Devanas
Vos pagalvojęs, kad netrukus Greisė išvyks iš šių namų, man širdį suspausdavo liūdesys. Kaip ją sulaikyti? Ką padaryti, kad ji čia liktų ilgiau? Kiekvieną rytą atidarydamas savo kambario duris paslapčia tikėjausi, kad pro jas vėl įgrius Greisė. Tik šįkart elgčiausi visiškai kitaip – nepaleisčiau jos taip paprastai, mėgaučiausi kiekvienu jos kūno centimetru…
Planas nusivežti Greisę į priemiestyje esantį nedidelį restoranėlį, kuriame man visada patikdavo apsilankyti, užgimė jau kur kas seniau, todėl Greisei sutikus, jaudinausi ir stengiausi suplanuoti kiekvieną akimirką.
Rezervavau ne tik stalelį ir trijų patiekalų degustaciją, bet užsakiau ir kelis smuikininkus, kurie mums vakarieniaujant suteiks nepaprastai malonų ausiai foną.
Pasipuošęs juodu kostiumu, baltais marškiniais, pasikvepinęs ir nusiblizginęs batus, nusileidau į garažą, kur net negalvodamas sėdau į ne tokį praktišką, bet neabejotinai mėgstamiausią Ferrari automobilį. Juo nebuvau važinėjęsis nuo pat išsiskyrimo su Vinde. Su malonumu pasukau raktelį ir užkūriau galingą variklį. Ach, kaip gera ir vėl jausti gyvenimo malonumą. Iš garažo išsukau į kiemą, kur nekantraudamas laukiau Greisės.
Netrukus ant laiptelių pasirodė ir ji. Greisė.
– Jaučiuosi kaip tikrame pasimatyme, – įlipdama užtrenkė dureles ir nusijuokė.
– Bet mes juk ir esame tikrame pasimatyme, – mirktelėjau jai.
Automobilio vidus sumišo nuo mano ir Greisės kvepalų. Švelnus ir stiprus aromatai pynėsi tarpusavyje ir šoko subtilų bei gardų tango. Norėjau tapti tuo aromatu, kad galėčiau būti kuo arčiau Greisės kūno, jos odos. Nerūpestingi pašnekesiai, greitis, linksmai besiplaikstančios snaigės pripildė vakarą jaukumu. Pirmą kartą visiškai negalvojau apie Vindę.
Viskas buvo tobula: atidarytos automobilio durelės prie restorano, kad Greisė išliptų, prabangi restorano aplinka, maloniai gomuriu slystantis maistas, aromatai, paslaugūs ir profesionalūs padavėjai, smuikų melodijos, šypsenos ir kalbos, pereinančios nuo nerūpestingumo iki kraują kaitinančių dviprasmybių. Jaučiausi taip, tarsi pažinočiau Greisę jau labai seniai, su ja buvo paprasta ir gera, jaučiau, kada galiu pasisakyti aštriau, kada reikėtų pristabdyti, o kada tiesiog nutilti jaukiai, viską apjungiančiai tylai.
– Nenoriu, kad šis vakaras baigtųsi, – važiuojant link namų patogiai įsitaisiusi ant sėdynės svajingai užsimerkė Greisė.
– Sakyk, ką norėtum nuveikti – pasistengsiu išpildyti tavo norus, – aš taip pat troškau, kad šis vakaras tęstųsi.
– O gal… – nutęsė Greisė, – Padarykime kai ką visiškai įprasto?
– Pavyzdžiui… pasibučiuokime? – žaismingai palinkau link Greisės ir nekaltai šyptelėjo.
– Ghmghm… – užsikosėjo Greisė, – Gal pradžioje pažiūrėkime drauge kokį nors filmą?
– Filmą? – kiek susimąstęs atsitraukiau aš, – Kodėl gi ne? – gūžtelėjau pečiais, – Jei filmas, tai filmas!
-SSSSS-
Greisė
Kino teatro aikštelėje Devanas atidarydamas man automobilio dureles padarė juokingą reveransą ir džiaugsmingai ištiesė ranką:
– Prašom, mano miela paukštyte, šiandien visi tavo norai lai pildosi!
Aš juokdamasi įsikibau į ištiestą jo ranką ir švytinti iš laimės drauge su Devanu pajudėjau link kino teatro.
