4 dalis

Birželio septyniolikta diena. Penktadienis

Nors savaitę pradėjau antradienį, maniau, kad penktadienis niekada neišauš. Visą savaitę vengiau rytais eiti į virtuvę darytis kavos. Kiekvieną kartą praeidama pro virtuvę be dvidešimt minučių devynios jau matydavau ten sukiojantis Jakūbą. Kokio velnio jis eina į virtuvę tuo pačiu metu kaip ir aš? Aš ten eidavau pirmesnė.

Trečiadienio rytą mūsų žvilgsniai susitiko ir jam gestu paklausus ar nenoriu kavos, aš demonstratyviai jam parodžiau savo išsinešimui skirtą puodelį, kuris jau seniai buvo tuščias.

Nekenčiau neštis kavą iš namų, brautis pro visus žmones, skubėti į metro, o paskui į tramvajų – tikra kančia. Man patiko ja mėgautis ramiai, prie stalo, niekur neskubant. Tai turi baigtis, juk negalėsiu jo vengti visą laiką, gal teks dirbti šalia ištisus metus ar net daugiau.

Gerai. Šiandien darysiuos kavą virtuvėje, kaip ir visą šį laiką iki jam pasirodant darbe.

Įskubėjau į ofisą ir pasukau tiesiai link virtuvės. Jo nebuvo. Gal šiandien visgi neateis į darbą? Pajutau keistą nusivylimą.

Neskubėdama nuėjau prie savo darbo stalo palikti rankinės, bet grįždama, prie pat stiklinių virtuvės durų susidūriau su Jakūbu. Iškart perliejo keistas jausmas. Negalėjau nuspręsti ar tai buvo “bėk” ar “lik”.

– O labas rytas, – nuoširdžiai nustebęs tarė jis atidarydamas man duris ir praleisdamas.

– Labas rytas, – nedrąsiai tariau, vengdama žiūrėti jam į akis, kad keliai nesulinktų. Šmurkštelėjau pro jį vidun užuosdama neseniai jo kūną padengusius kvepalus ir nežinodama, ką toliau daryti, apsisukau porą kartų aplink savo ašį. Gerai, kad uždarydamas duris nepastebėjo mano blaškymosi. Spėjau nueiti prie spintelės ir apsimesti, kad man reikia stiklinės vandens.

– Beveik tavęs nemačiau šią savaitę, daug darbų užbaigiant projektą?

– Taip, vakar viską baigėm ir pradėjom ruošti baigiamąją ataskaitą, šiandien pristatysim ir bus viskas, –  patenkinta išpyškinau. Regis, tik dabar, jam paklausus, supratau, kad šis nelemtas projektas tikrai baigiasi šiandien. Jis, greičiausiai pamatęs, kad pagaliau išspaudžiau šypseną, atlėgo ir pats nusišypsojo. Nenorėjau atrodyti, kaip rūgena, tačiau taip pat negalėjau atrodyti per daug draugiška ir lipšni.

– Gal ta proga norėsi kavos? Ar maniškė nepatiko? Mačiau tave vis einančią su puodeliu kavos, pagalvojau, kad susimoviau ir daugiau čia kavos gerti negrįši, – pašaipiai šypsojosi jis pradėdamas malti kavos pupeles. Jaučiau, kaip iškaito veidas.

– Ne, tiesiog buvo daug darbo visą savaitę. Bandžiau sutaupyti laiko išgerdama kavą pakeliui, – sumelavau, atsisėsdama ant tos pačios aukštos kėdės kaip aną kartą.

– Mm… gerai, – nustodamas malti, gundančiai nutęsė jis ir mano kaklą vėl pasiekė šiurpulys. – Tai latte? – pakeldamas tik akis, grūsdamas kavą, švelniai paklausė jis.

– Taip, ačiū, – nustebau, kad prisimena. Tikiuosi, neraudonuoju. Dar niekada nesijaučiau taip nepatogiai kalbėdamasi su vyru… Dažniausiai aš būdavau ta drąsi merga, kuri nepatogiai įspaus vyrą į kampą tiek savo kalba, tiek elgesiu, juk taip gavau ir Maiklą, jam patiko mano drąsa. Bet būdama šalia Jakūbo vos sugebėjau blaiviai mąstyti.

Ir dabar. Jis daro kavą, kažko manęs klausia, aš kažką atsakau, o matau tik jo standų užpakalį ir įsitempusias rankas, gaminančias man kavą… Penktadienis, tad jis dėvėjo tik paprastus juodus marškinėlius. Tokį vyrą per daug lengva įsivaizduoti namų virtuvėje. Nedvejojus parversčiau ant sofos.

Jis atsisuko ir aš sumirksėjusi pajutau išsausėjusias akis nuo spoksojimo. Jis pasidėjo kavos puodelius ant stalo priešais mane ir pasiėmęs pieną pradėjo pilti darydamas latte.

– Oho, o tu tikrai išmanai, kaip daryti kavą, – žiūrėdama į tobulai iš pieno putų padarytą šakelę nusistebėjau aš. Atrodo, aną kartą tik užpylė pieno nieko nepiešdamas, nebent ne tas galvoje buvo ir nepastebėjau. Jis sustojo akimirką prieš pildamas pieną į antrą puodelį ir regis žvilgtelėdamas pats nusistebėjo, kaip jam gerai išėjo.

– Tikrai gerai išėjo, – nuoširdžiai pripažino jis ir priartėjo prie antros kavos išmanevruodamas širdelę.

Neliečiau puodelių, tik išsigandusi spoksojau į tą su širdele. Jis apsisukęs išskalavo pieno plakimui skirtą indą ir atsisukęs pastūmė į mane puodelį su šakele pasilikdamas sau širdį.

– Ačiū. Tavo kava tikrai labai gera, – užtikrinau jį siurbtelėdama.

– Mmm, tikrai gerai išėjo, gal naujos kavos pupelės geresnės? – jis žvilgtelėjo man tiesiai į akis. Maniau sustos širdis.

– Kaip tau praėjo pirma darbo savaitė, apsipranti su viskuo? – turėjau nukreipti savo mintis, kalbėtis apie kažką, turiu pralaužti ledus ir šitą nepatogumą.

– Mmh, taip. Honza praleidžia daug laiko pažindindamas mane su nauju projektu. Pasirodė kaip labai atsakingas ir pareigingas bosas, rimtai nusiteikęs naujam etapui, – norėjau prunkštelėti, gal ir pareigingas, bet palauk kitos savaitės vakarėlio. Išlįs jo visas gašlumas, kai bus bent viena stiklinė alkoholio ir moterų. Tačiau nesakysiu nieko, nenoriu kurti išankstinių nusistatymų, man patinka kai žmonės susidaro savo įspūdį, neįtakoti kitų išankstinės nuomonės.

– Smagu girdėti. Jei ir tu rimtai nusiteikęs, turėtų būti tikrai daug geriau, – užtikrinau jį šypsodamasi, nekantravau pradėti naujo projekto. Sklido gandai, kad bus susiję su viešbučių ar tai restoranų tinklu. Jis šyptelėjo, vėl gurkštelėdamas kavos, ir man prieš akis šmėstelėjo vestuvinis žiedas, kurio, kažkaip, prieš tai buvau nepastebėjusi. Stengiausi išlikti neutrali, juk kalbuosi su juo antrą kartą. Gerai, trečią, bet manęs tai neturėtų jaudinti ir vis tiek jaučiau kaip padažnėjo širdies ritmas ir iš rankų beveik išslydo puodelis.

Lyg numanydamas, kad pastebėjau jo žiedą, jis atsikrenkštęs paklausė:

– Gal netyčia žinai, kokių gražių parkų Prahoje? Žinau, kad pati čia neilgai dar esi, bet mano žmona iš Amerikos, o aš pats iš Ostravos, ne dažnas svečias čia buvau prieš randant šį darbą, – jam garsiai pasakius “mano žmona” mane perliejo nusivylimas ir palengvėjimas tuo pačiu metu. Vadinasi, nieko tarp mūsų nebus. Žinoma, nieko ir negalėjo būti, juk aš pati susižadėjusi, bet juk fantazuoti galėjau, ar ne? Nežinau tik, ar jis pastebėjo mano žiedą, gal vis dar galvoja, kad esu su kažkokiu Maiklu, bet nežino, ar jis vaikinas ar kas?

– Mmm… man labiausiai patinka Riegrovy Sady. Daug užsieniečių, ypatingai amerikiečių. Nuostabaus grožio parkas ant kalvos. Labai romantiška vakare. Gali stebėti visą miestą ir už Prahos pilies besileidžiančią saulę. Tikrai turėtum su ja ten nueiti, – atsiminusi tą kalvą, užsisvajojusi nutęsiau aš.

– Gerai. Riegrovy Sady, pažiūrėsiu, ačiū, – užsivertęs paskutinį kavos lašą dėkingai šyptelėjo jis, – baigei? – rodydamas į tuščią mano puodelį tarstelėjo jis.

– Oh taip, ačiū, – šyptelėjau, šį kartą jausdamasi kur kas lengviau. Jis, imdamas kavos puodelį man iš rankų, pirštais prilietė manuosius ir jo juntama šiluma vėl prikėlė tą patį jaudulį, kuris, galvojau, po žinios apie jo žmoną bus pasitraukęs. Velnias, regis nei mano pačios sužadėtuvės, nei jo žmona nepanaikins šios keistos traukos, bet gal dabar galėsiu bent lengviau su juo kalbėtis?

 

Birželio aštuoniolikta diena. Šeštadienis

Jakub

Šiandien mano gražuolės žmonos Eve gimtadienis. Jai vis dar sunkiai sekasi pamėgti Prahą, o aš regis ją pamilau iš pirmo žvilgsnio. Ir visgi kalbu apie Prahą, ne apie žmoną. Žmonos iš pirmo žvilgsnio neįsimylėjau.

Susipažinom prieš penkerius metus pas mano geriausią draugą Štefaną gimtadienyje. Eve buvo jo sesers universiteto draugė. Jis jau seniai bandė man ją piršti ir tą lemtingą dieną ji su Štefano sese Lenka nusigėrė ir aš tik mačiau Lenką tualete laikančią Evės plaukus. Štefanui pasakiau, kad dar vienos amerikietės girtuoklės man nesiūlytų. Jis mane tikino, kad ją tokią mato pirmą kartą. Pasirodo, jos tėtį ištiko infarktas ir ji, negalėdama būti su juo, susinervino ir prisigėrė. Vežiau ją namo tą vakarą ir kai ji, pradėjusi verkti, paėmė mano ranką ir pasidėjo sau ant krūtinės supratau, kad tai tikrai nebuvo įprastas vakaras. Gražus nuraudotas veidas slėpėsi po blondiniškomis garbanomis ir aš tuo momentu pajutau jai nepaaiškinamą gailestį.

Palydėjau ją į jos butą, tiksliau įnešiau, nes ji vos paėjo ir paguldžiau į lovą. Šalia jos lovos pastebėjau jos šeimos nuotrauką. Ji su broliu iš kraštų stipriai laikė apkabinusius savo tėvus ir ta nuotrauka mane tiesiog išlydė.

Palikęs ją lovoje ir užklojęs antklode atnešiau iš virtuvėlės stiklinę vandens ir palikau ant staliuko prie nuotraukos. Ji neramiai miegojo. Priėjau prie jos rašomojo stalo ir ant lapelio užrašęs savo telefono numerį parašiau “Skambink, jei ko reikia, Jakub”. Nesusilaikiau. Negalėjau jos taip palikti.

Dvi savaites nieko iš jos negirdėjau ir galvojau, kad taip viskas ir užsibaigė. Tačiau, pasirodo, ji buvo išvykusi aplankyti savo tėčio, kuris, laimei, atsigavo ir ji vos grįžusi man paskambino, kviesdama atsidėkoti už tą naktį. Nuo to karto pradėjome susitikinėti ir po šešeto mėnesių įsikėlėme kartu gyventi. Po dar dviejų metų susituokėme ir štai jau beveik trys metai kaip esam susituokę ir gyvename kartu.

Visi buto langai buvo atidaryti. Lauke plieskė karštis, temperatūra neįprastai anksti šiais metais, siekė trisdešimt laipsnių. Nenoriu pagalvoti, kas bus liepą. Vaikščiojau po namus tik su šortais, darėsi negera vien pagalvojus apie marškinėlius prilipusius prie kūno.

Suruošiau krepšį su užkandžiais, šampano buteliu ir maža dėžute su Pandoros pakabuku apyrankei, kuriuos ji taip mėgo.

Pasigirdo rakinamos durys ir pro jas skersvėjo lydima pasirodė mano žmona. Jos šviesiai žalia, gėlėta suknelė plevėsavo tarpduryje kartu su švelniai banguotais plaukais, kurie, regis, jau buvo pradėję lipti nuo karščio.

– O, labas mielasis, sakei kažkur eisim. Eisi nuogas? – koketiškai šyptelėjo ji ir priėjusi prie manęs prisispaudė prie krūtinės. Šviežiai lakuotu nagu braukdama man nuo bambos link smakro prikandusi lūpą žiūrėjo man į akis.

– Aš visas prakaituotas, nenoriu tavęs sutepti, – laikiau ją rankose pakštelėdamas į jos tobulą skruostą ir kaktą.

– Per vėlu, turbūt nėra neprakaituoto žmogaus visoje Prahoje, – meiliai kalbėjo ji toliau nagu braukydama man per krūtinę.

– Liaukis, Eve, mes turime eiti, – pradėjau jausti kylantį susijaudinimą, bet nebenorėjau delsti ir dar kartą lįsti po dušu. Tad karštai pabučiavau ją į lūpas ir švelniai atsitraukiau bandydamas nukreipti mintis. Ši nepatenkinta sunarino rankas ant krūtinės.

– Nieko nepamiršai? – susiraukusi paklausė ji. Aš sužvairavęs, kad ji nematytų vėl prie jos priėjau, paėmiau jos rankas, pabučiavau į abi ir žvilgtelėdamas į šviežią manikiūrą užtikrinau, kad jos melsvi, dangaus spalvos nagai atrodo tobulai.

– Ačiū, – patenkinta apsisuko leisdama suknelei supleventi ore ir dingo vonioje.

– Aš jau esu viską paruošęs, – vilkdamasis lininius baltus marškinius sušukau jai pavymui. – Galim išeiti nors ir dabar.

– Gerai, aš tuoj! – suriko ji iš vonios.

Dėdamas į pintinę ką tik padarytą šviežios kavos mini termosą atsiminiau Milaną. Atrodo būtent antradienis ir penktadienis, kai ryte susitikau su ja, buvo geros dienos. Ji turėjo nepaprastai patrauklų aprangos stilių. O gal tiesiog business casual mane labai traukė kaip stilius. Antradienį ji dėvėjo kūno spalvos aukštakulnius, aptemptus juodus džinsus ir baltą palaidinę siaurom petnešėlėm. Palaidinę bandė slėpti po ilgu, lengvu kūno spalvos megztinuku, kurio viena rankovė buvo nukritusi jai nuo peties, man atsisukus ji ją pasitaisė, bet įdegusį petį atsimenu iki dabar. Jos trumpi, iki kaklo lengvai pasukti, karameliniai plaukai rodėsi kvepėjo per atstumą. Ir žvilgsnis… toks gilus, lyg apžiūrinėtų mano nuogą sielą. Mačiau, kad jai ant rankos puikuojasi į sužadėtuvių panašus žiedas, greičiausiai to Maiklo, kurį Honza minėjo. Tikiuosi ateis kavos į virtuvę dažniau, juk mes tik kolegos.

Su skrybėle rankoje pasirodė Eve. Kokia ji graži. Gundanti, atvira krūtinė alsavo blizgėdama nuo tvankumos. Paėmiau ją į glėbį, norėdamas sugerti jos moteriškumą ir atlošęs ją atgal įsisiurbiau į kaklą.

– Gerai gerai, galėsim pratęsti po iškylos, – atšlijau sunkiai valdydamasis, kol ši kvatojo. Po penkerių metų ji man vis dar atrodė tokia pat seksuali kaip ir po pirmo pasimatymo.

Priėjome Riegrovy sodus. Jie buvo visai pašonėje, tačiau niekada čia nebuvome užsukę. Ir iš tiesų, einant taku išgirdome vieną šeimą, porą ir grupę vaikinų kalbančių amerikietišku akcentu. Eve šypsojosi žvelgdama į mane. Ačiū, Milana.

Prieš mūsų akis atsivėrė Praha ir jos pilis, viskas buvo lyg iš atvirutės, nežinojau, kad čia gali būti taip gražu. Dar kartą, Milana buvo teisi. Tiesa, apačioje vyko kažkokie darbai parke, bet vaizdu mėgautis netrukdė.

– Mmhh… – numykė Eve. Tik nesakyk, kad tai jai sugadins visą vakarą. – labai daug žmonių, gal paeinam toliau kažkur? – suraukė nosį ji. Bijodamas pažvelgti jos pusėn užginčijau:

– Bet tada nematysim Prahos ir saulėlydžio.

– Jau geriau tiesiog pagulėsiu žolėje tarp medžių, nei spoksosiu į prakaituojančius darbininkų užpakalius, – nukirto ji. Persimetė plaukus nuo priekio ant peties ir patraukė tiesiai, nelaukdama manęs. Ty vole. Tiek to, jei ji šito nori, tebūnie, tai juk jos gimtadienis.

Radau ją stovinčią ant takelio, besirenkančią vietą piknikui. Na, bent jau visai nepabėgo. Man priartėjus, ištiesė ranką neatsisukdama.

– Pledą, – aštriai nukirto ji. Paklusniai padaviau. Pradėjo jį tiesti ir po sekundės susinervino. – Tai gal padėsi, ar taip ir žiūrėsi, kaip kankinuosi, – išvertė akis į mane pasipiktinusi, kad stoviu nesusipratęs. Aš puikiai viską suprantu, bet ne mano kaltė, kad jai vėl nuotaika dėl nieko subjuro. Nenorėdamas pyktis, padėjau krepšį su maistu ant žolės ir padėjau jai patiesti užtiesalą. Nusispyrė batelius ir bematant išsitiesė ant jo. Nieko nelaukdamas išėmiau mūsų atsineštas vaišes ir atkimšęs butelį putojančio įdaviau jai plastikinę taurę tiesiai į ranką.

– Juk sakiau, kad man plastikas nepatinka. Galėjai paimti stiklines, visgi gimtadienis, ne kažkokia iškyla su giminėm, – suprunkštė ji. Tvardykis, tvardykis, viskas gerai. Subjuro nuotaika, vis dar galime pasukti vakarą kita linkme, tai nereiškia, kad toks bus ir visas vakaras.

– Atsiprašau, mieloji, pabijojau, kad suduš, – kaip įmanydamas meiliau atsakiau jai siekdamas sudaužti plastikinėmis taurėmis ir perbraukdamas per jos šviesią garbaną prisitraukiau arčiau. Stebėjau niekaip neatsipalaiduojantį jos veidą. Trauk Pandorą, mulki! Vienintelė korta, jei ir Pandora negelbės, daugiau kortų rankovėje pasislėpęs neturėsiu. Na, nebent nori pažadėt kokią brangią kelionę, gal tada pavyks. Geriau prie to neprieitumėm, neaišku, ar išliksiu darbe visą bandomąjį laikotarpį.

