Raganos medžioklė

– Tai labai rimti kaltinimai. Dar daugiau, juos pateikė labai garbingi bei įtakingi asmenys.

Vilniaus burmistras šnarpštelėjo.

– Įvyko nesusipratimas, visi tai supranta. Tai jaunų žmonių kvailiojimai, ir tiek.

– Kaltintojai teigia kitaip.

Burmistras įkvėpė, stengdamasis susitvardyti.

– Galėjote apklausti atvykę pas mane į namus. Kalėjimas – ne vieta tokiai jaunai garbingai merginai kaip mano krikšto dukra.

– Su visa pagarba, pone burmistre, – kalėjimo viršininko balsas pasidarė kietesnis, anksčiau niekada tokiu nedrįsdavo kalbėti su tokį aukštą postą užimančiu asmeniu, kaip burmistras Aldas. – Supraskite, kad aš patiriu didelį spaudimą iš kaltinančiosios pusės. Negana to, gandai jau nutekėjo į visuomenę. Žmonės sujudo. Kartoju, tai labai rimti kaltinimai.

Visas kaltinimų rimtumas buvo tas, kad juos pateikė net dvi įtakingiausios grafų giminės. Margaretė prisivertė nustoti gniaužyti rankas ir stovėjo ramiai, nuolankiai nunėrusi galvą. Šį kartą jos krikšto tėvui ir mylimam globėjui nepavyks pasinaudoti savo svaria padėtimi mieste. Priešininkų politinė ir turtinė įtaka kur kas svaresnė.

Burmistras įkišo ranką į savo brangų odinį krepšį ir ištraukė storą kapšą su žvangančiomis monetomis. Padėjo jį ant stalo ir stumtelėjo link kalėjimo viršininko. Šis godžiai nužvelgė dovaną ir kostelėjo. Akivaizdu, kad burmistras pasiūlė dosnų užmokestį už pagalbą.

– Padėtis labai rimta, – kalėjimo viršininkas uždėjo ranką ant pinigų kapšo ir burmistras vos susilaikė lengviau neatsidusęs. – Kaltinimas raganavimu – ne juokai. Šiandien privalau Margaretę apklausti pagal visus protokolus.

Margaretei pašiurpo visas kūnas. Ji buvo girdėjusi apie tokias apklausas.

– Argi dabar nevyksta apklausa? – įtaigiai paklausė burmistras. – Juk klausinėjate ją, tiesa? Ir aš galiu būti liudytoju.

– To nepakaks, – papurtė galvą kalėjimo viršininkas. – Šito pastato sienos turi ausis ir akis, ir jeigu įtakingi asmenys sužinos apie protekcijas, mums visiems bus blogai.

Nori pasakyti, tau bus blogai, niūriai pagalvojo Margaretė. Akivaizdu, kad ji pati jau buvo iki ausų įklimpusi. Kas galėjo pagalvoti, kad vienas vienintelis šokis baigsis tokia katastrofa?

– Tačiau aš padarysiu, ką galiu, kad sugrąžinčiau jūsų krikšto dukrą sveiką ir gyvą, pone burmistre, – kalėjimo viršininkas pravėrė ant plataus, geležinėmis kniedėmis sutvirtinto diržo kabantį odinį krepšį ir įmetė ten pinigų kapšą. Šis dusliai dungstelėjo, monetos liūdnai suskimbčiojo. – Nesijaudinkite. Keliaukite namo, kai viskas bus baigta, aš jums pranešiu.

– Aš palauksiu Margaretės čia.

– Pone burmistre, būtų geriau…

– Palauksiu jos čia, – nukirto Margaretės globėjas. Jo balsas buvo kategoriškas, beveik grasinantis. – Esu tikras, kad neužtruksite. Juk visiškai aišku, kad mano krikšto dukra nekalta. Ji labai pamaldi mergina, nepraleidžia nė vienų sekmadieninių pamaldų.

– Kaip jums patogiau, pone burmistre, – nepatenkintas suburbėjo kalėjimo viršininkas, tačiau atvirai prieštarauti miesto vadovui nedrįso. – Panele Margarete, malonėkite eiti su manimi.

Margaretė pažvelgė į savo globėją lyg atsisveikindama. Jos žvilgsnis nebuvo maldaujantis, ji suprato, kad globėjas daro, ką gali, kad jai padėtų. Tačiau jos gniuždanti nuojauta sakė, kad viskas baigsis blogai. Šiandien buvo jos ramaus, patogaus gyvenimo pas mylintį globėją pabaiga. O gal tiesiog gyvenimo pabaiga. Merginai buvo devyniolika, ji labai norėjo gyventi. Tačiau mirtis nebuvo didžiausia jos baimė.

Kur kas labiau ji bijojo tardymo. Ir mirties bausmės lėtai sudegant ant laužo. O juk pasakoja, kad tuos laužus specialiai daro nedidelius, kad žmonės pasimėgautų kuo ilgesniu spektakliu ir kuo garsesniais aukų klyksmais.

Eidama paskui kresną pusamžio kalėjimo viršininko figūrą ji įnirtingai stengėsi nepasiduoti panikai. Tamsus siauras kalėjimo koridorius atsidavė drėgme ir pelėsiu, tačiau kur kas blogiau buvo į šias sienas įsigėrę kančios, aimanų, pykčio, agresijos ir prakeiksmų aidai.

Siauri slidūs nuo drėgmės laiptai vedė žemyn. Kalėjimo viršininkui jie buvo nė motais, matyt, priprato per daugelį metų šiame darbe, tačiau atsisukęs į merginą suburbėjo:

– Lipk atsargiai. Nenorėčiau, kad paslystum ir nusisuktum sprandą.

Tai ji jau nebe „panelė Margaretė“? Mergina suprato, kad tai blogas ženklas. Vis dėlto, pakluso ir lipo prisilaikydama už gličių sienų. Ji taip pat nenorėjo nusisukti sprando ant kvailų kalėjimo laiptų, nors ir žinojo, kad kalėjimo viršininko rūpestis nėra nesavanaudiškas. Ją kaltinančios grafų šeimos taip pat nebūtų patenkintos tokia baigtimi. Jiems reikėjo viešai pamokyti nekilmingą našlaitę, išdrįsusią pažvelgti į grafo sūnų.

Lipant žemyn pradėjo girdėtis garsai. Aimanos, keiksmai, riksmai, metalo žvangesys, medžio girgždėjimas. Jie priartėjo prie žemų medinių durų, už kurių protarpiais suklykdavo moteris. Kalėjimo viršininkas atidarė duris ir šį kartą praleido Margaretę pirmą.

– Eik į vidų.

Ji įėjo lyg medinėmis kojomis. Ji nemaldaus. Rėks klyks, tačiau šitiems šunsnukiams nesuteiks malonumo išgirsti maldavimus. Rankos drebėjo lyg pašėlusios ir ji stipriai sunėrė pirštus, kad bent kiek suvaldytų drebulį.

Patalpa buvo didelė, tamsi, apšviesta tik kelių storų žvakių ir ugniakuro viduryje. Netoli ugniakuro stovėjo platus medinis stalas, ant kurio gulėjo pririšta nuoga moteris. Tarp ugniakuro ir kankinimų stalo stovėjo kresnas vyras, pilkomis apsmukusiomis kelnėmis, drobiniais marškiniais, kurių atraitotos rankovės atidengė stambius dilbius. Ilgi juodi plaukai surišti į plonytę riebaluotą kasą, o plikas pakaušis blizgėjo nuo prakaito. Vyras buvo užsijuosęs plačią odinę prijuostę, dėmėtą nuo kraujo.

Budelis. Prie jo šalia ugniakuro buvo sumesti įvairūs geležiniai įrankiai.

Kitoje kankinimų stalo pusėje stovėjo vienuolis, liesas, prakaulaus veido, jo plonas lūpas buvo iškreipęs pasibjaurėjimas ir nuobodulys.

– Kas dar dalyvavo šabaše? – monotonišku balsu klausė vienuolis, lyg kartotų šį klausimą šimtąjį kartą.

– Velniai! Prisipažįstu. Viską prisipažįstu, – suriko moteris. Jos kūnas konvulsingai raitėsi, tampydamas virve surištas rankas ir kojas – Šėtonas.

– Šitą žinau, – piktai riktelėjo vienuolis. – Pavardes sakyk! Vardink raganas. Turėjo būti mažiausiai trylika.

– Nežinau! Maldauju, nežinau… aš viena buvau… ir velniai… viena… maldauju.

– Lupk dantis, – mostelėjo vienuolis budeliui. – Greičiau prisimins, neturiu visos dienos.

– Ne!  – vėl pradėjo raudoti moteris.

Kalėjimo viršininkas nustūmė Margaretė arčiau ugniakuro ir vienuolis įbedė į juos piktą žvilgsnį.

– Ar nematot, kad dabar mes užsiėmę? Užrakink šitą mergšę, imsimės jos, kai baigsim su šita.

Prieš pakraupusias Margaretės akis budelis trumpais tačiau stipriais pirštais suėmė moters veidą, pražiodino ir įkišęs didžiules aprūdijusias reples išlupo vieną dantį. Moteris gargaliavo, pro lūpų kampučius ėmė tekėti kraujas.

Margaretė sužiaukčiojo.

– Čia ypatingas atvejis, – pasakė kalėjimo viršininkas, rodydamas į Margaretę.

Vienuolis be didelio susidomėjimo nužvelgė merginą.

– Kas čia tokio ypatingo? Jauna, dėlto galėsim imtis ypatingų priemonių. Bet tokių čia gan dažnai būna.

– Ji burmistro dukterėčia.

Dabar vienuolio žvilgsnis įdėmiau įsisiurbė Margaretei į veidą ir ji sudrebėjo lyg nuo šliužo prisilietimo.

– Girdėjau girdėjau. Grafus išdrįso apkerėti! Tikrai ypatingas atvejis. Gali imtis jos dabar pat.

– O aš sakau palaukime rytdienos, – įtaigiai pasakė kalėjimo viršininkas ir vienuolis nustebęs išplėtė akis.

– Rytdienos? Ką tu kalbi? Su tokiais kaltinimais reikia viską padaryti greitai. Kad niekas nesupyktų.

– Burmistras užtarė ją.

– Burmistro žodis čia nieko nereiškia. Gal ji jį taip pat užkerėjo? O gal ir pats burmistras turėtų ką pasakyti apklaustas, visokių gandų esu girdėjęs.

– O aš sakau, palaukime rytdienos, – reikšmingai ištarė kalėjimo viršininkas, įkišo ranką į savo krepšį ir ištraukė kelias monetas. Priėjęs įkišo į plataus vienuoliško rūbo kišenę ir įmetė jas.

– Grafienė sumokės daugiau negu tavo keli variokai, – suburbėjo vienuolis, bet monetų neišėme.

