– Tai labai rimti kaltinimai. Dar daugiau, juos pateikė labai garbingi bei įtakingi asmenys.
Vilniaus burmistras šnarpštelėjo.
– Įvyko nesusipratimas, visi tai supranta. Tai jaunų žmonių kvailiojimai, ir tiek.
– Kaltintojai teigia kitaip.
Burmistras įkvėpė, stengdamasis susitvardyti.
– Galėjote apklausti atvykę pas mane į namus. Kalėjimas – ne vieta tokiai jaunai garbingai merginai kaip mano krikšto dukra.
– Su visa pagarba, pone burmistre, – kalėjimo viršininko balsas pasidarė kietesnis, anksčiau niekada tokiu nedrįsdavo kalbėti su tokį aukštą postą užimančiu asmeniu, kaip burmistras Aldas. – Supraskite, kad aš patiriu didelį spaudimą iš kaltinančiosios pusės. Negana to, gandai jau nutekėjo į visuomenę. Žmonės sujudo. Kartoju, tai labai rimti kaltinimai.
Visas kaltinimų rimtumas buvo tas, kad juos pateikė net dvi įtakingiausios grafų giminės. Margaretė prisivertė nustoti gniaužyti rankas ir stovėjo ramiai, nuolankiai nunėrusi galvą. Šį kartą jos krikšto tėvui ir mylimam globėjui nepavyks pasinaudoti savo svaria padėtimi mieste. Priešininkų politinė ir turtinė įtaka kur kas svaresnė.
Burmistras įkišo ranką į savo brangų odinį krepšį ir ištraukė storą kapšą su žvangančiomis monetomis. Padėjo jį ant stalo ir stumtelėjo link kalėjimo viršininko. Šis godžiai nužvelgė dovaną ir kostelėjo. Akivaizdu, kad burmistras pasiūlė dosnų užmokestį už pagalbą.
– Padėtis labai rimta, – kalėjimo viršininkas uždėjo ranką ant pinigų kapšo ir burmistras vos susilaikė lengviau neatsidusęs. – Kaltinimas raganavimu – ne juokai. Šiandien privalau Margaretę apklausti pagal visus protokolus.
Margaretei pašiurpo visas kūnas. Ji buvo girdėjusi apie tokias apklausas.
– Argi dabar nevyksta apklausa? – įtaigiai paklausė burmistras. – Juk klausinėjate ją, tiesa? Ir aš galiu būti liudytoju.
– To nepakaks, – papurtė galvą kalėjimo viršininkas. – Šito pastato sienos turi ausis ir akis, ir jeigu įtakingi asmenys sužinos apie protekcijas, mums visiems bus blogai.
Nori pasakyti, tau bus blogai, niūriai pagalvojo Margaretė. Akivaizdu, kad ji pati jau buvo iki ausų įklimpusi. Kas galėjo pagalvoti, kad vienas vienintelis šokis baigsis tokia katastrofa?
– Tačiau aš padarysiu, ką galiu, kad sugrąžinčiau jūsų krikšto dukrą sveiką ir gyvą, pone burmistre, – kalėjimo viršininkas pravėrė ant plataus, geležinėmis kniedėmis sutvirtinto diržo kabantį odinį krepšį ir įmetė ten pinigų kapšą. Šis dusliai dungstelėjo, monetos liūdnai suskimbčiojo. – Nesijaudinkite. Keliaukite namo, kai viskas bus baigta, aš jums pranešiu.
– Aš palauksiu Margaretės čia.
– Pone burmistre, būtų geriau…
– Palauksiu jos čia, – nukirto Margaretės globėjas. Jo balsas buvo kategoriškas, beveik grasinantis. – Esu tikras, kad neužtruksite. Juk visiškai aišku, kad mano krikšto dukra nekalta. Ji labai pamaldi mergina, nepraleidžia nė vienų sekmadieninių pamaldų.
– Kaip jums patogiau, pone burmistre, – nepatenkintas suburbėjo kalėjimo viršininkas, tačiau atvirai prieštarauti miesto vadovui nedrįso. – Panele Margarete, malonėkite eiti su manimi.
Margaretė pažvelgė į savo globėją lyg atsisveikindama. Jos žvilgsnis nebuvo maldaujantis, ji suprato, kad globėjas daro, ką gali, kad jai padėtų. Tačiau jos gniuždanti nuojauta sakė, kad viskas baigsis blogai. Šiandien buvo jos ramaus, patogaus gyvenimo pas mylintį globėją pabaiga. O gal tiesiog gyvenimo pabaiga. Merginai buvo devyniolika, ji labai norėjo gyventi. Tačiau mirtis nebuvo didžiausia jos baimė.
Kur kas labiau ji bijojo tardymo. Ir mirties bausmės lėtai sudegant ant laužo. O juk pasakoja, kad tuos laužus specialiai daro nedidelius, kad žmonės pasimėgautų kuo ilgesniu spektakliu ir kuo garsesniais aukų klyksmais.
Eidama paskui kresną pusamžio kalėjimo viršininko figūrą ji įnirtingai stengėsi nepasiduoti panikai. Tamsus siauras kalėjimo koridorius atsidavė drėgme ir pelėsiu, tačiau kur kas blogiau buvo į šias sienas įsigėrę kančios, aimanų, pykčio, agresijos ir prakeiksmų aidai.
Siauri slidūs nuo drėgmės laiptai vedė žemyn. Kalėjimo viršininkui jie buvo nė motais, matyt, priprato per daugelį metų šiame darbe, tačiau atsisukęs į merginą suburbėjo:
– Lipk atsargiai. Nenorėčiau, kad paslystum ir nusisuktum sprandą.
Tai ji jau nebe „panelė Margaretė“? Mergina suprato, kad tai blogas ženklas. Vis dėlto, pakluso ir lipo prisilaikydama už gličių sienų. Ji taip pat nenorėjo nusisukti sprando ant kvailų kalėjimo laiptų, nors ir žinojo, kad kalėjimo viršininko rūpestis nėra nesavanaudiškas. Ją kaltinančios grafų šeimos taip pat nebūtų patenkintos tokia baigtimi. Jiems reikėjo viešai pamokyti nekilmingą našlaitę, išdrįsusią pažvelgti į grafo sūnų.