Iš krepšio ištraukiau pandoros dovanų maišelį, Evai iškart nušvito akys. Taip, šauniai padirbėta! O dar galvojau nepirkti, tada būtų tikrai sugadintas vakaras. Ji su nekantrumu išlupo dėžutę iš popierinio maišelio ir lėtai ją atidarė. Užplūdo nauja baimė, o kas jei ir pakabutis nepatiks? O gal jau turi tokį? Iš kur man žinoti kokius turi, jų milijonas pas ją stalčiuje, bet pardavėja patikino, kad jis naujai išleistas į prekybą, tad turėtų būti nematytas.

– Oh my god, Jakub! Jis tobulas! OMG, šokanti Bella iš Gražuolės ir Pabaisos! Čia sidabras???

– Taip, – žiūrėjau į jos žibančias akis. – Čia iš jų naujos Disney kolekcijos, – pridėjau.

– OMG, tobula! Ačiū, Jakub! – ir ji puolė man ant kaklo bučiuodama.

Neprašoviau.

 

4 dalis

– Tu graži, – gulėdamas tarė Radvilas, vedžiodamas smilga Andželinai per veidą ežero pakrantėje. Ir čia pat pridūrė:
– Tik labai bijau tave prarasti…
– Kodėl tu išvis apie tai galvoji? Argi nematai, kaip tave stipriai myliu, kaip tu  mane visą užvaldęs? Užmiegu su mintimis apie tave ir pabundu su mintimis apie tave. O šiąnakt net sapnavau tave! Tiesa, sapnas buvo šiurpus… Sapne mes ėjome per tiltą į mūsų miestelį ir abu įkritome į upę. Negana to, mus užpuolė banginis! Labai didelis banginis! Aš ištrūkau ir pakilau į vandens paviršių, o tu likai ten… Ryte puoliau žiūrėti į sapnų knygelę, ką reiškia sapnuoti puolantį banginį, išsigandau.
– Ir ką reiškia?
– Nelaimę…Abu atsisėdo iš jaudulio, Radvilas stipriai prisispaudė prie savęs merginą:
– Nepaleisiu. Niekada. Net, jei kas priverstų. Vis tiek tavęs niekada nepaleisiu, girdi? O tas sapnas gal tiesiog reiškia tai, kad nuo rudens tu studijuosi jau mieste už šimto kilometrų. Bet dėl to jaudintis nereikia. Juk čia tik metai, kol ir aš baigsiu mokyklą ir irgi atvyksiu į tą patį miestą tęsti mokslų. Bet mes gi matysimės kiekvieną savaitgalį. Gal man net pavyks savaitės viduryje pas tave atvažiuoti.
– Man vis tiek baisu,  – susigūžė Andželina.
– Angeliuk, o man labiausiai baisu – kitų vaikinų dėmesys. Jei jau čia, mūsų mažame miestelyje, pažiūrėk, kas darosi, neina ramiai nei akimirkai nuo tavęs nusisukti, iš karto prisistato, koks nors “gražuolis”, siūlantis tau savo pagalbą: tai atidaryti duris, tai paklausti, kokios nors nesąmonės, tai užduoti kvailo klausimo: “Kada išsiskirsi su Radvilu?”, tai numesti repliką prie įėjimo į šokių salę: “Na, Radvilui ir pasisekė”, ir panašiai. Tai, kas bus mieste? Atvirai pasakysiu, stengiuosi apie tai negalvoti, bet, vis tiek įkyrios mintys lenda į galvą, o ypač prieš užmiegant.
– Mielasis, dėl šito tau mažiausiai reikėtų jaudintis. Nors aš jaučiu tavo nerimą. Tavo laiškai man paskutiniu metu, jaučiu, kiek pasikeitę. Bet juk viskas priklauso nuo mūsų pačių.
– Suprantu, bet, kai gaunu iš draugų žinutę, kad Andželiną nešioja po mokyklą klasiokai, tai patikėk, kaip jaučiuosi…
– Taigi, ten pusbrolis mane nešė! Na, taip, su dar vienu klasioku, bet iniciatyva buvo iš pusbrolio pusės! Tu gi žinai, kad jis serga panašia liga kaip Andžėjus, iš serijos “Andželina mūsų, niekam neatiduosim”.
– Žinok puikiausiai žinau, nes neseniai jį sutikau  netyčia (“Aha, “netyčia”, – Andželina gerai žinojo, koks Radvilas karštakošis su visais kitais, išskyrus, ją. Su ja – jis kitoks. Mielas ir švelnus).
– Susimušėt?
– Ne, bet vos susilaikiau, nes pasakė, kad aš nevertas tavęs.
– O tai jis pasaulio “žiniuonis”! Žino, kas vertas, kas nevertas! Nekreipk dėmesio į Ąžuolo paistalus.
– Žinau, Angeliuk. Mane kartais apima keistas jausmas: kol aš su tavimi, atrodo, man viskas aišku, o kai mes atskirai, atrodo, dalis mano proto nėrė į krūmus ir visos protingos mintys staiga išgaravo.
– Man irgi taip būna, tik aš nuveju tas mintis. Man irgi neramu dėl merginų, kurios, puikiai žinau, laukia nesulaukia, kada mes išsiskirsim, kad tik tu atitektum joms. Ypač Giedrė, abu gerai žinom, kaip seilėjasi dėl tavęs. Pameni, kaip per tavo gimtadienį, nors ji buvo su Vaidu, bet tik tam, kad patektų į tavo gimtadienį ir galėtų būti šalia tavęs. Galvoji, aš tokių dalykų nematau ar man klasiokės kažko nepasako? Pasako ir į akis, bet aš tiesiog žinau, jei mes dviese tvirtai stovėsim, aplink mus tegul nors uraganai siautėja, mes išliksim kartu.
– Kaip tu moki mane nuraminti, Angeliuk, – savo švelnia šypsena žiūrėdamas tiesiai į akis tarė Radvilas.
– Tai tu moki mane nuraminti, – atgal su šypsena veide atkirto Andželina.
– Ne, tai tu!
– Ne, tu!
– Nesiginčyk, arba su drabužiais įnešiu į ežerą!
Porelė galynėjosi ežero pakrantėje, kol Radvilas stvėre Andželiną ant rankų ir pradėjo nešti ežero link.
– Ne, net nebandyk!
– Ką sakai? Nežinau aš tokio žodžio!
– Neeee!
Bet jau buvo vėlu, jaunuoliai stovėjo vandenyje, tiesa, Andželina, vis dar Radvilo glėbyje, bet abu iki kaklo šlapi.
– Trauktis nėra kur, Angeliuk, – bučiuodamas merginą sumurmėjo Radvilas.
– Aha, trauktis gal yra kur, bet nėra prasmės, – kiek atlėgusi pridūrė mergina, susitaikiusi su mintimi, kad yra šlapia, bet…laiminga, juk ji Radvilo rankose.
– O tavo saviveikla namo rūsyje kilnojant geležis, matau, nenuėjo perniek, – šyptelėjo Andželina vedžiodama pirštais išryškėjusius Radvilo rankų raumenis.
– Juk turiu kažkaip pasiruošti nuo tavo gerbėjų…
– Arba pritraukti sau naujų gerbėjų, – šyptelėjo mergina.
– Myliu tik tave, Angeliuk. Man tu pati svarbiausia žemėje. Ne, meluoju, ne tik žemėje. Visoje visatoje!
Toliau bučiuodamas pridūrė:
– Nešalta tau, Angeliuk? Duok nurengsiu šlapius drabužius, bus šilčiau, o ir paplaukioti galėsime.Radvilas šelmiškai ir lėtai atsegė sagutę po sagutės Andželinos bliuzelės ir numovė savaime vandenyje aukštyn kylantį sijoną. Greitai nusivilko ir savo marškinius bei šortus. Viską sumuturiavęs į vieną gumulą vienu mostu tvirtai numetė ant kranto.
– Ta liemenelė irgi čia nelabai reikalinga?, – šyptelėjo laukdamas pritarimo.
– O, jeigu kas nors ateis?
– Neateis. O, jei ateis, aš tau atnešiu nuo kranto, gerai?, – kaip visada, sprendimų ieškantis, pridūrė vaikinas.
– Tada gerai…

Radvilas švelniai pabučiavo Andželinos pečius, tada lėtai savo pirštais atsegė liemenėlę ir numetė ją ant kranto. Tada bučiuodamas merginą palietė jos krūtis. Malonumo “skruzdėlyčių” banga užliejo kūnus. Staiga Radvilas pakėlė Andželiną aukštyn ir abu panėrė trumpam į vandenį. “Tu išprotėjai!”, – išnirusi, per lūpas dar bėgant vandeniui, sušuko Andželina. “Taip! Nuo tos minutės, kai pamačiau tave, Angeliuk, su proteliu teko atsisveikinti, nepyk”, – su šypsena, įrėminta ryškiose veido duobutėse pridūrė Radvilas.

4 dalis

– Kunigaikšti, noriu pasikalbėti, – pasigirdo šalia niūrus balsas.

Dakotas nenoriai pakėlė galvą nuo Airilės, tačiau tebelaikė ją prispaudęs prie savęs.

– Klausau tavęs, Linkau.

Tačiau Linkus, tas pats vyresnysis, dalyvavęs sugaunant kunigaikštytę, dėbtelėjo į merginą.

– Akis į akį.

Dakotas suraukė antakius, numanydamas, ką Linkus nori pasakyti. Nenorėjo nieko girdėti, tačiau Linkus garsėjo šaltu protu ir išmintingais patarimais, buvo vyresnis ir daugiau patyręs. Paprastai jaunasis kunigaikštis pats kreipdavosi į jį patarimo. Todėl privalėjo išklausyti ir dabar.

Linktelėjo Linkui ir mostelėjo dviem savo kariams, liepdamas saugoti kunigaikštytę. Kad ši nesumanytų pažaisti jo pilyje slėpynių ar dar kokios kvailystės sugalvoti.

Linkus pasivedė kunigaikštį prie arklidžių durų. Čia jiedu sustojo po nedidele stogo atbraila, tolyn nėjo, nes lauke vis dar nestipriai lynojo.

– Nedaryk kvailysčių, Dakotai, – pusbalsiu pradėjo Linkus. – Mačiau, kaip į ją žiūri. Suprantu, kad ji labai graži, bet ten anksčiau kalbėjo tiesą. Jeigu ją paliesi, pragaras atsivers ir visi požemių demonai išropos. Gausmys čia rąsto ant rąsto nepaliks. O ir kiti kaimynai nebus patenkinti, jei išniekinsi kunigaikštytę. Paprašyk Gausmio išpirkos. Už dukrą jis visą jam priklausančią Varnų girią atiduotų. O gal žirgų, ginklų ar šarvų. Galimybės didžiulės. Tačiau, jei ją paliesi, bus blogai.

– Ar dabar pradėsi klausyti moterų, Linkau? Kunigaikštytė tave išgąsdino? – pasišaipė Dakotas, nepatenkintas tuo, kad Linkus kalbėjo tiesą.

– Klausyčiau ir vaiko, jei jis kalbėtų išmintingai, – ramiai ištarė Linkus. Už tai Dakotas jį gerbė – už šaltą protą, platesnį, nei daugelio, mąstymą. – Tu jaunas, suprantu, bet nesileisk apakinamas gražios mergelės. Susirask kitą, nuleisk garą. Galvok galva, o ne tuo, ką turi kelnėse, kitaip mes visi už tai labai brangiai sumokėsim. – Linkus susirūpinęs pasitrynė švariai nuskustą smakrą. – Be to, keisti gandai sklinda apie Gausmio šeimos moteris. Sako, jos…

Iš arklidžių gilumos pasigirdęs trinktelėjimas pertraukė Linkaus žodžius ir staigaus vėjo šuoras siūbtelėjo užnešdamas šiaudų nuokratas ant jų batų. Nieko nesakęs Dakotas pasuko atgal į arklides, pasinaudodamas proga nutraukti Linkaus pamokslą. Juo labiau, kad šis griebėsi perpasakoti moterėlių pasakas. Kunigaikštis pats buvo girdėjęs gandų apie Gausmį ir buvo įsitikinęs, kad visa tai pramanai.

Likusi prie Piečio gardo Airilė negalėjo girdėti apie ką kalbasi kunigaikštis su Linkumi, tačiau galėjo nuspėti. Degančios ir godžios Dakoto akys nepaliko daug abejonių dėl jo ketinimų, iš susirūpinusio Linkaus veido buvo matyti, kad ir kitiems kunigaikščio siekiai buvo akivaizdūs. Beliko viltis, kad Linkui pavyks atvesti savo užsidegusį valdovą į protą.

Staiga ji atkreipė dėmesį į dar vienas godžias akis, klaidžiojančias po jos kūną. Vienas ją saugoti paliktų vyrukų taip užsimiršo, kad net neslėpė savo galvoje siaučiančių kaitinančių vaizdinių, spoksojo į jos šlapia suknia aptemptą krūtinę net prasižiojęs, su kvaila šypsenėle veide.

Airilė suirzo. Tėvo pilyje už tokią išraišką šitas vėpla liktų be galvos. Visi tai žinojo, kunigaikštytės buvo įpratusios prie itin pagarbių žvilgsnių ir nunertų akių. Tiesa, ko norėti iš tarnų, jei pats valdovas rodo tokį pavyzdį!

Nuleidusi rankas prie šonų, stengdamasi neatkreipti dėmesio Airilė ėmė sukti riešus, ilgais pirštais sukdama nedidelius ratukus. Staiga su trenksmu atsidarė priešingame arklidžių gale esančios durys. Kilęs skersvėjis sukėlė ant grindų esančius šiaudus ir dulkes ir bloškė tiesiai besiseilėjančiam žiopsotojui tiesiai į akis, nosį ir burną.  Šis pratrūko kosėti, spjaudytis ir keiktis. Kitas gūsis paskandino antrąjį sargą dulkėse, tačiau pridarė jam mažiau žalos. Dar vienas galingas skersvėjo šuoras vėl užtrenkė galines duris ir viskas nurimo.

Išgirdusi už savęs žvengimą, Airilė atsisuko į Pietį. Iškišęs galvą pro gardo durų viršų, žirgas stuktelėjo galva merginai į petį ir iššiepė dantis, lyg norėdamas įkąsti.

– Oi, tik nereikia, – sumurmėjo Airilė, apkabindama žirgo galvą. – Jis to nusipelnė. – Pietys suprunkštė. – Aš žinau, ką darau. Viskas bus gerai. – Staiga palūžo ir priglaudė kaktą prie baltos žirgo kaktos ir suaimanavo. – Turi būti gerai. Kitaip… net neįsivaizduoju, kokios negandos ištiks… mano šeimą… visus… per mane… pasakyk, kad viskas bus gerai, Piety…

– Kas čia vyksta? – griežtas balsas už nugaros nežadėjo nieko gero. Airilė atsisuko. Dakotas susiraukęs žiūrėjo į sargybai priskirtus karius – vienas vis dar sprengsėjo, bandydamas atsikosėti, jo akys buvo raudonos, ašarotos, nosis bėgo, kitas atrodė kiek geriau, tačiau purvinu nuo dulkių veidu ir šiaudų prikibusiais plaukais.

– Skersvėjis, kunigaikšti, – paaiškino sargybinis. – Vėjas atidarė galines duris ir viską kaip viesulas čia išpūtė. Labai vėjuotas pavasaris, reikės patikrinti visas duris.

– Hmm, – nepatenkintas numykė Dakotas. Deglai ant sienos degė, kaip degę, apšviesdami tamsią patalpą. – Sutvarkykit duris, kol vėjas neišvartė deglų po šiaudus! – Nužvelgė Airilę, ši atrodė švarutėlė, nors dar drabužiai ir plaukai dar buvo drėgni nuo lietaus. Mergina stovėjo glostydama savo nelemtąjį žirgą ir prietemoje Dakotui pasirodė, kad netgi pašaipiai šypsosi. Jis griežtai mestelėjo, – Eime. – Ir nelaukdamas atsako nuėjo.

Tik prie arklidžių durų Dakotas apsižiūrėjo, kad kunigaikštytė neina kartu. Atsisukęs pamatė, kad ji stovi kur stovėjusi, ir bučiuoja to nelemto arklio kaktą. Jis sugriežė dantimis, nebuvo pratęs, kad kas jo neklausytų.

– Kunigaikštyte!

Airilė išdidžiai išsitiesė visu stotu.

– Taip, kunigaikšti?

– Gal malonėsi eiti kartu su manimi? – pabrėžtinai pagarbiai paklausė.

Metusi dar vieną atsisveikinimo žvilgsnį į savo žirgą, Airilė priėjo prie nekantriai laukiančio kunigaikščio. Šis mostelėjo ranka, rodydamas jai eiti greta.

– Reikėtų pririšti tave prie stulpo ir palikti vidury kiemo, kaip bausmę už nepaklusnumą, – pusbalsiu ištarė Dakotas. – Pažiūrėtume, ką pilėnai turėtų tau pasakyti. Tavo šeima šiose vietose nėra mėgstama, numanai tai.

– Jau naktis. Tavo žmonės nueis miegoti, o aš mirtinai sušalsiu kieme per naktį, – ramiai atsakė Airilė, lyg jiedu šiaip šnekučiuotųsi, o ne spręstų, kaip ją nukankinti.

– Negerai išeitų, juk aš dar neapsisprendžiau, kas labiausiai sunervintų ir pažemintų tavo tėvą.

Airilė patylėjo, tada paklausė.

– Ar tu turi vaikų, kunigaikšti?

– Ne.

– O seserį?

Jis pašnairavo į ją.

– Nejau tu visai nebijai to, kas tavęs laukia?

– Aš buvau auklėta nebijoti, – ji trumpam susimąstė. – Bent jau neparodyti baimės.

– Ką gi, bus įdomu patikrinti, kaip toli siekia tas auklėjimas, – ramiu balsu ištarti žodžiai nuskambėjo labai grėsmingai.

Airilei pačiai labai rūpėjo atsakymas į šį klausimą. Eidama per kiemą šalia Dakoto juto įdėmius pilėnų žvilgsnius ir jie tikrai nebuvo draugiški. Sunkūs, kupini neapykantos, pikdžiugos, nekantraujantys iš jos pasidaryti žiaurią pramogą. Viena praeinanti senyva moteris ilgais žilais susivėlusiais plaukais staiga griebė ją už rankos. Airilė aiktelėjo ir pabandė ištraukti delną, tačiau senoji laikėsi kietai įsikirtusi.

– Tu atėjai! Aš žinojau, kad tu ateisi! Visiems sakiau, bet jie netikėjo. Tu atneši viesulą, vėtrą, išpūsi…

– Liaukis! – riktelėjo Airilė ir stipriai trūktelėjusi ištraukė ranką.

– Nekreipk dėmesio, kunigaikštyte, ji kvaištelėjusi, – niūriai burbtelėjo Dakotas. Tačiau suirzęs dėl tokio trukdymo pats griebė Airilei už rankos ir tempte nusitempė per kiemą.