– Sumokės, sumokės, – pritarė kalėjimo viršininkas. – Burmistras šiandien, grafienė Čartoriskienė rytoj. Būkim protingi.

– Grafienei tai nepatiks. – tačiau pačiam vienuoliui akivaizdžiai patiko mintis paimti užmokestį ir iš vienos, ir iš kitos pusės.

– Viena diena nieko nepakeis, mergšė vis tiek jau pasmerkta. Gal burmistras ant mūsų taip neširs, jei duosim dieną atsisveikinti.

– Turiu vis tiek apklausti, nes jei iki grafienės prieis gandai, kad nesilaikiau protokolo, bus blogai, – vienuolis subarškino monetomis, nepatenkintas, kad jų mažai. Kalėjimo viršininkas įdėjo dar kelias monetas.

– Ei, – suniurzgė budelis, su susidomėjimu ir goduliu stebintis pokalbį. Kalėjimo viršininkas atsidusęs padavė ir jam pora monetų.

– Nusirenk, – įsakė vienuolis Margaretei. – Turiu bent apžiūrėti dėl šėtono žymių. Ko stypsai?! Renkis, nes tuoj budelis padės.

Budeliui tokia mintis aiškiai patiko ir jis žengė artyn.

– Aš pati! – riktelėjo Margaretė ir pradėjo paskubom sagstytis suknelę.

Budelis žengė dar arčiau.

– Rytoj, Barnabai, – sustabdė ji vienuolis. Budelis nepatenkintas sustojo, tačiau godžiai stebėjo, kaip mergina nusitraukia suknelę ir lieka su apatiniais marškiniais. Vienuolis nekantriai mostelėjo. – Viską! Neturiu visos dienos.

Kai Margaretė liko visai nuoga, tik prispaudusi drabužius prie krūtinės, vienuolis priėjo artyn. Šiurkščiai ištraukė drabužius ir numetė ant žemės. Trys vyrai prikišę veidus apžiūrėjo kiekvieną jos baltos odos lopinėlį, čiupinėjo ir mankė. Praskėtė kojas, kad geriau matytų vidines šlaunų dalis. Sukandusi dantis ji stengėsi neišleisti nė garselio. Iki šiol rengiantis ar maudantis stengdavosi, kad net tarnaitės jos nuogos nematytų.

Vienuolis apsuko ją nugara į židinį, kad geriau matytųsi, net praskleidė sėdmenis. Margaretė šūktelėjo, o budelis patenkintas sukikeno.

– Oda balta, nei randų, nei didesnių apgamų, – po nosimi sumurmėjo vienuolis. Jo balsas buvo nepatenkintas. Margaretė nesuprato, manė, jog tai turėtų būti gerai, jog nėra ypatingų ženklų. – Normaliai taip nebūna, tikrai velnio ženklas. Pažymėk ją.

Budelis subarškino savo geležiniais įrankiais, pažarstė žarijas. Išsigandusi Margaretė atsisuko pažiūrėti, tačiau ją vėl šiurkščiai užsuko.

– Stovėk ramiai! – riktelėjo vienuolis ir atsistojo priešais merginą.

– Gal nereikia, burmistras… – pradėjo kalėjimo viršininkas.

Jo žodžius nutraukė Margaretės klyksmas. Tvirtai laikant vienuoliui, budelis jai prie kairės mentės priglaudė įkaitintą geležį.

——

– Sakiau, kad parvesiu gyvą ir sveiką, – žvaliai ištarė kalėjimo viršininkas, stumtelėjęs Margaretę į savo darbo kambarį, kuriame laukė burmistras. – Galite eiti.

Burmistras skvarbiai nužvelgė dukterėčią ir niūriai ištarė.

– Eime, krikšto dukra.

Norėdamas praleisti ją į priekį, uždėjo ranką ant nugaros ir ji skausmingai aiktelėjo.

Burmistras nieko nesakė. Skubiu žingsniu išsivedė dukterėčią iš kalėjimo ir įsėdo į laukiančią karietą. Abu ilgai tylėjo, paskendę savo mintyse. Jau artėjant prie namų pamatė, kad gatvėje būriuojasi žmonės ir visi traukia link… burmistro namų.

Kartkartėmis pasigirsdavo riksmas:

– Nužudyt raganą! Ant laužo!

Kažkas paskleidė žinią mieste. Burmistras buvo įsitikinęs, kad įtakingoji grafienė užsiundė šią minią ant Margaretės.

Ignoruodama šūksnius Margaretė prabilo:

– Ar gali pakviesti tėvą Morkų, dėde? Noriu su juo pasikalbėti.

– Žinoma, Margarete, žinoma, – išsiblaškiusiu balsu atsakė burmistras.

Grįžęs namo jis pasiuntė atvesti dukterėčios prašytą kunigą, o pats pasikvietė kitą svečią.

Svečias prisistatė netrukus. Aukštas vyras juodais išsitaršiusiais plaukais, juoda barzda. Akys buvo keistokos rusvos, beveik oranžinės spalvos. Juodi drabužiai nepaslėpė plačių pečių, raumeningo kūno. Prie diržo kabojo neilgas kalavijas. Daugelis jį palaikydavo pavojingu nusikaltėliu ir stengdavosi trauktis jam iš kelio, tačiau burmistras su juo jau seniai turėjo bendrų reikalų.

– Kvietei mane, burmistre? – paklausė atvykėlis pusiau pašaipiu, pusiau grasinančiu tonu.

– Taip, Kovenai, – atrodė, kad burmistras svarsto savo tolesnius žodžius. – Kviečiau. Turiu tau užduotį.

Atvykėlis vyptelėjo.

– Laukiu nesulaukiu.

– Noriu, kad tu vestum mano dukterėčią.

Koveno antakiai šoko aukštyn.

– Vesčiau? – pasitikslino, lyg abejotų, ar gerai išgirdo.

Burmistras niūriai linktelėjo.

– Ar galiu pasidomėti… – Kovenas mąsliai susiraukė, mėgindamas išspręsti galvosūkį. – Ar ji nėščia?

– Ar galvoji, kad dėl tokio menkniekio, kaip nėštumas, prašyčiau, kad būtent tu ją vestum? – piktai atkirto burmistras.

– Būtent aš, a? – Kovenas pritilo ir iš lauko atsklido padriki šūksniai: „Nugalabyti raganą!“. Koveno veidas nušvito: – Tavo dukterėčia ir yra ta ragana! – Burmistras nežymiai nulenkė galvą, patvirtindamas. – Manai, kad iš manęs ir tavo raganos išeis gera pora? – pašaipiai paklausė.

– Nevadink jos taip! – supyko burmistras. – Margaretė – mano mylima dukterėčia, sesers dukra. Užauginau ją nuo penkerių. Viską dėl jos padaryčiau. Mūsų namai apgulti, pats matei. Jei nepavyks jos išgabenti, ją nukankins, Kovenai. Nukankins baisiausiais būdais. Jau geriau pats ją nužudysiu. Tu esi mano paskutinė viltis. Jei kam ir pavyktų ją išgelbėti, tai tau.

– Aš galiu ją saugiai išvežti. Mums nebūtina susituokti.

– Būtina, – burmistras atrodė nepalenkiamas. – Margaretė sakė, kad jaučia mirtį. Jos nuojauta visada pasitvirtina. Aš taip pat tikiu, kad šiuos namus aplankys mirtis. Mano dukterėčiai grės pavojus ir toli nuo čia. Noriu būti tikras, kad ja rūpinsiesi.

– Tai visgi ji yra ragana, – Kovenas kilstelėjo antakį.

Burmistras atsiduso.

– Jos mama, mano jaunylė sesuo, buvo žolininkė. Mokėjo gydyti. Bažnyčia į tai kreivai žiūrėjo.

– Ir mes abu žinom, ką sugeba jos dėdė.

Burmistras gūžtelėjo pečiais ir pasukiojo platų juodo sidabro žiedą ant savo piršto.

– Jeigu ją vesi, aš atiduosiu jai žiedą.

– Ką Margaretė mano apie šias vedybas?

– Ji dar nežino.

– Ir nenutuokia, kas aš toks?

– Ji nėra apie tave girdėjusi, – patvirtino burmistras.

– Ne ji viena yra tokioje nežinioje, – mąsliai ištarė Kovenas. – Pastaraisiais metais mudu turėjome daug bendrų reikalų, Aldai. Kaip yra, kad nesu matęs tavo dukterėčios? Neprisimenu nė karto, kai būtum ją prie manęs paminėjęs. O sakai, kad ji tau kaip dukra.

Aldas pažvelgė tiesiai Kovenui į akis.

– Nenorėjau, kad apie ją žinotum.

– Tačiau dabar nori, kad vesčiau?

– Geriau tai, nei mirtis.

– Įdomu, ar Margaretė tau pritartų, jei žinotų viską?

– Ji nežino, kaip atrodo tie kankinimai. Matė tik mažą dalelę. Aš žinau… – Aldas susigriebė už galvos, lyg kažkada matyti vaizdai plėšytų ją iš vidaus. – Jie ne tik nužudys ją. Padarys tai labai lėtai. Valandų valandas, dienas. Išniekins, naudosis vienas per kitą…

– Tu esi burmistras, vienas įtakingiausių žmonių mieste. Kaip tavo dukterėčia papuolė į tokią padėtį?

– Man reikia išgerti, – Aldas mostelėjo svečiui sekti, nors, atrodė, kad Kovenas kuo puikiausiai žino, kur padėti gėrimai šiuose namuose. Kai abu įėjo į burmistro darbo kambarį, Kovenas tyliai uždarė duris, o Aldas nuėjo prie staliuko, ant kurio buvo sudėti brangūs, iš užsienio atgabenti buteliai, daugiausia – dovanos nuo paslaugų trokštančių miestelėnų. Tų pačių miestelėnų, kurie dabar būriavosi aplink jo namus su deglais ir kraujo troškimu akyse.

Burmistras įsipylė sau dosnų stiklą, šliūkštelėjo negailėdamas ir svečiui rinktinio viskio. Kai abu nurijo po deginantį gurkšnį, šeimininkas stipriai sugniaužė stiklą rankoje.

– Laikas senka, papasakosiu trumpai. Grafas Čartoriskis kėlė sūnaus sužadėtuvių puotą. Sąjunga visapusiškai naudinga abiems giminėms, politiniu, turtiniu požiūriu. Susirinko šimtai garsiausių žmonių, suvažiavo iš visos Europos. Po puotos būsimasis jaunikis tėvams pareiškė apsigalvojęs. Jis, matai, pamilo Margaretę ir neįsivaizduoja vedybų su niekuo kitu, – burmistras riebiai nusikeikė ir spyrė į kėdę. Ši apsivertė ir nulėkė į kambario kambą. – Sušiktas pienburnis tai pareiškė po vieno vienintelio šokio.