Lipant žemyn pradėjo girdėtis garsai. Aimanos, keiksmai, riksmai, metalo žvangesys, medžio girgždėjimas. Jie priartėjo prie žemų medinių durų, už kurių protarpiais suklykdavo moteris. Kalėjimo viršininkas atidarė duris ir šį kartą praleido Margaretę pirmą.
– Eik į vidų.
Ji įėjo lyg medinėmis kojomis. Ji nemaldaus. Rėks klyks, tačiau šitiems šunsnukiams nesuteiks malonumo išgirsti maldavimus. Rankos drebėjo lyg pašėlusios ir ji stipriai sunėrė pirštus, kad bent kiek suvaldytų drebulį.
Patalpa buvo didelė, tamsi, apšviesta tik kelių storų žvakių ir ugniakuro viduryje. Netoli ugniakuro stovėjo platus medinis stalas, ant kurio gulėjo pririšta nuoga moteris. Tarp ugniakuro ir kankinimų stalo stovėjo kresnas vyras, pilkomis apsmukusiomis kelnėmis, drobiniais marškiniais, kurių atraitotos rankovės atidengė stambius dilbius. Ilgi juodi plaukai surišti į plonytę riebaluotą kasą, o plikas pakaušis blizgėjo nuo prakaito. Vyras buvo užsijuosęs plačią odinę prijuostę, dėmėtą nuo kraujo.
Budelis. Prie jo šalia ugniakuro buvo sumesti įvairūs geležiniai įrankiai.
Kitoje kankinimų stalo pusėje stovėjo vienuolis, liesas, prakaulaus veido, jo plonas lūpas buvo iškreipęs pasibjaurėjimas ir nuobodulys.
– Kas dar dalyvavo šabaše? – monotonišku balsu klausė vienuolis, lyg kartotų šį klausimą šimtąjį kartą.
– Velniai! Prisipažįstu. Viską prisipažįstu, – suriko moteris. Jos kūnas konvulsingai raitėsi, tampydamas virve surištas rankas ir kojas – Šėtonas.
– Šitą žinau, – piktai riktelėjo vienuolis. – Pavardes sakyk! Vardink raganas. Turėjo būti mažiausiai trylika.
– Nežinau! Maldauju, nežinau… aš viena buvau… ir velniai… viena… maldauju.
– Lupk dantis, – mostelėjo vienuolis budeliui. – Greičiau prisimins, neturiu visos dienos.
– Ne! – vėl pradėjo raudoti moteris.
Kalėjimo viršininkas nustūmė Margaretė arčiau ugniakuro ir vienuolis įbedė į juos piktą žvilgsnį.
– Ar nematot, kad dabar mes užsiėmę? Užrakink šitą mergšę, imsimės jos, kai baigsim su šita.
Prieš pakraupusias Margaretės akis budelis trumpais tačiau stipriais pirštais suėmė moters veidą, pražiodino ir įkišęs didžiules aprūdijusias reples išlupo vieną dantį. Moteris gargaliavo, pro lūpų kampučius ėmė tekėti kraujas.
Margaretė sužiaukčiojo.
– Čia ypatingas atvejis, – pasakė kalėjimo viršininkas, rodydamas į Margaretę.
Vienuolis be didelio susidomėjimo nužvelgė merginą.
– Kas čia tokio ypatingo? Jauna, dėlto galėsim imtis ypatingų priemonių. Bet tokių čia gan dažnai būna.
– Ji burmistro dukterėčia.
Dabar vienuolio žvilgsnis įdėmiau įsisiurbė Margaretei į veidą ir ji sudrebėjo lyg nuo šliužo prisilietimo.
– Girdėjau girdėjau. Grafus išdrįso apkerėti! Tikrai ypatingas atvejis. Gali imtis jos dabar pat.
– O aš sakau palaukime rytdienos, – įtaigiai pasakė kalėjimo viršininkas ir vienuolis nustebęs išplėtė akis.
– Rytdienos? Ką tu kalbi? Su tokiais kaltinimais reikia viską padaryti greitai. Kad niekas nesupyktų.
– Burmistras užtarė ją.
– Burmistro žodis čia nieko nereiškia. Gal ji jį taip pat užkerėjo? O gal ir pats burmistras turėtų ką pasakyti apklaustas, visokių gandų esu girdėjęs.
– O aš sakau, palaukime rytdienos, – reikšmingai ištarė kalėjimo viršininkas, įkišo ranką į savo krepšį ir ištraukė kelias monetas. Priėjęs įkišo į plataus vienuoliško rūbo kišenę ir įmetė jas.
– Grafienė sumokės daugiau negu tavo keli variokai, – suburbėjo vienuolis, bet monetų neišėme.
– Sumokės, sumokės, – pritarė kalėjimo viršininkas. – Burmistras šiandien, grafienė Čartoriskienė rytoj. Būkim protingi.
– Grafienei tai nepatiks. – tačiau pačiam vienuoliui akivaizdžiai patiko mintis paimti užmokestį ir iš vienos, ir iš kitos pusės.
– Viena diena nieko nepakeis, mergšė vis tiek jau pasmerkta. Gal burmistras ant mūsų taip neširs, jei duosim dieną atsisveikinti.
– Turiu vis tiek apklausti, nes jei iki grafienės prieis gandai, kad nesilaikiau protokolo, bus blogai, – vienuolis subarškino monetomis, nepatenkintas, kad jų mažai. Kalėjimo viršininkas įdėjo dar kelias monetas.
– Ei, – suniurzgė budelis, su susidomėjimu ir goduliu stebintis pokalbį. Kalėjimo viršininkas atsidusęs padavė ir jam pora monetų.
– Nusirenk, – įsakė vienuolis Margaretei. – Turiu bent apžiūrėti dėl šėtono žymių. Ko stypsai?! Renkis, nes tuoj budelis padės.