– Ji yra Vėtra! – šaukė iš paskos senolė. – Saugokis, kunigaikšti, ji išpūs viską, kas čia nuo seno…

Įėjus į pilį balso nesigirdėjo ir jie abu lengviau atsikvėpė. Dakotas tempė merginą blausiai apšviestomis menėmis, laiptais, tamsiais siaurais koridoriais, kol atidaręs duris įstūmė į erdvų kambarį ir, įėjęs pats, uždarė duris. Uždegė lajinę žvakę ir Airilė galėjo apžiūrėti patalpą. Prie galinės sienos stovėjo didelė lova masyviu mediniu rėmu, kurį šiek tiek švelnino nagingo  meistro atlikti raižiniai. Pūkiniai patalai buvo užtiesti gražiai išaustu vakarėjančio dangaus mėlynumo ir aguonų raudonio spalvų užtiesalu. Lovos kojūgalyje buvo didelė skrynia, ištapyta tokiomis pat spalvomis. Prie kitos sienos stovėjo toks pat masyvus stalas ir dvi kėdės, o kampe nedidelis, neįkurtas židinys. Buvo akivaizdu, kad kambario šeimininkas mėgo tvirtus ir patikimus baldus.

– Pasikalbėkim, kunigaikštyte.

Atplėšusi akis nuo lovos, Airilė atsargiai atsisuko į kunigaikštį. Šis priėjo arčiau.

– Kiek tavo tėvo pilyje šiuo metu yra karių?

– Ar tu nori, kad išduočiau savo tėvą? Savo žmones? – Airilė pasipiktinusi papurtė galvą.

– Neteisingas atsakymas, – ramiai ištarė Dakotas ir ištiesęs rankas nuėmė varinių pynučių lankelį nuo jos galvos. – Pabandyk atsakyti dar kartą. Kiek tavo tėvo pilyje yra karių?

– Aš nežinau! – jos balsas virptelėjo.

– Neteisingai, – jis paėmė jos delną į savo ranką ir pradėjo atsargiai nutraukti nuo plono riešo varinio žalčio apyrankę. – Kai prijojome prie pilies, mačiau, kaip tu apžvelgei sieną, sargybinių postus, labai greitai supratai, kur tavo Pietys. Tu jau mano karius bent apytikriai pasakytum. Manau, jau supratai, kokį žaidimą žaisime. Dar kartą klausiu – kiek tavo tėvo pilyje yra karių?

– Ar nemanai, kad žaidimas būtų įdomesnis, jei aš turėčiau bent menkiausią galimybę laimėti? – karčiai paklausė Airilė, žvelgdama jam į juodas akis. – Jei atsakysiu į šį klausimą, tu užduosi kitą. Tol, kol negalėsiu atsakyti. O jei atsakysiu į visus – ar paleisi mane?

– Taip, – nedvejodamas atsakė Dakotas. Jei kunigaikštytė jam pasakys visas smulkmenas apie įtvirtinimus, slaptus išėjimus, karius ir ginklus, jis ją paleis, jausdamas gailestį jos tėvui.

– Aš galiu pameluoti.

Dakotas šyptelėjo. Šie žodžiai reiškė, kad ji nemeluos.

– Geriau to nedaryk, – įspėjo. – Aš negaliu pakęsti melo. Taigi, grįžkim prie mūsų žaidimo. Kur yra slaptas išėjimas iš Dovinės pilies?

Airilė prikando apatinę lūpą ir niūriai papurtė galvą.

– Neteisingas atsakymas, – Dakotas ištiesė rankas ir ėmėsi atrišti suknelės dirželį.

 

 

1 dalis

Artėjo savaitgalis, kuris man neatnešė labai didelių norų išlėkti paskui draugų skambučių ir alkoholio kvapą. Būsiu nesavas – praleisiu porą laisvadienių ramiai. Žinau, kad penktadienį vakare, netoli namų vyksta koncertas, į kurį reikėtų nueiti iš pagarbos ten koncertuojančiam kolektyvui, iš kurių kelis pažįstu. Be to, juk yra proga ir šlipsą ant kaklo pakabinti.

Žmonių nebuvo daug, kas su vaikais, kas su antrom pusėm, kas šiaip sau, kaip aš. Atsisėdau salėje taip, kad galėčiau visus matyti, nes dainuojantys mane domino tik kaip mamos serialas per teliką. Buvo pavasario diena, kuri jau slinko vakarop. Kelios pažįstamos, kurios lenktoje salėje sėdėjo žiūrovų pusėje tik kitam sparne, veidu buvo beveik tiesiai prieš mane ir man buvo gana paprasta keliais laipsniais pakreipti akis, kad galėčiau pasižvalgyti. Iki koncerto veikiausiai buvo gamtoje ir prisirovusios gėlių nusipynė sau po vainiką, kaip palaikymą koncertuojantiems ir kuris turėjo gan ryškias spalvas. Tarp tų pažįstamų sėdėjo vienos merginų grupės vadovė. Ji turėjo ryškiausią vainiką, kuris skaniai laikėsi ant jos tiesintų ilgų balintų plaukų su sklastymu per vidurį. Jos rudos didelės ir tamsiai padažytos akys buvo užpiltos mintimis iš jos pasaulio ir akylai įsmeigtos į sceną. Esu su ja bendravęs anksčiau. Nieko rimto. Ji kaip, paukštelis tupintis ant savo elektros laido, ir mano fazė jos nelabai domina, tuo labiau, kad ji bent jau bando parodyti, kad yra laimingai ištekėjusi. Visa tai manęs negąsdina. Tas vainiko, plaukų ir akių spalvų derinys mane kaitino. Visai kaip gamta, kurioje garsai ir spalvos yra skirtos tik tam, kad privilioti. O suėsti ar išdulkinti, čia jau kitas reikalas. Muzika man supošlina mintis iki begalybės. Žmonės šioje salėje kraunasi intelekto, o čia žmogus, sėdintis kampe, tą intelektą iškrauna. Šią akimirką mano gyvenimo svajonė būtų pamatyti jos akis tuo metu, kai ji apžiojusi mano kotą. Galėtų tuo metu būti ir su vainiku, nieko tokio. Būčiau švelnus, jis nenukristu. Nurenginėju ją mintyse čia salėje, tyrinėju jos kūną, kuris spėjo įdegti vos tik pamatęs pirmuosius pavasario spindulius ir svaigstu nuo to, kas galėtu būti miegamajame, jei tik ji duotų suprasti, kad uostas man atviras. Ji jau turėjo sušalti, nurengta mano galvoje, o mane kas nors pastebėti, kur aš čia visą tą laiką spoksau. Nes toje salės gamtoje ji buvo ryškiausia ir suklysti apie tai, kur aš įbedęs akis, niekas negalėtų.

Koncertui pasibaigus prie jos priėjau, pasakiau, kad šiandien gražiai atrodo, ypač su papuošalu ant galvos. Veidas pralinksmėjo, tapo laimingesnis, tačiau po kelių frazių supratau, kad tas paukštelis ant kitų laidų netupinėja. Tiksliau, gal ir net nesupranta, kad ten galima laikinai pritūpti. O atvirai pasiūlyti ir nenorėjau. Mačiau, kad ji  apsvaigo nuo komplimento, buvo ypač  judri, darėsi nuotraukas, pastoviai tauškė nesąmones su visais ir visuose patalpos kampuose. Po kiek laiko išsinešė tą visą žodžių, tarškėjimų, chaotiškų minčių ir gyvenimo debesį pro duris ir visur paliko tyliau. Grįžusi namo pakeitė feisbuko profilio nuotrauką, kuri pas ją buvo nekeista kokius porą metų ir toliau laimingai gyveno.

Besivystant atsitiktiniams pokalbiams vestibiulyje su koncerto dalyviais ir jų klausytojais, prieina viena pažįstama, su kuria matėmės gal tris kartus gyvenime ir dar porą frazių persimetėm interneto komentaruose. Mačiau jos akis prieš jai prieinant, kurios greitai nužvelgė nuo mano  lakuotų batų iki suželiuotų plaukų. Priėjusi ištiesia rankas į šonus ir sako „labas“. Žvilgsnis toks klausiamasis, ar aš nieko prieš apsikabinti pasisveikinant? Nieko, žinoma. Trumpam pajuntu jos papukus, švelniai atsirėmusius man į krūtinę, dešine ranka apkabinu per nugarą, kairiąją uždedu ant liemens, taip tarsi pasimatuodamas, kaip būtų ja prilaikyti jodinėjančią kaubojaus pozoje. Manau smagu, juolab, kad jos treniruotas kūnas, kurį jį netyčia parodo savo feisbuko anketoje, mane traukia. Surandam daug apie ką kalbėti, abiejų mūsų požiūriai į gyvenimą yra teisingi, bet ir labai skirtingi, tai dvasiškai suartėti neišeis. Abu mėgstame per daug skirtingus dalykus. Pasidulkinti, matau, abu norėtume, bet tas supistas kultūringasis barjeras, mums, išsilavinusiems žmonėms, kaip elektros tvora, neleidžianti nueiti į kitą sodą pasiskinti braškių. Pasvajojau, kaip aš maučiau tą sultingą šašlyką ant savo iešmo, nors abu nebyliai sutarėme, kad šašlykinės šiandien nekursim o paliksim viską paprastesniems laikams – gal kada bus koks baliukas gamtoj, gal kur svečiuose, gegužinėje, ar dar kur, kur galimas alkoholis, šiek tiek sutemos ir šiltos vasaros naktys, minkšti neišgulinėti žolynai ar netoliese esantys namai… Tada būsim apsvaigę, laisvi ir laikinai neišsilavinę. Pažadam susirašyti, susiskambinti ir pasidulkinti. Tik to nesakome. Nes pirmiau turėtų griūti ta Berlyno siena pastatyta iš moralės ir esanti tarp mūsų.

Slenku namo stebėdamas kaip į priekį išsiveržia dešinysis batas, po to kairysis. Alkis pasiūlo užsukti į netoliese esančią kebabinę, kurioje renkasi vietine fauna, ypač mėgstanti tokias viečikes savaitgalio vakarais. Užėjus tampu gražiausias vyras tarp semi-sportinių stiliaus vyrukų, mužikų ir moterų, kurių aš bijau. Tos žiuri tokiu žvilgsniu, kad eina suprasti, jog šlagbaumą į jų aikštelę atidaryti nebūtų sunku. Tai palieka mažiau įdomu, juk rimtam medžiotojui reikia šiek tiek paklaidžioti tais vingiuotais moters mąstymo labirintais ir nors 5 minutes pažaisti žaidimą šilta/šalta. Bet esmė ne tame, esmė baisesnėje gyvenimo tiesoje. Kai perkopiau 30 metų barjerą, vis dar žiūriu į 18 -20 metų mergeles, su kuriomis, atrodo, visai neseniai smagiai leidau laiką. Jos vis dar man patinka, bet bėda ta, kad dabar aš jas kažkodėl tai  gąsdinu. O kam patinku aš – jos gąsdina mane. Ir tokių čia bliat, kurios gąsdina mane, yra pilna kebabinė. Griebiu savo maistą, suvyniotą folijoje ir virinu lauk, nes šioj vietoj pratęsimo daryti nenoriu. Dar studentavimo laikais, kai viena girta senmergė nedidukėje kavinėje mane šokdino ir vaišino visą vakarą, turėdama mane bauginančių ketinimų, nuo to laiko aš tokių vietų privengiu, nes paskui atsisakius vykti pas jas į chatą palieki „impotentu“, „lopu“, ar kokiu vėdaru. O prie šlipso šiandien man tie pavadinimai nesiderintų.

Namie šaldytuvas, jame sixpackas, kurio vartojimas lėtai keičiamas į ant pilvo esantį sixpacką. Žinau, kad pirmadienį štanginėj už tai reikės su štanga dvigubai daugiau pistis. Bet tai ne naujiena, o ir dabar dzin, dabar dar tik penktadienis. Blin ta vadovė su tuo vainiku neišeina iš galvos. Apžiūriu jos nuotrauką feisbuke keturioliktą kartą. Atsidarau penktą skarbonkę iš šešių. Jau tuoj bus lūžis į vieną arba į kitą pusę – arba nusiraminsiu ir nieko neveiksiu, arba parašysiu jai. Po akimirkos suprantu, kad jai rašyti nereikia. Kas daugiau tam rajone veikti? Na, čia yra dvi pramogos – bet viena nekelia ragelio, kita kažkur tūsinasi. Tada ima nervas. Lieka vienas variantas – nusiraminti. O kaip? Einu į čiatus, ką nors patrolinsiu ir pasiųsiu kur nors, nors tiek geriau bus.

Pirmadienis. Mano kabinete esantis antrasis buvęs tuščias stalas šiandieną apkrautas kontorinėm nesąmonėm. Kažką pas manęs atkėlė. Iš tušinuko ir papkių spalvų suprantu, kad tai bobiški daiktai. Po 10 minučių įeina nauja darbininkė su kavos puodeliu rankoje. Mane pamačiusi šypsosi, sveikinasi, spaudžia ranką, žiūri tiesiai į akis. Įdomu. Žvelgiu ją, nueinančią prie savo stalo, trumpam pastebiu, kad užpakaliukas visai nieko. Jai atsisėdus, jos juodi plaukų galiukai liečia stalviršį, prieš tai smagiai pavingiuoja jai per krūtinės iškilimą. Marškiniai viršuje prasegti ir matau, kad ant kaklo nešioja grandinėlę, kuri, kaip vėliau sužinojau, mane privertė beveik mėnesį laiko galvoti, kas tenai ant jos pakabinta. O kad išsiaiškinti, reikėtų atsegti jos dar vieną sagą nuo viršaus, bet juk taip kolegos pirmąją dieną nesielgia, ar ne? Po pusvalandžio į kabinetą įbridęs šefas pasakoja, kad va, naujam projektui bus man pagalbininkė, naujokė, turinti teorinių žinių, bet neturinti praktikos. Gerai, man tinka, juolab, kad čia apsiuostysiu ir gal čia bus naujas, aptvertas kasdienis medžiojimo laukas su viena beginkle stirnele.

Jau sekančią dieną pajuntu ryškų estrogeno perteklių kabinete net ir su atidarytais langais, kas man neleidžia susikaupti ir pastoviai vis patvarkant klyną, verčia galvoti tik apie tai, ko aš į šią žemę buvau paleistas. Ji dažnai man šypsosi, juokauja, pasakoja gana privačius dalykus, apie gyvenimą, asmeninius reikalus, kurie pasakojami tik žmonėms, kuriais pasitikima. Kartą pietaujant darbe dviese netgi pasiūlė paragauti jos lėkštėje esančio maisto ir prikėlė man gabaliuką savo šakutėje. Taip mes netiesiogiai pasibučiavome. Atrodo, viskas einasi ten, kur ir turi eiti. Mėtau ir aš gražiai vieną kitą žodelį. Reaguoja švelniai, nusišypso, bet tuo pačiu neatsako. Dar vienas mano namiokas. Nieko. Penktas – nieko. Bet kas rytą uodegą vizgina, savo kvapą skleidžia. Ir vėl pasakojimai, žvilgsniai, manieros, kūno kalba, užuominos, bet viskas trunka tik iki tol, kol pasakau kažką jos/mūsų/sekso kryptimi. Tada visas flirtas nutrūksta. Jei daugiau nekalbu apie tai, ji vėl apsimeta lyg netyčia rujotų. Pirmąsias dvi savaites nesupratau, kaip čia tas šulinys išsenka vos tik užsinorėjus iš jo pasisemti. Kaip čia ją prispausti neklausiant tiesiogiai, kad nepalaikytų kaip priekabiavimo ir kad ji aiškiai suprastų, kas yra klausiama. Sumąsčiau vieną dieną ir pasiūliau jai pasivažinėti motociklu. Sutiko, nes tipo kažkada pati svajojo laikytis teises ir turėti mocą. Tipo išvaryti iš garažo, būti apsivilkus odiniais rūbais, nusifotkinti, rajonui ir instagramui parodyti subinę, kuri išryškėja beplaunant mocui ratus ir nevažinėjus, vakarop įstumti atgal, kad niekas tos rožinės svajonių britvos nenuvarytų.

Nuvažiuoju sutartu laiku. Apžiūrim ir susiderinam aprangą bei apsaugas, pasimatuojam šalmą, nusprendžiam, kur važiuosim ir sėdam skrydžiui. Sakau, gali įsikibti į mane arba į rankenas, esančias tau prie iš šono prie kojų, bet ten įsikibus bus nepatogu. Ji suprato ir turėjo nuspręsti. Tai buvo ilgiausiai lauktas teisybės išaiškėjimo momentas. Ta suka įsikibo į rankenas. Gerai, ilgai nevažinėsim, kažkaip gaila benzo pasidarė. Apsukus porą ratų po rajoną, sušalusią paleidau ją prie namų ir paskutinio šiaudo principo garbei paklausiau „gal karšto vyno?“ Pradėjo pezėti apie visai kitus dalykus, tik ne apie tuos, kurie kviestų mane pas ją. Bliat, išeikvojau tris savaites ir visas medžioklės priemones, išbandžiau viską, nuo gėlių moters dieną iki motociklo, o tos beginklės stirnelės taip ir nesumedžioju. Bet pirmadienį ji savo uodegą prieš nosį man vėl kraipo. Na jau ne, toliau taip nebebus, dabar tu dirbsi arba ne, nes tavo dirbtinai šlapiom sraigės juostom ant grindų laiko čia nebebus. Nepakėlė krūvio. Viršininkas ją nukėlė nuo projekto. O po savaitės atleido. Nu taip tau blet kale ir reikia!

Penktadienis be planų iki suskambančio telefono. Skambina pažįstama, kurią gerbiu ir kuri mane gerbia dėl to, kad erekcijos metu man lieka šiek tiek dar kraujo ir smegenyse. Viskas buvo kadaise, kai mūsų mišrus būrelis išvažiavome atostogų į užsienį. Tarpusavyje ne visi buvome gerai pažįstami, gerai pažinojome tik organizatorę – entuziastingą, energingą, savotiško charakterio verslininkę, kuri, prasidėjus lengviems išgėrimams ir pokalbiams, dingo į kitą viešbučio kambarį su savo kolektyvu. Likom šešiese. Sėdim, šnekam, geriam, žvengiam, pasakojam, trokštam, svajojam, vėl šnekam, dainuojam. Ir ateina laikas, kai ta vakarėlio piramidė pradeda griūti išėjus pirmajam žmogui. Išėjo ir antrasis ir kartu su juo trečiasis. Likau aš vienas su dviem panom, jų kambaryje. Jos sau įsitaisiusios ant lovos, jau su naktiniais, kaip ir ruoštųsi eiti miegoti, bet čia vienas pisbalių piramidžių dėsniams nepriklausantis bičiukas. Ir jos neprieštarauja, nes kvatojam, filosofuojam ir tauzom nesąmones iki vėlumos. Galiausiai man sako: „davai, tu pasilik pas mūsų, nes taip faina su tavim kalbėti. Va, gulkis per vidurį ir papliurpsim dar kol užmigsim“. Kambaryje atmosfera tikrai ne „gangbang-threesome“, bet pasiūlymas interpretuojamas įvairiai. Žinoma, kad sutikau. Mano rodyklė įsikibusi pošliausios minties iš karto parodė be dešimties vidurnaktį ir nežadėjo greitai nusileisti. Nusirengti buvo iššūkis, nes jei panos mane stebės, tikrai joms kils klausimų, kodėl aš naktį triūsikuose vamzdį nešiojuosi. Laimei, jos kažkaip užsiėmė savo reikalais ir mano didžiausio kūno piršto darbinėje padėtyje nematė. Visas patenkintas įsitaisiau per vidurį. Kuriai dabar atsukti nugarą, kuriai priekį? Tada kitai galiu netyčia įdurti į šoną, nes tokiose situacijose mano Mikeladželas atsikiša daug daugiau nei mano nosis. Bet juk ne badytis aš čia atvariau. Ne ta atmosfera, ne tie namiokai ir gal ne visai mano skonio mergelės. Bet bibys stovi kaip vėliavos stiebas ir net nesiruošia grąžinti kraujo į kitus gyvybiškai svarbius organus. Bet viskas buvo gerai, apsikabinau vieną, po to apsisukęs kitą šiltą liemenį, mano Vytautas Didysis pamažu virto į Vytenį, po to į Vytuką ir buvo galima ramiai užmigti. Nuo to laiko aš tapau tu mergikių padruškė! Va, dabar skambina ir sako, atvaryk, bus Vladas, aš, tu ir tokia mano draugė, ji visai faina, gal tau patiks. Na gerai, ieškau želės plaukams.

