Autorius: Lavisa Spell

„Kalėdos Piktavilkiuose“ 4 dalis

Stebuklai prasideda

Mėta

– Vyno gersi? – klausiu tiesdama Džiugui taurę, kai grįžtame namo ir įsitaisome svetainėje prie eglutės.

Džiugas neužtikrintai paima tuščią  taurę.

– Kokio?

– Labai gero naminio vyno, – patikinu jį. Matydama jo įtarų žvilgsnį dar priduriu, – Angelės gamintas.

– O ko nors kitko turi? – taria suraukdamas nosį.

– Irgi Angelės gaminta.

– O tai kokie mano pasirinkimai? – nusijuokia.

– Gersi ar negersi?

– Galvą labai skaudės?

– Žinoma! – nedvejodama patikinu.

– Pilk, – galiausiai pasiduodamas atkiša taurę ir aš įpilu jau atsinešto vyno.

Gulim abu susiglaudę tiesiog ant grindų po mirgančia eglute. Prisinešėme kalnus pagalvių, įsisukome į šiltą pledą. Virtuvėje krosnyje spragsi ugnis šildydama liuptuką ir visą patalpą.

– Tu tokia miela pasidarai, kai išgeri to keisto Angelės vyno, – šypsosi jis. Nubraukia pirštais man nuo veido plaukus ir ūmai surimtėjęs priglaudžia lūpas prie mano lūpų. Trumpam užmerkiu akis. Viduje viskas sudreba.

– Ką mes darome? – paklausiu pašnibždomis jam į tiesiai į burną.

– Neketinu tavęs įskaudinti.

– Tu to nežinai, – paprieštarauju ir Džiugas mane stipriai priglaudžia prie savęs tiesiog apkabindamas. Ir man taip gera, ir saugu jo glėbyje. Panardinu veidą į jo kaklą, įkvepiu.

– Visada tavimi rūpinausi ir tai niekada nepasikeis, – taria jis.

Šiek tiek atsitraukiu į jį pažvelgdama:

– Ar tada, kai Deividui pagražinai veidą, taip pat buvo tavo rūpesčio apraiškos?

– Kas yra Deividas?

– Gugis.

– Aaaaa, – nutęsia prisimindamas, o tada smalsiai įsižiūri į mane, – O iš kur tu žinai?

– Šiandien paprašė, kad tau padėkočiau už tai.

Džiugas garsiai nusijuokia.

– Matai, koks aš geras?

– Bet kodėl, Džiugai?

Trukteli pečiais ir neatsako. Paėmęs mano taurę, įpila dar vyno, papildo ir savąją. Stato butelį atgal ant grindų.

– Tai kodėl tu vis dar vyro neturi? – teiraujasi akivaizdžiai keisdamas temą.

– Žinok ir pati nesuprantu, – neva pasipiktinusi pliaukšteliu sau per kelį, – nes aš juk tokia faina, toookia faina! O vis dar viena. – pakeliu į jį besišypsantį veidą, – nepagalvojai, kad gal kažkas su manim pačia negerai?

Džiugas surimtėja, kilsteli pirštu man smakrą ir mano lūpos pačios prasiveria.

– Gal tu tiesiog laukei manęs? – paklausia kimtelėjusiu balsu ir palenkęs galvą pabučiuoja šį kartą daug įžūlesniu bučiniu. Mano širdis. Mano vargšė širdis! Plakasi kaip paukštė į šonkaulių grotas, mosuoja pašėlus sparnais. Kraujas tirštėja gyslose. Apglėbiu ranka jo sprandą, dar  prisitraukiu arčiau. Kai Džiugas, sumurkęs į burną, dar pagilina bučinį, Kalėdinis garvežys stuburu nugarma žemyn tiesiai man į tarpkojį ir sučiūčiuoja!

– Man atrodo, mes darome klaidą, – sušnabždu, nė neketindama sustoti.

– Gali būt, – pritaria jis, – bet vis tiek noriu.

Ugnis. Naktis. Jo virpantys pirštai, braukiantys mano plaukais. Trūkčiojančiai įkvepiu. Kas bus?

Jaučiu, kaip Džiugo širdis pradeda greičiau plakti, ir tik dabar suprantu savo galią jam.

 

Džiugas

Su kiekvienu širdies dūžiu ugnis plečiasi krūtinėje. Su kiekvienu prisilietimu kraujas tirštėja gyslose ir vis labiau įžūlėja mano pirštai.

– Mėta! – dusteliu jai į burną ir vėl liežuviu apsiveju jos liežuvį. Vis negana ir vis maža! Jos skonio, jos kvapo. JOS!

Tiriu aksominę, šiltą burną, įkvėpdamas tiesiai iš jos plaučių. Abiem rankomis kildamas nuo krūtinės aukštyn kaklu suimu jos visą galvą į savo kietus delnus, panardindamas į plaukus pirštus, ir pagaliau net su drėgnu pokštelėjimu atsiplėšiu nuo jos lūpų. Abu sunkiai gaudom kvapą. Žiūriu į nustebusias ir padūmavusias akis. Matau, kaip siaurėja ir plečiasi lėliukės, mėgindamos susifokusuoti.

Plaukai išsitaršę, lūpos paburkę nuo mano bučinių, skruostai dega.

Viešpatie, tokia ji dar gražesnė!

Liežuviu persibraukiu apatinę lūpą, mėgindamas nurinkti likusį jos skonį nuo savo burnos.

– Jei dabar manęs nesustabdysi, aš už save neatsakau, – pasakau sau pačiam neatpažįstamu balsu.

Akyse šmėsteli kažkokia laukinė ugnis ir ji nuleidžia žvilgsnį į prasegtą mano marškinių apykaklę.

Mėta ištiesusi rankas priglaudžia plaštakas prie mano krūtinės. Stebėdama jų kelią braukia aukštyn abiem delnais suimdama pečius ir sugniauždama juos pirštais įsikerta nagais. Aš net suurzgiu. Priėmęs tai kaip paskatinimą, vėl apkabinu Mėtą. Mano papilvėj plūsteli elektra ir persimeta į klyną, skausmingai pripildydama kotą kraujo iki paties galiuko. Apgraibomis nugaroje atitraukiu užtrauktuką ir lėtai nutraukiu jos suknelę.

Kokia ji graži – nepaliauju žavėtis.

– Pati prisiprašei, – dusteliu jai į burną pasilenkdamas. Dar spėju sugauti įžūlią šypseną, blykstelėjusią jos lūpose.

– Kur liemenuko atsegimas? – ūmai išsigąstu.

– Priekyje, – paaiškina ji, tada sušnabžda man į burną, – Prezer… Prezerva…

– Galinėje kišenėje.

Abiem delnais sugriebęs už sėdmenų, kilsteliu merginą, užsimesdamas sau ant klubų ir ji apsiveja mano liemenį kojomis, kulnimis įsirausdama į nugarą. Nepaleisdamas iš glėbio guldau ją ant nugaros.

Aistra nuneša mus pašėlusiu greičiu. Nė pats nepajutau, kada likome nuogut nuogutėliai. Mėta murma ir dejuoja po manimi, kol bučiniais nusileidžiu žemyn. Apsukęs liežuviu aplink bambą atsitiesiu. Nuryju seiles susikaupusias burnoje nužvelgdamas jos kūną apšviestą mirksinčių kalėdinių lempučių.

– Su  Šventėm! – pasveikinu mus abu vėl pasilenkdamas, o Mėta šlaunimis užspaudžia man ausis.

Mylėjomės kaip laukiniai. Išsitrynė ribos, kur baigiasi mano kūnas ir kur prasideda jos. Užvertus galvą, ji išdejuoja mano vardą į naktį, aš bučiniais nusėju jos kaklą, jausdamas balso vibracijas. Kai pagaliau viskas nurimsta, gulime abu apsikabinę vienas kito glėbyje. Pro eglės šakas mirksi kalėdinė girlianda. Ištiesęs ranką pasiekiu telefoną ir padarau pirmąją mūsų bendrą nuotrauką.

– Ką čia darai? – suraukusi nosį teiraujasi ji, – nusprendei, kad pats geriausias metas pradėti fotografuotis, kai abu gulim nuogais pasturgaliais? Po eglute!

Nusijuokiu.

– O kuo bloga ši akimirka? Įsimintinus momentus reikia fiksuoti iš karto.

– Oi, tu, – meiliai pasitrina skruostu į mano krūtinę. – nebūčiau pagalvojusi, kad tu toks romantiškas.

Aš? Romantiškas? Tada akys užkliūva už dviejų degančių žvakių ant nenukraustyto stalo.

– Kaip manai, netrukdėme užklydusioms dvasioms puotauti?

 

Po mišių

Džiugas

Ūmai pasigirsta į kiemą įvažiuojančio automobilio garsas ir baltos šviesos apšviečia kambarį.

– Vajezus! Jau grįžo kažkas! – Mėta įsitempia. – Viskas Džiugai, tu turi išnykti.

– Tai kas čia tokio, – mėginu ją nuraminti, bučiuodamas petį. – Pasakysim, kad filmą žiūrėjome.

Mergina pašoka:

– Tu gal Angelės nežinai? Iš vakaro su manimi pažiūrėjęs televizorių, ryte atsikelsi ženotas!

– Perdedi, – burbteliu, užsitempdamas trumpikes ir pradedu rinktis rūbus.

Mėta pro ausis praleidžia mano komentarą ir, surinkusi likusius išmėtytus drabužius, grūda mane į savo kambarį.

– Persigalvojai ir dabar slėpsi mane po lova? – viltingai paklausiu pakilnodamas abu antakius ir besirengdamas marškinius.

– Ne, – nukerta jau atidarydama langą, – Šok. – Sukomanduoja griežtai.

Aš net garsiai susijuokiu. Jau šita pokštininkė.

– Džiugai, aš rimtai, –  ūmai pagrasina ji ir mano linksmumas dingsta.

Man nė nespėjus sureaguoti, mergina per langą išmeta likusius mano drabužius drauge su batas. Lieku tik su apatiniais, marškiniais ir viena kojine.

Matydamas, kad ji nė kiek nejuokauja, galiausiai pasiduodu. Kai jau sėdžiu ant palangės, tikėdamasis kad vis dėl to persigalvos, ji pripuolusi abiem delnais apglėbia mano veidą ir stipriai įsisiurbia į lūpas, – Nepyk, – sušnabžda į burną, o tuomet stumteli ir aš išsiverčiu.

– Aaaaaaa, – šūkteliu nukritęs.

– Vajėzus, ar koja lūžo? – sunerimus iškiša galvą pasižiūrėti.

– Nelūžo, – burbteliu piktai, – agrasto krūmas.

Vos išgirdus atsakymą, ji iškart užsidaro langą ir aš nakties tamsoje lieku vienas. Krentant blankiai šviesai pro langą, mėginu susirinkti drabužius. Jau buvau įkišęs koją į vieną kelnių klešnę, kai išgirstu dainuojant:

Pragėriau aš kelnes, ir kam man jų reik,

Galiu pas mergelę be kelnių nueit.

O ne… Atsisuku ir matau išsišiepusį Aloyzą.

– Ne ne ne, – nusišaipo jis pamėgdžiodamas mane, – nieko tarp mūsų nėra, ji man tik draugė, beveik kaip sesuo, – toliau vaiposi Aloyzas. Pakraipo galvą, – jei ji tau kaip sesuo, tai aš kviečiu socialinius darbuotojus, – susijuokia krūtininiu juoku iš savo paties pokšto.

– Aloyzai, – kreipiuosi taip griežtai, kaip galiu, besisagstydamas kelnių diržą. – ignoruok. – Tik tiek tesugebu pasakyti basas mindžiukuodamas po geliantį sniegą ir mėgindamas įsispirti į batus. Velniai nematė, užteks ir vienos kojinės. Vyrui turbūt manęs pagailsta, nes jis liaujasi šaipytis. Pakėlęs striukę dar kresteli ir paduoda.

– Ačiū, – burbteliu paimdamas.

– Tai kuriam iš judviejų labiau silpna buvo? – vėl nesusilaikęs nusišaipo. – Labai gražų pamokslą kunigėlis skaitė, beje, ai, bet jūsų turbūt vis tiek gražesnės mišios buvo.

Ignoruodamas jo komentarus, patraukiu per girgždantį sniegą link namų, Aloyzas, girdžiu, taip pat neatsilieka.

– Klausyk, – vėl kreipiasi smagiai ir iš tono suprantu, pasakys vėl kažką absurdiško, – Jei tavo tėvas su Mėtos močiute, tai dabar ta mergina tau tikrai beveik kaip sesuo.

Atsirado

Džiugas

Juoda naktis. Suktinė tarp pirštų, dar ir tą nuo studentavimo laikų susiradau. Ant stalo karšta arbata. Sėdžiu lauko pavėsinėje apsižergęs suolą. Priglaudžiu prie lūpų pirštus, įtraukiu dūmą, sulaikau plaučiuose ir pavartęs jį burnoje, baltais kamuoliais išleidžiu į tamsą.

Mėta, Mėta, Mėta… Mintyse vėl ir vėl išgyvenu mūsų patirtą aistrą. Negaliu ir pats patikėti, tuo kas tarp mūsų nutiko. Aš užaugau kartu su ja! Ir kas dabar bus? Jau Aloyzas žino. Kas bus, kai tėvas sužinos? O sužinos!

Staiga sujuda šešėlis tamsoje ir aš net krūpteliu.

Jam artėjant, suprantu, kad tai šuo, ir atpažįstu Moškytę! Ji nuolankiai prigulus prie žemės sėlina manęs link. Matau, kaip suka uodegą. Nuleidusi ausis lyg atsiprašydama, lyg maldaudama žvelgia į mane. Prieinu prie jos, pritupiu, ištiesiu ranką. Prislinkęs šuniukas baksteli šlapia nosimi į ištiestą delną, bruka savo snukį po plaštaka, kad paglostyčiau.

– Moškyte, senute, tai kur tu dingus buvai? Kaip dėl tavęs visi nerimavo.

Šuniukas nuolankiai liežuviu vis bando lyžtelėti mano pirštus, priekinėmis letenėlėmis atsirėmusi man į koją be perstojo trepsi vietoje, vizgindama uodega.

– Ar bent įsivaizduoji, kaip visi apsidžiaugs?

Kilstelėjęs ranką, užtraukiu paskutinį dūmą ir užgesinu. Atsistodamas pakeliu šuniuką, įvertinu jos menką svorį ir, priglaudęs prie savęs, nešuosi į vidų.

Kalėdos

Rytas

Mėta

Pabundu išgirdusi šurmuliuojančių moterų balsus. Veido raumenis skauda –  turbūt ir miegojau besišypsodama. Visą kūną maudžia nuo vakarykščių potyrių. Svajingai atsidūstu. Na ir Kalėdos! Nuotaikos nesugadina netgi mintys apie grįžimą į darbą. Apie tai pagalvosiu vėliau. Užsimetu chalatą ir išėjusi iš kambario, randu  Angelę su mama virtuvėje geriančias kavą. Abi jaukiai kažką šnekučiuojasi. O man širdyje taip šilta ir gera – pagaliau tikros Kalėdos. Priėjusi prie stalo, sėdu drauge su jomis ir padedu mamai ant peties galvą. Pažvelgusi pro langą šypteliu – kaip ir reikėjo tikėtis, Kalėdų rytą besmegenis atsikėlė vis dėlto su papais. Tikra stebuklų naktis.

Mama paglosto man skruostą.

– Vakar jau miegojai, kai grįžome, nenorėjau žadinti. Kaip jautiesi šiandien?

Melagis melavo, per tiltą važiavo…

– Geriau, – ir neišsiplėsdama pasidarau kavos.

Diena įsibėgėja. Pasiraitojusios rankoves, bet su šypsena ir su muzika, ruošiame vėlyvus Kalėdų pusryčius. Tuoj visi ir susirinks. O mano krūtinėje audros šėlsta, tuoj Džiugas ateis. Ką jis pasakys? Kaip elgsis? Kaip aš pati turėčiau elgtis šalia jo???

Artėjant vidurdieniui, į kiemą įrieda automobilis. Liepa, mano sesė su naujuoju draugu atvažiavo, vakar kūčias pas jo šeimą valgė. Angelė apsidžiaugusi meta pašluostę ir išlekia į kiemą pasitikti kitos anūkės. Tuoj ateis Adomaičiai, apsistoję pas Vilkelius. Patiko man ta Nojaus Elzė. Iš jos žvilgsnio jau aišku, kad pašėlus mergiotė.

Nė nespėju apsidairyti, kai pilna troba priguža žmonių.

– Padėkit tortą kur šaltai, – sukomanduoja Adomaitienė.

– Aš tai kopūstų sriubos norėčiau, – pasiprašo Aloyzas ir už tai gauna nuo Irenos niuksą.

Leo smalsiai suka ratus apie dovanas po eglute, o man prisiminus, ką mes vakar ten su Džiugu po ja išdarinėjome, užsidega skruostai.

Namuose vėl suirutė, vėl skamba juokas.

– Štai mūsų didelė graži disfunkcinė šeima, – šypteliu, kai greta manęs prieina mama.

– Ką jau čia šneki, – paprieštarauja ji. – Normali ta mūsų šeima.

– Taip mama, tu buvai puikus tėtis.

Mama nusijuokia:

– O tu galvoji, pas kitus viskas tik gerai?

Neatsakau. Juk visko būna.

Vėl girdžiu, kaip prasiveria lauko durys ir nė galvos nepasuku. Ūmai  išgirstu žemą Jono balsą:

– Žiūrėk Angele, – pašaukia, – ką mes tau turim, – ir visi atsisukam.

Jonas stovi su Džiugu tarpduryje, mano širdis jį išvydus šokteli. O tada Jono glėbyje pamatau, iš raudono pledo kokono, išlindusį juodą smalsų snukutį kataraktos užtrauktomis akimis.

– Moškytė, – cypteli Angelė ir viską metusi pripuola prie Jono jau su ašaromis besiritančiomis skruostais. Apglėbia delnais jo veidą, prisitraukia ir visiems stebint įspaudžia bučinį tiesiai į lūpas. Plėšte išplėšusi šuniuką jam iš rankų glaudžia, prie krūtinės siūbuoja, o Moškytė, kiek rožinis liežuviukas siekia, nulaižo visą Angelės veidą.

Pirmą kartą visi vienu metu nutyla. Tik fone Mikutavičius dainuoja Nuo kalėdų iki naujų, tiek daug reikalų.

– Tai gerai, kad ne aš tą šunį atnešiau, – burbteli Džiugas, nusirengdamas striukę ir tie, kas pirmi atitoko, tyliai nusijuokia.

O tada ir vėl: bruzdesys, džiaugsmas, kad grįžo Moškytė, kad sveika gyva, tik sukūdus. Ir, žinoma, klausimai. Kas čia dabar vyksta tarp Angelės ir kaimyno???

 

Vėlyvi kalėdų pusryčiai

Džiugas

Mėta atrodo nuostabiai. Jos akyse atsispindi Kalėdų žiburiai ir praėjusi naktis. Noriu pripulti ir ją apkabinti. Noriu ją visą išbučiuot. Noriu… Pajuntu, kad paskutinis noras atsiliepia mano kelnėse. Nukreipiu žvilgsnį į ištaigingai padengtą stalą. Pakeltais antakiais nužvelgiu maistą ir aš jau  vėl apsirijęs.

Galiausiai Mėta, turbūt gelbėdama savo šelmę močiutę, pakviečia visus prie stalo. Kažkas laido pokštus. Kažkas bumba, kad dar viena mišrainė neišmaišyta.

– Vajėzus, – vos atsisėdus vėl iš vietos pašoka Angelė, – gi gražuolę lydeką pamiršau.

Tėvas išpučia krūtinę ir pasisiūlo pats atnešti iš kamaros. Vėl matau, kaip šeima susižvalgo ir norisi net nusijuokti. Rainių vyrai geriausias Piktavilkių mergas nunešė. Truputį nustembu, kai šalia manęs lyg niekur nieko atsisėda Mėta. Kūnas sušyla nuo jos artumo, bet tada sugaunu įdėmų Aloyzo žvilgsnį ir ištiestą ranką, kurią jau mėginau uždėti Mėtai ant šlaunies – pasilaikau sau. Linksmas, tai linksmas tas Aloyzas, bet niekada negali žinoti. Čia juk jo šeimos moterys. O aš su tėvu – kaip du lapinai vištidėje. Tada baimingai prisimenu, kad Aloyzas dar ir medžiotojas!

Pamažu vėl įsisiūbuoja kalėdiškos nuotaikos ir visi pradeda brazdinti įrankiais.

– Rankioji iš mano lėkštes? – ūmai nustembu pamatęs svetimą šakutę savo lėkštėje.

– Ne, – nekaltai atsako Mėta, – tik grybukus.

– Ir manai, kad tai teisingas atsakymas? – besijuokdamas teiraujuosi aš, ir jos akys išdykėliškai žybteli.

– Tu juk vis tiek jų nemėgsti.

Net nesusimąstydamas po stalu ištiesiu ranką ir pagaliau ją uždedu ant Mėtos kojos švelniai spusteldamas. Kaip gera taip sėdėti šalia jos. Liesti jos kūną.

– Kokią frazę galima pasakyti prie stalo ir lovoj, kuri tiktų abiejose situacijose? – garsiau paklausia Liepa.

– Jau tu čia interneto bajerių prisigaudei, – juokiasi Mėta.

– Ar rankas plovei? – pabando Irena.

– Tu su tom savo neplautom rankom, – burbteli Aloyzas, tada atsisuka į Liepos draugą ir paaiškina, – ligoninėj dirba.

– Norėčiau pakartot, – šelmiškai pasiūlo Nojus.

– Kų jūs ce dartės šnekat? – pasibaisėjus įsiterpia Angelė, – ir dar prie stalo?

– Angele, sugalvok ir tu kokį, – paragina Elzė.

– Nu cik jau, cik jau, – juokiasi namų šeimininkė, nugerdama gurkšnį iš taurės ir kai visi mažiausiai tikisi lepteli, – ale koks dzidelis vėdaras.

Mėta užspringsta kąsniu.

– Močiute!

Liepa net cypia besijuokdama.

– Nu kų močiute, kų močiute, pacys ir pradėjot.

Kol visi leipsta juokais, akivaizdžiai nepritardama Adomaitienė atsistoja.

– Jau gal einam žiūrėti, ką senis po egle atnešė, nes jei taip ir toliau – visi liksit be dovanų, – pagrasina.

Agnius tik akis užverčia.

– Kas vėl padovanojo Anzelminai medicinos enciklopediją? – paėmusi pirmą dovaną, iškart pradeda bumbėti. Visus kaltinamai nužvelgia akimis. – Gi ji ką perskaito, tuo serga. Paskutinį kartą bandė išsigydyti šienligę. Žiemą! Tai buvo paprasta sloga.

Aloyzas tvardydamasis nuleidžia akis, kiti prapliumpa juoku. Adomaitienė nepritariamai kietai sučiaupia lūpas ir vėl pasilenkia po eglute.

– Kam čia? Paėmusi dėžutę paskaito ir rūsčia išraiška pasiunčia toliau per rankas. Kai kalnas spalvotų dėžučių išdalintas, erelišku žvilgsniu nužvelgia visus šiugždenančius pakavimo popierių, kai susitinka mūsų žvilgsniai. Nesmagiai krenkšteli:

– Džiugai, – apgailestaudama skėsteli rankom, – nepyk, bet žinok, tau nieko nebuvo.

– Džiugas buvo blogas berniukas šiemet, – vypteli Aloyzas.

Leo išgąstingai pakelia galvą.

– Aš savo dovaną jau anksčiau išpakavau, – šypteliu meiliai pažvelgdamas į Mėtą, kuri pakelia į mane akis ir vėl nuleidusi toliau vaidina susidomėjusią savo dovana. Matydamas, kaip skaistus raudonis plyksteli skruostuose, nesusilaikęs dar plačiau išsišiepiu.

– Beje, aš kai ką turiu šiems namams, – atsistoja besišypsodamas mano tėvas. Visi susidomėje suklūsta. Jonas lėtai kiša ranką į švarko kišenę ir išsitraukia nosinaitę. Ją atidengia ir pakelia medinę juodo šuniuko skulptūrėlę ant siauro kaspino. – Moškytė, – paaiškina Angelei ir priėjęs prie eglutės ją pakabina tarp kitų žaisliukų. – Juk sakei šiems metams žaisliuko neturi.

 

Mėta

Visi su taurėmis rankose išsibarsto po trobą kas kur. Džiugas su vaikinais, matau, kitame kambaryje jungia naująjį Angelės karaokės aparatą. Buvo visų bendra dovana.

Stebiu, kaip Nojus besikalbėdamas su Aloyzu, nesąmoningai žaidžia Elzės pirštais. Pakelia jos ranką sau prie veido, laiko priglaudęs. Prieš kažką atsakydamas, pabučiuoja krumplius, nuleidžia ir kalba toliau.

Aš taip pat to noriu! Kad mane taip glostytų ir laikytų apkabinęs, kad nejučia ieškotų mano rankos ir glaustų prie lūpų. Aš taip pat noriu būti mylima. Pažvelgiu į Džiugą ir sugaunu jo akis, regis kiaurai skaitančias mane, tokiu intymiu momentu. Nenusigręžiu. Tegul žino.

Džiugo žvilgsnis smalsus ir kartu atviras. Lyg klausiantis, lyg siūlantis kažką.

Visą savo vaikystę mylėjau tą berniuką, kuris niekada nepastebėdavo manęs. Kaip jis pats sakė, pas jį jau visur plaukai žėlė, o aš dar su lėlėmis žaidžiau. Tačiau aš jau seniai ne ta susižavėjusi mergaitė, kuri net draugėmis nepasitikėjo tiek, kad prisipažintų apie savo meilę.

Pakabinki, pakabinki

Džiugas

Už lango vos pradėjo temti. Muzika – visu garsu. Kas per šeimynėlė! Įsijautusi Elzė drauge su Biplan per naująją karaoke sistemą traukia seną  Kardiofono dainą:

– Pakabinki pakabinki, kur jūsų rankos? Ant kalėdinės eglutės, negirdžiu jūsų balsų, baltą baltą nosinaitę nusišluostyti akims, ir dabar visi kartu, – vėl paragina savo publiką, – pakabinki pakabinki…

– Pašėlus mergina ta tavo Elzė, – nusijuokiu, stebėdamas ją pro plačiai atlapotas kito kambario duris.

Nojus besišypsodamas tik galvą papurto:

– Tu nė pusės nežinai, – o tada, be žodžių įdavęs man savo taurę, plačiais žingsniais nueina pas ją, apkabina ir, įspaudęs bučinį į skruostą, palinksta drauge prie mikrofono.

– Stebuklingą vėrinėlį Arčibaldo vaizdinių. Kaip per ledą bėga pelės…

 

Stebiu, kaip Angelė su tėvu išeina šokti. Dar nė pats nežinau, kaip jaučiuosi dėl jo ir Mėtos močiutės santykių. Turbūt ne man už juos priiminėti sprendimus. Ūmai išgirstu tylų balsą prie ausies:

– Baltą baltą nosinaitę nusišluostyti akims, – pakartoja visai ne pagal melodiją Mėta iš nugaros. Apeidama į priekį, kažką įgrūda į mano švarko viršutinę kišenę.

Susidomėjęs stebiu, ką ji ten daro. Ištraukusi mažą, baltą, nėriniuotą kraštelį dar pataiso formą. Man net akys ant kaktos iššoka, kai suprantu kas ten.

