Ragana – nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė

Pagal Marijos Gimbutienės „Senosios Europos deivės ir dievai“

Seniausias baltų mitologijos sluoksnis siekia Europos proistorės priešindoeuropinius laikus ir atspindi matricentrinę kultūrą, matrilinearinę kultūrą. Tokios deivės kaip Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse paveldėtos iš vietinių gyventojų, iš ankstesnių nei 3-2,5 tūkstm. pr.m.e. laikų.

Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, kaip indoeuropietiškame, patriarchalinės kultūros panteone, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir liga, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.

Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarsi didelėmis šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją. Kelios raganos kaip didelis paukščių būrys skrenda į Šatrijos kalną. Atšliaužia visa armija žalčių ar gyvačių, bet iš jų tik viena yra vyriausioji, ji karūnuota.

Senosios Europos deives suskirstysime į dvi pagrindines grupes pagal jų charakterio bruožus, funkcija ir pasireiškimo sferas. Pirmajai grupei skiriame deives, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet taip pat marina, griauna, atima. Tai Laimos ir Laumės- Raganos sfera. Šios deivės gyvybinę energiją imasi iš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, drėgnos gimdos, urvų, akmenų. Tai lunarinė sfera; jos veikia pagal mėnulio fazių ritmą. Dažnai apsirodo po tris (trys Laimos, trys baltos viešnios, arba jauna deivė, deivė motina ir senė). Antrajai grupei priklauso žemės, augalijos dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metų laikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė, Žemė-Motina. Žemės Motina yra kartu ir Mirusiųjų Motina.

Ragana – lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai dar viena visa žinančios, visa matančios Didžiosios deivės išraiška. Nors amžių eigoje krikščionybės laikais sudemoninta, degraduota ir nustumta į girių glūdumas, Ragana, turinti antgamtiškų bruožų, kurie gali priklausyti tik svarbiai ir galingai deivei, lietuvių tautosakoje išliko iki mūsų dienų.

Žodžio etimologija susijusi su žodžiais regėti, numatyti, žinoti, taip pat su žodžiu ragas (augantis gyvulio ir transformuojantis mėnulio ragas).

Ragana kontroliuoja ne tik žmogaus, bet ir visos gamtos gyvenimą. Žino augalijos ir gyvūnijos galais, vartoja magiškas atgaivinančias žoleles.

Ragana gali ypač greitai kaitalioti savo pavidalą. Pasiverčia rupūže, ežiu, pele, ožka, kale, kiaule, kumele, šarka, kurapka, kregžde, lydeka, raude, karosu ar kitokia žuvimi.

Žuvis, ežys ir rupūžė (varlė) – seniausios Raganos apsireiškimai, susiję su gyvybės pradžia įsčiose, su gimda. Gyvybė prasideda tamsoje ir drėgmėje. Šitie simboliai, atitinkantys moters ir gyvulių gimdos pavidalą arba žmogaus gemalą, siekia paleolito laikus (Paleolitas (gr. παλαιός ir λίθος – senasis ir akmuo) arba Senasis akmens amžius – pirmasis akmens amžiaus periodas, kuris prasideda hominidams pradėjus gamintis akmeninius įrankius (prieš maždaug 2,6 mln.) iki žemdirbystės atsiradimo maždaug 10 tūkst. pr. m. e. Paleolito metu egzistavo iškastiniai žmonės, taip pat iškastiniai, šiuo metu jau išmirę gyvūnai. Šis laikotarpis apima didžiąją dalį žmonijos egzistavimo istorijos (apie 99 proc.)

Žmogaus pavidalo Ragana gali būti nepaprasto grožio, bet ir baisi, susivėlusiais plaukais, ilgais nagais. Ir graži, ir baisi ji gali būti labai pavojinga.

Ragana karaliauja nakties, tamsos ir žiemos pasaulyje. Laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo taip pat priklauso jai.

5 lengvi būdai pakelti savo vibracijų dažnį

 

Vibracijų dažnis – skamba labai mistiškai ir sudėtingai, tačiau taip nėra. Galime pakalbėti apie energijos ir nuotaikos pakilimą. Prisiminkime tas akimirkas, kai patiriame meilės ar džiaugsmo pliūpsnį, kuris fizinio lengvumo pojūčiais nuteka visu kūnu. Aukštos vibracijos – kai jaučiame savo galią, ramybę, meilę ir džiugesį. Kartais šios akimirkos nutinka netikėtai, tačiau mes galime sąmoningai pakelti savo vibracijas atlikdami praktikas, kurios tokios paprastos, jog stebėtina, kad žmonės jomis nuolat nesinaudoja. Reikėtų suprasti, kaip yra svarbu palaikyti savo aukštą vibracijų lygį. Juk nuo mūsų vibracijų lygio priklauso sveikata, žmonės, nutikimai, patirtys. Žemos vibracijos – tai ligos, nelaimės, apgavystės, apkalbos, netgi smurtas. Tuo tarpu aukštos vibracijos pritraukia sėkmingas situacijas, malonius žmones, puikią sveikatą, visapusę gausą. Žinant šiuos dėsnius ir tai, kaip nesudėtinga palaikyti savo aukštesnį vibracijų lygį, stebėtina, kodėl žmonės nuolat neseka savo vibracijų dažnio ir nesiima priemonių jam pakelti. Juo labiau, kad tai nėra vien asmeninis pasirinkimas, žmonės savo energija dalinasi su visais sutiktais, ypač, su artimiausiais. Juk visi norėtume ne tik patys spinduliuoti meilę ir džiaugsmą, bet ir pasidalinti tuo su kitais.

Taigi, ką daryti, jeigu norime magiškų pakylėjimo momentų savo gyvenime? Būdų, kaip pakelti savo vibracijų dažnį yra daugybė, tačiau čia išvardinsiu pačius paprasčiausius.

  1. Šokis. Tiesiog paprasčiausiai šok. Jeigu sakai, kad esi prastas šokėjas – tai visiškai nesvarbu. Įsijunk maloniausią tau muziką ir pradėk judėti. Kraujas pradės greičiau tekėti, kūnas gaus daugiau deguonies, pakils nuotaika ir pozityvumas. Įrodyta, kad šokis pagerina atmintį ir protinius sugebėjimus, taip pat sumažina depresijos riziką. Patyrei sudėtingą ir varginančią dieną? Pasileisk mėgstamiausią dainą ir pradėk judėti. Galų gale, juk nieko neprarasi, o štai laimėti gali be galo daug.
  2. Gamta. Nepriklausomai nuo metų laiko – leisk laiką gryname ore. Skirk laiko pasigrožėti žiedais, saulėtekiais ar saulėlydžiais, išgirsk paukščius. Sąmoningai giliai įkvėpk ir iškvėpk. Buvimas gamtoje mums leidžia sąmoningiau būti dabarties akimirkoje, atitrūkti nuo kasdienybės dramų. Sumažėja streso lygis, padidėja energija, kūrybingumas, gyvenimas tampa kokybiškesnis ir labiau subalansuotas. Pasistenk bent kartą per savaitę skirti laiko gamtos terapijai.
  3. Kokybiškas maistas. Stebėk, kurie maisto produktai suteikia tau energijos, o kurie ją slopina? Palepink save ekologiškais produktais, gamink pagal sveikos, subalansuotos mitybos rekomendacijas ir stebėk, kaip didėja tavo jėgos ir energija, lengvėja kūnas ir stiprėja pasitenkinimas savimi.
  4. Informacijos detoksas. Skirk bent kelias valandas atitrūkti nuo visų technologijų, išjunk telefoną, naujienų portalus ir socialinius tinklus. Stebėk savo savijautą po technologijų pertraukos. Darant tokias pertraukas reguliariai nauda bus didžiulė.
  5. Geras darbas nepažįstamajam. Žinoma, nesitikint jokio atlygio. Tiesą sakant, geri darbai yra kur kas naudingesni juos darančiam, nei tam, kuriam jie skirti. Savanorystė ar net vienkartinis gerumo pasireiškimas žmogaus organizme gamina galingą malonumo hormonų kokteilį, netgi sumažina priklausomybių riziką, smarkiai pakelia laimės lygį, pasitenkinimą savimi ir vibracijų dažnį. Žinodamas, kokią didžiulę naudą duoda nesavanaudiškas gerumo pasireiškimas, nuolat dairysiesi, kam reikalinga pagalba ar bent jau malonūs žodžiai ar komplimentas.

 

Kaip ir minėjau, yra daugybė būdų pakelti savo vibracijų dažnį ir bendrą gerovės pojūtį. Kartais reikia tik sąmoningos intencijos ir savo savijautos savistabos. Iš daugybės žmonių esu girdėjusi džiugesio ir nuostabos kupinus pasakojimus, kaip jų savijauta pagerėjo, pradėjus kitiems sakyti gražius žodžius ar taikyti kitus aukščiau išvardintus metodus. Jie yra super paprasti, nieko nekainuoja, tačiau neįtikėtinai pagerina gyvenimo kokybę ir savijautą. Vienintelė taisyklė – pradėti sąmoningai ir dažnai juos naudoti.

Jeigu viskas pasirodė girdėta, prisimink, kada paskutinį kartą šokai visiškai užsimiršęs, pasivaikščiojai miške, valgei tikrai sveikus ir ekologiškus pietus, buvai bent pusdienį be telefono ir pasakei nepažįstamajam/jai komplimentą, nuo kurio nušvito jo/jos akys?

„Įžiebk manyje šviesą“ 4 dalis

Eligija:

Kelionė į nežinią. Ji tęsiasi visą amžinybę. Autobusas taip lėtai juda pirmyn. Kiekviena akimirka svarbi, nes mažajam Steponui gresia pavojus.

Nuo to laiko, kai įlipome į autobusą, nepaleidžiu Dimitrijaus rankos. Kūnas virpa nuo beribės baimės, tačiau mes kartu. Tai labai daug reiškia.

Bijau. Išvykau visiškai nepasiruošusi. Nuo įtampos pradeda pykinti ir svaigti galva. Dar labiau išsigąstu dėl tokios savo būsenos. Jeigu man pasidarys bloga autobuse, šios gėdos neatsikratysiu visą gyvenimą. Ar dar toli? Nebeištversiu. Baimė priverčia nutraukti ilgai trukusią tylą.

– Kur mes važiuojame?– pasilenkusi tyliai paklausiu.

Dimitrijus pabunda tartum iš sapno. Vyras nepaguodžia manęs. Kelionė tolima, teks persėsti. Dar labiau įsitempiu. Prieš įsėsdama į autobusą, nepagalvojau apie savo būklę, tačiau dabar per vėlu. Dimitrijus pastebi, kad man blogai, todėl pradeda kalbėti pirma į galvą šovusia tema. Tyliai šnekučiuojamės apie Kalėdas, mėgstamiausias dovanas, gražiausias akimirkas. Nė pati nepastebiu, kaip tai padeda nukreipti mintis kita linkme ir pamiršti savo būseną. Taip pasiekiame Kauną ir išlipame iš autobuso.

Grįžta realybės pojūtis, o kartu ir baimė. Svetimas miestas, nepažįstama aplinka – tai siaubingai gąsdina. Noriu viską mesti ir susiradusi artimiausią autobusą namo tuoj pat grįžti. Padariau pačią didžiausią kvailystę.

Pradeda deginti skrandį. Apima blogumas. Suprantu, kad galiu bet kurią akimirką apsivemti. Kūną pasiglemžus silpnumui, pagriebiu Dimitrijaus ranką taip nebyliai prašydama pagalbos. Vyras palydi mane iki tualeto.

Nieko nelaukusi, užsitrenkiu kabinoje ir atpilu pusryčius. Kūną apima šaltis ir silpnumas. Apglėbiu save rankomis, neleisdama sau suklupti ant purvinų plytelių. Girdžiu kažkokius balsus, tačiau puikiai žinau, kad jie skirti ne man. Dabar beprotiškai norėčiau būti namuose. Pagalvojus, kad laukia tolima kelionė, apima blogumas. Palinkstu link klozeto ir pradeda kosėti, tačiau iš burnos neišsiveržia joks skystis. Pakeliu galvą ir atsiremiu į netvirtą kabinos sienelę. Niekas kitas taip negąsdina, kaip mintis, kad namai toli. Akyse temsta, kūną pasiglemžia drebulys. Nė pati nepastebiu, kaip susmunka ant plytelių.

* * *

Pojūčiai atšipę, o kūnas tartum sušalęs į ledą. Baisu atsimerkti. Baisu pasitikti savo lemtį. Girdžiu balsus, tačiau neatpažįstu jų. Man labai baisu.

Pasiryžusi atsimerkiu ir po akimirkos suprantu, kad esu greitosios pagalbos automobilyje. Priešais save išvystu pažįstamą veidą. Tai Dimitrijus. Jis atrodo susirūpinęs. Medikai, pastebėję, kad atsipeikėjau, pradeda klausinėti apie savijautą. Duoda atsigerti vandens.

Apima gėda. Negaliu patikėti, kad vėl viską sugadinau. Dimitrijus skuba, jo vaikui gresia pavojus, o aš jį sugaišinau. Jau noriu žiotis sakyti, kad paliktų mane, tačiau vyras, tartum perskaitęs mano mintis, užbėga už akių:

– Turi labiau savimi rūpintis. Tau reikia grįžti namo.

Papurtau galvą. Nenoriu skirtis. Gydytojai manęs pasiteirauja, ar toli gyvenu. Pasakiusi, kad laukia tolima kelionė autobusu, pasiūlo dar palūkėti. Specialistai pataria nueiti pas šeimos gydytoją ir pasidaryti tyrimus. Sutinku su viskuo, ką jie sako.

Vis dar graužia skrandį, tačiau bent jau nepykina. Jaučiuos išsekusi, kankina silpnumas. Mintis, kad namai toli vėl gąsdina. Dimitrijus, lyg nujausdamas, paima mane už rankos ir padrąsindamas šypteli. Tai, kad jis čia su manimi, daug reiškia.

– Tu turi skubėti. Man viskas bus gerai.– sakau.

– Paliksiu tau savo numerį.

Paduodu jam savo telefoną ir jis įveda naują adresatą. Tada nuskuba į autobusą. Palydžiu jį akis, mintyse linkėdama sėkmės ir vildamasi, kad Dimitrijui pavyks rasti sūnelį.

Po kiek laiko pagerėjus padėkoju medikams už pagalbą ir atsargiai nupėdinu link bilietų kasos. Artimiausias reisas po penkiolikos minučių, todėl įsitaisau autobusų stoties viduje ir mėginu ramiai kvėpuoti. Aš greitai būsiu namuose. Viskas bus gerai.

Praeiviai vis keičiasi, sėda į autobusus, judančius skirtingomis kryptimis. Kiek daug skirtingų pasaulių čia susijungia.

* * *

Namuose jau seniai buvo taip tylu ir pirmą kartą man tai nebepatinka. Viduje nemaloniai vėsu, nes ryte neužkūriau krosnies, todėl tipenu atgal į lauką. Atsinešu malkų ir tvarkingai jas sudedu šalia krosnies. Įžiebus ugnį virtuvė įgauna daugiau jaukumo, tačiau man kažko trūksta.

Nejučia įžengiu į kambarį, kuriame paskutiniu metu gyveno Dimitrijus. Randu jį sujauktą, atrodo, kad vyras vis dar čia. Paslaptingai tylu. Trūksta kūdikio krykštavimo. Suspaudžia širdį, kad tik mažyliui nebūtų nieko blogo nutikę.

Aš lauksiu jų sugrįžtant. Bent tikiuosi, kad jie grįš.

Slegia krūtinę. Neprisiverčiu pradėti dirbti, nors jau atsilieku nuo grafiko. Taip noriu viską mesti. Į galvą šauna beprotiška mintis išeiti iš darbo. Tai išgąsdina. Negaliu taip neapgalvotai elgtis. Manyje vyksta nuožmi kova. Žinau, kad noriu gyventi kitaip…

Staiga kyla stiprus vėjas ir netikėtai atsiveria svetainės langas. Apėmus išgąsčiui atsistoju ir pribėgusi mėginu jį uždaryti, bet kažkodėl nepavyksta to padaryti, lyg kokia nematoma jėga man kliudytų. Priešinuosi.

Staiga į kambarį įeina Zina ir ramiai priėjusi uždaro langą. Kelias akimirkas stoviu apstulbusi, manydama, kad man vaidenasi.

– Buvo neužrakinta,– pasako.

Tik palinguoju galva žvelgdama į langą, man pasirodo, kad lauke kažkas prabėga ir pasislepia už artimiausio medžio.

Zina:

Dabar aš žinau tiesą, tačiau nuo to nepalengvėjo.

Tą vakarą nenorėjau jo klausytis, bet vyras buvo atkaklus, todėl teko išgirsti kiekvieną smulkmeną.

Viktoras savo pasakojimą pradėjo nuo tos dienos, kai mudu išsiskyrėme.

– Zinočka, tai buvo pati tamsiausia diena mano gyvenime. Tu vienintelė numalšinai mano širdyje siaučiantį chaosą bent trumpam. Tą darganotą rudenio popietę žlugo visos viltys. Aš tikėjau, kad tu esi mano išsigelbėjimas.– vyro balsas sudrebėjo.

 Nemaniau, kad aš jam buvau tokia svarbi. Širdį pervėrė skausmas, nors prabėgo šitiek metų.

Jis pastebėjo, kad man sunku ir paėmė už rankos. Susenęs kūnas prisipildė šilumos. Mūsų žvilgsniai susitiko ir buvau pasiryžusi išgirsti kiekvieną jo žodį.

Vyras įsitempė, tačiau tęsė savo pasakojimą. Po mūsų išsiskyrimo, praėjus gal šešiems mėnesiams, jis sužinojo, kad žmona laukiasi antro vaikelio. Vyras meldėsi, kad tai tik būtų mergaitė, tačiau ultragarsas parodė berniuką. Likau nesupratusi, todėl paprašiau paaiškinti, kodėl jis taip nenorėjo sūnaus.

Tai didelė paslaptis, bet Viktoras ryžosi man ją atskleisti.

– Tai sena mūsų giminės galia, perduodama iš karto į kartą per vyrišką liniją, tačiau sulaukus sūnaus tėvas netenka dalies galių, o jas visiškai praranda ties trečiąja karta. Kai sužinojau, kad mano žmona laukiasi sūnaus, neslėpsiu mėginau jį nužudyti, kol jis buvo dar jos įsčiose. Nepavyko. Moteris buvo daug protingesnė nei atrodė ir vieną naktį su savo motina pabėgo. Bėgo metai, netekau dalies galių ir troškau jas susigrąžinti, po ketverių metų man pavyko rasti žmoną ir sūnų.– jis stabtelėjo ir man užėmė kvapą.

Kambaryje pasidarė šalčiau, tačiau nenorėdama nutraukti mūsų pokalbio, likau sėdėti.

– Kas buvo toliau? Nieko nebeslėpk.– sakau.

Viktoras pažvelgė man tiesiai į akis ir tarė:

 – Nežadėjau nieko slėpti nuo tavęs, Zinočka. Tačiau nelengva tuos įvykius man nusakyti… Aš puikiai žinojau, kad ji gins savo vaiką, todėl nužudžiau ją. Kiekvieną vakarą ji eidavo prie ežero, todėl vieno saulėlydžio metu viską užbaigiau. Pasirodžiau priešais ir pasakiau, kad noriu mūsų sūnaus. Moteris nepasidavė, todėl įmečiau ją į ežero gilumą, o pats nuplukdęs palikau valtį viduryje vandens telkinio, kad žmonės manytų, kad Medauskienė iškrito ir paskendo.– viską drąsiai pripažino ir pasijaučiau nesaugi, tačiau kartu tai sužadino mano aršiąją pusę.

– Ir viskas dėl ko? Kažkokios galios?– mano balse nuskambėjo panieka.

Įsivyravo tyla. Viktoro veide susimetė gilesnės raukšlės. Jis tylėjo, nesiruošdamas man atsakyti. Kilo daug klausimų. Išsigandau dėl savo gyvasties. Kodėl Viktoras taip manimi pasitikėjo? Tikriausiai tikėjosi, kad jam padėsiu įvykdyti nedoras užmačias, tačiau nežadėjau prasidėti su velniu.

– Zinočka, tai ne šiaip galia, o mano savastis. Be jos aš niekas…– jo balse išgirdau liūdesį.

Norėjau kažką pasakyti, tačiau nežinojau ką, todėl sėdėjau sučiaupusi lūpas, žvelgdama pro langą į snieguotą naktį.

– Kodėl tada nenužudei Dimitrijaus?– paklausiau ir vyras nusuko akis.

– Tai nesvarbu. Dovanojau jam tą galią, bet tuos metus veltui nesėdėjau, aš tobulinau turimas savo galias ir išmokau naujų dalykų. Kai sužinojau, kad Dimitrijaus žmona laukiasi anūko, supratau, negalintis leisti jam gimti, nes taip prarasiu dar dalį galių. Užtraukiau marčiai mirtį, tikėdamasis, kad neišgyvens ir vaikas, tačiau įvyko neįtikėtinas dalykas. Praktikuotas prakeiksmas nesuveikė.

Nusispjoviau per kairį petį du kartus. Priešais mane sėdėjo tikrų tikriausias velnias. Neturėjau kur bėgti, nes buvau sutepta jo letenų.

– Nujaučiu, kad būsi kažką nedoro sugalvojęs.– pastebėjau.

Viktoras paėmė mane už rankos ir pažvelgė tiesiai į akis. Puikiai pažinojau tą žvilgsnį.

– Puikiai žinai, ką privalau padaryti, ir tu man padėsi.– pareiškė, taip versdamas mane sustingti.

Nurijau susikaupusį seilių gumulą. Nujaučiau, kad Viktoras ruošėsi nužudyti mažąjį Steponą. Tikrai nežadėjau prisidėti prie šio niekingo plano, todėl papurčiau galvą.

– Aš to nedarysiu.– griežtai atsisakiau.

Vyras atsistojo ir nužingsniavo prie durų.

– Dar susitiksime.– atsisukęs nusijuokė ir pradingo.

Dabar matant Eligijos liūdną veidą, mane apima graužatis. Prisiminusi tą pokalbį, gailiuosi, kad nesiryžau visko papasakoti Dimitrijui, kad nesugebėjau apsaugoti vaikelio, pasirodžius Viktorui. Vyras jį atėmė iš mano rankų ir pranyko. Jis puikiai žinojo, kad neišduosiu jo, nes vis dar myliu. Nesuprantu, kaip galiu mylėti tokį žmogų…

Stoviu prie lango ir žvelgiu į tolį. Jaučiu, kad jis čia buvo. Atėjau pačiu laiku. Eligijos veidas paraudęs. Ji sugrįžo viena. Dimitrijus nežinia, kur yra, tačiau spėju, kad ieško ne ten, kur reikia. Kiekviena minutė svarbi. Turiu apsispręsti. Skaudančia širdimi pasirenku teisybės pusę ir atsisukusi Eligijai tariu:

– Aš žinau, kur Dimitrijaus sūnelis.

Mergina sustingsta. Kelias minutes į mane žiopso, o paskui iš jos burnos išsiveržia nerišlus klausimas:

– Kaip? Iš kur?

Sugriebiu ją už rankos.

– Tai visai nesvarbu,– sakau, pasiryžusi viską ištaisyti,– nėra laiko.

Tai buvo mūsų vieta. Apie ją daugiau niekas nežinojo. Kiekvieną kartą su nekantrumu traukdavau į seną, apleistą medžiotojų namelį, kuriame vos tilpo nedidelis gultas, įtaisytas Viktoro mūsų meilės nuotykiams.

Miško keliai vingiuoti ir apgaulingi, tačiau per ilgą laiką išmokau atrasti kelią ir galėjau žygiuoti net užsimerkusi. Kai pasirodydavau, Viktoras dažniausiai jau būdavo namelio viduje. Iškišdavo galvą pro nedidelį langelį ir pamodavo man, o aš paspartindavau žingsnį ir nevikriai užsiropšdavau aukštyn. Vyras, vos man įsiveržus į vidų, puldavo karštai bučiuoti mano veidą, o tada paguldydavo, pats užsiropšdamas ant viršaus. Po tuo kūnu aimanuodavau, kaisdavau nuo beribio malonumo. Tai buvo mūsų vieta. Tik mūsų.