– Greise! – išgirdau už nugaros, – Greise, ar čia tu?
Mano kūną akimirksniu nukrėtė siaubas. Lėtai atsisukau ir pirmiausia, ką išvydau, tai tas milžiniškas, mane sutraiškyti galinčias rankas. Priešais mus stovėjo Gilbertas.
– Labas, Greise, – jis man šyptelėjo.
Negalėjau tuo patikėti! Vos prieš pora dienų šaukė į telefono ragelį, kad aš jam nereikalinga, kad viską pamiršo, kad nieko tarp mūsų ir nebuvo, o dabar lyg niekur nieko šypsosi ir pats pirmas kalbina mane.
– Labas, Gilbertai, – trūkčiojančiu balsu pasisveikinau.
– Vadinasi, spauda rašo tiesą? – jis metė klaidžiojantį žvilgsnį link Devano, o jo šnervės pastebimai išsiplėtė.
Ką man jam atsakyti? Aiškintis, kad tai netiesa? O galbūt pameluoti? Net neabejojau, kad Devanas būtų greitai įsisukęs į tą žaidimą.
– Gilbertai, juk tu sakei, kad tau aš nebeįdomi, – susiraukiau, – Tad koks skirtumas, ką kas apie mane rašo ar kalba.
– Oho! – Gilberto veidą iškreipė neslepiamas pyktis, – Kai taip, tai verkei apie meilę man, naudojaisi visu mano geru, o dabar net paprastą pokalbį sunku palaikyti?
– Ar jis rimtai? Ką tik pats suokė, kad neturi su manimi ką kalbėti, o dabar it bitė prie medaus limpa ir neatstoja!
– Nepyk, – viena ranka apkabindamas mane įsiterpė į mūsų pokalbį Devanas, – Bet mes skubame į filmą, – ir truktelėjo mane link įėjimo į kino teatrą.
– Greise! – man pavymui šūktelėjo Gilbertas, – Aš labai daug galvojau apie mus. Tenoriu, kad žinotum, jog noriu pabandyti iš naujo.
Šie žodžiai trenkė mane it žaibą. Tūkstančiai minčių ir prisiminimų perkošė mane kiaurai nuo galvos iki kojų. Ir tų prisiminimų būta visokių, ne tik juodų, bet ir labai gražių. Ar užkasti viską ir pamiršti? Versti naują lapą? O galbūt verta stengtis dėl santykių. Juk ne vienas psichologas sako, kad neišspręstos problemos persekioja ir kituose santykiuose. Jei kažkuriame santykių etape neišsprendei tam tikro rebuso, tai ir kituose santykiuose tas rebusas privers viską nutraukti. Tad… Gal vis dėlto man lemta būti su Gilbertu, galbūt svajonės už jo ištekėti vis dar gali išsipildyti?
– Klausyk, vaikine, – dar stipriau mane suspaudė Devanas, – Tavo laikas jau praėjo, palik Greisę ramybėje ir leisk jai gyventi toliau.
– Kas tu toks, – sugriežė dantimis Gilbertas ir suspaudė tą didžiulį savo kumštį, – Kad lįstum tarp manęs ir mano sužadėtinės?
– O kas tu manaisi esąs? – stumtelėjo mane už savęs Devanas, – Taip su mergina pasielgti, kaip tu, gali tik…
– Liaukitės! – surikau iš visų jėgų, – Abu jūs, liaukitės, prašau!
– Greise, – bandė vėl prie savęs priglausti mane Devanas, – Jis tavęs nevertas, nejau tu dar svarstysi galimybę būti vėl kartu su juo?
– Aš nežinau! – šaukiau iš visų plaučių, – Palikit mane ramybėj. Šiuo metu nenoriu nei su vienu iš jūsų būti! Pešatės dėl manęs it dėl kokio daikto – kas kurį nugalės, tam ir atiteksiu. Ne. To nebus, – kuo daugiau šaukiau, tuo labiau siutau ir tuo labiau troškau išnykti iš čia.
Iš pradžių lėtai žengiau atatupsta nuo jų, paskui apsisukau ir vis greičiau ir greičiau pasileidau tekina link gatvės. Nei karto neatsisukau. Girdėjau, kaip kažką bandė pasakyti Gilbertas, kaip kvietė Devanas, bet man jų abiejų jau buvo gana.
