Autorius: Lavisa Spell

Siekti svajonių padeda ir magija

Kiek save pamenu, svajojau gyventi ir kurti laisvai, daug dirbti, pačiai nusistatyti darbo valandas ar vietą. Slapta paauglystės svajonė buvo tapti rašytoja – man, intravertei ir knygų graužikei, didžiausią įspūdį palikdavo, kai sužinodavau, jog kuris nors užsienio rašytojas keletui mėnesių užsidarė atokiame gamtos kampelyje ir pasinėrė į knygos rašymą. Tačiau supratau, kad pas mus tai nėra įprasta rašytojų praktika, tad pasirinkau praktišką mokytojos profesiją. Ilgus metus dirbau mokykloje, tačiau visą laiką laukiau kitokio darbo pasiūlymo ar galimybės. Suprantama, kad nesulaukiau, nes mano svajonių veikla buvo susijusi su laisve ir kūryba. Gana tradiciškai artėdama prie keturiadešimtojo gimtadienio suvokiau, kad jau gana ilgai delsiau ir atėjo metas imtis ryžtingų priemonių. Vis dėlto, priimti tokį sprendimą buvo be galo sunku. Padėjo suvokimas, kad eidama į darbą, kuriam nejaučiu aistros, kuriame jaučiuosi išsisėmusi ir užsibuvusi toje pačioje vietoje, kenkiu ne tik sau, bet šeimos santykiams, rodau blogą pavyzdį savo vaikams ir mokiniams.

Pradėjusi dirbti mokykloje kūrybinį rašymą atidėjau į šoną kaip nerealizuotą nerealią svajonę. Labai daug skaičiau ir, galima sakyti, kad rašiau „galvoje“. Mano vaizduotėje nuolat sukdavosi vaizdai lyg scenos iš filmo – dialogai, neįprasta aplinka, mano pačios sukurti žmonės. Rašymas į mano gyvenimą sugrįžo visai netikėtai – vieną ankstyvą tamsų lapkričio rytą atsikėlusi į darbą greitosiomis perverčiau vietinį laikraštį ir akys užkliuvo už skelbimo apie eilėraščių konkursą. Tikriausiai mano racionalus protas vis dar nebuvo nubudęs ir negalėjo pateikti begalės argumentų, kodėl tai yra ne man, todėl nutariau sudalyvauti. Dar tą pačią dieną parašiau ir išsiunčiau eilėraštį konkursui ir užėmiau jame prizinę vietą. Taip vėl pradėjau rašyti eilėraščius, o paskui pabandžiau užrašyti romaną, kuris sukosi galvoje. Jis tiesiog išsiliejo ant popieriaus. Nieko rimto negalvodama, dar neužbaigusi istorijos, pasiūliau rankraštį leidyklai ir jie iš karto pasiūlė sutartį. Po tokios pradžios jau nebegalėjau sustoti rašyti.

Labai mėgstu skaityti meilės romanus, esu tikra, kad būtent jiems turiu būti dėkinga už optimistinį požiūrį į pasaulį – kad ir kokie sunkumai mane ištinka, aš visada žinau, kad pabaiga bus gera. Meilės romanus linkstama automatiškai nurašyti, kaip nieko vertus skaitalus, tačiau pamirštama, kad kai kurie meilės romanai jau yra tapę klasika ir pagal juos kiekvienos naujos kartos režisieriai stato filmus. Pradėjusi rašyti aš tokių aukštų tikslų sau nekėliau, tiesiog stengiausi sukurti tai, ką man pačiai būtų smagu perskaityti. Lietuviškas meilės romanas dar yra labai jaunas žanras, palyginus su pasauline rinka, todėl man gražu stebėti, kaip jis iš lėto skleidžiasi. O raganos ir fantastika į mano pirmąjį romaną „Būti (su) ragana“ atėjo man pačiai netikėtai. Tiesiog pasirodė, kad būtent naudojant maginius elementus man lengviau perteikti savitą pasaulio suvokimą. Romane „Meilėje kaip kare“ išbandžiau save rašydama meilės istoriją be fantastikos ir magijos.