Dabar einu tuo taku vedama visai kitokių jausmų. Manyje siaučia viesulas, kuris naikina viską, kas išsilikę. Aš turiu peržengti per save, o tai skausminga.

Miške ne visur snieguota, kai kur plyti žaluma. Nemaloniai krapnoja, dėl ko prisidengiu galvą gobtuvu. Eligija nedrąsiai seka paskui. Kelią randu nesunkiai, nes niekada nepamiršau šios vietos. Kartas nuo karto užklysdavau į ją, skęsdavau senuose prisiminimuose. Tik į seną namelį nesiryždavau ropštis.

Liko visai nedaug. Stabteliu ir sulaikau kvapą. Jis tikrai turi būti čia. Pirmą kartą išduosiu Viktorą, tačiau negaliu leisti, kad mano meilė pražudytų nekaltą vaikelį.

Tolumoje išvystu neryškius medžiotojų namelio kontūrus. Sukaupusi visas jėgas paspartinu žingsnį. Per šią kelionę mudvi su Eligija nepasakėme viena kitai nei žodžio. Niekam iki šiol nedrįsau papasakoti apie savo nuodėmę, išskyrus kunigui, todėl abejoju, ar dabar ryšiuosi viską atskleisti. Svarbiausia, išgelbėti mažylį, o visa kita tegu pražūva.

Tyliai prisėliname prie namelio. Medinė lūšna stovi ant netvirtų konstrukcijų, medis jau netekęs savo spalvos, tapęs pilku, o ant jo puikuojasi samanos.

Iš namelio vidaus sklinda silpnas verksmas ir mano širdis pradeda smarkiau daužytis. Eligija puola pirmoji lipti netvirtomis kopėčiomis. Jos drąsa nustebina. Mergina atlapoja sutrešusias duris, taip įsiverždamas į vidų. Mano nuostabai, Viktoro čia nėra. Tik vienas kūdikis. Eligija puola prie jo ir paėmusi į rankas glaudžia prie savęs. Nerangiai užsiropščiu ir įžengiu į namelio vidų. Apima senų dienų prisiminimai. Čia jau nebėra to gulto, ant kurio patyriau karščiausias akimirkas. Prie nedidelio langelio testovi suolas. Suimu save į rankas.

Viktoras – bailys, paliko vaikelį sušalti, mirti lėta mirtimi. Visa laimė, kad vaikas šiltai aprengtas. Nežinia, kada jis čia jį atnešė, tačiau viliuosi, kad dar ne per vėlu. Per kūną perbėga šiurpas ir suprantu, kad reikia verčiau dingti. Noriu tai pasakyti Eligijai, tačiau nespėjus ištarti šių žodžių kažkas smarkiai trinkteli durimis ir priešais save išvystu Viktoro veidą. Jis neperskaitomas, tačiau akyse įsižiebia pykčio ugnelės. Aš jį išdaviau ir vyras tai puikiai suvokia.

Eligija savo glėbyje tvirčiau suspaudžia vaiką ir pasitraukia į toliausią namelio kampą. Čia nedaug vietos, todėl Viktoras stovi ties durų stakta.

– Niekur nepabėgsite.– nusijuokia.

Mano galvoje gimsta planas. Nieko nesvarsčiusi, netikėtai puolu prie Viktoro ir stipriai jį pastumiu. Vyras, to nesitikėjęs, neišlaiko pusiausvyros ir krenta žemyn. Išgirstu, kaip jo kūnas bumbteli ant žemės. Suspaudžia širdį.

– Bėk.– atsigręžusi sakau Eligijai ir toji paklausiusi manęs ropščiasi žemyn.

Aš nedrąsiai iškišu galvą pro duris ir pamatau Viktorą netoliese namelio. Jis guli paslikas ant žemės, o tie jo galva sniegas kruvinas. Skubiai nulipu žemyn ir pribėgu prie vyro. Suprantu, kad ši vieta akmenuota. Paliečiu jo galvą, iš kurios sunkiasi šiltas kraujas. Viduje kažkas miršta. Aš kelias akimirkas sėdžiu be žado, o tada netikėtai pravirkstu ir apglėbiu jo kūną.

Eligija:

Bėgu mišku, po striuke glausdama mažylį. Beprotiškai bijau, kad jis sušalo. Dar niekada taip stipriai dėl nieko nebijojau. Tačiau ši baimė kitokia, ji verčia mane kovoti. Nežinau, iš kur atsiranda tiek jėgų. Jau beveik nejaučiu kojų, tačiau nepasiduodu. Bėgu, sekdama pėdsakus, kol pagaliau pavyksta pasiekti kaimą. Tada per pusnis brendu iki savo namo. Pasiekusi jį skubiai, įbėgu į vidų ir užtrenkiu duris.

– Mažiuk, ar tau viskas gerai?– su didele baime apžiūriu vaiką.

Jis atrodo sveikas. Tiesia į mane rankytes, muistydamasis. Nepaleidžiu Stepono iš savo glėbio, bijodama, kad galiu jį prarasti.

Tik po akimirkos suprantu, kad turiu paskambinti Dimitrijui. Drebančiais pirštais susirandu jo kontaktą ir paspaudžiu skambinti. Po kelių signalų vyras atsiliepia ir aš jam skubiai papasakoju viską, kas visai neseniai įvyko. Jis per daug neklausinėja, tik pasako, kad nusipirks artimiausią bilietą ir grįš, bet tai užtruks. Atsakomybė apsaugoti mažąjį Steponą tenka man.

Vos tik baigus pokalbį, kažkas pradeda daužyti į duris. Apima baimė. Nedrąsiai prie jų prislenku ir pažvelgiu pro akutę. Pamačiusi Zina, atrakinu ir įsileidžiu ją. Moteris atrodo prastai: jos rankos kraujuotos, veidas be žado.

– Aš jį nužudžiau.– teištaria.

– Ar jūs tikra?

Zina purto galvą. Tada pažvelgia į savo kraujuotus delnus.

– Aš dėl nieko nesu tikra. Pastūmiau jį…

Pasiūlau jai atsisėsti ir atnešu vandens. Nepaleidžiu iš rankų Stepono, todėl suktis sunku.

– Kas jus siejo?– nedrąsiai pasiteirauju.

Zina tyli, spoksodama priešais save. Suprantu, kad senė nieko nepasakos. Leidžiu jai atsikvėpti. Pati įsitaisau ant sofos ir stebiu, kaip greitai temsta. Artėjantis tamsus metas mane gąsdina. Laukimo valandos slenka beprotiškai lėtai. Visą laiką kambaryje vyrauja tyla. Zina tik kartas nuo karto tyliai kažką panosėje burbteli.

Laikrodžiui mušant šeštą valandą vakaro, pasigirsta beldimas ir aš nueinu patikrinti, kas ten. Išvydusi suvargusį Dimitrijų, mano veide atsiranda šypsena. Skubiai jį įsileidžiu puldama į glėbį. Tėvas pamato savo sūnelį ir iš karto jį paima. Jo akyse pasirodo ašaros. Šypsausi stebėdama juos. Po tiek laiko esu nepaprastai laiminga. Vyras grįžteli į mane ir šypsodamasis taria:

– Aš nepamiršiu, ką tu padarei dėl mūsų.

Mano skruostus išmuša raudonis. Tik po akimirkos prisiminu vargšę Zina, kurios dėka vaikelį pavyko išgelbėti.

– Reikia dėkoti Zinai.– pasakau.

– O kur ji?– paklausia Dimitrijus.

Parodau link svetainės. Sugrįžusi vėl randu moteriškę tokios pačios būsenos. Ji jau kelias valandas tyli, spoksodama priešais save. Vyras perduoda man vaiką, o pats atsitupia prie kaimynės.

– Jūs tiek daug dėl manęs padarėte. Tai neįkainojama.– švelniai sako ir Zina pakelia ašarotas akis.

– Aš pažinojau tavo tėvą.– nedrąsiai pripažįsta.– Mudu buvome meilužiai. Mylėjau jį nuoširdžiai.

Šie žodžiai nustebina, sugriauna tos Zinos paveikslą, kurį buvau susikūrusi per daugybę metų. Senutė pasižymėjo ypatingu pamaldumu ir konservatyviomis nuostatomis, todėl toks jos gyvenimo vingis priverčia į ją pažvelgti kitaip.

Dimitrijus kelias akimirkas tyli. Tikriausiai mąsto. Paprastai sūnus iškeiktų tėvo meilužę, tačiau taip neįvyksta.

– Jums reikėjo daug ryžto,– ištaria jis,– tik jo dėka mano vaikas sveikas ir gyvas.

– Bet man atrodo, kad aš jį užmušiau!– sušunka Zina.– Beprotiškai jį mylėjau!

Kambaryje stoja nejauki tyla. Vyras, atsigręžęs į mane, pasiūlo paruošti Zinai lovą ir leisti nakvoti čia. Nedvejodama imuosi šio pavedimo. Pakloju buvusiame mamos kambaryje. Esu tikra, kad ji neprieštarautų. Tada užkaičiu vandens, o jam užvirus, nuplaunu kraują nuo Zinos rankų. Senutė į nieką nereaguoja. Palydžiu ją į kambarį ir paguldau. Palieku, tikėdamasi, kad bent kiek pamiegos.

– Siaubinga diena.– giliai atsidususi pasakau.– Jaučiu, neužmigsiu.

Dimitrijus prieina prie manęs su mažuoju Steponu ir paima mane už rankos. Vėl nuoširdžiai padėkoja už viską. Taip sėdime gerą pusvalandį nejaukioje tyloje.

– Gali miegoti pas mane. Na, būtų drąsiau ir saugiau.– pasiūlo.

Plūsteli karščio banga. Jaučiu, kaip vėl nuraustu.

– Nieko, nebus. Pažadu.– skubiai priduria, pasijautęs nesmagiai.

Palinguoju galva ir mudu patraukiame į jo kambarį. Steponą paguldome į seną lopšį, kurį radau palėpėje ir išvalius jis kol kas mažyliui tinka.

Patys nedrąsiai atsigulame į lovą kuo toliau nuo vienas kito. Užsimerkiu ir prieš akis lekia visi šiandienos įvykiai. Kūną apima baimė. Atsimerkiu. Nors kambarys jau skendi visiškoje tamsoje, taip jaučiuosi geriau. Apsiverčiu ant kito šono.

Netikėtai pajaučiu prisilietimą prie rankos. Dimitrijus prisislenka arčiau manęs. Nors tamsoje nematau vyro veido, jaučiu padažnėjusį jo alsavimą. Noriu, paklausti, ką tai reiškia, tačiau nespėjus šiems žodžiams išsiveržti, jis randa tamsoje paskendusį mano veidą ir pajaučiu jo karštas lūpas ties savosiomis. Tirpstu bučinyje. Kai atsitraukiame, Dimitrijaus rankos keliauja mano kūnu, stabtelėdamos prie iškilesnių formų. Sulaikau kvėpavimą, o paskui giliai iškvėpiu. Pajaučiu, kaip vyras kilsteli mano palaidinės kraštą ir jo ranka užlenda po rūbu, keliaudama aukštyn link krūtinės. Kelias minutes mėgaujuosi švelniomis glamonėmis. Vyrui suspaudus mano krūtį, išleidžiu gilų atodūsį. Kūnas kaista, leidžiuosi nešama pasroviui, per daug negalvodama. Galiausiai liekame nuogi. Esame ištroškę. Skęstu jo glėbyje, nagais įsikimbu į vyro nugarą, kai jis skverbiasi į mane. Pamirštu apie viską pasaulyje. Jaučiuosi lyg nešiojama bangų, kol galiausiai pasiekiu uostą.

Kai viskas baigiasi, smarkiai šnopuodami gulime šalia, mėgaudamiesi vienas kito šiluma. Kambarys tampa jaukesnis. Jaučiuosi maloniai išsekusi. Nė pati nepastebiu, kaip mane pasiglemžia miegas.

 

Aš bėgu tolyn, negailėdama kojų. Šaltas vėjas pučia man tiesiai į veidą. Miškas nesibaigia. Girdžiu tolumoje prislopintus balsus. Jie mane vejasi. Nežinau, kur slėptis. Bėgu tolyn. Prieš mano akis atsiveria raistas. Kelias akimirkas žvelgiu į medžiais ir krūmais apaugusią pelkę. Žengiu žingsnį ir mano koja įsminga į žemę. Pajaučiu kažkokią ranką, traukiančią mane gilyn. Noriu sušukti, tačiau nesugebu. Smingu vis giliau, kol mano akyse nelieka šviesos.

Čia tamsu, tačiau aš gyva. Girdžiu kažkokius žingsnius ir savo vardą. Kažkas įžiebia žibintą ir išvystu ilgą tunelį. Einu tolyn juo, pasišviesdama kelią. Virš mano galvos kažkas trata, bilda. Byra žemės gabaliukai, kad net išsigąstu, jog mane užgrius. Vėl girdžiu savo vardą, tačiau nieko nematau.

Staiga pasigirsta traukinio švilpimas ir aš suvokiu esanti ant bėgių. Jo šviesos spigina man tiesiai į veidą. Iš gerklės išsiveržia riksmas.

 

Pabundu išpilta šalto prakaito ir sunkiai šnopuodama. Staiga suprantu esanti ne viena ir ne savo lovoje. Jau prašvitę, Dimitrijus rūpestingai mane stebi. Grįžta nakties prisiminimai ir suvokiu, kad mudu vis dar nuogi.

– Ar viskas gerai?– pasiteirauja.

– Taip, tik sapnavau košmarą.– sakau, negalėdama pamiršti sapno detalių.

– Papasakosi?– klausia.

Papurtau galvą, nes visai nenoriu to prisiminti. Apima labai negera nuojauta.

– Gailiesi dėl vakar?– pasiteirauja Dimitrijus.

Išvystu jo rūpestingas akis. Tai sušildo mano širdį.

– Ne,– užtikrintai sakau,– man buvo gera.

Vyras šypteli. Atsakau jam tuo pačiu. Pasiekusi naktinį staliuką, paimu telefoną ir patikrinu, kiek valandų. Beveik aštunta ryto, laikas keltis, ruoštis dirbti. Kažkodėl taip nenoriu.

– Neatrodai laiminga.– pastebi.

– Tai dėl darbo.– prisipažįstu.

Vyras paima mane už rankos. Nukrenta dalis apkloto, apnuogindama mano krūtis. Dimitrijaus akys sminga ten. Įkaistu. Pradedu galvoti apie savo netobulumą. Kita ranka skubiai prisidengiu.

– O kas dėl jo?– pakėlęs akis pasitikslina.

– Nežinau…– nedrįstu pasakyti tiesos.

– Turi būti priežastis.– neatstoja.

Kelias akimirkas mintyse galvoju, kad norėčiau viską pakeisti.

– Noriu mesti darbą, bet to negaliu padaryti.– išpyškinu.

– Kodėl?– nustemba.

– Nes pasirinkau neteisingai, o dabar ne laikas kažką keisti.

Pasilenkusi siekiu savo palaidinės, besimėtančios ant žemės, tačiau Dimitrijus įtraukia mane atgal į lovą ir užgula. Jo veidas atsiduria taip arti manojo. Nors vakar mudu buvome susilieję lyg natos, tačiau šviesoje šie pojūčiai atrodo nauji.

Mūsų lūpos susiliečia ir aš trokštu patirti daugiau. Jis bučiuoja mano kaklą, leisdamasis žemyn link krūtų. Pasiekus jas, pradeda čiupti. Tyliai suaimanuoju, pajautusi malonumą. Nenoriu, kad jis sustotų. Vyras, tartum išgirsta mano mintis, ir dar kelias minutes žaidžia su mano krūtimis. Vėliau jo rankos keliauja žemyn, pasiekdamas jautriausią vietą. Dimitrijaus pirštai suteikia naują potyrį. Leidžiuosi į nepatirtus nuotykių kalnelius. Niekada neįtariau, kad taip gali būti gera. Kai užkopiu, į kalną kūnas maloniai virpa ir aš išleidžiu gilų atodūsį. Dimitrijus patraukia ranką ir pabučiuoja man į kaktą.

Nors ir kaip nenoriu keltis, atsikeliu ir nueinu dirbti. Pirmiausia, patikrindama, kaip laikosi Zina. Moteris atrodo prastai, tikriausiai nemiegojo visą naktį. Ji padėkoja už svetingumą ir patraukia namo.

* * *

Ateina Kūčių vakaras. Visą dieną sukiojomės virtuvėje. Paruošėme lygiai dvylika patiekalų. Sutemus, pradedame dėlioti stalą. Tai mano mėgstamiausia šventė. Zina kruopščiai nuvalo lėkštes. Mes ją pasikvietėme švęsti drauge, nes senutės vaikai neatvažiavo. Moteris atrodo nuliūdusi, tačiau nežinome tikrosios širdgėlos priežasties.

Uždegu keturias žvakes advento vainike. Kambarį užlieja maloni šviesa. Į svetainę iš virtuvės atnešėme didesnį stalą, kad tilptų visas maistas. Dailiai viską išdėliojame ir atsisėdame prie stalo. Šią naktį viskas kitaip. Priešais mane sėdinčių žmonių veidai kaip niekada atrodo mąslūs. Nuo žvakių liepsnų šoka paslaptingi šešėliai. Kadangi Zina vyriausia, ji sukalba padėkos maldą, palaimina vaišes ir laužia kalėdaitį. Laužome vieni kitų paplotėlius, linkėdami vienas kitam visko, ko geriausio. Paskui sėdame prie stalo ir pradedame vakarieniauti.

Skendime tyloje, tačiau ta tyla tokia maloni širdžiai. Mano ir Dimitrijaus žvilgsniai susitinka ir pasidaliname vienas su kitu šypsniais. Vyras rankose turi vaikelį, dėl ko jam nepatogu valgyti, todėl pasisiūlau palaikyti Steponą. Mažasis berniukas miega, todėl leidžiu jam mėgautis ramybe.

Zina pradeda pasakoti apie Kūčių tradicijas, kaip jas švęsdavo tėvų namuose. Pasakojimas toks įdomus, kad net vieną akimirką pasijaučiu atsidūrusi tose akimirkose. Malonūs pašnekesiai tęsiasi dar kurį laiką. Niekas neskuba pakilti nuo stalo. Kambaryje maloniai šilta.

Staiga šalimais lango praslenka tartum koks šešėlis ir kažkas subildena. Mano kūną nukrečia šiurpas. Visi, esantys kambaryje, nutyla ir įdėmiai žvelgia pro langą. Zina atsistoja ir prislenka prie jo.

– Kas ten?– nedrąsiai paklausiu.

– Panašu, kad vėjas.– jos balse išgirstu nusivylimą.– Tik vėjas.

Mudu su Dimitrijumi atsistojame ir prieiname prie lango. Nuo žvakių krentančiuose atspindžiuose išvystame snaigių sūkurius. Panašu, kad prisnigo! Širdį užlieja toks džiugesys. Aš visai, kaip mažas vaikas, suploju rankomis, o tada puolu ant kaklo Dimitrijui ir karštai jį pabučiuoju. Vyro akyse šviečia švelnumas. Jis pataiso mano plaukų sruoga ir šypteli.

– Prašau, nenustok šypsokis, kad ir kas bebus, nenustok.– šie žodžiai išsiveržia iš širdies.

– Jeigu tik tu būsi manimi.– taria vyras ir priglaudžia mane prie savęs.

– Noriu būti su tavimi. Tikrai noriu.– prisipažįstu ir mano akys prisipildo nuoširdžių ašarų.

– Nebijok, mes viską įveiksime drauge.– sako, įspėdamas mano mintis.

Tik palinguoju galva ir priglaudžiu galvą prie jo tvirtos krūtinės. Jis mano tvirtovė. Manęs čia niekas nenuskriaus.

 

 

„Kūčių vakarienė keturiems“ 4 dalis

RIČARDAS

Pažvelgiau į save veidrodyje, vaizdelis nedžiugina. Ir reikėjo gi taip. Pavaidinti norėjau, kvailys, gavau kaip reikiant, dar dabar ausyse spengia, o juk turėjau suprasti, kad iš tokio kaip Tomas visko gali tikėtis. Bet ne, susierzinau, kad jiedu drauge išslinko iš Letos miegamojo taip svajingai nusiteikę, kad fantazijai apie knygų skaitymą ar senų nuotraukų žiūrėjimą vietos nebeliko. Lilė nesupyko, vargu, ar moka pykti iš tiesų, bet ir jos mačiau nenudžiugino ta saldi porelė. Ir ko aš čia atėjau, ko tikėjausi, laikas nešdintis. Išeisiu tyliai, neatsisveikinęs, nemėgstu atsisveikinimų, tų kvailų įkalbinėjimų dar pabūti nors pusvalandį, lyg ką pakeistų ta dar viena valanda, tuo labiau, kad niekam aš čia nereikalingas, kaip, beje ir bet kur kitur. Nesuprantu, kaip man pavyksta visus nuteikti prieš save. Per daug gražus ir talentingas. Kurgi ne, kartais atrodo, jog viskas ok klostosi ir esu laukiamas, bet staiga kokia garsiai ne vietoj ištarta mintis ima ir visa tai sugadina. Jei žinotų, kaip aš pats į visa tai reaguoju, greičiausiai patys pasijustų nesmagiai, bet nemoku nuoširdžiai atvirauti, dažniausiai kitiems atrodo, jog vėl maivaus ir vaidinu, nes kaipgi gali nesisekti tokiam mielam pusgalviui, kurio veidas prieš dešimt metų puikavosi reklamose. Tiesą sakant, niekada to nemėgau, o šiuo momentu tai ir netikčiau, kairė akis užtinus ir paraudus, panašu, kad lūpai irgi kliuvo, atsitrenkė į dantis iš vidaus, todėl vis dar jaučiu kraujo skonį burnoje. Gerai dar, kad dantys sveiki, nes tektų vėl skambinti Danai. Puiki odontologė, bet kiekvieną kartą, kai tenka atsidurti jos kėdėje, akyse matau įrašytą viltį, mane tai slegia, nenoriu kaskart nugara jausti neišsipildymų kupiną žvilgsnį. Paslapčia viliuosi, kad vieną kartą pagaliau išvysiu draugišką laimingos moters veidą, ko jai nuoširdžiausiai linkiu, bet ta diena kaip neateina, taip neateina.

Pabandau apsiauti batus, bet susvyruoju ir triukšmingai atsiremiu į sieną, gerai dar, kad nenusiverčiau čia prieškambary, nes tįsočiau kaip koks niekam nereikalingas rąstas. Įdomu, kaip atrodyčiau miręs, bandau įsivaizduoti, baltom kojinėm ( batų nespėjau apsiauti), rankos sunertos ant krūtinės, tik kraujo šiltos srovelės iš nosies betrūksta.

-Bandai nusiplauti?- Tomo balsas pažadina mane iš savo fantazijų ir apsidairęs suprantu, kad vis dar stoviu nerangiai atsirėmęs į sieną su vienu batu rankoje.

-O ką?- klausiu apsimesdamas įžūliu.- Kas nors manęs pasiges?

-Panašu, kad taip.

-Nejuokink. Švęskit be manęs, mano šventė jau baigėsi.

Tomas bando kažką sakyti, bet tuo metu kažkas įnirtingai spaudžia lauko durų skambutį, o kambaryje garsiai trinksi mušamieji, tad girdėti galime tik mudu. Ko jie čia klausosi, net galvą suskausta nuo to dudum dudum.

-Atidaryti?- rikteli Tomas per petį, bet Leta jau stovi už jo nugaros ir stebeilijasi į mane.

-Jis išeina?- klausia Tomo, lyg manęs čia nebūtų, panašu, kad jos akyse staiga tapau kurčnebyliu, kurio klausti bet ko yra beprasmiška.

Leta prasispraudžia pro Tomą ir kairiu petim kliudydama mane mikliai atsiduria prie durų.

-Kas čia?

-Policija, atidarykit, – ramus balsas už durų.

-Čia kažkas iš judviejų pajuokavo?- piktai klausia Leta gręždama žvilgsniu pirma mane, ir tik po to Tomą.