– Po paraliais! – Išgąstingai apsidairau, ar niekas nemato, ir staigiai ištraukęs grūdu jos kelnaites į džinsų kišenę. – Ką darai?

– Kas? Išsigandai? – paklausia įžūliai, – mažytė dovanėlė atsisveikinimui. Kad dar ilgam atsimintum šias Kalėdas.

Suimu jos ranką, vis dar gulinčią man ant krūtinės. Suspaudžiu pirštais. Įdėmiai įsižiūriu į akis matydamas jose pats save.

– Patikėk, aš jų turbūt visą gyvenimą nepamiršiu, – patikinu ją.

Mėta tik liūdnai šypteli ir ištraukusi delną patraukia į linksmybių sūkurį.

– Ar pagalvojai apie studijas?

Mėta stabteli.

– Mhm… – numykia kažkaip neaiškiai.

– Išsiųsk paraišką egzaminų perlaikymui.

– O kas tada? – įsižiūri įdėmiai man į akis

– O tai jau rytojaus problema.

– Aš rytoj išvažiuoju.

Mano retorišką atsakymą ji labai greitai paverčia nieko vertu. Neišvengiamo atsisveikinimo nuojauta šaltais gniaužtais suspaudžia krūtinę.

– Nuvešiu tave į oro uostą, – pasisiūlau galvodamas apie dar bent kelias valandas šalia jos.

– Nereikia Džiugai.

– Einam šokt.

– Ne, – taria apatiškai ir vėl apsisuka.

Nueinant sugriebiu jos delną ir staigiai trukteliu į save. Mėta paklusniai susisuka į mano glėbį ir švelniai glustelėjęs ją vėl išvynioju per ištiestą ranką. Tada suokalbiškai šypteliu. Uždedu rankas jai ant liemens, ji apglėbia mano pečius ir 1 – 2 – 3 polkos žingsneliu, smagiai besisukdami tarp žmonių pasileidžiam taip per visus kambarius. Išsitaršo Mėtos plaukai, įkaista skruostai, juokiasi garsiai žiūrėdama į mane. 1– 2 – 3 Galva apsisuka, širdis daužosi, mes lekiam, kaip pasiutę nesustodami ir vis sukamės, sukamės, sukamės. 1 – 2 – 3.

Ir aš žinau, kad ši linksma mergina, mano glėbyje, kurią aš pažįstu didesnę dalį savo gyvenimo… Kad ji…

Aš nenoriu jos taip paleisti.

Kai galiausiai pavargstame, sustojam ir apsikabiname. Sunkiai kvėpuojame, širdys daužosi. Lėtai linguojame visai ne pagal ritmą. Nenoriu, kad tai baigtųsi jau rytoj jai išvažiavus. Nenoriu, kad tai būtų tik Kalėdų nuotykis. Kiekvienas atostogas vis laukdavau, kada važiuosime į Piktavilkius, nes žinojau, kad pamatysiu ją čia. Su metais tų atostogų vis retėjo, kol visai pasibaigė.

– Meilė ateina ne tada, kada jos laukiame, – sušnabždu, jai į ausį, – Meilė ateina ne tada, kada mes manome, kad esame tam pasiruošę. Meile ateina savo laiku ir savo pavidalu.

– Džiugai, nereikia, – tyliai paprašo Mėta ir pajuntu, kaip ji dar stipriau suspaudžia mane pirštais, lyg tai būtų paskutinis mūsų atsisveikinimas.

– Aš visą vaikystę pratampiau savo meilę už kasų. – Ji ūmai pakelia akis. – Aš savo meilę nustūmiau iš beržo viršūnės į upę, kur ji buvo užsilipusi tik pažiūrėti, ar labai baisu. – šypteliu prisimindamas ir jausdamasis dėl to kaltas, – Tai kaip ji spiegė krisdama visi supratom, kad buvo tikrai baisu. Kai prieš jai išneriant, pirma išplaukė jos liemenėlė, išsigandęs ir pats šokau žemyn gelbėti. – Mėtos akys sudrėksta, kai ji pradeda suprasti ką sakau. – Tada pas ją pradėjo važinėti Bernai, – su pasibjaurėjimu iškošiu paskutinį žodį, – ir prasidėjo vakarėliai! Kurie mane dar labiau varydavo iš proto, – ji pro ašaras nusijuokia, – Bet po visų šitų mūsų nuotykių, man prireikė dar kiek metų, kad atpažinčiau, jog tai tu Mėta. Kad tai tu mano meilė. Visada ja buvai.

Žiūriu į dideles, nustebusias ir drėgnas Mėtos akis, žvelgiančias turbūt tiesiai į mano sielą. Sąmonė vis dar nesuvokia, kas vyksta, bet kūnas pats kaip magneto traukiamas veržiasi į ja! Ir pagaliau! Atrodo, net atsikvepiu lengviau.

Štai ji. Moteris, kurią myliu. Ir kurią visada mylėjau. Jos akys vis labiau drėksta, apatinė lūpa dreba. Ją stebint čia prieš mane, kūnas nubunda.

Ūmai Mėta atsispiria ir užšoka ant manęs, apsikabindama kojomis ir rankomis, ir turbūt visa širdimi.

Antra Kalėdų diena

Pirtis

Džiugas

Šiadien pažadėjau nuvežti Mėtą į Vilnių, bet per naktį tiek prisnigo, kad neišvažiuosiu. Reikia pirma tą sniegą nukasti.

Širdyje taip gera, po tiek metų pagaliau suprasti ir išsakyti savo jausmus. Bet tuo pat taip skaudu dėl laukiančio atsisveikinimo. Prisiekiu sau, kad šį kartą nepaleisiu jos kaip tada, po mūsų pirmo bučinio bažnyčios kieme. Tik ką daryti? Kaip išlaukti? Turėsiu pats dažnai skraidyti pas ją, pažiūrėsim, kaip sekasi, o tada…

Kol atsikasu išvažiavimą į gatvę, visas net iškaistu. Įdomu, ar jau nuvalyti keliai? Jei visas kelias toks užpustytas, Mėta nori nenori, privalės likti čia. Patenkintas vypteliu, o gal specialiai užklimpti kur nors pamiškėje? Mintis man pasirodo net labai priimtina.

Grįžus į trobą tėvas iš karto nudžiugina.

– Kaip tai nėra šilto vandens? – klausiu keldamas balsą.

Jis skėsteli rankomis.

– Taip va ir nėra. Reik žiūrėt, kas boileriui nutiko.

– Aš neturiu tam laiko, pažadėjau Mėtą į Vilnių nuvežti, man reikia išsimaudyti ir ruoštis.

– Tai mačiau, jau anksti ryte Angelės pirtis rūksta. Eik ten ir maudykis. Tik malkų nusinešk.

Sunkiai klampoju per girgždantį sniegą su kiekvienu žingsniu iki blauzdos įsmigdamas į pusnį. Tiek prisnigę jau seniai nebuvo.

Priėjęs prie pirties laisva ranka patraukiu duris ir, nestodamas priepirtyje, žengiu į vidų, kur mane maloniai nustebina karštas aksominis garas.

– Močiute, čia tu? – nuo gulto pasigirsta Mėtos balsas, o man prieš akis suboluoja blankiai apšviestas jos kūnas.

– Dar paklausk, kodėl mano akys tokios didelės, – pasiūlau aš ir Mėta pašokusi atsisėda ant gulto.

– Ką čia veiki?

– Nusipraust atėjau, – metu glėbį malkų prie pečiaus ir atsitiesiu geriau į ją įsižiūrėdamas. Ji taip pat smalsiai žvelgia į mane. Nesidengia. Ir man taip smagu pasidaro, kad nėra tos gėdos tarp mūsų, kaip tarp nepažįstamųjų.

– Jau kad tu čia, bent nuplauk man nugarą tada, – išdykėliškai pasiūlo ji.

– Su malonumu, – plačiai išsišiepiu ir nueinu nusirengti.

Sėdim abu ant aukštų gultų. Mano akys nevalingai krypsta į nuogą Mėtos kūną. Matau, kaip ji mane taip pat vis nužvelgia. Atmintyje nuolat šmėžuoja Kūčių naktis.

– Daug galvojau šiąnakt, – prisipažįstu jai.

– Aš taip pat, – šypteli mergina.

Kurį laiką tylim abu. Noriu kai ką pasakyti, bet žodžių nerandu. Ūmai ji taria:

– Išsiunčiau prašymą perlaikyti egzaminus ir perspėjau naująją menedžerę, kad išeinu iš darbo.

Man iš nuostabos antakiai šoka iki plaukų augimo linijos.

– Tai po pusės metų važiuosim atsiimti diplomo?

– Tikrai taip! – turbūt daugiau pačiai sau, nei man patvirtina Mėta.

– Dabar svarbiausia, kad baigtum mokslus, – paraginu ją. – Kas tas pusė metų? – pasakau ir pats netikiu. – Bus daugybė video pokalbių ir sekso telefonu, – guodžiu pats save. – Kaip nors ištempsim.

Mėta žybteli akimis ir nusijuokia.

– Neprivalau eiti į paskaitas, turiu tik atvykti į egzamino perlaikymą ir į diplominio darbo konsultacijas. Ir tada, žinoma, į gynimą.

– Tai tu neprivalai gyventi Anglijoje? – neužtikrintai paklausiu aš.

– Kalbėjau su Nojumi, sakė padės įsidarbinti čia Lietuvoje. Jie bendradarbiauja su daugybe kraštovaizdžio dizaino įmonių. Pradžiai asistente, o po to bus matyt.

– Tai jei jau grįžti į Lietuvą,  – man net adrenalinas sukyla iš džiaugsmo, – gali kraustytis gyventi pas mane!

– Papasakok plačiau, – šelmiškai besišypsodama paragina Mėta.

Pats netikėdamas, tuo ką siūlau, delnu pasibrūžinu sprandą.

– Pradžiai laikinai, – krenkšteliu, – o po to žiūrėsim.

Ji įtariai dursto mane žvilgsniu.

– Laikinai, sakai? Gal žinai iki kada?

– Tokiam neribotam laikinumui, – nusišypsau. Prisitraukiu prie savęs tą šelmę ir nutildau nepatogius klausimus bučiniu.

Po metų.

Kalėdos Piktavilkiuose

Džiugas

– Tai pagaliau atvažiavot, – burbteli Angelė pasitikdama mus tarpduryje. Aplink kojas trepsi, net cypdama iš meilės Moškytė.

– Buvom pas Džiugo mamą, pas ją kūčių vakarienę valgėme, – pasiteisina Mėta.

– Kūčią valgyti reikia su savo šeima, – papriekaištauja močiutė. Sugavus mano klausiantį žvilgsnį ignoruoja.

Mėta pavarto akis.

– Tai Piktavilkiuose pernai valgėm.

– Pernai nesiskaito.

Prunkšteliu ir neprieštarauju.

Priėjęs tėvas pirma apsikabina Mėtą, o po to mane.

– Mėta tiek užsakymų turi, kad tuoj išvis niekur nevažiuosime, – besididžiuodamas apglėbiu ją per pečius.

Mėta šypsosi, akys blizga. Laimingas žmogus esu. Kasmetinis šventinis klegesys šildo krūtinę. Puikus maistas, šeima ir patys brangiausi čia su manimi. Ko dar reikia?

Po šventinių pietų visi sukritę kas kur šnekučiuojasi. Fone groja kalėdinė muzika.

– Su Kalėdom! Su Kalėdom visus! – šeima kelia ne pirmą tostą, sveikina vieni kitus.

– Tai ką iškrėsi šįkart, vaikine? – pašaipiai klausia Aloyzas.

Tik kilsteliu vieną lūpų kampą ir nesileidžiu į kalbas.

Adomaitienė jau kuičiasi po dovanas, kai staiga pasigirsta aiktelėjimas!

– Šito dar ryte nebuvo, kas ant eglutės pakabino jaunavedžių porelę?

Angelė susigriebia už širdies. Jonas nejaukiai nunarina galvą. Tada visi smalsiai atsisuka į mane, o aš besiklaupdamas ant vieno kelio išsitraukiu iš švarko kišenės pilką dėžutę.

– Mėta…

– Sekancis tu, – pašnibždomis Angelė įspėja mano tėvą.

„Mylėjau tave anksčiau“ 4 dalis

ILGAI IR LAIMINGAI?..

 

Bėgau per savo degantį miestą, o mano akys buvo pilnos ašarų. Ugnies, dūmų, degančių kūnų ir mirties tvaikas užpildė mano plaučius, vos sugebėjau įkvėpti nenusikosėjusi.

Mano ilga balta vestuvinė suknelė buvo aptaškyta krauju, nežinojau, kieno tai kraujas ir man nerūpėjo. Klupau ir vėl stojausi, bet bėgau tolyn nesustodama.

Nesigręžiojau į pilį, savo buvusius namus, kurių bokštai jau buvo sugriuvę, o ją pačią supo šiurpi tamsa. Neplevėsavo baltos mano giminės vėliavos su mūsų šeimos herbu – auksinės spalvos rože ir kalaviju.

 

Prabėgau pro savo kadaise ištikimus pavaldinius, bet atrodė, kad jie manęs beveik nepastebėjo, skubėjo link pilies, tarsi būtų apimti transo.

Sustojau tik akimirkai, kad nusimesčiau purvu aplipusius aukštakulnius ir toliau bėgau basomis. Plaučiai degė, o kojos šaukė, kad sustočiau pailsėti, bet atsisakiau šios minties. Nenorėjau ilsėtis, kol degantis miestas liks toli už nugaros ir pagaliau būsiu saugi.

Tolumoje pamačiau rūku aptrauktus miškus, jie tarsi ragino bėgti greičiau, kad pasiekčiau saugią vietą ir ten pradingčiau. Su kiekvienu žingsniu jie vis labiau artėjo.

Mano protas šaukė grįžti atgal, tačiau nesugebėjau.

Praplėšiau akis ir supratau, jog viskas ką mačiau, tebuvo sapnas. Lengviau atsikvėpiau ir atsisėdau, mano žvilgsnis užkliuvo už baltos spalvos vestuvinės suknelės, kuria buvo apvilktas medinis manekenas.

Šūdas.

Šiandien mano vestuvės ir aš nežinojau, ar buvau joms pasiruošusi. Nelaukiau šios dienos nuo pat tada, kai tėvas man apie jas pasakė, bet ši diena atėjo. Norėjau aš to, ar ne.

Praėjo jau dvi dienos po to, kai su Kilianu pasiekėme Ferino karalystės sostinę ir tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau drakonų karaliaus sūnų. Jis net neatsisveikino ir nė nenumaniau, kas Kilianui galėjo atsitikti. Spėliojau ir sukau galvą, bandžiau klausti kitų pilies gyventojų, tačiau niekas negalėjo man atsakyti. O šiandien buvo ta diena, kai turėjau ištekėti už karaliaus Alastairo. Jaučiausi tarsi narve uždarytas paukštelis, negalintis ištrūkti.

Vėl pažvelgiau į nėriniais puoštą suknelę. Vos man atvykus, geriausios karalystės siuvėjos mane išmatavo ir greitai ją pasiuvo, negailėdamos nei savo laiko, nei jėgų. Kad ir kokia nuostabi buvo suknelė, žinojau, jog laimės ji man nesuteiks. Nes tekėsiu už žmogaus, kurio nemylėjau ir beveik nepažinojau.

Karalius Alastairas buvo man tikrai malonus, mačiau, jog stengėsi sudaryti gerą įspūdį apie save. Stebint jį iš šalies, buvo galima pamanyti, kad jis tikrai nebuvo toks, kaip apie jį mėgo kalbėti už šios karalystės ribų. Jis tikrai buvo už mane žymiai vyresnis, galbūt net daugiau nei dvidešimčia metų, bet nežinantiems galėjo pasirodyti tikrai jaunesnis. Tvirtas ir aukštas, jis nepriminė kitų karalysčių, jau pagyvenusių valdovų. Plaukai buvo vis dar vešlūs ir tamsūs, šaltas žvilgsnis vis dar žvitrus, bet pastebėjau, kad Kilianas jo bruožų neturėjo. Greičiausiai buvo panašesnis į savo motiną.

Visi rūmai ruošėsi vestuvėms. Visos menės ir visi kambariai aidėjo nuo balsų, bet aš norėjau tik tylos ir ramybės. Tačiau žinojau, kad jos šiandien nebus.

Virtuvėje plušo virėjos, gamindamos visą galybę skaniausių patiekalų, kuriais bus vaišinami visi susirinkę svečiai. Kurių nė vieno nepažinojau. Norėjau kaukti nesavu balsu, kad mano tėvas ir sesuo negalėjo dalyvauti. Ir kodėl šios dvi progos buvo sudėtos į vieną dieną? Man visa tai ėmė netekti prasmės ir norėjau, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų.

Spoksodama į vestuvinę suknelę, negalėjau sulaikyti virpulio kažkur giliai kūne. Viskas, čia mano pasaka baigiasi ir prasidės tikras košmaras.

Netrukus į mano kambarį atėjo karalius Alastairas ir pasiteiravo, ar viskas gerai ir ar man patiko suknelė.

– Ji nuostabi, – atsakiau. Ji tikrai man patiko, tik žmogus, už kurio turiu ištekėti, buvo ne tas, kurio būčiau norėjusi. Jis linktelėjo. Priėjo prie manęs, bandė meilikauti, bet nusigręžiau apsimesdama, kad to nepastebėjau. Vien mintis, kad jis mane palies, vimdė, ką jau kalbėti apie tai, kad šiąnakt turėsiu praleisti naktį su juo.

– Šiandien tapsi mano žmona, Evanora, – pasakė jis. – Žinau, kad viskas vyksta tik dėl mano susitarimo su savo tėvu, kad Magnusas išgelbėtų skurdžią Jedos karalystę, bet pasistenk būti gera. Ir kai ateis laikas, privalėsi atlikti savo pareigas.

Po kiek laiko jis išėjo, leidamas man susiruošti. Tačiau net nekilo ranka paimti suknelės. Po velnių, šiandien mano gimtadienis, tačiau jis bus visiškai sugadintas.

Vestuvių apeigos turėjo būti po kelių valandų, tad turėjau laiko nusiraminti ir pagaliau susitaikyti su savo lemtimi. Tarnaitės paruošė man vonią, pripildė ją kvapniausiais ir brangiausiais aliejais, tad tik įlipusi, beveik iš karto atsipalaidavau. Tačiau vis dar negalėjau iš minčių išmesti Kiliano ir kartu su juo praleisto laiko. Nejaugi viskas taip ir liks? Turėsiu pamiršti, kas tarp mūsų įvyko ir ignoruoti tai, kad mes vienas kitą mylėjom?

Vestuvinė suknelė tikrai buvo labai graži ir tiko man kaip nulieta. Kai atsistojau prie veidrodžio, net nustebau, kad taip gerai atrodžiau. Šyptelėjau. Būčiau norėjusi, jog Kilianas dabar būtų galėjęs mane pamatyti… Atsidusau.

Tarnaitė uždėjo man nuometą, prisegė šiltą apsiaustą, kad nesušalčiau, nes vestuvių apeigos turėjo vykti lauke. Bent jau pirmoji dalis. Vėliau buvo planuojama persikelti į pagrindinę pilies menę, kuri jau buvo paruošta šventei.

Prie vestuvinių apeigų aukuro ėjom dviese. Visas mano kūnas drebėjo, sunkiai galėjau suvaldyti baimę, tačiau karalius Alastairas to nematė. Aplinkui būriavosi daugybė žmonių, visų jų žvilgsniai buvo nukreipti tiesiai į mus ir tuo metu norėjau skradžiai žemę prasmegti. Prie liepsnojančio  aukuro mus pasitiko vyriausiasis krivis. Laikas.

Beveik neprisiminiau, kokius priesaikos žodžius turėjau pasakyti. Jie vis tiek šioje situacijoje neturėjo prasmės. Jaučiausi tarsi apimta keistos apatijos, niekas nebuvo svarbu. Troškau kuo greičiau pradingti iš šios vietos. Ne taip įsivaizdavau savo vestuves. Tekėti turėjau už mylimo žmogaus, o visa tai buvo tik pasityčiojimas.

Apeigoms pasibaigus, vis dar jaučiausi apdujusi. Visi aplinkui plojo ir džiaugėsi, o aš viduje miriau, nežinojau, ar sugebėsiu atlaikyti visą šventę. Karalius Alastairas pakvietė mane šokiui, kol grojo muzikantai ir visi kiti linksminosi bei dainavo. Lėtai sukomės lengvu muzikos ritmu, kai staiga mano sąmonė aptemo.

***

Vos tik atmerkiau akis, širdis iš siaubo beveik iššoko iš krūtinės. Virš manęs palinkęs buvo pusnuogis karalius Alastairas. Aš gulėjau ant savo lovos, taip pat beveik nuoga, vestuvinė suknelė voliojosi ant grindų.

Iš siaubo net surikau, bet jis greitai uždengė mano burną ranka, kad daugiau negalėčiau išleisti nė garso. Ėmiau akimis maldauti pasigailėjimo, tačiau bergždžiai. Karalius prisitraukė mane prie savęs ir sušnabždėjo:

– Nežiūrėk į mane kaip į kvailą, Evanora. Tu dabar esi mano žmona ir galiu su tavimi daryti ką panorėjęs… O šiąnakt bus mūsų pirmoji naktis, nori tu to ar nenori.

Karštligiškai papurčiau galvą, bet to nepakako, kad jis persigalvotų. Drakonų karalius stipriai prispaudė mane keliais, o jo rankos ėmė liesti kiekvieną mano kūno centimetrą. Bandžiau šaukti ir iš visų jėgų stengiausi prieš jį kovoti, bet tai buvo beprasmiška.

Pajutau pasibjaurėjimą, kai jis nusileido žemyn, dantimis bandydamas sugriebti mano beveik apnuogintą spenelį. Įsidrasinusi smogiau jam alkūne į šonkaulius ir jam kiek atsitraukus, sprukau nuo lovos. Pasiėmiau vienintelį drabužį, kurį radau ir nubėgau į vonios kambarį. Girdėjau, kaip miegamajame nusikvatojo drakonų karalius. Jis tikrai buvo nenormalus. Užrakinusi duris stengiausi suvaldyti ašaras ir kvėpavimą, kad nepasidarytų bloga.

– Visą naktį ten nesėdėsi, – išgirdau tylų Alastairo balsą. – Vis tiek turėsi išlįsti, o tada… Mes pratęsime tai, ką jau pradėjome.

Buvau tikra, kad vestuvių apeigų metu buvau apsvaiginta. Niekaip kitaip negalėjau paaiškinti netikėto sąmonės praradimo. Sunkiai galėjau suvaldyti ašaras. Nejaugi jis ketino mane išniekinti, kol buvau be sąmonės?

Mintys karštligiškai sukosi galvoje, privalėjau kažką daryti, tačiau net neįsivaizdavau ką.

Pažvelgiau pro nedidelį langelį, tačiau greitai supratau, kad pabėgti nepavyks. Buvome pernelyg aukštai, galėjau net užsimušti, bandydama nusikabaroti žemyn, tad šią mintį greitai atmečiau.

Išgirdau beldimą į duris. Karalius Alastairas nekantravo, tačiau aš jokiais būdais nesiruošiau su juo praleisti nakties. Atrodė, jog geriau nusižudyčiau, kaip kartą jau buvau padariusi ankstesniame gyvenime, nei leisčiau tam įvykti.

– Evanora, girdi? – prakalbo, vėl belsdamas. – Žinau, kad mane girdi. Jeigu neatliksi savo, kaip žmonos, pareigos, Jedos karalystės laukia galas. Supratai?

Mano širdis sudrebėjo, bet neketinau pasiduoti.

– Jeigu sunaikinsi mano tėvo karalystę, manęs juo labiau negausi, – atkirtau.

Girdėjau, kaip jis vaikščiojo pirmyn atgal po kambarį ir keikėsi, netikėtai kažkas dužo ir nuslydusi siena žemyn, užsidengiau rankomis ausis. Mano gimtadienis neturėjo būti toks. Mano vestuvės tokios irgi neturėjo būti.

Stojo tyla. Atsistojusi pridėjau ausį prie durų, bandydama miegamąjame ką nors išgirsti, tačiau buvo tylu. Beveik be garso atrakinau vonios kambario duris ir žvilgtelėjau, karaliaus Alastairo niekur nesimatė. Greitai išbėgau iš vonios kambario svajojau kuo greičiau iš čia dingti.

Apsivilkusi drabužius, išbėgau iš kambario. Privalėjau surasti Kilianą.

Tarsi vaiduoklis blaškiausi po rūmus, tačiau drakonų karaliaus sūnaus niekur taip ir nepavyko surasti. Bijojau, kad karalius Alastairas pastebės, jog nebebuvau vonios kambaryje ir taip pat ims manęs ieškoti. Slapstydamasi šešėliuose, netrukus išslinkau į vidinį rūmų kiemą ir naudodamasi proga, jog sargybiniai girti miegojo, išbėgau pro nesaugomus vartus, tiesiai į tamsą bei šaltį. Susisupau į apsiaustą ir pasukau nežinoma kryptimi. Žinojau, kad karalius Alastairas manęs ieškos ir greičiausiai suras, bet neketinau jam leisti daryti su manimi ką norėjo. Privalėjau nepasiduoti. Turėjau surasti mylimąjį, kad galėčiau jam parodyti mūsų prisiminimus, kurių jis, kaip ir aš, buvo netekęs.

Ėjau per sniegą ir gailėjausi savęs, vos įstengiau sutvardyti ašaras. Nesupratau, kur galėjo dingti drakonų karaliaus sūnus, kodėl jo nebuvo vestuvėse, kodėl nepasirodė prieš jas? Supratau, kad galbūt nenorėjo viso šito farso matyti, bet galėjo vis tiek kaip nors sureaguoti, ar bent mane aplankyti ir pasakyti, kad viskas buvo gerai. Nežinia smaugė labiau nei faktas, kad bet kokiu atveju Kilianui aš nepriklausysiu, kad mano likimas buvo likti su karaliumi Alastairu.

Priešais pamačiusi apleistą pašiūrę, įsmukau vidun ir įsitaisiau ant šieno. Buvo šalta ir abejojau, kad galėsiu užmigti, bet čia buvo geriau, nei leisti naktį su vyru, kurio nemylėjau ir tikriausiai niekada nemylėsiu. Mano širdis priklausė Kilianui, ne tik šiame gyvenime, bet ir ankstesniame. Vis dar bandžiau suvokti tai, ką mačiau prieš kelias dienas, norėjau tikėti, kad viskas buvo tiesa, o ne mano fantazijos vaisius. Nes tai tikrai reiškė, jog Kilianą pažinojau anksčiau, kad jau mylėjau jį anksčiau, nei susipažinome čia, šiame gyvenime.

***

Atsikėlusi rytą sėdėjau ant šieno kupetos ir žiūrėjau į savo rankas, bandydama suvokti, kokią magiją pažadinau. Žinojau, kad ją turėjau, galėjau mintimis pajudinti daiktus, kaip tada, kai Kiliano kalaviju nudėjau Kuagotą. Taip pat galėjau gydyti, bet man buvo įdomu, ką dar galėjau padaryti. Iš prisiminimų, kuriuos regėjau, suvokiau, kad ankstesniame gyvenime buvau ragana, galėjau naudotis burtais ir užkeikimais, vieną jų buvau panaudojusi ant savęs ir Kiliano. Tiksliai nežinojau, kaip viskas veikė, turėjau išsiaiškinti.