– Ar Margaretė taip pat susižavėjo jaunuoju grafaičiu?

– Ji sako, kad jie tiesiog pašoko. Persimetė keliom nereikšmingom frazėm, kaip priimta. Atstumtos sužadėtinės motina ir paskleidė šitą gandą, kad Margaretė apkerėjo grafaitį. Čartoriskiai tuojau pat iškėlė tokius kaltinimus. Sako, kad jų sūnus apsėstas nuo tos puotos. Visi tik ir kalba, kad Margaretės motina buvo ragana. O dar ta jų išvaizda, mano velionės sesers ir mano dukterėčios, reikalo tikrai nepalengvina. Margaretė kaip iš akies lupta mano sesuo. Todėl man buvo taip lengva ją auginti.

Kovenas nužvelgė burmistrą nauju žvilgsniu, bandydamas įsivaizduoti jo seserį. Vidutinio ūgio plikas penkiasdešimtmetis suvargusiu paburkusiu veidu. Burmistras gyveno audringą gyvenimą, malonumus sėmė glėbiais – mėgo sotų valgį, gerą viskį, lengvabūdžių moterų kompaniją. Visa tai atsispindėjo jo išvaizdoje. Įdomu, kaip atrodo dukterėčia, jei visi kaip vienas mano, kad ji ragana?

Nors Margaretės išvaizda Kovenui nerūpėjo. Jam buvo svarbu tai, kad ji turės žiedą, o jam bus kur kas paprasčiau gyventi, kai tą papuošalą turės jauna naivi mergina, o ne užkietėjęs niekšas Aldas.

Dūžtančio stiklo tarškesys privertė abu akimirkai sustingti ir įsiklausyti. Kažkas iš minios išdaužė vieną iš burmistro namo langų. Vyrų žvilgsniai susidūrė.

– Miestelėnai nekantrauja patekti į vestuvių puotą, – tarstelėjo Kovenas, jau eidamas prie durų. – Paskubėkim, nes svečiai sugužės greičiau, nei planavom. Vesk mane pas mano nuotaką.

Sparčiais žingsniais vyrai patraukė link namuose esančios koplyčios.

– Kur Margaretė? – riktelėjo burmistras persigandusiai tarnaitei.

– Koplyčioje su tėvu Morkumi. Man atrodo, kad panelė Margaretė eina išpažinties, – beveik pakuždomis užbaigė moteris ir gailiai kuktelėjo. Visi šeimynykščiai mylėjo Margaretę, jauną merginą, kuri su visais stengėsi elgtis maloniai. Ją saugojo ir globojo, suvokdami, kad mergina turi tik nedidelį laiko tarpsnį savo gyvenime, kai gali būti naivi ir tikėti pasaulio teisingumu ir grožiu. Visi galvojo, kad santuoka po truputį išsklaidys jaunatviškas iliuzijas. Niekas nesitikėjo, kad žmonių žiaurumas užklups taip staiga ir tragiškai.

——–

Margaretė sėdėjo koplytėlėje ant suolelio priešais nedidelį altorių. Neverkė, tačiau buvo siaubingai išbalusi, nervingai gniaužė ant suspaustų kelių sunertus pirštus. Šalia sėdėjo tėvas Morkus, senas šeimos draugas ir nuolatinis svečias burmistro namuose ir kaip įmanydamas guodė merginą.

Kai koplyčios durys su trenksmu atsidarė, Margaretė krūptelėjo ir pašoko nuo suolelio. Išplėstomis lyg lėkštelės akimis žiūrėjo į įeinančius. Pamačiusi Koveną, prispaudė rankas prie krūtinės.

– Jau? – beveik be garso sukuždėjo.

Aukštas, plačiapetis, juodai apsirengęs vyras rūsčiu veidu jai atrodė įsikūnijęs jos budelis. Savo jautriais pojūčiais iš karto suprato, kad tai be galo pavojingas žmogus. Jam svetimi šiltesni jausmai. Lyg pikto pranašas jis stūksojo už jos dėdės, būdamas visa galva už jį aukštesnis.

– Margarete, dukrele, susipažink, tai senas mano… bičiulis Kovenas Astikas. Jis tau padės.

– Tikrai? – Margaretė netikėdama žiūrėjo į atvykėlį, kurio veidas nerodė jokių jausmų; rūpestis, draugiškumas, atjauta atrodė visiškai nepažįstami Kovenui. Tik pilkos vyro akys skrodė ją lyg durklai. Beveik fiziškai jaučiami durklai. Ar dėdė sakė, kad čia jo bičiulis? Tai kodėl ji nėra mačiusi šio bičiulio? Jau greičiau koks samdytas galvažudys (ji gerai žinojo, kad dėdė dažnokai naudojasi tokių žmonių paslaugomis), kuriam dėdė sumokėjo, kad jai padėtų. Po daugelio valandų Margaretė pajuto nedrąsią viltį.

– Taip, Margarete, tu tik turi už jo ištekėti.

– Ką?! – ji spygtelėjo taip, kaip niekada anksčiau nedrįsdavo.

– Reikia paskubėti, – burmistras priėjo prie merginos ir abiem delnais suėmė jos veidą. – Minia nerimsta. Tėvas Morkus judu sutuoks.

– Bet, dėde! – pirmą kartą po kaltinimų pareiškimo Margaretės akys paraudo nuo ašarų. – Gal ponas Astikas gali mane tiesiog išgabenti? O kai viskas nurims, galėsiu grįžti.

– Nebijok, Margo, – Koveno balsas buvo žemas ir girgždantis ir ji vėl krūptelėjo. – Aš tavęs nesuėsiu.

Dar garsesnis stiklų tarškėjimas, dabar dužo kelių, netoliese esančių kambarių langai. Beveik vienu metu visi esantys koplyčioje pajuto dūmų kvapą.

– Margarete! – burmistro balsas nuskambėjo piktai, tačiau mergina žinojo, kad tai – iš nerimo ir baimės. Dėl jos. Tada jis prisivertė atsipalaiduoti ir sušvelnino balsą. – Prašau, dukrele. Privalai už jo ištekėti. Jis tavimi pasirūpins. Aš jau negaliu tavęs apsaugoti.

Dūmų kvapas aštrėjo. Mes visi sudegsime, beveik ramiai šmėstelėjo Margaretei. Visiškai nesvarbu, ką aš dabar darysiu, šią naktį mes visi mirsime. Ir dėdė žus tik per mane. Galiu bent jau išpildyti paskutinį dėdės norą. Tačiau ji negalėjo nepaklausti:

– Pone Astikai, juk jūs galite išsigelbėti. Tie žmonės nieko jums nedarys.

– Galiu tave išgelbėti, Margo, – pakartojo vyras. – Jeigu tik ne per ilgai galvosi.

– Margarete, prašau, – dabar dėdės balsas buvo maldaujantis.

Viskas vyksta per greitai. Mintys skriejo, buvo sunku susikaupti. Ką daryti? Margaretė pažvelgė į tėvą Morkų. Pasitikėjo juo. Kunigas nežymiai linktelėjo.

Dar vieno dūžtančio lango garsas.

– Sutinku!

Vyrai matė, kad Margaretė sutrikusi, akys lakstė nuo vieno prie kito, greičiausiai pati nejautė, kad krūpčioja nuo iš gatvės sklindančių riksmų. „Ant laužo raganą!” „Visus išskerst!”

Lyg seniai surepetavę, visi sustojo prie altoriaus. Tėvas Morkus nugara į altorių, Kovenas priešais jį. Burmistras paėmė dukterėčią už pečių ir beveik nustūmė šalia Koveno. Ceremonija truko porą minučių, peršokant tiesiai prie esmės.

– Ar tu, Kovenai Astikai, sutinki imti į žmonas Margaretę, gerbti ir saugoti ją laimėje ir varguose ?

– Ar tu, Margarete, sutinki tekėti už Koveno, gerbti ir paklusti jam laimėje ir varguose?

Margaretė nesiklausė, ką kunigas sako. Kai atėjo laikas ir pamatė klausiamą švento tėvo žvilgsnį, atsakė “sutinku”. Nustebo, kai dėdė nusitraukė nuo piršto juodo sidabro žiedą, su kuriuo niekada nesiskirdavo ir padavė Kovenui. Šis mąsliai pasukiojo žiedą, tada užmovė Margaretei ant piršto. Tai buvo vyrui pritaikytas žiedas, gerokai per didelis liaunam Margaretės pirštui, tačiau užmautas iki galo žiedas staiga prigludo taip, kad mergina suabejojo, ar galės jį nusiimti. Dūmų kvapas stiprėjo ir žiedas po akimirkos buvo pamirštas.

Pamačiusi, kaip Kovenas lenkia prie jos galvą, Margaretė sutriko. Oi, tai “gali pabučiuoti nuotaką“  dalis. Ji skubiai atsuko raustelėjusį iš nesmagumo skruostą.

Niekas dėl to nepriekaištavo. Kovenas paskubom pakštelėjo į skruostą ir ceremonija buvo baigta.

– Paskubėkim, – tarstelėjo Kovenas. Apkabino Margaretę per juosmenį ir beveik tekinom pasileido kambariais link išėjimo. Burmistras ir tėvas Morkus sekė jiems iš paskos.

– Žmonės neišleis karietos, – nelaiminga ir uždususi ištarė Margaretė.

– Mes nevažiuosim karieta.

Daugiau Kovenas nieko neaiškino. Jie išėjo į burmistro namų nedidelį vidinį kiemelį, kur pririštas laukė didžiulis juodas žirgas. Kovenas nuo balno nusitraukė užmestą storą apsiaustą, apsigaubė juo ir užsėdo ant juodžio. Margaretė išplėtė akis, kai vyras ištiesė jai ranką, norėdamas padėti užlipti aukštyn. Ar jis tikisi, kad jiedu lyg niekur nieko prajos pro žudikiškai nusiteikusią minią?

– Jie nužudys mus abu, – purtė galvą Margaretė. Burmistras atsuko ją į save.

– Pasitikėk Kovenu, Margarete. Jis tave apsaugos. Kaip norėčiau turėti daugiau laiko, paaiškinti tau viską. Tačiau yra kaip yra. Atmink viena, tu buvai ir esi brangiausia, ką esu gyvenime turėjęs.

Margaretės akys paplūdo ašaromis.

– Dėde, – ji norėjo pasakyti, kokia dėkinga yra už tai, kad jis jai suteikė namus, augino kaip savo dukrą, lepino ir globojo, tačiau gumulas gerklėje neleido ištarti nė garso. Tačiau burmistras suprato be žodžių.

– Jei nori man atsidėkoti, daryk viską, kad išgyventum. Dar daugiau, daryk viską, kad būtum laiminga. Tai įsakymas.