-Kaimynai skundžiasi, kad triukšmaujat,- kiek garsiau rikteli ten už durų.

-Atidaryk, Leta, – prataria Tomas rimtai ir panašu, jog jis vienintelis mūsų kompanijoje žino, kaip reikia elgtis.- Jei čia policija, jie taip paprastai neišeis.

-Labas vakaras, policijos patrulis, kaimynai skundžiasi dėl triukšmo ir įtaria, kad vyko muštynės.

Du policininkai nužvelgia mus visus iš eilės tiriamu žvilgsniu.

-Aš tuoj išjungsiu muziką,- cypteli Lilė ir dingsta kambary.

-Mes labai tyliai klausysimės,- staiga stojusioje tyloje ištaria Leta.

-Sakot, kaimynė paskundė?- klausiu šaižiu balsu.

-Ramybės valandos, – gūžteli pečiais policininkas.

-Tai gal ta, kur norėjo į mūsų vakarėlį, bet nepakvietėm?- staiga pasijutau karingai nusiteikęs, bet tuoj pat susiduriu su smerkiančiais Letos ir Tomo žvilgsniais.

-Alkoholis, narkotikai?-piktai bubena policininkas ir suprantu, kad be reikalo išsižiojau.

Tada Tomas žengteli žingsnį į priekį ir ramiai sako:

-Nieko panašaus, Kūčių vakarienė, taurė vyno o toliau piršlybos.

-Kas kas? Nesupratau,- pralemena policininkas.

-Paprasčiausios piršlybos, žiūrėkit, kad jau esat čia, būsit liudininkai.

Ir aš matau, kaip Tomas priklaupia priešais ką tik iš kambario sugrįžusią Lile, ši žiūri į jį laukiniu žvilgsniu, Leta nepastebimai nusiima kažkokį žiedą nuo piršto ir įbruka Tomui, o šis lyg niekur nieko tiesia žiedą Lilei ir sako ramiu balsu, lyg kasdien būtų tai kartojęs po dešimt kartų:

-Ar sutinki tekėti už manęs?

Lilė rausta, bąla, vėl rausta, šypsosi, kandžioja lūpas, Leta vos laikosi nesukrizenusi, matau kaip ima trūkčioti kairys vokas, ir tada nebeišlaikęs šūkteliu:

-Sutik greičiau, kol neapsigalvojo. Gal dar kas iš jūsų nori pabandyti?- kreipiuosi į policininkus, kurie mindžikuoja vietoje, nebežinodami, ką čia toliau daryti, kompanija lyg ir normali, bet nesuprasi rimtai čia ar kvailioja.- Dar viena laisva liko.

Ir čia išgirstu skambų pliaukštelėjimą o po to pajuntu kaip dega dešinys skruostas. Leta turi smagią ranką, dabar mano veidas atgaus prarastą simetriją.

-Gal jau jūs patys čia išsiaiškinsite, o muzikos klausykitės, nedraudžiama, bet pasistenkite tyliai. Gražių švenčių,- ir abu išeina.

Aš stoviu arčiausiai durų, todėl dar girdžiu dialogą koridoriuje:

-O ką surašysim?

-Ką aš žinau, gal kad durų neatidarė. O girdėjai, ji pasakė taip?

Suprantu, kad likau prieškambaryje vienas. Jei išeisiu dabar, sutikti policininkus didelė tikimybė, jei eisiu į kambarį, panašu, kad dar vienas smūgis garantuotas, bet galiu jau ir nebeištverti. Čia kaip tose pasakose,  į kairę pasuksi-žirgą prarasi, į dešinę pasuksi- galvą padėsi.

-Atsiprašau, – sakau tyliai ir nesižvalgau, nenoriu matyti smerkiančių žvilgsnių.

Tomas ištiesia stiklinę:

-Kalk, tau pravers.

Išgeriu ir apsidairau. Leta stovi atsirėmus į palangę, veidas susimąstęs. Lilės nėra.

-Kur Lilė?- klausiu nuoširdžiai.

-Užsidarė kambary,- bespalviu balsu sako Leta ir nesuprantu gailisi Lilės ar čia ji taip juokauja.

-Ką ten veikia?- klausiu, nes nelabai suprantu.

-Nežinau,- gūžteli pečiais Leta.- Gal verkia…

-Jau vėlu,- nei šiaip nei taip ištaria Tomas,- balius baigtas, einam miegot.

-Kaip tai miegoti?-šūkteliu.- Kur?

-O su juo bus viskas gerai. Teisingai pamoką suprato ir šiaip jis visai nieko bičas,- atsisukęs į Letą aiškiai išsako Tomas, lyg tėvas pamokslą paauglei dukrai ir daugiau nepažvelgęs nei į vieną iš mūsų, tyliai uždaro Lilės kambario duris.

-O čia dabar kas?- klausiu nesuprasdamas iš tikrųjų.- Aš kažką praleidau?

-Nemanai, kad paprastai viską gyvenime praleidi?- sarkastiškai klausia Leta ir ima nervingai vaikštinėti po kambarį pirmyn atgal, oj kaip nekenčiu tokių situacijų.

-Aš galiu išeiti,- sakau netvirtai, nors, atvirai pasakius, kaip tik šito dabar noriu mažiausiai.

Leta tyli, bet nesiliauja zujusi pirmyn – atgal. Darinėju virtuvės spinteles, bet veltui, nieko tinkamo tokiam momentui or su žiburiu nerasi, ot panos, pas mane šaldytuve bent jau alaus visada pora skardinių mėtosi, o čia vien prieskoniai, dribsniai, uogienės, padažai, džiovintos neaiškios kilmės  žolės, siaubas, žodžiu.

III DALIS .TOMAS

Aš tikrai to neplanavau, bet kartais gyvenimas pats pamėtėja tokius sprendimus, kad pačiam nebereikia galvoti. Kai tyliai atidarau Lilės kambario duris, matau, kad ji guli lovoje apsirengus, nes rūbų niekur nematyti, galvą paslėpus po antklode ir sunku atspėti, o gal kartais jau miega ir jokių ašarų čia niekada nebuvo. Tai ir guosti ar teisintis man nebereikia. Jau imu gailėtis savo kvailo poelgio, nes dabar jaučiuosi jau nebe taip įsitikinęs savo sprendimų teisingumu. Bet po antklode Lilė sujuda ir išgirstu šniūrkštelint nosimi, visgi verkia. Oj kaip negerai, bet man palengvėja, nes dabar žinau, ką turiu daryti,

-Nebandyk manęs paliesti,- sušnypščia Lilė, bet labiau gailiai, nei karingai ir man suspaudžia širdį dėl šios mielos ir švelnios merginos, kurią greičiausiai kažkas bus labai stipriai įskaudinęs, o dar aš užtikrintai žinau vieną svarbiausia dalyką, jei moteris sako ką nors su dalelyte „ne“, pavyzdžiui „Neskambink man“ ar ką nors panašaus, tai reiškia visai atvirkščiai, reiškia, kad turi tuojau pat paskambinti. Kiek kartų tai suveikė teisingai, jau nebesuskaičiuočiau, o kodėl taip yra, neverta ir gilintis, galima sakyti, jog tai pati tikriausia moteriško elgesio aksioma.

Aš tyliai įsitaisau šalia Lilės, atsargiai ją apkabinu ir pajutęs, kad jos kūnas nustoja priešintis, atsipalaiduoja ir atsargiai iš lėto vis labiau priglunda prie manęs, jog akimirksniu pranyksta visas mus skyręs atstumas. Naktimis tamsoje mūsų kūnai lengviau susikalba tarpusavyje be žodžių, ar esate tai pastebėję… Bet dar tyliai sušnabždu Lilei į ausį: „O gal ir neblogą dovaną tau atnešė tas Kalėdų senis. Galim dabar patikrinti?“ Lilė sumurma kažką panašaus į pritarimą, bet jau viskas aplinkui tampa nebesvarbu, nes jos kaklo linky jaučiu begalinį švelnumą, kuris persiduoda ir jai vibruojančiomis bangomis, kurios ištirpdo visus barjerus, palikdamos vien geismą ir ritmą, sumišusį su braškių kvapu.

Vėliau Lilė pasislėpusi mano glėbyje lygiai kvėpuoja, o aš jai pasakoju, kaip mes gyvensime. Nes žinau, kad jai reikia daug kalbėti, kitaip nepatikės, kad viskas čia iš tikrųjų ir piršausi rimtai, tik aplinkybės pasitaikė tokios komiškos, kad sunku patikėti, jog viskas vyko iš tikrųjų, bet man, galima pasakyti, pasisekė, nes pasakiau, ką galvoju, bet niekas nesureikšmino, todėl ir nereikia niekam aiškinti, kodėl ir ar taip būna.

 

II DALIS LETA

Ar dabar turiu palikti jį miegoti čia ant sofos? Ar geriau pati įsitaisysiu čia, o šis pusgalvis tegu miega mano kambary. Kvailai jaučiuosi ir nežinau, ką dabar turėčiau daryti.

-Gal turi kokį pledą?- kvailai išsišiepia Rička, baigęs tikrinti spinteles,- susirangysiu prie durų ir saugosiu jūsų miegą.

Pusgalvis, dar erzinasi, vaikštau po kambarį ir nežinau, kaip turėčiau pasielgti. Rausiasi mūsų spintelėse, kvailys, keista, bet dabar tai visai nenervina, pripratau per tą vakarą tai dabar atrodo, kad visi savi namie.

-Tai gal bent tavo vaikystės nuotraukų albumus pavartom, jei jau vakarėlis baigtas ir daugiau užsiimti nėra kuo?- klausia trypčiodamas vietoje, jam aiškiai nejauku, bet išeiti nesiveržia.

-Gerai,- apsisprendžiu staiga,- šampaną, tikiuosi, moki atidaryti?

-Aš asas šioj srity,- atšauna nei nesusimąstęs.

-Mėgsti šampaną?- klausiu, nes negaliu tuo patikėti, bet staiga cinkteli mintis, kokiom aplinkybėm toks playbojus šampę atidarinėja ir susierzinu.

-Nelabai,- prataria susiraukdamas, o tada linksmiau tęsia,- bet moterys mėgsta, ypatingai tos, kur neabejingos tam tikro tipažo vyrams… Teko išmokti, juk negali tam tikrose situacijose nuvilti.

-Čia tu apie šampaną?- klausiu sarkastiškai ir žygiuoju savo kambario link, norės-ateis, jei ne- tai ir menka bėda, o tada galvoje nušvinta vaizdas, to paskutinio vakarėlio, kur kvailiojau atsipalaidavusi, kol neteko bėgti per tarnybinį išėjimą, laimei kažkoks jaunuolis palydėjo ir parodė kur, dar paklausė, ar taksą iškviesti ir ar turiu pinigų, nes dingau skubėdama, palikus rankinę su visais telefonais ir kortelėmis, pasilikti būtų buvę kiek per daug pavojinga, visada žinojau savo ribas, ko noriu ir su kuo nesutiksiu nei už ką, bet gurkštelėjus kokteilio, kurį atnešė tas neva naujasis šou rėmėjas, supratau, kad ne viskas čia gerai, ir mano kiek apdujusiose smegenyse įsijungė raudonas pavojaus signalas, kuris visada išgelbėdavo. „Paskutiniai blaivaus proto likučiai visada įsijungia laiku,“-mėgdavau tais laikais kartoti, bet tai ir yra tikra tiesa.

-O čia tai geras!- nesusivaldžiusi šūktelėjau garsiai.- Tai ten buvai tu?

Rička tyli, matau, kad trūkteli pečiais, bet nieko nesako, net nesišypso.

-Ko tyli?- klausiu susierzinus o po to jau šiltai priduriu.- Norėjau tik padėkoti. Po to vakarėlio užraukiau viską ir dingau iš to biznio. Tas pasaulis ne man.

-Suprantu,- tyliai sako Rička,- man jis irgi nepritiko. Tai kur tas šampanas?

Mes patogiai sugriūnam mano lovoje ir gurkšnodami žiūrim nuotraukas. Negaliu patikėti, kad rodau Ričkai savo albumus ir komentuoju kiekvieną puslapį, o jis klausinėja susidomėjęs, po teisybei, bandau atitolinti tą momentą, kai reiks kažkaip apsispręsti, kas toliau, nes nuotraukų žiūrėjimo iki ryto ištempti nepajėgsiu.

-Tai gal kortom palošiam?- lyg išgirdęs mano mintis klausia Rička ir aš suskumbu ieškoti kortų.- Kaip paauglystėj, užsidegam žvakes ir lošiam iš nusirenginėjimo?

-Ką?- sustingstu su kortų kalade rankoje ir jos netyčia išsprūsta ant grindų, rankoje lieka viena korta ir Rička ją švelniai ištraukia iš rankos.

-Matai- čirvų tūzas,- ištaria tyliai ir pajuntu švelnų lūpų prisilietimą prie dešiniosios ausies.- Aš jau tada buvau tave įsižiūrėjęs, visą vakarėlį sekiojau iš paskos, tik tu nieko nematei tuomet.

-Gaila,- atsidūstu,- matyt, buvau akla. Kiekvienam gali pasitaikyti toks laikinas sielos aklumas.

-Ir širdies taip pat.

Toliau jau nebekalbam nieko, paskubom nusitraukiu rūbus ir apsvaigusioj galvoj šmėsteli mintis apie naujus apatinius stalčiuje, kuriuos patingėjau išsitraukti, juk jokių planų nebuvo ir daugiau jokių minčių nebelieka tik karštas, greitas ritmas, kai abiem norisi vis daugiau, bet staiga krenti į bedugnę ir pasaulis pranyksta, palikdamas tik ugningą spalvų fontaną vietoj savęs.

I DALIS. LILĖ

Kalėdų rytas, virtuvę jau spėjau aptvarkyti, didžiausias sprandinės kepsnys orkaitėje kepa jau šešta valanda, toks lėtas kepimas ilgai ilgai žemesnėje, nei įprasta temperatūroje. Bus nerealiai skanu, dar įmesiu bulvių puselių, o jos apskrus, pasidengs tokia rusva plutele, jūros druska  ir rozmarinai su čiobreliais suteiks ypatingo kvapnumo, o baigiant kepti sumesiu uoginius pomidoriukus… Gaila, Tomas išvažiavo, neteks galimybės suvokti, kokius tobulus šedevrus sugebu pateikti Kalėdų rytą, tiesą sakant jau beveik pietūs, o kol tie susikels gali būti ir ankstyvos vakarienės metas.

Trumpam užsimerkiu ir mano kūną apima ilgesys, ne ne ilgesys, o toks maudžiantis prisiminimų liūnas, tas pojūtis ryte, kai Tomas prisiglaudė apkabindamas iš už nugaros ir man pasirodė, kad jaučiu kiekvieną jo odos milimetrą, jaučiu jį geriau, nei save, kai kiekvienas judesys tobulai paklūsta abiejų ritmui, yra pati tikriausia laimė, kitokio apibūdinimo negaliu sugalvoti… Laimė yra visas tas burbulas aplink mane, o aš jame plūduriuoju, net nebandau suvokti, kas vyksta, bet žinau, kad vyksta iš tikrųjų, be jokios mano valios, savaime mane neša ten, kur ir turiu būti- į saugų uostą. Oi, net virpteliu nuo tų ilgesingų priminimų. Gal ir geriau, kad turėjo išvažiuoti, kalėdinė pasaka baigėsi? Ne, tai tik retorinis klausimas, kuris praskrido mintyse tik iš seno įpročio vis gręžiotis per kairį petį, tikrinant, ar nesivaidena, nes ilgą laiką nebuvo nei minties patikėti, jog man laimė yra reali įmanomybė, kuri ateina va taip iš niekur, be jokių pastangų ar ypatingos priežasteis. Kažkokia neįtikėtinai jauki ramybė apima, kai pagalvoju apie Tomą. Kad tik greičiau sugrįžtų.

-Kaip skaniai kvepia,-  pasigirsta tingiai švelnus Letos balsas.

-Ir tave su šventom Kalėdom! šūkteliu ir apsikabinam stipriai.

-Kur Tomas? Miega?

-Ne, jam paskambino, kažkas ten skubaus ir turėjo išvažiuoti.

-Kaip gaila. O Rička dar miega, – jos balsas įgyja aviečių ledų skonį, tariant „Rička“, jau aš tai iš karto atpažįstu bet kokius tembro skambesius ir visus galiu apibūdinti skoniais, nes kartais net pajuntu tą skonį burnoj, Leta visada juokdavosi iš tokių mano apib8dinimų.

-Tai ką? Aviečių skonio ledai?- klausia šypsodamasi.

-Atspėjai, seniai negirdėtas skonis…

-Tai galim pusvalandį mergaitiškai paplepėti,- sako Leta ir gudriai pamerkia akį.

-Oi, Leta, Leta, pastaruosius keletą metų tik tai ir darėm kas vakarą.

-Tikrai, nepagalvojau. Man atrodo, kad tos piršlybos prasidėjo dėl juoko, bet baigėsi rimtai?

-Net ir neabejok,- ištariu rimtai,- nes jei aš pradėsiu abejoti, tai teks čia sėdėti apsižliumbus savaitę.

-Gerai jau gerai, drauge, nebesukim galvos, lai gyvenimas teka lyg upė ir neša mus ten, kur turime būti.

-Rička, man atrodo, pradžioj nervinosi ir nerado sau vietos,- bandau ką nors sužinoti.

-Gal,- trumpam susimąsto Leta,- o kaip manai, ką galvoja kurjeris, kuris nori mažiausiai dešimties vaikų? Tau nepanašu į paaugliškas fantazijas?

-Man ne, – trumpam susimąstau, prisiminus mūsų su Rička pokalbį vonioje,- o tu tikrai manai, kad jis kurjeris?

-Nežinau.

-O tau tai svarbu?

– Man svarbu tik vienas laikas – esamasis, kurį apibūdina vienas žodis – dabar.

-Palauk, juk yra visagalis googlas,- ir tuoj pat imuosi telefono.- Kokia jo pavardė, tuoj prisiminsiu.

Rička nutraukia mano paieškas pasirodęs tarpduryje, akimirksniu kišu telefoną į kišenę, nes bus nesmagu, jei supras, kad paslapčia ieškom informacijos apie jį. O jis lyg niekur nieko apkabina Letą per pečius ir švelniai pabučiuoja jos plaukus. Net šiurpuliukai nugara nubėga, rodos, viskas kambaryje įsielektrina ir ima žiežirbuoti net nuo menkiausio kvėptelėjimo.

-Klausykit, gal judu dar pasnauskit valandžiukę, bet lygiai šešioliktą valandą turit būti nusiprausę ir tvarkingai apsirengę prie šventiškai paruošto stalo, nes tada prasidės tikros Kalėdos.

-O Tomas?- pasiteirauja Leta.

-Žadėjo būti.

-Bet bent jau baltos mišrainės mums pusryčiams galima?- klausia Rička, nutaisęs vaikišką miną.

-Galima galima, ir mišrainės, ir silkės ir auselių,- sakau kraudama visas išvardintas gėrybes į didelę baltą lėkštę,- o dabar marš iš čia, vis vien iš judviejų virtuvėje jokios naudos.

-O kava?- miaukteli Leta, bet aš ją kone išstumiu už durų.

-Apsieisit vieną rytą ir be kavos.

Pagaliau likus viena įsitaisau prie lango su dideliu puodu kvapnios kavos ir šypsausi pati sau žiūrėdama į sniegą. Tai bent Kalėdos šį kartą. Kad tik Tomas suspėtų grįžti laiku, nes kepsnys bus nerealus!

PABAIGA

Asta Jolanta Miškinytė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Meilė devyniaragė“ 4 dalis

Runa

 

Ar aš tikrai tai padarysiu?

Dar kartą atidžiai patikrinu savo atvaizdą veidrodyje. Blizgantys (ačiū mūsų žaliosios raganos Rūtos vaistažolių nuovirams) juodi plaukai surišti į elegantišką kuodą, raudona, nuo liemens iki žemės platėjanti suknia. Kuklus makiažas, nors ir toks man yra neįprastas ir juodojo turmalino – Šerlo akmens papuošalai – du nedideli kabantys akmenėliai ausyse, vėrinys, užpildantis plačią iškirptę ir apyrankė. Juodasis turmalinas – galingas mineralas, teikiantis apsaugą ir nešantis sėkmę, ypač bendraujant su kitais žmonėmis. Sėkmės man tikrai prireiks.

Šiandien gruodžio dvidešimt penktoji, Kalėdos.

Aš ruošiuosi į Benedikto įmonės, Techie Trickster, organizuojamą šventinį vakarą.

Benedikto nemačiau nuo Elnio devyniaragio šventės, keturias dienas jis nebuvo atėjęs, neskambino, nerašė žinučių. Mano namuose staiga tapo neįprastai tuščia. Kaip jis vos per savaitę sugebėjo tapti tokiu svarbiu, kai aš visada žinojau, kad nieko iš to neišeis?

Tačiau aš pasinaudosiu jo paliktu kvietimu į kalėdinę puotą, tik ne tam, kad jį pamatyčiau ar su juo susitaikyčiau (bent jau save bandau tuo įtikinti). Mano tikslas didesnis  – bandysiu įkalbėti visus tuos susirinkusius ambicingus verslininkus ir prasisiekėlius politikus, kad verta išsaugoti šventą senovinę vietą, kurios sergėtoja esu. Laukia tikrai sunki užduotėlė – įtikinti, kad vietoje milijoninį pelną nešančios gamyklos reikia palikti ore tvyrančią magiją. Magiją, kurios jie net nejaučia ir kurios įrodymų, kaip pažymėjo Benediktas, mes neturime.

Noriu suklykti iš nevilties. Kaip, kodėl, po velniais, jie nemato, kas yra po pat nosimi, kas taip akivaizdu?!

Kai pasidalinau savo planu su Kristina, ji tik liūdnai palingavo galva.

– Tai neįmanoma, Runa, jų neperkalbėsi. Pinigai kalba garsiau. Reikia su tuo susitaikyti.

Bet aš negaliu. Bandysiu kovoti iki pat galo, dėsiu visas pastangas, padarysiu, ko tik prireiks. Jeigu nepavyks…

Ne, negaliu įsileisti net tokios minties į savo galvą, tačiau neatmetu galimybės prisirakinti prie akmens ant mūsų šventos kalvelės ir stovėti ten, kai atvažiuos buldozeriai.

Pasiimu vakarinę delninukę, į maišelį įsidedu aukštakulnius batelius. Juk neklamposiu su jais po sniegą! Užsimetu paltuką, įsispiriu į aukštus žieminius batus.

Ir išsikviečiu uberį.

Miesto pakraštyje esantis didžiulis viešbutis ir kelis hektarus apimantis viešbučio parkas apšviesti milijonais šventinių švieselių. Automobiliai, netgi limuzinai, suka prie didžiųjų durų vienas paskui kitą, minia pasitempusių durininkų pasitinka svečius, besibūriuojantys žurnalistai gaudo nuotraukas, išsipustę garsenybės plačiai šypsodamiesi apsimeta, kad nejaučia gnybiančio šalčio ir kad tai yra nuostabiausias vakaras jų gyvenime.

Tačiau aplinka taip pasakiškai papuošta, šventinė nuotaika tvyro ore ir mano krūtinę sukutena jaudulys.

Purkšteliu pati sau.

Ne švęsti čia atėjau. Atėjau kovoti už tai, kas man brangu.

Išsiropščiu iš automobilio ir patraukiu prie įėjimo. Čia jau sveikinasi taip pat malonūs, tačiau įspūdingo sudėjimo vyrukai. Apsaugininkai. Nusišypsojusi čia madinga dantis rodančia šypsena parodau kvietimą ir svarstau, ar nebus Benediktas atskiru potvarkiu įsakęs manęs neįleisti?

Apsaugininkas maloniai palinki gero vakaro ir man pasidaro liūdna. Greičiausiai didysis bosas pamiršo mane tą pačią akimirką, kai išvijo mūsų raganišką ratelį iš savo teritorijos. Jaučiuosi absurdiškai liūdėdama dėl to, kad man neuždrausta čia įeiti. Veikiausiai jis nė košmare nebūtų susapnavęs tokio mano poelgio.