Išlindusi iš pašiūrės, ketinau ieškoti drakonų karaliaus sūnaus. Turėjau viską jam papasakoti ar kaip nors parodyti, kad jis prisimintų, kaip ir aš. Užsidėjusi gobtuvą, kad paslėpčiau savo veidą ir manęs niekas neatpažintų, patraukiau link miesto centro, tikėdamasi ką nors išgirsti iš žmonių. Karaliaus žmona dingo, visi turėjo manęs ieškoti, vis dėlto, ištekėjusi už Alastairo, tapau Ferino karalystės valdove. Nesvarbu, kaip pats karalius su manimi elgėsi.

Miestas buvo keistai tuščias, bet iš kelių atsitiktinių praeivių nugirdau, jog manęs tikrai ieškojo. Praeiviai tyliai šnabždėjosi, jog kažkas nutiko pilyje, apie ką buvo draudžiama kalbėti. Nesupratau kam toks slaptumas, tačiau turėjau sužinoti. Priėjusi prie grupelės žmonių, atsistojau kiek atokiau, klausydamasi jų pokalbio.

– Kaip manot, tiesa, kad karalius Alastairas?… – klausė vienas, neužbaigdamas sakinio, dėl to dar labiau susidomėjau.

– Tikriausiai vėl tik gandai, – tarė šalia jo stovinti moteris. Ji pasitaisė savo apsiaustą. – Bet nesistebėčiau, jeigu jį tikrai kas nors būtų užlenkęs…

– Ša, kaip tu gali taip kalbėti? – nutraukė ją vyras.

– Aišku, kad galiu! – atšovė ji. – Pati savo akimis mačiau, kaip jie išvedė ir uždarė į kalėjimą vieną iš Alastairo sūnų. Sakė, jog tai jo darbas… Tad gal visa tai ir tiesa.

Bandžiau suvokti tai, ką išgirdau, mano protas dar negalėjo priimti tokio fakto.

– Atsiprašau, – priėjusi kreipiausi į moterį, o ji įsmeigė savo žvilgsnį į mane. – Jūs norite pasakyti, kad karalius Alastairas – negyvas?

– Tokios kalbos, – atsakė ji. – Ir tai padarė vienas jų sūnų, Kilianas Herensugea.

Mano širdis nusirito į kulnus. Troškau kuo greičiau dingti iš šios vietos. Tai netrukus ir padariau, tačiau ėjau neilgai. Visas kūnas drebėjo, suklupau ant kelių. Jaučiau, kaip viskas ėmė slysti iš rankų.

Negalėjau patikėti, kad Kilianas būtų galėjęs nužudyti savo tėvą. Tai buvo nesuvokiama. Netikėjau, kad jis būtų galėjęs sau leisti taip susigadinti gyvenimą, juk dabar, už karaliaus nužudymą, jo laukė mirties bausmė. Negalėjau to leisti. Privalėjau sugrįžti į pilį ir susitikti su Kilianu, kol dar nebuvo per vėlu. Turėjau viską sužinoti iš jo paties.

Vos tik pasiekiau pilį, mane sulaikė rūmų sargybiniai. Jie atpažino mane kaip karaliaus Alastairo naująją žmoną ir praleido vidun, bet net nespėjau pasiekti savo kambario, kai buvau sustabdyta. Priešais mane išdygo gyva Alastairo kopija ir aš net atsitraukiau per kelis žingsnius. Jis buvo žymiai jaunesnis už karalių, bet atrodė toks pat stiprus ir atgrasus. Evartas. Prisiminiau jo vardą, nors dar niekad nebuvome susitikę, nes jis net nedalyvavo vestuvėse. Žinojau tik tai, kad buvo tikra karaliaus Alastairo kopija.

– Manei, kad taip lengvai gali čia visur slampinėti, niekieno nepastebėta? – nemandagiai paklausė, o aš susiraukiau. Man visiškai nepatiko jo tonas. – Kur buvai išėjusi?

– Į miestą, – trumpai atsakiau. – Neturiu niekam atsiskaityti kur einu ir ką darau.

Jis kvailai išsiviepė.

– Kur buvai naktį? Kodėl išėjai ir palikai mano tėvą vieną?

Greitai perpratau, ką jis norėjo išgirsti, tačiau neketinau pasiduoti provokacijai.

– Žinau viską apie tave ir Kilianą, – paniekinančiai tėškė nesulaukęs mano atsakymo ir griebė man už rankos. Bandžiau išsivaduoti, bet jis tik prisitraukė mane arčiau savęs.

– Nesuprantu apie ką tu kalbi, – atšoviau, jaučiau savo gyslomis tekančią magiją, bet stengiausi valdytis. Čia buvo ne vieta ir ne laikas pratrūkti.

– Už mano tėvo nugaros surezgėt sąmokslą ir Kilianas jį nužudė, – sušnypštė ir man nespėjus paprieštarauti, nutempė mane į mano kambarį. Tik tada paleido ranką. Skaudėjo. Numaniau, kad liks mėlynė.

– Netiesa!

– Tai tu taip sakai. Visi kiti patikės mano versija.

Pasibaisėjusi spoksojau į žmogų, kuris stovėjo priešais mane. Dar ne iki galo supratau jo kėslus, bet staiga atėjo suvokimas. Nejaugi jis galėjo nužudyti karalių Alastairą? Ir norėjo tuo apkaltinti savo brolį Kilianą?

– Ko tu sieki? – paklausiau, jis vos vos šyptelėjo. Priėjo arčiau, bet aš atsitraukiau per žingsnį. Jaučiau grėsmę, sklindančią nuo šio vyro, žinojau, kad turėjau būti atsargi.

– O tau dar neaišku? Kai mirė mūsų tėvas, dabar sostas gali priklausyti bet kuriam iš mūsų. Su Laramiu bėdų nekils, su juo jau susitvarkyta, bet Kilianas… Be kovos jis nepasiduos.

– Ką jam padarei? – vėl paklausiau pasibaisėjusi, kiek įtūžio ir pykčio jautėsi Evarto balse.

– Kol kas nieko. Bet… kadangi paskleidžiau gandą, kad jis nužudė mūsų tėvą… Jo laukia mirties bausmė.

– Bet juk tu jį nužudei, – pasakiau. Jis atrodė visiškai nenustebęs, tad supratau, kad atspėjau teisingai. Tikėjau, kad Kilianas niekada nebūtų to padaręs.

– Ketinau nužudyti jus abu, – tarė. – Bet tu pradingai. O dabar… yra kaip yra.

Neturėjau kur trauktis. Jis stovėjo priešais mane, o aš beveik prie pat kambario sienos. Supratau, kad jeigu nieko nedarysiu, mane ištiks Alastairo likimas. Pati to visiškai nenorėdama buvau įpainiota į drakonų šeimos intrigas, kurias supratau ne visai iki galo.

Jo rankoje sublizgo durklo ašmenys ir aš visiškai prisispaudžiau prie sienos. Neturėjau kur trauktis. Jis užsimojo smūgiui, tačiau man pavyko pasinaudoti magija. Jausdama šilumą savo pirštų galiukuose, sustiprinau magijos srautą kaip tada, kai išgydžiau Kilianą ir energijos srautas nubloškė Evartą ant žemės, ašmenims nespėjus manęs pasiekti.

– Ragana, – sušnypštė jis ir pašoko nuo grindų. – Sargyba!

Ilgai netruko, kol kambaryje pasirodė sargybiniai. Atrodė, jog jie tik ir laukė, kol Evartas juos pakvies.

– Išveskit ją, – paliepė Kiliano brolis. – Ji prisidėjo prie karaliaus Alastairo nužudymo.

Bandžiau priešintis, bet viskas nuėjo perniek. Nebegalėjau pasinaudoti magija, tad mane greitai nutempė į rūmų požemius. Galvoje pašėlusiai skriejo mintys, turėjau išsivaduoti, kad padėčiau Kilianui ištrūkti, tačiau pamačiusi vaikiną kameroje, prieš kurios grotas pastatė mane, kol ištrauks tinkamą raktą ir atrakins duris, sustingau, negalėdama net pajudėti.

Kilianas sėdėjo ant gulto surakintas ir sužeistas. Net nesupratau, ką tie niekšai jam buvo padarę.

Vos tik durys man už nugaros užsitrenkė, puoliau prie jo ir lūpomis paliečiau jo lūpas. Kilianas ranka apglėbė mano liemenį ir prispaudė, atsakė į mano bučinį.

– Ką jie tau padarė? – pagaliau atsitraukusi paklausiau. Bandžiau susikaupti, turėjau kuo greičiau jį išgydyti, tačiau nepavyko.

– Nusiramink, – paprašė jis. – Čia ne vien mano kraujas.

Mano pirštai sustingo prie jo.

– Kieno dar?

– Evarto. Tik savo žaizdas jis greičiausiai jau išsigydė.

Galiausiai nusiraminusi sugebėjau išgydyti Kilianą, jis atrodė tikrai dėkingas.

– Kur tu buvai visą šį laiką? – paklausiau. – Nedalyvavai mano vestuvėse, nieko man nepasakęs kažkur pradingai…

– Mano tėvas kažkaip sužinojo, kad mes vienas kitą įsimylėjom, – pasakė jis. – Po to, kai tave atgabenau į Magestalą, jis mane pasikvietė ir viską išklojo. Pyko ant manęs, kad nuviliojau jo būsimą žmoną, ir kad nesugadinčiau visos šventės, jis liepė mane uždaryti į kalėjimą. Todėl ir negalėjau dalyvauti…

– Bet jis net neužsiminė apie tai, kad žinojo apie mus, – pasakiau.

– Tikriausiai nemanė, kad viskas taip pasisuks. Galvojo, kad jeigu mane uždarys, galės turėti tave… Nežinau, kas tiksliai ten atsitiko, bet kažkas mane išleido iš kameros, tada aš slapčia patekau į rūmus ir pasiekiau jūsų kambarį. Ir radau ten savo tėvo lavoną. Akimirką pamaniau, kad tai tavo darbas, nors nenorėjau tuo tikėti… Bet kai beveik iš karto ten pasirodė mano vyresnysis brolis, ėmiau įtarti, kad tai jo darbas.

– Tai Evarto darbas, jis prisipažino, – tariau. – Jis man pasakė, kad ketino nužudyti ir mane, tačiau manęs nerado. Vėliau kėsinosi į mane, bet sugebėjau apsiginti. Tada uždarė čia…

– Viskas bus gerai, – jis prispaudė mane prie savęs, kiek tik leido grandinės ant rankų, ir man pavyko kažkiek nusiraminti. – Mes iš čia ištrūksim. Kaip nors.

Jis buvo toks užtikrintas, jog mums pavyks, kad net aš patikėjau. Tereikėjo sugalvoti kaip tai padaryti.

Staiga man dingtelėjo, kad per visą šią sumaištį buvau pamiršusi savo tikslą – parodyti Kilianui mūsų bendrus prisiminimus iš ankstesnio gyvenimo.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – vėl prabilau ir Kilianas sukluso. – Pameni, sakiau, jog tave sapnavau dar tada, kai nebuvom susipažinę?

Jis linktelėjo galva.

– Žinoma, kad prisimenu. Sakiau, kad tai tik sutapimas…

– Ne, tai nėra tik sutapimas, – papurčiau galvą. – Tą dieną, kai mus užpuolė Kuagotas, atsibudo ne tik mano magija. Nutiko dar kai kas.

Giliai įkvėpiau oro į plaučius. Nežinojau, kaip jam tai pasakyti, galbūt būtų buvę lengviau parodyti, tik nežinojau, ar man pavyks.

– Noriu pasakyti, kad mes tikrai buvom pažįstami ankstesniame gyvenime.

– Evanora…

– Leisk man pasakyti iki galo, – pertraukiau ir Kilianas supratingai linktelėjo. – Vos tik tave pamačiau, supratau, kad tu man pažįstamas. Nors tai atrodė neįmanoma, nes tave mačiau pirmą kartą. Bet kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, kad neišsigalvojau. Sapnai, kuriuose tave matydavau, vis kartojosi, o tą dieną, kai atsibudo mano magija, pamačiau ir prisiminimus, kuriuos buvau praradusi. Pabandysiu juos parodyti ir tau.

Jausdama magiją savo pirštų galiukuose, pridėjau juos Kilianui prie kaktos ir pasiunčiau viską, ką tą dieną mačiau, tiesiai į jo pasąmonę. Praėjo kelios akimirkos, kol vaikinas susivokė, kad tai, ką sakiau, nebuvo kažkokios fantazijos.

Mačiau, kaip pasikeitė vaikino žvilgsnis, kai atitraukiau pirštus.

– Bet… kaip tai įmanoma? – paklausė. – Kad mes atgimėm čia? Šitame pasaulyje?

– Kai tu mirei, – pradėjau aiškinti. – Aš užkeikiau mus abu, kad po mirties mes vėl galėtume rasti vienas kitą kitame gyvenime. Auka buvo didelė… Pati taip pat turėjau mirti. Bet aš paaukojau viską, vardan mūsų… Vardan to, ką vienas kitam jautėm ir jaučiam dabar.

Kilianas kurį laiką tylėjo, nepratarė nė žodžio.

– Ką darysime? – vėl prabilau, jaučiau, kaip akyse ėmė kauptis ašaros. – Tau numatyta mirties bausmė, o manęs tavo brolis taip pat nepasigailės… Neketinu dar kartą tavęs prarasti. Nes nežinau, ar vėl sugebėčiau mums uždėti šį užkeikimą.

– Nieko panašaus daryti nereikės. Galbūt… Šį kartą mums pavyks išsisukti nuo šios lemties vėl būti atskirtiems.

Linktelėjau, stengdamasi nuvyti blogas mintis į šalį. Jaučiau, kad šį kartą viskas bus kitaip.

Staiga išgirdau link mūsų artėjančius žingsnius, Kilianas pasuko galvą į jų pusę ir susiraukė, pamatęs ateinantį savo vyresnįjį brolį. Evartas sustojo prie pat mūsų kameros ir paniekinančiu žvilgsniu mus abu nužvelgė.

– Aš persigalvojau, – metė žodžius. – Turėsi kautis su manimi. Mirties bausmė lengviausias ir paprasčiausias būdas, o aš noriu, kad tu kentėtum. Pats noriu nurėžti tau galvą. Ir tavo ragana tau negalės padėti.

Jis jau pasisuko eiti, bet, kažką prisiminęs, atbulas grįžo kelis žingsnius atgal, išsišiepė iki ausų.

– Laimėjęs gaus raganą dovanų. Garantuoju, aš mėgausiuos kiekviena su ja praleista minute.

Kilianas stipriai suspaudė kumščius, o Evartas po akimirkos pasišalino iš požemių.

– Tas pašlemėkas… – ištarė pro sukąstus dantis. – Jis žino, kad esu silpnesnis, ir tuo naudojasi…

– Kilianai, tu sugebėsi jam pasipriešinti, – tariau užtikrinta. – Tu turi dėl ko kovoti. Meilė pati stipriausia egzistuojanti magija…

– Labai noriu tuo tikėti, Evanora, bet nesu tikras, kad man pavyks… Tai bus žūtbūtinė kova, dėl Ferino karalystės sosto ir dėl tavęs.

Negalėjau suprasti, kodėl viskas taip pasisuko. Nenorėjau prarasti Kiliano, tačiau kai jį išsivedė rūmų sargybiniai ir kameroje likau viena, suvokiau, jog vėl galėjau jį prarasti. Susmukau ant šaltų kameros grindų, verkiau, iki kraujo kumščiais daužiau sienas, bet žinojau, kad tai nepadės. Turėjau ir pati ko nors imtis, bet iš nevilties galėjau tik keikti mūsų apgailėtiną likimą. Jaučiausi tokia bejėgė, kad norėjosi pranykti, bet negalėjau nuvilti Kiliano. Mūsų likimas nepasikartos, turėjau dėl to pasistengti. Pirmiausia man reikėjo kaip nors ištrūkti iš šios vietos.

Pakilau nuo žemės ir priėjau prie grotų. Rankomis įsikibau į metalinius virbus mąstydama, ką galėčiau padaryti. Mano magija čia nebuvo labai efektyvi, kol dar nemokėjau tinkamai jos kontroliuoti, bet buvau tikra, kad ką nors vis tiek sugebėsiu. Netikėtai, kitoje kameroje priešais, po gultu, pamačiau kažką blizgant ir man pasirodė, jog tai buvo plaukų segtukas.

Man tik reikėjo jį pasiekti.

Pritūpiau ir kuriam laikui įsmeigiau žvilgsnį į nedidelį metalinį daiktą. Su juo būčiau sugebėjusi atrakinti kameros spyną ir iš čia dingti, tačiau segtukas nepajudėjo iš vietos. Tačiau tikrai neketinau pasiduoti, nes laiko buvo vis mažiau. Privalėjau bent jau palaikyti Kilianą kovoje, jeigu kitaip į visa tai nepavyks įsiterpti.

– Nagi, – tariau. – Pajudėk nors truputį, po velnių.

Su Kiliano kalaviju tada, kai persmeigiau mus užpuolusį monstrą, buvo paprasčiau. Galbūt todėl, kad reikėjo greitai veikti, nes būčiau pražuvusi? Stengiausi susikaupti, bet mintis, kad Evartas nužudys Kilianą, blaškė. Galiausiai pasidaviau, pečiai nusviro. Norėjau verkti, po galais, kas aš per ragana, jeigu nesugebėjau apsaugoti savo mylimojo?

Kelis kartus giliai įkvėpiau ir iškvėpiau oro, užmerkiau akis, bandydama įsivaizduoti, kaip plaukų segtukas pajuda iš vietos ir įskrenda tiesiai į mano delną. Atmerkiau akis, mano žvilgsnis vėl įsmigo į mažą daiktą, kuris gulėjo po gultu. Ir kai jau norėjau vėl pasiduoti, pagaliau pamačiau, kaip segtukas pajudėjo iš vietos. Skausmingai lėtai, bet pajudėjo.

Lengviau atsikvėpiau tik tada, kai segtuką galėjau pasiekti ranka. Paėmusi jį, pakilau nuo žemės ir ėmiausi spynos, nebuvo lengva, bet po kurio laiko išgirdau trakštelėjimą ir pergalingai šyptelėjau. Atvėriau kameros duris ir nieko nelaukdama išbėgau iš požemių. Manęs niekas nesustabdė. Tikriausiai visi sargybiniai stebėjo Kiliano ir Evarto kovą, kuri, numaniau, jau buvo prasidėjusi.

Mane pasitiko vėjas ir sniegas, tačiau tai ignoruodama, ėmiau ieškoti vietos, kurioje galėjo vykti kova, bet ilgai ieškoti neteko. Išbėgusi į vidinį pilies kiemą danguje pamačiau du drakonus. Net neabejojau, tai tikrai buvo Kilianas ir Evartas. Kova vyko pagrindinėje miesto aikštėje, tad nieko nelaukdama išbėgau pro vartus ir nesustodama skuodžiau per miestą, aikštės link, vis pakeldama galvą į viršų, norėdama įsitikinti, kad Kilianas buvo sveikas.

Dar niekada nebuvau mačiusi gyvo drakono, bet vos tik atsidūriau pagrindinėje miesto aikštėje, man užgniaužė kvapą. Sustojau kaip įbesta, bandydama suvokti, ar juodasis drakonas žalia spalva blyksinčiais žvynais, tikrai buvo Kilianas. Žinojau, kad tai jis. Ir jis gerai gavo į kaulus.

Prasibroviau pro žmonių minią ir atsidūriau tiesiai po dviem besikaunančiais drakonais. Mačiau, kaip didysis, raudonasis drakonas apdegino Kiliano sparną, bet tas nepasidavė ir kovojo toliau. Bandė išvengti kiekvieno savo brolio puolimo, bet ne visada pavykdavo. Bandė pulti pats, mačiau, kaip dantimis grybžtelėjo Evarto priekinę leteną ir šis garsiai bei piktai suriaumojo.

Staiga minios keliamas triukšmas nuslopo. Norėjau, kad Kilianas mane išgirstų, troškau, kad jis išgirstų mano mintis, mano paskatinimą ir pajustų meilę, kurią jam jaučiau.

Kilianai, tu gali. Tu sugebėsi, nes aš čia. Aš tave matau. Tu privalai mane išgirsti.

Mylėjau tave vieną kartą, mylėjau tave du kartus.

Aš mylėjau tave ankstesniame gyvenime…

Pažįstu tavo balsą, pažįstu tavo akis…

Tu persekioji mane sapnuose naktimis…

O, mano meile, mes ir vėl susitiksim.

Mes visada susitinkam…

Mūsų dviems sieloms lemta būti kartu,

Tu ir aš, iki amžinybės…

 

Mylėjau tave vieną kartą, mylėjau tave du kartus.

Aš mylėjau tave ankstesniame gyvenime…

Ir kai aš mirsiu, tiesiog nepamiršk,

Aš mylėsiu tave kitame gyvenime…

 

Žodžiai tarsi užkeikimas skambėjo mano galvoje ir aš vis juos kartojau. Jie skambėjo kaip daina, žodžiai liejosi ir pynėsi, bet aš nesustojau. Buvau tikra, kad ir Kilianas juos girdėjo savo mintyse.

Vėl pakėliau galvą į drakonus. Jie vienu metu vienas į kitą paleido ugnies pliūpsnius ir supratau, jog tai buvo paskutinis smūgis. Tas, kuris pralaimės, mirs, o tas, kuris laimės, gaus mane ir Ferino karalystę.

Kiliano vardas užstrigo gerklėje, kai pamačiau, jog po ugnies pliūpsnių abu drakonai ėmė kristi žemyn. Žmonės supanikavę traukėsi, o aš ėmiau bėgti link mylimojo. Ašaros tekėjo skruostais. Broviausi per žmones tikėdamasi, kad Kilianas išgyvens, kad jam viskas bus gerai, bet kai jis su trenksmu rėžėsi į žemę, mano viltis darėsi vis silpnesnė. Netrukus į žemę priešingoje pusėje rėžėsi ir Evartas.

Kai pagaliau pasiekiau Kilianą, jis buvo atvirtęs į žmogų ir vos kvėpavo. Suklupau, ėmiau tikrinti, ar stipriai buvo sužeistas. Atrodė gerokai apsvilęs, iš žaizdų sunkėsi kraujas ir nežinojau, ar čia padės mano magija.

Netikėtai keli sargybiniai atskubėjo prie mūsų ir paskelbė, kad princas Evartas mirė kovoje su Kilianu. Man taip atlėgo, kad nežinojau kur dėtis, dar stipriau pravirkau ir įsikniaubiau vaikinui į krūtinę.

– Kodėl tu verki? – paklausė jis ir paglostė man galvą. – Juk aš laimėjau.

Balsas buvo nusilpęs, bet džiaugiausi, kad Kilianas išgyveno. Nežinau, ką būčiau dariusi, jeigu būtų pralaimėjęs broliui.

– Ačiū, – padėkojo jis ir nustebusi įsispoksojai į mylimąjį. – Tavo žodžiai man padėjo nepasiduoti.

– Tai tu… Girdėjai?

Kilianas linktelėjo ir vos vos šyptelėjo, netrukus padėjau jam atsistoti, kai netikėtai vaikinas suėmė man už liemens ir karštai įsisiurbė į lūpas.

Viskas buvo baigta. Jam pavyko.

Mums pavyko.

***

Praėjo kelios dienos po Kiliano kovos su broliu, jis jau buvo spėjęs atsigauti, o ir mano magija čia neblogai pagelbėjo. Miestas ruošėsi Naujųjų metų sutikimui, visur buvo iškabinėti įvairiaspalviai žibintai ir jautėsi ta tikra šventiška nuotaika. Per visus tuos įvykius buvau ir pamiršusi, jog šie metai ėjo į pabaigą ir turėjo ateiti kiti. Norėjau tikėti, kad kiti metai bus geresni nei šie, o mums tenkantys iššūkiai – mažesni.

Įėjau į kambarį, vilkėdama vien ploną raudonos spalvos chalatą. Buvau ką tik išsimaudžiusi, o oda švelniai drėgna ir kvepianti. Geismas, be jokio įspėjimo, nukrėtė kūną, vos tik pamačiau Kilianą. Protas dar  priešinosi, bet kūnas jau seniai buvo nustojęs tai daryti.

Žinojau, kad Kilianas neatsispirs, nuo manęs neatitraukdamas akių, lėtai priėjo.

Įspraudžiau vieną pėdą tarp jo pėdų ir truputį pasistiebusi, įsitvėriau Kiliano kaklo, įsisiurbiau lūpomis kvapą gniaužiančiam bučiniui. Mūsų bučiniai, kaip tobulai derančios natos, vibravo visu mano kūnu, ir pažadino kiekvieną nervų galūnėlę, glamonės palengva įgavo pagreitį.

Kiliano pirštai buvo mano plaukuose, o mūsų lūpos atsiskyrė tik tada, kai abiems pritrūko kvapo. Jo karštas kvėpavimas kaitino jautrią mano odą. Visu kūnu prisispaudžiau prie jo. Pagavęs mano žvilgsnį, Kilianas sugriebė man už sėdmenų ir prisispaudė dar arčiau.

Mūsų lūpos ir rankos nenuilstamai judėjo, lyg tyrinėtume vienas kitą, lyg bandytume įsidėmėti kiekvieną kūno centimetrą, kad iš naujo vienas kitą atrastume. Liežuviai susipynė vėl ir vėl. Švelniai krimstelėjau jam apatinę lūpą ir atsitraukiau. Jis klausiamai žvelgė į mane, o aš sugriebiau jam už rankos ir ėmiau vestis į lovą.

Tačiau mums nespėjus jos pasiekti, atėjo tarnaitė, kad padėtų mums susiruošti šventei. Nepatenkinta kažką suburbėjau po nosimi, o Kilianas nusijuokė ir prisispaudė prie manęs.

– Vėliau galėsime pratęsti, – sukuždėjo ir aš linktelėjau.

Jis atrodė visiškai kitoks po to, kai susigrąžino ankstesnio gyvenimo prisiminimus. Atrodė laimingesnis, jo pečių nebeslėgė bėdos bei nesutarimai su tėvu. Ir nors mums abiems tenkanti Ferino karalystės valdovų našta atrodė gana didelė, žinojom, kad susitvarkysim.

Jau buvo tamsu, o miestas žibėjo ir mirgėjo nuo šviesų. Stovėdama šalia Kiliano ir kitų, laukiau, kol galėsime paleisti dangaus žibintus. Netrukus kartu uždegėm žvakę ir stebėjom, kaip popierinis žibintas pakilo į dangų. Šimtai tokių nuklojo dangų ir pati jaučiausi pakylėta.

Viskas bus gerai. Šį kartą viskas bus kitaip.

PABAIGA.

„Sandoris. Pažadėtoji girios valdovui“ 4 dalis

12.

Emai išėjus, iškart nuėjau pas gyvulius. Jau prie jų pripratau ir mielai glosčiau avis ir kalbinau žąsis, nebeerzino nei kvapas, nei mėšlo mėžimas. Neramino tik Kakariokas. Vargšas gaidys manęs vengė ir bėgo kriokdamas bei mosikuodamas sparnais, tarsi išvydęs patį velnią (na, ar bent alkaną lapę). Grįžusi Kordelija mane užmuš, nes iš karto supras, kad kažkas nutiko jos gaidžiui, kuris daugiau nebegieda.