Aš turėjau apsispręsti. Apsispręsti, ar vis dar noriu būti su Gilbertu, su vaikinu, kuris ligi šiol vienintelis karaliavo mano širdy. Tačiau negalėjau atmesti ir to, kad jis su manimi elgėsi negarbingai. Dažnai jo veiksmai prieštaravo meilės prisipažinimams. Atsitraukimas nuo santykių su Gilbertu privertė mane perkratyti viską, kas lig tol įvyko, pradėjau pastebėti signalus, kuriuos anksčiau ignoruodavau. Ir tie signalai nieko gero man nežadėjo.
Anksčiau man atrodė, kad su Gilbertu esu saugi. Kad su juo esu užtikrinta dėl ateities. Kas su juo viskas paprasta ir aišku. Kartais sukirbėdavo mintis, jog norėtųsi kokios nors, bent nedidelės kibirkšties santykiuose, bet ramybė dėl ateities viską užglaistydavo. Tačiau pastarieji įvykiai sujaukė mano gyvenimą. Gilbertas atsiskleidė visu gražumu. Jam buvo nė motais, kad likau plika basa. Jis neparodė nė trupučio rūpesčio. Ar gi galėjau pasitikėti tokiu žmogumi?
Devanas… Štai jis turėjo tą man taip trūkstamą kibirkštį. Netgi ne vieną, o gausybę jų. Šalia jo mano širdis imdavo plakti tankiau, šypsena nedingdavo nuo veido, o kūnas… o kūnas norėdavo tiesiog lipte sulipti su juo. Bet ar tai meilė? Ir ar Devanas iš vis ką nors man jaučia? Galbūt aš esu tik atgaiva po išsiskyrimo su Vinde? Kas bus, kai jis ir pats tai supras? Be to, kad ką nors man jaučia, Devanas niekuomet nesakė.
Ir po galais! Kodėl po vienų santykių iškart turiu stačia galva kristi į kitus? Galbūt man pačiai praverstų pirmiausiai susivokti savyje, o paskui kažką rinktis arba ne. Eina velniop tie vyrai! Vietoj atpalaiduojančio filmo, dabar lekiu tekina nežinia kur.
Mano mintis pertraukė skambantis telefonas palto kišenėje. Kad galėčiau įžiūrėti, kas skambina, sulėtinau žingsnį ir telefono ekrane išvydau Karolinos vardą.
– Kur tu? Man ką tik skambino Devanas? Kas ten atsitiko? – be sustojimo pyškino vieną klausimą po kito ji.
– Karolina, ačiū Dievui, čia tu, – atsidusau, – Gal galėtum atvažiuoti mane pasiimti?
– Aš jau automobilyje, tik pasakyk, kur man važiuoti, – tai buvo viskas, ką šiuo metu norėjau girdėti.
-SSSSS-
Greisė
Kalėdų rytas išaušo nuostabiai baltas ir šaltas. Kaip iš pasakos. Kaip iš kalėdinių atvirukų. Ternerių namus su Karolina išpuošėme nuo lubų iki žemės, nuo vidaus iki lauko sienų. Lemputės, girliandos, žaisliukai. Dieną prieš Kalėdas Tomas su Liza partįsė didžiulę eglę, kurią visi kartu puošėm. Kiekvieną dieną po egle atsirasdavo vis daugiau ir daugiau dovanų. Po vieną dovanėlę padėjau ir aš. Karolinai nupirkau online dekoratorių ir švenčių organizavimo mokymus. Ji puikiai tvarkėsi ir taip, bet žinojau, kad kursai jai labai patiks. Lizai apsilankymą SPA centre, Tomui kaklaraištį, ponui Maiklui kalėdinį megztinį, o Devanui… Devanui po eglute padėjau du bilietus į kino teatrą.