Tai visai nesvarbu, nes aš čia esu ne dėl Benedikto. Jei reikės, eisiu nuo vieno ratelio prie kito, pasakodama, kaip svarbu perkelti gamyklos statybas į kitą vietą.

Rūbinėje persiaunu bateliais, ištiesinu pečius ir, apsimetusi, kad turiu visišką teisę čia būti, keliauju į didžiąją salę, iš kurios girdisi muzika. Nuostabi krištolinė styginių kvarteto muzika. Pasimėgauju garsais ir šventiška prabanga. Jeigu aš gyvenime susitelkiu į kitus dalykus, dar nereiškia, kad negaliu pasigrožėti brangiai sukurta pasaka. Juo labiau, kad pati jaučiuosi esanti pati tikriausia pelenė – įsmukusi ten, kur man akivaizdžiai ne vieta.

Oi!

Skubiai užlendu augalotam svečiui už nugaros. Salės gilumoje, apsirengęs juodu smokingu ir pasitempęs, Benediktas sveikinasi ir bendrauja su svečiais, atlikdamas šeimininko vaidmenį. Turiu būti labai atsargi, kad jis manęs nepastebėtų, nes mano vakarėlis pasibaigs labai greitai.

Stengiuosi laikytis už nugarų, arčiau sienos, tačiau tuo pačiu visą laiką stebiu, kaip jis šypsosi, spaudžia rankas, kažką sako moterims ir šios, net griežčiausiai atrodančios pagyvenę damos, rausta ir kikena.

Negaliu patikėti, kad tai tas pats vyras, kuris kepė man kiaušinienę, sėdėjo palinkęs ir susivėlęs prie mano kompiuterio ištisas valandas, protarpiais paglostydamas šalia įsitaisiusią Hekatę ir netgi nakvojo ant išsėdėtos nepatogios mano sofos.

Gal jis turi brolį dvynį?

Suleidžiu nagus sau į delną. Tvardykis, Runa, po paraliais, kitaip apsižliumbsi, susigadinsi makiažą ir viskas baigsis. Kaip, o Didžioji Motina, aš sugebėjau šitaip įsipainioti per tokį trumpą laiką? Burtai ir ne kitaip, ir pati esu kalta, kad tąsyk, per Ilges, nesustabdžiau savo motinos ir viso mūsų pakvaišusio rato.

Ir vis tiek nenuleisdama akių stebiu, kas šį vakarą yra Benedikto pora. Tačiau nors aplink jį sukasi daug nuostabiai gražių moterų, neatrodo, kad kažkuri gautų išskirtinį dėmesį.

Benediktas nuolat tikrina savo telefoną, gal tai reiškia, kad jo laukiama dama dar tik atvyksta?

– Runa! Vis dėlto atėjai, – Kristinos balsas dirbtinai džiaugsmingas.

– Atėjau, – šypteliu. – manau, kad bus geriau, jei apsimesi, jog manęs nematei.

Nenoriu pridaryti jai problemų. Kristina nepritariančiai papurto galvą, tačiau aš paraginu.

– Eik! Prašau…

– Nekvailiok, padėsiu tau.

Ir Kristina su savo vyru pradeda vedžioti mane nuo grupelės prie grupelės. Jiedu sveikinasi, o aš pasakoju apie įmonės nupirktą sklypą, kuriame yra senovinė šventvietė. Ir kiekvieną kartą stebiu, kaip veidai iš susidomėjusių tampa sutrikę ir suirzę. Niekas šią šventinę dieną nenori klausytis apie sklypus, o kalbėdama apie šventas žemes šiems verslo ir politikos rykliams atrodau kaip pakvaišėlė.

Kai Kristina įsitraukia į pokalbį su Vilniaus savivaldybės atstovu, aš toliau keliauju viena. Užkalbinu vieną stovinčią pagyvenusią ponią ir ši mandagiai klausosi. Padrąsinančiai klausinėja. O kažkuriuo momentu pradeda klausinėti pati.

– Kuo sakėte, esate vardu?

– Runa.

– Koks retas vardas. Pasakykite, Runa, kuo užsiimate? Nesu jūsų mačiusi.

– Aš.. turiu nedidelę parduotuvėlę.

– Kuo ten prekiaujate?

– Hmm… įvairiais suvenyrais.

– Ir kuo tai susiję su kompiuteriais? Kas jus pakvietė į šį vakarą?

Moteris žiūri į mane griežtu viršininko žvilgsniu ir staiga suprantu, jog pakliuvau.

– Atsiprašau, aš jau eisiu…

Tačiau ponia stveria mane už riešo.

– Kas jus pakvietė? Aš esu ta, kuri sudarinėjo svečių sąrašą. Jūsų, Runa, jame nebuvo. Taigi, atėjote kaip kažkieno pora. Kieno?

– Joana, koks puikus vakaras! – jauna mergina užkalbina mano tardytoją, ši paleidžia mano ranką ir aš sprunku į minią. Po poros minučių atsisukusi matau, kaip Joana, kietai sučiaupusi lūpas iriasi link išėjimo. Oi, ne, ji eina prie apsaugininkų! Greičiausiai, pranešti apie įsibrovėlę, trukdančią svečiams linksmintis.

Staiga muzika nutyla. Visi lyg pagal komandą atsisuka į salės priekį. Ant neaukštos scenos pasirodo vakaro vedėjas, kalba apie puikų vakarą, Kalėdų stebuklą, dovanas ir dėkoja šventės organizatoriams. Ir kviečia generalinį direktorių Benediktą Juodį tarti sveikinimo žodį. Visų galvos pasisuka į salės vidurį ir ten stovintis Benediktas, jausdamas visų akis, plačiai nusišypso ir pradeda eiti link scenos.

Aš, sprukdama nuo griežtosios Joanos, atsidūriau priekyje salės ir esu arčiau scenos, nei Benediktas. Matau atsargiai po minią besidairančias aukštas apsaugininkų galvas ir suprantu, kad tai vienintelis mano šansas.

Paskubomis žengiu ant scenos, imu mikrofoną iš nustėrusio vedėjo rankos ir atsisuku į minią.

Velnias, koks didelis būrys brangiais vakariniais drabužiais apsirengusių žmonių! Ir visų akys įsmeigtos į mane. Benedikto šypsena dingsta, žingsnis sulėtėja.

Nuryju seiles. Turi vos kelias sekundes, Runa, nestypsok!

– Umm, labas vakaras, – pradedu. – Sveikinu visus su Kalėdom. Ir noriu pasakyti… Techie Trickster yra puiki jauna įmonė. Jūs galite žiūrėti plačiau, būti pasaulyje pokyčiu. Manau, jums visiems yra svarbu eiti į priekį ir kartu išsaugoti istoriją, gamtą, parodyti pavyzdį ir kitiems. – Benediktas jau visai arti scenos, apsaugininkai taip pat, jie nenuleidžia akių nuo manęs ir iriasi per minią vis sparčiau, todėl aš pradedu kalbėti greitakalbe. Suprantu, kad vos po kelių sekundžių būsiu nutempta nuo scenos ir išmesta į sniego pusnį. – Turiu galvoje tą žemę, kurioje Techie Trickster ketina statyti gamyklą. Toje vietoje yra senovinė šventvietė, kurią labai svarbu išsaugoti, juo labiau, kad ten visos technologijos nuolat… – Benediktas stovi šalia ir tiesia ranką į mikrofoną. – ges ir neveiks, – sušnabždu ir atiduodu mikrofoną.

Du apsaugininkai pasiruošę užšokti ant scenos, tačiau Benediktas žvilgsniu juos sustabdo. Apkabina mane per liemenį ir atsisuka į žmones.

– Labas vakaras visiems, – su juoku balse ištaria. Kas jam, vardan Perkūno, juokinga? – Dėkoju, Runa, kad išgelbėjai mane nuo nejaukiausio momento ir pradėjai kalbą, – mirkteli Benediktas, o žmonės trumpai nusijuokia, nelabai suprasdami, kas vyksta. – Taigi, aš ir mano nekantrioji sužadėtinė Runa sveikiname visus susirinkusius su gražiausia metų švente. Ir nors suprantu, kad tokį vakarą visai nesinori galvoti apie reikalus, tačiau Runa yra tokia didelė gamtos ir Lietuvos istorijos mylėtoja, kad nepaprastai džiaugiasi visai neseniai sužinotais faktais ir nekantrauja jais su visais pasidalinti. – Matau, kad žmonės, išgirdę žodį „sužadėtinė“ stovi prasižioję iš nuostabos. Išsižioję apsaugininkai delikačiai traukiasi nuo scenos, Kristina kaltinančiai žiūri į mane, piktoji Joana į Benediktą. Aš taip taip pat iš nuostabos negaliu užčiaupti burnos ir sutelkti minčių. Galiausiai nusprendžiu, kad tai buvo Benedikto triukas, kad išvengtų viešo skandalo dėl įsibrovėlės. O tada jo žodžiai nustebina dar labiau. – Nepriklausomi tyrėjai Techie Trikster įsigytame žemės sklype surado papuošalų liekanų ir molinių šukių, kurie galimai yra tūkstančių metų senumo. Taip pat viename iš ten esančių ąžuolų rastas į raudonąją knygą įrašytas niūriaspalvis auksavabalis. Taigi, gamyklos statybos ten jokiu būdu negalimos. Tačiau jau yra numatyta dar patogesnė gamyklai vieta…

– Ką? – sušnabždu ir Benediktas nuveria mane žvilgsniu, įsakančiu užsičiaupti.

– Oi, užsimiršau, plačiau šią temą aptarsime po švenčių, prie susirinkimų stalo, šypsosi žmonėms Benediktas. – O dabar…

Man ausyse spengia ir aš nebegirdžiu Benedikto kalbos pabaigos, suprantu, kad standartiškai dėkoja visiems susirinkusiems ir linki smagaus vakkaro. Jaučiu tik tvirtai apkabinusią ranką. Žmonės paploja, Benediktas vedasi mane nuo scenos, vėl pasigirsta muzika.

– Ar tai tiesa? – spirgu ir nekantrumo ir jaudulio.

– Pašokim, – Benediktas ištiesia ranką ir aš žengiu į jo glėbį. Tik jam pradėjus mane lėtai sukti po salę, suprantu, kad tai dar vienas jo gudrus ėjimas. Visi tie, kurie nekantrauja išklausinėti apie iš dangaus nukritusius sužadėtinę, iškasenas ir auksavabalius, dabar turi palaukti. Benediktas tyli ir aš noriu rėkti ir trepsėti kojomis.

– Ar tai tiesa? – pakartoju pikčiau.

– Kuri dalis?

Suurzgiu ir Benediktas šypteli, nors ir matau, kad jis įsiutęs.

– Apie iškasenas ir vabalą.

– Gryniausia tiesa, – mudu judame šokio žingsniu tolyn nuo scenos.

– Kaip tu sužinojai?

– Tavo mama patarė nusamdyti archeologus, nes valstybė tam neskyrė lėšų.

– Mano mama?! Ir tu sutikai?

– Tai man kainavo mažiau ir padėjo išvengti daugybės problemų, kaip būtų buvę, jei būtume pradėję ten statybas, – gūžtelėjo Benediktas.

– Mama man nieko nesakė apie tokius radinius.

– Tyrimų rezultatus sužinojau vos prieš pusvalandį. Viskas buvo užsukta maksimaliu greičiu, mokslininkai dirbo net per šventes. O anksčiau profesorė tikriausiai nenorėjo sužadinti tau vilčių.

Nuneriu akis ir bukai spoksau į platų vyrišką petį. Nenorėjo žadinti vilčių. Greičiausiai tai tiesa, tiek dėl šventvietės, tiek dėl paties Benedikto, kuris apie viską kalbėjosi su mano mama, bet ne su manimi.

– Ačiū, Benediktai. Atsiprašau už įsibrovimą. Aš jau eisiu. – Sustoju melodijai nepasibaigus, tačiau jis manęs nepaleidžia.

– Mes turim pasikalbėti, – niūriai sako.

– Neįsivaizduoju, apie ką. Mes jau viską pasakėme.

– Runa! – jo balsas įspėjantis. – Parvešiu tave.

– Juk tavo šventinis vakaras! Turi pasilikti.

– Jei liksiu, užpuls visi iš karto, reikalaudami paaiškinimų.

Jis teisus, greičiausiai jam nebūtų labai linksma visą vakarą aiškintis ir teisintis ir aš jaučiu sąžinės graužatį, kad sugadinau jam Kalėdas.

Mudu paskubom einam prie rūbinės. Paskui mus pasuka keli žmonės su ryžtingais veidais ir pasukęs koridoriumi už kampo, Benediktas įstumia mane į pirmą pasitaikiusį tamsų kambarėlį. Atrodo, kad tai viešbučio vaikų kampelis – grindys išklotos minkštu kilimu, kampe stovi mažas staliukas su mažomis kėdutėmis ir žaislų lentyna. Daiktų kontūrai įžiūrimi dėl lauke esančios lempos.

– Benediktai… – pradedu. Jis stumteli mane prie sienos ir pats prisiploja prie manęs visu kūnu. O dievai, koks jis aukštas, o krūtinė po juodu smokingu kieta lyg uola.

Kilsteliu veidą aukštyn ir jo lūpos priglunda bučiniui. Platūs šilti delnai suima mano skruostus, o lūpos ir liežuvis šoka aistringą tango. Šitas bučinys visai kitoks, nei tada mano virtuvėje. Tada buvo švelnus, viliojantis, o dabar esu glėbyje vyro, kuris ryžtingai pasiima, ko nori. Jo pirštai nuslysta kaklu ir nuogais pečiais, šiek tiek padvejoję perbraukia krūtis, liečia, matuoja, kol suranda pro ploną suknelės audinį aiškiai jaučiamas viršūnėles. Jos tokios jautrios, kad švelnūs prisilietimai mane kankina ir erzina, kelia dilgsėjimą jautriausiose vietose, norą gauti daugiau, stipriau. Gauti viską.

Dejonė ištrūksta man iš gerklės tiesiai į jo lūpas ir aš dar stipriau priglundu artyn, tačiau Benediktas atsitraukia. Tik dabar išgirstu už durų balsus, kurie tolsta.

Nieko nesuprantu. Ar bučinys taip pat buvo tik apgaulė, strategija, kaip išsisukti iš situacijos? Ar jis manęs geidžia, ar tiesiog pyksta ir nori nubausti?

Noriu paklausti, tačiau jis užbėga už akių.

– Nieko nesakyk. – Ir ima rengtis švarką.

Susikryžiuoju rankas ant krūtinės, norėdama atsitverti nuo jo ir nuslopinti glamonių sukeltą maudulį. Kad jį kur galas!

– Neatsiprašinėsiu už bučinį, – tyliai pareiškia. – Galėjau arba pabučiuoti, arba pasmaugti. Manyk, kad tau pasisekė.

Ir nelaukdamas mano reakcijos išsitraukia iš kelnių kišenės telefoną, spusteli numerį.

– Tautvydai, privaryk mano automobilį prie įėjimo ir pažiūrėk, ar fojė nėra daug žmonių?

Benediktas apgaubia mane savo švarku. Drabužis šiltas ir kvepia savininku.

– Neturim laiko pasiimti paltų, turėsim važiuoti taip.

– Gal tu gali pasilikti? – Jeigu jis liks, mane mažiau grauš sąžinė.

Jis atsidūsta.

– Čia susirinkę žurnalistai, politikai, galų gale Techie Trikster akcininkai ir investuotojai. Tai, ką mudu pasakėm ant scenos, sukels nemažą šurmulį, o aš dar nežinau visų atsakymų. Turiu viską gerai apgalvoti, todėl bus paprasčiau kol kas klausimų išvengti. Ne visi gerai sureaguos į tai, kad iš karto neatsakysiu.

Kaltė nesmagiu drebuliu užgula man krūtinę.

– Jeigu judu su mano mama nebūtumėte slapukavę… – pradedu, tačiau supypsi Benedikto telefonas ir jis manęs nesiklauso. Perskaito žinutę ir apglėbia mano pečius.

– Einam, reikia paskubėti.

Laimei, išėję iš vaikų kambario nieko nesutinkame. Nors viešbučio fojė pilnas žmonių, tačiau tai aptarnaujantis personalas, svečių čia nėra. Paskubomis išeinam į lauką ir sėdam į veikiančiu varikliu paliktą Benedikto automobilį. Nieko nelaukęs jis išvairuoja iš viešbučio teritorijos.

Benediktas vairuodamas tyli, per radiją groja kalėdinė muzika, o aš jį stebiu nesivaržydama. Dabar jis parveš mane namo ir, greičiausiai, daugiau niekada nenorės matyti, todėl galiu atsižiūrėti. Neapgaudinėju savęs, kad bučinys kažką reiškė, numanau, kad mieliau būtų mane aprėkęs. Tačiau aplinkui buvo žmonių ir jis pasirinko tokį būdą susitvardyti.

Kai galiausiai atitraukiu akis nuo vairuotojo į kelią, sutrinku. Automobilis privažiuoja prie senamiesčio pakraštyje esančio modernaus daugiabučio garažo. Benediktas kažką spusteli, garažo vartai prasiveria ir mes įvažiuojame į vidų.

Benediktas pajunta mano klausiantį žvilgsnį.

– Aš čia gyvenu.

Kylame liftu į vienuoliktą aukštą. Ir pagaliau galiu patenkinti savo smalsumą ir apžiūrėti Benedikto namus, kaip jis apžiūrinėjo manuosius.

Didesnio skirtumo tarp mudviejų būstų negalėtų būti. Jei mano namelyje kambariai nedideli, baldai seni ir yra daug gėlių, įvairių niekučių ir spalvotų pagalvėlių, tai šis butas labai erdvus, pro didžiulius langus matosi visas senamiestis su Gedimino pilimi, baldai modernūs ir tvarka čia ideali. Dabar pat galėtum kviestis fotografą iš kokio interjero žurnalo. Viskas pilka. Daugybė pilkų atspalvių, nerūdijančio plieno metalo ir stiklo.

– Ar čia yra ir raudonas kambarys? – bandau pajuokauti.

– Raudonas? – Benediktas nesupranta.

– Kaip iš penkiasdešimties pilkų atspalvių… – bandau paaiškinti. – Nekreipk dėmesio.

– Žinau, kad mano namams trūksta jaukumo, – sako Benediktas. – Tai erzina, juk samdžiau geriausius interjero dizainerius. Tik pabuvęs pas tave supratau, kodėl man nelabai norisi būti savo namuose.

Einam į buto gilumą. Erdvėje, kuri panaši į svetainę, yra kai kas, kas gadina bendrą pilkumą.

Kampe stovi nedidelė kalėdinė eglė vazone, papuošta keliais sidabriniais burbulais. O prie ultra modernaus juodos geležies židinio kabo dvi raudonos kalėdinės kojinės su prisegtais rašteliais. Ant vienos iš tų kojinių raštelis sako „Benediktas“. O ant kitos – „Runa“.

Spoksau į savo vardą nustėrusi. Kokia tikimybė, kad Benediktas pažįsta dar vieną Runą? Tokia pat maža, kaip ir ta, kad ši kojinė skirta man. Namuose, kuriuose nesu buvusi ir tikrai neplanavau užsukti per Kalėdas.

Atsisuku į Benediktą.

– Ką visa tai reiškia?

– Eglutę ir kojines padėjau čia prieš pora dienų.

Jis prieina arčiau, veidas įsitempęs. Nekantrauju išgirsti atsakymą, tačiau ir negaliu galvoti, kad su baltais marškiniais ir juoda varlyte, stilingai sutvarkyta barzdele ir sušiauštais plaukais jis atrodo panašus į čipendeilų grupės šokėją.

Runa, susikaupk!

– Kodėl tavo namuose yra kojinė su mano vardu?

– Todėl, kad joje yra kai kas, skirta tau.

– Nesitarėm, kad pas tave užsuksiu.

– Ketinau pas tave važiuoti pasibaigus formaliajai vakarėlio daliai.

– Juk Kalėdos, galėjau turėti kitų planų.

– Tavo mama sakė, kad greičiausiai neturėsi. Kad paprastai per Kalėdinius pusryčius apsilankai pas ją, per pietus pas senelius. Ir tikėjausi, kad vakarą praleisi namuose. Su Hekate. Ir su manimi.

– Kalbėjai su mano mama, o pas mane ištisas dienas nesirodei, neskambinai. – Noriu nusikąsti liežuvį, nes nuskambėjau kaip priekabi mergina.

Benediktas šypteli.

– Buvo daug veiklos su ta jūsų šventviete. Surasti mokslininkus, gamtininkus, techniką vos ne per parą nėra paprasta. Profesorė perkratė visus savo ryšius, aš savuosius, skyriau dideles lėšas. Nes statybos buvo suplanuotos labai greitai, nepaisant, kad žiema.

– Kodėl? Juk nenorėjai nieko girdėti. Kas pakeitė tavo nuomonę?

Benediktas pasitrina kaktą.

– Elnias su sumautais devyniais ragais, – sumurma. – Nesvarbu, kas pakeitė. Šiandien Kalėdos. Ar nenorėtum apžiūrėti savo kojinės?

Elnias su sumautais devyniais ragais? Nieko nesuprantu. Gal toje kojinėje bus paaiškinimas? Bent jau užuomina? Šį vakarą Benediktas elgiasi visiškai nenuspėjamai.

Nukabinu didelę raudoną kalėdinę kojinę su savo vardu nuo kabliuko. Ji atrodo tuščia. Įkišu ranką gilyn. Ne, netuščia. Išsitraukiu mažą raudonu aksomu aptrauktą dėžutę. Laikau ją ant delno ir spoksau į pakvaišusį vyrą priešais save.

Jis paima dėžutę, atidaro ir parodo man žiedą.

– Runa, tekėk už manęs.

Gal jis vis dar veikiamas tų kerų? Arba šaiposi iš manęs. Jeigu šaiposi… Tačiau jo veidas rimtas.

– Tu juokiesi iš manęs? – išspaudžiu.

– Kaip pasipiršimas su tokio dydžio deimantu gali būti pasišaipymas? – susiraukia jis.

– Benediktai, mes pažįstami tik savaitę!

– Kartais tu tiesiog žinai ir abejonių nekyla, – ramiai pakartoja mano pačios žodžius, sakytus jam prieš keturias dienas, o aš jaučiu, kaip mano akys prisipildo ašarų ir visai ne iš džiaugsmo. Jo veidas surimtėja. – Runa, nenorėjau tavęs nuliūdinti! Jeigu dabar nenori, aš pasipiršiu po mėnesio. Arba po metų, per kitas Kalėdas, ką manai? Galiu įdėti tą dėžutę atgal į kojinę ir ji gali ten būti metus. Arba du. Kiek tu norėsi. Tačiau mano apsisprendimo tai nepakeis.

Ašaros jau rieda mano skruostais ir aš užsidengiu veidą delnais.

– Turiu tau kai ką prisipažinti. Aš tave užkerėjau! Tu elgiesi kaip nesavas, nes tai kerų poveikis! – nuleidžiu delnus ir pasižiūriu į jį ir man plyšta širdis.

Benediktas stebi mane neįskaitomu veidu.

– Kaip užkerėjai?

Purtau galvą ir dar labiau ašaroju.

– Man taip gėda.

Benediktas susiraukia.

– Sugirdei man kokio užpilo? Su mėnesinių krauju?

– Iš kur ištraukei tokia baisybes? – nusipurtau.

– Nežinau, gal kokiam nors filme girdėjau. Jei ne tai, ką turėjai galvoje?

– Mes atlikome ritualą ir ten paprašėme dievų, kad atsiųstų man meilę, – jaučiu, kaip mano skruostai liepsnoja iš nesmagumo. – Ir tada atsiradai tu.

Benediktas išsišiepia.

– Tada galima sakyti, kad aš esu dievų dovana tau! Ar žinai, kad nemandagu nepriimti dovanos? Dievai įsižeis.

Jaučiu, kaip mano burna prasižioja iš nuostabos ir aš visiškai neturiu, ką atsakyti. Koks pasipūtėliškas, arogantiškas, piktinantis pasitikėjimas savimi! Dievų dovana jis mat! Kad tik nebūtų.