Margaretė nusišypsojo ir burmistras akimirkai paskandino ją savo glėbyje. Ir tuojau pat atitraukė ir atsuko į Koveną.

– Dėk dešinę koją ant mano kojos ir duok man rankas, – įsakė Kovenas ir Margaretė sutriko. Jei ji dės dešinę koją, tai užlips veidu į… – Greičiau! – jau piktai riktelėjo jos naujasis sutuoktinis.

Ji pakluso ir po akimirkos sėdėjo ant žirgo veidu į Koveną. Aiktelėjo, kai šis abiem rankom sugriebė jos šlaunis, kilstelėjo ir stipriai prie savęs prispaudė. Margaretės keliai atsidūrė jam po pažastimis, o pėdos susikryžiavo vyrui už nugaros, ilgas sijonas užsiraitojo iki šlaunų.

– Apsikabink mane rankomis kaip galima stipriau, – Kovenas nepaisė silpnos aimanos, kuri atsklido iš Margaretės lūpų, kai ši pajuto, jog jų intymiosios vietos prisispaudė viena prie kitos. – Ir, kad ir kas būtų, nepaleisk. Būk prisiplojusi prie manęs kaip blynas, galvą laikyk prie mano krūtinės.

Margaretė sukabino rankas Kovenui už nugaros po apsiaustu. Kovenas plačiau apsiautė juos abu stora apsiausto medžiaga, visiškai paslėpdamas merginą. Ją apgaubė tamsa ir šiluma. Pro storą apsiaustą dar išgirdo, kaip dėdė pusiau maldaujančiu, pusiau įsakmiu balsu prisako Kovenui rūpintis ja ir būti su ja geram.

Ir žirgas pradėjo žingsniuoti. Mintys sukosi Margaretės galvoje kaip viesulas. Nejaugi Kovenas ir jos dėdė tikisi, kad niekas nepastebės dar vieno žmogaus po raitelio apsiaustu? Prieš penkiolika minučių ji sėdėjo su kunigu ir ruošėsi mirčiai. Priėjo išpažinties, išklausė raminančius ir teikiančius stiprybės tėvo Morkaus žodžius. „Jei įvyks blogiausia, žinok, kad nė vieną akimirką nebūsi viena. Dievas yra tavo sieloje, o tavo motina bus šalia, lauks ir pasitiks tave lemtingąją akimirką. Būk stipri, dukra. Tačiau, – tėvas Morkus suėmė jos ranką savo delnais. – Jeigu nepavyks būti stipriai, žinok, kad viskas gerai. Galiausiai, viskas bus gerai“

– Jei kažkas bus blogai, stuktelėk kumščiu tris kartus man į šoną. Bet kol kas geriau nė nekrustelėk, – pusbalsiu įsakė Kovenas.

Lyg ji pati nesuprastų. Girdėjo, kad jie įjoja tiesiai į minią. Laukė, kada kas nors suriks, kad vyras ant žirgo gabena raganą. Žmonių balsai girdėjosi visai čia pat. Pikti keiksmai, grasinimai mirtimi burmistrui ir jo globotinei.

– Pirmyn į namą! Pakart burmistrą! Ant laužo raganą! – suriko kažkas visai netoliese, per žingsnį nuo Margaretės ir Koveno ir ji sukrūpčiojo. Iš riksmų suprato, kad minia pasigavo raginimą ir plūstelėjo į namą.

Kas bus su jos dėde? Jam gresia pavojus! Ji įsitempė, beveik pasiruošusi šokti nuo žirgo ir bėgti pas dėdę. Kovenas tikriausiai pajuto, nes stipriau prispaudė alkūnes, taip įkalindamas ją glėbyje.

Žirgas lygiai ramiai žingsniavo pirmyn pro minią, kurioje miestelėnai aplink pavirto kraujo trokštančiais žvėrimis, tačiau kažkodėl prasiskirdavo priešais didžiulį juodą žirgą ir jo niūrų raitelį. Tikriausiai žmonės, kaip ir Margaretė, juto, kad šis vyras kur kas pavojingesnis, nei galima įsivaizduoti. Todėl niekas nedrįso į jį įsispoksoti, visi kuo greičiau suko akis šalin.

Jos sutuoktinis. Ji apsivijusi rankomis ir kojomis vyrą, kurio prieš pusvalandį net nepažinojo. Ir šis nepažįstamasis yra vienintelis jos šansas išsigelbėti.

Margeretė virpėjo iš įtampos ir jai buvo gėda ir nesmagu, kad jos gelbėtojas jaučia nevalingai drebantį kūną. Tačiau laikas ėjo, jie judėjo pirmyn, niekas jų neužpuolė. Pamažu minios riksmai tolo.

Ar jiems pavyko?

– Pakorė! – suriko kažkas netoliese ir ji vėl krūptelėjo. – Pakorė burmistrą. Ieško raganos…

Margaretė taip stipriai apkabino Koveną, jog įtarė, kad jam gali skaudėti šonus. Tačiau jis nieko nesakė ir nedarė. Po kiek laiko merginos rankos truputį atsipalaidavo. Ji dar žemiau nunėrė galvą ir gaubiama vyro kūno šilumos ir jo kvapo, tylutėliai pravirko. Pirmą kartą nuo viso šio siaubo pradžios leido sau iš širdies išverkti siaubą, nerimą ir sielvartą.

—-

– Išjojom iš miesto, kelias tuščias, – Kovenas truputį praskleidė apsiaustą. Pakėlusi galvą nuo jo krūtinės Margaretė pradėjo markstytis nuo šviesos.

– Atsisėsiu tiesiai, – ji įsirėmė į vyrą, ketindama atsitraukti, tačiau stipri ranka ant nugaros ją sulaikė.

– Pavojus toli gražu nepraėjo. Šią akimirką žmonių nėra, todėl leidžiu tau įkvėpti oro.

– Mano dėdė! Ar tikrai jie… – net nedrįso to ištarti, užspaudė gerklę. Maldauju, pasakyk, kad ne. Maldauju…

Tačiau Kovenas buvo niūrus ir nepuolė guosti.

– Gali būti. Bet aš nemačiau. Kai grįšim namo, nusiųsiu ką nors, kad patikrintų.

Ji nutilo. Prisibijojo nepažįstamojo, tai, kad jis buvo ir jos sutuoktinis, gąsdino dar labiau. Tai reiškė, kad ji visiškai priklauso nuo jo malonės. Ir ne tik šiuo gelbėjimo etapu, bet ir toliau. Kol mirtis juos išskirs. Jai reikia išsiaiškinti, kas toks šis vyras. Ir kuo greičiau.

– Kodėl sutikote mane gelbėti?

– Esi mano žmona, – puse lūpų vyptelėjo Kovenas. – Sakyk man „tu“ ir vadink vardu.

– Galėjai atsisakyti. Tai buvo… yra labai rizikinga.

– Mudu su tavo dėde esame darę daug rizikingų dalykų.

– Kodėl būtinai reikėjo mus sutuokti?

– Tam, kad išgelbėjęs nenumesčiau tavęs bet kur. Gal jis įtarė, kad negalės tavimi pasirūpinti.

– Aš esu suaugusi moteris. Galiu savimi pasirūpinti.

– Ką darytum? – jo klausimas nuskambėjo ramiai, be emocijų. – Sakykim, paleidžiu tave dabar pat. Kur eitum?

Ji susimąstė. Į jokius padorius namus nepriimtų tarnauti atėjūnės iš gatvės. Giminių, bent tokių, su kuriais bendrautų, ji neturėjo. Pas dėdės pažįstamus eiti negalėtų, didelė tikimybė, kad ją vėl priduotų inkvizitoriams.

– Eičiau pas ūkininkus. Jiems visada reikia darbo rankų. Nusisamdyčiau kad ir už maistą ir pastogę.

– Ar būtum pasiruošusi gultis į lovą su tuo ūkininku už duonos kąsnį?

Kovenas nesišaipė, negąsdino, neteisė. Jis tiesiog pasakė, kad iš jos būtų to tikimasi. Tačiau ji vis tiek pasipiktino. Kaip jis drįsta baksnoti į jos bejėgystę.

– O dabar turiu būti pasiruošusi gultis su tavimi už tą patį duonos kąsnį? – aštriai paklausė.

– Tikrai taip.

– O jeigu aš nenoriu?

– Dabar jau pradedu jausti, kad turiu žmoną, – suburbėjo Kovenas.

– Jeigu aš nenoriu? – perklausė Margaretė, pusiau tikėdama, kad dabar jis ją tikrai numes nuo žirgo ir lieps toliau manytis pačiai.

– Toks buvo sandoris. Todėl tave vedžiau. Aš rizikuoju gelbėdamas tave. Ir už tai gaunu tave.

– Mano kūną?

– Jei taip nori, galiu pasakyti aiškiai. Tavo kūnas bus užmokestis už tavo saugumą. Kad santuoka įsigaliotų, turėsim tai padaryti kaip galima greičiau.

Ji norėjo pasakyti, kad geriausiu atveju jis gali pasapnuoti, kad pasiguldo ją į lovą. Norėjo išrėžti, kad dėdė su juo susidoros už tokį įžūlumą. Norėjo pliaukštelėti skambų antausį, nušokti nuo žirgo ir bėgti kuo toliau nuo šito barbaro. Tačiau nieko iš šių dalykų padaryti negalėjo. Nors buvo sunku tuo patikėti, tačiau šis nepažįstamasis – jos sutuoktinis. Dar daugiau – gelbėtojas ir tikriausiai vienintelė viltis išgyventi.

– Margo, aš tavęs nesuėsiu, – pakartojo savo kvailą pasižadėjimą. Ar tai turėtų ją nuraminti?

– Ar turi galvoje tiesiogine prasme? – niūriai paklausė ji. – Liksiu gyva po… santuokos įteisinimo?

Jis šyptelėjo puse lūpų.

– Tiesiogine taip pat.

Ji žiojosi atsakyti, tačiau Kovenas taip stipriai ją vėl prispaudė prie savęs, kad jai pritrūko oro. Vėl apgaubė tamsa – jis vėl užmetė ant jos apsiaustą. Širdis pradėjo neramiai daužytis, tik po kelių akimirkų ji išgirdo šuoliuojančius žirgus.

—–

– Margarete, atvykom.

Apsiaustas prasiskleidė, gaivus nakties oras paglostė merginos veidą. Kol jie jojo, visiškai sutemo. Sutrikusi ji pakėlė galvą nuo Koveno krūtinės. Užmigo! Sprukdama nuo mirtino pavojaus, rankomis ir kojomis nepadoriausiu būdu apsivijusi nepažįstamą vyrą ji sugebėjo užmigti.

– Dabar jau gali mane paleisti, – šyptelėjo jis.