Kalėdų rytą su mumis nebuvo tik Devano. Po mano pabėgimo iš kino teatro aikštelės, aš daugiau jo nebesutikau. Jam netikėtai prireikė atsidurti vienoje iš savo įmonių. Įtariau, kad greičiausiai Devano išvykimas susijęs su anuo vakaru prie kino teatro. Ar turėjau jam paskambinti? Parašyti? Ką turėčiau jam pasakyti? Grįžk? Čia tavo šeima, čia tavo vieta? Dėl to, kad Devano nėra per šventes, jaučiausi labai prastai – juk tai jis turi būti su savo šeima, o ne aš. Užsiminus apie tai Karolinai, ji man daugiau neleido kalbėti šia tema.
– Tu man reikalinga čia. Ir taškas, – nutraukė visus mano svaičiojimus ji, – Devanas grįš. Aš jį pažįstu. Ir jis nėra bailys, kuris bėgtų nuo problemų. Matyt, iš tiesų kažkas rimta nutiko įmonėje.
Daugiau su ja nebesiginčijau, bet mano nuotaika buvo subjurusi. Net kai leidausi į apačią kalėdinių pusryčių, neprisiverčiau nusišypsoti. Iš vakaro su Karolina užmarinavome žąsį, prikimšom ją persikais ir džiovintais vaisiais. Leidžiantis žemyn dar iš tolo mane pasitiko malonus kepamos paukštienos aromatas. Visi šventiškai pasipuošę, it viena bendra šeima susėdome už stalo ir ramiai, neskubėdami ragavome įvairiausius patiekalus, užsigerdami išraiškingo skonio vynu.
Stebėjau sėdinčius už stalo. Labiausiai mano širdį džiugino Tomo ir Lizos suartėjimas. Jie it įsimylėjėliai glaustėsi vienas prie kito, planavo kelionę po Naujųjų metų, kūrė planus persikelti į didesnius namus. Karolina atrodė atsipalaidavusi – visi pasiruošimo darbai tėčio šventei buvo atlikti, beliko sulaukti Naujųjų metų.
– Ar artimiausiomis dienomis aš tau dar būsiu reikalinga? – pasiteiravau Karolinos, kuri persisotinusi stumdė maisto gabalėlius lėkštėje.
– Dabar pagalbos reikės tik Naujųjų metų išvakarėse ir per pačią šventę, – Karolina sukluso, – Tik negalvok manęs palikti!
– Ne, ne, – nusijuokiau, – Aš tiesiog norėčiau šiandien išvykti pas savo mamą. Vis dėl to šventės, – kiek patylėjusi pridūriau, – Grįšiu prieš pono Maiklo jubiliejų.
Ji kurį laiką įtemptai tyrinėjo mano veidą, bet galiausiai atlyžo ir pastūmė lėkštę nuo savęs:
– Žinoma, kad gali. Juk Kalėdos šeimos šventė. Ir nors tu man kaip sesė, – nuoširdžiai nusišypsojo, – Ir labai liūdna čia bus be tavęs, bet puikiai suprantu tavo norą šventes praleisti su mama.
– Ačiū, – su palengvėjimu atsidusau.
– Kada išvyksi? – pasiteiravo manęs ponas Maiklas.
– Jei leisite, – atsikrenkščiau, – Tuomet tuoj pat einu krautis daiktus ir išvykstu.
– Gerai, – pono Maiklas atsistojo nuo stalo, – Tik prieš tai eikime išpakuoti dovanų, – jis šypsojosi man taip žaviai, kaip tik maži vaikai, tikintys Kalėdų stebuklu, moka šypsotis.
Karolina užleido populiarias kalėdines dainas, kurios iškart bent viena nedidele padala man kilstelėjo nuotaiką. Nuostabu, ką gali muzika! Šiugždantis dovanų popierius, padėkos, juokas ir ta artuma – ar aš kada nors turėjau tokias šiltas ir kupinas artimųjų meilės Kalėdas?
Su mama gyvenome skurdžiai, dažniausiai dovanodavome viena kitai savo rankų padarytas dovanas: nuotraukų rėmelius, piešinius, megztas kojines, keptą pyragą ir pan. Kalėdas su mama man buvo gera prisiminti, bet joms trūko to didelėms šeimoms būdingo bruzdesio, šurmulio, jaukumo. Mūsų su mama Kalėdos būdavo labai vienišos.