O gal?

Prikandu lūpą.

– Benediktai, aš rimtai. Esu ragana.

– Aha, jau supratau, – gūžteli jis.

– Ir mano mama ragana. Esame šventosios ritualinės vietos sergėtojos, jau daug šimtmečių mano giminės moterys ją saugo. Man buvo taip baisu, kad būtent mano saugojimo laikotarpiu ją prarasime, – sudejuoju.

– Neprarasite, – ramina jis. – Tavo mama…

Delninukė, sidabrinės grandinėlės dirželiu permesta per mano petį ima vibruoti ir Benediktas nutyla. Dar neišsiėmusi telefono žinau, kas skambina, juk labai aiškiai paminėjom ją pokalbyje.

– Mama? – atsiliepiu.

– Runa, dukrele, tu ne namuose.

– Ne, – purtau galvą, nors ji manęs nemato. – Ar žinai, su mūsų altoriumi viskas gerai, mes jo neprarasime!

– Jaučiau tai, – ramiai atsako mama. Ir laukia, nes žino, kad turiu dar kai ką pasakyti. Ar kas nutuokia, kaip nepatogu turėti mamą, kuri viską nujaučia?

– Mama, Benediktas prašo manęs tapti jo žmona.

– Jis visada buvo mano protingiausias studentas, – mama nė kiek nenustebusi. Ar žinote, kaip erzina turėti mamą, kurios niekuo nenustebinsi?

Išgirdusi mamos atsakymą tik pavartau akis, o Benediktas išsišiepia. Ar jau tik man vienai liko dar trupinėlis sveiko proto?

– Sako, kad jis man dievų dovana, – sausai priduriu.

Mama atsidūsta, o paskui netikėtai raganiškai sukikena.

– Ir įžūliausias.

Pateisindamas šį apibūdinimą Benediktas čia pat apžioja mano lūpas bučiniu ir aš vos spėju nuspausti išjungimo mygtuką telefone.

Benediktas bučiuoja neskubėdamas, lyg tam turėtume visą amžinybę, tačiau taip saldžiai ir karštai, lyg būtų to bučinio laukęs labai ilgai. Gal net visą savo gyvenimą. Ir aš suprantu, kad galiu palikti žiedą su deimantu kojinėje, bet per kitas Kalėdas, o gal dar kitas, atsakymas bus tas pats.

Atsitraukiu nuo bučinio ir žiūriu į patamsėjusias nuo aistros mėlynas akis.

– Juk Kalėdos. Ar nenori apžiūrėti savo kojinės? – pasiūlau.

Žinoma, jis nustemba. Greičiausiai nieko ten neįdėjo, kas dėtų dovaną sau? Todėl aš nukabinu jo kojinę, įkišu ten ranką ir ištraukiu mažą šiaudinį elniuką su iš raudonos vilnos suveltu kamuoliuku raguose – tokių elniukų daugybė mano namuose ir parduotuvėje. Ištiesiu jį Benediktui ir šis šypsodamasis paima suvenyrą ir pareigingai apžiūri.

Ant raudonos elniuko saulytės baltais siūlais įveltas žodelis TAIP.

Benediktas aikteli ir pakelia akis į mane.

– Taip, – šypsausi pro ašaras.

– Kaip tu tai padarei? – suraukia kaktą Benediktas, tačiau tuojau pat numoja ranka. – Nesvarbu. Tiesiog teks prie to priprasti.

Pastato elniuką ant židinio atbrailos ir vėl apkabina mane amžinybę truksiančiam bučiniui.

 

Dėkoju visiems, buvusiems kartu su Runa ir Benediktu ir linkiu gražių žiemos saulėgrįžos švenčių!

„Neleisk man sušalti“ 4 dalis

Už naują pradžią

Erikas

Nors stengiuosi to neparodyti, meniu nurodytos kainos šiek tiek išmuša iš vėžių, jaučiu kaip akiniai ir vėl pradeda rasoti. Panašu, kad už mūsų vakarienę teks pakloti apvalią sumelę. Akimis ieškau pigiausio patiekalo, tačiau šiame restorane net menkutis užkandis kainuoja dvylika eurų. Bijau net sužinoti, kiek šitie lupikautojai nori už steiką. Faktas kaip blynas – su mano mylima kebabine nepalyginsi.

Mintyse skaičiuodamas, kur galėsiu pasispausti, turbūt labai juokingai suraukiu kaktą, nes Adela šypteli ir, tarsi atspėjusi mano mintis, palinkusi sukužda:

– Už savo patiekalus sumokėsiu pati, žinau, kad kainos čia truputį kandžiojasi. Tačiau šis restoranas man kelia daug sentimentų.

– Nejuokauk. Aš pasirūpinsiu sąskaita, – tariu neva lengvabūdiškai prunkštelėjęs ir, atsilošęs kėdėje lyg koks šeichas, išpučiu krūtinę.

– Primygtinai reikalauju, – nesmagiai pasimuisto Adela. – Nebenoriu būti skolinga jokiam vyrui ir nesvarbu, ar tai brangi kelionė, ar sąskaita už vakarienę.

– Na, jeigu taip, mokėkim per pusę.

– Sutarta, – pagaliau jos įsitempusiame veide atsiranda šypsena.

Turiu pripažinti, maistas čia – puikus, tad pasigardžiuodamas sušlamščiu viską iki paskutinio trupinėlio, tuo pralinksmindamas Adelą. Ši elegantiškai kramsnoja keptų burokėlių salotas su ožkos sūriu, cikorija ir apelsinais. Akivaizdu, kad juodaplaukė šioje aplinkoje jaučiasi lyg namuose, net padavėjai į ją kreipiasi vardu. O kai mums ant staliuko atkeliauja dvi vyno taurės ir desertas nuo virtuvės šefo, pasidaro aišku, kad Adela čia – ypatingas svečias.

Sutikusi mano klausiamą žvilgsnį paaiškina:

– Šio restorano savininkas – mano tėčio geriausias draugas, tad visuomet sutinka svetingai. Jis man padėjo įkurti savo konditerijos versliuką, davė daug naudingų patarimų… – staiga vyno taurę laikanti Adelos ranka suvirpa, matau kaip jos akys ima blizgėti.

Drąsindamas paliečiu jos riešą ir mergina liūdnai šypteli.

– Gali iš naujo atidaryti savo kepyklėlę. Galbūt ne tokią, kokią turėjai, gal truputį mažesnę, bet tau tikrai pavyks. Esi talentinga konditerė ir privalai užsiimti širdžiai miela veikla.

– Tikrai taip manai? – pakelia į mane akis, kuriose šviečia viltis.

– Kaip gyvą matai! Nesu valgęs skanesnių sviestinių sausainių.

– Tu labai mielas, Erikai…

– Sakau gryniausią tiesą. Tavo gardėsiai patinka žmonėms, pati matei kaip visi gyrė ir prašė dar vieno gabalėlio.

– Juk dauguma jų buvo benamiai…

– Manai, vargingai gyvenantys žmonės neturi skonio receptorių?

– Tu teisus, – atsidūsta. – Gal ir reikės pabandyti iš naujo…

– Ne gal, o būtinai! Išgerkim už naują pradžią! – šį kartą mūsų prigludusios taurės iškilmingai dzingteli.

– Mes ir vėl geriam, – vis dar su ašarom akyse nusijuokia Adela.

 

Adela

Berniukų kovos

Kai, sumokėję už sąskaitą, maloniai besišnekučiuodami pakylam nuo staliuko, Erikas paslaugiai atneša mano kailinius. Vakaras buvo tobulas: gardus maistas, puiki draugija ir naujai įsižiebusi viltis atgaivinti savo verslą. Kai nusikvatojusi iš dar vieno Eriko juokelio, pakėliau akis, pro restorano duris įžengė keli vyriškiai, tarp kurių pastebėjau Arną.

Šis iškart grėsmingai atsidūrė prie pat manęs ir paniekinamai sušnypštė pro sukąstus dantis:

– O tu greita. Vos spėjai susirinkti daiktus iš mano namų, jau radai kitą auką, – bjauriai išsišiepia, vertinamai nužvelgdamas Eriką.

– Arnai, nereikia, – ištariu bespalviu balsu. Geros nuotaikos neliko nė ženklo, širdis ima pašėlusiai daužytis krūtinėje.

– Žmogau, nekelk problemų, – Erikas žengia Arno link, savo kūnu užstodamas mane nuo buvusiojo.

– Jeigu ši kalė tavęs dar nenugręžė, tai neabejotinai tą padarys, – erzinančiai nusikvatoja Arnas ir jau apsisuka eiti.

– Rink žodžius! – sugriaudi Eriko balsas ir aš net krūpteliu. Restorano lankytojai imi šnabždėtis.

Arnas atsisuka ir su visažinio šypsena priartėjęs prie Eriko patapšnoja jam per petį.

– Ramiau, seniuk, aš tik perspėju. Šiai barakudai rūpi aukščiausios klasės žaisliukai. Ji tave išsunks kaip citriną, net nespėsi mirktelėti.

Matau, kaip įsitempia Eriko pečiai, jo delnai  susigniaužia į kumščius. Šviesiaplaukis nusipurto Arno ranką ir jau visiškai susivaldęs ištaria:

– Primink, kiek jūs buvote kartu? Penkerius metus? – Bemat Arno šypsenėlę keičia sutrikimas. – Ir per tiek laiko nesugebėjai pažinti Adelos? Savo išradingumo stoką bandei kompensuoti pinigais? Apgailėtina, seniuk, – matau, kaip buvusiojo veidas tiesiog suliepsnoja iš pykčio, žandikaulis įsitempia. – Tai aš tave noriu perspėti – dar vienas žodis ir sumalsiu tavo snukį, nepaisydamas šios vietos etiketo.

Arnas grėsmingai dėbteli į mane, tada į Eriką ir nieko daugiau nesakęs prisėda prie jo laukiančių kolegų, kurie akivaizdžiai nesitikėjo tokios baigties.

– Einam iš čia, – švelniai suėmęs už alkūnės išsiveda mane lauk. Aš vis dar be žado, virpu visu kūnu. Negaliu patikėti, jog švelnus ir mielas Erikas pastatė Arną į vietą. Čia tai bent…

– Tu visa drebi, einam iki mano automobilio, parvešiu tave, – Erikas švelniai mane apglėbia per pečius.

Jaučiu tokią gėdą, kad jam teko visa tai pamatyti ir giliai viduje kirbančią baimę.

– Arnas nepaliks visko taip, jis gali mėginti su tavimi susidoroti, – sušnabždu, nurydama sukilusias ašaras.

– Nurimk, nieko jis man nepadarys, dar ne tokių esu matęs.

– Man labai gaila, kad vakaras taip baigėsi. Atleisk, Erikai… – nuleidžiu akis žemyn ir noriu prasmegti skradžiai į žemę.

Vaikinas stabteli, atsuka veidu į save ir kilsteli mano smakrą taip, kad mūsų akys susitiktų.

– Neatsiprašinėk dėl savo šikniaus buvusiojo. Vakaras nuostabus, nes priešais mane stovi tu.

Išspaudžiu liūdną šypsnį.

– Beje, dėl išradingumo stokos, pataikei kaip pirštu į akį, jei supranti, apie ką aš…

Erikas kimiai nusijuokia ir paskandina mane savo saugiame glėbyje.

 

Gamtos apsauga

Erikas

Liko vos dvi dienos iki Kalėdų, tad darbo stoka negaliu skųstis, mūsų paviljonas tiesiog tapo mugės epicentru. Keli žmonės net teiravosi ar prekiaujame  sausainiais, mat buvo girdėję apie nuostabaus skonio gardėsius. Reikės perduoti Adelai, jog pelnytai gali savimi didžiuotis.

Džiaugiuosi, kad man pavyko ją paskatinti pasikalbėti su tėvais ir paprašyti jų pagalbos. Net neabejoju, mergina atsistos ant kojų ir viską sėkmingai pradės nuo pradžių.

Per šurmuliuojančius žmonių balsus vos išgirstu skambantį mobilųjį. Šūkteliu broliui, kad trumpam mane pavaduotų, ir ieškodamas tylesnės vietos, atsiliepiu.

– Klausau.

– Sveikas, tikriausiai sutrukdžiau tau dirbti, – Adelos balsas toks mielas, kad norėčiau dabar pat ją išbučiuoti.

– Sveika, tu man niekada netrukdai, – šypsausi į ragelį kaip koks kvailys.

– Rytoj Kūčios, važiuosiu pas tėvus į sodybą, tačiau prieš išvykdama noriu atsidėkoti draugei už tai, kad priėmė mane ir…

– Palauk truputėlį, – prastai girdžiu, tad užsidengiu vieną ausį ir bandau apeiti besigrūdančius žmones.

– Klausau tavęs.

– Draugė su vyru tikri darboholikai, jie dar nepasipuošę namų, tad  pamaniau, prieš išvykdama padarysiu jiems staigmeną.

– Ir kuo galiu būti naudingas?

– Gal padėtum parsigabenti gyvą eglutę? Papuošimų jau nupirkau.

– Bus padaryta! Kaip tik žinau, kur yra gražių žaliaskarių. Užsuksiu tavęs po… – dirsteliu į telefono ekraną, – geros valandos.

– Nuostabu! Tikiuosi, nepridariau tau rūpesčių, tikriausiai turi marias darbo, – Adelos balse girdžiu kaltę.

– Viskas gerai, Edvinas pasikvietė padirbėti savo merginą. Tie balandėliai susitvarkys ir be manęs.

– Tuomet lauksiu.

– Apsirenk šiltai.

– Erikai… – nusikvatoja Adela.

– Aš rimtai. Lauk manęs, iki!

Net neišgirdęs atsakymo padedu ragelį ir nuskubu prie vingiuojančios pirkėjų eilės.

Po valandos su trupučiu, su Adela jau sėdime automobilyje. Lauke pusto. Šiais metais dangus dosniai dalina snaiges, kurios lyg praplyšusi pūkinė antklodė dengia viską, kiek akys aprėpia: tankius miškus, plynus laukus, namų stogus ir bažnyčių smailes.

Šį kartą Adela paklausė mano patarimo ir apsirengė paprasta stora striuke bei šiltais neperšlampamais batais. Mūvėjo savo baltas pirštines ir ant galvos buvo užsimaukšlinusi kepurę. Visą kelią užsidegusi pasakojo, kokių gražių žaisliukų rado eglutei papuošti ir net neišleido tam krūvos pinigų. Parduotuvės prieš pat Kalėdas skelbia išpardavimą. Man buvo taip malonu klausytis jos balso, matyti, kokia ji atsipalaidavusi ir laiminga. Juodaplaukė kaip tik pasakojo, kokį pyragą žada nusivežti pas tėvus, kai užgesinau variklį ir mašina truktelėjusi sustojo pamiškėje.

– Nagi, eime ieškoti eglutės, – nubraukiau nuo Adelos skruosto sruogelę plaukų ir ji, regis, tik dabar suprato, kur esanti.

– Tu gal juokauji? – išpūtė akis dairydamasi per langą, už kurio plytėjo tylūs apsnigti medžiai.

– Nukirsim tik vieną. Čia yra net keli jauni atžalynai, tad tik praretinsim mišką, – nusijuokiu bandydamas išskaidyti pakibusią įtampą.

– Juk mus gali patikrinti inspektoriai iš gamtos apsaugos! Negi negirdėjai, kokias baudas jie skiria už savavališką eglučių kirtimą?

– Nebūk juokinga, šitam miške nė gyvos dvasios, negi nematai, – toks Adelos susirūpinimas man kelia šypseną.

– Gamtos apsaugos inspektoriai važinėja su nežymėtu džipu ir tikrina vairuotojų bagažines, o tada laukia menki juokai…

– Kvailiuke, čia niekas neatvažiuos, būk rami, – baksteliu jos mielą nosytę ir paraginu lipti iš automobilio.

– Aš tave perspėjau… – išlipusi baigščiai apsidairo ir įsiklauso į spengiančią tylą. Girdėti tik vėjas, sūkuriuojantis eglių viršūnėse.

Išsitraukiu iš bagažinės rankinį pjūkliuką, ir suimu vis dar bailiai besidairančios Adelos ranką.

– Eime, reikės įsukti į kitą takelį, paskubėkim kol dar nesutemo.

– Dar niekada nesu vykdžiusi nusikaltimo, – Adela nužvelgia pjūklo ašmenis ir aukštai kilnodama kojas kėblina per sniegą. Be mūsų paliekamų pėdų, pastebim ir kelis stirnų pėdsakus. Nuo šakos strykteli voverė ir mikliai įsliuogia į aukštą pušies viršūnę.

– Kalbi taip, lyg ketintume kažką nužudyti, – nusijuokiu pasilenkdamas, kad pralysčiau pro tankias eglės šakas.

– Ar nebūtų buvę paprasčiau nuvažiuoti į prekybos centrą? – mergina nespėja linktelti į šoną ir gauna su snieguota šakele per veidą. – Po galais! Ar dar toli? – suirzusi stabteli ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

– Tuomet nebūtų jokio įdomumo! Nagi, pakvėpuok grynu oru, pažiūrėk kaip gražiai sninga…

– Mhm, per tą sumautą sniegą jau nebematau, kur einu, – suburba sau po nosim.

– Štai čia, – mosteliu ranka į proskyną, kurioje žaliuoja daugybė jaunų eglučių. – Rinkis kurią nori.

– Man vis dar nepatinka ši mintis…

– Gal šią?  Dydis kaip tik: šakos tankios ir viršūnė tiesiai nuaugusi, – nupurtau nuo eglutės storą sniego rūbą.

– Pjauk greičiau ir varom! – neramiai sutrypčioja Adela, nepatikliai dairydamasi į šalis.

– Gerai jau gerai, pikčiurna,– juokais kepšteliu Adelą, tačiau ši pokštauti visai nenusiteikusi.

Vos atsitūpęs priglaudžiu rankinį pjūkliuką prie eglės kamieno, pasigirsta per sniegą atriedančio automobilio garsas.

– Gamtosaugininkai! – baikščiai suspinga Adela ir taip trukteli mane už rankos, kad vos nepametu įrankio. – Bėgam!

 

Netikėtas bučinys

Adela

Taip ir galvojau, kad tai bloga mintis, labai labai bloga mintis! Bėgdama pusnynais iš visų jėgų tempiu klupinėjantį Eriką. Viena mano ranka siaubingai šąla, tad suprantu, jog kažkur pamečiau pirštinę. Visai netoli mūsų atviroje įvažoje sustoja juodas džipas.

– O ką aš tau sakiau! – priekaištingai sušnypščiu ir staiga trukteliu Eriko ranką žemyn. – Gulam! Jie mus pamatys!

Plumpteliu ant pilvo, kartu nusitempdama ir Eriką. Šis vis dar laiko rankoje nusikaltimo įrankį. Kad jį kur velnias. Nors iš sutrikusio veido galiu spėti, jog jau nemano, kad eglutės kirtimas toks šaunus nuotykis.

– Mesk tą gelžgalį, po galais! Tu mus išduosi!

– Negaliu, – išpučia akis Erikas, – tai mano tėčio gerasis pjūklas. Jeigu pamesiu, nusuks man galvą!

Aš tau tuoj pati nusuksiu galvą – prabėga mintis.

Greičiausiai dabar ramiai sau kraučiausi lagaminą kelionei į Paryžių. O ką aš veikiu? Guliu pusny ir slepiuosi nuo gamtos inspektorių!

– Ššš! Tyliau! – Uždengiu vaikino burną savo sniegu aplipusia pirštine, o kitą, jau spėjusią suledėti ranką, nesėkmingai bandau įsibrukti į kišenę. Gulim suglaudę galvas ant šaltos žemės, o kadagio šaka siaubingai duria man į užpakalį.

Iš džipo niekas nelipa, variklio negesina, tad dar tikiuosi, jog ims ir nuvažiuos. Darosi siaubingai šalta, nors ir jaučiu Eriko kūno šilumą. Jis pusiau užgulęs mane, kad tilptume pasislėpti po retu spygliuočio krūmu. Kai stengdamasi net kvėpuoti tyliai, stebeiliju į stovintį  automobilį, Erikas ir vėl prabyla:

– Žinojai, kad vos šeši žmonės iš tūkstančio turi tokį akių pigmentą kaip tavo, vadinamą heterochromija?

– Erikai, tu dabar baisiai nelaiku demonstruoji savo oftalmologijos žinias, – beveik suaimanuoju.

– Kodėl ne laiku?.. Kol ta porelė džipe pasimylės, mes taip pat galim šiuo tuo užsiimti… – pirštais perbraukia mano sušalusį skruostą.

– Ką?! – beveik rikteliu iš nuostabos išplėsdama akis. – Tai čia ne gamtos apsauga? – netekusi žado bandau stotis, tačiau Erikas net nekrusteli. Jis sukikena ir palinksta mano lūpų link. – Ir tu visą laiką žinojai?! – piktai nustumiu jo veidą, o šis linksmuolis tik kvailai šypsosi.

Pasipiktinusi atsistoju ir net trepteliu koja. Atsigręžusi pamatau linguojantį į šalis džipą, kurio langai iškalbingai užrasoję.

– Kvailys! – gana stipriai stumteliu Eriką. Šis, išmetęs iš rankų taip saugomą pjūklą, sugriebia mane ir prisitraukęs įžūliai įsisiurbia į lūpas.

Mano kūnu vienu metu nuvilnija tūkstančiai šiurpuliukų. Iš pradžių dar keliskart trinkteliu jam per nugarą, bandydama išsivaduoti iš tvirto glėbio, tačiau galiausiai pasiduodu ir atsakau į bučinį. Erikas vos atsitraukia ir tankiai alsuodamas sušnabžda:

– Kai pyksti, tu dar gražesnė nei visada…

Man nespėjus net žioptelėti, priglunda ir vėl.

Epilogas

Negalėčiau teigti, kad tai romantiškiausia vieta, kurioje man yra tekę bučiuotis, tačiau ir skųstis negaliu – Erikas tiesiog fantastiškas.

Mus pastebėjusi aistringoji porelė paskubomis išvažiavo, nespėjo net langai dorai nudžiūti. Vis dar tyliai snigo. Nusprendėme nerizikuoti ir šventinę eglutę parsivežti iš prekybos centro.

– Ką planuoji veikti per Kalėdas? – pasiteiravau kai žingsniavome automobilio link. – Mano tėvai, kaip ir kasmet, keps antį su bruknių padažu. Pirštelius galima apsilaižyti. Nujaučiu, kad tau patiktų mūsų sodyba…

– Atsinešiu vyno, – stabtelėjęs atsisuka ir įdėmiai mane nužvelgia. – O tu ir vėl panaši į ledo gabalėlį, – pakėlęs mano paraudusią ranką priglunda prie jos karštomis lūpomis. Tuomet nusimauna savo megztas vilnones pirštines ir atkiša jas man tardamas:

– Niekada neleisiu tau sušalti…

– Skamba kaip pažadas.

– Taip ir yra.

 

PABAIGA

„Padėjėja Kalėdoms“ 4 dalis

Devanas

Vos pagalvojęs, kad netrukus Greisė išvyks iš šių namų, man širdį suspausdavo liūdesys. Kaip ją sulaikyti? Ką padaryti, kad ji čia liktų ilgiau? Kiekvieną rytą atidarydamas savo kambario duris paslapčia tikėjausi, kad pro jas vėl įgrius Greisė. Tik šįkart elgčiausi visiškai kitaip – nepaleisčiau jos taip paprastai, mėgaučiausi kiekvienu jos kūno centimetru…

Planas nusivežti Greisę į priemiestyje esantį nedidelį restoranėlį, kuriame man visada patikdavo apsilankyti, užgimė jau kur kas seniau, todėl Greisei sutikus, jaudinausi ir stengiausi suplanuoti kiekvieną akimirką.

Rezervavau ne tik stalelį ir trijų patiekalų degustaciją, bet užsakiau ir kelis smuikininkus, kurie mums vakarieniaujant suteiks nepaprastai malonų ausiai foną.