Ji atrėmė rankas į kietą krūtinę, pabandė atitraukti kojas. Jos buvo visiškai nutirpusios.

– Negaliu, – susigėdusi sukuždėjo. Niekada savo neilgame gyvenime nesijautė tokia silpna kaip šiandien. Gal todėl, kad dėdė nuolatos ją girdavo, kaip puikiai joja, kaip šauniai mosuoja kalaviju (taip, ji net turėjo mokytoją, kuris mokė ją kautis. Negirdėtas dalykas! Dėdė švelniai patarė jai nesigirti tokia nederama veikla bendraamžėms merginoms. Ar tiksliau, niekam neprasitarti. Ji visada galvojo, kad dėdė taip su ja elgėsi, nes svajojo apie sūnų. Šiandien, jodama keletą valandų tamsoje, pradėjo galvoti, kad gal dėdė ją ruošė tokiam atvejui, kaip šis).

– Apkabink mano kaklą, – supratęs bėdą ištarė Kovenas. Ji pakluso ir vyras su ja glėbyje, atsargiai nulipo nuo žirgo. Kai jis tvirtai stovėjo ant žemės, Margaretė paleido savo gelbėtoją ir nuslydo žemyn. Ir vos nešlumštelėjo ant žemės, nes nutirpusios galūnės jos nelaikė. Laimei, Kovenas buvo pasiruošęs, sulaikė bekrintančią ir pakėlė ant rankų.

Nors ir nesmagiai jausdamasi, Margaretė dabar galėjo apsidairyti. Juk tai tiesiog rūmai! Koplyčioje dėdės namuose ji susidarė įspūdį, kad dėdė viršesnis už Koveną, beveik įsakinėjo jam.

– Ar tu čia dirbi?

Kovenas kilstelėjo antakius.

– Tai mano… mūsų namai, žmona. Sveika atvykusi.

Kažkas čia ne taip. Atrodo, Kovenas, kad ir kas jis būtų, yra labai turtingas žmogus. Didžiulis namas, tiksliau, tikri rūmai, naktį atrodė niūrus ir baugus. Atsidususi Margaretė nusprendė, kad tai tik šios dienos ir nakties išgyvenimai buvo tokie sukrečiantys, kad jai viskas atrodo baisu.

Lyg tikrą nuotaką Margaretę įnešė vidun. Nors jau buvo naktis, vestibiulyje juos pasitiko būrelis tarnų. Pamatę Koveną visi nuolankiai nusilenkė.

– Pristatau jums grafienę Margaretę Astikienę, jūsų naują ponią. Pristatykit vakarienę į mano kambarį ir paruoškite vonią.

– Grafienę? – nustėro Margaretė.

– Tuojau pat bus padaryta, pone, – nusilenkė tarnas.

Kovenas nunešė Margaretę ilgais rūmų koridoriais į savo kambarius. Vienas tų koridorių buvo dekoruotas milžiniškais veidrodžiais. Nešama pro šalį akies krašteliu Margaretė pastebėjo kažką keisto. Į kitą veidrodį žvilgtelėjo atidžiau. Ir aiktelėjo.

Veidrodis atspindėjo Koveną, laikantį ant rankų Margaretę. Ji atrodė taip, kaip visada. Kovenas atrodė…

– Tu šėtonas, – sušnibždėjo mergina.

– Demonas, – ramiai atsakė Kovenas. Veidrodyje jis atrodė dar stambesnis, oda kruvinai raudona, iš po juodų plaukų matėsi ragai, o akys degė oranžine liepsna.

– Aš sapnuoju.

– Nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti, – dėstė Kovenas. – Tavo dėdė ir aš jau seniai turime bendrų reikalų.

– Jis žinojo?

– O taip! Juk išsikviesdavo mane kada panorėjęs šito žiedo pagalba. Netgi tėvas Morkus žino, – Kovenas dirstelėjo į jos ranką. – O dabar šį žiedą turi tu.

– Aš nenoriu! – suriko Margaretė ir puolė traukti nuo piršto sidabrinį žiedą, kurį susituokiant jai užmovė Kovenas. Tačiau žiedas nejudėjo iš vietos.

– Negali jo nusiimti, nes mes susituokėme. Vadinasi, priklausome vienas kitam. Burmistras žinojo, kad kitaip jį nusiimsi ir mane paleisi.

– Noriu tave paleisti!

– Tačiau aš to nenoriu, žmona. Man reikalingos tavo raganiškos galios.

Kovenas vėl pradėjo žingsniuoti koridoriumi ir jai pasirodė, kad sienos pradėjo degti. Liepsna darėsi vis didesnė, tačiau jos nedegino. Keista, bauginanti liepsna. Pragaro liepsna. Kovenas ją nešė pirmyn, kol nedeginanti ugnis juos visiškai prarijo.

 

Ragana – nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė

Pagal Marijos Gimbutienės „Senosios Europos deivės ir dievai“

Seniausias baltų mitologijos sluoksnis siekia Europos proistorės priešindoeuropinius laikus ir atspindi matricentrinę kultūrą, matrilinearinę kultūrą. Tokios deivės kaip Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse paveldėtos iš vietinių gyventojų, iš ankstesnių nei 3-2,5 tūkstm. pr.m.e. laikų.

Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, kaip indoeuropietiškame, patriarchalinės kultūros panteone, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir liga, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.

Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarsi didelėmis šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją. Kelios raganos kaip didelis paukščių būrys skrenda į Šatrijos kalną. Atšliaužia visa armija žalčių ar gyvačių, bet iš jų tik viena yra vyriausioji, ji karūnuota.

Senosios Europos deives suskirstysime į dvi pagrindines grupes pagal jų charakterio bruožus, funkcija ir pasireiškimo sferas. Pirmajai grupei skiriame deives, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet taip pat marina, griauna, atima. Tai Laimos ir Laumės- Raganos sfera. Šios deivės gyvybinę energiją imasi iš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, drėgnos gimdos, urvų, akmenų. Tai lunarinė sfera; jos veikia pagal mėnulio fazių ritmą. Dažnai apsirodo po tris (trys Laimos, trys baltos viešnios, arba jauna deivė, deivė motina ir senė). Antrajai grupei priklauso žemės, augalijos dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metų laikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė, Žemė-Motina. Žemės Motina yra kartu ir Mirusiųjų Motina.

Ragana – lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai dar viena visa žinančios, visa matančios Didžiosios deivės išraiška. Nors amžių eigoje krikščionybės laikais sudemoninta, degraduota ir nustumta į girių glūdumas, Ragana, turinti antgamtiškų bruožų, kurie gali priklausyti tik svarbiai ir galingai deivei, lietuvių tautosakoje išliko iki mūsų dienų.

Žodžio etimologija susijusi su žodžiais regėti, numatyti, žinoti, taip pat su žodžiu ragas (augantis gyvulio ir transformuojantis mėnulio ragas).

Ragana kontroliuoja ne tik žmogaus, bet ir visos gamtos gyvenimą. Žino augalijos ir gyvūnijos galais, vartoja magiškas atgaivinančias žoleles.

Ragana gali ypač greitai kaitalioti savo pavidalą. Pasiverčia rupūže, ežiu, pele, ožka, kale, kiaule, kumele, šarka, kurapka, kregžde, lydeka, raude, karosu ar kitokia žuvimi.

Žuvis, ežys ir rupūžė (varlė) – seniausios Raganos apsireiškimai, susiję su gyvybės pradžia įsčiose, su gimda. Gyvybė prasideda tamsoje ir drėgmėje. Šitie simboliai, atitinkantys moters ir gyvulių gimdos pavidalą arba žmogaus gemalą, siekia paleolito laikus (Paleolitas (gr. παλαιός ir λίθος – senasis ir akmuo) arba Senasis akmens amžius – pirmasis akmens amžiaus periodas, kuris prasideda hominidams pradėjus gamintis akmeninius įrankius (prieš maždaug 2,6 mln.) iki žemdirbystės atsiradimo maždaug 10 tūkst. pr. m. e. Paleolito metu egzistavo iškastiniai žmonės, taip pat iškastiniai, šiuo metu jau išmirę gyvūnai. Šis laikotarpis apima didžiąją dalį žmonijos egzistavimo istorijos (apie 99 proc.)

Žmogaus pavidalo Ragana gali būti nepaprasto grožio, bet ir baisi, susivėlusiais plaukais, ilgais nagais. Ir graži, ir baisi ji gali būti labai pavojinga.

Ragana karaliauja nakties, tamsos ir žiemos pasaulyje. Laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo taip pat priklauso jai.

5 lengvi būdai pakelti savo vibracijų dažnį

 

Vibracijų dažnis – skamba labai mistiškai ir sudėtingai, tačiau taip nėra. Galime pakalbėti apie energijos ir nuotaikos pakilimą. Prisiminkime tas akimirkas, kai patiriame meilės ar džiaugsmo pliūpsnį, kuris fizinio lengvumo pojūčiais nuteka visu kūnu. Aukštos vibracijos – kai jaučiame savo galią, ramybę, meilę ir džiugesį. Kartais šios akimirkos nutinka netikėtai, tačiau mes galime sąmoningai pakelti savo vibracijas atlikdami praktikas, kurios tokios paprastos, jog stebėtina, kad žmonės jomis nuolat nesinaudoja. Reikėtų suprasti, kaip yra svarbu palaikyti savo aukštą vibracijų lygį. Juk nuo mūsų vibracijų lygio priklauso sveikata, žmonės, nutikimai, patirtys. Žemos vibracijos – tai ligos, nelaimės, apgavystės, apkalbos, netgi smurtas. Tuo tarpu aukštos vibracijos pritraukia sėkmingas situacijas, malonius žmones, puikią sveikatą, visapusę gausą. Žinant šiuos dėsnius ir tai, kaip nesudėtinga palaikyti savo aukštesnį vibracijų lygį, stebėtina, kodėl žmonės nuolat neseka savo vibracijų dažnio ir nesiima priemonių jam pakelti. Juo labiau, kad tai nėra vien asmeninis pasirinkimas, žmonės savo energija dalinasi su visais sutiktais, ypač, su artimiausiais. Juk visi norėtume ne tik patys spinduliuoti meilę ir džiaugsmą, bet ir pasidalinti tuo su kitais.

Taigi, ką daryti, jeigu norime magiškų pakylėjimo momentų savo gyvenime? Būdų, kaip pakelti savo vibracijų dažnį yra daugybė, tačiau čia išvardinsiu pačius paprasčiausius.