Gudriai ir aiškiai organizuota vakarienė, su šiokiu tokiu alkoholio kiekiu ant stalo ir didesniu po stalu,  jei kuris nors iš mudviejų bernužėlių laužytųsi. Ką čia gali žinoti, nes aš tos draugės dar nemačiau. Tada, vos pagalvojus iš kito kambario ateina ji – iš kart pamačiau, kad menininkė, ryžais ilgais plaukais,  galuose lengvai pasisukusiais, švelniai strazdanotu veidu, plonais vilnoniais siūlais megztu megztiniu, ant kurio sėkmingai lingavosi pakabukas. Jis tarsi buvo iš kažkurio metalo laužyno po sprogimo atlikęs ir prie blizgančio akmenėlio prikibęs, parudėjęs daikčiukas, kuris labai jai tiko, nes jos plaukai buvo taip pat tarsi šiek tiek parudėję. Jos kūno siluetas buvo tobulas ir turėjo vieną ryškų tašką savo spalvų paletėje – lūpas. Jos buvo raudonesnės už megztinį, o jos šypsena buvo plati ir privertė mane pagalvoti kiek ten visko pro tas lūpas tilptų… Juodom kelnėm temptos kojos, kurios  gražiai gamtos išlietos, per vidurį tarp jų matėsi koks dviejų pirštų tarpelis, kuris mane vedė iš proto. Kojinės, kaip ir priklauso menininkams – baisių spalvų ir raštų. Tai pastebėjęs aš tik troškau, kad ji greičiau atsisėstų prie stalo ir aš tos kūno dalies daugiau nematyčiau, nes tai kėlė kažkokį disbalansą mano teigiamam jos pirmojo paveikslo vertinimui. Prisėdo. Šalia manęs. Stebėjau ją akies kampeliu iki vakarienės galo ir iki tam tikro alkoholio nutekėjimo mūsų visų virškinimo traktais. Tada žiūrėjom vienas į kitą jau nebeslėpdami tyrinėjimo žvilgsnio. Kalbos prisipildė užuominų, kurios vedė į vieną ir nenuginčijamą tiesą.

Tai buvo akivaizdžios piršlybos. Prie stalo visi, tai yra tie likę du, norėjo, kad mes garsiai susipažintumėme. Nu ką, galiu trumpai papasakoti apie save: pinigų turiu, vaikus myliu, seksą mėgstu. Nuo atsakymo menininkė kvatojo garsiausiai už visus pilnai atidariusi burną. Bliaaa tos raudonos lupos… Temsta. Šviesa kambaryje įjungiama visur, tik ne pagrindiniu, sienoje esančiu jungikliu – skaitymo lempa, kompiuterio ekranas, ir importinės led juostelės ant sienos. Kita porelė po kelių taurių vyno praktiškai visiškai atrišo savo suvaržymų mazgus ir ieško priežasties palikti stalą. Menininkė tada paklausė, gal aš noriu apžiūrėti jos studijos? Toli, klausiu? Ne, 15 minučių, pro kebabinę ir larioką o tada į dešinę. Nu gerai, einam. Pagriebiam nuo stalo nesenai atidaryta vyno butelį ir atsisveikinę be atsakymo ramybės oazei paliekam tuos du lupomis sukibusius balandėlius.  Na, taip, ramybė iki kol kažkas netrukus pradės aimanuoti į taktą…

Studija gražioj vietoj, už lango įspūdingi vaizdai, visai pozityviai juos galima naudoti meninei kūrybai arba dulkinant ką nors iš nugaros, rankomis atrėmus į palangę. Geriam vyną iš vienkartinių plastmasinių puodelių ir stalinės lempos šviesoje ji man rodo savo darytus dirbinius, papuošalus, pakabukus, statulėles, juvelyriniams dirbiniams skirtus įrankius, naujus darbus ir viską, kas gali būti man įdomu. Kiek apšilus sakau: „parodyk man savo gražiausią papuošalą“. Tada, žiūrėdamas į ją, pusei sekundės nuleidžiu akis į jos kelnių sagtį. Artėdama veidu manęs link ji nusišypso ir mes susirakiname lūpomis, po to liežuviais. Jos megztukas greitai nulėkė kažkur į kampą ir pasirodė lengvai strazdanoti jos pečiai, gražus kaklas, juodas liemenukas. Įžanga vyko aistringai ir atmerkdami tik po vieną akį, kad neapvirstume už kažko užkliuvę, mes atsargiai šliaužėme kampines sofos link. Ten, švelniai parvertęs ją ant nugaros, ėmiausi jos kelnių, noriu pamatyti jos kojas ir tą tarpelį tarp jų iš arčiau. Numovus pastebiu, kad blin, ne tik kojines, bet ir apatiniai pas menininkus yra tokie, kitur juos pamatęs aš nesuprasčiau, kas čia per daiktas. Bet gerai, kad mažai šviesos, per daug manęs neišbalansuoja ir aš judu toliau tikslo link. Mano torpeda jau jaučia taikinį, užtaisytą seniausiai, tik ir laukia paleidimo. O tas paleidimas visai ne toli, bet pirmiau aš patikrinsiu ar tas dviejų pirštų tarpelis tarp jos kojų yra kaip tik tokio dydžio, kad tilptu mano liežuvis. Baisiausioms pasaulio kelnaitėms, su paslėpta viltim mestoms atviro lango link ir nusileidus ta kryptimi ant grindų, atsuku žvilgsnį ten, kur tuoj keliausiu, bet man kelią pastoja meniškai miškingos vietos. Toks jausmas, kad ten buvo kažkuo patręšta, kad taip suželtų! Pasijutau kaip tropinio krūmyno smailianosis gyvūnas, ketinantis surasti savo urvą, kuriame galėčiau pasislėpti nuo nuobodaus vakaro. Bet kažkaip apsigalvojau, nes man tokios meniškos šukuosenos viliojančiai neveikia. Skipinu tą reikalą ir paleidžiu torpedą į darbą. Oras prisipildo moterišku garsų, švelniai ir netyčia sklindančių laukan pro atvirą langą. Tegul visi žino, kad studijoje savaitgalis jau prasidėjo! Garsų daugėja, viskas intensyvėja ir aš pastebiu, kad jos kūnas niekada nesportavęs ir toks minkštutis, pati menininkė tokia atsipalaidavusi, kaip sodo šlangas, kurį bandytum pastatyti stačiai. Apverčiu ją antraip, paimu iš nugaros, sugriebiu jos plaukus ir patraukiu taip, kad jos galva atsiloštų tiek, kiek įmanoma, tada savo vilkiką su jėga sustumiu į jos mažyti garažą. Jos balsas pasikeičia, kažkur jai truputi skauda, tik nežinau ar kaklą, ar visai ne kaklą. O man tas jos silpnumas virina kraują ir didina norą keisti tempą į greitesnį. Tada stipresnį, tada dar greitesnį ir tada pastebiu, kad aš ją dulkinu su tokia neapykanta, lygtai ji būtų išdaužusi priekinį mano mašinos stiklą. Tratinu per sukastus dantis, visiškai nekreipdamas dėmesio į jos balsą, pamažu peraugusi į lengvą dinaminį cypimą iš malonumo. Pradeda temti akyse, jaučiu, kad kažkas čia tuoj sprogs ir blet stopudovai nuneš puse studijos. Atsuku ja taip, kad ji gulėtų ant nugaros, ir bandytų nebyliai nuspėti, kas čia netrukus įvyks. Jau tuoj… tuoj tuoj… O karammmbaaa!… Karšta balta juosta išsitaško nuo jos raudonu lūpų iki ryžo klyno… Man konvulsijos nesustoja dar kurį laiką. Kurmi, kad buvau prikaupęs, kaip jautis. Iškvepiu kelis kartus, palaukiu kol širdis susinormalizuos ir tada viskas pradeda šviesėti ir susidvejinęs vaizdas grįžta į vieną. Stebiu savo menininkę, kuri žiuri į mane, šypsosi ir atsipalaidavimui susikelia abi rankas už galvos. Ne nu tu ble, ar pažastis irgi prie klyno reikia derinti??? Nu jopšikmat, moterie. Čia meno kultas padulkink ir apsivemk? Traukiuosi lėtai nuo jos ir sakau pusiau tyliai: „einu išsidursiu akis“. „Kur tu eini?“ klausia ji. „ Į tūliką!“ atsakau.

Nuėjęs nusiprausiu veidą sau ir jam. Galvoju, kaip man reikia atmatyti visą šitą, ką aš ką tik mačiau. Manau, atsigavimui pažiūrėsiu skustų putyčių pornuškės, kad ta dabartinė trauma man kartais netaptu ilgalaikė. Grįžęs į studiją randu ją prie klaikaus meniško rėmo stalinio veidrodžio, vėl pasiryškinusi lūpas ir popierinės nosinaitės kampu švelniai besivalančią smakrą. Priėjęs arčiau paimu nuo stalo vyną ir gurkšteliu tiesiai iš butelio. „Jaučiu varysim, ar tu nori dar kažką veikt?“ klausiu. „Ne, man ryt paroda, turiu išsimiegoti“ sako ji ir suplanuojam, kad kartu nueisim iki takso. Beveik privažiavus jos namus ji sako „susiskambinam kokią dieną“. Atsakau jai „gerai, paskambinsiu niekada“. Du žodžiai, vienas minty. Prieš išlipant pakišteli man į lūpas pusiau šlapiu bučiniu. Gerai, kad tu nors ne su ūsais, galvoju uždarydamas mašinos dureles… Dabar vsio – namai, likęs alus, pornuškė ir pagalvė. Ir taip iki kito savaitgalio.

4 dalis

NE?

Ilgai laukti Artūro atsakymo nereikėjo. Kaip tik buvau duše kai išgirdau atėjusią naują žinutę. Atskubėjau iškart prie kompiuterio. Nuo kūno krito vandens lašai ir gerai į plaukus neįtrintas šampūnas. Stovėjau šlapia ir nuoga priešais kompiuterio ekraną ir drebėdama skaičiau žinutę.

Laba diena, Ūlėna. Jeigu turite kokių nors klausimų, susijusių su IT, kreipkitės per įmonės puslapį. Su jumis iškart susisieks IT specialistai ir padės išspręsti visas problemas. Geros dienos.

Ką? Tik… tiek? Aš jam nepatikau? Kodėl tik tiek parašė? Tik dėl jo pasikeičiau profilio nuotrauką į šiek tiek seksualesnę. Plačiai šypsausi, matosi iškirptė ir raudoni lūpų dažai. Jis mane užblokavo… Negaliu jam atrašyti į žinutę. Nejau viskas čia ir baigiasi? Pasidarė labai… liūdna? Net pati pasimečiau savo jausmuose. Ką dabar daryti?

Sugrįžau į dušą. Vanduo, atrodo, talžė kiekvieną kūno lopinėlį. Net širdis pasidarė kažkokia labai apsunkusi. Iš pradžių nelabai supratau kodėl tai vyksta su manimi… Ar man tikrai taip reikia kitų vyrų dėmesio?

Šarūnas nežinojo, kad mėgdavau dairytis į kitus vyrus. Na, manau, kad vaikštant gatvėje kiekviena moteris pastebi vyrą, kuris jai pasirodo labai simpatiškas. Pavyzdžiui, švariai apskutęs, kvepiantis ir madingai apsirengęs stipriosios lyties atstovas visada patraukdavo mano dėmesį. Patikdavo net ir tie, su sportinėmis kelnėmis. Visada į tokius praeinančius vyrus apsisukdavau pasižiūrėti, kaip jų užpakalį išryškina stora kelnių medžiaga. Keturiais iš dešimt atvejų likdavau nenusivylusi.

Su draugėmis mėgdavau apkalbėti vyrus. Ypač su Lina, kadangi ji eidavo į daugybę pasimatymų, kuriuos dažnai pratęsdavo ir miegamajame.

– Na nežinau nežinau Ūlėna… Daugiau niekada neparsivesiu kažkokio neaiškaus bičo į namus… Na, bent jis naktį atrodė tikrai simpatiškas, bet kai grįžom pas mane, atrodo, kažkoks žvėris jame prabudo, – skundėsi Lina mums susitikus po Naujųjų metų bare. – Įsivaizduok, jis man sako, koks tavo stop žodis… Ar kažką panašaus jis paklausė, ar net žinok nesupratau…

– Ir ką jam atsakei? – sulaikiusi kvėpavimą paklausiau.

– Ką ką… Sakau, „pakartok?“, nes aš juk jo klausimo nesupratau… O jis man – gerai, bus tada „pakartok“… Tai ir visą naktį kankino jis mane su savo tuo „pakartok“… Kažkoks labai grubus buvo… Nors šiek tiek man ir patiko… Bet po to labai pavargau. Kitą dieną net sunku buvo vaikščioti… Na, jis manęs nemušė… Tiesiog… Gerai padarė, – kiek susigėdusi šyptelėjo ir siurbtelėjo kokteilio.

Man labai patiko Linos pasakojimai. Tikrai pavydėjau jos nuotykių. Juk kiek daug aistros, kiek daug vyrų jai teko pažinti! Aš, tuo tarpu, galėdavau spoksoti tik į gatvėje praeinančius vyrus ir svajoti ką galėčiau nepadoraus su jais nuveikti, jeigu būčiau viena.

Galbūt dėl to ir pajutau tokią nuoskaudą dėl Artūro. Labai bijojau, bet tuo pačiu metu ir norėjau jį sutikti. Galimai ir nebūčiau su juo sutikusi praleisti naktį viename kambaryje. Juk jis gi vedęs, yra Rasa. Nenoriu būti jo dar viena meiluže. Būtume susitarę, manau, tik po skyrybų pradėti rimtai susitikinėti ir pažinti vienas kito kūną. Aišku, vasara būtų buvusi labai liūdna, visiškai be jo artumo… Tačiau reikia palaukti, kad galėtum dar labiau viskuo mėgautis. Juk aš ne kokia paleistuvė, turiu gėdos jausmą.

Parašiau nežinomam numeriui, kad nieko neišėjo. Jau ruošiausi eiti į vonios kambarį ir ten palikti šlapią rankšluostį, bet sulaukiau skambučio.

– Tai kaip tau neišėjo? – vos tik pakėlus ragelį pasigirdo priekaištai. – Tu ką, nenorėjai pinigų? Juk mes buvom susitarę, bent perskaitei ką tau rašiau?

– Skaičiau skaičiau, bet…

– Kas bet? Labai mane nuvylei. Nieko, rasiu kitą, – pasakė ir numetė ragelį.

Skambino Rasa. Keista moteris. Tegul ieško kitos.

Lėtai slinko paskutinės birželio dienos. Ieškojau kokios nors gerai apmokamos veiklos, kad ir stažuotės, bet labai sunkiai sekėsi. Pinigai, aišku, su kiekviena diena vis labiau ir labiau mažėjo. Tai mane tikrai gąsdino, kadangi darbo paieškos buvo visiškai bevaisės. Turėjau kelis pasirinkimus, kurie manęs netenkino. Galėjau tapti padavėja ir vasaros sezoną praleisti Vilniuje. Šią poziciją galėčiau tikrai lengvai gauti bet kuriame restorane ar bare, bet ilgos darbo valandos mane kiek gąsdino.

Mama dar pasiūlė nutraukti buto sutartį, sugrįžti į gimtinę, ten pasirašyti disertacijos mokslinį projektą ir rudenį sugrįžti į Vilnių. Visai geras planas, sutaupyčiau pinigų. Bet… vasarą sėdėti kaime? Aišku, tektų ir mamos priekaištus girdėti, kad gerą vyrą praganiau. Nesvarbu, kad kiekvieną kartą Šarūnui pasitraukus nuo vaišių stalo jis sulaukdavo jos kritikos.

Dar pagalvojau, kad reikia išbandyti trumpus, vienos ar kelių dienų, darbus ir tokiu būdu turėsiu pinigų pragyvenimui. Ar bent egzistavimui. Ši mintis man atrodė iš visų pati patraukliausia ir turinti tik vieną minusą. Labai bijojau, kad dirbsiu su prastos reputacijos žmonėmis arba su vaikais. Aš siekiu daktaro laipsnio, todėl noriu save apsupti bent šiek tiek protingesniais už save asmenimis. Kam man tie vaikai?

Nežinojau,- ką pasirinkti. Viskas būtų buvę daug paprasčiau, jei Šarūnas nebūtų vienas išvažiavęs. Pabėgo, bjaurybė, pas tuos savo norvegus ir dabar gyvena kaip ponas. Užsimanė mat pertraukos.

Kadangi oficiali buto nuomos sutartis ėjo į pabaigą, nusprendžiau, kad reikia grįžti pas mamą. Planavau ten pabūti porą savaičių, padirbti prie mokslinio projekto ir po to vėl sugrįžti į Vilnių. Buvau pasiryžusi išsinuomuoti kambarį, kad ir tolimiausiame Vilniaus rajone, ir turėti daug butiokų. Labai nenorėjau likti kaime ir ten praleisti visą vasarą. Ten daug uodų, visokie daržai su milijonu piktžolių. Man neįdomu. Ir nenoriu vasaros praleisti lankstydama nugarą prieš kaitrią saulę. Fu.

Dėjau daiktus į lagaminą. Trečią valandą bus traukinys iš Vilniaus. Skubėjau, nes bijojau nespėti. Pradėjo skambėti telefonas. Skambino nežinomas numeris. Išsigandau, nes pagalvojau apie Rasą.

– Klausau? – nedrąsiai tariau pakėlusi ragelį.

– Labas, Ūlėna. Tau skambina Artūras Pocius. Gali kalbėti?

Tas sodrus vyriškas balsas… Artūras… ARTŪRAS? Ko jis iš manęs nori?

 

4 dalis

Urtė. Pirštinės.

Nuo pačio ryto išsimaudau, išsitepu kūną levandų kvapo kremu ir susitvarkau plaukus. Kas sakė, kad ligoninėje turi atrodyti bele kaip? Mintyse kartoju kalbą apie ausinukus ir apie tai, kad jis, gydytojas Henrikas pasielgė su manimi labai neprofesionaliai.

Aš jaudinuosi ir atrodo, kad mano opa vėl padidėja. Vaikštau palatoje palei langą, žiūriu į tolį, bandau nusiraminti. Savo malimusi užknisu Kristiną, nors ji man nieko nesako, aš jaučiu. Niekaip negaliu apsispręsti, kaip viską pradėti: pasisveikinti ir tada viską išrėžti, o gal geriau užsipult iškart? Būsiu griežta ir kovosiu už save, tegul negalvoja, kad aš iš tų, kuri pamatė jį ir ištižo.