Budeliui tokia mintis aiškiai patiko ir jis žengė artyn.
– Aš pati! – riktelėjo Margaretė ir pradėjo paskubom sagstytis suknelę.
Budelis žengė dar arčiau.
– Rytoj, Barnabai, – sustabdė ji vienuolis. Budelis nepatenkintas sustojo, tačiau godžiai stebėjo, kaip mergina nusitraukia suknelę ir lieka su apatiniais marškiniais. Vienuolis nekantriai mostelėjo. – Viską! Neturiu visos dienos.
Kai Margaretė liko visai nuoga, tik prispaudusi drabužius prie krūtinės, vienuolis priėjo artyn. Šiurkščiai ištraukė drabužius ir numetė ant žemės. Trys vyrai prikišę veidus apžiūrėjo kiekvieną jos baltos odos lopinėlį, čiupinėjo ir mankė. Praskėtė kojas, kad geriau matytų vidines šlaunų dalis. Sukandusi dantis ji stengėsi neišleisti nė garselio. Iki šiol rengiantis ar maudantis stengdavosi, kad net tarnaitės jos nuogos nematytų.
Vienuolis apsuko ją nugara į židinį, kad geriau matytųsi, net praskleidė sėdmenis. Margaretė šūktelėjo, o budelis patenkintas sukikeno.
– Oda balta, nei randų, nei didesnių apgamų, – po nosimi sumurmėjo vienuolis. Jo balsas buvo nepatenkintas. Margaretė nesuprato, manė, jog tai turėtų būti gerai, jog nėra ypatingų ženklų. – Normaliai taip nebūna, tikrai velnio ženklas. Pažymėk ją.
Budelis subarškino savo geležiniais įrankiais, pažarstė žarijas. Išsigandusi Margaretė atsisuko pažiūrėti, tačiau ją vėl šiurkščiai užsuko.
– Stovėk ramiai! – riktelėjo vienuolis ir atsistojo priešais merginą.
– Gal nereikia, burmistras… – pradėjo kalėjimo viršininkas.
Jo žodžius nutraukė Margaretės klyksmas. Tvirtai laikant vienuoliui, budelis jai prie kairės mentės priglaudė įkaitintą geležį.
——
– Sakiau, kad parvesiu gyvą ir sveiką, – žvaliai ištarė kalėjimo viršininkas, stumtelėjęs Margaretę į savo darbo kambarį, kuriame laukė burmistras. – Galite eiti.
Burmistras skvarbiai nužvelgė dukterėčią ir niūriai ištarė.
– Eime, krikšto dukra.
Norėdamas praleisti ją į priekį, uždėjo ranką ant nugaros ir ji skausmingai aiktelėjo.
Burmistras nieko nesakė. Skubiu žingsniu išsivedė dukterėčią iš kalėjimo ir įsėdo į laukiančią karietą. Abu ilgai tylėjo, paskendę savo mintyse. Jau artėjant prie namų pamatė, kad gatvėje būriuojasi žmonės ir visi traukia link… burmistro namų.
Kartkartėmis pasigirsdavo riksmas:
– Nužudyt raganą! Ant laužo!
Kažkas paskleidė žinią mieste. Burmistras buvo įsitikinęs, kad įtakingoji grafienė užsiundė šią minią ant Margaretės.
Ignoruodama šūksnius Margaretė prabilo:
– Ar gali pakviesti tėvą Morkų, dėde? Noriu su juo pasikalbėti.
– Žinoma, Margarete, žinoma, – išsiblaškiusiu balsu atsakė burmistras.
Grįžęs namo jis pasiuntė atvesti dukterėčios prašytą kunigą, o pats pasikvietė kitą svečią.
Svečias prisistatė netrukus. Aukštas vyras juodais išsitaršiusiais plaukais, juoda barzda. Akys buvo keistokos rusvos, beveik oranžinės spalvos. Juodi drabužiai nepaslėpė plačių pečių, raumeningo kūno. Prie diržo kabojo neilgas kalavijas. Daugelis jį palaikydavo pavojingu nusikaltėliu ir stengdavosi trauktis jam iš kelio, tačiau burmistras su juo jau seniai turėjo bendrų reikalų.
– Kvietei mane, burmistre? – paklausė atvykėlis pusiau pašaipiu, pusiau grasinančiu tonu.
– Taip, Kovenai, – atrodė, kad burmistras svarsto savo tolesnius žodžius. – Kviečiau. Turiu tau užduotį.
Atvykėlis vyptelėjo.
– Laukiu nesulaukiu.
– Noriu, kad tu vestum mano dukterėčią.
Koveno antakiai šoko aukštyn.
– Vesčiau? – pasitikslino, lyg abejotų, ar gerai išgirdo.
Burmistras niūriai linktelėjo.
– Ar galiu pasidomėti… – Kovenas mąsliai susiraukė, mėgindamas išspręsti galvosūkį. – Ar ji nėščia?
– Ar galvoji, kad dėl tokio menkniekio, kaip nėštumas, prašyčiau, kad būtent tu ją vestum? – piktai atkirto burmistras.
– Būtent aš, a? – Kovenas pritilo ir iš lauko atsklido padriki šūksniai: „Nugalabyti raganą!“. Koveno veidas nušvito: – Tavo dukterėčia ir yra ta ragana! – Burmistras nežymiai nulenkė galvą, patvirtindamas. – Manai, kad iš manęs ir tavo raganos išeis gera pora? – pašaipiai paklausė.
– Nevadink jos taip! – supyko burmistras. – Margaretė – mano mylima dukterėčia, sesers dukra. Užauginau ją nuo penkerių. Viską dėl jos padaryčiau. Mūsų namai apgulti, pats matei. Jei nepavyks jos išgabenti, ją nukankins, Kovenai. Nukankins baisiausiais būdais. Jau geriau pats ją nužudysiu. Tu esi mano paskutinė viltis. Jei kam ir pavyktų ją išgelbėti, tai tau.
– Aš galiu ją saugiai išvežti. Mums nebūtina susituokti.