Kalėdos su Gilbertu… Skanūs pietūs, kuriuos aš viena ruošdavau, gamindavau, vėliau suplukusi ir pavargusi sėsdavau prie stalo. Sulaukdavau priekaištų, kad nesusitvarkiusi, nepasipuošusi… Apsikeisdavome dovanomis, kurias jau iš anksto žinodavome, nes būdavome vienas kitam pasisakę, ko norime. Pasivaikščiodavome prie namų esančiame parke, kur vaikai ar porelės čiuožinėdavo pačiūžomis, gurkšnodavome karštą šokoladą, grįžę vakare išgerdavome karšto raudono vyno, pažiūrėdavome filmą ir viskas užsibaigdavo meilės naktimi. Tik dabar geriau pagalvojus, dažniausiai visą darbą atlikdavau aš, o jis mėgavosi procesu.
Kitą Kalėdų dieną su Gilbertu lėkdavome pasveikinti mano mamos, paskui jo tėvų. Antra Kalėdų diena ištirpdavo it sniegas pavasarį. Kartą jam pasiūliau, kad antrą Kalėdų dieną galėtume abiejų tėvus pasikviesti pas save, bet tai nesulaukė jo pritarimo. Priešingai, jis įsiuto, ėmė šaukti, kad dar ne laikas supažindinti tėvus ir kad sugalvojau didžiausią nesąmonę. Dabar puikiai supratau, kad Gilbertas jau labai seniai žinojo, jog manęs niekuomet neves. Būtent todėl ir nenorėjo supažindinti mūsų tėvų.
Kraudama daiktus galvojau, kad šios Kalėdos visiškai kitokios. Gyvenu su svetimais žmonėmis, kurie man yra artimesni nei tikri giminės. Per šias Kalėdas turėjau pradžiuginti mamą, pranešdama apie vestuves, bet dabar nuliūdinsiu su žinia apie skyrybas.
Sėdant į automobilį, kuriuo primygtinai reikalavo kad važiuočiau ponas Maiklas, Karolina įdavė man dar ir lauktuvių mamai – Kalėdinio pyrago gabalą. Susigraudinau, kad ji parodė tokį rūpestį jai visiškai svetimu žmogumi. Kažin, ar po visų švenčių, kai mano darbas bus baigtas pas Ternerius, mes liksime draugėmis? O gal mūsų draugystė ims ir nutrūks it niekada ir nebuvus?
Su liūdesiu palikau Ternerių namus ir išsukau į kelią, kur laukė liūdnos Kalėdos, su dar liūdnesne mama.
-SSSSS-
Greisė
Mama mane pasitiko neįprastai gausiu stalu, pasipuošusi ir su plačia šypsena. Raudonai padažytos lūpos prie raudonos megztos suknelės jai labai tiko. Įteikusi dovanas ir lauktuves aš smalsiai sužiurau į neatpažįstamai pasikeitusią mamą.
– Greise, – ar mano mama ką tik nuraudo? – Šiandien prie mūsų prisijungs dar vienas žmogus, jei tu nieko prieš? – mama nedrįso pažvelgti man į akis.
– Su mumis dar kažkas vakarieniaus? – išpūčiau akis, nes tikėjausi bet ko, tik ne to.
Kaip tik tuomet išgirdau beldimą į duris ir nieko nelaukus jas atidariau. Tarpduryje stovėjo vidutinio ūgio, pusamžis vyras. Prie jo tuoj pat prišoko mano mama, timptelėjo jį vidun ir užšovė duris. Jos skruostai degė sveiku raudoniu, akys blizgėjo. Mano mama atrodė laiminga. Kas čia dedasi?
– Tai Kevinas, – nedrąsiai palinko link jo, – Kevinai, tai mano dukra Greisė.
Kalėdinė vakarienė praėjo kaip niekada iki šiol, kupina juoko, įdomių kalbų ir… šiokio tokio šeimyninio bruzdesio. Kevinas su mano mama vis tyčiom ar netyčiom susiliesdavo, keitėsi tik jiems abiem suprantamais žvilgsniais ir juokeliais. Man buvo be galo gera matyti tokią pasikeitusią, atgijusią savo mamą, tai buvo pati nuostabiausia Kalėdinė dovana.
Kevinui išėjus, prisliūkinau prie indus plaunančios ir kažką linksmai sau niūniuojančios mamos, ir apkabinau ją per liemenį.