Darbas padėjo užsimiršti, bet mintys vis tiek maišėsi. Tiek daug klausimų, tiek daug neaiškumų ir abejonių. Negalėjau suprasti, kas mane apsėdo. Kodėl taip lengvai prisileidau tuos du vyrus? Fėjūnas… Net pati iki galo negaliu patikėti, kad iš tikrųjų glamžiausi su juo ant virtuvinio stalo. Ko jam iš manęs reikia? O jei visos tos pasakos apie blogas fėjas yra tiesa? O Kreigas… Tas vyras, jo statusas, valdžia ir galia svaigino, o išvaizda tiesiog magnetizavo. Bet kas visų svarbiausia – jis žmogus. Negalėjau suvokti, kuris iš šių dviejų vyrų man patinka labiau, nes šalia abiejų tampu bevale kvaile ir jie abu priverčia mano kūną dainuoti, jų geisti. Visgi Kreigas atrodė patikimesnis variantas, o juodaplaukis – tik jausminga intrigėlė, jaudinanti egzotika, kuri tiesiog neturi logiško paaiškinimo.

Tačiau nuotaika subjuro, nes iš Emos sužinojau, kad Kreigas išskridęs į Londoną. Pasijutau menka ir nesvarbi. Jei būčiau jam rūpėjusi ir jei jis rimtai galvotų apie mus, būtų pranešęs, kad išvyksta. Todėl nutariau pasivaikščioti ir išvėdinti galvą. Nepramintu, užsnigtu takeliu pėdinau link pakrantės. Vėjo ošimas ir bangų garsas išvaikė liūdnas mintis. Be tikslo tiesiog ėjau apsnigtu pakrantės ruožu į niekur. Atrodė, kad galvoje buvo tuščia ir nė šešėlio minčių. Nežinia iš kur kilo noras užlipti ant skardžio ir iš toli pamatyti neaprėpiamus vandens plotus. Pakilusi pastovėjau valandėlę ir kai jau pasisukau eiti, pajutau vėl pralekiant keistus oro gūsius, kaip tada miške. Paspartinau žingsnį, bet vėl girdėjau šnabždesius.

– Svetima. Svetima. Svetima. 

Pajutau stiprų stumtelėjimą iš nugaros ir susvirduliavusi, suklupau ant sniego. Pasigirdo piktas moteriškas juokas, bet nemačiau iš kur jis sklinda. Bandžiau atsistoti, bet ir vėl buvau parklupdyta nematomos jėgos.

– Niekam tikusi mergiotė! – prašnypštė moteriškas balsas. Prieš mane pasirodė aukštos ir nepaprastai gražios baltaplaukės merginos pavidalas. Jos veidas buvo griežtas ir šaltas. Kai priartėjusi ji čiupo mane už plaukų ir kilstelėjo, kad žiūrėčiau tiesiai į jos balkšvas akis, pamačiau smailias ausis ir iltis. Kad ir kaip skaudėjo, bet nė necyptelėjau, kas ją suerzino dar labiau. – Hesarionas mano! Manai, gali varžyti su manimi, mergše? – iškošė, beveik šiepdama dantis, kaip vilkė.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – ištariau dirbtinai ramiu balsu, nors širdis daužėsi it pamišusi.

– Nesupranti? – Griebė mane už gerklės ir suleidusi nagus į jautrią kaklo odą, viena ranka pakėlė į orą. Buvau šokiruota jos jėgos, bet mane daug labiau gąsdino neadekvatus fėjūnės  elgesys. – Aš tau tuoj nusuksiu sprandą, arba nurausiu tą niekam tikusią galvą nuo laibo kaklelio ir numesiu nuo skardžio paukščiams sulesti.

Ji ėmė piktai juoktis stebėdama, kaip bejėgiškai spardausi ore kojomis ir bandau išsivaduoti iš jos gniaužtų. Fėjūnė ėmė eiti skardžio link, nešdama mane į pražūtį. Bandžiau rėkti ir nagais draskyti jos ranką, bet ji į nieką nereagavo paveikta savo neaiškios neapykantos man.

– Risterida! – išgirdau pažįstamą, bet neįprastai griežtą ir tūžmingą juodaplaukio balsą.

Fėjūnė mane tuoj pat paleido ir pribėgusi prie jo, puolė ant kelių.

– Mano valdove! Hesarionai… – beveik verkdama, fėjūnė klūpojo įsikabinusi pirštais į juodaplaukio koją. – Atleisk man… Bet ji… Negi tu pasirinksi ją, bet ne mane?

Grubiai ištrūkęs iš Risteridos gniaužtų, jis praėjo nė nepažvelgęs į ją, tarsi jos čia nė nebūtų, lyg bausdamas šaltu ignoravimu. Raudodama, ji perliejo mane neapykantos kupinu žvilgsniu ir pranyko tarsi rūkas.

Fėjūnas priėjo prie manęs ir rūpestingai pakėlė ant rankų. Aš nesipriešinau, o tik stipriau įsikibusi, prigludau prie jo. Padėjusi galvą ant krūtinės leidausi nešama, nes vis dar drebėjau po patirto šoko. Maniau, kad ta pamišėlė mane tikrai numes nuo skardžio. Tikriausiai taip ir nutiktų, jei jis nebūtų pasirodęs laiku.

– Tavo vardas Hesarionas? – paklausiau priglausdama sušalusią nosį jam prie kaklo. Jis kvepėjo šerkšnotu mišku ir tas kvapas mane ramino.

– Taip. Malonu, kad paklausei…

– O tu taip ir neprisistatei…

Nė nepastebėjau, kaip greitai fėjūnas atnešė mane namo. Tikriausiai buvau apsnūdusi po patirto streso. Atrodė, kad jis nė nepristigo oro ir mano svoris jo nesuvargino. Pasodinęs mane ant sofos, trumpam pasišalino ir grįžo nešinas drėgnu rankšluosčiu. Hesarionas priklaupė šalia manęs ir atsargiai pridėjęs šaltą rankšluostį man prie kaklo, ėmė švelniai vilgyti ir valyti kruvinas nagų žymes.

– Ai, ai! – beveik sušnypščiau įsikabindama į jo ranką.

– Atleisk…

– Ar ji tavo mergina? Na, tavo moteris? – suskubau paklausti ir virpančia širdimi laukiau atsakymo.

– Ne, ji nėra mano moteris, – pasakė žvelgdamas man į akis.

– Tada kodėl ji rėkė, kad tu esi jos, kad palikčiau tave ir vos nenumetė nuo skardžio? – beveik išrėkiau tvardydama ašaras ir slėpdama drėgnas akis.

– Nežinau, ką ji prisigalvojo. Žinau vieną – man labai gaila dėl to, kas nutiko.

– Jei jųdviejų niekas nesietų, ji taip nesielgtų… – pati nesupratau, kodėl burbtelėjau tuos žodžius.

– Ar tu pavyduliauji? – paklausė patenkintai šyptelėjęs.

– Pff, dar ko! Juk aiškiai pasakiau, kad man patinka kitas.

– Sprendžiant iš to, kaip bučiavai mane…

– Net nepradėk! Tai buvo tiesiog… Net nežinau… Matyt hormonų audros. Jaučiasi vieniša, o tada pasirodei tu – visas toks paslaptingas, antgamtiškas, gražus, pavojingas, bet… švelnus… Ir nežinau…

– Tai aš tau gražus? – tarė priartėdamas prie mano veido. Aš neatsitraukiau, o mano išdavikiškas žvilgsnis sustingo ties jo putliomis lūpomis. Nurijusi seiles laukiau bučinio, bet Hesarionas tiesiog patraukė plaukų sruogą ir nuvalė kruvinas žymes nuo mano kaklo. Tada atsistojo ir uždengė mano kelius pledu. – Užkursiu židinį, sušilsi.

Jis išėjo į lauką, bet po akimirkos grįžo nešinas pintine pilna malkų. Tada bet kaip jas sumetė į židinį. Norėjau jam pasakyti, kad taip paprastai jis neužkurs stambių malkų, bet jis, ištiesęs ranką delnu į viršų, parodė tikrą magiją, kurią išvydusi aiktelėjau. Hesariono delne atsirado mėlyna liepsna, kurią jis paleido tiesiai į židinį. Jau po akimirkos malkos liepsnojo karšta ugnimi.

– Nieko sau! – sušukau neslėpdama nuostabos. – Kaip tu tai padarei?

– Aš dar ne tokių dalykų moku, Agata. Ar parodyti? – jo balsas nuskambėjo viliojančiai, priversdamas mane išrausti nuo mano pačios pašėlusių minčių.

– Ar gali dar truputį pabūti su manimi? Nenoriu likti viena, – išdrįsau paprašyti, iš jaudulio krapštydama nagų odeles.

Jis nustebusiai pažvelgė į mane. Patvirtindama, kad jis išgirdo teisingai, pasislinkau palikdama jam vietos ant sofos. Fėjūnas atsisėdo šalia.

– Ar galiu? – paklausiau, bet nelaukdama atsakymo, priglaudžiau dekoratyvinę pagalvę jam prie šlaunies ir padėjau galvą. Pajutau, kaip iš netikėtumo jis virptelėjo, bet jau po akimirkos švelniai pirštais braukė per mano plaukus.

Šalia jo buvo taip ramu ir gera, šalia jo jaučiausi taip, lyg būčiau namie. Už akių užkliuvo krepšyje tebestovinti dar nepapuošta eglutė. Pamaniau, kad būtų taip smagu, ją papuošti kartu, bet nuvijau tą mintį. Bijojau, kad jis vėl supyks dėl to kirsto medžio. Bet ramybės man nedavė kitas klausimas.

– Kodėl? – pradėjau nedrąsiai. – Kodėl man pasirodei savo fėjišku pavidalu? – paklausiau neslėpdama smalsumo. – Ir kur tu gyveni? Kaip apskritai fėjos gyvena? Aš tiesiog nesuprantu, nes man tu atrodai kaip žmogus, bent jau kol nepasikeičia tavo akys. Na, dar tos ausys, iltys…

– Kiek daug klausimų, – nusijuokė. Gailėjausi, kad gulėdama jam kelių, negaliu matyti akių ar veido išraiškos. – Norėjau, kad žinotum, kas aš išties esu. Be to, įsiutau pamatęs, kad nukirtai eglę, todėl norėjau pagąsdinti ir paerzinti. Gyvename mes panašiai kaip ir jūs, tik kitoje pusėje.

– Ką reiškia kitoje pusėje? Miške?

– Ir taip, ir ne. – Jis susimąstė tarsi rinkdamas man suprantamesnius žodžius. – Mūsų pasaulius skiria riba ir tik aukščiausio rango fėjūnai gali keliauti tarp dviejų pasaulių lygmenų.  Tačiau per Jolę – per Žiemos saulėgrįžos mėnesį – ši riba beveik pranyksta ir mes galime be didelių pastangų ateiti į žmonių pasaulį. Dalis fėjūnų, užaugusių tarp žmonių, taip ir gyvena jūsų pasaulyje, tarsi būtų žmonės. Pasitaiko, kad vaikai būna sukeičiami ir žmonės nei neįtarią visą gyvenimą auginę ne savo vaiką, o fėjinuką. Kartais nevaisingos poros išmaldauja sandorio ir jiems yra dovanojamas mūsų vaikas, kurį jie augina kaip savo.

Klausiausi ir negalėjau patikėti tuo, ką pasakojo Hesarionas.

– Bet kam jums žmonių vaikai? Ar ir moteris grobiate, kaip man sakė Ema?

– Nuo seno mes tobuliname mūsų geną, kam kuo puikiausiai tinka žmonės. Jūsų moterys yra gražios ir mums patrauklios, todėl fėjūnai grobia ir žmonių moteris. Sudaromos santuokos, gimdomi vaikai. Pasitaiko, kad pačios moterys prašosi būti priimamos gyventi tarp mūsų.

Jo pasakojimas mane šiurpino, bet norėjau sužinoti daugiau. Norėjau sužinoti apie jį.

– Ar manai, kad grobti žmones ir sukeitinėti vaikus yra normalu? – tariau atsisėsdama ir žvelgdama į jį.

– Mes taip gyvename nuo neatmetamų laikų. Tokios tradicijos ir tokie ryšiai buvo nuo seno plėtojami su žmonėmis.

– Tradicijos? Ryšiai? Kas gali puoselėti tokias tradicijas?

– Mūsų valdovas ir karalius jas tęsia, kaip prieš tai darė ir kiti valdovai.

– Koks barbaras turėtų būti jūsų karalius, kad grobtų moteris ir vaikus! – irzau ir neslėpiau savo nusistatymo dėl tokių dalykų.

Hesarionas pasimuistė. Tikriausiai jis nebenorėjo tęsti šios temos, bet aš negalėjau sustoti. Turėjau sužinoti.

– Kam tavo karalius grobia moteris?

– Kad padarytų nuotakomis. Jos tampa žmonomis kilmingiems fėjūnams, gimdo vaikus.

Širdis ėmė pašėlusiai plakti krūtinėje. Bloga nuojauta apnuodijo kūną, o šalia manęs sėdinti fėjūnas mechaniškai atsakinėjo į klausimus nė nepakeldamas akių į mane.

– Pasakyk man tiesą, kodėl pasirodei man? Ko tau iš manęs reikia ir kam buvo skirtas visas tas vilionių cirkas?

Akyse ėmė kauptis ašaros. Staiga man viskas tapo aišku, bet norėjau tai išgirsti iš jo lūpų.

– Tavo tėvas. Jis sudarė sandorį su fėjūnų valdovu ir pažadėjo jam atiduoti į nuotakas savo dukterį.

– Ką? Mano tėvas taip nepasielgtų!

Pašokau nuo sofos ir ėmiau blaškytis po kambarį. Nors viskas nuskambėjo neįtikinamai, bet tai buvo paaiškinimas, kodėl motina išsivežė manė į Lietuvą, kodėl neleido bendrauti su tėvo gimine ar grįžti į Airiją.

– Agata, nuo savo lemties nepabėgsi.

– Aš šios lemties nesirinkau!

– Bet ji pasirinko tave. Šis sandoris turi magišką galią ir tu negali jo nutraukti, užginčyti ar pasipriešinti. Lemtis vis tiek tave susiras. Tu priklausai fėjūnų valdovui, kaip ir jis priklauso tau.

Hesarionas pakilo ir raminančiai bandė suimti mane per pečius, bet nustūmiau jį nuo savęs.

– Agata…

– Nenoriu nieko girdėti, – pasakiau beveik suurgzdama ir parodžiau ranka į duris. – Išeik! Perduok savo valdovui, karaliui, ar kas jis ten jums yra, kad aš nesutinku ir verčiau mirsiu nei būsiu jo nuotaka. Ne mano tai sandoris ir aš neketinu jo pildyti, nes savo likimą kursiu pati, laisva valia. Dabar išeik ir daugiau niekada nebegrįžk!

Hasarionas liūdnai pažvelgė į mane ir tarsi dar kažką norėjo pasakyti, bet susilaikė ir klusniai išėjo. Užtrenkiau paskui jį duris, užsirakinau ant visų spynų ir atsirėmusi nugara į duris susmukau ant grindų ir ėmiau raudoti.

13.

 

Praverkiau visą naktį. Kažkodėl jaučiausi blogiau nei tada, kai užtikau Dominyką barškinant mano geriausią draugę. Sopėjo širdį ir jaučiausi išduoda, apgauta ir įskaudinta. Nors beveik nepažinojau Hesariono, to prakeikto fėjūno, bet jaučiau jam neapsakomą artumą ir trauką, kuri nebuvo vien aistra ir noras turėti, išragauti gražų kūną. Tai buvo kažkas daugiau, ko negalėjau paaiškinti, ko iki šiol nebuvau patyrusi. Jam jaučiau keistą švelnumą ir ryšį, kuris subyrėjo į šipulius. Man buvo skaudu nuo minties, kad jis tik žaidė su manimi, savotiškai norėjo paruošti prieš atiduodamas savo valdovui. O aš kvailė pirmiau laiko prisifantazavau.

Nusiprausi po dušu pasijutau geriau. Vanduo puikiai nuplauna ne tik nuoskaudas, bet ir ašaras. Nuotaika nuo pačio ryto buvo subjurusi. Norėjau paskambinti Emai ir pasiūlyti mergaitiškai prasiblaškyti, bet telefono ekrane pamačiau tris praleistus skambučius. Visi buvo nuo Kreigo.

– Eik, velniop!

Supykusi mečiau telefoną ant lovos. Po kelių minučių pasigirdo skambutis į duris ir lengvas beldimas. Tarpduryje stovėjo Kreigas, laikantis glėbį raudonų rožių.

– Ar galiu įeiti? – pramurkė. – Žinau, kad pyksti, bet leisk pasiaiškinti. Prašau.

– Turi penkias minutes, – tariau irzliai, praleisdama blondiną.

– Agata, žinau, kad derėjo pranešti, bet turėjau skubiai išskristi į Londoną.

– Jau žinau, – pasakiau sunerdama rankas ant krūtinės.

– Pasiilgau tavęs.

– Jei būtum pasiilgęs, tai būtum ir paskambinęs. Kiek aš skolinga už elektrikų darbą?

– Agata, prašau…

– Viskas gerai, – tariau šaltai. – Mudu pažįstami vos kelias dienas, todėl neturiu teisės iš tavęs ko nors reikalauti ar tikėtis.

Kreigas padėjo rožės ant kavos staliuko ir priėjęs pabandė mane pabučiuoti, bet aš atšlijau.

– Agata… – irzliai atsiduso ir pirštais suspaudė tarpą tarp akių. – Buvau Londone. Mano mama susirgo. Mečiau viską ir išvykau. Atsiprašau, kad nepagalvojau apie tave, bet tokią akimirką, man ne romantiški santykiai buvo galvoje. Bet grįžau ir pirmas dalykas, kurį padariau – atėjau pas tave.

Jo žodžiai ištirpdė ledą mano širdyje, sukeldami užuojautą ir gailestį. Man pasidarė gėda dėl savo elgesio.

– Kaip jaučiasi tavo mama? – pasiteiravau.

– Ačiū. Jau geriau.

Kreigas vėl žengtelėjo arčiau ir paėmė mano ranką į savo delnus. Šįkart jo neatstūmiau.

– Ar man atleista?

– Hmm, net nežinau, nežinau, – tariau žaismingai.

Jis nusijuokė ir prisitraukęs suspaudė mane glėbyje.

– Kad tu žinotum, kaip tavęs pasiilgau.

Buvo malonu žinoti, kad jam manęs trūko. Vien faktas, kad toks vyras, kaip Kreigas, manimi domisi kėlė mano ego iki padebesių. Bet ar jo pasiilgau ir aš? Buvau pernelyg emociškai išsunkta, kad ką nors išvis jausčiau. Stovėjau įsikniaubusi į jo krūtinę ir jaučiausi tokia tuščia.

– Labai gražios rožės. Ačiū, – tariau kiek per liūdnai.

– Agata, ar viskas gerai?

– Gal išvažiuokime kur nors? – pasiūliau, nes nenorėjau pabėgti nuo šio miestelio bent trumpam.

Kreigas atsivežė mane į Belfastą. Šiaurės Airijos sostinė mirgėjo nuo kalėdinių papuošimų, girliandų ir lempučių, o rotušės aikštėje buvo įsikūrusi didžiulė kalėdinė mugė. Čia virė tikras šventinis gyvenimas, visur buvo gausu žmonių ir net sėdint automobilyje buvo girdėti muzikos, žmonių balsų ir juoko aidesys. Per visą kelionę neištariau beveik nė žodžio, tik pritariamai įterpdavau vieną kitą sakinį ar palinksėdavau galva. Vairuodamas Kreigas laikė mane už rankos, nykščiu glostydamas odą. Buvo malonu, bet negalėjau suprasti savęs, kodėl nebejaučiu tos laimės jam esant šalia. Dėl savo prastos nuotaikos ir abejingumo pasiteisinau jam, o gal labiau sau, siaubingai plyštančia galva. Jis pasiūlė grįžti, bet aš paprieštaravau, sakydama, kad man būtina prasiblaškyti. Jis patenkintas pritraukė mano ranką sau prie lūpų ir pabučiavo. Šyptelėjusi jam, stebėjau langų valytuvus, įnirtingai braukiančius į šonus drebiantį sniegą.

Kai atvažiavome, jau buvo sutemę, todėl šventinė nuotaika tarp visų lempučių pasijuto dar labiau. Senos kalėdinės dainos kaip mat išvaikė niūrias mintis ir širdyje pasėjo lengvumo ir laimės jauseną. Žvalgiausi į visas puses bijodama praleisti bent menkiausią detalę, palapinę ar dekoraciją. Norėjau šį vaizdą ir jausmą ilgam išsisaugoti atmintyje. Lietuvoje nebuvau mačiusi tokių didelių ir iškilmingų kalėdinių mugių. Ši buvo panašai į ištisą Kalėdų miestelį, o ne paprastą mugę su palapinėmis aplink eglę. Dar niekada neteko sutikti tiek jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių persirengusių elfais su žaliai dryžuotomis kojinėmis, raudonais Kalėdų senio švarkais ar mirgančiais lankeliais su smailiomis fėjiškomis ausimis.

Grožėjausi viskuo kaip mažas vaikas. Nesusilaikiau ir paglosčiau elnius, kurių čia buvo visas aptvaras. Kreigas nupirko morkų, kuriomis šerdama elnius kelis kartus sucypiau, kai šie dantimis grybštelėjo delną. Jis juokėsi iš mano bailumo, o aš didžiavausi savo drąsa. Iki atvažiavimo čia, vengiau gyvūnų, bijojau net kačių, o dabar – glostau avis, iš ranku šeriu elnius ir be baimės vaikau vištas.

Apėję didžiąją dalį palapinių, sustojome prie taiklumo stendo, kur už kamuoliuku numuštus kėglius, gali gauti pliušinį žaislą arba lankelį. Kreigas pasigyrė galintis lengvai vienu metimu numušti visus taikinius.

– Netikiu, kad pataikysi, – tyčia paerzinau.

– Meti man iššūkį? – tarė žaismingai kilstelėjęs antakį. – Stebėk!

Nė nesupratau kaip, bet Kreigas tikrai numušė visus kėglius vienu metimu. Patenkintas išvydęs mano nuostabą, jis žaismingai mirktelėjo ir pardavėjo paprašė lankelio su smailiomis, fėjiškomis ausimis. Vyras uždėjo langelį man ant galvos ir paspaudė mygtuką, kad imtų mirguliuoti spalvotos lemputės.

– O tau tinka.

– Kas tinka? – perklausiau nesuprasdama, ką jis turi galvoje.

– Smailios ausytės, – sumurkė pabučiuodamas man į kaktą. – Su jomis atrodai labai miela ir seksuali.

Nervingai nusijuokiau vietoje atsakymo. Atmintyje iškilo smailios Hesariono ausys. Man taip norėjosi kam nors pasakyti, išsikalbėti apie tai, ką mačiau ir ką sužinojau. Bet ką Kreigas apie mane pagalvotų, jei pasakyčiau, kad mačiau tikrą fėjūną? Ne tik mačiau, bet ir bučiavausi su juo ant virtuvinio stalo, kai jis liūdėjo prie sergančios motinos lovos. Išraudau prisiminusi tą artumo akimirką. Kažkodėl pasijutau prasikaltusi ir norėdama nuo baltaplaukio nuslėpti šiuos jausmus, nusitempiau jį prie paviljono su imbieriniais sausainiais. Išsirinkau širdelės formos sausainį aplietą balta ir žalia glazūra. Norėjau pavaišinti ir Kreigą, bet jis atsisakė. Sunėręs mūsų pirštus, jis netikėtinai nusitempė mane neaiškia kryptimi, vos man spėjus susimokėti. Jau visai netrukus supratau, kur mane vedasi. Beveik iš nuostabos pravėrusi burną, iš apačios žvelgiau į didžiulį, baltomis lemputėmis išpuoštą apžvalgos bokštą. Susimokėję įšokome vidun ir stebėjome, kaip lėtai apžvalgos ratas pradeda kilti, atverdamas pasakiško grožio apsnigto ir mirguliuojančio nuo šviesų miesto panoramą.

Kreigas prisitraukė mane apglėbdamas per pečius. Tai buvo tokia jauki ir romantiška akimirka, už kurią jaučiausi jam dėkinga. Prigludau lūpomis prie jo lūpų ir mudu ištirpome švelniame bučinyje.

– Žinai, aš papasakojau tėvams apie tave.

– Ką? Kodėl? Ką tu jiems pasakei? – sutrikusiu ėmiau beveik mikčioti.

– Pasakiau, kad sutikau ypatingą merginą.

– Kreigai… – švelniai ištariau jo vardą, nes daugiau nežinojau ką pasakyti ir delnu paliečiau vyro skruostą.

– Pasakiau, kad sutikau moterį su kuria galėčiau praleisti visą savo gyvenimą.

Aš įsitempiau. Smegenys tarsi atsijungė ir aš nežinojau, kaip turėčiau sureaguoti į jo žodžius, kurie, viena vertus, buvo malonūs ir glostantys savimeilę, bet kita vertus – mane išgąsdino.

Jis paėmė mano rankas ir, laikydamas jas savo delnuose, pabučiavo.

– Agata… Man atrodo, kad aš tave įsimyliu.

Aš sustingau. Norėjosi perklausti, ką jis pasakė ir ką turėjo minty. Tačiau buvau visiškai tikra, kad išgirdau būtent tai, ką jis ir pasakė. Man nepasirodė, tai ne fantazija. Šis seksualus, charizmatiškas ir nepadoriai turtingas vyras man ką tik beveik prisipažino meilėje. Kojos suglebo tarsi želatina ir aš nespėjau pagauti nuo kelių nučiuožiančią imbierinę širdelę, kuri įkrito kažkur į pusnį. Man apsvaigo galva ir viskas, ką girdėjau, tai fone grojusią  Wham! „Last christmas“ dainą.

 

Atgal važiavome tylėdami. Tačiau tyla buvo jauki. Pasakiau Kreigui, kad jis man labai patinka, bet dar nesu tikra dėl jausmų. Atvirai pasakiau, kad nežinau, ar tai, ką jam jaučiu, yra meilė. Regis, jį šis atsakymas visai tenkino. Džiaugiausi nesulaukusi spaudimo ar įsižeidusios reakcijos.

Visą kelią namo prasnaudžiau, atrėmusi galvą į automobilio langą. Privažiavus namus, vyras pažadino mane švelniai glostydamas plaukus. Man prasibudinus, jis  pradarė automobilio dureles ir palydėjo iki namo durų. Stovėjome po blausia lauko apšvietimo lempa, o ant mūsų krito stambios snaigės.

Atsisveikindama ir padėkodama už puikiai praleistą vakarą pabučiavau jį. Kreigas prisišliejo prie manęs arčiau ir bandė liežuviu įsiprašyti į mano burną, reikalaudamas gilesnio, aistringesnio bučinio. Bet aš atsitraukiau ir meiliai pabučiavau jo nosies galiuką.

– Atleisk, – tariau nusukdama akis, – bet jaučiuosi labai pavargusi. Eisiu miegoti.

– Suprantu, – tarė pabučiuodamas man kaktą. – Dvidešimtą dieną mano dvare bus rengiamas kalėdinis vakarėlis. Žinai, suknelės, kaukės, šokiai ir daug šampano. Noriu, kad būtum mano pora. Ar sutinki?