– Būtina, – burmistras atrodė nepalenkiamas. – Margaretė sakė, kad jaučia mirtį. Jos nuojauta visada pasitvirtina. Aš taip pat tikiu, kad šiuos namus aplankys mirtis. Mano dukterėčiai grės pavojus ir toli nuo čia. Noriu būti tikras, kad ja rūpinsiesi.
– Tai visgi ji yra ragana, – Kovenas kilstelėjo antakį.
Burmistras atsiduso.
– Jos mama, mano jaunylė sesuo, buvo žolininkė. Mokėjo gydyti. Bažnyčia į tai kreivai žiūrėjo.
– Ir mes abu žinom, ką sugeba jos dėdė.
Burmistras gūžtelėjo pečiais ir pasukiojo platų juodo sidabro žiedą ant savo piršto.
– Jeigu ją vesi, aš atiduosiu jai žiedą.
– Ką Margaretė mano apie šias vedybas?
– Ji dar nežino.
– Ir nenutuokia, kas aš toks?
– Ji nėra apie tave girdėjusi, – patvirtino burmistras.
– Ne ji viena yra tokioje nežinioje, – mąsliai ištarė Kovenas. – Pastaraisiais metais mudu turėjome daug bendrų reikalų, Aldai. Kaip yra, kad nesu matęs tavo dukterėčios? Neprisimenu nė karto, kai būtum ją prie manęs paminėjęs. O sakai, kad ji tau kaip dukra.
Aldas pažvelgė tiesiai Kovenui į akis.
– Nenorėjau, kad apie ją žinotum.
– Tačiau dabar nori, kad vesčiau?
– Geriau tai, nei mirtis.
– Įdomu, ar Margaretė tau pritartų, jei žinotų viską?
– Ji nežino, kaip atrodo tie kankinimai. Matė tik mažą dalelę. Aš žinau… – Aldas susigriebė už galvos, lyg kažkada matyti vaizdai plėšytų ją iš vidaus. – Jie ne tik nužudys ją. Padarys tai labai lėtai. Valandų valandas, dienas. Išniekins, naudosis vienas per kitą…
– Tu esi burmistras, vienas įtakingiausių žmonių mieste. Kaip tavo dukterėčia papuolė į tokią padėtį?
– Man reikia išgerti, – Aldas mostelėjo svečiui sekti, nors, atrodė, kad Kovenas kuo puikiausiai žino, kur padėti gėrimai šiuose namuose. Kai abu įėjo į burmistro darbo kambarį, Kovenas tyliai uždarė duris, o Aldas nuėjo prie staliuko, ant kurio buvo sudėti brangūs, iš užsienio atgabenti buteliai, daugiausia – dovanos nuo paslaugų trokštančių miestelėnų. Tų pačių miestelėnų, kurie dabar būriavosi aplink jo namus su deglais ir kraujo troškimu akyse.
Burmistras įsipylė sau dosnų stiklą, šliūkštelėjo negailėdamas ir svečiui rinktinio viskio. Kai abu nurijo po deginantį gurkšnį, šeimininkas stipriai sugniaužė stiklą rankoje.
– Laikas senka, papasakosiu trumpai. Grafas Čartoriskis kėlė sūnaus sužadėtuvių puotą. Sąjunga visapusiškai naudinga abiems giminėms, politiniu, turtiniu požiūriu. Susirinko šimtai garsiausių žmonių, suvažiavo iš visos Europos. Po puotos būsimasis jaunikis tėvams pareiškė apsigalvojęs. Jis, matai, pamilo Margaretę ir neįsivaizduoja vedybų su niekuo kitu, – burmistras riebiai nusikeikė ir spyrė į kėdę. Ši apsivertė ir nulėkė į kambario kambą. – Sušiktas pienburnis tai pareiškė po vieno vienintelio šokio.
– Ar Margaretė taip pat susižavėjo jaunuoju grafaičiu?
– Ji sako, kad jie tiesiog pašoko. Persimetė keliom nereikšmingom frazėm, kaip priimta. Atstumtos sužadėtinės motina ir paskleidė šitą gandą, kad Margaretė apkerėjo grafaitį. Čartoriskiai tuojau pat iškėlė tokius kaltinimus. Sako, kad jų sūnus apsėstas nuo tos puotos. Visi tik ir kalba, kad Margaretės motina buvo ragana. O dar ta jų išvaizda, mano velionės sesers ir mano dukterėčios, reikalo tikrai nepalengvina. Margaretė kaip iš akies lupta mano sesuo. Todėl man buvo taip lengva ją auginti.
Kovenas nužvelgė burmistrą nauju žvilgsniu, bandydamas įsivaizduoti jo seserį. Vidutinio ūgio plikas penkiasdešimtmetis suvargusiu paburkusiu veidu. Burmistras gyveno audringą gyvenimą, malonumus sėmė glėbiais – mėgo sotų valgį, gerą viskį, lengvabūdžių moterų kompaniją. Visa tai atsispindėjo jo išvaizdoje. Įdomu, kaip atrodo dukterėčia, jei visi kaip vienas mano, kad ji ragana?
Nors Margaretės išvaizda Kovenui nerūpėjo. Jam buvo svarbu tai, kad ji turės žiedą, o jam bus kur kas paprasčiau gyventi, kai tą papuošalą turės jauna naivi mergina, o ne užkietėjęs niekšas Aldas.
Dūžtančio stiklo tarškesys privertė abu akimirkai sustingti ir įsiklausyti. Kažkas iš minios išdaužė vieną iš burmistro namo langų. Vyrų žvilgsniai susidūrė.
– Miestelėnai nekantrauja patekti į vestuvių puotą, – tarstelėjo Kovenas, jau eidamas prie durų. – Paskubėkim, nes svečiai sugužės greičiau, nei planavom. Vesk mane pas mano nuotaką.
Sparčiais žingsniais vyrai patraukė link namuose esančios koplyčios.
– Kur Margaretė? – riktelėjo burmistras persigandusiai tarnaitei.