  1. Šokis. Tiesiog paprasčiausiai šok. Jeigu sakai, kad esi prastas šokėjas – tai visiškai nesvarbu. Įsijunk maloniausią tau muziką ir pradėk judėti. Kraujas pradės greičiau tekėti, kūnas gaus daugiau deguonies, pakils nuotaika ir pozityvumas. Įrodyta, kad šokis pagerina atmintį ir protinius sugebėjimus, taip pat sumažina depresijos riziką. Patyrei sudėtingą ir varginančią dieną? Pasileisk mėgstamiausią dainą ir pradėk judėti. Galų gale, juk nieko neprarasi, o štai laimėti gali be galo daug.
  2. Gamta. Nepriklausomai nuo metų laiko – leisk laiką gryname ore. Skirk laiko pasigrožėti žiedais, saulėtekiais ar saulėlydžiais, išgirsk paukščius. Sąmoningai giliai įkvėpk ir iškvėpk. Buvimas gamtoje mums leidžia sąmoningiau būti dabarties akimirkoje, atitrūkti nuo kasdienybės dramų. Sumažėja streso lygis, padidėja energija, kūrybingumas, gyvenimas tampa kokybiškesnis ir labiau subalansuotas. Pasistenk bent kartą per savaitę skirti laiko gamtos terapijai.
  3. Kokybiškas maistas. Stebėk, kurie maisto produktai suteikia tau energijos, o kurie ją slopina? Palepink save ekologiškais produktais, gamink pagal sveikos, subalansuotos mitybos rekomendacijas ir stebėk, kaip didėja tavo jėgos ir energija, lengvėja kūnas ir stiprėja pasitenkinimas savimi.
  4. Informacijos detoksas. Skirk bent kelias valandas atitrūkti nuo visų technologijų, išjunk telefoną, naujienų portalus ir socialinius tinklus. Stebėk savo savijautą po technologijų pertraukos. Darant tokias pertraukas reguliariai nauda bus didžiulė.
  5. Geras darbas nepažįstamajam. Žinoma, nesitikint jokio atlygio. Tiesą sakant, geri darbai yra kur kas naudingesni juos darančiam, nei tam, kuriam jie skirti. Savanorystė ar net vienkartinis gerumo pasireiškimas žmogaus organizme gamina galingą malonumo hormonų kokteilį, netgi sumažina priklausomybių riziką, smarkiai pakelia laimės lygį, pasitenkinimą savimi ir vibracijų dažnį. Žinodamas, kokią didžiulę naudą duoda nesavanaudiškas gerumo pasireiškimas, nuolat dairysiesi, kam reikalinga pagalba ar bent jau malonūs žodžiai ar komplimentas.

 

Kaip ir minėjau, yra daugybė būdų pakelti savo vibracijų dažnį ir bendrą gerovės pojūtį. Kartais reikia tik sąmoningos intencijos ir savo savijautos savistabos. Iš daugybės žmonių esu girdėjusi džiugesio ir nuostabos kupinus pasakojimus, kaip jų savijauta pagerėjo, pradėjus kitiems sakyti gražius žodžius ar taikyti kitus aukščiau išvardintus metodus. Jie yra super paprasti, nieko nekainuoja, tačiau neįtikėtinai pagerina gyvenimo kokybę ir savijautą. Vienintelė taisyklė – pradėti sąmoningai ir dažnai juos naudoti.

Jeigu viskas pasirodė girdėta, prisimink, kada paskutinį kartą šokai visiškai užsimiršęs, pasivaikščiojai miške, valgei tikrai sveikus ir ekologiškus pietus, buvai bent pusdienį be telefono ir pasakei nepažįstamajam/jai komplimentą, nuo kurio nušvito jo/jos akys?

Laumės

Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Laumes įkvėpusi visuomenė nei namų, nei dirbamų laukų sampratos dar nežinojo. Laumės vaikščioja laisvai nesutikdamos jokių draudžiamų sričių. Galime sakyti, kad šias antgamtines būtybes įkvėpusi visuomenė buvo klajoklinio pobūdžio.

Daug kas įtariai žiūri į tai, kad laumės kildinamos iš tokios tolimos praeities, būtent iš to laikmečio, kada baigėsi pirminė visuomenė, kurioje žmogus tik rinkosi sau maistą gamtoje nedirbdamas, ir kada prasidėjo žmogaus maisto ir drabužių kūrimas paties žmogaus pastangomis. Tačiau vienas iš įrodymų yra tai, kad laumės sakmėse neturi valdymo sąrangos. Nėra nei laumių valdovės, nei didesnių ar mažesnių laumių.

Laumės, neturėdamos susitvarkymo, yra senesnės už Motiną – Žemę ir visas deives valdoves.

Sakmėse apie laumes nėra nei mirties, nei atgimties užuominų. Nėra keista  nesutikti sakmėse mirties, nes dažna iš didžiųjų praeities visuomenių gyveno nepripažindama mirties tikrovės. Savaip tai darė Egipto visuomenė, pratęsdama žmogaus gyvenimą kape; kitaip tai darė Indijos tikėjimas, žmogų suvokdamas labiau kaip dvasinę būtybę ir nepripažindamas žemiškos tikrovės. Laumių sakmėse tuo tarpu iš viso nėra tokio klausimo. Jos nežino jokio atgimimo. Jos taip pat nesidomi žmogaus mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu.

Kai kuriose sakmėse stambiakūnių  laumių išvaizda yra taip tikroviškai pavaizduota, kad leidžia net pasakyti, kokios kilties bruožų buvo ta moteris, kuri pavaizduota kaip laumė. Ji daugeliu atžvilgių primena Orinjako stovyklėlės.

Laumė yra nakties būtybė, sakmės palyginti retai kalba apie jų pasirodymą dieną. Tokios laumės jau turi vėlybesnių dvasinės pasaulėjautos bruožų. Daroma išvada, kad laumės savo prigimtimi siekia dar ankstesnius kaip Saulės įdvasinimo atgimimo laikai, jos senesnės ir už Mėnulio ir Saulės vedybų mitą.

Laumių veikloje matyti jų ryšys su kosminiais reiškiniais. Sakmėse kalbama apie jų gebėjimą šokiais ir dainomis – užkeikimais sukelti lietų, krušą, audrą. Intensyviausias jų reiškimosi laikas  – pirmosios jauno mėnulio dienos.

Laumės nekenčia geležies.

Mitologinė tautosaka sako, kad laumės buvo ne tik vandens, žemės, bet ir dangaus deivės, bendravusios su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei dievu Perkūnu. Minima stebuklingo grožio deivė Laumė, sėdinti danguje deimantiniame soste. Kitame lietuvių mite Didžioji Laumė sėdinti mitologinio dangaus centre, kur po akmeniu esąs gyvybės vanduo.

Yra mitų, kuriuose sakoma, kad Didžioji Laumė buvusi dievo Perkūno sužadėtinė. Ketvirtadienis lietuvių laikytas ir laumių, ir Perkūno diena.

Sakmių apie laumes turi įvairios tautos. Pvz., žydų pasakojimuose viena iš laumių vadinosi Lilita ir reiškėsi kaip nakties būtybė suvedžiojanti vyrus. Lietuvių laumės artimos graikų ir bulgarų lamėms, keltų fėjoms, kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais, storomis lūpomis, didelėmis ilgomis krūtimis ir labai plačiais užpakaliais.

(Pagal V. Bagdanavičiaus „Laumių praeitis Lietuvoje“ ir P.Dundulienės „Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės“)

Ar Lietuvos vandenyse gyveno/gyvena undinės?

Lietuvių mitologinėje tautosakoje išliko pasakojimų apie archajines antgamtines vandenų būtybes undines. Senojoje lietuvių kalboje „vanduo“ buvo vadinamas undeniu. Iš čia kilęs undinės vardas. Undinė reiškė tą patį, ką vandeninė.

Jų pėdsakai ir balsai pasiekia mus pro daugelio tūkstantmečių šydą, jos minimos mituose ir liaudies mene. Ankstyviausiosios vandenų deivės – tai būtybės, kurios turi pusiau žmogaus pavidalą, pusiau žuvies. Vandens mergos visą laiką dainuoja ir žmonės iš jų išmoko giesmių.

Undinės gyvenusios jūroje, upėse, buvusios pavojingos jauniems ir gražiems vyrams. Dainomis suviliotus vyrus myluodamos pasmaugdavusios ir nusitempdavusios į dugną. Undinės persekiodavusios jaunus žvejus, kurie, norėdami jas permaldauti, kasmet aukodavo po vieną įvairių rūšių žuvį. Daug undinių buvę Mergežeryje, netoli Kražių.

Upių undinės esą gyvenusios upių dugne. Naktį mėnesienoje jos išplaukdavo iš vandens, žaisdavo, šokdavo, dainuodavo, siekdavo sužavėti jaunuolius, o sužavėtus paskandindavo. Akimis jos galėdavo nužudyti arba pavergti žmogų. Paprastai išėjusios iš vandens ant kranto undinės dainuodavo, šokdavo pievose. Tada jų akys žibėdavo kaip žvaigždės, o palaidi plaukai skambėjo kaip tolima muzika, užburianti žmones, kad nematytų jų šokių. Tik turinčiojo paparčio žiedą undinių plaukų muzika negalėdavo paveikti. Jei toks žmogus išgirstų undinių muziką, jos pačios taptų belaisvėmis, turėtų medžioti vandens paukščius, gaudyti žuvis, per sausrą laistyti savo šeimininko laukus. Kitur undinės, žaisdamos prie šaltinių, nuviliodavo jaunuolius į gūdžiuose miškuose esančių ežerų dugną.

Pasak mitų, kartais vyrams pavykdavo undinę sugauti ir parsigabenti į namus. Tokia undinė būdavusi labai graži, tačiau nemokėdavusi kalbėti. Paprastai šios meilės istorijos neturėdavo laimingos pabaigos.

Žmonės undines dažnai vadino upių martelėmis. Senų senovėje buvo manoma, jog tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės, dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo mirtį ir būti upių bei ežerų globėjomis.

Undinės buvo vaizduojamos nuogos, kartais apsirengusios baltais drabužiais, ilgais plaukais su karūnomis ar gėlių vainikais ant galvų.

Mitai apie undines nuo seno žinomi ne tik aisčiams, bet ir graikams, albanams, rumunams, rytų ir pietų slavams.

(Pagal Pranės Dundulienės „Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės“)

Gera ar bloga ragana?

– Ar tu esi vyriausioji šios kontoros ragana?