Bet kurią sekundę jis gali įeiti. Mano spaudimas kyla kaip ant mielių, tik niekaip nesuprantu nuo ko: nuo to, kad širstu dėl jo vakarykščio elgesio, ar dėlto, kad nekenčiu savęs, nes suvešėjo mano Stokholmo sindromas ir aš… jo pasiilgau! Ką sapnavau šiąnakt, baisu ir prisiminti. Sapnas buvo toks tikroviškas ir toks… nepadorus. Tad stengiuosi jį kuo greičiau ištrinti iš savo kietojo disko, bet vos užmerkiu akis, matau jo nuogus raumeningus sėdmenis ir kaip daktariškais pirštais jis braukia per mano sužadintą krūtį. Mane perlieja karštis. Išsitrink!

Staiga už nugaros prasiveria durys. Tyliai meldžiu Dievo, kad jis ateitų ne vienas, o su mano mylimais rezidentais, su kuriais buvo pirmą dieną. Vis būtų drąsiau. Bet deja, greitai supratau – jis ir vėl vienas. Po to karto, kai pagyriau rezidentą, daugiau jaunieji specialistai nebekelia kojos į mūsų palatą, nors koridoriuje pastoviai šmėžuoja. Įdomu kodėl? Ponas gydytojas sprogo iš pavydo ir nebeleidžia gerų būsimų gydytojų į mūsų palatą, o gal mes su Kristina turim baisiai nuobodžias, jų nedominančias diagnozes?

Išgirstu žemą balsą ir visa sustabarėju. Mano nugara užsidega nuo jo žvilgsnio ir užplūdęs kraujas pagyvina mano veido odą. Suprantu iš kart – visos mano repeticijos nuėjo veltui: nesugebėsiu rišliai ištarti nė žodžio. Amen. Atsisuku, suburbu pasisveikinimą, bet jis į mane net nežiūri. Puiku!

Jis kaip visada pirma prieina prie puikiai nusiteikusios katytės Kristinos, o aš atsakingai ruošiuosi artėjančiai apžiūrai: atsigulu į lovą, greit surišu plaukus į uodegą ir jokių ausinukų! Ūmai išsigąstu, pašoku nuo lovos ir užmetu akį į palangę – juk voko su Rubenso paveikslu nepaslėpiau! Bet iškart atsipalaiduoju: tarp išmėtytų žurnalų, popierinių gulbių ir sausainių pakelių jo nesimato. Palaiminga griūvu atgal į lovą. Dievas yra! Mes vakar su Kristina tiek prisikuitėm ant palangės berašydamos laiškus, kad dabar ten ir meška galvą nusisuktų.

Mano naktinio sapno herojus atsitraukia nuo palatos draugės ir rūškanu veideliu ima žingsniuoti manęs link. O, Dieve!… Ne!… Kristina šelmiškai pamerkia man akį ir išsišiepusi išeina iš palatos! Aš jai noriu šaukti: „Sustok, nepalik manęs vienos su juo!“, bet neišdrįstu ir jaučiu kaip širdis ima daužytis.

Ir kodėl aš papasakojau jai apie savo sapną?! Tau atsirūgs, brangioji, už tokį pokštą. Oi, atsirūgs…

Man darosi nejauku su juo dviese. Palata staiga tampa tokia mažytė, kad rodos tuoj susitrauks iki spintos dydžio. Tuoj mirsiu nuo įtampos.

Gydytojas Henrikas dar kartą pasisveikina su manimi ir maloniai pasiteirauja, kaip jaučiuosi. Nustembu. Išsitiesiu lovoje, bandydama atspėti, ar nepasigirdo jo malonus balso tembras ir vengdama akių kontakto atsakau, kad man viskas gerai. Mėginu nusiraminti ir kelis kartus giliai įkvepiu.

– Nebejaučiate skausmo skrandžio srityje? – rūpestingai klausia.

– Ne, gal tik kartais ir tai tik vos vos.

– Kaip su tuštinimusi? Išmatos ne juodos? – jo ramus žemas tonas mane ima kaitinti mano kraują, bet stengiuosi nuvyti tas nesveikas mintis.

– Ne, normalios spalvos.

– Apžiūrėsiu jus prieš išrašant, – tyliai taria ir jaučiu kaip ima kilti mano pulsas.

Gydytojas Henrikas iš kišenės išsitraukia gumines pirštines ir stabteli. Spokso į jas, varto rankoje. O, ne! Taip negali būti. Tik nesvarstyk, prašau, ar apsimauti pirštines, ar išsaugoti gamtą. Esi gydytojas ir turi laikytis visų higienos reikalavimų! Maukis pirštines, jei nenori, kad pacientė patirtų orgazmą apžiūros metu!

Jis vis dar vartalioja pirštines tarp pirštų ir mane apima silpnumas. Prašau, maldauju, užsimauk tas prakeiktas pirštines!

Jis išgirsta mano mintis ir lėtai ima temptis jas ant ilgų savo pirštų. Tas gumos garsas man primena prezervatyvo išėjimo į malonumų gyvenimą ceremoniją ir susigėstų nuo savo minčių. Gydytojas pasilenkia prie manęs ir aš nesąmoningai giliai įkvepiu jo vyriško odos, tabako ir bergamotės aromato mišinio. Ūmai užsinoriu prisiglausti prie jo ir sugerti į save visą jo kvapą… Aš tikrai nenormali. Neturėčiau taip reaguoti į mane gydantį gydytoją.

Jis pirštais švelniai pakelia abiejų akių vokus ir įdėmiai stebi mano akių obuolius, paprašydamas pasukinėti akis į šalis.

– Akys gražios, neturiu prie ko prikibti, – rimtai ištaria ir toliau klausinėja apie mano savijautą.

Ką jis turėjo galvoje „akys gražios“?

Jis šiandien man atidus ir švelnus, koks kad visada būna Kristinai. Gal jis bijodavo pasirodyti dėmesingas man, kad Kristinai nekiltų kokių nors įtartinų minčių? O kai jos nėra, jis gali būti savimi? Man staiga pasidaro taip gėda, dėl to laiško, kurį jam parašiau, tiksliau nupiešiau ir nesvarbu, kad jo neperdaviau, bet vis tiek jaučiausi bjauriai. Kaip greitai padariau neteisingas išvadas apie gerą žmogų.

– Gal galit pasikelti palaidinę? – dusliai paklausia. – Noriu apžiūrėti jūsų pilvą, – sukužda ir mano širdis smarkiai suplaka. Jaučiu kaip šiluma užplūsta kūną. Pasikeliu pižamą apnuogindama pilvą ir užsimerkiu. Jaučiu, kaip jo pirštai švelniai ima maigyti mano nuogą pilvą, ieškodami skaudamų taškų, bet niekas neskauda. Kiekvienas prisilietimas lyg palaima. Tik staiga, jis suima už kelnių juosmens ir… švelniai pasmaukia žemyn…

 

**************

IG – kamile_birge https://www.instagram.com/kamile_birge/

FB – Kamilė Birgė  https://www.facebook.com/Kamil%C4%97-Birg%C4%97-107975438521970

Wattpad – https://www.wattpad.com/user/KamileBirge

Užsisakyti „Vasaros desertų“ naujienlaiškį https://forms.gle/3pVLDw5bfMaPSZvPA

4 dalis

Viktorija

Išleidusios beveik visas mano santaupas iš banko kortelės ir nusipirkusios kalną naujų rūbų, su drauge kulniuojam namų link.

– Tu matei tos pardavėjos veido išraišką, kai matavausi paskutinę suknelę? Lyg būtų atsikandusi citrinos.

– Laura, juk artėjo darbo pabaiga. Ji – taip pat žmogus…

– Oi, oi, tu kaip visada motina Teresė. Tegul dirba savo darbą ir šypsosi, o ne bando išgrūsti lauk, – nepritardama palinguoju galva.

– Rodyk nuotrauką. Sakai, panašus į aktorių?

Atrakinusi telefoną, atkišu Laurai prieš veidą.

– O tu rupūže, rimtai kaip tas vampyras! Kuo vardu ten jis buvo… – mąsto net prisimerkusi. – Prisiminiau! Deimonas! Nors man visada labiau patiko Stefanas. Na, tau ir sekasi, drauge. O, kad man koks gražuolis kavos pasiūlytų…

– Ei ei, stabdyk arklius, juk turi vyrą ir vaiką! – tariamai pasibaisėju.

– Ką, jau ir pasvajot negalima? – pavarto akis. – Pas mus jau seniai romantiką žvakių šviesoje pakeitė sauskelnių keitimas. Džiaukis, kol dar neturi bamblių.

– Oi, Laura, na tu ir duodi, – draugiškai kumštelėjusi nusišypsau.

– Tik būtinai apsivilk tuos savo seksy apatinius, nes maža kas, – sukužda ir suokalbiškai mirkteli.

– Tau gal galvoj negerai? Jis mano odontologas ir išvis aš jo net nepažįstu!

– Na, vieną tavo kūno ertmę jis jau įvertino. Jau pusė darbo, – linksmai užsikvatoja draugė ir net išspaudžia juoko ašarą. Vos susilaikau reikšmingai nepasukiojusi piršto prie smilkinio, tad tik paspartinu žingsnį.

– Na nepyk,Vikute, aš tik pajuokavau.

Iš draugės rankinės pasigirsta praeitos vasaros hitas apie Kunigundą ir aš aukštyn kilsteliu antakius.

– Nieko nesakyk, gera daina, – skubėdama atsiliepti, į taktą susiūbuoja klubais. – Taip, taip, tuoj būsiu. Mišinuko vienas kaušelis, mėlyna dėžutė ant spintelės, – telefonu instruktuoja Laura.

Už kni so be garso, vien lūpomis išskiemenuoja ir staigiu judesiu  priglaudžia plaštaką prie kaktos.

– Na ką, turiu lėkt. Dominykas prabudo, dar dantys dygsta –  tai nėra ramybės nei dieną nei naktį, – liūdnai atsidūsta. – Išgersim kavos kitą kartą. Čiau, drauguže! – pasistiebusi pakšteli į žandą. – Duok žinot, kaip tas tavo pasimatymas! – nueidama dar šūkteli.

Pasimatymas… Ar tai tikrai pasimatymas? Lengvai nuraustu. Tik dabar suvokiu, jog per sąmyšį jam taip ir neatrašiau! Ot kvaiša! Nors… gal taip ir geriau. Tegul svarsto ar ateisiu, ar ne. Patenkinta savo sąmoju net sukikenu.  Pasiekusi namų laptinę, bandau sukrapštyti buto raktus ir išlaviruoti  neišmetusi nei vieno pirkinių maišelio ant žemės. Ir kur mano protas tiek pirkt? Už ką dabar mokesčius mokėsiu? Per tą daktarėlį mane iš buto išmes! Nuo tos minties net prakaitas išmuša. Mano dėmesį patraukia keistai atrodantis vyriškis. Akylai nužvelgęs mane, užgesina cigaretę bato kulnu ir pranyksta požeminiame mūsų daugiabučiui priklausančiame garaže. Staiga nupurto vakaro šaltukas. Reikia žiūrėt mažiau siaubo filmų, nes jau kankina paranoja.

***

– Tiesint ar palikt garbanas? Kaip manai? Tu šįryt kažkoks nekalbus, – ištariu,  priekaištingai nužvelgdama savo pašnekovą. Murkis tingiai pasilaižo priekines letenas ir pasirąžęs įsitaiso ant saulėtos palangės. Panašu, kad jam nelabai rūpi mano įvaizdis. Laurai skambint nenoriu, nes, užuot patarusi kaip šukuotis,  pradės pamokslauti, kaip svarbu nusidepiliuoti intymią zoną prieš pirmą pasimatymą. „Niekada negali žinot, kieno lovoj prabusi“, – pasakytų mano geriausia draugė. Atsirado sekso ekspertė – šypteliu. Marius yra pirmoji jos gyvenimo meilė ir, nors teigia priešingai, žinau, kad ir vienintelė. Nusprendžiu palikti savo natūralias garbanas, kurios jau siekia nugaros vidurį. Greitu judesiu užsisegu kūno spalvos liemenėlę, užsitraukiu tos pačios medžiagos kelnaites ir kritiškai įvertinu save veidrodyje. Genų rinkinį turiu ne patį geriausią: kiek per platūs klubai ir putli krūtinė, bandanti išsiveržti iš rūbų pirmai progai pasitaikius. O ir pilvukas galėtų būti plokštesnis, bet kur gi bus, kai valgau tiek saldumynų. Mūsų giminės moterys pasižymi moteriškomis linijomis, tad ir aš –  ne išimtis. Balintos kavos spalvos palaidinė paryškins mano šviesų gymį, o juodas prigludęs sijonas  – paslėps trūkumus. O jų, mano manymu, tikrai ne vienas: nemėgstu savo ilgų galūnių, amžiais kur nors užkliūvu, parklumpu ar kitaip prisidarau sau gėdos.  Kodėl negalėjau gimti tokia coliukė kaip Laura? Ji,  net pagimdžiusi sūnelį, rūbus perka XS dydžio. Nusmelkia pavydas. Ech, šiam gyvenime niekur nėra teisybės. Mano akys mažos, giliai įsodintos veide, o ir spalva – nei šis nei tas. Kaip pasakytų mano amžiną atilsį senelis – rūdžių spalvos. Nelabai romantiškas apibūdinimas, bet yra kaip yra… Akinius nešioju nuo penktos klasės, tad nepamenu savęs kitokios. Kelis kartus bandžiau įsidėti kontaktinius lęšius, tačiau nusprendžiau, jog tokia katorga –  ne man. Jausmas lyg savo noru vaikščiotum su stiklo šuke akyse. Prisiminus net silpna darosi. Brr… nusipurtau. Subtilus makiažas paslėpė mano bjaurias strazdanas (dar vienas išvaizdos minusas) ir suteikė romantišką įvaizdį.  Pala, pala, kokia dar romantika, juk net neaišku, ar jis ateis, o gal tik mausto mane? Nuo tokio scenarijaus susuka žarnas. Nagi, Vika, daugiau pozityvo! Bandau prisiminti paskutinę online jogos pamoką įmantriu pavadinimu “ septyni gyvybinės galios centrai” Tačiau sugriaudėjus pilvui suprantu, jog jei kas nors man ir atsivers šiandien,  tai tikrai nebus čakra…

Įpilu sauso ėdalo į katino dubenėlį, pastveriu rankinę nuo komodos ir aunuosi savo lakinius batelius, skirtus ypatingoms progoms.

 

Joris

Po velnių, kodėl telefonas turi išsikrauti tada, kai man labiausiai jo reikia? Prabudęs suprantu, kad jau beveik pietų metas, o mano žadintuvas nesuskambėjo. Nereikėjo vakar taip ilgai tįsoti prie kompiuterio ekrano, juk paprastai prabundu anksti ir be įkyraus signalo. Šokęs iš lovos, paknopstom puolu į vonios kambarį. Vis dar mieguistas mano kūnas vienoj vietoj iškalbingai sustangrėjęs. Ne dabar, drauguži, tariu atsukdamas šalto dušo srovę. Atvėsinęs kūną, išlipu iš kabinos, apsijuosiu strėnas rankšluosčiu ir pasilenkiu prie kriauklės su dideliu veidrodžiu.  Greitai išsivalęs dantis, imu skustis trijų dienų šerius. Baigęs švarintis, įžengiu į miegamą ir  parklumpu ant kelių priešais lovą. Na, kurgi nukišau antrą kojinę, galiu prisiekti, kad vakar palikau kažkur čia.

– Štai, kur tu, – stveriu nenaudėlę ir lengviau atsikvepiu, tačiau pakėlęs prie nosies vis tik nusprendžiu išsipakuoti naują porą. Išsirinkęs juodus laisvalaikio džinsus ir baltus marškinius su vos pastebimomis juostelėmis, siekiu jau spėjusio pasikrauti telefono. Po galais, jau beveik dvylika, vėluosiu. Naujų žinučių nėra, vadinasi, pasimatymo neatšaukė. Vienas taškas mano naudai, – pergalingai nusišypsau. Nepamenu, kada taip jaudinausi prieš susitikdamas su moterim. Juk ne pirmas kartas. Ko čia taip praskydau? Niekaip negaliu išmesti iš galvos gražuolės garbanės, o dar tas jos žvilgsnis… Nors ne tik akys pas ją gražios –  reikšmingai išlenkiu antakį aukštyn ir mano džinsai pasidaro šiek tiek per ankšti. Net svarsčiau nupirkti gėlių, bet pasirodyčiau kaip koks romantiškas liurbis. Ne, gėlių nereikia, užteks kavos šiam kartui. O dar bus kitų kartų? Tikiuosi. Paskubomis išlėkęs iš namų spusteliu mašinos pultelį ir nieko nelaukdamas sėduosi už vairo.

3 dalis

Goirų sugrįžimas

Dargas

Senajame šeimos dvare nesilankiau daug metų, tiksliau paskutinį kartą buvau čia atvykęs per pirmą pasaulinį karą, kai miestelis buvo niokojamas įniršusių karių, o aš džiugiai stebėjau visko eigą. Galbūt pasirodysiu keistas, bet man patinka tas chaosas, kuris kursto nerimą, pagiežą. Kartais užtenka vienu pirštu sukurstyti didžiausią karą ar žvilgsniu išgąsdinti tiek, kad žmogus nustotų kalbėti iki pat gyvenimo galo, tačiau pastarojo amžiaus žmonės tapo išpuikę, visko pertekę kiaulės. Jie tapo gobšesni net už mane. Kartais stebiuosi jų tuštybe. Atrodo, nugyvenau ne vieną amžių, pakeičiau ne vieną tapatybę, tačiau dar niekada nemačiau tokios tuštybės mugės, kokia vyksta pastarajame amžiuje. Praktiškai man nebereikia sėti chaoso, jis visur išplinta savaime, o man belieka stebėti, kad žmonės įsinarpliotų į ko didesnes problemas. Neilgai trukus viskas pasikeis ir žemėje įsiviešpataus mūsų, požemių padarų, kultas. Pagaliau įgyvendinsiu tėvo užduotį ir gausiu ramybę. Patenkintas sėdėjau senoviniame krėsle ir traukiau cigarą, įsišiepęs nuo ausies iki ausies. Šis miestelis buvo puiki terpė vešėti blogiui, niekas net neįtarė, kad kelių mėnesių bėgyje viskas pasikeis. Su džiaugsmu spoksojau į gaisro pašvaistę tolumoje ir pergalingai juokiausi girdėdamas žmonių klyksmus ir aimanas. Juokiausi balsu, vienu piršto judesiu sukeldamas vėjo gūsius, kurie nešioja degančias žiežirbas aplinkui, o žmonės paklaikusiomis akimis stebi, kaip kyla naujas gaisro židinys kitame pastate. Tai buvau aš, tas niekšas, negrynaveislis, maišytas velnio ir mirtingos burtininkės sūnus, kuris, kad įtiktų tėvui pamynė savo žmogišką pusę ir tapo tikru šėtonu. Bent jau tokia buvo mano fasadinė pusė, o kas slypėjo viduje – vienas velnias težino. Turėjau įtikti tėvui, kad pagaliau gaučiau laisvę ir ramybę. Man patiko gyvenimas žemėje, nenorėjau grįžti į požemius. Turėjau pasiekti savo tikslą bet kokia kaina. Tačiau visuomet yra mažas bet ir iki pilnos laimės trūksta mažo mažyčio sraigtelio – gyvybės akmens. Kai daug šimtmečių atgal, sudeginau paskutines sergėtojas, sūnų paverčiau ąžuolu girioje, gyvybės akmuo kaip skradžiai į žemę prasmego. Ištikrinau kiekvieną prakeiktą girios kampelį, kiekvieną Grožių miestelio centimetrą, tačiau jo niekur neradau. Akmens paieškas tęsiau ir visoje Lietuvoje, tačiau – nieko. Nejau susimoviau, nejau viskas veltui? Gal Vilda turėjo daugiau vaikų? Gal yra dar gyvybės sergėtojų? Ne, negali būti. Jausčiau, jei kur nors aplinkui bastytųsi tokia tyra būtybė, kaip gyvybės sergėtoja, tačiau jokio jausmo, nieko. Man nepatiko Vildos žodžiai ištarti prieš mirtį, kuriuos girdėjau tik aš „Tavo viešpatavimui ateis galas ir šviesa išstums tamsą pačiu nepriimtiniausiu būdu. Tu kentėsi labiau nei aš degdama, atmink tai“. Ji buvo protinga moteris, tikrai protinga, jos klastos neišaiškinu jau daugiau nei 800 – tus metų, o mano laikas tiksi. Tikrai nenoriu su visam grįžti į šešėlius, kai galiu gyventi turėdamas viską ir galėdamas valdyti, tas visas kvailas gyvas būtybes.