– Koplyčioje su tėvu Morkumi. Man atrodo, kad panelė Margaretė eina išpažinties, – beveik pakuždomis užbaigė moteris ir gailiai kuktelėjo. Visi šeimynykščiai mylėjo Margaretę, jauną merginą, kuri su visais stengėsi elgtis maloniai. Ją saugojo ir globojo, suvokdami, kad mergina turi tik nedidelį laiko tarpsnį savo gyvenime, kai gali būti naivi ir tikėti pasaulio teisingumu ir grožiu. Visi galvojo, kad santuoka po truputį išsklaidys jaunatviškas iliuzijas. Niekas nesitikėjo, kad žmonių žiaurumas užklups taip staiga ir tragiškai.
——–
Margaretė sėdėjo koplytėlėje ant suolelio priešais nedidelį altorių. Neverkė, tačiau buvo siaubingai išbalusi, nervingai gniaužė ant suspaustų kelių sunertus pirštus. Šalia sėdėjo tėvas Morkus, senas šeimos draugas ir nuolatinis svečias burmistro namuose ir kaip įmanydamas guodė merginą.
Kai koplyčios durys su trenksmu atsidarė, Margaretė krūptelėjo ir pašoko nuo suolelio. Išplėstomis lyg lėkštelės akimis žiūrėjo į įeinančius. Pamačiusi Koveną, prispaudė rankas prie krūtinės.
– Jau? – beveik be garso sukuždėjo.
Aukštas, plačiapetis, juodai apsirengęs vyras rūsčiu veidu jai atrodė įsikūnijęs jos budelis. Savo jautriais pojūčiais iš karto suprato, kad tai be galo pavojingas žmogus. Jam svetimi šiltesni jausmai. Lyg pikto pranašas jis stūksojo už jos dėdės, būdamas visa galva už jį aukštesnis.
– Margarete, dukrele, susipažink, tai senas mano… bičiulis Kovenas Astikas. Jis tau padės.
– Tikrai? – Margaretė netikėdama žiūrėjo į atvykėlį, kurio veidas nerodė jokių jausmų; rūpestis, draugiškumas, atjauta atrodė visiškai nepažįstami Kovenui. Tik pilkos vyro akys skrodė ją lyg durklai. Beveik fiziškai jaučiami durklai. Ar dėdė sakė, kad čia jo bičiulis? Tai kodėl ji nėra mačiusi šio bičiulio? Jau greičiau koks samdytas galvažudys (ji gerai žinojo, kad dėdė dažnokai naudojasi tokių žmonių paslaugomis), kuriam dėdė sumokėjo, kad jai padėtų. Po daugelio valandų Margaretė pajuto nedrąsią viltį.
– Taip, Margarete, tu tik turi už jo ištekėti.
– Ką?! – ji spygtelėjo taip, kaip niekada anksčiau nedrįsdavo.
– Reikia paskubėti, – burmistras priėjo prie merginos ir abiem delnais suėmė jos veidą. – Minia nerimsta. Tėvas Morkus judu sutuoks.
– Bet, dėde! – pirmą kartą po kaltinimų pareiškimo Margaretės akys paraudo nuo ašarų. – Gal ponas Astikas gali mane tiesiog išgabenti? O kai viskas nurims, galėsiu grįžti.
– Nebijok, Margo, – Koveno balsas buvo žemas ir girgždantis ir ji vėl krūptelėjo. – Aš tavęs nesuėsiu.
Dar garsesnis stiklų tarškėjimas, dabar dužo kelių, netoliese esančių kambarių langai. Beveik vienu metu visi esantys koplyčioje pajuto dūmų kvapą.
– Margarete! – burmistro balsas nuskambėjo piktai, tačiau mergina žinojo, kad tai – iš nerimo ir baimės. Dėl jos. Tada jis prisivertė atsipalaiduoti ir sušvelnino balsą. – Prašau, dukrele. Privalai už jo ištekėti. Jis tavimi pasirūpins. Aš jau negaliu tavęs apsaugoti.
Dūmų kvapas aštrėjo. Mes visi sudegsime, beveik ramiai šmėstelėjo Margaretei. Visiškai nesvarbu, ką aš dabar darysiu, šią naktį mes visi mirsime. Ir dėdė žus tik per mane. Galiu bent jau išpildyti paskutinį dėdės norą. Tačiau ji negalėjo nepaklausti:
– Pone Astikai, juk jūs galite išsigelbėti. Tie žmonės nieko jums nedarys.
– Galiu tave išgelbėti, Margo, – pakartojo vyras. – Jeigu tik ne per ilgai galvosi.
– Margarete, prašau, – dabar dėdės balsas buvo maldaujantis.
Viskas vyksta per greitai. Mintys skriejo, buvo sunku susikaupti. Ką daryti? Margaretė pažvelgė į tėvą Morkų. Pasitikėjo juo. Kunigas nežymiai linktelėjo.
Dar vieno dūžtančio lango garsas.
– Sutinku!
Vyrai matė, kad Margaretė sutrikusi, akys lakstė nuo vieno prie kito, greičiausiai pati nejautė, kad krūpčioja nuo iš gatvės sklindančių riksmų. „Ant laužo raganą!” „Visus išskerst!”
Lyg seniai surepetavę, visi sustojo prie altoriaus. Tėvas Morkus nugara į altorių, Kovenas priešais jį. Burmistras paėmė dukterėčią už pečių ir beveik nustūmė šalia Koveno. Ceremonija truko porą minučių, peršokant tiesiai prie esmės.
– Ar tu, Kovenai Astikai, sutinki imti į žmonas Margaretę, gerbti ir saugoti ją laimėje ir varguose ?
– Ar tu, Margarete, sutinki tekėti už Koveno, gerbti ir paklusti jam laimėje ir varguose?
Margaretė nesiklausė, ką kunigas sako. Kai atėjo laikas ir pamatė klausiamą švento tėvo žvilgsnį, atsakė “sutinku”. Nustebo, kai dėdė nusitraukė nuo piršto juodo sidabro žiedą, su kuriuo niekada nesiskirdavo ir padavė Kovenui. Šis mąsliai pasukiojo žiedą, tada užmovė Margaretei ant piršto. Tai buvo vyrui pritaikytas žiedas, gerokai per didelis liaunam Margaretės pirštui, tačiau užmautas iki galo žiedas staiga prigludo taip, kad mergina suabejojo, ar galės jį nusiimti. Dūmų kvapas stiprėjo ir žiedas po akimirkos buvo pamirštas.