Žemas balsas netikėtai atsklido nuo studijos tarpdurio ir Vėjūnė krūptelėjo. Išsiskirsčius gausiai paskutinės septintos valandos paskaitos auditorijai, duris ji nerūpestingai buvo palikusi neužrakintas, o dabar nusisukusi tvarkėsi klausytojoms demonstruotas žoleles, tepalus ir kristalus. Paskaita praėjo smagiai, kaip gi kitaip! Juk buvo susirinkusios vien raganos, linksmas ratelis, suvokiantis, kad einant į draugiją būtina ne tik apsirengti pagal progą, susišukuoti plaukus ar nusivalyti batus, bet ir susitvarkyti savo energetiką, kad aplinkiniams ji būtų maloni. Kol vienos mokėsi, kitos pasikartojo, kaip gaminti tam tikro poveikio arbatą, gydomąsias emulsijas ir kaip visa tai sustiprinti kristalų energija, visos drauge gyvai tarškėjo apie praėjusios pilnaties ritualą. Visos dalyvavo skirtingose šalyse vykusiose šventėse, visos kupinos įspūdžių, o Brigita, pašėlusi keturiasdešimtmetė ilgais vilnijančiais plaukais, dar patyrė ir romantišką nuotykį, apie kurį dabar taip svajingai pasakojo, kad oras studijoje ėmė alsuoti rausvomis salsvomis energijos bangelėmis, sklindančiomis nuo visų susirinkusių moterų.

Nieko keisto, kad Vėjūnė pamiršo užrakinti parduotuvės duris, nors jau buvo beveik pusė vienuoliktos vakaro ir gatvė Užupio rajone, kurioje daugiausia įsikūrę suvenyrų ir lino drabužių parduotuvės, mažos dailės kūrinių galerijos ir juvelyrų dirbtuvės, kepyklėlė ir firminė sūrio parduotuvė, jau buvo visai ištuštėjusi ir tyli. Niekada ir neskubėdavo tų durų rakinti, nors Deira, jos pagalbininkė, nuolat dėl to priekaištaudavo. Juk studija, kurioje vykdavo užsiėmimai, – galinis kambarys, kad pasiektum ją, pirmiausiai iš gatvės patenki į nedidelę parduotuvę. Toks jau tas marketingas – visi studijoje vykstančių paskaitų ir seminarų lankytojai praeina pro Vėjūnės suruoštas prekes – kvapnias žvakes, kruopščiai surinktas arbatas, iš viso pasaulio suvežtus kristalus, statulėles, amuletus, papuošalus, išmargintus runomis ir paslaptingais ženklais, ilgas sukneles ir apsiaustus, pageidaujamą nuotaiką sukeliančius namų aromatus, tepalus, muilus, šampūnus ir kitas magišką poveikį turinčias prekes.

Vėjūnė buvo likusi viena studijoje ir parduotuvėje, ir, greičiausiai, visos gatvelės pastatuose jau nė gyvos dvasios. Šiais laikais net sargai patalpų nesaugojo, juos pakeitė raudonai mirksinčios signalizacijos lemputės, kurios nepraranda budrumo per visą naktį, jų nesuima snaudulys. Tvarkydama studiją, parduotuvę Vėjūnė buvo palikusi be priežiūros, tačiau ko baimintis raganai? Nuo vagišių ir pikta lemiančių lankytojų ji buvo apsisaugojusi ritualais. Labai paprastais – tiesiog vagims net nekildavo mintis užeiti į jos parduotuvę. Aišku, stipresnio raganiaus jos menkutės gudrybės nesutrikdytų, tačiau tokio juo labiau nesustabdytų spyna.

Vėjūnė neatsisuko į lankytoją, taip netikėtai išdygusį studijos tarpduryje, tik kilstelėjusi galvą pažvelgė į tamsų langą. Vidiniame kieme jau visai tamsu, blausiai gelsvoje žibintų šviesoje vėsaus apie artėjantį rudenį primenančio vėjo gūsiai vaikėsi po šaligatvį mažus dulkių ir žemių sūkurius ir vieną kitą šiukšlę. Lango atspindyje ji matė ir vyro siluetą. Jis stovėjo plačiais pečiais atsirėmęs į durų rėmą, apsirengęs  juodais marškinėliais trumpomis rankovėmis ir tamsiais džinsais. Veido lange Vėja gerai neįžiūrėjo, tik nugara jautė įdėmų vertinantį primerktų akių žvilgsnį.

Bandydama susikaupti ir įvertinti situaciją ji ramiai sudėjo stiklinius aliejaus buteliukus ir lininius maišelius į didelę pintą dėžę ir tik tada atsisuko. Pastovėjo keletą ilgų sekundžių bandydama perprasti atėjūną. Gana aukštas, lieknas, tačiau raumeningas – jame jautėsi griežtai kontroliuojama jėga ir energija. Vėjūnė net neabejojo, kad prireikus jis judėtų greitai, kaip kobra, pultų nuožmiai ir nesustabdomai. Įspūdį sustiprino visą dešinę ranką išmarginusios tatuiruotės, kraštelis vieno  piešinio tęsėsi iki pat tvirto kaklo. Trumpi juodi plaukai, veidas griežtas, vyriškas, be jokio švelnumo. Tamsūs antakiai, juodos skvarbios akys, nosis su kuprele, putlokos, tačiau griežtai suspaustos lūpos, raukšlė apie lūpas ir tarp antakių, tamsiai įdegusi veido oda nugairinta vėjo. Kampuota žandikaulio linija su juodais šeriais, kurie greičiausiai atsirado vos per dieną. Nelietuviški bruožai, nors kalbėjo lietuviškai.

Jis kantriai laukė, veidas neišdavė jokių emocijų.

– Kas tu toks? – paklausė Vėjūnė. Ji vis dar neįveikė nuostabos, kai suprato, jog visiškai jo „nemato“. Juk ji galėjo pasakyti, ar kas nors šiuo metu yra bet kuriame šios gatvelės pastate. Jautė visus darbuotojus išeinant iš kaimyninių patalpų taip pat aiškiai, kaip matė išeinant savo raganų būrelį po paskaitos. Jai nereikėjo skambučio virš durų, kad žinotų, jog kažkas atėjo į parduotuvę. Tačiau ji nejautė, kada atėjo šis vyras. Jis judėjo nepastebimai ir Vėjūnę tai baugino. Koks neįprastas jausmas.

– Aš – tavo naujasis kaimynas, – vyras mostelėjo į sieną kairėje. Jo lietuvių kalba buvo nepriekaištinga, gal tik su lengvu akcentu, išduodančiu ispanišką kilmę. – Nusipirkau gretimas patalpas, ketinu įrengti ten parduotuvę. Atėjau susipažinti ir įspėti, jog ateinantį mėnesį mes truputį triukšmausim, nes reikės suremontuoti ir paruošti patalpas.

Jis atsitiesė nuo durų staktos ir priėjo prie Vėjūnės lėtai, lyg nenorėdamas išgąsdinti. Veikiausiai žinojo, jog kelia jai baimę. Ištiesė jai ranką ir nusišypsojo baltadante šypsena.

– Gemaris Moreras.

Vėjūnė paspaudė jam ranką, pamiršusi, jog klausimu „kas tu toks?“ ji klausė visai ne vardo. Jo stipri energetika ir tai, kad jis slėpė, kokiam pasauliui priklauso, kėlė daug klausimų. Tačiau delnas buvo šiltas, stiprus ir ji žiūrėjo į juodas degančias akis lyg užhipnotizuota. Vėjūnė buvo aukšta moteris ir labai retai jai reikėdavo kilstelėti galvą, kad pažvelgtų kam nors į akis, kaip dabar. Jo veidas, nors ir nebuvo saldainiškai gražus, tačiau neabejotinai pats seksualiausias, kokį ji buvo mačiusi. Ji įkvėpė jo kvapo ir pajuto kaip kaista skruostai, atgyja moteriškas noras lėtai sumirksėti blakstienomis, pasitaisyti plaukus, o gal net sukikenti.

Laimei, ji niekada nekikeno.

– Vėjūnė Paukštė, – jos balsas buvo šiek tiek duslesnis, nei įprastai. Tačiau ji stengėsi ramiai reaguoti į staiga plykstelėjusią trauką, kuri, sprendžiant iš nuostabos juodose akyse, nudegino juos abu taip, kad jie pamiršo paleist rankas. Sena gera kūniška trauka tarp vyro ir moters – tas jausmas lyg jaunystės eliksyras prateka gyslomis, Vėjūnė pasimėgaus jausmu, tačiau vyrą pasistengs pažinti. Kol kas jis tikrai pasitikėjimo nekėlė, greičiau daugybę klausimų. – Gerai kalbi lietuviškai, Gemari Morerai.

– Mano mama – lietuvė, o tėvas ispanas, – ramiai paaiškino Gemaris. – Nuo gimimo daug laiko praleidau ir vienoje, ir kitoje šalyje.

Kalbėdamas jis nejučia švelniai nykščiu glostė jautrią jos riešų odą. Stojo tyla, tačiau jie buvo pernelyg užsiėmę vienas kitu, kad tai pastebėtų.

Staiga pasigirdo tylus grumėjimas ir išblaškė akimirkos kerus. Vėjūnė ne iš karto susivokė, kad gurgia jos pilvas.

„Pačiu laiku“ blankiai pagalvojo mergina. Atsargiai ištraukė savo ranką iš Gemario delno ir nusisuko prie stalo, kad sutvarkytų likusias priemones ir atgautų savitvardą.

– Visą dieną vyko paskaitos ir užsiėmimai, neturėjau kada pavalgyti, – praktiškai paaiškino, tvarkingai kraudama kristalus į specialią dėžutę su atskirais stalčiukais kiekvienam akmeniui. Sukrovusi užbėrė kiekvieną jų druska. Šiandien jie daug dirbo, juto daug rankų, sugėrė daug susimaišiusios energijos ir minčių. Prireiks kelių naktų, kad išsivalytų. Tačiau ji surinko ne visus kristalus. Penkis kumščio dydžio skirtingų spalvų ir formų akmenis ji lyg tvarkydama sudėjo į nedidelį ratuką. Tai buvo akmenys, skirti apsaugai. Šis vyras ją keistai veikia ir jai prireiks pastiprinimo.

– Pavakarieniauk su manimi, – iš karto pasiūlė Gemaris. Viliojantis pasiūlymas, jai buvo labai smalsu, kas jis toks, tačiau ji jautėsi pavargusi, ir šiuo metu turinti per mažai jėgų bendrauti su vyru, kuris išdygo lyg kipšas iš po žemių ir akivaizdžiai kažką slepia. Kuris ir traukia, ir baugina. – Juk šiaip ar taip turime daug ką aptarti. Pavyzdžiui, kuriomis valandomis elektrinių grąžtų garsas itin nepageidaujamas.

Tai tiesa. Jei jie ims gręžti per meditacijos seansus, gerai nebus. Įprastai dėl to nesijaudintų – juk lengvai galėjo uždėti energinę garso izoliaciją ar net atimti darbininkams norą triukšmauti būtent tą valandą. Tačiau jautė, jog su Gemariu Moreru tai nepavyks. Jei jis norės jai trukdyti, bus sunku jį sustabdyti. Vis dar abejodama paklausė:

– Kodėl taip keistai mane pavadinai – vyriausiąja šios kontoros ragana?