Fantastika mano romanuose remiasi pagoniškąja tradicija, mitologija ir senosiomis pasakomis, kuriose lengvu pasakojimu perteikiama labai gili išmintis. Vaikystėje buvau gana laukinis vaikas ta prasme, kad daugybę laiko praleisdavau gamtoje viena, basa bėgiodavau pievomis ir miškais, nuolat laipiodavau į medžius, stebėdavau, liesdavau, uosdavau, klausydavau. Todėl nenuostabu, kad pagoniškasis pasaulio suvokimas man yra labai artimas. Pamenu, kaip stebėdavausi būdama moksleivė, kai mokykloje aiškindavo, jog pagonys buvo tamsūs, nes garbino medžius ir akmenis, tikėjo, jog visur gyvena dvasios. Man jau tuomet atrodė, jog šiuolaikinis žmogus žvelgia tik į išorinius ritualus ir nesuvokia po jais slypinčios pasaulėvokos gelmės. Suradusi literatūros apie šiuolaikines raganas, neopagoniškąjį maginį Wicca tikėjimą, susižavėjau jų požiūriu į gamtą, o raganiški šamaniški ritualai ir burtai visiškai neprieštaravo naujausiems moksliniams tyrimams apie mūsų minčių kuriamąją galią ir apie tai, kad visas mūsų pasaulis sudarytas iš energijos. Natūralu, kad šios žinios atėjo ne tik į mano gyvenimą, bet ir kūrybą.

Juk visi darome magiškus ritualus – pavyzdžiui, sugalvojame norą ir užpučiame žvakelę ar kepame kūčiukus – vėlių duonelę – Kūčių vakarienei. Vis dėlto, labiau suvokiant, kaip veikia energijos, galima sąmoningiau kurti savo gyvenimą. Visuotinai pripažinta galingiausia dvasinė praktika – dėkingumo išreiškimas. Ne veltui mūsų senoliai kiekvieną valgį pradėdavo padėkodami. Aš naudoju dėkingumo dienoraščio pildymą – sukūriau tam skirtą užrašinę „Mano gyvenimo stebuklai“, kurią užpildęs kiekvienas gali pamatyti vis daugiau ir daugiau stebuklų savo aplinkoje. Norų išsigryninimas ir užrašymas padeda neišklysti iš kelio ir jeigu tie norai išsakomi, kai būna Mėnulio jaunatis, jie, kaip sėklos dirvoje, neišvengiamai sudygsta. O sudėtingesniems ritualams reikia daug sąmoningo pasirengimo ir specialių žinių.

Moterų balsas

Jau kelis šimtus metų pasaulio moterys pasakoja istorijas – milijonus istorijų, kurias visuomenė stengiasi ignoruoti, apie kurias nepatogu kalbėti viešai, o prakalbus skubama kuo greičiau paniekinamai suraukti nosį „A, tai TOS knygos. Ne, aš tokių neskaitau. Gal tik per atostogas. Arba kai noriu pailsėti. Bet šiaip jų neskaitau. Labiau mėgstu  detektyvus“

Meilės romanus pasaulyje rašo dešimtys tūkstančių moterų, juos skaito milijonai. Jie yra leidžiami didžiuliais tiražais, verčiami į dešimtis kalbų, pagal juos statomi filmai. Ir vis dėlto, šis žanras, kaip nė vienas kitas literatūroje, susilaukia daugiausiai paniekos, pašaipų arba, kas yra dar baisiau, visiško ignoravimo. Literatūros kritikai juos aplenkia didžiuliu lanku, bijodami susigadinti savo reputaciją, nenagrinėja tuose kūriniuose išsakomų idėjų, nerašo recenzijų. Viena garsiausių pasaulio rašytojų, Nora Roberts, yra parašiusi daugiau nei 214 knygų ir 191 iš jų buvo New York Times bestseleriai. 58 šios rašytojos knygos debiutavo pirmoje geriausiai parduodamų knygų topo vietoje. Nepaisant to, New York Times išspausdino tik dvi Noros Roberts knygų recenzijas.

Meilės istorijos yra rašomos nuo Antikos laikų, tačiau šiandien kalbame apie romanus, kuriuos rašo moterys moterims ir pagrindinė knygos veikėja yra moteris. Šios knygos buvo pradėtos rašyti 18a – 19a ir tai susiję su moterų raštingumo  vystymusi. Atkreipus dėmesį, kad moterys ima vis daugiau skaityti, buvo susirūpinta, kad jos bent jau skaitytų tinkamus dalykus – gero elgesio taisykles, pamokomas istorijas, religinius tekstus, kurie turėjo įtvirtinti moters vietą (namai-vaikai-bažnyčia) visuomenėje. Moterys privalėjo būti paklusnios dukros, žmonos, motinos, namų šeimininkės. Santuoka buvo sudaroma remiantis finansiniais ir padėties visuomenėje klausimais ir niekas nemanė, kad merginai turėtų bent jau patikti žmogus, su kuriuo ji bus iki pat mirties. Tačiau moterys ėmė rašyti ir skaityti istorijas, kurių pagrindinė veikėja yra mergina ar moteris  ir tai jau savaime buvo šokiruojanti naujovė, nes iki tol moterims literatūroje tekdavo tik blankus foninis vaidmuo. Romanų veikėja išeidavo iš namų ir patirdavo daug nuotykių, tai vėlgi buvo neįprasta, nes daugumos moterų gyvenimai apsiribodavo namais, išeiti iš jų be palydos buvo draudžiama. Herojė pamildavo nepaisydama klasinių ar turtinių apribojimų, parodydavo drąsą ir ryžtą pasipriešinti visuomenės normoms ir (tai svarbiausia!) istorijos pabaigoje būdavo apdovanojama laiminga pabaiga, kuri tarsi skatino skaitytojas išbandyti tokį elgesį ir atsiimti savo apdovanojimą. Tuo tarpu „rimtojoje“ literatūroje moteris, isdrįsusi įsimylėti ir pasimylėti, dažniausiai buvo baudžiama mirtimi (Ana Karenina, Madam Bovary,  Paskenduolė).