Pamačiusi, kaip Kovenas lenkia prie jos galvą, Margaretė sutriko. Oi, tai “gali pabučiuoti nuotaką“ dalis. Ji skubiai atsuko raustelėjusį iš nesmagumo skruostą.
Niekas dėl to nepriekaištavo. Kovenas paskubom pakštelėjo į skruostą ir ceremonija buvo baigta.
– Paskubėkim, – tarstelėjo Kovenas. Apkabino Margaretę per juosmenį ir beveik tekinom pasileido kambariais link išėjimo. Burmistras ir tėvas Morkus sekė jiems iš paskos.
– Žmonės neišleis karietos, – nelaiminga ir uždususi ištarė Margaretė.
– Mes nevažiuosim karieta.
Daugiau Kovenas nieko neaiškino. Jie išėjo į burmistro namų nedidelį vidinį kiemelį, kur pririštas laukė didžiulis juodas žirgas. Kovenas nuo balno nusitraukė užmestą storą apsiaustą, apsigaubė juo ir užsėdo ant juodžio. Margaretė išplėtė akis, kai vyras ištiesė jai ranką, norėdamas padėti užlipti aukštyn. Ar jis tikisi, kad jiedu lyg niekur nieko prajos pro žudikiškai nusiteikusią minią?
– Jie nužudys mus abu, – purtė galvą Margaretė. Burmistras atsuko ją į save.
– Pasitikėk Kovenu, Margarete. Jis tave apsaugos. Kaip norėčiau turėti daugiau laiko, paaiškinti tau viską. Tačiau yra kaip yra. Atmink viena, tu buvai ir esi brangiausia, ką esu gyvenime turėjęs.
Margaretės akys paplūdo ašaromis.
– Dėde, – ji norėjo pasakyti, kokia dėkinga yra už tai, kad jis jai suteikė namus, augino kaip savo dukrą, lepino ir globojo, tačiau gumulas gerklėje neleido ištarti nė garso. Tačiau burmistras suprato be žodžių.
– Jei nori man atsidėkoti, daryk viską, kad išgyventum. Dar daugiau, daryk viską, kad būtum laiminga. Tai įsakymas.
Margaretė nusišypsojo ir burmistras akimirkai paskandino ją savo glėbyje. Ir tuojau pat atitraukė ir atsuko į Koveną.
– Dėk dešinę koją ant mano kojos ir duok man rankas, – įsakė Kovenas ir Margaretė sutriko. Jei ji dės dešinę koją, tai užlips veidu į… – Greičiau! – jau piktai riktelėjo jos naujasis sutuoktinis.
Ji pakluso ir po akimirkos sėdėjo ant žirgo veidu į Koveną. Aiktelėjo, kai šis abiem rankom sugriebė jos šlaunis, kilstelėjo ir stipriai prie savęs prispaudė. Margaretės keliai atsidūrė jam po pažastimis, o pėdos susikryžiavo vyrui už nugaros, ilgas sijonas užsiraitojo iki šlaunų.
– Apsikabink mane rankomis kaip galima stipriau, – Kovenas nepaisė silpnos aimanos, kuri atsklido iš Margaretės lūpų, kai ši pajuto, jog jų intymiosios vietos prisispaudė viena prie kitos. – Ir, kad ir kas būtų, nepaleisk. Būk prisiplojusi prie manęs kaip blynas, galvą laikyk prie mano krūtinės.
Margaretė sukabino rankas Kovenui už nugaros po apsiaustu. Kovenas plačiau apsiautė juos abu stora apsiausto medžiaga, visiškai paslėpdamas merginą. Ją apgaubė tamsa ir šiluma. Pro storą apsiaustą dar išgirdo, kaip dėdė pusiau maldaujančiu, pusiau įsakmiu balsu prisako Kovenui rūpintis ja ir būti su ja geram.
Ir žirgas pradėjo žingsniuoti. Mintys sukosi Margaretės galvoje kaip viesulas. Nejaugi Kovenas ir jos dėdė tikisi, kad niekas nepastebės dar vieno žmogaus po raitelio apsiaustu? Prieš penkiolika minučių ji sėdėjo su kunigu ir ruošėsi mirčiai. Priėjo išpažinties, išklausė raminančius ir teikiančius stiprybės tėvo Morkaus žodžius. „Jei įvyks blogiausia, žinok, kad nė vieną akimirką nebūsi viena. Dievas yra tavo sieloje, o tavo motina bus šalia, lauks ir pasitiks tave lemtingąją akimirką. Būk stipri, dukra. Tačiau, – tėvas Morkus suėmė jos ranką savo delnais. – Jeigu nepavyks būti stipriai, žinok, kad viskas gerai. Galiausiai, viskas bus gerai“
– Jei kažkas bus blogai, stuktelėk kumščiu tris kartus man į šoną. Bet kol kas geriau nė nekrustelėk, – pusbalsiu įsakė Kovenas.
Lyg ji pati nesuprastų. Girdėjo, kad jie įjoja tiesiai į minią. Laukė, kada kas nors suriks, kad vyras ant žirgo gabena raganą. Žmonių balsai girdėjosi visai čia pat. Pikti keiksmai, grasinimai mirtimi burmistrui ir jo globotinei.
– Pirmyn į namą! Pakart burmistrą! Ant laužo raganą! – suriko kažkas visai netoliese, per žingsnį nuo Margaretės ir Koveno ir ji sukrūpčiojo. Iš riksmų suprato, kad minia pasigavo raginimą ir plūstelėjo į namą.
Kas bus su jos dėde? Jam gresia pavojus! Ji įsitempė, beveik pasiruošusi šokti nuo žirgo ir bėgti pas dėdę. Kovenas tikriausiai pajuto, nes stipriau prispaudė alkūnes, taip įkalindamas ją glėbyje.