Žinoma, yra nepatenkintų mano viešpatavimu ir valdžia, jie pyksta ir nesutinka su mano įvestomis taisyklėmis. Tai niekingi demonai ir juodieji magai, kurie kartais sukyla prieš mano valią, tačiau su jais susidoroju be pasigailėjimo, ir viskas galiausiai baigiasi tuo, kad prakeiktieji keliauja tiesiai į pragarą. Niekada nesitaiksčiau su jokiais išsišokėliais, nors manęs maldaudavo, kad pasigailėčiau, tačiau buvau puikus kankinimų meistras, sukurdavau jiems pačią tikriausią kankynę, kokią sunku įsivaizduoti. Negalvokit, kad laupydavau nagus, ar iki numirimo kutendavau juos plunksna. Tikrai ne. Kiekvienas žmogus ar bet koks gyvas sutvėrimas, savo galvoje turi asmeninio pragaro viziją, o man paprasčiausiai reikėdavo pažvelgti giliau ir pasinaudoti jų pačių iliuzija. Manau, net sunku įsivaizduoti, kiek žmonių bijo tamsos, bijo kirmėlių, bijo nuskęsti ar uždusti. Dabartiniais laikais žmonės daugiausia bijo mirties, ar, kad neteks viso turto. Tai jų didžiausios baimės. Aš tai klastingai naudodavau savo tikslams: sukūriau galingą  imperiją, stabilų verslą, išnaudojau patiklius gobšius žmones savo reikmėms. Bet kartais to negana. Po šitiek šimtmečių imu suprasti, kad noriu kažko tokio, kas sujaudins, kas vėl įžiebs norą gyventi ir mėgautis gyvenimo malonumais, tačiau dar nesuradau to laimės krislo. Gal radus gyvybės akmenį ir jį sunaikinus, pagaliau rasiu ramybę ir laimę? Gal pagaliau būsiu pripažintas savo padermės atstovų, kaip pilnavertis tos sistemos narys ir nebereikės nagais, bei ragais kovoti dėl vietos po šia prakeikta saule?

Visi tikriausiai velnią įsivaizduoja kaip baisų padarą, dviragį, siaubingai klaikaus veido savininką, bet ne. Tai ne tiesa – velnias yra kiekvieno gyvo padaro atspindys. Kiekvienas žvelgdamas į veidrodį mato ne tik save, bet ir tą tamsią savo pusę, kurią drąsiai galima pavadinti velniškuoju pradu. Ir pats, kas kartą turiu žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje, kuris patikėkit, tikrai šlykštus. Paprasti mirtingieji to nemato, jiems aš stulbinančio grožio vyras, skausmingai ryškių mėlynų akių, akinamai baltų, tiesių dantų, tamsaus gymio, kiek per aukštas, net per liesas, o tikroji mano esybė atrodo kitaip: raudonos, krauju pasruvusios akys, aštrūs dantys ir tamsa sklindanti aplink mano materialųjį kūną. Tai mano velniškasis pradas, kuris tikriausiai tūkstantį kartų baisesnis, nei vaizduojama. Ir mano gyvenimas ne visuomet toks linksmas, greičiau nuobodus. Šitiek amžių kankinti kitus, prižiūrėti visas giltines ir demonus, bausti nusikaltusius, kelti chaosą, klausytis amžinų aimanų, kurios aidi mano galvoje kaip priminimas, kas aš esu – labai vargina. Kartais norėdavosi tiesiog užmigti, pailsėti, tačiau man tai neįmanoma. Aš nemiegu. Naktį dažniausiai virstu varnu ar vanagu, sklandau apylinkėse, ieškau gyvybės akmens, medžioju, gąsdinu. Tačiau ir tai pabosta. Žinoma, galėčiau pasinaudoti prigimtimi ir tapti labiau žmogišku, tačiau, tokiu atveju manęs lauktų baisi egzekucija už nusižengimą sistemai. Tikrai ne vienas požemių karalystės padaras laukia, kada suklupsiu, padarysiu klaidą ir mano galva lėks nuo giljotinos kardo.

Kai grįžau į dvarą, miestelyje gyvenimas pasikeitė visu šimtu procentu: ėmė dingti žmonės, gaišti gyvuliai, vyko kitokios gamtos anomalijos, miškuose dingo žvėrys. Prie kai kurių anomalijų prikišau nagus aš, bet žmonių dingimas – ne mano stilius. Tai kėlė rimtą nerimą, tačiau dabar neturėjau laiko aiškintis kur čia šuo pakastas. Didžiausias galvos skausmas buvo nerastas gyvybės akmuo ir artėjanti tūkstantmečio kometa, kuri praskris pro žemę greičiau nei už dviejų mėnesių. Iki to laiko turėjau surasti gyvybės akmenį ir įdėti jį į skeptrą, tačiau kaip turiu jį surasti, jei neradau iki šiol? Šis varginantis reikalas nedavė man ramybės, tačiau turėjau ir „žmogiškų“ rūpesčių, tokių kaip duoklės atidavimas vietos gyventojams. Nors buvau tamsos atstovas, tačiau visais laikais stengiausi išsaugoti balansą tarp šių dviejų pasaulių, be to velniškai mėgau linksmybes, tad pastaruoju metu dvare rengdavau ne tik pobūvius, anapusinio pasaulio atstovams, kurie sėkmingai gyveno žemėje, aukštuomenei, bet ir griausmingus muzikos festivalius žmonėms. Žinoma, man patikdavo stebėti kaip žmonės besilinksmindami ne tik susipykdavo, bet rasdavo laiko meilei ir peržengdavo ribas. Nors nežinau to jausmo,  kurį vadino meile, apie kurį rašė ne vienas garsus poetas, dėl kurio žūdavo ištisos civilizacijos, ar būdavo pasirengę mirti mylimieji. Man buvo svetimi tokie sentimentalūs jausmai, buvau tuščias ne tik išore, bet ir vidumi, nors nevengiau kūniškų malonumų – man jie net labai patiko. Būdavo lengva gauti bet kurią moterį, kuri krisdavo man į akį, tačiau tai neteikė tos aprašomos euforijos, apie kurią rašė Šekspyras, Hardis ar Tolstojus. Nemeluosiu, kartais taip norėjosi būti paprastu žmogumi, norėjosi suprasti ką reiškia mylėti, būti mylimam, tačiau žinau, kad niekada to nesužinosiu. Juk neturint širdies mylėti neįmanoma, tiesa?

  • Bose, turime problemą, – pabeldęs į duris užėjo Gvidas. Gvidas buvo vienas iš mano pavaldinių, kuris paskui mane atsekė iš pragaro gniaužtų. Jį būtų galima vadinti įvairiai: demonu, velniu, puolusiu angelu, tačiau jis buvo vienas ištikimiausių mano bendražygių.
  • Kokios problemos gali būti? – atsainiai paklausiau.
  • Vėl dingo žmogus.
  • Kur? Kada?
  • Vakar naktį, o dabar dar ir gaisras. Miestelėnai jaučią įtampą ir pradeda įtarinėti jus, nes visos anomalijos prasidėjo, kai grįžote į dvarą.
  • Tikrai, įdomu, – abejingai atsakiau, nors pradėjo imti nerimas. Pastarąjį šimtmetį paskui mane driekėsi mirties ir negandų šleifas, nors stengiausi per daug neišsiskirti iš aplinkos. Daug keliavau po pasaulį tirdamas skirtingas kultūras ir aiškindamasis senovės paslaptis, ieškodamas išeities iš šios nepavydėtinos situacijos, kurioje murdausi jau kelis šimtmečius.

Išdundėjau iš kabineto, užnugaryje palikdamas Gvidą ir virtęs varnu išlėkiau iš dvaro. Apskridau visus Grožius, apžiūrėjau gaisravietę. Ten vis būriavosi žmonės, stebėjo neeilinį reginį. Galėjau užuosti giltinės esybę, ji tikrai buvo netoliese, tačiau ne jos būdui surengti tokį šviesų šou. Vėl pakilau į dangų ir skridau girios link. Nutūpiau ant aukščiausio ąžuolo ir žvalgiausi aplinkui tikėdamasis išvysti tai, ko ieškau, tačiau girioje buvo ramu. Visiška tyla. Nebuvo girdėti nei ūbaujančių pelėdų, nei krebždančios pelės, nieko. Dar kartą apskridau didelį ratą aplinkui ir nutūpiau ant kito medžio šakos. Po kelių akimirkų iš krūmų išlindo lapė ir galiu prisiekti visais demonais, kad ji pažiūrėjo į mane su tokiu žmogišku baugumu. Kiek pastebėjusi mane vėl vikriai dingo krūmuose. Miške tikrai būta kažko antgamtiško, jutau tai. Tas kažkas kėlė baimę ir grėsmę, nenorėjau čia būti, atrodo, kažkas varė mane lauk. Nusklendžiau prie to ąžuolo į kurį paverčiau Vildos sunų. Jis galingomis šakomis rėmėsi į dangų. Vis dar galėjau girdėti jo prašymą išvaduoti iš šios kankynės, tačiau tai buvo jo asmeninis kalėjimas, skaistykla. Jis turėjo atpirkti savo giminės linijos kančias, todėl jau daugiau nei pusę amžiaus, kankinasi tokioje vegetacinėje būsenoje. Žinoma, nebuvau visiškai nužmogėjęs, dažnai su juo kalbėdavau, pasakodavau jam apie pasaulį, koks žydras dangus ir kaip tą dangų raižo lėktuvai. Man kalbant, jis tylėdavo ir klausydavo manęs, tačiau po tokių kalbų, imdavo raudoti. Labai retai jis pats manęs paklausinėdavo apie pasaulį ir viską, kas jame gražaus, tačiau paskui kelis dešimtmečius, net nesivargindavo bendrauti, tik aimanuodavo. Ir šiandien jis nekalbus, girdžiu tik maldą ir kreipimąsi į Perkūną, kad nutrenktų jį savo žaibo botagu, tačiau jis nežino, kad Perkūnas paliko žmones likimo valei. Pasisveikinau su Gojumi ir nesulaukęs atsakymo apsižvalgiau aplinkui – visur tamsa ir nieko daugiau. Įprastomis aplinkybėmis nekreipčiau dėmesio, tačiau pats puikiai supratau, kad artėja kometos pasirodymo laikas ir visi kas žino apie gyvybės akmens galią dabar mėgins jį surasti ir galias pasitelkti savo pusėn. Negalėjau to leisti, bet žinoma ne dėl to, kad man rūpėtu žmonija ir jos likimas, man rūpėjo mano gerovė. Tupėjau medyje ir mėginau suprasti kas čia vyksta, tačiau buvo sunku suvokti kokia grėsmė atsivijo mane į šį kraštą. Beveik paryčiais grįžau į dvarą ir bibliotekoje ėmiau ieškoti senojo amžiaus užrašų, kuriuos kruopščiai saugojau. Tikrai užrašuose turėčiau rasti kažkokios vertingos informacijos, kuri padėtų išnarplioti šį rebusą. Už akių užkliuvo tolimiausiame lentynos kampe padėta knyga, rudais odiniais viršeliais, perrišta raudonu kaspinu. Tai Vildos šeimos knyga. Paėmiau ją iš jos prieš uždegant trobelę. Paimu ją iš lentynos ir atverčiu – kaip visuomet tuščia. Jokio žodelio… Visi įrašai užslaptinti magija. Kiek kartų mėginau išsiaiškinti, kas joje parašyta naudodamas savo galias, visame pasaulyje ieškojau raganų, kurios burtų pagalba panaikintų kerus, tačiau šie kerai nenugalimi. Niekas nepadėjo. Prisėdau ant palangės ir laikydamas knygą spoksojau į bundančią dieną. Į mane iš laukų žiūrėjo ta pati lapė, kurią mačiau girioje. Ji mane stebėjo, o vėliau nusisukusi vėl dingo tolumoje.

  • Ir kas gi tu, mieloji? – garsiai paklausiau.

3 dalis

Mergina atsisuka į mane ir matau, kaip išsiplečia jos pilkos akys atpažinus. Akivaizdu nesuklydau.

– Vėl tu, – šūkteli ji labai nediskretiškai.

– Taip aš, – demonstratyviai nužvelgiu ją aptemptais džinsais ir leopardiniais aukštakulniais, sėdinčią ant aukštos baro kėdės, pro atsegtą odinį švarką matosi laisvai krentanti palaidinė gilia iškirpte ir smulkus blizgutis, pranykstantis kažkur tarp krūtų, – o tu pasikeitei, – pritariamai kilsteliu antakį, – pažinau, tik iš balso. – Taip atrodydama ji nė iš tolo neprimena to vaikinuko oro uoste. Žvelgdamas į kietą kuodą ant pakaušio ūmai suprantu, kodėl kepurė tada stačia stovėjo ant galvos.

– Tai kur gi ne, – vėl nusisukusi, kaip sėdėjo prieš tai, ignoruodama mane siurbteli per šiaudelį savo kokteilio.

– Užimta? – teiraujuosi rodydamas į tuščią kėdę šalia jos.

Mergina abejingai trukteli pečiais ir aš tai priimu, kaip kvietimą prisėsti.

– Aš Killian, – prisistatau, nors niekas net nesiklauso.

– Laura, – burbteli per petį.

Pastatęs kokteilį smalsiai pažvelgiu į merginą.

Lora? – sudvejoju. Tam jos CV tikrai, kažkaip kitaip buvo parašyta. Vardas abiejuose sutapo.

Mergina iššaukiamai pakelia smakrą ir pagaliau atsisuka visu kūnu. Jai keliais brūkštelėjus per manuosius kažkoks malonus virpulys nubėga šlaunimis.

– O kas blogai su mano vardu?

– Visiškai nieko. Puikus vardas, Lora, – užtikrinu ją, – Iš kur tu?

Matau, kaip net prisimerkia svarstant turbūt ar sakyti, ar ne.

– Iš Lietuvos, – galiausiai prisipažįsta ir aš nesusilaikęs šypteliu, šito nemeluoja. – O tu? – lyg prisiminus dar pasiteirauja manęs.

– Iš Šveicarijos, – atsakau.

– Ženevos?

– Ne visai, – patikslinu, – iš Valė.

Linkteli patvirtindama, kad suprato, nors man kyla įtarimas, jog ji net neįsivaizduoja kas yra Valė. Ūmai apsidairau.

– Su kuo tu čia? – tikiuosi, nepaaiškės, kad užėmiau, pavyzdžiui, jos vaikino vietą, būtų labai nesmagus momentas.

Matau, kaip keičiasi veido išraiška ir ne į gerą. Suprantu, kad mano klausimas ją kažkodėl papiktino.

– Mergina negali tiesiog viena išeiti į miestą išgerti kokteilio? – teiraujasi ji taip stipriai keldama balsą, kad į mus net atsisuka pasižiūrėti.

Kilsteliu abi rankas į orą lyg pasiduodamas.

– Žinoma, kad gali. Aš taip pat vienas čia, – priduriu taikiai, lyg norėdamas sušvelninti situaciją. – O tu labai feministiška, – ūmai paerzinu ją ir nesusilaikęs šypteliu, kai pamatau, kad ji dar labiau supyksta. – Aš taip pat feministė, – patikinu merginą, neleisdamas įsiterpti, – ir dar lesbietė.

Ji iš pradžiu nutyla lyg pasimetusi ir matau, kaip lėtai lūpose nušvinta šypsena, supratus mano pokštą, – Tu smauglį tarp kojų turi, kokia tu lesbietė?

– Oi, tik nepradėk body shamingo, – apsimestinai įsižeidžiu, – galėčiau parodyti jo privalumus, – ir neva gundydamas pakilnoju į viršų abu antakius. Jai pradėjus juoktis suprantu, mergina turi humoro jausmą vis dėlto.

– Kitą kartą, – neva pažada ji ir stipriai patraukia per šiaudelį tirpstančių ledukų praskiesto gėrimo. Galbūt aš klystu, bet tai, kaip nenuleisdama nuo manęs akių ji apžioja tą šiaudelį, manau, ji su manimi flirtuoja.

– Tu čia pirmą kartą? – pasiteirauju. Ji pritariamai linkteli, – tai iš kur žinai apie kokteilį, kurio nėra gėrimų meniu? – reikšmingai pažiūriu į jos apytuštę taurę ir vaisių joje.

Mergina nusijuokia.

– Draugė pasakė, kur nueit ir ką išgerti.

– Puiki tavo draugė, – pritariu pabaigdamas ir savo gėrimą.

Pamažu įsisiūbuoja pokalbis, aš dar užsakau “to paties” iš kart sumokėdamas ir nė nepajuntu, kaip bėga vakaras. Kartas nuo karto sugaunu smalsius kitų vyriškių žvilgsnius ir išpučiu besididžiuodamas krūtinę. Įspūdinga moteris. Man pasisekė, kad galiu šį vakarą leisti jos draugijoje.

Kokteiliai susuko man galvą visiškai ir aš užsimiršęs nežinia kelintą kartą akimis nužvelgiu pašnekovę, lėtai myluodamas žvilgsniu. Įsivyrauja tyla. Pakėlęs galvą matau ją smalsiai stebinčią mane. Putain, prigavo.

– Kaip manai, kuri tavo kūno dalis yra gražiausia? – klausiu, taurę prisitraukdamas arčiau savęs kaip skydą.

Mergina gundomai šypteli. Alkūne besiremdama į stalą, atsilošia kėdėje, demonstratyviai užsimesdama koją ant kojos, pati meta į jas reikšmingą žvilgsnį.

– Ta prasme, tu čia rimtai to klausi? – iššaukiamai pasiteirauja ji.

Užsikvatoju, dar kartą ją nužvelgdamas. Tas dailias, džinsais apmautas kojas ir ant pirštų galiukų valiūkiškai siūbuojamą aukštakulnį batelį. Na ir šelmė.