– Žinoma, Kreigai, mielai, – nusišypsojau ir palinkėdama labos nakties įėjau į tamsius, tuščius namus.

14.

 

Miegamajame ant lovos radau prabangiai atrodančią dėžę. Joje gulėjo nepaprasto grožio, smaragdo žalumo aksomo suknelė – ilgomis rankovėmis ir pabrėžianti visus kūno linkius. Šalia gulėjo juoda nėriniuota kaukė ir dėžutė su prabangiu smaragdų vėriniu. Aiktelėjau iš nuostabos išvydusi tokį grožį ir kaip užburta pirštais liečiau tviskančius brangakmenis. Radau ir ranka rašytą raštelį:

„Mano karalienės verta suknelė. Noriu pamatyti tave su ja per Jolę.“

Dieną prieš vakarėlį, Ema panikuodama kuitėsi mano miegamajame. Ji persimatavo visas savo turimas sukneles po kelis kartus ir niekaip negalėjo apsispręsti, su kuria turėtų pasirodyti, kad suviliotų Koliną. Draugė stresavo ir grasino nebeisianti į tą vakarėlį, o aš buvau laiminga, kad Kreigas pakvietė ir ją. Kad ir kaip bumbėtų ir kibtų prie savo išvaizdos, ieškodama netobulumų, mačiau, kad jos akys spindėjo iš laimės vien nuo minties, kad galės būti vienoje patalpoje su Kolinu. O jei labai pasiseks – jai net pavyks jį pašokdinti.

Galiausiai Ema pasipuošė ilga juoda suknele, platėjančia nuo liemens. Suknelė buvo atvira, be, rankovių ir pabrėžė jos ilgą ir laibą kaklą, dailią raktikaulių liniją. Aš apsivilkau žalią suknelę, kurią man tobulai parinko Kreigas. Ji tiesiog gulte nugulė ant mano kūno, tarsi būtų pasiūta pagal individualų užsakymą, prieš tai išmatavus kiekvieną mano kūno centimetrą. Ant kaklo, šalia plačios iškirptės, puikavosi smaragdų vėrinys, o kraujo raudonumo lūpdažiu padažytos lūpos atrodė nuodėmingai goslios, jausmingos ir puikiai tiko prie žalių atspalvių. Stovėdama prie veidrodžio lengvai sugarbanojau plaukus ir susukau juos į laisvą, žemą kuodą, leisdama kelioms sruogoms koketiškai išsitaršyti. Dar niekada neatrodžiau tokia graži. Dar niekada nejaučiau galinti taip atrodyti. Vyšnaitė ant torto – nėrinių kaukė, kurią užsirišau ant akių.

Aštuntą valandą vakaro mūsų pasiimti privažiavo dar vienas prabangus Kreigo automobilis. Tačiau nei jo, nei Kolino nebuvo, o mums dureles atidaryti prišoko jau žilstelėjęs vairuotojas.

Kelionė neprailgo ir po dešimties minučių, laimingos ir susikibusios rankomis, mudvi su Ema žengėme į didžiulę vilos salę marmuro grindimis ir masyviais raižytais laiptais, apstatytais įmantriomis kalėdinėmis kompozicijomis ir antikinio stiliaus statulomis. Salės centre puikavosi tikriausiai prabangiausiai išpuošta mano kada nors matyta egle. Ema, jau buvo pratusi prie šių namų, o man viskas buvo pirmą kartą ir aš negalėjau atsigėrėti jų prabanga ir išskirtinumu.

Ilgai dairytis neteko, nes jau po akimirkos prie mūsų priėjo Kreigas. Paskui jį, kiek atsilikęs, prisliūkino ir Kolinas. Abu vyrai atrodė pritrenkiančiai, apsivilkę stilingais kostiumais. Ema iškart ėmėsi iniciatyvos ir nusitempė rimtuolį į kitą salės galą.

– Atrodai, pasakiškai, – neslėpdamas susižavėjimo ir geismo ištarė Kreigas.

– Kaip karaliaus verta karalienė? – žaismingai paklausiau.

Kreigas trumpai šyptelėjo, susimąstė, bet nieko nepasakė. Atkišęs parankę nusivedė į salės vidurį arčiau eglės.

– Ar patinka? Stengiausi dėl tavęs, – pasakė rodydamas į puošnų medį.

– Ji nuostabi. Gražiausia eglė, kurią kada buvau mačiusi.

– Džiaugiuosi, kad tau patinka. Mačiau kokią varganą eglutę pasistatei namuose. Todėl norėjau nudžiuginti tikra, šventine egle.

Kažkodėl jo žodžiai mane nuliūdino. Nepaisant to, kaip ši eglė atsirado mano namuose, ji man labai patiko. Tegul neprabangi ir papuošta tik lemputėmis, bet ji buvo mano.

Kreigas, nepastebėjęs mano susimąstymo, nusivedė į salės vidurį, o muzikai pasikeitus, ėmė sukti greito valso ritmu. Nors nemokėjau žingsnelių, bet atrodė, kad jo vedama esu besvorė ir sklendžiu ore, pirštų galiukais nesiekdama žemės. Jausmas buvo svaiginantis, jis mane suko dar ir dar, laikydamas tvirtame glėbyje. Apsvaigusi ir laiminga, mačiau kaip į salės vidurį išėjo ir kitos poros, kurios taip pat sukosi valso ritmu.

Kreigas pasilenkė ir lūpomis perbraukė mano kaklą. Valdingai ir kiek grubokai prisitraukęs prie savęs, jis pabučiavo man į ausį ir sukuždėjo taip jausmingai, kad visu kūnu perbėgo malonus šiurpas:

– Agata, noriu, kad būtum mano…

Jis vėl keliavo lūpomis per mano kaklą, kartais vos krimstelėdamas ar lyžteldamas. Suvokiau, kad tikriausiai į mus žiūri žmonės, bet man tai nerūpėjo. Viskas, ko aš norėjau, atsiduoti Kreigo valiai.

– Būk mano, – vėl pakartojo, godžiai įsisiurbdamas į lupas ir liežuviu prasibraudamas man į burną. Jis aistringai ir nekantriai mane bučiavo, ragaudamas ir mėgaudamasis skoniu, spausdamas prie savęs ir vos leisdamas įkvėpti oro.

– Kaip aš tavęs pasiilgau, Agata. Noriu tavęs, mano meile, – šnabždėjo man į burną, o aš svaigau nuo jo žodžių saldumo, kurį jutau tekant mano visu kūnu, venomis, užvaldant kiekvieną neuroną, kiekvieną ląstelę.

Tada Kreigas nekantraudamas paėmė mane už rankos ir norėjo išsivesti iš salės, bet pasigirdo kurtinantis bildesys ir mudu sustingę prie laiptų atsisukome. Sunkios, medžio masyvo durys su trenksmu prasivėrė į visas puses, lyg būtų audros talžomos laibos langinės. Tarpdury pasirodė vyriškas siluetas. Tai buvo fėjūnas, kurio varno juodumo plaukus puošė plona aukso karūna. Jis tvirtais ir agresyviais žingsniais artėjo prie mūsų.

– Kreigai, Kreigai… Ir ką tu darai su mano nuotaka? – pasigirdo rūstus balsas, primenantis žvėries urzgimą.

15.

Žvelgiau į Hesarioną, negalėdama patikėti tuo, ką mačiau. Prieš mane stovėjo didingas valdovas, kurio galvą puošė karūna. Jis nebuvo paprastas fėjūnas, kaip maniau iš pradžių. Su panieka veide nužvelgęs Kreigą, jis dirbtinai nusijuokė šiepdamas dantis.  Jis  atvirai pasirodė savo fėjiška forma, nesislėpdamas ir nebijodamas vakarėlyje susirinkusių žmonių. Įėjo kaip tikras valdovas, plevėsuodamas ir grindimis vilkdamas apsiausto kraštus, kurio apykaklę puošė juodas kailis. Jo galia, karališka laikysena, pasitikėjimas savimi ir gaivališko pirmapradiškumo aura, baugino bet ir kėlė pagarbą, traukė ir hipnotizavo. Žiūrėjau į jį neatitraukdama akių ir negalėdama suprasti, ką reiškia šis pasirodymas ir elgesys.

– Matau, surengei neblogą spektaklį, – tarė fėjūnas suplodamas delnais. Pajutau, kaip Kreigas, stovintis šalia manęs, susigūžia. Tuo tarpu Hesarionas mostelėjo riešu ir visi salėje buvę žmonės išnyko, tiesiog išgaravo. Sustingę stovėti salės gale liko tik Kolinas ir Ema. – Savo menkomis iliuzijomis gali apkvailinti ją, bet ne mane, – tarė akivaizdžiai pašiepdamas mano palydovo sugebėjimus.

Negalėjau suprasti, kaip ir kur dingo žmonės, kodėl Kreigas tiesiog tyli ir ką reiškia toks Hesariono elgesys?

Tuo tarpu fėjūnas niekur neskubėjo ir laikė mus įtampoje. Apėjęs salę tarsi plėšrus grobuonis apsupęs savo auką ir nužvelgęs kalėdinę eglę, vėl atsisuko į mus. Mostelėjęs riešu į mano pusę, jis gudriai nusišypsojo ir pajudindamas dviem pirštasis, tarsi nematomais siūlais, prisitraukė mane į savo glėbį. Pati nesupratau, kaip taip lengvai ir greitai, tiesiog nučiuožiau pas jį per marmuro grindis. Vos susiglaudusi su juo,  pajutau, kaip prieš tai mano protą gaubusi migla prasisklaidė ir aš vėl atgavau valią.

– Agata, juk prašiau nenusiimti pakabuko, – tarė švelniai, surakinęs glėbyje. Kumščiu trenkiau Hesarionui į krūtinę ir pabandžiau atsitraukti, bet jis apglėbė mane per liemenį ir vėl prisitraukė prie savęs. Pažvelgęs žaismingai erzinančiu žvilgsniu, begėdiškai atvirai nužvelgė mano iškirptę. – Suknelė ir vėrinys tau puikiai tinka. Atrodo būtent taip, kaip ir įsivaizdavau.

Sustingau suvokusi, kad suknelė buvo ne Kreigo, o jo dovana. Dabar tapo aišku, ką reiškė tie žodžiai raštelyje. Žiūrėjau į fėjūnų valdovą užvertusi galvą ir bandžiau sugalvoti, ką pasakyti ir kaip jam įgelti, bet niekas neatėjo į galvą. Tuo tarpu jis visą savo dėmesį sutelkė į Kreigą, nepaleisdamas manęs iš glėbio. Pastebėjau, kaip šešėliai perbėgo jo šaltai gražiu veidu, kuris vėl tapo plėšrus.

– Pakeistinuk, vis dar drįsti akiplėšiškai stovėti savo valdovo akivaizdoje?

Šie žodžiai tarsi ledo peiliais susmigo man į krūtinę. Nenorėjau tuo patikėti, tiesiog nenorėjau. Bet tada atsiminiau tuos kartus, kai akies krašteliu pastebėdavau pasikeitusias, gyvsidabrį primenančias Kreigo akis.

Stebėjau, kaip sukandęs dantis, nuleidęs galvą ir akis, Kreigas lėtai klaupėsi ant kelių. Gniauždamas kumščius prie šlaunų, jis sunkiai tvardė pažeminimo kartėlį.

– Pakeistinuk, ar papasakojai Agatai, kas tu iš tiesu esi? – Hesarionas mostelėjo ranka, tarsi būtų nuėmęs magišką šydą, ir Kreigas įgavo fėjišką pavidalą.

Aš sustingau, krutinę suspaudė ir akyse ėmė kauptis ašaros. Kažkodėl jaučiausi išduoda ir neverta pasitikėjimo, jei Kreigas neprisipažino esąs fėjūnas. Jis klūpėjo prieš mus nuleidęs galvą, bet vos pakėlęs akis, bandė pagauti mano drėgną žvilgsnį.

– Agata, aš norėjau pasakyti…

– Bet nepasakei, – įsiterpė Hesarionas. – Dar nepasakei ir to, kad norėjai ją apgaule suvilioti. Naudojai prieš ją magiją, kad greičiau priverstum į save įsimylėti ir per Žiemos saulėgrįžos šventę, be jos sutikimo, norėjai atlikti fėjiškų vedybų ritualą.

– Kreigai, ar tai tiesa? – suvapėjau pusbalsiu.

Jis tylėjo.

– Agata, tu esi pažadėta man. Tavo tėvas krauju sudarė sandorį, kurio nepanaikinsi. Mudu esame surišti amžiams. Tu priklausai man, o aš priklausau tau. O jis norėjo tavimi pasinaudoti tik tam, kad liktų žmonių pasaulyje ir toliau gyventų kaip žmogus, nes per daug įprato prie visos prabangos ir jūsų pasaulio malonumų.

– Nieko nesuprantu, kas čia vyksta! – sušukau išsivadavusi iš Heksariono glėbio. – Kam jums manęs reikia? Aš ne žaislas, aš gyvas žmogus. Aš nepriklausau nei vienam iš jūsų, o tik sau! Kreigai, ar tai, ką jis sako yra tiesa? Atsakyk! – sušukau.

– Agata…

– Pasakyk man! – beveik urzgiau iš įniršio.

– Taip, tai tiesa, – tarė liūdnai atsidusęs. – Bent jau buvo iki tol, kol tave pažinau. Norėjau pasinaudoti tavimi, bet galiausiai pamilau. Agata, aš nemeluoju.

– Kam tau reikia nuotakos? Kas per apeigos ir kodėl?

– Kreigas yra pakeistinukas, – įsiterpė Hesarionas. – Jo tėvai, labai turtingi žmonės, kurie niekaip negalėjo susilaukti vaikų. Jie lankėsi pas gydytojus, išleido dideles sumas, galiausiai meldė dievų, kad atsiųstų jiems vaiką. Dievai jų neišgirdo, bet išgirdo fėjos. Jo tėvai sudarė sandorį ir jiems buvo padovanotas fėjų vaikas – Kreigas. Jis užaugo tarp žmonių, prabangoje ir apsuptas įtėvių meilės. Tačiau pakeistinukas, iki trisdešimtojo gimtadienio neapsivedęs su žmonių moterimi, privalo grįžti atgal į fėjūnų žemes. Tad Kreigas, pagal fėjų amžių, dar yra visiškas jauniklis, – akivaizdžiai besimėgaudamas Kreigo pažeidžiamumu, pasakojo fėjūnų karalius. – Žinoma, nei jis, nei jo įtėviai nenorėjo jo paleisti, todėl sugalvojo planą. Agata, ar niekada nesusimąstei, kodėl tavo teta taip įnirtingai ir atkakliai užsigeidė tave pamatyti, atsivilioti čia ir vėliau pati išvažiavo? Tikrai manai, kad ji taip stengėsi dėl pulkelio avių ir staiga pasiilgo dukterėčios? Ne… Jai gerai sumokėjo ir ji be sąžinės graužaties tave pardavė Kreigui. Net tavo lėktuvo bilietai buvo apmokėti iš jų pinigų. Kordelija išdavė ne tik tave, bet ir mane. Ak, taip – kad mes esame fėjūnai, ji tai irgi žinojo.

– Agata, prašau. Patikėk, aš tave tikrai pamilau… Nenorėjau, neplanavau, bet pamilau.

Man visko atrodė per daug. Per sunku. Per skaudu. Tramdyti jausmai išsiveržė sūriomis ašaromis.

– Aš tau niekada neatleisiu už šį melą ir tai, kad naudojai prieš mane apžavus! Kad atėmei iš manęs valią, kad apžavėjai ir privertei jaustis įsimylėjusia.

– Pakeistinuk, – irzliai tarė Hesarionas, – drįsti man girdint, kalbėti apie meilę mano moteriai?

– Aš nesu tavo moteris! Niekada ja nebūsiu, ar girdi mane! Prakeiktas kaimas, prakeiti fėjūnai!

Blaškiausi susiėmusi rankomis galvą ir nenorėjau tikėti, kad visi man artimi žmonės mane išdavė.

– Agata, ne ant manęs turėtumei pykti. Aš nuo pat pradžių buvau tau atviras. Daviau apsaugą nuo mūsų apžavų, pasakiau, kas esu. Nieko neslėpiau.

– Tu nepasakei, kad ir esi tas fėjų karalius, kuriam buvau pažadėta, – išrėkiau prilėkusi prie jo. Norėjau jam trenkti, daužyti, mušti, kad jam skaudėtų taip pat, kaip dabar skauda ir man.

– Tu nenorėjai manęs klausyti ir išvijai iš namų. Nors aš tavęs neapgavau. Nebandžiau tavimi pasinaudoti, nors ir turiu tam visas teises.

Priėjau prie jo ir ėmiau rėkti, kad jam nepriklausau, kad aš nesutinku ir man nerūpi, kas ir ką nulėmė už mane. Šaukiau nerišlius žodžius ir badžiau pirštu jam į krūtinę, įrodinėdama savo tiesas. Hesarionas suėmė mano pirštą ranką, bet aš akimoju jį išplėšiau ir atsitraukiau. Degiau pykčiu, kuris nebetilpo mano kūne.

– Mudu surišti, Agata. Patinka tau tai ar ne, bet šio sandorio neatšauksi. Anksčiau ar vėliau būtume susitikę, sandorio magija mus atvestų vienas pas kitą, – tarsi su nuoskauda balse, ramiai tarė Hesarionas. – O gal tau labiau patinka tas jauniklis, kuris dėl savo laivės buvo pasiryžęs tave apgaule paimti į žmonas? Kuris kaip užstatą už savo laivsę būtų atidavęs fėjoms jųdviejų pirmagimį? Ar jo tu nori? – vėl irzliai prakošė pro dantis.

– Agata, neklausyk jo. Aš nežinau… Tiek toli negalvojau… Žinojau vieną, noriu tavęs. Noriu tavęs sau ir man net nerūpėjo, kad nusižengiu visoms taisyklėms ir bandau tave nuvilioti nuo savo karaliaus. Juk žinau, kad ir tu man kažką jauti.

– Aš nežinau, ką aš jaučiu. Visi tie jausmai ir norai buvo netikri, jie buvo ne mano.

Neiškentęs, Kreigas atsistojo ir puolė prie manęs, bandydamas paimti už rankos. Tačiau Hesarionas buvo greitesnis ir tam sutrukdė. Dviejų pirštų mostų jis pakėlė Kreigą į orą ir irgi prisitraukė prie savęs tarsi skudurinę lėlę.

– Tu tikrai esi kvailas, jei manai, kad leisiu tau prie jos artintis, – prakošė. – Tu išdavei savo karalių, parodei nepagarbą, kėsinaisi į tai, kad man pažadėta ir išniekinai šventąją priesaiką. Už tai tavęs laukia mirtis.

Po jo žodžių mane pervėrė baimės dūris. Nežinojau, ką jaučiu Kreigui, bet jis nebuvo man svetimas ir nenorėjau jo mirties. Todėl puoliau prie Hesariono ir įsikibau į jo ištiestą ranką, kuria valdė Kreigą.

– Ne, meldžiu, nedaryk to, – maldavau. – Prašau, nežudyk jo!

Hesarioną mano prašymas pasigailėti Kreigo nepradžiugino.

– O ką man už tai pažadėsi? – nusijuokė.

Man jau buvo visko gana. Gana fėjūnų, gana paslapčių, dramų ir išdavysčių.

– Eikite jūs visi velniop! – išspjoviau žodžius ir pasileidau bėgti pro praviras duris į tamsą ir sniegą.

16.

Bėgau sniegu klupinėdama pusnyse. Pro akis užtraukusias ašaras ir ant laukų gulančią miglą nemačiau nei kur bėgu, nei suvokiau, ką darau. Norėjau tiesiog pabėgti nuo tų dviejų vyrų, kurie buvo net ne žmonės. O gal norėjau pabėgti nuo savo jausmų ir fakto, kad ir vėl, vos patikėjusi laime, buvau išduoda. Bet bateliuose slystančios šlapios pėdos mane padarė nerangią ir lėtą. Susinervinusi ir keiksnodamasi nusiėmiau aukštakulnius ir šveičiau juos į sniegą. Basomis pasileidau pievomis ir kenčiau šaltį, kuris vis intensyviau kandžiojo man padus, pranykdamas iki pat kaulų. Tikėjausi nukirsti kampą, greitai pasiekti namus ir susikrovus lagaminą grįžti atgal į Lietuvą – kuo toliau nuo šios vietos.

Pasigirdo Hesariono balsas. Jis kvietė mane vardu, šaukė, prašė sustoti. Bet aš bėgau į priekį, retkarčiais atsigręždama, bet pro tirštą, baltą rūką nieko nemačiau. Tada jis netikėtai atsirado prieš mane. Aš pasileidau į kitą pusę.

– Agata! – piktai suriko. – Nustok kvailioti, tai pavojinga! Tu susirgsi.

Tarsi aš jam rūpėčiau. Tarsi jam rūpėtų kažkas daugiau, nei tas nelemtas sandoris. Akimirkai pralėkė mintis, kad tyčia norėčiau susirgti. Kad jis pasijaustu kaltas. Ar jis jaustųsi kaltas?

– Agata! Priekyje skardis! Atsar…

Išgirdau jį šaukiant, bet jau buvo per vėlu. Pajutau, kaip mano koja slystelėjo ir praradau pusiausvyrą. Mačiau, kaip iš rūko išnyra Hesariono ranka, bandanti mane pagauti, bet aš jau kritau į beveidę, baltą nesvarumo prarają. Užsimerkiau ir susitaikiau. Ir jau maniau, kad skruostu rieda mano paskutinioji ašara, kai pajutau pažystamą glėbį, apgaubiantį mane. Hesarionas šoko nuo skardžio paskui mane ir pagavęs, surakino tvirtame glėbyje. Tą nesvarumo akimirką atrodė, kad laikas ir pasaulis sustojo. Nesupratau, kas vyksta ir instinktyviai įsikibau į fėjūną, panardindama galvą į jo krūtinę. Nenorėjau atsimerkti, nenorėjau žinoti, kas nutiko. Viskas, ko man reikėjo, tai tik  dar truputį pasimėgauti jo kūno šiluma ir tuo saugumo jausmu, kuris priminė namus. Ašaros riedėjo pačios ir pasikūkčiodama aš negalėjau nustoti verkti.

– Agata… – ištarė mano vardą taip švelniai, kad aš prisiverčiau pakelti į jį akis. – Dabar tu saugi, – pasakė glostydamas man plaukus ir bučiniu nusausino ašaras.

Tik po kurio laiko suvokiau, kad mudu buvome paplūdimyje. Hesarionas sėdėjo ant apsnigto smėlio, o mane laikė užsikėlęs sau ant kelių ir šildė apgobęs savo apsiaustu. Norėjau pykti, verkti, mušti, apšaukti, bet dar labiau norėjau jį pabučiuoti, kaip tada – mano virtuvėje.

– Agata… – tarė taip švelniai žiūrėdamas savo balkšvomis akimis, kad atrodė, manyje ištirpo visas ledas ir kažkur išgaravo pyktis. – Tu nesi tiesiog sandoris. Tu esi didžiausia likimo dovana ir brangiausia ką turiu. Jei tu tik žinotum, kiek ilgai aš tavęs laukiau. Pripažįstu, mano charakteris tikrai nėra tobulas, bet aš norėjau, kad priimtum mane tokį, koks esu – su smailiomis ausimis ar be jų, su karūna ant galvos, ar paprastą fėjūną, paprastą mylintį vyrą. Norėjau, kad po visu tuo fasadu pamatytum tikrąjį mane.

Šią akimirką protas atsisakė mąstyti ir galvoti, kas bus toliau. Norėjau būti čia ir dabar. Žinojau, kad galbūt ateityje pasigailėsiu, bet dabar norėjau tik vieno – pabučiuoti. Giliai, aistringai ir tarsi pirmą kartą, lyg daugiau neegzistuotų nieko, o būtume tik jis ir aš.

„Žaidimas su ugnimi“ 4 dalis

– Mano mieloji, gražioji, Frėja, – tarsi murkdamas Semas ištaria žodžius. Kūnu užstodamas duris, atbula ranka užrakina spyną, o raktą įsikiša į kelnių kišenę. – Jau ėmiau nerimauti, kad nepasirodysi, – sako grėsmingai artėdamas.

Prieš akis didžiausia mano baimė. Tenka skausmingai suvokti, kad pakliuvau į spąstus iš kurių pasprukti galimybės beveik nėra. Iš pirmo žvilgsnio langas aklinai uždarytas. Šokdama iš trečio aukšto neapsieičiau be lūžių, bet tai ne taip blogai, kaip būti liečiamai to tipo. Dar lieka menka galimybė atgauti raktą. Delne gniaužiu telefoną, vildamasi, kad Izakas ko nors imsis ir ištrauks mane iš čia. Laiku. Jis turi spėti laiku.

Esu priversta pasitikėti vyrų, sudaužiusiu mano gyvenimą į šipulius.

– Kur mama? – klausiu drebančiu iš baimės balsu. – Kodėl pas tave jos mobilusis?

– Ji ramiai ilsisi namuose, kol mudu, – jis suima plaukų sruogą ir nubraukia ją atgal, pirštais perbraukia nugara žemyn, – pasikalbėsime. – Patėvis nenuleisdamas nuo manęs akių iš rankų paima telefoną, tada numeta jį ant žemės.

Atsitraukiu per kelis žingsnius į šoną, bet dėl baldų vietos nedaug. Sėdmenimis atsitrenkiu į komodą. Slenku palei kraštą vengdama kontakto, tačiau Semui toks žaidimas patinka. Jo veidą iškreipia grobuoniškas šypsnis, paklaikusiomis akimis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.

– Tu tokia graži, – ištaria dusliu nuo susijaudinimo balsu.

– Leisk man išeiti… prašau… – netekusi savitvardos tampau durų rankeną. Jaučiu kaip akys prisipildo ašarų.

Semas jėga atsuka mane veidu į save, prispausdamas savo kūnu. Dešine ranka suima man už kaklo.

– Nedaryk to, – maldauju verksmingu balsu. Akies krašteliu žvilgteliu į ant grindų gulintį savo telefoną. Maldauju Dievo, kad krentant pokalbis nenutrūko ir Izakas gali mane girdėti. Dar labiau už viską trokštu, kad jis prisimintų adresą parašytą žinutėje, kurią jam parodžiau.

– Nuvylei mane, Frėja. Labai nuvylei. Susidėjai su tuo išpera, – sušvokščia man į veidą. – Leidai save liesti. Atsidavei jam. – Purtau galvą. – Nemeluok! Matau iš tavo akių. Kuo jis toks ypatingas, huh?

– Paleisk, – kalbu tyliau, nes jo pirštai vis stipriau gniaužia man kaklą. – Meldžiu…

– Tu niekur neisi! – Semas atplėšia mane nuo durų ir su jėga trenkia atgal. – Liksi čia.

Suinkščiu nuo smūgio sukelto skausmo. Tarsi kas orą iš plaučių būtų išstūmęs.

– Nesuprantu apie ką tu kalbi, – išlemenu.

Turiu laimėti laiko. Dar šiek tiek laiko.

– Visą šį laiką man melavai. Frėja, – Semas prispaudžia savo lūpas man prie kaklo įsisiurbdamas į odą, – tu turėjai būti mano. Tik mano! – Man susuka skrandį. Ima pykinti. – Ar žinai ką turėjau išgyventi žiūrėdamas į tave visus tuos metus? Svajodamas apie tave? Ar žinai, kiek kartų naktimis stovėdavau prie tavo kambario durų? Troškau išlaužti tą sumautą spyną ir paimti tave. Geidžiau tavęs. Savo žvilgsniu užnuodijai man protą nuo pirmos akimirkos. Bet nuo šiol tu priklausysi man. Būsi mano. MANO. – Su paskutiniu ištartu žodžiu Semas jėga pabučiuoja mane į lūpas.