Žirgas lygiai ramiai žingsniavo pirmyn pro minią, kurioje miestelėnai aplink pavirto kraujo trokštančiais žvėrimis, tačiau kažkodėl prasiskirdavo priešais didžiulį juodą žirgą ir jo niūrų raitelį. Tikriausiai žmonės, kaip ir Margaretė, juto, kad šis vyras kur kas pavojingesnis, nei galima įsivaizduoti. Todėl niekas nedrįso į jį įsispoksoti, visi kuo greičiau suko akis šalin.
Jos sutuoktinis. Ji apsivijusi rankomis ir kojomis vyrą, kurio prieš pusvalandį net nepažinojo. Ir šis nepažįstamasis yra vienintelis jos šansas išsigelbėti.
Margeretė virpėjo iš įtampos ir jai buvo gėda ir nesmagu, kad jos gelbėtojas jaučia nevalingai drebantį kūną. Tačiau laikas ėjo, jie judėjo pirmyn, niekas jų neužpuolė. Pamažu minios riksmai tolo.
Ar jiems pavyko?
– Pakorė! – suriko kažkas netoliese ir ji vėl krūptelėjo. – Pakorė burmistrą. Ieško raganos…
Margaretė taip stipriai apkabino Koveną, jog įtarė, kad jam gali skaudėti šonus. Tačiau jis nieko nesakė ir nedarė. Po kiek laiko merginos rankos truputį atsipalaidavo. Ji dar žemiau nunėrė galvą ir gaubiama vyro kūno šilumos ir jo kvapo, tylutėliai pravirko. Pirmą kartą nuo viso šio siaubo pradžios leido sau iš širdies išverkti siaubą, nerimą ir sielvartą.
—-
– Išjojom iš miesto, kelias tuščias, – Kovenas truputį praskleidė apsiaustą. Pakėlusi galvą nuo jo krūtinės Margaretė pradėjo markstytis nuo šviesos.
– Atsisėsiu tiesiai, – ji įsirėmė į vyrą, ketindama atsitraukti, tačiau stipri ranka ant nugaros ją sulaikė.
– Pavojus toli gražu nepraėjo. Šią akimirką žmonių nėra, todėl leidžiu tau įkvėpti oro.
– Mano dėdė! Ar tikrai jie… – net nedrįso to ištarti, užspaudė gerklę. Maldauju, pasakyk, kad ne. Maldauju…
Tačiau Kovenas buvo niūrus ir nepuolė guosti.
– Gali būti. Bet aš nemačiau. Kai grįšim namo, nusiųsiu ką nors, kad patikrintų.
Ji nutilo. Prisibijojo nepažįstamojo, tai, kad jis buvo ir jos sutuoktinis, gąsdino dar labiau. Tai reiškė, kad ji visiškai priklauso nuo jo malonės. Ir ne tik šiuo gelbėjimo etapu, bet ir toliau. Kol mirtis juos išskirs. Jai reikia išsiaiškinti, kas toks šis vyras. Ir kuo greičiau.
– Kodėl sutikote mane gelbėti?
– Esi mano žmona, – puse lūpų vyptelėjo Kovenas. – Sakyk man „tu“ ir vadink vardu.
– Galėjai atsisakyti. Tai buvo… yra labai rizikinga.
– Mudu su tavo dėde esame darę daug rizikingų dalykų.
– Kodėl būtinai reikėjo mus sutuokti?
– Tam, kad išgelbėjęs nenumesčiau tavęs bet kur. Gal jis įtarė, kad negalės tavimi pasirūpinti.
– Aš esu suaugusi moteris. Galiu savimi pasirūpinti.
– Ką darytum? – jo klausimas nuskambėjo ramiai, be emocijų. – Sakykim, paleidžiu tave dabar pat. Kur eitum?
Ji susimąstė. Į jokius padorius namus nepriimtų tarnauti atėjūnės iš gatvės. Giminių, bent tokių, su kuriais bendrautų, ji neturėjo. Pas dėdės pažįstamus eiti negalėtų, didelė tikimybė, kad ją vėl priduotų inkvizitoriams.
– Eičiau pas ūkininkus. Jiems visada reikia darbo rankų. Nusisamdyčiau kad ir už maistą ir pastogę.
– Ar būtum pasiruošusi gultis į lovą su tuo ūkininku už duonos kąsnį?
Kovenas nesišaipė, negąsdino, neteisė. Jis tiesiog pasakė, kad iš jos būtų to tikimasi. Tačiau ji vis tiek pasipiktino. Kaip jis drįsta baksnoti į jos bejėgystę.
– O dabar turiu būti pasiruošusi gultis su tavimi už tą patį duonos kąsnį? – aštriai paklausė.
– Tikrai taip.
– O jeigu aš nenoriu?
– Dabar jau pradedu jausti, kad turiu žmoną, – suburbėjo Kovenas.
– Jeigu aš nenoriu? – perklausė Margaretė, pusiau tikėdama, kad dabar jis ją tikrai numes nuo žirgo ir lieps toliau manytis pačiai.
– Toks buvo sandoris. Todėl tave vedžiau. Aš rizikuoju gelbėdamas tave. Ir už tai gaunu tave.
– Mano kūną?
– Jei taip nori, galiu pasakyti aiškiai. Tavo kūnas bus užmokestis už tavo saugumą. Kad santuoka įsigaliotų, turėsim tai padaryti kaip galima greičiau.
Ji norėjo pasakyti, kad geriausiu atveju jis gali pasapnuoti, kad pasiguldo ją į lovą. Norėjo išrėžti, kad dėdė su juo susidoros už tokį įžūlumą. Norėjo pliaukštelėti skambų antausį, nušokti nuo žirgo ir bėgti kuo toliau nuo šito barbaro. Tačiau nieko iš šių dalykų padaryti negalėjo. Nors buvo sunku tuo patikėti, tačiau šis nepažįstamasis – jos sutuoktinis. Dar daugiau – gelbėtojas ir tikriausiai vienintelė viltis išgyventi.