– Tai sakai Kevinas, a? – nusijuokiau.
– Aš norėjau tau apie jį papasakoti anksčiau, – užsuko vandenį mama, – Tik… nežinojau, kaip tu reaguosi.
– Mama! – šūktelėjau, – O kaip aš turėčiau reaguoti? Aš be galo džiaugiuosi matydama, kaip tu… kaip tu tiesiog skraidai iš laimės!
– Tikrai? – ji atrodė sutrikusi, – Tu visada būdavai tokia rimta, kad aš bijojau, jog tu nesuprasi manęs.
– O ko čia nesuprasti? – dar tvirčiau prisispaudžiau prie mamos, – Tu nusipelnei meilės, mama.
– Ačiū tau, dukra, – atrodė, kad jai nuo pečių nukrito sunki našta, – Mane taip slėgė, jog negaliu tau papasakoti apie Keviną…
Kiek vėliau, jau apsitvarkiusios, atsigulėm į vieną lovą priešais televizorių, įsijungėm kalėdinį romantinį filmą ir gerdamos karštą vyną tiesiog mėgavomės vakaru.
– O kur Gilbertas? – pastirau nuo mamos klausimo, – Greise, matau, kad kažkas negerai, gali man pasipasakoti. Aš taip pat trokštu, kad tu būtum laiminga.
Visą šį laiką aš taip troškau prisiglausti prie ko nors, kas nesmerkia, neteisia, kam rūpiu ir kas besąlygiškai mane myli. Pagaliau visą savo susikaupusią širdgėlą galėjau išlieti mamai. Pasakojau, verkiau ir juokiausi. Mama klausėsi manęs, verkė ir juokėsi drauge, kol paryčiais, nuvargusios užmigom viena šalia kitos.
-SSSSS-
Greisė
Tos kelios dienos iki Naujųjų metų praskriejo it viena diena. Nenoromis įlipau į automobilį, bet širdyje man buvo ramu – mano mama laiminga, Kevinas atrodo, ją taip pat myli, ja rūpinasi, ko daugiau galėčiau norėti?
– Greise, – atsisveikinant apkabino mane mama, – Pasakysiu banaliai, bet meilės reikaluose reikėtų ne proto, o širdies klausytis. Ji tave atves pas tą, kuris apdovanos tave meile. O protas… Jis gali tik apskaičiuoti, pritaikyti tikimybių teorijas, bet nebūtinai pataikyti.
– Och, – sunkiai atsidusau, – Visa bėda ir yra tame, kad nesuprantu tos širdies, galbūt net negirdžiu jos.
– O tu dažniau pasielk spontaniškai, kol dar mintys nespėjo sustabdyti tavęs, – šyptelėjo man mama, – Ir pamatysi, kaip išgirsi, ką dainuoja tavo gera širdelė.
– Ačiū , mam, – susigraudinau, – Tikiuosi, greitu metu galėsiu pranešti gerų žinių.
– Aš tau to labai linkiu, – mama pamojo man ranka, kai užkūriau automobilį.
Važiuojant link Ternerių namų, ant kitos sėdynės sužibo telefonas. Paėmiau jį į rankas, viena ranka laikydama vairą. Žinutė. Žinutė nuo Gilberto: „Kalėdos be tavęs nebuvo Kalėdos. Naujieji be tavęs taip pat nebus man šventė. Pasiilgau tavęs, mano Greise. Gal galime susitikti?“
Gal tikrai Gilbertas pasikarščiavo ir dabar gailisi? Suprato, kad vis dėl to aš jam daug reiškiu? Tik kažkodėl jaučiau, kad jei ir suprato, tai suprato gerokai per vėlai. Stebėjau kelią ir mąsčiau, ar turėčiau su Gilbertu susitikti? Galbūt pasielgti taip pat, kaip jis su manimi ir pasiųsti jį į visas keturias pasaulio puses? Bet aš žinojau, kokį tai skausmą sukelia, kokią skylę atveria širdyje, todėl žiūrėdama į kelią greitai brūkštelėjau: „Gerai. Šiandien, po valandos, mūsų kavinėje.“ Netrukus gavau patvirtinimą: „Būsiu“.