Pasipuošęs juodu kostiumu, baltais marškiniais, pasikvepinęs ir nusiblizginęs batus, nusileidau į garažą, kur net negalvodamas sėdau į ne tokį praktišką, bet neabejotinai mėgstamiausią Ferrari automobilį. Juo nebuvau važinėjęsis nuo pat išsiskyrimo su Vinde. Su malonumu pasukau raktelį ir užkūriau galingą variklį. Ach, kaip gera ir vėl jausti gyvenimo malonumą. Iš garažo išsukau į kiemą, kur nekantraudamas laukiau Greisės.

Netrukus ant laiptelių pasirodė ir ji. Greisė.

– Jaučiuosi kaip tikrame pasimatyme, – įlipdama užtrenkė dureles ir nusijuokė.

– Bet mes juk ir esame tikrame pasimatyme, – mirktelėjau jai.

Automobilio vidus sumišo nuo mano ir Greisės kvepalų. Švelnus ir stiprus aromatai pynėsi tarpusavyje ir šoko subtilų bei gardų tango. Norėjau tapti tuo aromatu, kad galėčiau būti kuo arčiau Greisės kūno, jos odos. Nerūpestingi pašnekesiai, greitis, linksmai besiplaikstančios snaigės pripildė vakarą jaukumu. Pirmą kartą visiškai negalvojau apie Vindę.

Viskas buvo tobula: atidarytos automobilio durelės prie restorano, kad Greisė išliptų, prabangi restorano aplinka, maloniai gomuriu slystantis maistas, aromatai, paslaugūs ir profesionalūs padavėjai, smuikų melodijos, šypsenos ir kalbos, pereinančios nuo nerūpestingumo iki kraują kaitinančių dviprasmybių. Jaučiausi taip, tarsi pažinočiau Greisę jau labai seniai, su ja buvo paprasta ir gera, jaučiau, kada galiu pasisakyti aštriau, kada reikėtų pristabdyti, o kada tiesiog nutilti jaukiai, viską apjungiančiai tylai.

– Nenoriu, kad šis vakaras baigtųsi, – važiuojant link namų patogiai įsitaisiusi ant sėdynės svajingai užsimerkė Greisė.

– Sakyk, ką norėtum nuveikti – pasistengsiu išpildyti tavo norus, – aš taip pat troškau, kad šis vakaras tęstųsi.

– O gal… – nutęsė Greisė, – Padarykime kai ką visiškai įprasto?

– Pavyzdžiui… pasibučiuokime? – žaismingai palinkau link Greisės ir nekaltai šyptelėjo.

– Ghmghm… – užsikosėjo Greisė, – Gal pradžioje pažiūrėkime drauge kokį nors filmą?

– Filmą? – kiek susimąstęs atsitraukiau aš, – Kodėl gi ne? – gūžtelėjau pečiais, – Jei filmas, tai filmas!

-SSSSS-

Greisė

Kino teatro aikštelėje Devanas atidarydamas man automobilio dureles padarė juokingą reveransą ir džiaugsmingai ištiesė ranką:

– Prašom, mano miela paukštyte, šiandien visi tavo norai lai pildosi!

Aš juokdamasi įsikibau į ištiestą jo ranką ir švytinti iš laimės drauge su Devanu pajudėjau link kino teatro.

– Greise! – išgirdau už nugaros, – Greise, ar čia tu?

Mano kūną akimirksniu nukrėtė siaubas. Lėtai atsisukau ir pirmiausia, ką išvydau, tai tas milžiniškas, mane sutraiškyti galinčias rankas. Priešais mus stovėjo Gilbertas.

– Labas, Greise, – jis man šyptelėjo.

Negalėjau tuo patikėti! Vos prieš pora dienų šaukė į telefono ragelį, kad aš jam nereikalinga, kad viską pamiršo, kad nieko tarp mūsų ir nebuvo, o dabar lyg niekur nieko šypsosi ir pats pirmas kalbina mane.

– Labas, Gilbertai, – trūkčiojančiu balsu pasisveikinau.

– Vadinasi, spauda rašo tiesą? – jis metė klaidžiojantį žvilgsnį link Devano, o jo šnervės pastebimai išsiplėtė.

Ką man jam atsakyti? Aiškintis, kad tai netiesa? O galbūt pameluoti? Net neabejojau, kad Devanas būtų greitai įsisukęs į tą žaidimą.

– Gilbertai, juk tu sakei, kad tau aš nebeįdomi, – susiraukiau, – Tad koks skirtumas, ką kas apie mane rašo ar kalba.

– Oho! – Gilberto veidą iškreipė neslepiamas pyktis, – Kai taip, tai verkei apie meilę man, naudojaisi visu mano geru, o dabar net paprastą pokalbį sunku palaikyti?

– Ar jis rimtai? Ką tik pats suokė, kad neturi su manimi ką kalbėti, o dabar it bitė prie medaus limpa ir neatstoja!

– Nepyk, – viena ranka apkabindamas mane įsiterpė į mūsų pokalbį Devanas, – Bet mes skubame į filmą, – ir truktelėjo mane link įėjimo į kino teatrą.

– Greise! – man pavymui šūktelėjo Gilbertas, – Aš labai daug galvojau apie mus. Tenoriu, kad žinotum, jog noriu pabandyti iš naujo.

Šie žodžiai trenkė mane it žaibą. Tūkstančiai minčių ir prisiminimų perkošė mane kiaurai nuo galvos iki kojų. Ir tų prisiminimų būta visokių, ne tik juodų, bet ir labai gražių. Ar užkasti viską ir pamiršti? Versti naują lapą? O galbūt verta stengtis dėl santykių. Juk ne vienas psichologas sako, kad neišspręstos problemos persekioja ir kituose santykiuose. Jei kažkuriame santykių etape neišsprendei tam tikro rebuso, tai ir kituose santykiuose tas rebusas privers viską nutraukti. Tad… Gal vis dėlto man lemta būti su Gilbertu, galbūt svajonės už jo ištekėti vis dar gali išsipildyti?

– Klausyk, vaikine, – dar stipriau mane suspaudė Devanas, – Tavo laikas jau praėjo, palik Greisę ramybėje ir leisk jai gyventi toliau.

– Kas tu toks, – sugriežė dantimis Gilbertas ir suspaudė tą didžiulį savo kumštį, – Kad lįstum tarp manęs ir mano sužadėtinės?

– O kas tu manaisi esąs? – stumtelėjo mane už savęs Devanas, – Taip su mergina pasielgti, kaip tu, gali tik…

– Liaukitės! – surikau iš visų jėgų, – Abu jūs, liaukitės, prašau!

– Greise, – bandė vėl prie savęs priglausti mane Devanas, – Jis tavęs nevertas, nejau tu dar svarstysi galimybę būti vėl kartu su juo?

– Aš nežinau! – šaukiau iš visų plaučių, – Palikit mane ramybėj. Šiuo metu nenoriu nei su vienu iš jūsų būti! Pešatės dėl manęs it dėl kokio daikto – kas kurį nugalės, tam ir atiteksiu. Ne. To nebus, – kuo daugiau šaukiau, tuo labiau siutau ir tuo labiau troškau išnykti iš čia.

Iš pradžių lėtai žengiau atatupsta nuo jų, paskui apsisukau ir vis greičiau ir greičiau pasileidau tekina link gatvės. Nei karto neatsisukau. Girdėjau, kaip kažką bandė pasakyti Gilbertas, kaip kvietė Devanas, bet man jų abiejų jau buvo gana.

Aš turėjau apsispręsti. Apsispręsti, ar vis dar noriu būti su Gilbertu, su vaikinu, kuris ligi šiol vienintelis karaliavo mano širdy. Tačiau negalėjau atmesti ir to, kad jis su manimi elgėsi negarbingai. Dažnai jo veiksmai prieštaravo meilės prisipažinimams. Atsitraukimas nuo santykių su Gilbertu privertė mane perkratyti viską, kas lig tol įvyko, pradėjau pastebėti signalus, kuriuos anksčiau ignoruodavau. Ir tie signalai nieko gero man nežadėjo.

Anksčiau man atrodė, kad su Gilbertu esu saugi. Kad su juo esu užtikrinta dėl ateities. Kas su juo viskas paprasta ir aišku. Kartais sukirbėdavo mintis, jog norėtųsi kokios nors, bent nedidelės kibirkšties santykiuose, bet ramybė dėl ateities viską užglaistydavo. Tačiau pastarieji įvykiai sujaukė mano gyvenimą. Gilbertas atsiskleidė visu gražumu. Jam buvo nė motais, kad likau plika basa. Jis neparodė nė trupučio rūpesčio. Ar gi galėjau pasitikėti tokiu žmogumi?

Devanas… Štai jis turėjo tą man taip trūkstamą kibirkštį. Netgi ne vieną, o gausybę jų. Šalia jo mano širdis imdavo plakti tankiau, šypsena nedingdavo nuo veido, o kūnas… o kūnas norėdavo tiesiog lipte sulipti su juo. Bet ar tai meilė? Ir ar Devanas iš vis ką nors man jaučia? Galbūt aš esu tik atgaiva po išsiskyrimo su Vinde? Kas bus, kai jis ir pats tai supras? Be to, kad ką nors man jaučia, Devanas niekuomet nesakė.

Ir po galais! Kodėl po vienų santykių iškart turiu stačia galva kristi į kitus? Galbūt man pačiai praverstų pirmiausiai susivokti savyje, o paskui kažką rinktis arba ne. Eina velniop tie vyrai! Vietoj atpalaiduojančio filmo, dabar lekiu tekina nežinia kur.

Mano mintis pertraukė skambantis telefonas palto kišenėje. Kad galėčiau įžiūrėti, kas skambina, sulėtinau žingsnį ir telefono ekrane išvydau Karolinos vardą.

– Kur tu? Man ką tik skambino Devanas? Kas ten atsitiko? – be sustojimo pyškino vieną klausimą po kito ji.

– Karolina, ačiū Dievui, čia tu, – atsidusau, – Gal galėtum atvažiuoti mane pasiimti?

– Aš jau automobilyje, tik pasakyk, kur man važiuoti, – tai buvo viskas, ką šiuo metu norėjau girdėti.

-SSSSS-

Greisė

Kalėdų rytas išaušo nuostabiai baltas ir šaltas. Kaip iš pasakos. Kaip iš kalėdinių atvirukų. Ternerių namus su Karolina išpuošėme nuo lubų iki žemės, nuo vidaus iki lauko sienų. Lemputės, girliandos, žaisliukai. Dieną prieš Kalėdas Tomas su Liza partįsė didžiulę eglę, kurią visi kartu puošėm. Kiekvieną dieną po egle atsirasdavo vis daugiau ir daugiau dovanų. Po vieną dovanėlę padėjau ir aš. Karolinai nupirkau online dekoratorių ir švenčių organizavimo mokymus. Ji puikiai tvarkėsi ir taip, bet žinojau, kad kursai jai labai patiks. Lizai apsilankymą SPA centre, Tomui kaklaraištį, ponui Maiklui kalėdinį megztinį, o Devanui… Devanui po eglute padėjau du bilietus į kino teatrą.

Kalėdų rytą su mumis nebuvo tik Devano. Po mano pabėgimo iš kino teatro aikštelės, aš daugiau jo nebesutikau. Jam netikėtai prireikė atsidurti vienoje iš savo įmonių. Įtariau, kad greičiausiai Devano išvykimas susijęs su anuo vakaru prie kino teatro. Ar turėjau jam paskambinti? Parašyti? Ką turėčiau jam pasakyti? Grįžk? Čia tavo šeima, čia tavo vieta? Dėl to, kad Devano nėra per šventes, jaučiausi labai prastai – juk tai jis turi būti su savo šeima, o ne aš. Užsiminus apie tai Karolinai, ji man daugiau neleido kalbėti šia tema.

– Tu man reikalinga čia. Ir taškas, – nutraukė visus mano svaičiojimus ji, – Devanas grįš. Aš jį pažįstu. Ir jis nėra bailys, kuris bėgtų nuo problemų. Matyt, iš tiesų kažkas rimta nutiko įmonėje.

Daugiau su ja nebesiginčijau, bet mano nuotaika buvo subjurusi. Net kai leidausi į apačią kalėdinių pusryčių, neprisiverčiau nusišypsoti. Iš vakaro su Karolina užmarinavome žąsį, prikimšom ją persikais ir džiovintais vaisiais. Leidžiantis žemyn dar iš tolo mane pasitiko malonus kepamos paukštienos aromatas. Visi šventiškai pasipuošę, it viena bendra šeima susėdome už stalo ir ramiai, neskubėdami ragavome įvairiausius patiekalus, užsigerdami išraiškingo skonio vynu.

Stebėjau sėdinčius už stalo. Labiausiai mano širdį džiugino Tomo ir Lizos suartėjimas. Jie it įsimylėjėliai glaustėsi vienas prie kito, planavo kelionę po Naujųjų metų, kūrė planus persikelti į didesnius namus. Karolina atrodė atsipalaidavusi – visi pasiruošimo darbai tėčio šventei buvo atlikti, beliko sulaukti Naujųjų metų.

– Ar artimiausiomis dienomis aš tau dar būsiu reikalinga? – pasiteiravau Karolinos, kuri persisotinusi stumdė maisto gabalėlius lėkštėje.

– Dabar pagalbos reikės tik Naujųjų metų išvakarėse ir per pačią šventę, – Karolina sukluso, – Tik negalvok manęs palikti!

– Ne, ne, – nusijuokiau, – Aš tiesiog norėčiau šiandien išvykti pas savo mamą. Vis dėl to šventės, – kiek patylėjusi pridūriau, – Grįšiu prieš pono Maiklo jubiliejų.

Ji kurį laiką įtemptai tyrinėjo mano veidą, bet galiausiai atlyžo ir pastūmė lėkštę nuo savęs:

– Žinoma, kad gali. Juk Kalėdos šeimos šventė. Ir nors tu man kaip sesė, – nuoširdžiai nusišypsojo, – Ir labai liūdna čia bus be tavęs, bet puikiai suprantu tavo norą šventes praleisti su mama.

– Ačiū, – su palengvėjimu atsidusau.

– Kada išvyksi? – pasiteiravo manęs ponas Maiklas.

– Jei leisite, – atsikrenkščiau, – Tuomet tuoj pat einu krautis daiktus ir išvykstu.

– Gerai, – pono Maiklas atsistojo nuo stalo, – Tik prieš tai eikime išpakuoti dovanų, – jis šypsojosi man taip žaviai, kaip tik maži vaikai, tikintys Kalėdų stebuklu, moka šypsotis.

Karolina užleido populiarias kalėdines dainas, kurios iškart bent viena nedidele padala man kilstelėjo nuotaiką. Nuostabu, ką gali muzika! Šiugždantis dovanų popierius, padėkos, juokas ir ta artuma – ar aš kada nors turėjau tokias šiltas ir kupinas artimųjų meilės Kalėdas?

Su mama gyvenome skurdžiai, dažniausiai dovanodavome viena kitai savo rankų padarytas dovanas: nuotraukų rėmelius, piešinius, megztas kojines, keptą pyragą ir pan. Kalėdas su mama man buvo gera prisiminti, bet joms trūko to didelėms šeimoms būdingo bruzdesio, šurmulio, jaukumo. Mūsų su mama Kalėdos būdavo labai vienišos.

Kalėdos su Gilbertu… Skanūs pietūs, kuriuos aš viena ruošdavau, gamindavau, vėliau suplukusi ir pavargusi sėsdavau prie stalo. Sulaukdavau priekaištų, kad nesusitvarkiusi, nepasipuošusi… Apsikeisdavome dovanomis, kurias jau iš anksto žinodavome, nes būdavome vienas kitam pasisakę, ko norime. Pasivaikščiodavome prie namų esančiame parke, kur vaikai ar porelės čiuožinėdavo pačiūžomis, gurkšnodavome karštą šokoladą, grįžę vakare išgerdavome karšto raudono vyno, pažiūrėdavome filmą ir viskas užsibaigdavo meilės naktimi. Tik dabar geriau pagalvojus, dažniausiai visą darbą atlikdavau aš, o jis mėgavosi procesu.

Kitą Kalėdų dieną su Gilbertu lėkdavome pasveikinti mano mamos, paskui jo tėvų. Antra Kalėdų diena ištirpdavo it sniegas pavasarį. Kartą jam pasiūliau, kad antrą Kalėdų dieną galėtume abiejų tėvus pasikviesti pas save, bet tai nesulaukė jo pritarimo. Priešingai, jis įsiuto, ėmė šaukti, kad dar ne laikas supažindinti tėvus ir kad sugalvojau didžiausią nesąmonę. Dabar puikiai supratau, kad Gilbertas jau labai seniai žinojo, jog manęs niekuomet neves. Būtent todėl ir nenorėjo supažindinti mūsų tėvų.

Kraudama daiktus galvojau, kad šios Kalėdos visiškai kitokios. Gyvenu su svetimais žmonėmis, kurie man yra artimesni nei tikri giminės. Per šias Kalėdas turėjau pradžiuginti mamą, pranešdama apie vestuves, bet dabar nuliūdinsiu su žinia apie skyrybas.

Sėdant į automobilį, kuriuo primygtinai reikalavo kad važiuočiau ponas Maiklas, Karolina įdavė man dar ir lauktuvių mamai – Kalėdinio pyrago gabalą. Susigraudinau, kad ji parodė tokį rūpestį jai visiškai svetimu žmogumi. Kažin, ar po visų švenčių, kai mano darbas bus baigtas pas Ternerius, mes liksime draugėmis? O gal mūsų draugystė ims ir nutrūks it niekada ir nebuvus?

Su liūdesiu palikau Ternerių namus ir išsukau į kelią, kur laukė liūdnos Kalėdos, su dar liūdnesne mama.

-SSSSS-

Greisė

Mama mane pasitiko neįprastai gausiu stalu, pasipuošusi ir su plačia šypsena. Raudonai padažytos lūpos prie raudonos megztos suknelės jai labai tiko. Įteikusi dovanas ir lauktuves aš smalsiai sužiurau į neatpažįstamai pasikeitusią mamą.

– Greise, – ar mano mama ką tik nuraudo? – Šiandien prie mūsų prisijungs dar vienas žmogus, jei tu nieko prieš? – mama nedrįso pažvelgti man į akis.

– Su mumis dar kažkas vakarieniaus? – išpūčiau akis, nes tikėjausi bet ko, tik ne to.

Kaip tik tuomet išgirdau beldimą į duris ir nieko nelaukus jas atidariau. Tarpduryje stovėjo vidutinio ūgio, pusamžis vyras. Prie jo tuoj pat prišoko mano mama, timptelėjo jį vidun ir užšovė duris. Jos skruostai degė sveiku raudoniu, akys blizgėjo. Mano mama atrodė laiminga. Kas čia dedasi?

– Tai Kevinas, – nedrąsiai palinko link jo, – Kevinai, tai mano dukra Greisė.

Kalėdinė vakarienė praėjo kaip niekada iki šiol, kupina juoko, įdomių kalbų ir… šiokio tokio šeimyninio bruzdesio. Kevinas su mano mama vis tyčiom ar netyčiom susiliesdavo, keitėsi tik jiems abiem suprantamais žvilgsniais ir juokeliais. Man buvo be galo gera matyti tokią pasikeitusią, atgijusią savo mamą, tai buvo pati nuostabiausia Kalėdinė dovana.

Kevinui išėjus, prisliūkinau prie indus plaunančios ir kažką linksmai sau niūniuojančios mamos, ir apkabinau ją per liemenį.

– Tai sakai Kevinas, a? – nusijuokiau.

– Aš norėjau tau apie jį papasakoti anksčiau, – užsuko vandenį mama, – Tik… nežinojau, kaip tu reaguosi.

– Mama! – šūktelėjau, – O kaip aš turėčiau reaguoti? Aš be galo džiaugiuosi matydama, kaip tu… kaip tu tiesiog skraidai iš laimės!

– Tikrai? – ji atrodė sutrikusi, – Tu visada būdavai tokia rimta, kad aš bijojau, jog tu nesuprasi manęs.

– O ko čia nesuprasti? – dar tvirčiau prisispaudžiau prie mamos, – Tu nusipelnei meilės, mama.

– Ačiū tau, dukra, – atrodė, kad jai nuo pečių nukrito sunki našta, – Mane taip slėgė, jog negaliu tau papasakoti apie Keviną…

Kiek vėliau, jau apsitvarkiusios, atsigulėm į vieną lovą priešais televizorių, įsijungėm kalėdinį romantinį filmą ir gerdamos karštą vyną tiesiog mėgavomės vakaru.

– O kur Gilbertas? – pastirau nuo mamos klausimo, – Greise, matau, kad kažkas negerai, gali man pasipasakoti. Aš taip pat trokštu, kad tu būtum laiminga.

Visą šį laiką aš taip troškau prisiglausti prie ko nors, kas nesmerkia, neteisia, kam rūpiu ir kas besąlygiškai mane myli. Pagaliau visą savo susikaupusią širdgėlą galėjau išlieti mamai. Pasakojau, verkiau ir juokiausi. Mama klausėsi manęs, verkė ir juokėsi drauge, kol paryčiais, nuvargusios užmigom viena šalia kitos.

-SSSSS-

Greisė

Tos kelios dienos iki Naujųjų metų praskriejo it viena diena. Nenoromis įlipau į automobilį, bet širdyje man buvo ramu – mano mama laiminga, Kevinas atrodo, ją taip pat myli, ja rūpinasi, ko daugiau galėčiau norėti?

– Greise, – atsisveikinant apkabino mane mama, – Pasakysiu banaliai, bet meilės reikaluose reikėtų ne proto, o širdies klausytis. Ji tave atves pas tą, kuris apdovanos tave meile. O protas… Jis gali tik apskaičiuoti, pritaikyti tikimybių teorijas, bet nebūtinai pataikyti.

– Och, – sunkiai atsidusau, – Visa bėda ir yra tame, kad nesuprantu tos širdies, galbūt net negirdžiu jos.

– O tu dažniau pasielk spontaniškai, kol dar mintys nespėjo sustabdyti tavęs, – šyptelėjo man mama, – Ir pamatysi, kaip išgirsi, ką dainuoja tavo gera širdelė.

– Ačiū , mam, – susigraudinau, – Tikiuosi, greitu metu galėsiu pranešti gerų žinių.

– Aš tau to labai linkiu, – mama pamojo man ranka, kai užkūriau automobilį.

Važiuojant link Ternerių namų, ant kitos sėdynės sužibo telefonas. Paėmiau jį į rankas, viena ranka laikydama vairą. Žinutė. Žinutė nuo Gilberto: „Kalėdos be tavęs nebuvo Kalėdos. Naujieji be tavęs taip pat nebus man šventė. Pasiilgau tavęs, mano Greise. Gal galime susitikti?“

Gal tikrai Gilbertas pasikarščiavo ir dabar gailisi? Suprato, kad vis dėl to aš jam daug reiškiu? Tik kažkodėl jaučiau, kad jei ir suprato, tai suprato gerokai per vėlai. Stebėjau kelią ir mąsčiau, ar turėčiau su Gilbertu susitikti? Galbūt pasielgti taip pat, kaip jis su manimi ir pasiųsti jį į visas keturias pasaulio puses? Bet aš žinojau, kokį tai skausmą sukelia, kokią skylę atveria širdyje, todėl žiūrėdama į kelią greitai brūkštelėjau: „Gerai. Šiandien, po valandos, mūsų kavinėje.“ Netrukus gavau patvirtinimą: „Būsiu“.

Žengdama į kavinę, kurioje paskutinį kartą lankiausi, kai išsiskyriau su Gilbertu, mąsčiau, ar elgiuosi teisingai. Ilgai dairytis neteko, Gilbertas jau buvo viduje ir mojo man savo didžiulėmis rankomis.

– Ačiū, kad sutikai su manimi susitikti, – ranka mostelėjo į kėdę, priešais jį.

– Daug laiko neturiu, Gilbertai, – atsisėdau į nurodytą kėdę nenusiėmusi nei palto, nei kepurės.

– Gal kavos? Karšto šokolado?

– Ne, – nuo pečių nusimečiau sau šalia kojų kuprinę, – Neturiu tam laiko. Sakyk, ko norėjai.