– Margo, aš tavęs nesuėsiu, – pakartojo savo kvailą pasižadėjimą. Ar tai turėtų ją nuraminti?
– Ar turi galvoje tiesiogine prasme? – niūriai paklausė ji. – Liksiu gyva po… santuokos įteisinimo?
Jis šyptelėjo puse lūpų.
– Tiesiogine taip pat.
Ji žiojosi atsakyti, tačiau Kovenas taip stipriai ją vėl prispaudė prie savęs, kad jai pritrūko oro. Vėl apgaubė tamsa – jis vėl užmetė ant jos apsiaustą. Širdis pradėjo neramiai daužytis, tik po kelių akimirkų ji išgirdo šuoliuojančius žirgus.
—–
– Margarete, atvykom.
Apsiaustas prasiskleidė, gaivus nakties oras paglostė merginos veidą. Kol jie jojo, visiškai sutemo. Sutrikusi ji pakėlė galvą nuo Koveno krūtinės. Užmigo! Sprukdama nuo mirtino pavojaus, rankomis ir kojomis nepadoriausiu būdu apsivijusi nepažįstamą vyrą ji sugebėjo užmigti.
– Dabar jau gali mane paleisti, – šyptelėjo jis.
Ji atrėmė rankas į kietą krūtinę, pabandė atitraukti kojas. Jos buvo visiškai nutirpusios.
– Negaliu, – susigėdusi sukuždėjo. Niekada savo neilgame gyvenime nesijautė tokia silpna kaip šiandien. Gal todėl, kad dėdė nuolatos ją girdavo, kaip puikiai joja, kaip šauniai mosuoja kalaviju (taip, ji net turėjo mokytoją, kuris mokė ją kautis. Negirdėtas dalykas! Dėdė švelniai patarė jai nesigirti tokia nederama veikla bendraamžėms merginoms. Ar tiksliau, niekam neprasitarti. Ji visada galvojo, kad dėdė taip su ja elgėsi, nes svajojo apie sūnų. Šiandien, jodama keletą valandų tamsoje, pradėjo galvoti, kad gal dėdė ją ruošė tokiam atvejui, kaip šis).
– Apkabink mano kaklą, – supratęs bėdą ištarė Kovenas. Ji pakluso ir vyras su ja glėbyje, atsargiai nulipo nuo žirgo. Kai jis tvirtai stovėjo ant žemės, Margaretė paleido savo gelbėtoją ir nuslydo žemyn. Ir vos nešlumštelėjo ant žemės, nes nutirpusios galūnės jos nelaikė. Laimei, Kovenas buvo pasiruošęs, sulaikė bekrintančią ir pakėlė ant rankų.
Nors ir nesmagiai jausdamasi, Margaretė dabar galėjo apsidairyti. Juk tai tiesiog rūmai! Koplyčioje dėdės namuose ji susidarė įspūdį, kad dėdė viršesnis už Koveną, beveik įsakinėjo jam.
– Ar tu čia dirbi?
Kovenas kilstelėjo antakius.
– Tai mano… mūsų namai, žmona. Sveika atvykusi.
Kažkas čia ne taip. Atrodo, Kovenas, kad ir kas jis būtų, yra labai turtingas žmogus. Didžiulis namas, tiksliau, tikri rūmai, naktį atrodė niūrus ir baugus. Atsidususi Margaretė nusprendė, kad tai tik šios dienos ir nakties išgyvenimai buvo tokie sukrečiantys, kad jai viskas atrodo baisu.
Lyg tikrą nuotaką Margaretę įnešė vidun. Nors jau buvo naktis, vestibiulyje juos pasitiko būrelis tarnų. Pamatę Koveną visi nuolankiai nusilenkė.
– Pristatau jums grafienę Margaretę Astikienę, jūsų naują ponią. Pristatykit vakarienę į mano kambarį ir paruoškite vonią.
– Grafienę? – nustėro Margaretė.
– Tuojau pat bus padaryta, pone, – nusilenkė tarnas.
Kovenas nunešė Margaretę ilgais rūmų koridoriais į savo kambarius. Vienas tų koridorių buvo dekoruotas milžiniškais veidrodžiais. Nešama pro šalį akies krašteliu Margaretė pastebėjo kažką keisto. Į kitą veidrodį žvilgtelėjo atidžiau. Ir aiktelėjo.
Veidrodis atspindėjo Koveną, laikantį ant rankų Margaretę. Ji atrodė taip, kaip visada. Kovenas atrodė…
– Tu šėtonas, – sušnibždėjo mergina.
– Demonas, – ramiai atsakė Kovenas. Veidrodyje jis atrodė dar stambesnis, oda kruvinai raudona, iš po juodų plaukų matėsi ragai, o akys degė oranžine liepsna.
– Aš sapnuoju.
– Nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti, – dėstė Kovenas. – Tavo dėdė ir aš jau seniai turime bendrų reikalų.
– Jis žinojo?
– O taip! Juk išsikviesdavo mane kada panorėjęs šito žiedo pagalba. Netgi tėvas Morkus žino, – Kovenas dirstelėjo į jos ranką. – O dabar šį žiedą turi tu.
– Aš nenoriu! – suriko Margaretė ir puolė traukti nuo piršto sidabrinį žiedą, kurį susituokiant jai užmovė Kovenas. Tačiau žiedas nejudėjo iš vietos.
– Negali jo nusiimti, nes mes susituokėme. Vadinasi, priklausome vienas kitam. Burmistras žinojo, kad kitaip jį nusiimsi ir mane paleisi.
– Noriu tave paleisti!
– Tačiau aš to nenoriu, žmona. Man reikalingos tavo raganiškos galios.
Kovenas vėl pradėjo žingsniuoti koridoriumi ir jai pasirodė, kad sienos pradėjo degti. Liepsna darėsi vis didesnė, tačiau jos nedegino. Keista, bauginanti liepsna. Pragaro liepsna. Kovenas ją nešė pirmyn, kol nedeginanti ugnis juos visiškai prarijo.