Stoviu sukandusi dantis, nuo šleikštulio suka vidurius. Užmerkiu akis, kad galvoje išliktų kuo mažiau šios dienos vaizdų. Jo vaizdo. Patėvis jėga glamonėja mane, pakišdamas rankas po palaidine. Inkščiu melsdama pagalbos. Jis delnų užspaudžia man burną. Muistausi, tačiau jis per stiprus. Vyro gyslomis pulsuoja adrenalinas. Nebegaliu šito tverti. Nagais draskau jo pečius, stengiuosi nustumti nuo savęs. Pasimuisčiusi įtaisau savo koją per vidurį, sukaupiu jėgas ir smogiu jam į tarpkojį. Čiumpu savo telefoną, tačiau Semas sugriebia už peties. Atsukęs į save trenkia  per veidą ir aš nuvirstu ant lovos.

Jam mėginant mane užgulti buto gilumoje pasigirsta daugybės balsų sukeltas triukšmas. Tada stiprus trenksmas vienas paskui kitą ir kambario durys atsilapoja. Į vidų įsiveržia policijos pareigūnas nukreipęs ginklą Semui į krūtinę, o paskui jį ir kiti.

– Rankas už galvos! Turite teisę tylėti. Viskas ką pasakysite ir padarysite bus panaudota prieš jus teisme.

⸟⸟⸟

Prieš atvažiuojant į nuovadą, mane apžiūrėjo greitosios medicinos pagalbos medikė. Atsipirkau šoku bei keliais sumušimais, kuriuos dar kurį laiką primins mėlynės. Dar spėjau pamatyti, kaip pareigūnas patėvį su antrankiais įkiša į policijos automobilį. Nežinau ką jutau tuo metu. Bet tai nebuvo baimė. Gal palengvėjimas? Tiesiog stovėjau ir žiūrėjau kaip pareigūnas užtrenkia dureles įkalindamas monstrą.

Tada viena pareigūnė pasakė, kad turėsiu važiuoti kartu į nuovadą duoti parodymų. Mums nuvažiuojant už kampo pastebėjau stovinčią Izako Audi, bet jo viduje nebuvo.

Jis suspėjo. Už tai jam liksiu visada dėkinga.

Nedideliame kambarėlyje su neperregimu stiklu papasakojau pareigūnams apie ne vienerius metus trukusią psichologinį terorą ir priekabiavimą. Pirmą kartą apie tai kalbėdama nesijaučiau kalta. Pagaliau pripažinau ne tik jiems, bet ir sau, kad nepadariau nieko, kas galėtų jį priversti taip pasielgti. Tokiems žmonėms kaip Semas to nereikia. Jie tiesiog tokie. Supuvę iš vidaus.  Aš buvau auka. Ir nesu atsakinga už kito žmogaus veiksmus.

Nuo šiol viskas kitaip: mano gyvenimas, santykiai su mama, santykiai su draugėmis, mano jausmai, tikslai ir svajonės. Lyg būčiau praregėjusi iš naujo. Bet viskas paprasčiau. Atsikračiau naštos, kurios visų pirma neturėjau nešti.

Bijodama prarasti kitus, mėgindama apsaugoti mamą, pamiršau, jog turiu pirmiausiai saugoti save. Ir tik nuo jų priklausys, ar jie liks, ar norės išeiti. Kad ir kas nutiktų, turiu eiti savuoju keliu. Tik be jo. Be Izako.

⸟⸟⸟

Kalėdų rytą už lango verda gyvenimas su giesmėmis ir šventiniu džiugesiu, net jei mūsiškis sustojo. Su mama įstrigome bute, apstatytame kartoninėmis dėžėmis su pradėtais krauti daiktais. Ji ant kiekvienos iš jų tvarkingai užrašo: virtuvė, svetainė, drabužiai ir taip toliau. Apsisukus gyvenimo ratui mudvi atsiduriame ten pat: be stogo ir skolose.

Šis butas bus parduotas iš varžytinių, kaip ir likęs Semo turtas, kurio užteks apmokėti dalį sąskaitų ir kreditų. Kol aš žingsniuoju su daiktais nuo vienos dėžės prie kitos, mama per skelbimus bando mums surasti stogą virš galvos. Ji gauną gerą atlyginimą, tad galėsime jaukiai įsikurti. Man liko keli mėnesiai iki studijų baigimo. Tad dienomis lankysiu paskaitas, vakarais dirbsiu. Jau pradėjau ieškoti darbo. O kas bus toliau, nežinau.

Mudvi dar nekalbėjome apie tai kas nutiko. Teisingiau sakyti, apie viską kas vyko per ištisus metus. Apie tai, kaip ji stengėsi nepastebėti, jog patėvio elgesys pasikeisdavo vos man įeinant. Apie tai kaip jis sekiodavo mane žvilgsniu. Apie visus pretekstus likti su manimi dviese. Apie kontrolę. Apie prisilietimus, kurie… Apie mamos norą jam įtikti. Apie jos troškimą mane pataisyti. Bet mes tam dar nepasirengusios.

Man reikia laiko išmokti atleisti. Jai – pripažinti tiesą. Pripažinti klaidas. Tačiau ateis diena, kai tai įvyks. Ji mano mama. Ji brangiausias mano turimas žmogus.

Galiausiai išaušo diena, kai turėjau liudyti teisme. Net jei rankos drebėjo, šalia manęs buvo mano mama ir draugės, kurioms pagaliau galėjau viską papasakoti. Grįžusi atgal į savo vietą pajutau kaip suspurda širdis. Atsigręžusi tik spėjau pamatyti užsiveriant teismo salės duris. Jis išėjo. Už nugaros sėdinti mano mama išvydusi susikaupusias ašaras tylomis pasiteirauja ar man viskas gerai. Linkteliu, nors viduje mirštu.

⸟⸟⸟

Vakarui pakeitus dieną, sėdžiu įsitaisiusi ant nedidelės dvivietės sofos naujo buto svetainėje. Apglėbusi kojas žiūriu televizorių. Pasigirsta rakinamos spynos garsas, kuris vis dar priverčia mane krūptelėti.

– Sveika, – vos tik prasivėrusi duris šūkteli mama. Ji pastebėjo, kad į kai kuriuos dalykus ėmiau reaguoti jautriau. – Susirinkau paskutinius laiškus iš senojo buto. Naujasis šeimininkas pažadėjo pranešti, jei dar koks paklydėlis atsidurs pašto dėžutėje, – kalba nusirengdama dygsniuotą striukę. – Tikiuosi, kad su tuo reikalu bus baigta, – priduria tvarkingai sudėdama batus prieškambaryje.

– Yra žinių iš skyrybų advokato? – pasiteirauju vos tik ji prisėda šalia. Jos rankose nemenka šūsnis laiškų.

Mama išvargusi atsidūsta.

– Sakė būtų paprasčiau, jeigu jis būtų miręs, – nusikvatoja desperatišku balsu. Kad ir kaip siaubingai tai skamba, nusijuokiu ir aš. – Viskas užtruks. Net jei tas… – ji susilaiko nuo keiksmažodžio, nes mama niekada nesikeikia, – vyras, hm, sutinka skirtis. Nes yra įsiskolinimai, padaryti mums būnant santuokoje. Teismas turės spręsti ką privalėsiu padengti aš.

– Nepaisant visko?

– Deja, – apgailestaudama ji globėjiškai spusteli man ranką. – Ką gi, – ji pakeičia toną į kiek džiugesnį, kai imasi peržiūrinėti vokus, – yra ir šviesioji medalio pusė. Mums tai ne pirmas kartas.

– Ar galiu kai ko paklausti? – kreipiuosi į ją. Mama linkteli. – Žinau, kad mudvi niekada nekalbėjome apie tėtį, nes dar buvau vaikas ir tu man daug ko nepasakojai. Ar tėtis buvo priklausomas nuo lošimų?

– Jis buvo priklausomas nuo alkoholio. Leisdamas laiką baruose ėmė lošti, tik nesėkmingai. Arba ką išlošdavo išleisdavo alkoholiui.

– Kodėl nesiskyrei? Juk jis tave įklampino į skolas. Tu nebuvai laiminga.

– Kai labai myli, sutinki duoti antrą šansą, – sakydama mama nuoširdžiai nusišypso. – Tau gimus jis sutiko gydytis. Tėtis mėgino pasitaisyti, mieloji.

– Ačiū, – padėkoju jai. Šito aš nežinojau.

– Žiūrėk, – sako ji netikėtai atkišdama laišką man, – šitas skirtas tau.

Į rankas paimu baltos spalvos voką. Ant jo dailiai užrašytas mano vardas. Dar neatplėšusi žinau nuo ko jis. Mama pastebėjusi mano dvejones lėtai pakyla nuo sofos.

– Leisiu tau pabūti vienai, – taria ji. Pabučiavusi į kaktą išeina į virtuvę.

Atplėšiu. Viduje ranka rašytas laiškas. Popierius prisigėręs jo kvepalų aromato. Užsimerkusi priglaudžiu nosį, kad dar kartą pajusčiau jo kvapą.

 

Frėja,

Tai tikriausiai šimtasis mano bandymas rašyti. Nesu to daręs. Nežinau kaip tai veikia. Bet žinau, kad turiu tau kai ką pasakyti. Rašau, nes tu nenori manęs matyti. Ir tikiuosi, kad neišmesi šio laiško neperskaičiusi.

Nežinau, Bandau įsivaizduoti. Atleisk. Nemokų dėstyti minčių.

Galiu tik įsivaizduoti, ką tau teko išgyventi. Tą kartą kai atsiliepei į mano skambutį, kai suvokiau, kad kalbi ne tu, maniau išprotėsiu. Pasijaučiau bejėgis, negalintis tavęs apsaugoti. Prisiminiau adresą, kurį man rodei, bet skausmingai suvokiau, kad niekaip nespėčiau laiku tavęs pasiekti. Skambindamas policijai nebuvau tikras ar jie spės. Pirmą kartą gyvenime meldžiausi Dievui.

Aš dėl visko kaltas. Įstūmiau tave į pavojų. Maniau, žinau viską. Bet klydau.

Viskas turėjo būti paprasta. Turėjau tikslą. Darbą, kurį reikėjo atlikti ir atgauti savo pinigus. Tereikėjo suartėti su tavimi, patekti į jo šeimą ir prispausti tą padugnę prie sienos. Bet tu nepasirodei viešbučio kambaryje nepaisant tos traukos, kurią abu pajutome. Tai privalėjau kažko imtis. Ne tik dėl savo pinigų, bet ir dėl savęs paties. Negalėjau pakęsti minties, kad mane atstūmei.

Tačiau būdamas su tavimi vis dažniau pamiršdavau savo tikslą. Kuo ilgiau buvai šalia manęs, tuo mažiau norėjau būti atskirai. Turėjau bent tave matyti. Man to reikėjo. Ne dėl keršto. Ne dėl pinigų. Aš norėjau tavęs. Todėl mano elgesys buvo toks dviprasmiškas. Bet jau buvau pradėjęs žaidimą, kur nebebuvo kelio atgal. Nes tas vyras, kuris priėjo prie tavęs, kai pirmą kartą nusivežiau į tą privatų klubą, jau buvo pasakęs Semui, kad matė mudu drauge. Tu jam pasakei savo vardą…

Vienu metu, bandžiau turėti abu dalykus. Bet vos tik mane prisileidai, supratau, kad labiau už viską noriu turėti tik tave. Žinojau, kad kažkada tiesa išaiškės, bet mudu jau būsime nuėję taip toli, jog galėsime viską išspręsti. Neketinau tavęs atsisakyti. Bet tada  atsivėrei. Pasakei dalykus… tu mėginai išsigelbėti, o aš tave pastačiau prieš važiuojantį traukinį.

Liepei dingti iš tavo gyvenimo, bet negalėjau palikti tavęs vienos teismo salėje. Prisiekiu, jis atsiims už tai, ką tau padarė.

aš      jei tik gal kada nors sugebėsi man atleisti. Net jei mažiausiai tai nori girdėti, turiu tai pasakyti.

Įsimylėjau tave. Beprotiškai. Skausmingai.

I.

 

Dar kartą perskaitau Izako laišką. Popierius jau apsitrynęs nuo nuolatinio nešiojimo ir trinties. Tuos pačius žodžius skaičiau tūkstančius kartų.  Mokų jį atmintinai, bet privalėjau jį perskaityti paskutinį kartą. Tada suplėšau ir stoju į eilę kartu su kitais, vienoje  rankoje laikydama lėktuvo bilietą, kitoje juodą kelioninę kuprinę.

Už savęs palieku praeitį. Tik minčių apie Izaką nepavyko atsikratyti. Lyg jis būtų čia pat. Stebėtų mane. Žinotų kur einu, ką veikiu. Nuolatos tenka kovoti su troškimu apsigręžti, tarp daugybės veidų susirasti jo tamsias akis. Tą paskutinį kartą.

Laimei įsijungia protas, kuris primena, jog Izakas tėra šešėlis. Iš tiesų jo niekada ir nebuvo. Niekada jo nepažinojau. Jis sapnas, kurį pamilo naivi mano širdis.

⸟⸟⸟

PO VIENERIŲ METŲ

GRUODIS

NIUJORKAS

 

Lauke spaudžiant šaltukui paskubomis baigiu pokalbį su mama, nes gelia rankas. Įsikišu telefoną į tamsiai mėlyno palto kišenę ir atsargiais žingsneliais tipenu pas manęs laukiančius draugus. Su Sinde ir Luku susipažinau pradėjusi dirbti teatre, o Deividas –  kaimynas iš pirmo aukšto.

–  Atsargiai! –  Lukas vos spėja mane pagauti, kai slysteliu ant po sniegu pasislėpusio ledo.

–  Dar to betrūko, kad prieš pat Kalėdas atsidurtum ligoninėj, –  prideda rūpestingasis Deividas.

Sindė greitai pastebi, kad Luko ranka ant mano juosmens užsilaiko kiek per ilgai, ir sugavusi mano žvilgsnį pamerkia akį.

–  Ar ketini skristi namo per Kalėdas? – viltingu balsu klausia Lukas.

Grakščiu judesiu it balerina apsisuku ratu taip išsivaduodama nuo per ilgai trukusio artumo.

–  Mama atskris pas mane. Kalėdas sutiksime čia.

–  Maniškiai taip pat šiais metais atvažiuos pas mane, –  toliau temą pratęsia Sindė.

Smagiai klegėdami užsukame pavalgyti į nedidelį meksikiečių restoraną esantį Nelsono aveniu. Fone groja šimtus kartų girdėta kalėdinė Michael Bublé daina Holly Jolly Christmas, sienos nukabinėtos girliandomis ir dirbtinėmis eglių šakomis, puoštomis raudonais kaspinais ir dryžuotomis saldainių lazdelėmis. Bevalgant prapliumpame juokais, kai Sindė papasakoja anekdotą. Deividas tuo tarpu nenuleidžia nuo jos mėlynų savo akių. Žinau, kad mano kaimynui ji patinka. Stebėdama juos nuoširdžiai šypsausi. Jiedu būtų tikrai graži pora.

–  Gal šį vakarą nori kur nors nueiti? – Lukas kreipiasi į mane.

Sutelkiu dėmesį į vaikiną vos pora metų vyresnį už mane. Simpatiškame veide spindi ryškios žalios akys. Smakrą dengia trumpa rusva, keliais tonais šviesesnė nei plaukai, barzdelė. Parimęs alkūnėmis į stalą akimis sugauna mano žvilgsnį.

O! Ūmai susivokiu, kad jis kviečia tik mane.

–  Kokie variantai? – smalsiai primerkiu akis. Lukas patenkintas plačiai nusišypso.

–  Į barą išlenkti vieną kitą bokalą alaus.

–  Kas merginą kviečia išgerti alaus? – nugirdęs pokalbį šūkteli Deividas. – Tai gal per pirmą pasimatymą dar automobilio žvakes pasiūlyk drauge pakeisti? Rimtai, biče?

Sunkiai tvardau juoką. Draugiškai kumšteliu kaimynui į petį. Abu žinome, kad aš patinku Lukui, ir šis visais įmanomais būdais bando mane merginti. Jis tikrai dailus vaikinas, bet nejaučiu jam nieko daugiau, nei draugiškumo. Todėl Deividas padeda man išsisukti.

–  Visai norėčiau išgerti taurę vyno, –  prisideda Sindė.

–  Matai? – Deividas toliau draugiškai gėdina Luką. – Vyno kviesti reikia.

Sindė koketiškai pamerkia Deividui akį.

–  Vynas skamba neblogai, – sakau su šypsena.

Sekanti stotelė Deivido pasiūlytas baras, esantis ne per toliausiai nuo čia. Mačiau, kad Lukas šiek tiek nusivylė, jog būsime visi drauge. Kol einame, nutaikau progą padėkoti Deividui. Šis broliškai mane apkabina pakšteldamas į kaktą.

–  Visada tavo paslaugoms, – sako patyliukais.

Laukiame lauke, kol Lukas nuėjo patikrinti ar yra laisvų staliukų. Matyti, kad baras pritraukia nemažai žmonių. Galiausiai jis pabarbena mums į langą iš vidaus kviesdamas užeiti. Deividas apkabina Sinde ir mane per pečius ir drauge įeiname pro duris.

Viduje sausakimša. Ore tvyro alkoholio, tabako ir visos kvepalų paletės smogas. Iš pradžių kvapas erzina, vėliau apsipranti. Baras iš tolo mirga nukabinėtomis baltai šviečiančiomis lemputėmis. Kampe stovi nedidelė įvairiomis spalvomis mirksinti eglė.

Vaikinai nueina tvarkyti savo reikaliukų, palikdami mudvi su Sinde. Pakabinusi paltą pasitaisau juodą prigludusią trumputę suknele su gilia iškirpte priekyje. Sindė prisėda šalia manęs.

–  Ką manai apie Luką? – klausia ji.

Tirdama aplinką dairausi aplinkui.

–  Draugiškas ir nuoširdus, –  tariu trumpai. Sindė pakelia vieną antakį. – Kaip draugas. Nieko daugiau.

–  O Deividas?..

–  Deividui patinki tu, – paaiškinu, jeigu ji dar tuo abejoja.

–  Žinau, bet… ar jis patinka tau? Judu pažįstami jau senai, tad nenoriu žengti žingsnio, jeigu tu jam… neabejinga.

Suprasdama jos nerimą draugiškai paimu jos ranką.

–  Taip, nesu jam abejinga. Myliu jį, tačiau kaip brolį. Jis buvo šalia ir labai daug padėjo, kol atsistojau ant kojų. Tokie žmonės nesimėto gatvėje. Tad nesnausk, – padrąsinu ją.

Dabar ji nurimsta, atsipalaiduoja. O netrukus sugrįžta ir vaikinai nešini buteliu raudono vyno su taurėmis ir keturiais buteliais alaus.

Fone groja muzika, tačiau per aplinkos triukšmą negirdžiu dainos teksto. Mėgaudamasi gurkšnoju vyną, klausausi pokalbių ir vengiu Luko žvilgsnio. Nesinori jo atstumti, nes būtų skaudu prarasti tokį draugą. Apsimetu, kad tikrinu telefoną lyg kažkas būtų parašęs. Rankoje laikau pripildytą vyno taurę. Sindė kažką sako, bet per triukšmą nesuprantu. Tada ji kumšteli man į ranką.

– Ar matai? – sako ji prilipusi man prie ausies.

– Ką?

– Ana ten, – ji parodo pirštu į tolį, – tas vyrukas nenuleidžia nuo tavęs akių, nuo tada kai atėjome.

– Koks? – Pakeliu akis. Sudreba rankos, vos nenumetu telefono nuo stalo. Tuo pat metu bandau padėti taurę. – Šūdas! – susikeikiu panosėje skubiai nudelbdama akis žemyn.

Ne, Dieve, prašau, pasakyk, kad man vaidenasi! Dar kartą pakeliu galvą, ir man nesivaidena. Ten sėdi Izakas ir dar vienas vyras. Kai mudviejų žvilgsniai susitinka, jaučiu, kad nebetenku pagrindo po kojomis. Vyras pirštais perbraukia plaukus, delnais patrina veidą. Jis atrodo nemažiau sutrikęs nei aš. Izakas kažką sako, tada į mūsų pusę atsisuka su juo esantis vyras. Tamsiaplaukis trumpai mesteli žvilgsnį tada nusigręžia.

Nežinau kaip, bet sugebu ranka kliudyti savo taurę. Vynas išsilieja ant mano suknelės, raudonas skystis nuteka papilve žemyn. Prakeikimas! Mano kelnaitės! Atsiprašiusi paskubomis nulekiu į tualetą. Mačiau, kaip Izakas palydėjo mane žvilgsniu.

Ankštoje su higiena sunkiai draugaujančioje patalpoje rankomis atsiremiu į šaltą baltos kriauklės kraštą. Įkvepiu. Iškvepiu. Nuleidžiu galvą. Įkvepiu, iškvepiu. Nepadeda. Atsitupiu. Jei galėčiau, kaip stručio patelė sukiščiau galvą į žemę, kad nebereikėtų ten grįžti. Širdis pašėlsta, kūnas dreba. Vynas nutekėjo šlaunimis žemyn, sutepdamas ir pėdkelnes.

Ir būtinai tai turėjo nutikti šiandien?! Būtent dabar?

Įkvepiu. Iškvepiu. Jau lėčiau. Įkvepiu… iškvepiu. Galiausiai suimu save į rankas. Taip. Jis čia. Juk jo brolis gyvena Niujorke. Bet kada galėjome susitikti. Taip. Atsitiktinumas. Mėšlas! Mėgindama įtikinti save, iš laikiklio ištraukiu nemenką kiekį popierinio rankšluosčio. Sudrėkinusi vandeniu valau suknelę ir kojas. Kelnaites tenka nusimauti. Išskalavusi po tekančiu vandeniu jas susuku į popierių. O kur jas dėti? Rankinė liko prie stalo. Aaaa! Surėkiu balsu. Vėjelis rankoms džiovinti kaba tik kaip sienos dekoracija. Tuoj apsiverksiu! Jei mane kas pamatys vėdinant savo apatinius viešajame tualete, tikrai iškvies policiją. Vienas judesys, ir kelnaitės atsiduria šiukšlių dėžėje.

Grįžusi į salę randu Izaką stovintį prie baro, rankoje taurė rudo skysčio. Juodi plaukai surišti į kaselę blizga apšviesti lempų šviesos. Tamsios spalvos nertinis lengvai krenta neišryškindamas siauro liemens. Juodi džinsai aptempia ilgas jo kojas. Mintyse baru save, bet vis tiek einu jo link. Liepiu sau apsigręžti, susirinkti daiktus ir nešdintis, tačiau vietoje to atsistoju šalia. Izakas atsisuka į mane išsitiesdamas visu savo ūgiu.

– Labas, – sako natūraliai žemu sodriu balso tembru.

Su lyg tuo jo lūpomis ištartu paprastu žodžiu mane nusineša cunamio banga. Jo balsas, jo aromatas, veriantis žvilgsnis ir rausvos lūpos – viskas manyje sukelia sumaištį. Tarsi vakar paskutinį kartą buvau jo glėbyje, jutau tvirtas mane apglėbusias rankas. Prisiminimai tampa ryškūs kaip niekada.

– Labas.

Nervingai dairausi aplinkui. Bijau pakelti akis, nes nebegalėsiu nusigręžti. Frėja, dink! Pirštais galiu apčiuopti orą. Tokį tirštą, jog sunku kvėpuoti.

– Ką čia veiki? – klausiu draugiškai. Tuo tarpu mano „vidinė aš“ pliaukšteli sau delnu per kaktą.

– Su broliu užsukome atšvęsti, – kalbėdamas pasisuka į savo staliuką. Matydamas nepatiklų mano žvilgsnį priduria, – tai mėgstamiausia jo vieta.

Noriu paklausti, ką ketina švęsti, bet susilaikau. Juk tai ne mano reikalas.

– O tu? – teiraujasi jis. Izakas vis bando sugauti mano žvilgsnį.

– Vakarojame su draugais.

Izakas pasisuka į mano staliuką. Deividas spokso į mus sunėręs rankas ant krūtinės, Sindė pamerkia man akį, o Lukas žvilgsniu galėtų perkirsti Izaką pusiau.

Kažkoks tipas man už nugaros lipdamas nuo kėdės susvyruoja ir atsitrenkia į mane pastumdamas į priekį. Tiesiogine žodžio prasme įkrentu Izakui į glėbį. Jis tvirtai mane apkabina prisiglausdamas.

Jaučiu jo kūno karštį. Tvirtumą. Ir… nugara nusirita geismo banga. Kiekviena mano kūno ląstelė jį atpažįsta.

– Žiūrėk ką darai, žmogau! – pakelia toną jis. – Čia yra moterų.

Vyriokas kaip reikiant įkaušęs. Sunkiai versdamas liežuvį atsiprašo ir nulinguoja išėjimo link.

– Nesužeidė? – klausia jis.

Izakas delnu paglosto skruostą lyg tai būtų natūralu. Aš užsimerkiu įkvėpdama jo kvepalų aromato. Tokio pažįstamo. Tokio artimo. Raminančio. Bet kažkur giliai galvoje blaivus proto balsas ima daužyti būgnais. Nedrąsiai atsitraukiu kiek toliau. Izakas delsia, bet galiausiai patraukia rankas.

– Ne, viskas gerai. Turėčiau grįžti, – atsakau sutrikusi. Neišmanau kaip turėčiau elgtis, o liežuvis išvis gyvena atskirą gyvenimą nuo proto.

Izakas linkteli. Nenumanau, ką jis galvoja ar jaučia.

– Buvo gera tave pamatyti, – taria su taure sveikindamas į mane ir išgeria iki dugno.

Vos spėju grįžti, Deividas klesteli šalia. Stengdamasi likti nepastebėta, žvilgteliu kaip reaguoja Izakas. Šis atsilošia nugarą atremdamas į kėdę ir smalsiai stebi savo tamsiomis akimis, kad net plaukeliai pasistoja piestu.

– Kas jis toks? – Deividas suraukia antakius. Nutaisau liūdną veido išraišką ir nespėjus prasižioti jis kaip mat susivokia. – Galiu išmalti jam dantis? – klausia rimtai. Deividas žino visą istoriją.

– Nereikia.

– Gal pamiršai, ką jis tau padarė?

– Nepamiršau. – Pažvelgiu Izako pusėn. Jis kalbasi su broliu, kartas nuo karto pakelia akis į mane. – Manau, turėčiau su juo pasikalbėti.

Deividas purto galvą. Bet spręsti man. Žinau, kad praėjo daug laiko, bet yra dalykų, kuriuos turiu jam pasakyti. Tik nežinau, ar Izakas vis dar norės tai išgirsti. Sukaupusi drąsą einu jo link. Gniaužydama kumščius braunuosi pro ką tik įėjusią grupę lankytojų.

– Ar mudu galėtume pasikalbėti? – paskubomis išberiu žodžius vos tik prieinu prie jų staliuko.