Gemaris šyptelėjo vienu lūpų kampučiu.

– Taip man tave pristatė ponas Gailius, iš kurio aš ir nusipirkau tas patalpas savo sporto ir žygio reikmenų parduotuvei.

Ponas Gailius, penkiasdešimtmetis nedidelio ūgio raudonų apvalių skruostų gero būdo vyriškis, dažnai ateidavo pas Vėjūnę į jos „Tekančio Mėnulio“ parduotuvę paplepėti. Gailiaus keramikos dirbinių studija užėmė pusę vienaaukščio namo, kuriame buvo Vėjūnės studija. Jos buvęs kaimynas labai mėgo pašnekesius, išklausinėdavo apie kiekvieną prekę parduotuvėje, gana rimtai, kaip žmogus, priimdamas kalbas apie stebuklingą daiktų ir minčių poveikį. Poną Gailių žavėjo mintis, kad jis bendrauja su tikra ragana ir jis girdavosi tuo visiems, kas netingėdavo klausytis. Jo dėka, į Vėjūnės studiją plūdo būriai keistų ir problemiškų lankytojų, tačiau atėjo ir vienas kitas, vėliau tapęs jos draugu. Vėjūnė kilstelėjo antakius.

– Jis tikrai taip ir pasakė?

– Tik su daug daugiau žodžių. Jis primygtinai rekomendavo su tavimi susidraugauti, jei noriu, kad mano verslas sektųsi. Kaip pavyzdį rodė save, juk patalpas pardavė, nes jo parduotuvė smarkiai plečiasi. Jis buvo visiškai užtikrintas savo sėkme, sakė, kad jam davei užkerėtą žvakę ir išmokei stebuklingo ritualo ir dabar jam tiesiog negali nesisekti.

– Kol jis bus visiškai užtikrintas savo sėkme, jam tiesiog negali nesisekti, – sumurmėjo Vėjūnė.

– Vadinasi, tai tiesa – davei jam užkerėtą žvakę ir išmokei atlikti ritualą? – ramiai paklausė Gemaris, nors jo balse Vėjūnė išgirdo ne tokių malonių jausmų atspalvį. Kas tai buvo – smerkimas? Panieka? Kas jis manosi sau esąs?

Vėjūnė nusišypsojo viliojančia šypsena žmogaus, kuris nori parduoti.

– Taip, viskas buvo taip, kaip ponas Gailius sakė. Ar todėl tu čia atėjai – nori magiškos pagalbos savo verslui?

– Mano verslui sekasi puikiai, ačiū, – Gemaris vėl priėjo arčiau. – Tačiau galėtum man padėti kitu klausimu.

Vėjūnė primerkė ilgas juodas blakstienas, beveik paslėpdama savo sidabriškai pilkas akis ir lėtai nužvelgė vyrą nuo galvos iki kojų.

– Leisk atspėsiu, mielasis, – tau reikia meilės gėrimo? Tokio, kuris suteiktų jėgų? Ar tokio, kuris apsuktų merginai galvą?

Akimirksnį vyro veide pasirodė nuostaba ir vyriškas pyktis, tačiau greitai jo akys sužibo. Jis suprato, kad juodaplaukė jį provokuoja ir erzina. Tikrai galėjo atsilyginti tuo pačiu.

– Matai mane kiaurai, – vyptelėjo vienu lūpų kampučiu. – Taip, man reikia gėrimo, kuris apsuktų merginai galvą.

– Ir ką gi tokio ji turėtų padaryti, kad be gėrimo negali įkalbėti? – Vėja dar kartą perliejo vyrą akimis. Neblogas vyriškos rūšies egzempliorius, nusprendė. Akivaizdu, kad jam nekyla sunkumų bendraujant su dailiosios lyties atstovėmis. Tačiau buvo visai smagu pasierzinti.

Vyras atrodė patenkintas, kad ji negali atplėšti nuo jo akių. Palinko dar arčiau, jų kaktos beveik lietėsi. Jis atrodė lyg sąmokslininkas, ketinantis patikėti šokiruojančią gėdingą paslaptį.

– Ji turėtų padaryti viską, ko aš paprašysiu. Ar gali suruošti tokį gėrimą?

– Galiu, – Vėjūnė spoksojo į jo lūpas. Jeigu ji kilstelėtų veidą, jų lūpos susiliestų.

– Tai suruošk… ir pati jį išgerk.

– Ko iš manęs nori? – sušnabždėjo Vėjūnė.

– Pavakarieniauk su manimi. – Gemaris atsitraukė nuo jos, lyg nenorėdamas pernelyg skubinti įvykių, paėmė vieną iš apsaugos kristalų nuo stalo, taip išardydamas ratą ir smalsiai jį apžiūrėjo.

Tačiau jo smalsumas neapdūmė Vėjūnei akių. Jis tiksliai žinojo, ką reiškia tas kristalų ratas ant stalo ir neatsitiktinai jo rankose buvo būtent stipriausias jos apsauginis kristalas – 7000 metų senumo akmuo iš Didžiosios Deivės šventyklos prie Dunojaus. Gemaris tarsi įspėjo ją, kad jos magija jo neveikia.

– Tik tiek?

– O per vakarienę galėsi man papasakoti, ar tu esi gera ragana, – jis padarė reikšmingą pauzę. – ar bloga ragana.

– Šitai turėsi pats išsiaiškinti, – nusišypsojo Vėjūnė.

– Būtinai taip ir padarysiu, – šį pažadą buvo galima palaikyti flirtu… jei jis nebūtų ištartas kaip įspėjimas.

 

 

 

 

 

 

Pabėgimas į knygą

Tai, ką aš rašau, vadinama „pabėgimo literatūra“. Terminas dažnai naudojamas kritiškai, su paniekos atspalviu. „Pabėgimo literatūra“ – tai knygos, kurias skaitytojas paima, kad pabėgtų nuo minčių apie kasdienybę į fantastinį, išgalvotą pasaulį. Manasis „pabėgimas“ siūlo romantikos, kartais magijos kupiną kelionę, meilės jaudulį, erotinę fantaziją. Tačiau „pabėgimo literatūra“ yra kur kas platesnė, nei meilės romanai – tai ir detektyvai, trileriai, siaubo romanai, fantastika, mokslinė fantastika, knygos apie šnipus, netgi komiksai.

C.S. Lewis , Narnijos kronikų autorius, savo knygoje apie pabėgimo literatūrą klausia: „Kas gali labiausiai priešintis pabėgimui?“ Jo atsakymas priverčia susimąstyti, nes C.S. Lewis atsako: „Kalėjimo prižiūrėtojai“.

Pabėgimas suteikia trumpą atsitraukimą nuo problemų ir, visi žinome, kad atsitraukę ir nurimę mes aiškiau matome situaciją, priimame geresnius sprendimus. Taigi, kas gali prieštarauti trumpam atokvėpiui ir kam gali būti naudinga, kad žmogus neleistų sau nė akimirkai pamiršti realybės sunkumų?

Šiais laikais, kai pasaulis įsitempęs dėl pandemijos situacijos, aš ypač didžiuojuosi, kad rašau pabėgimo literatūrą. Kai aplinkui tiek sumaišties, nežinios, panikos, pykčio, nerimo, baimės ir visos šios emocijos kunkuliuoja aplinkui lyg raganos katilas iš animacinių filmukų (ir mes matome, kad animacinė ragana vis įmeta kažkokį naują, ne mažiau šlykštų, nei ankstesni, ingredientą į savo burbuliuojančios masės puodą), džiaugiuosi, kad neprisidedu prie juodų emocijų debesio. Džiaugiuosi, kad mano knygos suteikia pozityvius jausmus ir mintis, padeda pajusti vidinę galią, o gal tiesiog sukelia šypseną. Neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau mintį, kuri man patiko ir kuriai pritariu. Net mažiausia šypsena tikrai užmuša bent vieną bacilą organizme.

Rankraščių skaitymo festivalis

Liepos 11 d., šeštadienį, 13 val. Vilniaus Bernardinų sodo vasaros skaitykloje vyks Laisvalaikio literatūros rankraščių skaitymo festivalis.

Renginį organizuoja Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga kartu su Vilniaus miesto savivaldybės centrine biblioteka ir Vilniaus knygų klubu. Renginį dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parko žalumoje, netoliese čiurlenant Vilnelei, kviečiame sustoti, atsipūsti, atsipalaiduoti ir nerti į šiuolaikinę laisvalaikio literatūrą. Jauni, tik pradedantys, ir vyresni, jau ne vieną knygą išleidę, lietuvių autoriai skaitys ištraukas iš savo naujausių, dar niekur nepublikuotų kūrinių.

Rankraščių skaitymo festivalis suburs daugiau nei dešimt kūrybiškų, talentingų autorių, kurie skaitys savo pačių naujausių, šviežiausių, dar niekam nerodytų kūrinių ištraukas. Festivalio klausytojams bus suteikiama galimybė būsimos knygos ištrauką išgirsti pirmiesiems.

„Rankraščių skaitymo festivalis yra pirmas toks renginys, suvienijantis lietuvių laisvalaikio literatūros kūrėjus. Būtent tokią literatūrą kuriantiems renginių yra nedaug, arba jų visai nėra. Tai bus puiki proga skaitytojams iš arčiau susipažinti su šuolaikiniais laisvalaikio literatūros autoriais ir pasiklausyti naujausios jų kūrybos, galbūt įžvelgti tam tikras tendencijas“, sako betselerių autorė Lavisa Spell.

„Kiekvienam autoriui rankraščių skaitymas yra labai jautrus dalykas. Tikrai ne kiekvienas rašytojas išdrįsta skaityti savo kūrinį viešai tokį, koks jis yra – dar nepaliestas redaktoriaus, profesionalios leidyklos komandos rankų. Juk dauguma kūrybiškų žmonių niekada iki galo nežino, ar tas kūrinys, kurį šiuo metu kuria, yra puikus, ar tik vidutiniškas. Rankraščių skaitymo festivalyje susirinks drąsiausi, labiausiai savo kūriniu tikintys rašytojai. Kviečiame juos palaikyti!”, sako viena iš Lietuvių laisvalaikio literatūros lygos įkūrėjų Rasa Sagė.

Vilniaus knygų klubo įkūrėjas Miroslovas Siniavskis prisipažino nustebęs, kad anksčiau nebuvo tokio festivalio:

„Tikiuosi, kad tai taps reguliaria tradicija. Įsismelkti į rašomų kūrinių siužetus, galėti sužinoti apie mėgstamo autoriaus knygą ir pajusti jo istoriją dar iki išleidimo yra didelis turtas skaitytojams“.

Po renginio bus galima betarpiškai pabendrauti su autoriais ir įstoti į Vilniaus knygų klubą.

Renginys nemokamas, kviečiame visus!