Nieko keisto, kad nuo pat pradžių moterų rašomi meilės romanai buvo sutikti itin nepalankiai. Jie galėjo sukelti merginoms ir moterims maištingų idėjų, kad jos turi teisę rinktis gyventi pilnavertį gyvenimą, už ko tekėti ir ką daryti su savo kūnu. Ne vienas susirūpinęs kritikas tuo metu išsakė nuogąstavimus, kad prisiskaičiusios meilės romanų moterys ims svajoti apie nerealius dalykus (greičiausiai apie pagarbą sau ir teisę rinktis) ir taps netinkamos įprastiems santykiams ir santuokai. Įdomu tai, kad šis požiūris išliko iki mūsų dienų. 18a pasaulį krečiant vienai revoliucijai po kitos, maištingos idėjos buvo itin nepageidautinos, todėl  knygos buvo stipriai apmokestintos, norint, kad jos būtų nepasiekiamos vargingiesiems ir moterims. Kai tai nepadėjo, griebtasi kito stipraus ginklo – paniekos. Moterų rašomos istorijos turi būti šlamštas, nes ir pačios moterys yra ne itin protingos ir tuo metu turėjo kur kas prastesnį išsilavinimą, nei vyrai. Garbingose draugijose tapo gėdinga užsiminti apie šio žanro literatūrą, o nekalbant apie tai kur kas sunkiau dalintis idėjomis ir knygomis. Deja, mūsų dienomis, dvidešimt pirmame amžiuje, šis požiūris vis dar gajus.

Lietuviško meilės romano kelias yra kur kas trumpesnis. 19a. moterys lietuviškai dar nerašė. Dvidešimtame amžiuje jau atsiranda tokios rašytojos, kaip Nelė Mazalaitė ar Antanina Gustaitytė – Šalčiuvienė, kurių kūryboje yra meilės ir romantikos temos. Tačiau nieko keisto, kad tuo metu būta mažoka meilės romanų – kai šalį krečia karai, okupacijos, tremtys ir perversmai, moterys neturi laiko galvoti apie romantišką meilę, asmeninę laimę ar nagrinėti moteriškumo ir vyriškumo sąvokų. Visos mintys tampa skirtos išgyvenimui. Oficialiai lietuviškas meilės romanas į literatūrą ateina su lietuvių meilės romano serija, kurią pradėjo Elenos de Strozzi „Šiaurės rožė“ 1995m. 

Dabar lietuviškas meilės romanas išgyvena geriausius savo laikus ir tai džiugina. Atėjo laikas atidžiau pažvelgti į šiuos kūrinius, panagrinėti žanro kriterijus ir pagal juos pateikti meilės romanus literatūrinei kritikai. Metas įsiklausyti į moterų balsą ir naujai išgirsti jų perteikiamą žinutę.

Ar kiekviena moteris gali tapti ragana?

Ragana – žodis, kaitinantis vaizduotę, turintis daugybę pavidalų ir formų. Pagonių deivė, Laimos sesuo, savo rankose laikiusi galią išgydyti ar paleisti į amžinybę. Gerbiama kaimo žiniuonė, pas kurią visa bendruomenė bėgo su savo rūpesčiais: ji sprendė sveikatos problemas, padėjo išnarplioti santykių ir meilės vingius, priimė gimdymus. Vėliau ragana tapo demoniška bjaurybė, sėjanti tik nelaimes ir mirtį. Arba bjauri senė su karpomis ant veido, be dantų, au išsidraikiusiais ilgais žilais plaukais, savo milžiniškame murziname katile nuolat kažką verdanti. Dar vėliau tai seksuali Holivudo filmų vilioklė, kuriai niekas negali atsispirti.

