo mintis: nuo kada mes meilę pradėjome laikyti banalybe? Ar aš pražiopsojau tą žmonijos vystymosi etapą, kai visi VISKĄ išmoko ir suprato apie meilę ir tarpusavio santykiai nebekelia jokių problemų? Ar mums laiminga pabaiga knygose yra tokia nuobodi todėl, kad mes visi, vos panorėję, be jokių pastangų susikuriame savo gyvenimo pasaką? Atrodo, kad gyvenime mes iki tos laimingos pabaigos nušliaužtume kruvinais keliais ir alkūnėmis žvyro vieškeliu, o knygose mums kažkodėl tai sukelia žiovulį. O gal vis dėlto nemeilės knygoms apie meilę priežastys yra kitos ir visuomenei vis dar nepriimtina mintis, kad moteris gali paminti savo pareigas, nusimesti kankinės kaukę ir ieškoti meilės, pilnaverčių santykių ir pilnaverčio sekso? Juk vakarų pasaulyje su šiuo žanru jau seniai susitaikyta. O pas mus, po sovietmečio penkiasdešimties (ne, ne atspalvių!) metų be sekso, su primestais moters–traktoristės–fabriko darbininkės-kovotojos vaidmenimis (suprantama, kodėl tuo laikotarpiu nebuvo lietuviškų meilės romanų), moterys ėmė švelniai ieškoti savo tikrosios prigimties, kai kilo nauja banga – moteriškumo seminarų, kuriuose liepiama dėvėti ilgus sijonus, buti židinio fėja ir vyro-valdovo įkvėpėja. Man smagiausia būna stebėti, kai seminarus, mokančius moteriškumo, veda vyrai J

Taip mąstant, lengvos knygutės, pasakojančios, kaip moteris pradeda gyventi taip, kaip jai norisi ir laimingą pabaigą pripažįsta tik tada, kai ją ima gerbti kaip lygiavertę asmenybę – tokios knygutės nėra palankios didžiajai visuomenės daliai. Taigi, jeigu negalime jų uždrausti – bent jau sukelkime joms panieką.

Tokie štai vakaro pamąstymai, įkvėpti anglakalbiškų straipsnių apie meilės romanus ir lietuviškų diskusijų apie knygas. Kartais mes kartojame nuo vaikystės mums instaliuotas frazes visai nesusimąstydami dėl jų tikrumo, nes priimame jas kaip savas ir džiaugsmingai permetame kitai kartai. Gal ir gerai, nes pradėjus galvoti, kiek iš tiesų mūsų nuomonė yra suformuota kažkam naudingos ideologijos (ir knygos čia tik mažytė smulkmena) nukrečia šiurpas.