Žengdama į kavinę, kurioje paskutinį kartą lankiausi, kai išsiskyriau su Gilbertu, mąsčiau, ar elgiuosi teisingai. Ilgai dairytis neteko, Gilbertas jau buvo viduje ir mojo man savo didžiulėmis rankomis.
– Ačiū, kad sutikai su manimi susitikti, – ranka mostelėjo į kėdę, priešais jį.
– Daug laiko neturiu, Gilbertai, – atsisėdau į nurodytą kėdę nenusiėmusi nei palto, nei kepurės.
– Gal kavos? Karšto šokolado?
– Ne, – nuo pečių nusimečiau sau šalia kojų kuprinę, – Neturiu tam laiko. Sakyk, ko norėjai.
– Juk puikiai pati supranti, – sugavo mano ranką Gilbertas, o bandant man ją ištraukti, skaudžiai suspaudė, – Greise, liaukis! – jo balso tonas kilo, – Juk ir tu mane myli. Taip, aš neteisingai su tavimi pasielgiau, bet tu pati to prisiprašei.
– Oho, – vis bandydama ištraukti ranką šūktelėjau aš, – Tavo atsiprašymas tiesiog nuoširdumo pavyzdys! Net atsiprašydamas sugebi visą kaltę suversti man, – jo pirštai vis labiau gniaužėsi, man jau nebejuokingai skaudėjo plaštaką, – Gilbertai, paleisk, man skauda.
– Ir man, Greise, – suurzgė jis, – Ir man skauda. Aš negaliu net pagalvoti, kad tu man nebepriklausai. Tu man reikalinga. Aš tave myliu. Tu privalai grįžti.
– Ar čia meilė? – iš skausmo susiraukiau aš, – Pats ką tik pasakei, kad aš tau reikalinga. O kodėl reikalinga? Dėl švarių namų, vakarienių? Išlygintų drabužių? Tam gali susirasti namų tvarkytoją ir mokėti jai pinigus. Bet taip, visa tai aš dariau nemokamai, – man šiaip ne taip pavykus ištraukti savo delną iš jo atgrubusių bukų pirštų, jis tuoj pat sučiupo mane už riešo ir suspaudė jį it replėmis.
– Ai, – suspigau taip, kad atsisuko aplink sėdėję žmonės, – Gilbertai, skauda, paleisk.
– Paleisiu, jei tuoj pat važiuosi pas mane, – truktelėjo mano ranką į save taip, kad ir aš visa persisvėriau per stalą, – Į mūsų namus.
– Nevažiuosiu! – piktai atšoviau jam, stengdamasi išsivaduoti, – O gal tu čia taip užtroškai, nes pamatei mane su kitu, a? – Gilbertas pastebimai išbalo ir aš supratau, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką, – Tai žinokis, kad tą kitą aš pamilau. Su juo jaučiuosi taip, kaip su tavimi nė karto nebuvau jautusi!
– Galvok, ką šneki, antraip aš neatsakysiu už pasekmes, – gerkliniu balsu prikišęs veidą prie pat manojo subliuvo Gilbertas.
Aš jo tokio niekuomet nebuvau mačiusi. Aš jo išsigandau. Nejau Gilbertas galėtų mane nuskriausti?
– Oooo! – pasigirdo spigus balsas, – Kaip čia tu… Greise, tiesa?
Kažkam prisiartinus prie mūsų staliuko, Gilbertas nenoromis paleido mane. Atsisukusi išvydau tobulą Vindės veidelį! Tikriausiai jai iš šono atrodė, kad aš su Gilbertu meiliai glaustausi nosimi ir švelniai laikomės rankytėmis…
– Tai vis dėlto su Devanu man surengėte spektaklį aną vakarą, taip? – ji akivaizdžiai buvo patenkinta, – Puiku! Tik noriu perspėti – daugiau tokių cirkų nekrėsk, nes Devano širdis priklauso man. Susidėjusi su Metu padariau didžiulę klaidą, bet ėmiausi visų priemonių, kad ją ištaisyčiau ir susigrąžinčiau Devaną. Todėl būk gerutė, – šį kartą atidengti jos dantys atrodė it plėšrūno, – Nebesimaišyk man po kojomis, jei nenori, kad sutrypčiau.