– Kokia tu paprasta, – susižavėjęs tariu, žiūrėdamas į akis, ir nė nepajuntu, kaip kyla nenumaldomas noras ją pabučiuoti.

Tačiau ji ūmai surimtėja, neva piktai pastatydama kokteilį ant baro:

– Žinoma, kad protas!

Iš netikėtumo net suprunkščiu ir įsijuokiu beveik iki ašarų. Nepamenu, kada tiek juokiausi. Dar ir šmaikštuolė. 

Aš žuvęs. Ji graži, linksma ir negana to, galiu daryti prielaidą, kad dar ir protinga. Ir kuo ilgiau žiūriu į ją, tuo ji man tampa dar gražesnė. Tada suprantu, kad turiu paklausti, kai ko labai svarbaus ir tiesmuko. Tad nugėręs gerą gurkšnį ryžtuosi:

– Sakyk, kiek tu vaikinų iš viso turi?

Ji kilsteli antakį ir, kaip ir reikėjo tikėtis, nė kiek nepasimesdama atlenkia pirštą, tada antrą, trečią, – pasijuntu lyg smūgį būčiau gavęs į saulės rezginį, – o tada išskleidusi abi plaštakas pradeda juoktis.

– Man vaikiną lengviau susirasti, negu darbą.

Neva pritariamai šypteliu ir užgerdamas nuryju kartėlį. Nesikuklina panelė. Be abejo, ji turi vyrus, šliaužiojančius keliais paskui ją. Bet iš kitos pusės, jei ji vaikinus skaičiuoja ant abiejų rankų pirštų, gal kaip tik nieko rimto? Tada nusijuokiu iš savęs, lyg labai rimtas būčiau aš pats. Ūmai susidomiu supratęs, ką ji dar pasakė.

– Ieškai Ženevoje darbo?

– Jau radau, – pergalingai šūkteli ji, net akys iš laimės blyksteli.

– Tai, kad ir su darbu problemų nebuvo. Sveikinu, – iškeliu savo taurę. Padariusi tą patį dzinkteli krašteliu.

Žiūriu įdėmiai į merginą, ją vertindamas. Bandau prisiminti, kas buvo tame jos CV parašyta ir pasigailiu, kad taip neatidžiai skaičiau.

– Tu tikrai neeilinė moteris, nė nesistebiu, kad tau taip gerai viskas sekasi.

– Oi, – atsidūsta mergina, – kad tu žinotum. – Ir jos linksmu veidu nuslenka šešėlis.

Panašu į tai, kad mes visi turime paslapčių.

Smiltė

Vakaras, bėga daug smagiau, nei tikėjausi. Pašnekovas pasirodo ir linksmas, ir įdomus. Matau, kaip vis nužvelgia mane, kai galvoja, kad nematau. Pastebiu, kaip sublizga jo akys, aprėmintos ilgomis blakstienomis, man įsidedant kokteilio šiaudelį į burną ir kaskart, kai jį sukandu dantimis prieš patraukdama, susiraukia jo veidas, lyg iš skausmo.

Smagu man jį taip erzinti. Viduje net sukunkuliuoja džiaugsmas, kad šitas aukštas dailus šveicaras kampuotu smakru vakarą leidžia mano, Lietuvos kaimo mergelės, kompanijoje. O aš dar taip nenorėjau eiti. Įdėmiai nužvelgiu vyrą. Pirmą kartą oro uoste jo gerai turbūt net neįvertinau, o šiandien prieš mane sėdėjo modernus džentelmenas, gerai gulančiu švarku, užmestu tiesiog ant baltų marškinėlių ir džinsų. Avintis baltais sportbačiais. Pakeliu galvą aukštyn, šonuose trumpai pakirpti plaukai, ant viršugalvio palikta ilgesnė kupeta sušukuota atgal. Turbūt dar ryte nuskustas veidas pasidengęs penktos valandos šešėliu. Kilstelėjusi žvilgsnį nuo adomo obuolio prie skaidrių akių suprantu, kad mane pričiupo stebinčią. Nesislėpdama šypteliu, jis pats žino kokį poveikį daro moterims. Pritariamai žybteli jo akys.

– Kokioje sferoje dirbi? – paklausiu vėl įsidėdama į burną šiaudelį.

– Viešbučių sektoriuje, – atsako stebėdamas mano burną.

– O ką tiksliai darai?

Vyras sarkastiškai nusijuokia, patraukdamas lūpos kampą ir pažvelgia į taurę rankoje.

– Viską.

Įdėmiau įvertinu jo apsirengimą. Turbūt bus koks viešbučio administratorius, padarau išvadas ir nusprendžiu daugiau nekamantinėti.

– O tu? – paklausia jis.

Ūmai susimąstau apie savo naujas pareigas, organizuosiu Alain susitikimus, priiminėsiu svečius, nešiu jiems kavą ir darysiu viską, kas liepiama.

– Aptarnavimo, – burbteliu, nurydama didelį gurkšnį.

Vyras nieko nesakydamas linkteli.

Po pertraukėlės vėl smalsiai pažvelgia į mane.

– Tai sakai iš Lietuvos esi, – susimąsto, – Maža šalis su labai didele istorija.

Besididžiuodama išsišiepiu.

– Istoriją tikrai didelę turime.

– Aš beje moku keletą žodžių lietuviškai, – patenkintas sako jis man, ir tai, kaip viltingai šypsosi, suprantu, kad turėčiau pasidomėti, kokie tie žodžiai, tik aš visai to nenoriu. Jei jis dabar pradės keiktis, arba vardinti intymias kūno dalis, atsistosiu ir išeisiu. Šiaudeliu sumygusi Passion fruit vaisių, įkvepiu ir ryžtuosi.

– Kokie tie žodžiai?

– Duonytė, sviestukas, braškė, – vardija jis ir aš nustebusi išpučiu akis.

– Dar ir mažybine forma. Kas išmokė? – klausiu pakeldama antakius ir pačiai pasidaro keista, kaip nemaloniai spusteli krūtinę vien pagalvojus, kad galbūt jo gyvenime yra kita lietuvė moteris?

– Kolegė, – sako jis, – dirbo kažkada pas mus studentė mergaitė iš Lietuvos. Vis valgydavo ką nors, kai aš ją matydavau, tai tokius ir žodžius žinau.

Nepajuntu, kaip su palengvėjimu iškvepiu. “Studentė mergaitė”, ne mergina.

– O daug lietuvių dirba pas jus? – pasidomiu lyg niekur nieko.

– Man kol kas teko susidurti tik su viena.

Kurį laiką įsivyrauja tyla ir tik dabar suprantu, kad bare, lauke negroja muzika, tik viduje. Keista ta Šveicarija. Nužvelgiu visus susirinkusius ir suprantu, kad laikui bėgant sumažėjo žmonių, o visi esantys sprendžiant pagal formalią aprangą, akivaizdu, čia tiesiai po darbo.

Vėl sutelkiu dėmesį į savo pašnekovą. Stebėdama, kaip kažką galvodamas perbraukia pirštu per taurės kraštą, pakelia akis.

– Vilnius, taip? – paklausia ir nelaukdamas atsakymo tęsia toliau, – jūs jau nuo kelintų Europos sąjungoje? – nustebusi trukteliu pečiais, pamenu, kad tai vyko, tiksliai nepamenu kelintais. Jis prisimerkęs kažką pagalvoja, – man atrodo 2004 Baltijos šalys tapo narėmis, kartu su Lenkija ir kitomis.

– Taip taip, – greitai patvirtinu, – esame Šengeno zonoje ir priklausome Nato, – tik tikiuosi, kad manęs nepaklaus, ką apie Šveicariją žinau.

Tada prisimenu dar kai ką:

– O žinai, kad Lietuva savo plotu už Šveicariją didesnė?

Vyras susiraukia taip, lyg būčiau pasakiusi, kad jo kiaušiniai maži.

– Rimtai? – netiki jau išsitraukdamas telefoną ir matau, kaip atsiverčia Wikipedijos puslapį.

Cha!  Nusijuokiu mintyse ir garsiai patraukiu per šiaudelį pabaigdama savo kokteilį. Belieka tikėtis, kad neapsirikau.

Pūstelėjus vėjui, ūmai sudrebu ir užsisegu striukę. Į vakarą apgaulingai atvėso.

– Tikrai didesnė, – pritaria pakeldamas nustebusį veidą į mane, – bet kaip populiacija sumažėjo pas jus.

Patraukiu pečiais, ką aš galiu pasakyti, tikrai nesitikėjau, kad šį vakarą diskutuosime politologijos temomis. Šveicaras, – diagnozuoju atsistodama. Tiek čia to linksmumo su juo.

– Ne visi lietuviai gyvena Lietuvoje,  – užsimetu ant peties rankinę, – Ačiū už smagiai praleistą vakarą, – draugiškai šypteliu, – aš jau turiu eiti.

Taip smagiai pradėjom, o taip nuobodžiai viskas pakrypo.

Jis nustebęs net atsilošia, o tuomet truktelėjęs švarko rankovę aukštyn žvilgteli į rankinį laikrodį. Akies krašteliu ciferblate atpažįstu mažą karūnėlę. Neprastai, kaip viešbučio darbuotojui, turbūt netikras.

– Tai kad ir man jau laikas, – susizgrimba jis, – O kur tu gyveni?

– Čia netoliese, – parodau pusę, iš kurios atėjau.

– Tai aš tave palydėsiu, – taria atsistodamas ir nuo kėdės atlošo sugriebia savo striukę.

– Nereikia! – iš kart užprotestuoju.

Vyras įdėmiai pažiūri į mane iš viršaus ir tik dabar suprantu, kaip arti vienas kito esame. Nuleidžiu galvą, atsikrenkščiu ir įkvėpdama pajuntu prieskonių, odos ir tabako mišinį. Kaip ir tada oro uoste, tas kvapas sodriu viskiu pasklinda mano gyslomis sušildydamas. Širdis smarkiau sutvaksi.

– Man vis tiek į tą pačią pusę, – taria šiek tiek kimstelėjusiu balsu. Vėl pakėlusi akis sutinku draugišką šypseną ir veriantį žvilgsnį. Kai jis taip žvelgia į mane, suprantu, kad sutikčiau su viskuo, – Eime? – paragina šiltu delnu priliesdamas liemenį ir toje vietoje net šiurpas nubėga. Nieko daugiau nesakydama žengiu žingsnį, savininkiškai prilaikoma jo rankos. Nugaros raumenimis atrodo intymiai jaučiu kiekvieną jo šiltą pirštą. Negaliu pasakyti, kad man tai nepatinka. Besibraunant tarp žmonių link išėjimo, sutinku smalsius merginų žvilgsnius ir aukščiau iškeliu galvą. Taip, jis su manimi.

 

Killian

Lėtai einame gatve. Turiu dar valandą laiko. Ūmai save sugaunu galvojant, kad kai pirmadienį būsiu Ženevoje, norėčiau ir vėl pasimatyti su mergina.

Iš niekur pakilęs vėjas smelkiasi po rūbais ir aš užsisegu striukę. Atpūstas oras nuo ežero maloniai glosto šnerves.

– Žiūrėk, fontanas! – šūkteli ji, viena ranka rodydama tarp namų atsiskleidusį vaizdą, kita išsitraukdama telefoną.

Jai atsitūpus ir nuo grindinio fotografuojant miesto pasididžiavimą man užgniaužia kvapą atsivėręs vaizdas, tik aš ne į fontaną žiūriu.

– Nori prieiti arčiau? – pats nustembu, kad pasiūliau. Kada buvau po fontanu?

Tačiau mergina neigiamai papurto galvą.

– Ne, sušlapsime. Vėjas į mūsų pusę, pažiūrėk.

Atsigręžęs į fontaną matau srovę, pasisukusią ir užliejančią visą akmeninį molą.

– Ar žinai, kad per sekundę į 140-ties metrų aukštį, į orą yra išstumiama 500 litrų vandens.

Mergina pasuka galvą nuo telefono į mane ir smalsiai žvelgdama iš apačios atsistoja.

– Visi šveicarai žino tokias detales mintinai?

Nusijuokiu, truktelėdamas pečiais ir parodau ranka į “Mont blanc” tilto pusę.

– Anksčiau originali fontano buvimo vieta buvo štai ten, industrinėje miesto dalyje už tilto ir vanduo buvo naudojamas hidrauliniam elektros tinklui vėsinti. Tiesa, tuometinis mechanizmas į aukštį išstumdavo vos 30-ties metrų srovę, – matydamas kaip ji kažką įjungia telefone, įsižeidęs pasitikslinu, – tau neįdomu?

– Ne-ne, žinoma įdomu. Tikrinu ar Wikipedija nepridarė klaidų, – pradeda juoktis ir įsideda telefoną atgal į džinsų kišenę – atsiprašau, – šypteli, – nesusilaikiau. Pasakok toliau. Man labai įdomu.

Sustoju priešais ją abi rankas susikišęs į kelnių kišenes ir įdėmiai žvelgdamas į merginą nieko nesakau. Kiek tame jos “labai įdomu” yra tiesos? Ji taip plačiai išsišiepia, kad pamatau turbūt net krūminius dantis.

– Kodėl fontaną perkėlė? – neva pasmalsauja.

Kurį laiką taip ir stebiu ją įbedęs žvilgsnį į akis ir nieko nesakau. Ji sugeba dar plačiau nusišypsot.

– Todėl, kad patobulėjo naudojamos technologijos ir jis tapo nebereikalingu. Tačiau pats jet d’eau buvo tapęs miesto identiteto simboliu, todėl patobulintas fontano mechanizmas perkeltas čia, kur dabar jis ir yra.

– Ir dabar jis atlieka tik dekoratyvinę funkciją?

Patvirtindamas linkteliu.

– O kiek metų šitam fontanui? – matau, kaip stipriau sukryžiuoja ant krūtinės rankas vėl prasiautus vėjo gūsiui.

– Šimtas trisdešimt, – sausai užbaigiu aš. – Einam, nes tuoj visai sušalsi.

Ir nelaukdamas čiumpu merginą už riešo, užkabinu jos ranką sau per parankę, o kitu delnu patrinu šaltus pirštus juos uždengdamas nuo vėjo. Ji sekundėlei lyg sustingsta, bet rankos neatitraukia, tuomet užsikabina dar ir kita ir neužtikrintai žengia drauge su manimi.

Taip susiglaudę tęsiame kelionę ir pasukęs galvą aš galiu užuosti jos labai specifinį kvepalų aromatą. Tas kvapas tikrai ne kiekvienai. Man patinka justi, kaip liečiasi jos smulkus kūnas prie manojo, kaip trinasi mūsų drabužiai. Dar kurį laiką paėjėjęs pasidomiu:

– Dar toli?

– Kas ar toli?

– Tavo namai.

Matau, kaip ji plačiai išsišiepia.

– Neįsivaizduoju.

– Ką turi galvoje?

– Nuo fontano aš paklydau.

Oh lala. Iškart dirsteliu į laikrodį. Dar yra truputėlis laiko, dar spėsiu. Bet jei palikčiau ją čia, nežinia kur dar atsidurs. Taip pasielgti negaliu, akivaizdu, kad mergužėlė visiškai nesiorientuoja. Išsitraukiu telefoną.

– Sakyk savo adresą.

– Nepamenu.

Lora? – Nutęsiu įspėdamas ir matydamas, kad nereaguoja, pakartoju griežčiau, – Lora!

Ūmai ji krūpteli, lyg nustebus pakelia galvą į mane ir matau, kaip akyse nušvinta suvokimas.

– Oh, – sumurma kažką sau po nosimi, lyg primindama, kad ji Laura. Stebiu, kaip pasvarsčiusi išsitraukia savo telefoną.

– Rasiu pati, – dar pabando priešintis, bet turbūt išgirdusi, kaip sugriežiu dantimis pasiduoda ir suveda adresą žemėlapyje. Pažiūriu ir be žodžių pasukdamas mus atgal, iš kur atėjome, patraukiu reikiama kryptimi.

– Atspėk kas, – tylą nutraukia ji, – du apvalūs viens pailgas visom bobom reikalingas.

Sustoju, kaip įbestas, bet pamatęs jos besijuokiantį veidą žengiu toliau.

– Tu nenori girdėti mano spėjimo.

– Tikrai žinai, – patikina ji besijuokdama.

– Sunku nežinot, – burbteliu sau.

– Taigi žirklės.

Jaučiu, kai iš nuostabos pakyla mano antakiai. Labai jau dviprasmiški tie jos juokeliai.

– Čia jūsų lietuviškas humoras?

Mergina nusijuokia.

– Dabar tavo eilė, – taria spustelėdama mano bicepsą ir jaučiu, kaip lyg tik dabar supratusi, už ko laikosi spūsteli dar kartą tik tam, kad įsitikintų. Aš, žinoma, specialiai šiek tiek įtempiu raumenį. Tegul pasimėgauja.

– Nežinau, neturim mes mįslių.

– Tikiu, kad turit. Anekdotą tada.

– Neturim ir anekdotų.

– Killian, – vaikiškai patempia lūpą besimaivydama.

Pasiduodamas iškvepiu.

– Kodėl ežiukas, bėgdamas per žolytę, šypsosi? – sududenu monotonišku balsu, – nes žolytė pilvuką kutena.

Smiltė užsikvatoja taip, lyg čia būtų geriausias jos girdėtas pokštas. Nustebęs net pats šypteliu.

– O, neeee, – girdžiu užginčija ji, – mes Lietuvoj tą patį anekdotą turim, tikrai ne pilvuką kutena. – Nieko nesakydamas žvilgteliu į ją, skeptiškai pakeldamas antakį, – kiaušinukus, – neprašoma patikslina mergina.

Dabar tikrai nusijuokiu. Su ja neįmanoma palaikyti paprasto pokalbio, viskas susiveda į seksualinį innuendo.

– Jūs Lietuvoj visos tokios… – nutylu ieškodamas tinkamo žodžio, – linksmos?

– Oi, tikrai ne. Aš ir Lietuvoje keista buvau, – patenkinta išsišiepia ji.

Kodėl aš tuo nesistebiu?

– Žiūrėk, kas čia! – ūmai ji stipriai sugriebia mano plaštaką įsitempdama paskui save už tamsaus kampo. Spėju instinktyviai sugauti ją per žastus tik paskutinę akimirką, kai bloškia į sieną, priremdama krūtine ir jos lūpos sustoja vos per milimetrą nuo manųjų.

Laikydamas įsirėmusią priešais save, sunkiai įkvepiu, įtraukdamas jos iškvėpiamo oro.

– Ką tu darai? – dusteliu pašnibždomis.

– Atsargiai, pone, – taria kimiai, akimis įžūliai nukeliaudama iki mano burnos ir aš nejučia lyžteliu apatinę lūpą, tik dabar suprasdamas, kas vyksta, – tai ginkluotas užpuolimas, nesipriešinkite ir jums nieko blogo nenutiks.

Dvejodamas atlaisvinu ją laikančias rankas ir moteris užgula mane dar labiau. Krūtine jaučiu besiremiančias jos apvalias krūtis ir mūsų abiejų kvėpavimas padažnėja. Kaip užhipnotizuotas stebiu burną. Mergina pakreipia galvą ir švelniai lūpomis vos vos prisilietusi prie manųjų atsitraukia. Jei tai užpuolimas, tai kaip ji gražiai pasitiktų mane?