– Juk puikiai pati supranti, – sugavo mano ranką Gilbertas, o bandant man ją ištraukti, skaudžiai suspaudė, – Greise, liaukis! – jo balso tonas kilo, – Juk ir tu mane myli. Taip, aš neteisingai su tavimi pasielgiau, bet tu pati to prisiprašei.

– Oho, – vis bandydama ištraukti ranką šūktelėjau aš, – Tavo atsiprašymas tiesiog nuoširdumo pavyzdys! Net atsiprašydamas sugebi visą kaltę suversti man, – jo pirštai vis labiau gniaužėsi, man jau nebejuokingai skaudėjo plaštaką, – Gilbertai, paleisk, man skauda.

– Ir man, Greise, – suurzgė jis, – Ir man skauda. Aš negaliu net pagalvoti, kad tu man nebepriklausai. Tu man reikalinga. Aš tave myliu. Tu privalai grįžti.

– Ar čia meilė? – iš skausmo susiraukiau aš, – Pats ką tik pasakei, kad aš tau reikalinga. O kodėl reikalinga? Dėl švarių namų, vakarienių? Išlygintų drabužių? Tam gali susirasti namų tvarkytoją ir mokėti jai pinigus. Bet taip, visa tai aš dariau nemokamai, – man šiaip ne taip pavykus ištraukti savo delną iš jo atgrubusių bukų pirštų, jis tuoj pat sučiupo mane už riešo ir suspaudė jį it replėmis.

– Ai, – suspigau taip, kad atsisuko aplink sėdėję žmonės, – Gilbertai, skauda, paleisk.

– Paleisiu, jei tuoj pat važiuosi pas mane, – truktelėjo mano ranką į save taip, kad ir aš visa persisvėriau per stalą, – Į mūsų namus.

– Nevažiuosiu! – piktai atšoviau jam, stengdamasi išsivaduoti, – O gal tu čia taip užtroškai, nes pamatei mane su kitu, a? – Gilbertas pastebimai išbalo ir aš supratau, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką, – Tai žinokis, kad tą kitą aš pamilau. Su juo jaučiuosi taip, kaip su tavimi nė karto nebuvau jautusi!

– Galvok, ką šneki, antraip aš neatsakysiu už pasekmes, – gerkliniu balsu prikišęs veidą prie pat manojo subliuvo Gilbertas.

Aš jo tokio niekuomet nebuvau mačiusi. Aš jo išsigandau. Nejau Gilbertas galėtų mane nuskriausti?

– Oooo! – pasigirdo spigus balsas, – Kaip čia tu… Greise, tiesa?

Kažkam prisiartinus prie mūsų staliuko, Gilbertas nenoromis paleido mane. Atsisukusi išvydau tobulą Vindės veidelį! Tikriausiai jai iš šono atrodė, kad aš su Gilbertu meiliai glaustausi nosimi ir švelniai laikomės rankytėmis…

– Tai vis dėlto su Devanu man surengėte spektaklį aną vakarą, taip? – ji akivaizdžiai buvo patenkinta, – Puiku! Tik noriu perspėti – daugiau tokių cirkų nekrėsk, nes Devano širdis priklauso man. Susidėjusi su Metu padariau didžiulę klaidą, bet ėmiausi visų priemonių, kad ją ištaisyčiau ir susigrąžinčiau Devaną. Todėl būk gerutė, – šį kartą atidengti jos dantys atrodė it plėšrūno, – Nebesimaišyk man po kojomis, jei nenori, kad sutrypčiau.

Nors man labai nepatiko, ką kalba Vindė ir kuo ji man grasina, bet tai buvo puiki proga kuo greičiau sprukti nuo Gilberto. Aš jo neatpažinau ir baiminausi, kad prieš mane gali panaudoti tas milžiniškas bjaurias savo rankas.

– Vinde, nesijaudink dėl manęs, – stryktelėjau nuo kėdės, kuo tolyn nuo Gilberto, – O su Devanu aiškinkit dviese, – tai pasakiusi, it voverė smukau tarp žmonių, pro duris ir tekina pasileidau link automobilio.

-SSSSS-

Greisė

Vis dėlto grįžti pas Ternerius buvo gera. Jaučiausi taip lyg grįžčiau į laukiančius savo namus. Rytoj su Karolina mes padarysime visiems nuostabią šventę! Laukė daug darbo, bet tai buvo vienas malonumas.

Buvo jau vėlu, nei viename lange nedegė šviesa, tikriausiai visi miegojo. Pradėjau raustis kišenėse ieškodama rakto, tačiau jo neradau, nei palto kišenėse, nei kurpinėje, nei automobilio daiktadėžėje. Ot velniava! Nejau aš jo nepasiėmiau? Ir kaip tyčia, dar ėjau susitikti su sužvėrėjusiu Gilbertu, kuris mane užlaikė. Jei ne jis, tikriausiai dar būčiau radusi bent vieną namiškį nemiegantį.

Sukdama galvą, kaip įeiti, prisiminiau savo pirmąją naktį šiuose namuose. Pasukau už kampo, kur aną naktį užklupau Devaną ropščiantis per langą. Galbūt ir šį kartą langas nebus uždarytas? Pasilipusi ant gėlių vazono stengiausi tyliai stumtelėti langą. Mano laimei, jis lengvai atsidarė, tik visa bėda, kad ten užlipti, buvo ką veikti.

Šoktelėjau nuo vazono, keliais įsirėmiau į sieną ir iš visų jėgų bandžiau save pritraukti. Šiaip ne taip pavyko persisverti ir aš jau beveik beveik viduje. Jaučiau, kaip nuo pastangų nugarą išpylė prakaitas, persisvėrusi bandžiau rankomis pasiekti grindis, tik staiga! Kažkas truktelėjo mane už kojų ir persvėrė atgal į lauką. Neišlaikiusi pusiausvyros ėmiau kristi atbula, bet mano nuostabai, nežnektelėjau visu ūgiu ant žemės, o minkštai nusileidau į šiltą glėbį.

– Kur ropštiesi, mano raganiška vagiliuke? – valiūkiška Devano šypsena išsklaidė mano išgąstį.

– Devanai, ką čia išdarinėji? – nusijuokiau.

– Šįkart nepaleisiu tavęs, – kerinti jo šypsena ir tviskančios akys mane kvietė. Nuotykiui. Meilei. Aistrai. Pažinimui.

Lėtai krentant snaigėms mūsų lūpos susiliejo į saldų, šlapią ir trokštantį bučinį. Nuo garuojančių mūsų kūnų snaigės tirpo dar ore ir nusileisdavo lašelių pavidalu.

– Ne per Kalėdas, – šiek tiek atsitraukęs nuo manęs jis prabilo žemu balsu, – Kaip tau buvo žadėjęs buvęs tavo vaikinas, bet per Naujus metus, mes paskelbsime apie tai, kad esame pora. Viso pasaulio spauda apie tai rašys ir liudys šią žinią, – Devanas saldžiai man nusišypsojo, – Tikriausiai beveik taip, kaip tavo svajonėse.

– Geriau, – užsimerkusi atsidusau, – Tūkstančius kartų geriau nei mano svajonėse.

Ir mūsų lūpos vėl susiliejo į karščiu alsuojantį bučinį. Spėjau dar pagalvoti apie Vindės perspėjimą, jog vėl ketina imtis Devano, bet šią akimirką galėjau galvoti tik apie tas saldžias, minkštai besiglaudžiančias lūpas ir svaiginantį aromatą. Apie visa kita dar bus laiko pagalvoti. Dabar svarbi tik ši lėta, užburianti akimirka, kuri verčia mus svajingai suktis it tas aplink mus sklandančias snaiges.

„Kalėdų feniksas“ 4 dalis

Nebyliu abiejų sutarimu Kasparas jau keletą dienų gyveno Eglės bute. Ji išeidavo anksti ryte ir grįždavo tik po vakarienės Betanijoje. Nors gruodis vis dar nepanėšėjo į žiemą ir atrodė, kad Kalėdos bus nykios ir pilkos, paskutiniosiomis laukimo dienomis iškrito pirmosios snaigės. Joanitų varpai pasveikino sniegą galingais skambiais varpų dūžiais ir viskas nejučiomis pasikeitė. Kažkur iki tol prašapusi šventinė nuotaika užliejo visą Antakalnį. Prisiminus pernykštes Kalėdas, Kasparą nukrėtė šiurpas, tačiau nykūs prisiminimai ėmė atrodyti tarsi slogus sapnas. Nuvijęs šalin niūrias mintis, susiruošė susitikti su vienu geriausių jo paveikslų agentu, nes šiuo metu žūtbūt reikėjo pinigų. Negalima gyventi šios merginos bute, lyg niekur nieko. Vienas dalykas jam nedavė ramybės. Aną rytą po pirmos Eglės bute praleistos nakties išėjęs lauk, jis nerado prie durų iš vakaro palikto neįgaliojo vežimėlio. Tarsi jis būtų  kiaurai žemę prasmegęs. Artėjant Kalėdoms norėjo grąžinti skolas, nes jautėsi skolingas dviem moterims. Tai, kuri jam padėjo išgyventi tuos pragaro metus bunkeryje ir kitai, kuri pati to nežinodama padėjo jam sugrįžti į realų gyvenimą. Kasparas apsivilko striukę ir išėjęs į lauką pajuto ant veido ir blakstienų išdykaujančių snaigių šokį. Jį apėmė nenusakomas džiaugsmas, lyg pirmąkart išvydus šį baltą purų iš dangaus besileidžiantį stebuklą, viską aplink užklojantį baltu perregimu šydu. Kaip vaikas ėmė suktis aplink save ištiesęs rankas į šalis, nes gyvenimas ėmė rodytis beveik gražus. Visur jį lydėjusią pilką spalvą šią, varpų skambesiu padabintą akimirką, nejučiomis pakeitė balta. Jis pabandė čiūžtelėti ant tako, tačiau ką tik iškritusi sniego marška dar buvo tokia plona, kad iškart suiro, palikdama nuogą pilką pėdsaką.
Kasparas skubėjo, nes vidurdienį tikėjosi rasti jį Neringos viešbučio restorane. Dažnai ten pietaudavo kartu, aptardami paveikslų pardavimo reikalus ir užsakymus. Jo kišenėse vis dar švilpavo vėjai ir tas žmogus vienintelis galėjo padėti nedelsiant, tik pirmiausia reikėjo jį surasti. Nei telefono, nei kontaktų neturėjo. Snaigėms plevenant ore pėsčiomis nuskubėjo į miestą. Kaip ir buvo numatęs, prie to paties staliuko kaip visada sėdėjo žilstelėjęs patrauklus vyriškis su keletu jam nepažįstamų žmonių. Būrelis smagiai betarpiškai bendravo, nuo jų stalo skambantis juokas kartas nuo karto užliedavo visą restoraną.
– Kasparas Betingis! – su didžiule nuostaba balse šūktelėjo vyras, vos pažinęs dailininką, užsiauginusį vešlią barzdą. – Tai bent staigmena! Jau manėme, kad dingai be žinios.
– Buvau išvykęs, bet grįžau. Turiu šį tą, kas, tikiuosi, tave sudomins, Robertai, – spausdamas visiems rankas kalbėjo Kasparas.
– Labai įdomu, būtinai įvertinsime. O dabar prisijunk, reikia atšvęsti tavo sugrįžimą, – primygtinai pasiūlė Robertas, rodydamas vietą tiesiai priešais save.
Papietavę Roberto kompanionai išsiskirstė, palikdami jį su Kasparu, nes vyrams reikėjo aptarti asmeninius reikalus. Kasparas ištraukė savo naktinį šedevrą iš aplanko ir atsuko tiesiai į Robertą, užstodamas save nuo jo ir tuo pačiu nematydamas persimainiusio nuo išgąsčio ir kartu susižavėjimo Roberto veido. Netekęs žado, vyriškis ilgai tylėjo ir Kasparas ėmė nerimauti, ar tik nebus apsikvailinęs, rodydamas naktį paskubomis iškeptą pirmą blyną po tokios ilgos pertraukos. Patraukęs paveikslą į šalį, klausiamai žvelgė į Robertą. Šis atsitokėjęs prabilo:
– Nors pats buvai prapuolęs, bet tavo įgūdžiai niekur nedingo. Vyruti, jis tobulas! Kiek nori?
Kasparas negalėjo patikėti tokia sėkme, tačiau nė vienu veido raumenėliu neišsidavė.
– Kaip ir anksčiau, būčiau linkęs pasitikėti tavim, Robertai. Siųlyk kainą. Esi senas vilkas, geriau už mane žinai šiandieninę rinką.
– Taip, tu teisus, puikiai žinau dabartinę situaciją. Galiu duoti tau du su puse tūkstančio. Dabar pat. Jeigu sutinki, paspaudžiam rankas ir tai bus greičiausias mūsų sandėris.
– Kaip pasakysi, Robertai. Man tinka, – tai pasakęs Kasparas staiga suvokė, kad nenori skirtis su šiuo paveikslu. Bet nuraminęs save, kad kitą galės nutapyti ne vogčiomis, nurimusia širdimi paėmė pinigus, kuriuos Robertas lyg niekur nieko ištraukė iš savo storos piniginės ir penkiomis rausvomis penkišimtinėmis pamojavo jam prieš pat nosį.
– Tikiuosi, greitai vėl pasimatysime, kai atneši man dar vieną šedevrą. Aukcionuose tavęs senokai nebuvo, reikės užpildyti laiko padarytas spragas.
– Žinoma, kol kas neplanuoju niekur išvykti. Linksmų Kalėdų, Robertai!
Vyrai nedelsdami išsiskyrė, kiekvienas išsinešdamas iš šio susitikimo dviprasmiškus jausmus. Patenkintas įvykusiu sandėriu Kasparas ėmė planuoti pirkinius, bet jo neapleido mintis, kad Robertas kažką nuslėpė. Kainą pasakė tiesiog iš oro, ničnieko nepakomentavo apie patį paveikslą ir net nepasidomėjo, kas toji moteris paveiksle. Iš tiesų tai ir nėra tobulas portretas. Galėtum joje įžvelgti bet kurią panašių bruožų moterį. Bet žinant, koks Robertas būdavo žingeidus ir norėdavo apie paveislus sužinoti visas įmanomas smulkmenas, toks jo elgesys sukėlė nemenką įtarimą. Kamuojamas įtarimus keliančių minčių, Kasparas žingsniavo Gedimino prospektu ir jam šovė mintis padaryti Eglei staigmeną. Pirmiausia jis užėjo į Telia saloną ir nusipirko septintą iPhone‘ą iškart su abonementu, nes po tokios sėkmės su pirmu paveikslu tikėjosi, kad fortūna ir toliau seks jam iš paskos kaip ištikimas šuo. Eglės telefono numerį buvo įsidėmėjęs iš Betanijoje kabančios vietinių skelbimų lentos. Nors seniai buvo laikęs rankose išmanųjį, gana greitai sumaigė sms: „Labas, 13.30 susitinkam prie Katedros varpinės K.“ Davė jai pusvalandį ir tikėjosi, kad planas pavyks.

Robertas nešėsi paveikslą ir vis dar negalėjo atsitokėti. Pirmas įspūdis išvertė jį iš koto. Jis pamatė Eglę. Tą mergaičiukę, kurią buvo be proto įsimylėjęs kaip koks mažvaikis ir galvodavo apie ją, dulkindamas jos motiną bei visas kitas, jo kelyje pasitaikiusias moteris. Vis tik paklausti Kasparo neišdrįso. Bijojo teigiamo atsakymo. Vėliau kuo ilgiau žiūrėjo į portretą, tuo labiau įsitikino, o gal tik bandė save įtikinti, kad vis dėlto tai ne ji. Tiesa, labai panaši, bet ar maža Vilniuje garbanotų tamsiaplaukių? O gal net ir ne Vilniuje, bala žino, kur jis nutapė šį paveikslą. Nieko neklausinėjo, nes patirtas pirminis šokas tiesiog sukaustė žandikaulį. Ir tuo pačiu pamėtėjo genialią mintį. Juk Kalėdos – stebuklų metas. 

Perskaičiusi sms Eglė nesumojo, kas jai rašo. Bet neturėjo laiko ilgai mąstyti, nes iš Dailės akademijos nukulniuoti iki Katedros aikštės prireiks mažų mažiausiai dešimties minučių. Be to, ji nebuvo pasiruošusi netikėtai ištikusiam sniegui, kuris įdienojus vis stiprėjo ir karts nuo karto pūstelėjus vėjeliui sukosi lengvais verpetais. Jos batų padai buvo lygūs ir slidūs, tad eiti reikėjo itin atsargiai. „K“ jos jau laukė prie varpinės ir ji iš tolo pamatė žvilgančias mėlynas akis bei aukštai iškeltą, jai mojančią ranką. Kasparas priėjo artyn ir laikydamas už pečių pabučiavo į skruostą.
– Šiandien mano gimimo diena, – pasakė visišką nesąmonę, bet tai buvo ir absoliuti tiesa, nes nuo šios dienos jis tikėjosi atsispirti ir žengti atgal į gyvenimą tvirtai abiem kojomis. – Noriu tave nusivesti į pačią gražiausią vietelę Vilniuje, kurios niekas nežino, tik aš.
– Geras! Kodėl anksčiau nepasakei? Sveikinu.. – sutriko Eglė.
– Ei, nesinervink, aš tik pajuokavau, – nuoširdžiai šypsodamasis, piršto galiuku perbraukė jos įraudusią nosį. – Bet tu sušalusi, geriau eikime į kavinę. – Jis apsisuko aplink besižvalgydamas ir akys užkliuvo už šventiškai išpuošto, šviečiančiomis girliandomis mirgančio viešbučio įėjimo. – Į Kempinski! Nusivesiu tave į prabangiausią restoraną Vilniaus širdyje.
– Kas tau šiandien pasidarė? – Eglė nesuprato, bet ir nenorėjo gilintis. Šis vyras jai vis labiau ir labiau krito į širdį, o jausmas, kad pažįsta jį daugelį gyvenimų tik stiprėjo. Jo artumas, kai paėmęs už rankos nusivedė per šurmuliuojančią Katedros aikštę link pėsčiųjų perėjos, kėlė nenusakomą virpulį. Suvalgę desertą ir išgėrę kavos, jie išėjo į šaltį ir netikėtai pamatė gražųjį šunį. Šįkart Kasparas pašaukė jį vardu ir pudelis pasišokinėdamas pasileido jo link. Pavadėlis įsitempė, tačiau šeimininkas taip pat pasuko jų pusėn.
– Sveikas, Princai, – Kasparas įnirtingai pakedeno šuns kaklą ir paglostė paausius. – Ši graži mergina svajoja pasišildyti rankas tavo garbanose, ar sutinki?
Jis ištiesė Eglės ranką link šuns, labindamasis su naujuoju jo šeimininku.
– Atleiskite, aš turėjau tokį patį šunį. Jo vardas buvo Princas. Deja, įvyko nelaimingas atsitikimas ir negalėjau jo prižiūrėti.
Eglė pirmąkart glostė nuostabiai grakštų karališkąjį pudelį, o šis stovėjo kaip įbestas ir juos abu uostinėjo. Šuns šeimininkas pernelyg nesileido į kalbas, tik prasitarė, kad šį šunį įsigijo prieš gerus pusantrų metų. To užteko, kad pasitvirtintų Kasparo įsitikinimas. Tai Viktorijos šuo. Tai jų Princas, kuris dabar gyvena geruose namuose su gerais žmonėmis. Jis nežuvo, nes buvo išgelbėtas. Ir netapo valkata, nes geri žmonės jį priglaudė. Ar jis pats būtų šokęs paskui Princą ant pavasarinio eižėjančio ledo? Ar Viktorija būtų šokusi ant ledo paskui jį? Viena jam šią akimirką tapo aišku – jis šoktų paskui Eglę į ugnį ir į vandenį. Padarytų dėl jos viską, kas būtų jo jėgoms. Jis tuo įsitikinęs visu šimtu procentų. Ši mergina, tokia jauna ir gležna, jau kurį laiką jį traukia. Tik yra vienas dalykas, neleidžiantis pasiduoti šiai traukai – jis nesijaučia jos vertas.
Ilgai nelaukęs šuns šeimininkas nusivedė Princą tolyn. Princas išdidžiai apsuko ratą aplink tūkstančiais baltų lempelių nutviekstą miesto eglę. Švelniai sūkuriuojant šventinę nuotaiką atskraidinusiam pirmajam sniegui, Kalėdų miestelyje šurmuliavo žmonės. Aplink juos sklandė viliojantys karšto vyno ir šviežiai kepamų spurgyčių bei vaflių kvapai. Niekučių ir maisto prekių kioskeliai iš tolo viliojo spalvotomis girliandomis. Kasparas tarsi užhipnotizuotas stebėjo už baltų medinių namelių pasislepiantį Princą ir vėl išnyrantį kiek tolėliau, kartu su šeimininku pasukantį ištaigingų Valdovų rūmų link. Šuo ėjo neatsisukdamas ir nesidairydamas. Rodės, jis žinojo savo kelią. Nuo šiol jis kitas. Tiesiog kitoks. Kasparas suprato tai kaip ženklą, nes kaip tik tą akimirką Eglė patempė jį už rankovės ir išvadavo iš hipnotizuojančių minčių srauto.
– Egle, turiu kai ką padaryti, – nedrąsiai pratarė nežiūrėdamas jai į akis. – Tikriausiai turėčiau tai atlikti vienas. Tik nesu tikras, ar sugebėsiu.
Eglė tylomis pažvelgė į jį klausiamu žvilgsniu.
– Ar galėtum kartu su manimi nuvažiuoti į Rokantiškių kapines?
Eglė linktelėjo netarusi nė žodžio.
Kasparas nežinojo, kur tiksliai buvo jos kapas. Bergždžiai bandė prisiminti Roko pasakotas nuorodas, kurių tuo metu pusiau nesiklausė, nes neleido sau pripažinti fakto, kad jo mylima moteris guli kažkur po žeme. Net ne moteris, o jos pelenai. Princas parodė, jog atėjo laikas atsisveikinti, ko iki šiol taip ir nebuvo padaręs. Gerą valandą abu klaidžiojo po kairįjį kapinių kraštą, kuriame turėtų būti antkapis su iškaltu Viktorijos vardu. Beveik praradę viltį, sužvarbę nuo vis labiau kylančio vėjo, jie ruošėsi nutraukti paieškas. Tačiau paėjėjusi labiau į dešinę, Eglė užtiko balto marmuro paminklą su šalia ištikimai sėdinčiu baltu nedideliu angelu. Šūktelėjusi pamojo Kasparui prieiti arčiau, o pati pasitraukė į šalį. Nenorėjo jam trukdyti tokią akimirką. Nuo šalčio kalendama dantimis iš tolo stebėjo Kasparą, iš pradžių stovintį, paskui atsitupiantį prie korėta sniego drobe uždengto kapo. Lėtai, tarsi glostydamas, jis perbraukė ranka paminklo paviršiuje esančias raides. Tada ilgai žiūrėjo į angelą, saugantį jos poilsio vietą.
– Žinau, kad tavęs čia nėra, – tyliai sukuždėjo. – Bet kol nepamačiau šios vietos, tol negalėjau iki galo visko suvokti. Amžinai gyvensi mano širdyje, Viktorija. Atsiprašau, kad neleidau tau išeiti. Įsivaizdavau, jog kalbi su manimi, kvieti mane, bet dabar suprantu, kad tai tebuvo mano fantazijos. Niekaip negalėjau tavęs paleisti. Buvau taip į tave įsikibęs, tu buvai mano gyvenimas. Savojo neturėjau. Bet dabar matau, kad vis tiek reikės jį gyventi, savo gyvenimą. Kiekvienas turime savo kelią ir niekas kitas juo nenueis, tik mes patys. Skrisk, būk laisva!
Kasparo skruostais sruvo ašaros. Iki pat šios akimirkos buvusios užšaldytos į ledą, jos pagaliau gavo leidimą atitirpti ir riedėjo vydamos viena kitą, atrasdamos kelią į laisvę ir išlaisvindamos jį patį iš liūdesio ir skausmo liūno. Dar kiek pastovėjęs jis apsižvalgė, paraudusiomis akimis ieškodamas Eglės. Merginos, kuri palydėjo jį į šią ne itin jaukią vietą ir padėjo jam galutinai susitaikyti su praeitimi. Praeities nepakeisi. Rytojau keliai nežinomi. Yra tik ši akimirka ir šią akimirką jis jautėsi dėkingas, kad yra ne vienas. Priėjęs apkabino Eglę per pečius ir jie protekine nubėgo prie taxi, kurį ji ką tik buvo iškvietusi.
– Nemoku apsakyti, koks esu tau dėkingas, – laikydamas už rankos ir žiūrėdamas tiesiai į akis tarė Kasparas. Sėdėdami ant galinės sėdynės jie buvo taip arti vienas kito. Eglė prisiglaudė prie jo peties, užsimerkė ir tik stipriau suspaudė jam ranką, kad nesuskystų ir nepabučiuotų. Rodės, kas čia tokio būtų vienas bučinys. Bet kažkokia nematoma jėga ją sulaikė. Jei tik norėtų, pabučiuotų pats. Tylėdami, paskendę kiekvienas savo apmąstymuose, jau visiškai sutemus jie grįžo namo. Kasparas visą vakarą buvo tylus. Mielai būtų ją apkabinęs, nes artumas sėdint susiglaudus automobilyje teikė malonų saugumo jausmą. Tačiau neišdrįso. Ji ką tik žiūrėjo į jį, raudantį prie buvusios merginos kapo. Kiekvienas su savo norais ir mintimis pasiliko kas sau, nors abu norėjo to paties.

