Ar Lietuvos vandenyse gyveno/gyvena undinės?

Lietuvių mitologinėje tautosakoje išliko pasakojimų apie archajines antgamtines vandenų būtybes undines. Senojoje lietuvių kalboje „vanduo“ buvo vadinamas undeniu. Iš čia kilęs undinės vardas. Undinė reiškė tą patį, ką vandeninė.

Jų pėdsakai ir balsai pasiekia mus pro daugelio tūkstantmečių šydą, jos minimos mituose ir liaudies mene. Ankstyviausiosios vandenų deivės – tai būtybės, kurios turi pusiau žmogaus pavidalą, pusiau žuvies. Vandens mergos visą laiką dainuoja ir žmonės iš jų išmoko giesmių.

Undinės gyvenusios jūroje, upėse, buvusios pavojingos jauniems ir gražiems vyrams. Dainomis suviliotus vyrus myluodamos pasmaugdavusios ir nusitempdavusios į dugną. Undinės persekiodavusios jaunus žvejus, kurie, norėdami jas permaldauti, kasmet aukodavo po vieną įvairių rūšių žuvį. Daug undinių buvę Mergežeryje, netoli Kražių.

Upių undinės esą gyvenusios upių dugne. Naktį mėnesienoje jos išplaukdavo iš vandens, žaisdavo, šokdavo, dainuodavo, siekdavo sužavėti jaunuolius, o sužavėtus paskandindavo. Akimis jos galėdavo nužudyti arba pavergti žmogų. Paprastai išėjusios iš vandens ant kranto undinės dainuodavo, šokdavo pievose. Tada jų akys žibėdavo kaip žvaigždės, o palaidi plaukai skambėjo kaip tolima muzika, užburianti žmones, kad nematytų jų šokių. Tik turinčiojo paparčio žiedą undinių plaukų muzika negalėdavo paveikti. Jei toks žmogus išgirstų undinių muziką, jos pačios taptų belaisvėmis, turėtų medžioti vandens paukščius, gaudyti žuvis, per sausrą laistyti savo šeimininko laukus. Kitur undinės, žaisdamos prie šaltinių, nuviliodavo jaunuolius į gūdžiuose miškuose esančių ežerų dugną.

Pasak mitų, kartais vyrams pavykdavo undinę sugauti ir parsigabenti į namus. Tokia undinė būdavusi labai graži, tačiau nemokėdavusi kalbėti. Paprastai šios meilės istorijos neturėdavo laimingos pabaigos.

Žmonės undines dažnai vadino upių martelėmis. Senų senovėje buvo manoma, jog tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės, dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo mirtį ir būti upių bei ežerų globėjomis.

Undinės buvo vaizduojamos nuogos, kartais apsirengusios baltais drabužiais, ilgais plaukais su karūnomis ar gėlių vainikais ant galvų.

Mitai apie undines nuo seno žinomi ne tik aisčiams, bet ir graikams, albanams, rumunams, rytų ir pietų slavams.

(Pagal Pranės Dundulienės „Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės“)