Šie įvaizdžiai tokie skirtingi, vis dėlto, kai kas juos vienija. Bet kuriuo laikotarpiu, ragana – tai moteris. Tai galinga ir savarankiška moteris. Todėl nenuostabu, kad žodis „ragana“ traukia ir baugina daugelį dailiosios lyties atstovių. Traukia, nes moterys jaučia savyje galią, didesnę, nei joms leidžia turėti patriarchalinė materialistinė visuomenė. Daug šimtmečių buvo nuolat pabrėžiama, kad moterys kvailos, silpnos, kaltos, nevertos, nepakankamos, toleruojamos tik dėl jaunystės, grožio ir gebėjimo gimdyti vaikus. Kiekvienas bandymas peržengti siauručius visuomenės uždėtus rėmus sulaukia didžiulio aplinkinių pasipriešinimo ir baimės. Pačios moterys, išskyrus vieną kitą drąsuolę, labai baugščiai bando išsilaisvinti iš uždėtų suvaržymų, nes praeityje už tokias pastangas jos buvo skaudžiai baudžiamos – kankinimais, smurtu, raganas deginančiais laužais, atstūmimu iš visuomenės.

Nutrūkusi raganiškos išminties gija

Senųjų laikų raganos, žiniuonės, buvo vienos iš labiausiai apsišvietusių to meto žmonių. Jų žinios ir galios buvo menas ir mokslas, jos išmanė Mėnulio ir Saulės ciklus, augalų savybes, žmogaus kūną ir dvasią, mokėjo pakreipti  palankia kryptimis pasaulį sudarančią energiją. Ši išmintis buvo perduodama iš lūpų į lūpas, tačiau tai nutrūko prasidėjus raganų medžioklėms. Bet koks moteriškos intuicijos pasireiškimas buvo pavojingas, net ir šiais laikais į ją numojama ranka ar tiesiog išjuokiama. Tokia buvo praeitis, kuri suformavo šiuolaikines moteris. Jos jaučiasi sutrikusios, nebežinančios, kaip būti moterimis. Jos turi didžiulę vidinę jėgą ir nežino, kaip ja naudotis. Moterys žino, kad gali kur kas daugiau, nei būti vyro tarnaite, patogiu papuošalu, vaikų gimdymo mašina. Praradusios ryšį su moteriška energija, naudoja vyrišką ir sėkmingai daro karjerą versle, politikoje ar moksle. Tačiau vyriškos energijos naudojimas skaudžiai atsiliepia asmeniniam moters gyvenimui ir energetikai.

Praradus moteriškos išminties tradiciją nukentėjo ne tik moterys. Įsivyravo energetinis disbalansas, nuo kurio nukentėjo gamta, kuri, kaip ir moterys, buvo sudaiktinta, pavergta ir išnaudojama. Išsekinta Žemė atsidūrė ant ekologinės katastrofos slenksčio. Užgniaužus moterišką galią nukentėjo ir patys vyrai. Moterims naudojant vyriškąją energiją, jie taip pat ėmė nesuprasti, kas yra vyriškumas.

Šiuolaikinės raganos

Esant tokiai situacijai, nieko keisto, kad raganos vėl populiarėja ir visame pasaulyje yra dešimtys tūkstančių žmonių, vadinančių save raganomis. Tai raganos, kurios garbina gamtą, rūpinasi ekologija, energijų pusiausvyra, ieško ryšio su senovės moterų žiniuonių tradicija. Raganų dievybė yra dvipolė – Raganų Deivė ir Raguotasis Dievas, tačiau, norėdamos bent kiek subalansuoti energijų pusiausvyrą pasaulyje, kuriame vyrauja vyriški dievai, raganos didesnį dėmesį skiria Deivei. 

Buvimas ragana leidžia moteriai susitelkti į savo vidų, vystyti intuiciją, išjausti energijas, būti tokiai, kokia iš tiesų yra, be visuomenės primestų apribojimų, lūkesčių ir spaudimo atitikti neįmanomą amžinai jaunos, lieknos, malonios, nuolankios, nepavargstančios, patarnaujančios antrarūšės būtybės įvaizdį.

Būti ragana reiškia prisiimti visišką atsakomybę už save ir savo gyvenimą, leisti sau būti savimi – moteriška, galinga, keista, einančia ten, kur veda siela, nebijančia pažvelgti į savo vidų. Reginčia pirmiausiai savyje šviesius ir tamsius dalykus ir abu priimančia su vienoda pagarba. Būti ragana reiškia labai sąmoningai kurti savo pasaulį suprantant energijas ir naudojant minčių, žodžių ir emocijų galią.