Izako brolis linkteli pasisveikindamas, aš nedrąsiai pamojuoju. Jis neatrodo nustebęs, bet Izakas priešingai. Vyras jau žiojosi atsakyti, kai prieina dvi moterys. Viena iš jų meiliai pakšteli Džeradui į skruostą, kita atsistoja ganėtinai arti Izako ir uždeda ranką jam ant peties.

Su kiekvienu mano širdies dūžiu tenka skausmingai suvokti akivaizdžią tiesą.

– Atleiskit, nenorėjau trukdyti, – paskubomis pasišalinu.

– Šūdas! – spėju išgirsti susikeikiant Izaką.

Nieko nelaukusi čiumpu paltą, persimetu rankinę per petį. Deividas žiūri į mane “juk sakiau” žvilgsniu.

– Ne dabar, – atšaunu.

Atsiprašiusi draugų dingstu už durų, kur apkabina šalta žiemos naktis. Po visko ką teko išgyventi, sugebėjau atsitiesti. Išmokau žengti pirmyn. Man ėmė puikiai sektis. Dingo nerimas, panikos priepuoliai. Pagaliau galėjau laisvai bendrauti su kitais žmonėmis neieškodama juose paslėptų motyvų. Ir tada būtinai turėjau vėl sutikti jį.

Kvailė tu, Frėja! Ko tikėjaisi? Kad jo gyvenime neatsiras kita moteris? Kvaiša.

Kertu skersai gatvę, tikėdamasi susistabdyti taksi. Vakaras virto tragedija. Viskas ko noriu tai grįžti namo, užsidaryti savo kokone ir tyliai išbūti. Bet apsigręžusi matau manęs link sparčiai einantį Izaką. Jo paltas prasegtas, žandai nuglostyti šaltuko.

– Sustok, – paliepia griežtu balso tonu. – Atleisk, tai…

– Ne, tai tu man atleisk, – įsiterpiu neleisdama užbaigti. – Atsiprašau tavęs ir tavo merginos. Man nederėjo taip įsiveržti. Nežinau ką sau galvojau. – Nužingsniuoju šaligatviu tolyn. Jei ilgiau pasiliksiu, nebegalėsiu sutvardyti išdavikių ašarų.

– Ji ne mano mergina, – sako jis pakeltu balso tonu, kad išgirsčiau.

Akimirksniu sustoju. Įkvepiu, iškvepiu. Nepadeda.

– Kas ji?

– Brolio žmonos sesuo. Ji nieko daugiau, tik draugė.

Jei dabar nepaklausiu, užgraušiu save iki gyvo kaulo. Privalau žinoti.

– Turi merginą?

Grįžtu pas Izaką. Nutolę vos per pusę žingsnio tyrinėjame vienas kitą žvilgsniu. Jo nakties ilgesio juodumo kupinos akys suvirpiną mano besiblaškančią širdį.

– Ne.

– Aš irgi ne, – iškart sakau. Izakas pradeda juoktis. – Tai yra Vaikino. Neturiu vaikino, – pasitaisau.

– Džiaugiuosi tai girdėdamas.

– Aš taip pat. Džiaugiuosi, – šypteliu atsikvėpdama. Pavydas man visiškai naujas dalykas, bet nieko negaliu su tuo padaryti. Negaliu net pamėginti įsivaizduoti jo su kita moterimi, kad ir kaip nesąžiningai tai skambėtų.

Mintis, kad esu be kelnaičių, o lauke gerokai žemiau nulio, labai blaško. Matydamas kylančią mano šypseną Izakas įtariai suraukia kaktą.

– Nesuprask manęs klaidingai, bet dabar pat turime važiuoti namo, – išpyškinu.

– Kodėl?

– O kodėl gi ne? – juokiuosi.

Jei tik tu žinotum, nestovėtum čia toks ramus, mielasis.

⸟⸟⸟

Gyvenu mažame, bet jaukiame dviejų kambarių bute. Izakas atidžiai ištyrinėja kiekvieną mano išpuoselėtą mažos svetainės lopinėlį, kol ruošiu arbatą čia pat esančioje virtuvėje su geltonos spalvos spintelėmis. Kadangi vietos nedaug, ant žurnalinio staliuko stovi tik mažulytė dirbtinė eglė vazonėlyje. Ant sienos už televizoriaus pakabintas lempučių tinklas. Visur pilna žvakių ir įvairaus dydžio spalvotų pagalvėlių. Šiais metais mano Kalėdos atrodo taip.

Vyras nužvelgia mano trumputę juodą suknelę, kai grįžtu nešina dviem puodeliais. Pėdkelnes išmečiau vos tik nuėjau į virtuvę ir jis tai pastebėjęs akivaizdžiai godžiomis akimis nuslysta kojomis žemyn.

– Tai ne tai prie ko esi pratęs, – nutraukiu tylą.

– Nežinau, ar įstengčiau priprasti, – atsako jis dusliu balsu. Žvilgsniu glostydamas kūną valiūkiškai šypteli. Puikiai žinau, kas dabar verda jo galvoje.

– Turiu galvoje butą, – prajunku ir jis giliai atsidūsta. Vos susilaikau nepaglosčiusi jam skruosto.

– Ne visada taip gyvenau. Tėvai vertėsi sunkiai. Su broliu matėme daug juodų dienų.

Pasijaučiu nesmagiai. Apie Izaką žinau nepakankamai. Pirmiausiai turėčiau paklausti, prieš lepteldama kas užeina ant liežuvio galo.

Vos tik įsitaisau priešais jį ant siauros dvivietės sofos, Izakas surimtėja. Keista būti taip arti jo. Jaučiuosi pažeidžiama. Suspaudžiu šlaunis. Vis dar laukiu progos persirengti nesukeliant įtarimo.

– Apie ką galvoji? – klausiu pirma.

– Galvoje sukasi daug minčių, – atsako. Palinkstu į priekį pasiimti puodelio ir jo akys tiesiog paskęsta mano iškirptėje. – Tu nepadedi susikaupti.

– Galiu persirengti, – ruošiuosi kilti, bet jo ranka atsiduria man ant šlaunies, ties suknelės kraštu. O Dieve!

– Dar nenoriu būti išmestas lauk.

– Kodėl turėčiau tave išmesti?

– Nes galiu nesusilaikyti, – jo balsas prityla.

Jeigu jis pakils mano šlaunimi aukštyn… šiaip ne taip pavyksta įsitaisyti ant sofos, kad neparodyčiau daugiau nei reikia. Ant kelių pasidedu pagalvėlę. Izakas vėl padeda ranką man ant šlaunies, nykščiu suka mažus apskritimus. Leidžiu jam mane liesti. Pasiilgau to jaudinančio jausmo, kurį sukelia jo pirštų žaismas ant mano apnuogintos odos.

– Maniau, nebenori manęs matyti, – sako žiūrėdamas tiesiai į akis.

– Nenorėjau. Buvau įskaudinta. Pykau už tai, kaip pasielgei. Nekenčiau, nes man melavai.

– O dabar?

– Priklausys, kaip gražiai elgsiesi, – pliaukštelėju jam per ranką, slystančia aukščiau. – Jau seniai norėjau su tavimi pasikalbėti, tik nebuvau tam pasiruošusi. – Izakas surimtėja. – Noriu tau padėkoti. Už tai, kad iškvietei policiją. Suprantu, kaip rizikavai. Ačiū, kad nepalikai manęs vienos.

– Tai per mane tu nukentėjai. Aš sukėliau tau pavojų mąstydamas tik apie save.

– Tu negalėjai žinoti, kas vyksta už uždarų namų durų. Niekas negalėjo. – Trumpam nusuku akis į dirbtiniu sniegu papuoštą eglutę. Grįžti mintimis atgal vis dar nėra paprasta. Tikriausiai, tai užtruks. Bet prabėgus metams, jau galiu suvokti daugiau dalykų pasitelkdama blaivų protą, o ne emocijas. – Klausyk, aš negaliu pakeisti praeities įvykių. Kaip ir tu. Aš su tuo susitaikiau. Išmokau gyventi, negraužiant savęs dėl to kas nutiko, nebeklausinėdama kodėl. Turėtum padaryti tą patį. Žaizdos gyja. Tik duok joms laiko. Norėjau, kad tai žinotum. Mano psichologė sako, kad neturėčiau gniaužti jausmų. Jei yra dalykų, kuriuos noriu pasakyti, turiu tai padaryti. Tik taip sugebėsiu paleisti.

– Lankai terapiją? – Izako veide sušmėžuoja skausmas. Praėję metai jam tikriausiai taip pat nebuvo lengvi.

– Vienai tapo per sunku su viskuo susidoroti. Po teismo nuosprendžio diena po dienos ėmiau byrėti. Nustojau lankyti paskaitas. Dienas leisdavau parke. Likus dviem mėnesiams iki baigimo pasiėmiau akademines atostogas. Nusipirkau bilietą ir išskridau. Susiradau darbą, mama padėjo išsinuomoti butą. Bet to nepakako. Viskas ėmė smarkiai ristis žemyn, lyg sniego lavina. Nebepajėgiau pati išsikapstyti. Mane kamavo nuolatinis nerimas, pasikartojantys panikos priepuoliai. Suvokiau, kad man reikia pagalbos. Iš pradžių jaučiausi keistai, kad lankau terapijos kursus. Bet susipažinusi su Deividu supratau, kad prašyti pagalbos nėra blogai. Tame nėra nieko gėdinga.

– Atleisk, – taria apgailestaudamas.

– Aš tau seniai atleidau, – pripažįstu. – Kitaip nebūčiau galėjusi pasveikti. Tiesa, vis dar sveikstu. Tam reikia laiko, bet stengiuosi.

Mudu žvelgiame vienas į kitą ilgesio kupinomis akimis, nepaisant tamsios mus sujungusios praeities.

– Kas tas Deividas? – Izakas ūmai pasikeičia, kai nukreipia temą.

– Rimtai? Iš visko ką pasakiau, tau užkliuvo būtent jis? – pavartau akis.

– Turiu žinoti, kiek smarkiai turėsiu nusikalsti, – išpyškina Izakas kuo rimčiausiai.

– Mano kaimynas. Gyvena pirmame aukšte.

– Tuo geriau jam. Su gipsu būtų sunkoka lipti laiptais.

– Esi tikras, kad nesergi? – nebesuprantu jis juokauja ar sako rimtai, nes veidas neišduoda nieko.

– Sergu, – atsako kiek grėsmingai, bet kartu viliojančiai nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. – Nenumanai, kaip sunkiai. – Jo žodžiai nuskamba dviprasmiškai.

– Skaičiau tavo laišką, – ryžtuosi prisipažinti. Izako akys ūmai užsiliepsnoja.

– Bijojau, kad išmesi neatplėšusi.

– Išmečiau, – atsakau jau pakilesne nuotaika, kad jį paerzinčiau. – Po to, – rodomuoju pirštu pabaksnoju orą, – kai perskaičiau. Ačiū, kad atvėrei bent dalelę savęs. – Mudu nutylame. Oras aplink mus darosi vis tirštesnis, o trauka auga su kiekviena sekunde.  – Norėčiau žinoti apie tave daugiau. Manau, tai būtų sąžininga.

– Frėja, – Izakas mano vardą ištaria taip grėsmingai, lyg būčiau užmynusi ant minos.

Pasilenkiu į priekį, sušmėžuodama vos pridengta krūtine jam po nosimi. Ilgus plaukus sumetu ant vieno peties, parodydama laibą kaklą, kurį kadaise jis aistringai bučiavo. Delnu provokuojamai slenku raumeninga jo šlaunimi iki kol pasiekiu pavojingą ribą.

– Aš tavęs nebijau, – kone sumurkiu priversdama Izaką garsiai nuryti seiles. Kuo griežtesnis jo tonas, tuo labiau noriu jį paerzinti „spaudydama“ raudonus kantrybės mygtukus. – Nežaisk su ugnimi, jeigu bijai sudegti.

Pasiektas kritinis taškas. Izakas vienu judesiu panardina pirštus mano plaukuose prisitraukdamas arčiau. Gosliomis lūpomis užspaudžia manąsias atimdamas paskutinį oro lašą. Nesuvokiu, kada spėju atsidurti ant nugaros, slegiama tvirto vyriško kūno. Jis dantimis sukanda kaklo odą, krūtinę, palikdamas žymes. Alkanos rankos nuslenka ilgu liemeniu žemyn, sugniaužia šlaunį priversdamas dar labiau praskėsti kojas. Pakišu rankas po jo nertiniu, nagais įsikimbu į po odą ritmingai judančius raumenis. Izakas tyliai suurzgia, kaip pažadintas žvėris pasirengęs medžioti.

– Aš pasiduodu, Frėja, – šnabžda į lūpas neatsitraukdamas. Iki tol keliu įsirėmęs į sofą, galiausiai prispaudžia klubus leisdamas pajusti jo troškimą. Ranka keliaudamas šlaunimi pakiša pirštus po suknele, užčiuopia nuogą užpakaliuką. Supratęs, kad visą šį laiką buvau be kelnaičių perlieja mane tokiu baudžiančiu žvilgsniu, jog nesusilaikiusi imu kikenti.

– Keista istorija, – turiu galvoje kelnaites.

– Nori mane pražudyti? – suurzgia.

– Noriu tavęs tik sau. Beprotiškai. Skausmingai, – tariu tvirtai nusprendusi.

– Laukiau tavęs kiekvieną sumautą savo gyvenimo minutę, – pripažįsta nuoširdumo ir ilgesio kupinu balsu.

Pasislėpę prietemoje ragaujame vienas kito ilgesį ir aistrą. Plona suknelė atsiduria ant žemės. Neatsitraukdami vienas nuo kito palengva žengiame per kilimu klotas grindis link miegamojo lovos. Per galvą nutraukiu jo nertinį. Glostydama krūtinę, stangrų pilvą atsegu diržą, numaunu kelnes. Atsitraukusi kelis žingsnius leidžiu pamylėti mane aistroje degančiu žvilgsniu. Tarsi audra įkalinta vyro kūne Izakas prisiartina. Suėmęs už juosmens parbloškia ant lovos. Savininkiškai praskečia kojas, atverdamas mane sau. Dvejonių nebelieka. Užmerkiu akis trokšdama jo artumo. Izakas užgula visu kūno svoriu.

– Atsimerk, – įsako geidulio prisodrintu balsu įeidamas.

Mudu tampame vienu.

 

 

 

 

„Aklas pasimatymas“ 4 dalis

SEKMADIENIS. PASIMATYMO STEBUKLAS

Vakarą leidau pas Mykolą namuose, loftas, kuriame jis su Klara gyveno, priminė mažą jaukų prieglobstį, perpildytą spalvų, tekstūrų, formų ir stebint iš tolo, galėtum pamanyti, kad tai kažkokia kultūrinio būvio atmaina, mat nereikia pamiršti prancūziškų Klaros šaknų bei stipriai Mykolo išjausto patriotizmo jausmo, tad viską būtų galima suversti jų kultūriniam dialogui, kosmopoliškumo išjautimui, tačiau aš neabejojau, kad viena pagrindinių priežasčių, lėmusių tokią jaukią chaoso atmainą, buvo tai, kad jie abu buvo užkietėję kaupikai, per brūkšnelį – įdomių artefaktų ieškotojai, savotiški Indianos Džounso nuotykių pratęsėjai. Tačiau jų namuose visada jausdavausi tarsi jų gyvenimo šventės dalis, nes ką abu mokėjo geriausiai, tai mėgautis ir švęsti gyvenimą, su tokia pačia aistra, su kokia dabar buvo įsisiurbę vienas kitam į lūpas, nors dar tik prieš akimirką, girdėjau, kaip virtuvėje dzingsi įrankiai ir kliuksi puodai, bemaž bet kurią akimirką pasiruošę išspjauti savo turinius ant dujinės viryklės.

– Ei, šeimyna, gal galit bent kartą susilaikyti, man net akis skauda bežiūrint į jus, – tarstelėjau, kai bučinių virtinę nutraukė per viršų bėgantis puodo turinys, o jį lydėjo keista sulietuvintų prancūziškų keiksmažodžių kakofonija, lydima Klaros mostų.

– Man įdomu, kaži ką tau ten skauda, Kristijonai, – pasigirdo Mykolo balsas iš virtuvės, o paskui ir Klaros juokas.

– Aha, Kristi, gal tau ledo atnešti, ar dar ko…- nutęsė ji ir akimoju prisistatė su stikliuku viskio ir kita taure rankoje, sklidina ledukų.

– Hahaha, kaip juokinga. Jums ne klube dirbti kartu reikėtų, o stand up pasirodymus ruošti ant scenos, – burbtelėjau, tačiau dėkingas paėmiau stikliuką.

– Na, ko toks rūškanas veidas, brangusis? Tiek daug merginų ir tiek mažai laiko, kad išsirinkti sau tą vienintelę… – ironija jos balse gėlė su kiekvienu sakiniu. – Manau, kad tau reikėtų ne medituoti, palinkus virš tų žinučių, o tiesiog bakstelėti pirštu į vieną iš jų, nes Kristijonai, jei tau nuoširdžiai nerūpi mergina, su kuria susitiksi, kam šitaip stengtis? Tiesiog pasimatymo metu būk malonus ir galantiškas, sumokėk už vakarienę, palydėk ją namo ir padėkok už gražų vakarą.

– Ir gal dar kokį komplimentą pasakyk, juk turi būti galantiškas, – pridėjo Mykolas ir atsineštu viskio stikliuku, švelniai stuktelėjo į manąjį. – Nes Klara teisi: kam tau gaišti laiką dėl kelių valandų pasimatymo, nebent. Sakau tau tik hipotetiškai, bet, nebent tu išties nori pabandyti susirasti sau realią porą.

– Nekalbėk niekų!

– Jei tai niekai, tai ko tada šiaušiesi? – iš kito šono prisėdo Klara ir akimirką pasijutau įkalintas, iš anksto nuteistas, nespėjęs net pasakyti savo ginamosios kalbos. – Tu visada pasidarai slapukas, vos kalba pasisuka apie merginas, Kristijonai. Aš gal ir pažįstu tave trumpiau, tačiau esu pakankamai įžvalgi, kad suvokčiau, jog tu slepi kažką nuo mūsų.

– Neslepiu, tačiau aš į šitą avatiūrą žiūriu kiek kitaip nei jūs: man nesvarbu, patiksiu merginai ar ne, ji neturi pajausti to atmestinumo jausmo, nenoriu, kad jos įdėtos pastangos nueitų šuniui ant uodegos, noriu, kad tas vakaras, kurį praleisime kartu, būtų kokybiškas ir malonus mums abiems. Mergina juk nekalta, kad mano liežuvis be kaulo ir dabar, iš dalies pasinaudodamas ja, turiu įvykdyti savo įsipareigojimų dalį.

– Pala, pala, tu skubi su išvadomis, Kristijonai. Ar tau į galvą nė karto nebuvo atėjusi mintis, kad galbūt mergina, su kuria pasirinksi nueiti į pasimatymą, yra taip pat aplinkybių auka, paspęstų jos draugių ar šeimos narių? Juk ji taip pat gali nenorėti praleisti vakaro su kažkokiu nepažįstamuoju, juolab, kai sužinos, kad tai tas veltėdis radijo laidų vedėjas, nelaikantis liežuvio už dantų?

– Kur link suki, Klara? – jaučiausi šiek tiek pasimetęs, nes greit nuo galantiškumo pamokų, buvo prieita prie gan radikalaus požiūrio.

– Aš noriu pasakyti, kad turėtum į šią situaciją žvelgti kiek kitokiu kampu, nepamiršdamas, kad aplinkybės, verčiančios tave eiti į pasimatymą su nepažįstamąja, dar neapsprendžia to, gailėtis merginos ar ne. Aš manau, kad turėtum šiek tiek atidžiau pažvelgti į visą šitą situaciją ir pasiimti iš jos šiek tiek daugiau nei kelias valandas kompanijoje bei malonų aptarnavimą restorane. Nes, juk iš tiesų gali būti, kad mergina yra verčiama aplinkybių ir jai tu nė motais, tačiau kartu gali nutikti taip, kad mergina tikisi stebuklo, tad galbūt ir tau reikėtų pažvelgti į tai kitomis akimis? Na, tu nuoširdžiai pabandyk paieškoti tame sąraše merginos, kuri galėtų tave sudominti, dėl kurios norėtum pasistengti, dėl kurios tavo akyse atsirastų bent mažutė kibirkštėlė.

– O kur dingo tavo ironija perpildyti pasisakymai apie pamaitink ir palydėk namo? A?

– Aš nevykusiai pajuokavau, – raustelėjo Klaros skruostai. – Aš nuoširdžiai manau, kad tai gera idėja, visas tas radijo pasimatymo svaigulys, du nepažįstamieji, aplink daug jaukios šviesos, šventinė nuotaika, kažkoks stebuklo jaukumas, nežinios virpuliukai… Gana, nereikia čia tų savo antakių kilnoti, kai aš kalbu, – kumštelėji ji mane. – Aišku, iš pradžių aš žiūrėjau į šitą idėją kaip į naivuolių jauką, maniau, va, pasijuoksim visi kartu, žmonės dalinsis kokie nevykę ir keisti buvo jų pasimatymai, tačiau, kai viena po kitos ėmei dalytis sėkmės istorijomis, aš pamažu pradėjau tikėti, kad tai visai realus dalykas, juk stebuklų būna, o jei jų būna, tai kodėl ir tau neprisidėjus prie vieno iš jo sukūrimo? Nagi, Kristijonai, nebūk surūgėlis! Dėl manęs gali neapsimetinėti, kad tau pačiam nepatinka ši idėja ir kaip joje galėtum būti pagrindiniu veikėju, nes nepatikėsiu.

– Mieloji, užtenka, jis ir taip patiria daug streso ir įtampos šiuo metu. Aš žinau, kad tu linki mūsų draugui visko, kas geriausia, tačiau gal geriau mes likime stebėtojais, gerai? Šventės netruks pasibaigti, visas šitas skandalas galop, vis tiek nugrims į bulvarinių paplavų dugną ir tada, kai viskas vėl stos į savas vėžes, galėsim pradėti Kristijoną tikriems pasimatymams, gerai? – Mykolas, palinkęs virš Klaros, kalbėjo, regis, tiesiai jai į pakaušį, švelniai šnabždėdamas, tačiau nors ir girdėdamas kas antrą žodį, tikėjau jo šviesesnės ateities vizija, nes visas šis skandalas, prasidėjęs nuo manęs, šiek tiek palietė ir mano artimuosius bei draugus. Viena ausimi nugirsdamas įvairias nuogirdas, aš sugebėdavau nuo jų atsimušti, sprogdindavau jas it muilo burbulus, pirštais rodydamas kalbančiųjų nuodėmes ir tai mane užgaudavo mažiausiai, tačiau, matydamas, kaip dėl manęs nerimauja Mykolas ir Klara, stebėdamas jų pastangas pakelti man nuotaiką, dažnesniais susitikimais priminti, kad esu dalis ir jų šeimos, jaučiausi labiau nei kaltas. Tai buvo glitus kaltės, nusivylimo, gal net kartėlio jausmas, kuris prilipo prie manęs lyg guma prie batų pado. Visą tą skandalo laikotarpį vaikščiojau iškėlęs galvą, ironiškomis frazėmis bei garsiu juoku, atmušdamas žurnalistų bei kolegų replikas, kur reikia – apgailestaujančiai nusišypsodamas, tačiau visada pakėlęs, pasitempęs, linksmas ir guvus. Kalbėdamas radijo eteryje jausdavau keistą susikaustymą, vis prilaikydavau save, kad ko nederamo nepasakyčiau dar kartą ir visa tai atsiliepė nerimo ir nemigos išilgintomis naktimis. Artėjant šios avantiūros pabaigai, pradėjau jausti šiek tiek daugiau laisvės, tačiau baimė suklysti tebelydėjo, maniau, kad darausi perdėtai paranojiškas ir irzlus, tačiau tai tebuvo nuovargio ir išsekimo šešėlis, aš vis dar vaikščiojau ant tos plonos linijos, tačiau dabar man į rankas buvo įduota bent lazda, kad galėčiau išlaikyti pusiausvyrą iki lyno pabaigos.

– Gerai, bičiuliai, ačiū jums už pagalbą ir visus patarimus, tačiau manau, kad man jau metas, ir taip per dažnai ir ilgai mėgaujuosi jūsų draugija bei varginu savo rūpesčiais.

– O kaip vakarienė? Kristijonai, makaronai jau beveik paruošti, padažui dar trūksta kelių akimirkų…

– Rimtai, bičiuli, kur taip skubi. Išgerkim dar po stikliuką viskio, Klara tuoj pabaigs ruošti vakarienę, o po jos, atidžiau perskaitysim merginų žinutes ir tikrai rasim bent vieną, dėl kurios būsi pasiryžęs pasistengti.

– Nenoriu jūsų trukdyti, juk žinai, kaip jaučiuosi dėl visos šios situacijos.

– Baik juokus! Klara, mieloji, Kristijonas liks, mes tik suvaikščiosim į lauką, greit parūkysim ir grįšim, – Mykolas stvėrė mane už parankės ir stumtelėjo į holą, paskui save tyliai uždarydamas duris. – Klausyk, Kristi, viskas gerai, jei nenori likti vakarienės, galiu iškviesti tau taksi, kai parūkysim, tačiau tai, kad atstumi mus – tai nėra gerai. Mes abu lyg broliai, Klara – galėtų būti tavo sesuo, kurios niekada neturėjai, aš suprantu, kad dabar daug visko vyksta, pabaiga jau čia pat, jėgos jau slopsta, bet jei per visą šį skandalo įkarštį mes buvome lyg vienas kumštis, tokiu liksime iki jo pabaigos. Ar aišku? – mes sukirtome rankomis, o tada Mykolas suspaudė mane savo dideliame glėbyje. Jis buvo geriausias mano draugas, gal net geresnioji dalis manęs, kai prakalbdavom apie mūsų draugystę ir aš žinojau, kad jo tariami žodžiai tokie tvirti ir aštrūs, kad atlaikys dar ne vieną mano paties iškrėstą ar likimo primestą, išdaigą.

Lauke ir vėl snygūriavo, krito didelės ir šlapios snaigės ir tai buvo malonus netikėtumas po kelių savaičių vėjo ir šlapdribos. Rūkydami mažame kieme, tarsi tyčia suprojektuoto taip, kad ir kaip besislėptum, vis tiek būsi palydėtas praeivių žvilgsnių, išgirdome kaip iš toli ataidi ryžto persmelkti žingsniai, greičiausiai moters. Batelių kaukšėjimą sugėrė ant žemės nukritusios snaigės, tačiau tai, kad vieniša, kaip spėjome, moteris, kulniuotų nakčiai įpusėjus, mums sukėlė įtarimą ir mes, to įtarimo vedini, tarp pirštų sukdami po dar vieną cigaretę, nusprendėme išlįsti į žibintų metamą šviesą, tarsi norėdami prisiduoti, kad esame taikūs ir mūsų neverta bijoti. Gatve žingsniavo moteris, įsisupusi į juodus, žibintų skleidžiamą šviesą, sugeriančius kailinius, kurie galėtų šluoti žemę jei ne aukštakulniai, pridėję bent septynis papildomus centimetrus ūgio. Kailiniai buvo prasegti, mačiau kaip švystelėdavo jos apnuoginta šlaunis, jai žingsniuojant, kurią suknelės skeltukas tarsi įrėmino, suteikdamas vietos fantazijai ir ją pakurstydamas kaskart, jai žingsniuojant. Ant moters pečių bolavo snaigių antpečiai, tačiau ji jų nesipurtė, žvelgė į dangų užvertusi galvą, vis nusišypsodama. Negalėjau įspėti jos akių spalvos, mačiau tik sodrias, lūpdažio glamonėms atiduotas lūpas ir palaidų plaukų kaskadą. Ji žingsniavo tiesiai į mus du, žvilgsniu gręždama tai vieną, tai kitą, tačiau tame žvilgsnyje nebuvo nė lašo baimės ar nerimo, jis buvo toks pilnas laukinio ryžto, kad aš negalėjau atplėšti akių nuo jos, atrodė, kad regiu visumą išskydusiomis spalvomis, tačiau iš tiesų, stebeilijau į jos kakle pulsuojančią gyslelę, galėjau prisiekti, jei aplinkybės nebūtų tokios nepalankios, aš jau būčiau lūpomis įsisiurbęs į jos kaklą, o rankomis – įmynęs tą suknelės skeltuko užmintą mįslę.