Gruodžio 23 dieną, prieš pat Kūčias, Kasparas pasišovė padėti Betanijos savanoriams ir kartu dalinti kalėdinius dovanų krepšelius, kad šventės nors trumpam užeitų ir į vargstančiųjų namus. Pokštaudami ir slysčiodami ant vis storėjančio sniego kilimo, jie nuskubėjo link šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Prie Betanijos jau būriavosi įvairaus plauko žmonės. Senjorai, socialiai remtinos šeimos su atžalomis, vaikų namus palikę, ką tik pilnametystės sulaukę jaunuoliai, nerandantys vietos svetimame, beveik nepažįstamame pasaulyje, bedarbiai, benamiai, retai kada prasiblaivantys girtuokliai. Jau ryte buvo išsirikiavusi ilgiausia eilė, o prieš akis dar visa diena. Eglė ėmė baimintis, kad jų paruošto tūkstančio vienetų neužteks. Salės grindys mirgėjo nuo įvairiaspalvių dovanų krepšelių, pripildytų negendančiais produktais ir ant viršaus sudėtais skanėstais: šokoladais, mandarinais, virėjos Redos kartu su kitomis savanorėmis virtais džemais bei ilgai brandinto kalėdinio pyrago gabalėliais. Tarp daugybės žmonių Kasparo niekas nepastebėjo, o ir tikriausiai nebūtų pažinę. Jis spėjo apsilankyti kirpykloje, kur kirpėja smarkiai patrumpino jo ilgai nekirptus, keliose vietose į kaltūnus  susivėlusius plaukus. Dabar buvo susirišęs trumpą uodegytę ir po apsilankymo Akropolyje apsirengęs firminiais drabužiais. Trumpai kirpta barzdelė derėjo prie surištų tamsių plaukų. Nepaisant to, dar visai ką tik jis buvo vienas iš šios, išmaldos prašyti susirinkusios minios. Vienas iš šių nemylimų, niekam nereikalingų žmonių, netekusių vilties, namų, šeimos, pinigų, ne gyvenančių, o tiesiog egzistuojančių šiame pasaulyje. Gyvendamas su Viktorija jis jų nepastebėdavo. Jie būdavo tarsi nematomi. Bet atgamindamas praėjusio savo gyvenimo prisiminimus, suvokė, jog vis dėlto matydavo juos besišlaistančius gatvėje, stoviniuojančius prie parduotuvių, klūpančius prie bažnyčių, tik nekreipdavo jokio dėmesio. Vieni apsvaigę šlaistydavosi pakampėmis, kiti su atkišta ranka laukdavo, kad įmestum monetą. Jis niekada jiems nieko neduodavo. Galvodavo, jog patys kalti, kad nesugeba susitvarkyti gyvenimo. Po savo patyrimo ėmė galvoti šiek tiek kitaip. Ėmė žiūrėti į juos kitomis akimis. Nedvejodamas pilstė karštą arbatą ir dalino laukiantiems eilėje, nes netikėtai užklupęs šaltis rausvino skruostus ir žnaibė nosis. Vaikams liepdavo ištiesti ranką ir iš už ausies ištraukdavo euro ar dviejų monetą. Kol kas negalėjo per daug išlaidauti, nes pats buvo vos pradėjęs stovėti ant kojų, kurios bet kurią akimirką gali sulinkti, kaip ką tik gimusio veršiuko.

Po ilgos ir varginančios dienos Kasparas ir Eglė grįžo kaip reikiant nusivarę nuo kojų. O dar labiau išvargę psichologiškai. Ne taip lengva matyti tiek daug vargstančių žmonių. Kad ir kaip stengtumeisi sukurti jiems šventę, akimirkai džiugesiu nutviekstuose jų veiduose vis tiek gyvena nusivylimas ir liūdesys. Euforijos akimirka tokia trumpa ir trapi, nes po jos vėl tenka sugrįžti į kasdienybę, kurioje daugelį iš jų pasitinka nerimas, neviltis, tuštuma ir skurdas.
Tačiau Kasparas jautėsi pakylėtas. Jis turėjo kur sugrįžti. Eglės namuose buvo šilta ir jauku. Svetainėje spingsėjo šiaudiniais žaisliukais ir šiltos gelsvos spalvos lempelių girlianda padabinta nedidukė eglutė. Vos įžengusi pro duris, ji įjungė patefoną ir namus užliejo tylūs grigališkojo choralo garsai. Nė vienas iš jų nebūtų norėjęs murkdytis tradiciniuose linksmuose kalėdinių dainų labirintuose. Tyra tarsi žvaigždžių šviesa, ramybe užliejanti širdį grigališkojo choralo giesmė kūrė mistišką nuotaiką, kurios apsuptyje netrukus turės gimti Kalėdų kūdikėlis.
Vonios kambaryje Kasparas ruošė Eglei staigmeną, kai, sudrumsdamas palaimingą ramybę, šaižiai sučirškė durų skambutis. Nė vienas nelaukė svečių, tad Eglė pažvelgė pro durų akutę. Apšviestame koridoriuje nesimatė nieko daugiau, tik milžiniška raudonų rožių puokštė, užstojanti jas laikantį žmogų. Eglė dievino gėles, nors nepasakysi, kad dažnai jų gaudavo, neskaitant gimtadienių ar kokių nors kitų ypatingų progų. Išsišiepusi iki ausų ji atrakino duris ir plačiai jas atvėrė. Iš lėto atitraukdamas gėles nuo veido. Pasirodė vyriškis, kurio sukelto skausmo ji manėsi atsikračiusi visiems laikams. Šią akimirką tas skausmas ir pažeminimas sugrįžo visu smarkumu. Eglė stovėjo kaip įbesta ir negalėjo pratarti nė žodžio. Užtai jis be galo maloniu balsu ėmė jos atsiprašinėti už padarytą skriaudą. Sakėsi atnešęs raudonų rožių puokštę kaip atsiprašymo ženklą, nes negali taip ilgai tverti su slegiančia kalte. Kasdien galvoja apie ją ir savo nelemtą poelgį, sukėlusį jai tiek daug neigiamų emocijų. Atsipeikėjusi Eglė tepratarė:
– Sakai, neigiamų emocijų? Tu sugriovei mano gyvenimą, sutrypei pasitikėjimą. Mylėjau tave kaip tikrą tėvą, Robertai! Dieve mano, aš tave tiesiog dievinau! Buvai toks supratingas, teisingas, kantrus. Ir viskas akimirksniu pavirto pelenais!
– Prisiimu visą kaltę ir atsakomybę už savo veiksmus. Nuoširdžiai dėl to gailiuosi, Egle. Eglute, net neįsivaizduoji kaip gailiuosi! Bet negaliu pakeisti to, kas įvyko, tik pagaliau išdrįsau pažvelgti tau į akis ir atsiprašyti.
– Deja, bet nieko negaliu pakeisti ir aš. Atleisti? Vien dėl savęs pačios jau seniai nelaikau savyje neapykantos tau, nes ji tik žlugdė mane ir tempė į prarają. Bet užmiršti to neįmanoma. Ši dėmė persekios mane visą likusį gyvenimą ir tu tik priminsi man ją. Nenoriu tavęs matyti, Robertai. Keliauk savais keliais ir pasistenk daugiau niekada nekirsti manojo.
– Ačiū tau, Eglute, ačiū, –  iš tiesų susijaudinęs, kalbėjo vyras. – Dar kai ką tau turiu. Juk Kalėdos. Tikiuosi, priimsi…
Jis paėmė prie sienos pastatytą drobę, kurios Eglė iki šiol nebuvo pastebėjusi. Gavau iš vieno žymaus dailininko. Pamaniau, na, kad ji tokia panaši į tave, ši moteris paveiksle.
Tuo tarpu išgirdęs žmonių balsus ir baigęs skustis, iš vonios išėjo Kasparas. Visi trys sužiuro vienas į kitą, o tada šešios akys nukrypo į moters portretą. Eglė išsižiojo iš nuostabos, išvydusi iš jos nuosavo vonios kambario išėjusį nepažįstamą vyriškį, glotniu, švariai nuskustu veidu, kurį iškart pažino ir staiga prisiminė, kur buvo jį mačiusi, bet dar labiau nustebo paveiksle pamačiusi save. Kasparas spoksojo į Robertą, laikantį rankose praėjusią naktį nutapytą Eglės portretą, negalėdamas suprasti, kaip ir kodėl jis čia atsidūrė. Robertas žiūrėjo į juos abu buku žvilgsniu, supratęs, kokią nesąmonę ką tik iškrėtė. Pirmoji iš trijų atsitokėjo Eglė.
– Tai tu, vadinasi, esi Kasparas Betingis. Štai kur kažkada buvau tave mačiusi. Žymusis dailininkas, Roberto numylėtinis. Kaip galėjau taip ilgai nesusivokti? – pati savimi stebėjosi mergina ir tarsi sau murmėjo jautrumą praradusiu metaliniu balsu. – Įsibrovei į mano namus, pasinaudojai mano svetingumu ir neatsiklausęs mane nutapei. Bet to nebuvo gana. Pardavei paveikslą prievartautojui. Ką gi, sveikinu. Staigmena pavyko. O dabar abu galite nešdintis. Daugiau neturiu jums ką pasakyti.

– Egle, aš ne… juk aš nežinojau, kad tai jis! Neturėjau žalio supratimo, kad judu su Robertu… Atsiprašau, nereikėjo man tavęs piešti! Bet ranka pati vedė teptuką. Nes tu esi mano mintyse ir širdyje. Visada pasikliauju savo ranka, ji pati klajoja drobės paviršiumi, aš negaliu jai priešintis. Tik taip gimsta mano kūriniai. Aš tikras kvailys, nenorėjau parduoti šio paveikslo, bet man reikėjo pinigų, juk žinai.
Eglė nesiklausė. Nieko nenorėjo girdėti. Nekreipė dėmesio nei į vieną jos namų prieangyje stovintį vyrą. Nuėjusi į svetainę atsisėdo ant žydro, didelėmis spalvotomis gėlėmis išdailinto fotelio, stovinčio priešais Kalėdų eglutę ir paskendo jos skleidžiamoje šviesoje, apsuptoje švelniai tai aukštyn, tai žemyn banguojančios grigališkojo choralo melodijos.

Kiekvienas dėl savų priežasčių netverdami savo kailyje, abu vyrai išėjo į lauką. Kasparas vos susitvardė netrenkęs Robertui į jo išpuoselėtą marmūzę. Iš paskutiniųjų laikė suspaustus kumščius, nagus vos ne iki kraujo suleidęs į delnus.
– Tai tu, pasirodo, nepilnamečių tvirkintojas, didysis meno mylėtojau, –  iškošė pro sukąstus dantis. – Nedrįsk daugiau rodytis man akyse ir artintis prie Eglės, nes kitą kartą už savo veiksmus neatsakysiu.
– Tai tikras nesusipratimas, – bandė teisintis Robertas, pats suvokdamas, kad bet kokie jo žodžiai neturi reikšmės. Persibraukė ranka neklusnius plaukus ir pabrukęs uodegą, tarsi laukan išmestas šuo, nuėjo link savo automobilio. Užsirūkęs pastovėjo kurį laiką, žvelgdamas į didžiulius, kadaise jo paties pirkto buto langus. Riebiai nusispjovęs, stipriau nei įprastai užtrenkė Lexus‘o dureles ir nurūko siaura Rimšos gatvele, prieš išsukant į Grybo gatvę iš įsiūčio žviegdamas stabdžiais.

Kasparas nežinojo, ko griebtis. Puikiai suprato nuvylęs Eglę. Nenorėjo palikti jos vienos, bet negalėjo ir grįžti. Vėl tapo benamiu. Tik būti benamiu su tuščiomis kišenėmis kas kita, nei turėti jose šlamančių ir galėti susimokėti bent jau už viešbučio kambarį šiąnakt. Gatvėje miegoti jam nereikės. Bėda ta, kad kuo toliau, tuo labiau jis ėmė trokšti miegoti šalia Eglės. O dar geriau – kartu su ja. Beklaidžiodamas tamsiu, kur ne kur apšviestu, įvairiomis šviesų skulptūromis papuoštu Sapiegų parku, Kasparas krūptelėjo nuo tamsios žmogystos prisilietimo.
– Jolanta! Išgąsdinai mane! Ką čia veiki tokiu metu?
– To paties galėčiau paklausti ir tavęs, – klausimu į klausimą atsakė Geroji Samarietė. – Neįtikėtina, kaip greit pasikeitei. Sekiau tave. Susikukavai su gražiausia ir maloniausia Betanijos savanore. Ką ten, kur jau. Aš gi, matai, svaičiojau apie tave. Sakyčiau, netgi buvau įsimylėjusi. Bent jau turėjau dėl ko gyventi.
– Nekalbėk taip, tu ir be manęs turi dėl ko gyventi, – Kasparas nukreipė kalbą. – Vadinasi, tu paėmei neįgaliojo vežimėlį, paliktą prie Eglės namų?
– Paėmiau. Ir kvailiui aišku, kad tau jis nereikalingas. Prakaliau jį. Visai neblogai užsidirbau, – pasigyrė Jolanta.
– Esu tau be galo dėkingas už tai, kad visą tą laiką manimi rūpinaisi. Sakau nuoširdžiai. Ir norėčiau už tai atsidėkoti, tik kol kas neišmanau, kaip.
– Taip, kaip man reikia, neatsidėkosi. O kitaip nereikia.
– Galėčiau duoti tau pinigų ar padėti susirasti darbą, kai tik pats tvirčiau atsistosiu ant kojų.
– Tai pas mus nebegrįši? O aš, žinok, nenoriu niekur eiti. Ir dirbti nenoriu. Ir tavo pinigų man nereikia. Na, gal tik truputį. Juk Kalėdos. Geresnis kąsnelis, skanesnis gurkšnelis tikrai praverstų.

Supratęs užuominą, Kasparas išsitraukė iš kišenės šimtą eurų ir padavė moteriai. Puikiausiai žinojo, kam tie pinigai bus panaudoti, bet nieko negalėjo pakeisti. Jautėsi jai dėkingas ir iš visos širdies palinkėjo laimės. Kiekvienas laimę suranda savaip, kiekvienam laimė reiškia skirtingus dalykus. Palinkėję vienas kitam linksmų Kalėdų, jie atsisveikino ir Kasparas patraukė senamiesčio link. Naktį praleido neramiai miegodamas ir blaškydamasis, dažnai atsibusdamas ir neiškart suvokdamas esąs Tilto viešbutyje. Jam sapnavosi pilnas šikšnosparnių bunkeris, Eglės butas, kartu su Viktorija nuomotas jaukus lizdelis. Per vieną naktį pabuvojo daugelyje vietų, sapnavo daugybę veidų. Vienas veidas keitė kitą, Viktorija virto Egle, toji persimainė į Robertą, galiausiai į sapną įsiveržė Jolanta, pavirsdama į studijų draugą Roką. Visi jie kvietė jį. Rodėsi, kad neišturės ir persiplėš per pusę. Prabudęs Kasparas jautėsi esąs ne ten, kur norėtų būti ir nutarė padaryti viską, kad ten atsirastų.

Kūčių rytą Eglė nerado sau vietos. Sukiojo tarp pirštų Kasparui skirtą medinių karoliukų apyrankę ir meditavo, klausydamasi mylimo Stingo. Šiandien Kūčios, o ji vienui viena. Jei būtų turėjusi ūpo, būtų tikrai ką nors sugalvojusi, bet nieko nenorėjo matyti. Nieko, išskyrus Kasparą, kurį pati vakar išprašė lauk. Viską apgalvojusi ir apsvarsčiusi suprato, kad įvyko kvailas nesusipratimas. Ir vėlgi, jei ne Robertas, nieko panašaus nebūtų įvykę. Kada jis pats būtų prisipažinęs, kas toks yra iš tiesų? Ji iki vakar vakaro taip ir nežinojo jo pavardės, nei kad jis dailininkas, o juo labiau, kad būtent tas žymusis dailininkas. Portretas buvo puikus. Žiūrėjo į jį ir matė nuostabiai gražią moterį. Net sunku patikėti, kad tai iš tiesų ji. Bent jau jis matė ją tokią. Graži ji buvo žvelgiant jo akimis. Eglė atsistojo prie veidrodžio ir ėmė save apžiūrinėti.
– Aš tave myliu, – tyliai sukuždėjo savo atvaizdui.
– Aš tave myliu, – nusišypsojusi pakartojo garsiau.
– Aš tave myliu! – sušuko ir ėmė juoktis. – Taip, taip, taip, aš tave myliu! Tu graži, tu tobula! Aš tobula! Aš esu Dievo kūrinys, o Dievas nesukūrė nieko netobulo!
Netikėtai apimta euforijos Eglė puolė tvarkyti namus. Nuo visų paviršių nuvalė dulkes, išsiurbė ir išplovė grindis, pakeitė patalynę. Dainuodama kartu su Stingu seniai atmintinai išmoktas dainas, sukosi virtuvėje ir minkė mielinę tešlą. Negalėjo pakęsti parduotuvinių kūčiukų. Kepdavo juos kartu su močiute ir mama. Gyvenimas nestovi vietoje ir nuolat keičiasi. Šįkart iškeps juos pati viena. Internetas pilnas receptų, o kūčiukų receptas paprastas kaip du kart du. Ant rankos vis dar buvo užsisegusi Kasparui skirtą apyrankę. Rytas prabėgo neįtikėtinai greit. Apsitvarkiusi popiet ji nukurnėjo į Joanitus. Pusvalandį pabuvusi angelų apsuptyje ir galutinai atsigavusi po vakarykščio akibrokšto, pajutusi alkį pakilo iš medinio suolo. Bažnyčios tarpduryje išvydo Kasparą, rankose laikantį maišelį su geriausiais Vilniuje „Narushi” sušiais.
– Šiandien pasninkas, o aš nieko geriau nesugalvojau, – teisindamasis atkišo jai pilną sušių krepšį. – Buvau prie tavo durų, bet niekas neįleido. Nebuvau tikras, kad čia tave rasiu. Surizikavau.

Eglė šypsojosi nušviesta taip anksti besileidžiančios gruodžio saulės. Jos pragiedrėjusi nuotaika derėjo prie ką tik rausvai užsiliepsnojusio dangaus, apsiautusio sidabrinį banyčios kupolą. Širdis daužėsi it pašėlusi, nors nustebusi nebuvo. Nujautė, jog jis ateis. Ir tikėjosi. Ir laukė. Įsikibusi jam į parankę, iš laimės linkstančiais keliais ir iš lėto rimstančia širdimi, patraukė namų link.
Pavakarieniavę švariuose jaukiuose namuose abu prisiminė, kad taip ir neiškepė vakar planuotų imbierinių sausainių. Eglė su mielu noru perleido Kasparui virtuvės šefo pareigas. Tačiau net ir kalėdinė prijuostė jo neapsaugojo. Visas miltuotas nuo galvos iki kojų minkė, mėtė ir kočiojo tešlą, o Eglė spaudė iš jos širdelių formos sausainius.
Vos tik pašauti į orkaitę ir pradėję kepti, sausainiai ėmė skleisti saldų cinamono ir imbiero aromatą. Kasparas apkabino Eglę, atsistojęs už jos nugaros. Pasilenkęs priglaudė veidą prie jos garbanų ir šiltai kvėpavo į kaklą. Eglė stovėjo, uždėjusi ant jo rankų savo rankas, bijodama net krustelėti ir suardyti jųdviejų magišką ratą. Norėjo sustabdyti šią stebuklingą akimirką. Jautėsi tarsi feniksas, pakilęs iš pelenų, atgimęs ir pasiruošęs naujam gyvenimui. Kasparas palengva ją atsuko į save ir plaštakomis suėmė jos veidą, nykščiais glostydamas skruostus. Eglė žiūrėjo jam tiesiai į bedugnes tarsi vandenynas akis ir su jauduliu pasitiko artėjančias lūpas. Jis buvo neapsakomai švelnus. Jie skanavo vienas kitą su begaliniu pasimėgavimu, neslėpdami jaudinančio virpulio, vis labiau ir labiau įsiskverbiančio į kūnus ir mintis. Kasparas pakėlė Eglę ir nunešė į miegamąjį. Pamatęs išgąstingą jos žvilgsnį, iš lėto, neskubėdamas ėmė rengti jos drabužius. Vieną po kitos atsagstė palaidinės sagutes, o prasegtą sijoną švelniai paleido kristi ant grindų. Įgudusiais pirštais atsegė nėriniuotą liemenėlę. Užkišęs nykščius už kelnaičių, palengva nutraukė jas žemyn. Eglė stovėjo priešais jį visiškai nuoga. Kasparas paguldė ją ant lovos ir neliesdamas gėrėjosi liekna talija, tvirtomis blauzdomis, minkštomis šlaunimis ir riestu užpakaliuku, iškiliomis, kaip du persikai pūpsančiomis krūtimis, ant kurių švelniai krito banguojančios garbanos. Mergina buvo tobulo grožio įsikūnijimas. Kasparas bedugnėmis akimis gėrė jos jaunatvišką grožį.
– Ar galiu?
Be žodžių supratusi jo klausimą, Eglė linktelėjo. Jis paėmė lapą popieriaus ir pieštuką, brūkštelėjo keletą lengvų štrichų ir po kelių minučių tarė:
– Čia tau. Mano Kalėdų dovana.
Susidrovėjusi Eglė žvelgė į aktą, kurio herojė buvo ji pati. Niekada nebuvo pozavusi, o juo labiau nuoga. Tačiau visa širdimi jautė, kad šiam vyrui nori atsiduoti. Dar nežinojo, ar sugebės, bet troškimas nustelbė baimę ir įplieskė norą bent pabandyti. Kasparas buvo neapsakomai švelnus ir lėtas. Glostė ir bučiavo jos nuogą kūną. Užliūliuota dar nepatirtų jausmų bangos, Eglė atsipalaidavo ir nesipriešindama leido ją mylėti.
Kalėdų rytą juos pažadino Joanitų varpai. Skambūs ir galingi dūžiai skelbė gimimą. Tąnakt gimė ne tik kūdikis. Iš naujo gimė du žmonės, vienas kitame atradę šviesą ir ramybę. Nusiėmusi pačios suvertą medinių karoliukų apyrankę, Eglė užsegė ją Kasparui ant riešo. Jis pabučiavo abi jos rankas, lūpomis palietė akis, kaktą ir skruostus, su beužsidegančiu geismu įsisiurbė į drėgnas praviras lūpas, o rankos ėmė ieškoti visų beprotiškai gundančių apvalumų.
Kalėdų išvakarėse iškeptos imbierinės širdelės tysojo praviroje orkaitėje nepelnytai užmirštos ir, skleisdamos viliojantį aromatą, laukė geresnių laikų.