Nors man labai nepatiko, ką kalba Vindė ir kuo ji man grasina, bet tai buvo puiki proga kuo greičiau sprukti nuo Gilberto. Aš jo neatpažinau ir baiminausi, kad prieš mane gali panaudoti tas milžiniškas bjaurias savo rankas.
– Vinde, nesijaudink dėl manęs, – stryktelėjau nuo kėdės, kuo tolyn nuo Gilberto, – O su Devanu aiškinkit dviese, – tai pasakiusi, it voverė smukau tarp žmonių, pro duris ir tekina pasileidau link automobilio.
-SSSSS-
Greisė
Vis dėlto grįžti pas Ternerius buvo gera. Jaučiausi taip lyg grįžčiau į laukiančius savo namus. Rytoj su Karolina mes padarysime visiems nuostabią šventę! Laukė daug darbo, bet tai buvo vienas malonumas.
Buvo jau vėlu, nei viename lange nedegė šviesa, tikriausiai visi miegojo. Pradėjau raustis kišenėse ieškodama rakto, tačiau jo neradau, nei palto kišenėse, nei kurpinėje, nei automobilio daiktadėžėje. Ot velniava! Nejau aš jo nepasiėmiau? Ir kaip tyčia, dar ėjau susitikti su sužvėrėjusiu Gilbertu, kuris mane užlaikė. Jei ne jis, tikriausiai dar būčiau radusi bent vieną namiškį nemiegantį.
Sukdama galvą, kaip įeiti, prisiminiau savo pirmąją naktį šiuose namuose. Pasukau už kampo, kur aną naktį užklupau Devaną ropščiantis per langą. Galbūt ir šį kartą langas nebus uždarytas? Pasilipusi ant gėlių vazono stengiausi tyliai stumtelėti langą. Mano laimei, jis lengvai atsidarė, tik visa bėda, kad ten užlipti, buvo ką veikti.
Šoktelėjau nuo vazono, keliais įsirėmiau į sieną ir iš visų jėgų bandžiau save pritraukti. Šiaip ne taip pavyko persisverti ir aš jau beveik beveik viduje. Jaučiau, kaip nuo pastangų nugarą išpylė prakaitas, persisvėrusi bandžiau rankomis pasiekti grindis, tik staiga! Kažkas truktelėjo mane už kojų ir persvėrė atgal į lauką. Neišlaikiusi pusiausvyros ėmiau kristi atbula, bet mano nuostabai, nežnektelėjau visu ūgiu ant žemės, o minkštai nusileidau į šiltą glėbį.
– Kur ropštiesi, mano raganiška vagiliuke? – valiūkiška Devano šypsena išsklaidė mano išgąstį.
– Devanai, ką čia išdarinėji? – nusijuokiau.
– Šįkart nepaleisiu tavęs, – kerinti jo šypsena ir tviskančios akys mane kvietė. Nuotykiui. Meilei. Aistrai. Pažinimui.
Lėtai krentant snaigėms mūsų lūpos susiliejo į saldų, šlapią ir trokštantį bučinį. Nuo garuojančių mūsų kūnų snaigės tirpo dar ore ir nusileisdavo lašelių pavidalu.
– Ne per Kalėdas, – šiek tiek atsitraukęs nuo manęs jis prabilo žemu balsu, – Kaip tau buvo žadėjęs buvęs tavo vaikinas, bet per Naujus metus, mes paskelbsime apie tai, kad esame pora. Viso pasaulio spauda apie tai rašys ir liudys šią žinią, – Devanas saldžiai man nusišypsojo, – Tikriausiai beveik taip, kaip tavo svajonėse.
– Geriau, – užsimerkusi atsidusau, – Tūkstančius kartų geriau nei mano svajonėse.
Ir mūsų lūpos vėl susiliejo į karščiu alsuojantį bučinį. Spėjau dar pagalvoti apie Vindės perspėjimą, jog vėl ketina imtis Devano, bet šią akimirką galėjau galvoti tik apie tas saldžias, minkštai besiglaudžiančias lūpas ir svaiginantį aromatą. Apie visa kita dar bus laiko pagalvoti. Dabar svarbi tik ši lėta, užburianti akimirka, kuri verčia mus svajingai suktis it tas aplink mus sklandančias snaiges.