Abu nejudam iš vietos. Liežuvio galiuku, lyg ragaudama mano skonį lyžteli viršutinę savo lūpą. Tas vaizdas perveria krūtinę aistra, atliepdamas mano klyne ir aš čiumpu ją nekantriai į glėbį, be ceremonijų įsisiurbdamas į pravirą burną. Pajutę vienas kito skonį sudejuojam abu. Širdis apsąla ir aš liežuvio galiuku dar labiau praskiriu jos lūpas, kur mane pasitinka smailas merginos liežuvis, noriai kviesdamas vidun į jos aksominę ir šiltą burnos ertmę.

Jaučiu jos rankas savo plaukuose, pašėlusiai glaudžiančias mane prie savęs ir aš duodu valią sau pagaliau be skrupulų perbėgdamas delnais jos liaunu kūnu.

Apsvaigę atsitraukiam įkvėpti, padūmavusiomis akimis tirdami vienas kitą ir matau, kaip ji šyptelėjusi nuleidžia galvą žemyn, kur mano kieta erekcija remiasi į ją.

– Po viso vakaro erzinimo su tuo nelemtu šiaudeliu, tu nesitiki, kad aš stovėsiu čia kaip medinis?

Ji sukrizena.

– Bet tu ir stovi, – pakelia įžūlias akis į mane, – kaip medinis, – žaismingai subanguoja klubais dar labiau prisispausdama prie mano išdavikiško silpnumo įrodymo.

Net sušnypščiu pro dantis, čiupdamas ją už liemens ir mus abu apsukęs priremiu savo kuolu prie sienos. Parodysiu aš tau išdykėle, kaip erzinti mane. Vėl liežuviu įsiveržiu į jos burną, o mūsų rankos kaip pašėlę gniaužia vienas kitą į save.

– Ačiū už vakarą, – tarp bučinių į burną ištaria ji.

– Tau ačiū, – tariu vėl įsisiurbdamas.

Ūmai pajutęs, kad mergina atsitraukia, atlaisvinu glėbį. Matau, kaip apsisukusi ištiesia ranką ir pradeda rinkti durų kodą, kurių aš nė nepastebėjau. Pasigirsta automatinis kvietimas užeiti.

– Atvykome, – taria besišypsodama ir patraukdama rankeną.

– Tu nori pasakyt, paliksi mane dabar, – parodau ranka sau į juosmenį, – tokį?

Sugaunu jos blizgančias akis, žiūrinčias į akivaizdų kauburį kelnėse ir demonstratyviai pasitaisau perbraukdamas delnu per visą styrantį ilgį.

Mergina gurktelėjusi nuryja seiles ir, lyg atsibudusi iš savo minčių, lengvai kresteli galva.

– Gundo žinoma, bet kitą kartą, – mirkteli man. – Dar kartą ačiū už vakarą, aš puikiai praleidau laiką. – plačiau atverdama žengia vidun pro duris.

Puikiai praleidome laiką. Kur gi ne, grįšiu mėlynais kiaušiniais.

– Nori, pasakysiu paskutinį šio vakaro anekdotą? – pašaukiu ją dar prieš pranykstant viduje.

Mergina susidomėjusi stabteli ir atsigręžia.

– Skelk.

Įkišu ranką į kišenę.

– Duok savo numerį, – paprašau jau išsitraukdamas telefoną.

Kaip ir visą vakarą ji užvertusi galvą nusijuokia.

– Rašykis, – ir aš net nustembu, kad taip paprastai pasidavė. Pradeda diktuoti, tada ūmai taria, – bet koks skaičius, – ir diktuoja toliau.

Nesupratęs ar gerai išgirdau pakeliu į ją galvą.

– Ką?

– Išgirdai teisingai. Jei tikrai norėsi su manimi susisiekti, turėsi padirbėti.

– Tai vaikiška, – tariu įsižeidęs.

– Žinau, – nesiginčydama sutinka mergina ir trinkteli prieš nosį durimis.

Nuleidęs galvą pažiūriu į laikrodį.

Šūdas. Pavėlavau.

3 dalis

Birželio dvylikta diena

Vienuolikta valanda vakaro. Važiavome namo jau valandą ir dar buvo likusi viena. Neturėjau ūpo kalbėtis. Pasakiau, kad esu labai pavargusi ir noriu miego, tad jau pusę kelionės apsimestinai snaudžiu.

Galvoje sukasi savaitgalio įvykiai. Turiu pasipasakoti kažkam. Emilijai. Ne, ne apie Luką. Jį esu pasiruošusi tiesiog išmesti iš galvos ir stengtis daugiau niekada nelikti su juo viena. Man reikia pasikalbėti apie Maiklą.

Kai man buvo dvylika metų sau pažadėjau, kad manęs niekas niekada neskriaus. Užteko matyti tėvą baudžiantį motiną už nieką, bet dabar niekaip negalėjau suprasti, kaip leidau toms mėlynėms atsirasti sau ant rankos.

Nenorėjau tikėti, kad jis buvo blogas. Gal neapskaičiavo jėgos? Gal tas šūdžius Lukas vėl jam sudrumstė smegenis? Nusipurčiau. Ne, tam negali būti jokio pateisinimo, nesvarbu kokios aplinkybės galėjo įtakoti jo elgesį. Česnakai mėlynėmis nevirsta. Kaip tik tą sekundę pajutau jo ranką glostančią man veidą. Vis dar apsimečiau mieganti. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Jis glosto man veidą, o aš suku galvą kaip turėčiau jį palikti. Kokia neteisybė.

Išsprūdo ašara ir kol ji nepasiekė jo pirštų, apsimesdama, kad man nepatogu, nusisukau į lango pusę. Jo ranka nukrito man ant kojos ir ten pasiliko likusią kelionės dalį.

 

Pirmadienio rytą nubudau nuo lengvo kavos kvapo ir Maiklo sėdančio ant lovos krašto. Maiklas šiandien eina į darbą, o aš turiu dar vieną dieną atostogų. Maniau, kad nubusiu viena. Tačiau štai, atėjo nešinas padėklu, taip, kaip to keisto šeštadienio rytą.

Laikrodis rodė 7.15, o ant padėklo jau garavo kava ir šviežias kruasanas. Kartais, kai būdavo proga ar tiesiog savaitgalis, išsikepdavome šaldytų kruasanų orkaitėje, skonis – nepakartojamas. Negalėjau nenusišypsoti, garuojantys kruasanai iškart sukurdavo ypatingai jaukią atmosferą.

– Labas rytas, – nedrąsiai, vos šypsodamasi, žvelgiau į jį.

– Labas, mieloji, – su didelėmis katino akimis palinko pabučiuoti manęs į kaktą Maiklas.

– K… Kokia proga, Maiklai? – susigėdusi vėl jam nusišypsojau. Nesijaučiau verta tokios puotos, bet tuo pačiu, nesijaučiau labai kalta, kad prieštaraučiau jo tokiam gestui.

– Norėjau, kad turėtum nuostabų rytą ir paskutinę atostogų dieną… – atsiduso. – Žinau, kad savaitgalį peržengiau ribas… aš labai atsiprašau, – padėjęs padėklą ant lovos, paėmė mano rankas į savo ir prispaudė jas prie savo lūpų. – Pažadu, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Nenoriu tavęs skaudinti…, – vėl atsiduso jis. – Nežinau, kas man buvo užėję, juk tu žinai, kad aš ne toks…

– Žinau… – ką dar galėjau jam atsakyti?

– Tai viskas gerai? Atleidi man už tą nesąmonę? – Mintyse raukiausi ir krūtinėje degė priekaištas, bet juk atsiprašė?

– …Taip, viskas gerai, – šyptelėjau jam. Nepasakiau, kad atleidžiu. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo į lūpas, lyg užtvirtindamas mūsų taikos sutartį, ir išskubėjo pro duris, palikdamas mane lovoje su padėklu garuojančių pusryčių.

Atšlijau į pagalves atsipūsdama. Ką dabar papasakosiu Emilijai?

Žvilgtelėjau į padėklą ir po lėkštute su kruasanu pastebėjau kyšantį voką. Atplėšiau jį ir jame radau atspausdintą SPA kuponą užsakytą šiandienai. Dar kartą giliai atsidusau. Per tiek buvimo kartu dar nežino, kad lankytis SPA man nepatinka… Žvilgtelėjau į ranką, kurioje mėlavo jo pirštų įspaudai ir vėl į garuojantį padėklą. Palinkau paimti kavos puodelio. Giliai įkvėpiau šviežaus kavos aromato ir užmerkiau akis. Ar galėtų būti dar sudėtingiau?

*** 

Birželio keturiolikta diena

Negalėjau pakęsti grįžti į darbą, po atostogų, pirmadieniais. Jei galėdavau visada sugrįždavau antradienį. Ta pirma savaitė po atostogų, atrodo, būna tokia ilga… jei praleisdavau pirmadienį, dauguma susikaupusių užduočių po savaitgalio būdavo jau padarytos arba paskirstytos, tad man belikdavo susirinkti tik nuotrupas.

Man taip pat patikdavo į darbą atvykti geru pusvalandžiu anksčiau. Įsijungdavau kompiuterį, niekieno neskubinama pasidarydavau kavos ir ją ramiai gurkšnodavau, kol pro virtuvę pradėdavo plaukti kolegos, duodami signalą, kad mano ramios kavos rytas artėja į pabaigą. Taip pat tą pusvalandį išnaudodavau atsakyti žinutes draugei Emilijai, kurios kaip tik šiandien buvo gimtadienis.

Pravėrusi ofiso duris, pirmą dieną po atostogų, visada apsidairydavau aplink, lyg tikėdamasi išvysti kažką naujo. Pati nežinau ką – naują paveikslą? Naują stalą? Gal tikėjausi, kad Zuzana iš registratūros pasakys, kad vaisiai sugrįžta į virtuvę? Bet ką, kas paįvairintų monotoniškas dienas ir bent sekundei priverstų pagalvoti, kad darbas nėra nuobodus.

Nusprendžiau įrašyti gimtadieninę žinutę draugei pakeliui į virtuvę. “Su gimtadieniu! Lai dienelė būna nuostabi, o metai pilni nuotykių, įspūdžių ir laimės! Kai tik grįšiu, pakelsim po šampano taurę, o gal ir visą butelį! Sveikinu dar kartelį ir būtinai lauksiu žinutės apie gimtadienio planus šiandien!” Užbaigiau žinutę paskubėdama, kadangi priartėjus prie virtuvės pastebėjau, kad kažkas joje jau yra. Ir  kodėl kažkam reikia sugadinti patį pirmą rytą darbe? Juk specialiai ateidavau anksčiau, kad galėčiau mėgautis kava viena.

Pradarius virtuvės duris pasigirdo švelni muzika sklindanti iš telefono padėto ant virtuvės stalo, o mano akis pasitiko dailus užpakalis, kurio savininkas, pasilenkęs, kažko ieškojo mini šaldytuve.

Nė nepajutau kaip tarpduryje tylėdama pradėjau kraipyti galvą, kad galėčiau geriau pasigėrėti tokia rytine dovanėle. Nusipurčiau.

– Gal reikia pagalbos? – pasiteiravau, pykdama ant savęs, kad nutraukiu magišką momentą ir tuo pačiu neatleisdama sau, kad žiopsojau į svetimą pasturgalį.

Žavus užpakalis pasislėpė apsisukdamas (prisiekiu, stengiausi, nesekti jo akimis) ir prieš mane atsistojo jau vieną kartą sutiktas vyras. Bemat jį atpažinau. Greičiau atpažinau jausmą, o ne veidą. Oda nuo ausų iki pat kojų pirštų galiukų suvirpėjo. Jis žiūrėjo į mane ir atrodė, kad jis mato mane kiaurai – mato kaip man šiurpsta oda ir net žino, jog taip jaučiuosi – nuoga ir pažeidžiama, kad jam mane palietus, mano kojos neatlaikys ir sulinks.

Kvailai išsiviepiu atsimindama mūsų pirmą susidūrimą.

– O, labas, – prisimerkia sekundei, greičiausiai, nelabai atsimindamas mane.

Juodos kelnės, balti prasegti marškiniai (ačiū, už karštas Prahos vasaras!) įdegusi oda, trumpi, šviesiai rusvi plaukai, švelnūs, velniškai patrauklūs veido bruožai. Nebuvo jis nei per daug raumeningas, nei labai aukštas. Mano ūgio, bet iš po marškinių švietė tvirta krūtinė ir stiprios rankos buvo įsirėžusios marškinių rankovėse. Ir niekas negalėtų užginčyti, kad tas užpakaliukas dažnai paprakaituoja. Viešpatie, liaukis, moterie. Jei turėčiau surasti palyginimą, greičiausiai jis būtų panašiausias į Paul Walker.

– Aš ieškojau pieno kavai, bet man atrodo visi esantys šaldytuve jau nebegalioja… – tęsė jis, kol aš mintyse ieškojau prie logikos prijungtų neuronų.

– Ah, taip, dažnai nutinka, po savaitgalio ir savaitės pradžioje, – atsipeikėjusi pridūriau. Jo veide vis dar mačiau mįslingus bandymus atsiminti iš kur mane pažįsta. Prisiartinau arčiau jo, norėdama praeiti ir paduoti naują butelį pieno iš spintelės. Vos žengus žingsnį arčiau jo, širdies ritmas padažnėjo. Jausmas buvo toks, lyg tuoj mane ištiks panikos priepuolis. Pasilenkiau ties spintele, šalia šaldytuvo uosdama gaivius, vasariškus jo kvepalus.

– Kokio pieno tau reikia? – pritūpusi paklausiau.

– Pilno riebumo, – išgirdau balsą už savęs, verčiantį mano kaklą šiurpti.

Atsisukau ir pradėjau su pienu kilti aukštyn, kai staiga jo akys nušvito. Greičiausiai, būdama šioje pozicijoje, priminiau jam kaip mes susipažinome.

– Mes susitikom praėjusią savaitę, taip? Atsiprašau, kad iš kart nepažinau…, – pasikasė pakaušį jis. – Tiek daug naujų veidų… vakar buvo mano pirma diena čia, – pirmą kartą kilo noras išsitraukti telefoną ir įrašyti kažkieno balsą.

– Taip… atsiprašau už aną kartą, – susigėdusi prisipažinau, kad gerai atsimenu mūsų pirmąjį susitikimą.

– Na, dabar turbūt laikas susipažinti kaip pridera? – nusišypsojęs kelius pakertančia šypsena, jis ištiesė man ranką. Bijojau ją imti, bet tikinau save, kad privalau, negaliu jaustis taip žiūrėdama į vyrą. Jis TIK vyras. ŽMOGUS – kaip ir visi. Mūsų rankos susilietė ir mano ranka nutirpo iki pat peties. Paspaudimas – užtikrintas, bet šiltas ir malonus.

– Jakub, arba Jacob, kaip mane mėgsta čia vadinti užsieniečiai, – žiūrėjau jam į akis ir bijojau, kad jis jaučia tą patį ką ir aš, arba galvoja, kad dar viena idiotė negali nuo jo atitraukti akių. Aaa, kaip nenorėjau, kad jis galvotų, kad aš kokia kvaila išvaizdžių vyrų fanė.

– Milana, malonu, – bandžiau išlikti kiek įmanoma neutrali. – Kuriam departamente dirbsi, gal pakeitei Samantą?

– Taip, pakeičiau Samantą, esu Programos Lyderis. Palauk, tu ne Produkto Savininkė, kartais? Kalbėjau su Marku vakar, man atrodo jis tavo komandoje, bet jis sakė, kad Milana komandos lyderė.

– Taip, kartais mane vadina lydere, nes šis projektas, kurį baigsime šią savaitę, beveik nereikalavo jokių Produkto Savininko įgūdžių ir pareigų, visa komanda atlikom tas pačias užduotis, – niekšas Markas, garantuoju, bandė įtikti jam, kad užimtų mano vietą arba būtų paaukštintas.

– Gerai, malonu, spėju, tada teks bendradarbiauti, – šyptelėjo jis, atidarinėdamas pieną. Na kodėl… Kaip dirbti su žmogum, kuris savo buvimu atjungia smegenis?

Galėsiu kavą pasidaryti ir vėliau. Buvau beatsisveikinanti, kai su gaidele abejonės išgirdau jį vėl kreipiantis į mane.

– Gal norėtum kavos, darysiuosi sau, galėčiau ir tau padaryti? – šūdas, nenorėjau atsisakyti ir po penkių minučių grįžti vėl ir pasidaryti kavą.

– Gerai… – sutikau nenorėdama ilgiau užsibūti negu reikia ir prisėdau ant aukštos kėdės prie virtuvės stalo.

– Kokią kavą mėgsti? – pradėdamas malti kavos pupeles paklausė jis.

– Rytais latte, – pamačiau kaip šyptelėjo ir manyje vėl viskas suvirpėjo.

– O kitu dienos metu? – susidomėjęs, beveik pašaipiai, paklausė.

– Juodą kavą be nieko, – nukirtau. Stengiausi išlikti neutrali ir neįdomi. Du kolegos šnekučiuojasi, viskas ok. Čia tik aš nenormali. Nenorėjau pradėti klausinėti asmeninių dalykų, bet nežinojau kaip pertraukti tylą.

– Čia tavo muzika? – paklausiau galva rodydama į vis dar švelniai skambantį telefoną ant stalo iš kurio sklido lengva džiazo muzika. Jam pakreipus galvą į mane, kūną vėl perliejo virpulys.

– Oi, atsiprašau, nepagalvojau, gal tave erzina? – be galo mandagiai, susirūpinusiu veidu, kreipėsi jis į mane. Net pasirodė, kad jo skruostai šiek tiek išraudo.

– Oi ne ne, tikrai ne, visai maloni melodija, nuo ryto, – užtikrinau jį.

– Ah, taip, mano ritualas prieš pradedant dieną, – patikslino jis. Ooo, vyras su ritualu… Maiklas irgi turi savo ritualų! Kiek balsų girdžiu savo galvoje???

Jakub atsargiai padavė man puodelį kavos ir pradėjo darytis vieną sau. Gerai, kad kavos aparatas buvo triukšmingas, būčiau nežinojus ką dar jam sakyti. Ruošiau galvoje sakinį, norėdama pabėgti iš virtuvės. Nebegalėjau būti šalia šio vyro ir jo šmėruojančio užpakalio priešakyje. Vos aparatui nutilus suskubau pasišalinti.

Labai ačiū už kavą, bet tik grįžau iš po atostogų, turiu bėgti ir pasivyti su darbais, – pasiaiškinau jam, kildama nuo stalo. Jis atsisuko beveik be konkrečios išraiškos veide. Tikrai negalėjo nuliūsti, kad išeinu?

– A, ok, iki greito tada, – šyptelėjo man, pildamas pieną į kavą.

Man išeinant iš virtuvės, beveik kaktomuša, susidūriau su Honza, jis žvilgtelėjo į mane ir paskui į Jakūbą

– Labas rytas abiems, – džiugiai išsišiepė jis trindamas rankas. – Kitą savaitę, ketvirtadienį, bus naujo projekto atidarymo vakarėlis. Galit pasikviesti antras puses. Nepamiršk pasiimti Maiklo, – mirktelėdamas man uždėjo ranką ant peties Honza ir nuėjo link Jakūbo.

Neatsisukdama išlėkiau pro duris.