– Mielieji, galbūt pavaišintumėt cigarete? Šiąnakt mano aksesuarai labiau kosmetinio pobūdžio nei praktiniai,- ji kilstelėjo apvalią juodą delninukę, dydžio sulig mano kumščiu.

Mykolas susizgribo pirmasis ir galantiškai ištiesęs cigaretę, spragtelėjo pirštais ją uždegdamas.

– Nenoriu būti nemandagus, tačiau kur tokiu vėlyvu metu jūs traukiate? Negi visi miesto taksi užiimti ar jūs kaip ta šiuolaikinė pelenė, sužinojusi, kad esate vertingesnė nei ta pamesta kurpaitė, pati nusprendėte išeiti iš pokylio? – neiškenčiau nepaklausęs, nes akimirka, kai galėjau pasiūlyti cigaretę, jau buvo išnaudota, o šios – aš nebuvau pasirengęs paleisti.

– Tiesiai per aplinkui jūs kalbate, tačiau aš ne iš tos visiems žinomos pasakos versijos, – nusišypsojo ji. – Manojoje pasakoje, princas pametė karūną, tačiau aš neskubu jam jos grąžinti, sosto vieta, kurią jis laikė užėmęs, man patinka labiau, o ir karūną galvos nespaudžia, – mirktelėjo ji.

– Tuomet, gal galėčiau sužinoti iš kurios karalystės jūs, kad ir manosios karūnos neištiktų toks pat likimas, kaip ir jūsų princo?

– Mielasis, jei karūna būtų vienintelis dalykas, dėl kurio jums reiktų sunerimti… Ačiū, vyrai, už kompaniją ir cigaretę, tačiau manęs jau laukia. Buvo malonu susipažinti.

Kailinių skvernai tik suplevėsavo, palikdami gęstančią cigaretės nuorūką mums prie kojų ir moteris, paslaptinga kaip kad ir visas tarp mūsų vykęs pokalbis, grįžo atgal į gatvę, paskui save palikdama tik sodrių ir sunkių kvepalų šleifą.

– Tai įvyko iš tikrųjų, ar aš ką tik sapnavau atmerktomis akimis? – negalėjau atsistebėti visos šios situacijos siurrealizmu.

– Man regis, mums reikėtų surūkyti dar po vieną, – atsiliepė Mykolas. – Ir dar po vieną išgerti, dėl visa ko.

<>

Mano brangūs klausytojai, sekmadienio popietė jau įpusėjo, greičiausiai kas antras mano klausytojas, dabar derina servetėles prie lėkščių rašto arba pūpsi stovėdamas eilėje, nes didysis metų ratas, besiruošdamas pradėti naują metų ciklą, skuba it pašėlęs, kartu, tarsi iš kokios katapultos, išsviesdamas ir mus į naujas pradžias, naujus nuotykius, gal net naujus santykius ar ne? Kadangi tai paskutinė šių metų mano vedama laida, nusprendžiau ją padaryti kiek įmanoma labiau šventiška. Neabejoju, kad tiek šv. Kūčias, tiek šv. Kalėdas palydėjote šeimos rate, o šai Naujuosius metus, manau, sutiksite kažkur toliau nuo šeimos stalo, ar aš klystu? Pirmoje radijo laidos dalyje mes aptarėme jūsų šventinius nuotykius ir patirtis, įvardijote keisčiausią gautą dovaną, miela Rima, jūs laimėjote, beje! Po Naujųjų šurmulio, su jumis susisieks mūsų žavioji administratorė ir praneš, kaip galite atsiimti specialų, radijo stoties įsteigtą prizą. Taip pat, išgirdome Aurelijaus ir Indrės aklo pasimatymo istoriją, neabejoju, kad likote sužavėti ir gal net šiek tiek įsimylėję, nes tai, ką spinduliavo šie žmonės, manau yra užkrečiama. Kartu norėčiau padėkoti visiems, kurie pasiryžo ir išdrįso sudalyvauti mano organizuotoje avantiūroje, noriu priminti, kad nesvarbu kaip besibaigė jūsų aklasis pasimatymas, tikiuosi, kad laikas, kurį skyrėte vienas kitam, buvo įsimintinas ir vertingas.

Šioje, antrojoje radijo laidos dalyje, norėčiau pasidalinti mintimis apie savo būsimą aklą pasimatymą, nes kaip gi radijo vedėjas, be radijo avantiūros, ar ne? Kaip kad visi žinote, mano dalyvavimas šioje avantiūroje buvo anonimiškas ir griežtai stebimas kolegų, kad viskas vyktų kaip kad nustatyta taisyklėse. Mano kreipimąsis į merginas nuskambėjo iš mano lūpų, prieš kelias savaites, jis buvo nuoširdus ir atviras, be menkiausios užuominos apie tai, kad dirbu radijuje. Pristatydamas save stengiausi įžvelgti geriausias savo savybes, bet kaip tai man pavyko, teks spręsti tai merginai, kurios pristatymas mane suintrigavo ir paskatino pakviesti į pasimatymą. Apie merginą aš žinau tik tai, kad ji, pasak savo draugių, yra kiek per daug užkietėjusi vienišė, dažniausiai per daug panirusi į save, kad pastebėtų kitus, tačiau tai, pasak jų pačių, tik klaidingas pirmas žvilgsnis, stipri gynybinė siena, neleidžianti prieiti prie jos arčiau, nei ji pati nusprendžia tave prisiliesti. Ši mergina dievina šokius ir dalykus bei daiktus, patikrintus laiko. Dar žinau jos vardą, kurio negaliu atskleisti bei pasimatymo vietą, kurią leidau išrinkti jai pačiai. Kaip mes vienas kitą pažinsime, jūs klausiate? O gi raktinis žodis – rožinė! Ir taip, nuo čia prasideda linksmoji dalis, mat mano pasiutusi vaizduotė, jau piešia ją, sėdinčią prie baro su prastą skonį menančia, rožine kaubojaus skrybėle, apkaišyta pūkeliais, blizgučiais bei plunksnomis arba apvaliais, skaistalų nugairintais rožiniais skruostais. Hahahaha! Spalvos rebusas, kurį ši mergina liepė išspręsti man, kol kas taip ir liko, tik rebuso forma, nes net ir padedamas draugų, dar neradau savo spintoje to rožinio akcento, tačiau vieną kitą sruogą nusidažyti rožiniais dažais, manau, dar spėčiau iki vakaro… Taigi, mįslės mįslėmis, mano brangūs ir ištikimi klausytojai, bet mūsų eterio laikas jau į pabaigą, Mane pakeis kolega Audrius, kuris su jumis pasidalins mano gruodžio mėnesio grojaraščiu, sukurtu specialiai jums, nes palydėti metus su gera muzika, juk daug maloniau, ar ne? Taigi, ačiū už dar vienus stebuklingus, iššūkių pilnus metus, ačiū už tai, kad rinkotės mane ir mano kuriamą turinį radijo eteryje. Pažadu, kad kiti metai bus dar įdomesni, žaismingesni, juose bus dar daugiau naujovių ir geros, laiko patikrintos muzikos. O kol kas – bučkiai ir apkabinimai skrieja nuo manęs, o nuo šarmingojo Chris Rea – Driving home for Christmas. Iki susitikimo naujuose metuose!  

<>

Bare skambėjo švelni, šiek tiek pritildyta muzika, salė, kol kas, buvo apytuštė, tačiau ant staliukų mirgėjo rezervacijos kortelės, blausi, žvakių skleidžiama šviesa, suteikė šiai vietai goslaus jausmingo intymumo. Tai buvo ypatinga vieta, turinti ne tik apčiuopiamą, finansinę kainą, kartu ji spinduliavo gero skonio turėjimą bei priklausymą ypatingam visuomenės sluoksniui. Neabejojau, kad pasirinkdama šią vietą, mergina bandė mane įbauginti arba kaip tik, atvirkščiai, pabrėžė savo vertę.

Neabejojau, kad neprašoviau, pasirinkdamas vienspalvį rūbų derinį: klasikines, tačiau šiuolaikiško kirpimo  modelio, pilko audinio kelnes, tamsiai rudą diržą, kurį Klara nugvelbė iš Mykolo spintos bei lengvo atspalvio bordo spalvos marškinius. Užsidėjau net švarką, mat ta rožinis akcentas, pagal turėjome vienas kitą pažinti – buvo skepetaitė, viršutinėje švarko kišenėje. Jaučiausi kiek per didelis dabita, tačiau tai ji, paslaptingoji mergina iš radijo, sugalvojo taisykles, prie kurių privalėjau prisiderinti.

– Graži skepetaitė, – tarė greta prie baro prisėdusi mergina, ryškiu, kramtomosios gumos spalvos, peruku ant galvos. Aplink jos akis spindėjo vos įžiūrimi, žvaigždės formos lipdukai, tačiau jos balsas, sklidinas švelnaus, aksominio medaus, rodėsi, buvau girdėjęs jį, tačiau negalėjau prisiminti kur.

– Dailus perukas, – tarstelėjau aš, pamodamas barmenui. – Merginai to paties, ko ir man. Dvigubus. Ačiū.

– Keista, kad nusprendei už mane.

– O galbūt keista tai, kad šįkart aš primečiau savas taisykles? – mirktelėjau akį ir mergina nusikvatojo. – Beje, tavo prabangus skonis.

– Malonu, kad pirmiausia pastebėjai jį, o ne mano iškirptę, – atrėžė ji ir tarsi tyčia provokuodama, atsisuko į mane, visu kūnu palinkdama į priekį. – Na, Kristijonai, aklųjų pasimatymų guru ir radijo laidų vedėjau, kuo šį vakarą nustebinsi mane?

– Gal geromis manieromis? – ironiškai tarstelėjau ir pastūmiau viskio stiklą link merginos. – Už naują pažintį, ar ne, Lukrecija?

– Už naują nuotykį, Kristijonai.

Mūsų taurės dzingtelėjo, keli lašai, persiritę per taurės kraštą, nubėgo mano delnu, tačiau man tai buvo nė motais. Žvelgiau į priešais mane sėdinčią merginą, kuri atrodė iššaukiančiai bei akiplėšiškai išdidžiai, šioje vietoje, regis, ji lankėsi ne pirmą kartą, nes jautėsi taip, tarsi ji jai priklausytų. Jos manieros, rankų mostai, tarsi atskiesti nerūpestingumu, skleidė kažkokią apčiuopiamą energiją, prie kurios norėjosi prisiliesti. Manęs vis neapleido nuojauta, kad šią merginą esu matęs, net jos balsą esu girdėjęs, tačiau tas ekscentriškas makiažas ir perukas buvo tobula maskuotė, prieš kurią mano atmintis buvo bejėgė.

Ji buvo puiki pašnekovė, nustebinusi mane savo erudicija bei šiek tiek šališku vertinimu, kurį ši tiesiog mestelėdavo ir palikdavo mane vieną dorotis. Mane žavėjo jos humoro jausmas bei tai, kad ji nė kiek nesidrovėdama juokdavosi, atvertusi galvą ir taip garsiai, kiek leido etiketo išmanymas.

Valandos bėgyje, nuo staliukų, viena po kitos, pradėjo dingti rezervacijos lentelės ir baras pradėjo pildytis žmonėmis. Stumdomų kėdžių garsas, indų ir taurių dzingsėjimas, pokalbių nuotrupos, privertė mus išstumti kėdę, buvusią tarp mūsų, viduryje ir prisėsti arčiau vienas kito, kad galėtume tęsti pokalbį. Ant savo lūpų jutau jos kvepalų dvelksmą bei iškvėpiamo oro sroveles. Nemanau, kad ji specialiai šitaip elgėsi, tačiau tas akimirkas, kai ji pasilenkdavo pasitaisyti peruko ar pasivėduodavo rankomis, nes akyse pradėdavo žibėti juoko ašaros, galėjau įvardyti kaip pačias geidulingiausias. Ji buvo nuogas, kbirkščiuojantis geismas.

– Ei, svajotojau, gal pašokam? Man patinka šios dainos melodija, – iš apmąstymų mane pažadino Lukrecija.

– Aš nemanau, kad ši vieta skirta šokiams.

– Ak, nebūk niurgzlys. Visas pasaulis yra skirtas šokiams, prašau, suteik man galimybę pasimėgauti šiuo vakaru dar labiau.

Mes nulipom nuo tų paaukštintų baro kėdžių, sustojome vienas priešais kitą ir tuomet, iš garsiakalbių, pasigirdo prislopinta Cigarettes After Sex daina, Sweet. Mokėjau ją atmintinai, ji buvo viena mano mėgstamiausių, sužadinančių visas turimas jusles, tarsi apsukdama aplink pirštą.

– Dievinu šią dainą.

– Aš irgi.

Mes siūbavome vietoje, įsikibę vienas į kitą, leisdami muzikai vesti, visiškai atsiduodami jos galiai. Lukrecija švelniai niūniavo, skruostu tai priglusdama man prie veido, tai atsitraukdama, lūpomis dėliodama žodį sweet. Beprotiškai norėjau ją pabučiuoti, nutvilkyti jos lūpas aštriu, savinininkišku bučiniu, po kurio nekiltų daugiau klausimų: pas mane ar ją.

Ji prisiglaudė prie manęs, vėl užuodžiau tuos kvepalus. Įkvėpiau dar kartą ir dar kartą, smakru brūkštelėjau per jos pečių linkį ir buvau įsitikinęs, kad prieš mane stovi ta pati moteris, kurią mačiau šokančią klube, ta pati moteris, kuriai tąnakt Mykolas pridegė cigaretę, ta pati moteris, kuria aš taip ilgai ir slapčia žavėjausi.

– Nenoriu būti per daug įkyrus, tačiau ar tau neatrodo, kad mes jau buvome susitikę? – paklausiau, norėdamas įsitikinti, kad tai, ką supratau, nėra tik alkoholio ir jaudulio padariniai.

– O kaipgi. Visą vakarą laukiau, kol prisiminsi, tačiau tu vis kažkur padebesiuose skraidai.

– O naivume švenčiausias…

– Ei,žiūrėk, visi jau kyla nuo stalų, tuoj metai persiris į kitą pusę. Eime į lauką!

– Palauk dar akimirką, norėčiau dar senuosiuose metuose tave pabučiuoti.

– O gal verčiau padovanok man tokį bučinį, kad senieji metai liktų palydėti su trenksmu?!

Ir aš padovanojau jai paskutinį bučinį šiais metais, tačiau pirmąjį – Naujuosius metus pasitinkant.

 

 

 

 

PABAIGA

 

 

 

 

 

 

 

„Tos Kalėdos“ 4 dalis

****

ERIKAS

Likus savaitei iki Kalėdų, pradėjau nerimauti ir aš. Žinojau, kad maniškiams gali nepatikti jos socialinė padėtis. Bet jiems teks susitaikyti su tuo faktu. Juk negali kąsti rankai, kuri tave maitina. Tėvui mirus, kai man sukako dvidešimt vieneri, jo testamentu man buvo perduotas visas jo turtas. Ir tame testamente nei žodžiu nebuvo užsiminta, kad juo turiu dalintis su naująją šeima.  Ir visa atsakomybė už tėvo paliktą verslą pakibo virš mano galvos. Nebuvo lengva prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Man tai kainavo begalę nervų. Nebuvau šiknius. Visai nesvarbu, kad naujasis mamos vyras buvo pakankamai turtingas. Ir nesisielojau, kad jaunesnis netikras mano brolis visą savo gyvenimą praleido šeimoje, o mes susitikdavome tik per didžiąsias šventes. Aš rėmiau mamą, paskui rūpinausi savo broliu ir jo ateitimi. Žinojau, kad jis toks pats karštakošis kaip ir jo tėvas, kuris pirmiausiai padaro, o paskui pagalvoja. Ir po universiteto baigimo suteikiau jam puikų darbą ir gerą ateitį. Jis, žinoma, stengėsi. Tik mūsų keliai retai susikirsdavo. Jis kuravo  mūsų verslą Europpje. Ir dabar buvau tikrai jo išsiilgęs. Juolab, kad per šventes jis ruošėsi pristatyti savo būsimą žmoną, su kuria bendravo jau tikrai seniai.

Puikiai žinodamas visas aplinkybes, nenorėjau būti užkluptas nežinojimo apie Moną. Juk nepasakysiu jiems, kad mes pažįstame tik nepilnus tris mėnesius. Nemėgau apkalbų. Nelindau į interentą ieškodamas apkalbų apie ją. Bet nežinau, kas mane šiandien patraukė pasiknisti jos praeityje. Google suvedžiau žodžius Monos draugas. Pasipylė nuotraukos, ir niekados nebuvau gyvenime taip nusivylęs savo smalsumu, kaip šiandien. Mestelėjau žvilgsnį į hamake įsitaisiusią ir snūduriuojančią Moną, ir įnikau domėtis jos draugais. Pirmiausia suradau kažkokį Artūrą, paskui porą nuotraukų su Džordžu, o naujausiose buvo mano brolis Džeremis, kuris apsikabinęs mano Moną, atrodė per daug laimingas. Išpūčiau iš netikėtumo akis. Na taip, jis jau kuris laikas gyvena Paryžiuje. Ir ji iš ten pat. Paryžius ne Niujorkas. Aišku, kad jie susitiko kokiame nors vakarėlyje. Nieko čia nuostabaus. O tada suvedžiau Džeremio sužadėtinė, ir mane po to supykino. Ta nuotrauka buvo padaryta visiškai neseniai. Tai mūsų kompanijos gimtadienio šventė. Užsimerkiau. Nesu facebook’o fanas, aišku jį turiu, bet nesinaudoju. Bet šiandien jį atsidarau ir susirandu Džeremio paskyrą. Ir mano rankos nusvyra. Ten krūva laimingo gyvenimo su ja akimirkų. Ir tai visai ne trumpalaikė draugystė. Jie seniai kartu. Dieve, mane net supykino. Uždarau paskyrą, palieku kompiuterį ir einu link jūros. Man reikia pabūti toliau nuo viso šito mėšlo. Galvoje tiesiog tvinksi nuo įtampos ir nervų. Nežinau, ką gyvenime blogo iškrėčiau, kad likimas mane taip vanoja. Kodėl, kai kaskart pasijuntu laimingas, tas likimas išmuša pagrindą man iš po kojų. Ir šį kartą mano Mona. Mano mergaitė, mano meilė, mano viltis, ateitis ir laimė. Dieve, kas dabar bus? Atsisėdu ant smėlio, leisdamas jūrai skalauti basas kojas. Žiūriu į tolį ir vaizdas akyse susilieja. Buvo per daug gerai, kad viskas būtų tikra. Jaučiausi toks laimingas suradęs ją. Ji man tiko tobulai. Savo ramumu, gerumu užvaldydama mano visas mintis. Susiėmiau galvą rankomis. Dieve, kodėl tu iš manęs sugalvojau atimti ją? Aš juk puikiai žinau koks karštakošis Džeremis. Jis pirmiau pasako ar padaro, o paskui pagalvoja, ką iškrėtęs. Net neabejoju, kad jis ir jai kažką pasakė, paskui gailėjosi, ir pirmai progai pasitaikius puls atsiprašinėti. O žinant kokios geros širdies Mona, jam atleis. Juk jis  vaiko tėvas. Aš myliu savo brolį. Visados juo rūpinausi. Ir man svarbu, kad jis būtų laimingas. Tik ar mano broliška meilė tokia didelė, kad paaukočiau savo asmeninę meilę ir laimę jo gerovei? Vaiko atžvilgiu tai būtų teisingiausia, bet… Juk puikiausiai galėsiu pabūti jo tėvu. Aš juk vyresnis nei Džeremis. Taip galvodamas pasiimu telefoną į rankas ir skambinu Džeremiui, gal aš vis tik klystu?

Po keleto ilgų signalo pypsėjimo, jis atsiliepia. Visai nepagalvojau, kiek pas jį dabar valandų. Jo balsas šiek tiek apsnūdęs.

– Sveikas, brolau, kur esi?

– Pas tave atskridau į Niujorką, žinai, tas laikas mane pribaigs, – juokiasi jis nenorom.

– Mes prasilenkėm, aš saloje.

– Velnias, ir vėl nepataikiau. Man sakė, kad tu Niujorke.

– Bet juk tuoj susitiksime per šventes.

– Mama sakė, kad turi moterį, – bandė išgauti jis iš manęs teisybę.

– Mama sako, mama žino, kaip visada. O kaip tavo sužadėtinė? Laukiu nesulaukiu kada susipažinsiu, – sakau jam ir meldžiuosi, kad tai būtų teisybė.

Bet anam pokalbio gale ko tais per ilgai užsitęsusi tyla.

– Nežinau, atvyksiu greičiausiai vienas. Susipykom, – sako jis liūdnai.

– Na va gražiausiai, kas nutiko? – domiuosi.

Vėl ilgoka tyla.

– Aš suklydau… – sako jis labai tyliai. – Apkaltinau nebūtais dalykais. O ji apsisuko ir pranyko iš mano gyvenimo. Gali įsivaizduoti, tiesiog pradingo. Išnyko kaip sapnas.

– Tai gal susitaikysit, kai atvėsit, – paikai teiraujuosi.

– Labai abejoju. Ji pas mane labai užsispyrusi. Vargu, ar mane išklausys.

Valdinga? Užsispyrusi? Mano Mona ne tokia. Mes dar pakalbam apie kompanijos einamus reikalus ir atsisveikinam. Dabar viskas aišku, aš neklydau. Ir net nebežinau, kiek laiko taip sėdžiu nieko nebematydamas, kai pajuntu jos rankas sau ant pečių.

– Kas nutiko, kad vienas sėdi, susirūpinęs ir nuliūdęs? – klausia ji švelniai glostydama mano plaukus.

O man nuo minties, kad ji greitu metu to nebedarys, veda mane į neviltį

 

****

MONA

Prabundu hamake ir apsidairiusi niekur nematau Eriko. Iš lėto nuleidžiu kojas ant žolės, atsikeliu. Jo kompiuteris ant stalelio, vadinasi name. Apeinu visus kambarius ir jo nerandu. Kas čia vyksta?  Apsuku ratą apie namą – nėra. Tada pasuku jūros link. Einu pakrante ir tolumoje matau jį sėdintį ir dėbsantį į tolį. Džeremis taip paskendęs mintyse, kad manęs net nemato. Bet jo pakelti pečiai, ir galva paremta  ant sulenktų alkūnių kelia man nerimą. Prieinu iš nugaros, bet nenoriu išgąsdinti. Uždedu rankas jam ant pečių, jaučiu koks jis įsitempęs. Jis krūpteli, tada atsisuka į mane. Vieną akimirką išvystų neviltį jo žvilgsnyje ir visu kūnu pajuntu, koks jis sunerimęs. Tada jis ištiesia man ranką, aš suimu ją, o jis atsargiai mane sodinasi ant smėlio tarp savo kojų. Nerangiai įsitaisiusi, ir nugara atsirėmusi į jo plačią krūtinę, atremiu galvą ir nedrąsiai klausiu:

– Kas nutiko?

Jis neatsako, tik uždėjęs smakrą man ant peties ir apsikabina taip, tarsi ateičiau atsisveikinti, o jis nenorėtų manęs paleisti.

– Viskas gerai, – atsako jis, bet jo balsas toks įsitempęs, kad iki to gerumo taip toli.

– Kažkas negerai su verslu? – tyliai teiraujuosi.

Jis vėl tyli, ir po kurio laiko atsako gilai atsidusdamas.

– Ten viskas taip sutvarkyta, kad jei ir kas būtų negerai, trys mūsų šeimos kartos gyventų be rūpesčių.

– Tada kas? – atsisuku į jį, ir lūpomis priglundu prie jo skruosto, – gal blogai jautiesi, ar ką skauda? – sunerimstu.

Jis dar smarkiau apkabina mane ir visu kūnu jaučiu deginančią kaitrą sklindančią nuo jo kūno. Jis vėl sunkiai atsidūsta, atpalaiduoja savo gniaužtus, lyg suprasdamas, kad buvo įsikabinęs į mane, kaip į gelbėjimosi ratą.

– Ne… – sušnabžda. -Tu juk gali man viską pasakyti ką jauti, juk žinai, visados tave išklausysiu. Dviese surasime kokią nors išeitį, – sakau nedrąsiai, glostydama pirštais jo dilbius.

Jis atsilošia, paleisdamas mane, paskui lyg apsigalvojęs vėl apsikabina, gal net per stipriai.

– Kartais esi bejėgis… – taip skaudžiai atsidūsta, kad mane net šiurpas nupurto.

Dieve, gal jis praregėjo, gal tiesiog aš jam atsibodau, ar persigalvojo. Sunerimstu. Bet geriausiai juk tiesiog paklausti, tada man nereiks nervintis be reikalo. Išmokau, kad mano gyvenime nieko šiaip nevyksta. Ir tuos kuriuos myliu, dažniausiai mane atstumia. Ir šis kartas, greičiausiai, toks pats.

– Tu… Tu persigalvojai… Aš tau atsibodau? – atsisuku į jį, nes velniškai noriu pamatyti tiesą jo akyse, kokia ji bebūtų.

Matau, kaip jis susiraukia, paskui išsigandęs mano reakcijos atsidūsta ir  prisitraukęs mane  kiek įmanoma arčiau bučiuoja, rankomis glamonėja mano kūną ir kažkaip labai tyliai šnabžda:

– Dieve, iš kur tokios mintys? Juk pati matai, kokia man esi reikalinga, esi mano visas pasaulis, ir jūs – mano vienintelė tikra šeima.

Man sunkiai atsidusus jis tik nuleidžia galvą man ant peties.

– Jei tik būtų mano valia, tavęs niekados nepaleisčiau.

– Kad aš niekur nežadu nuo tavęs pabėgti, – tyliai stebiuosi jo žodžiais.

– Myliu tave taip, kaip nieko gyvenime nemylėjau. Niekados to nepamiršk, gerai? – sako jis taip keistai, kad net sudrebu. Jo balsas nuskamba taip skaudžiai ir beviltiškai.

Ir mes taip sėdim kol nusileidžia saulė.

 

****

ERIKAS

 

Laikiau ją apsikabinęs, norėdamas prisigerti jos kūno šilumos, kvapo, kad kai jos neteksiu, dar ilgai ją prisiminčiau. Ir tas jausmas mane degino viduje, jog maniau numirsiu. Mylėjau savo brolį, ir gerai supratau, kad kai jie pamatys vienas kitą, viską vienas kitam atleis. O tada tapsiu jos mažyliui dėde, kuris jį matys per šventes. Ir kaskart ją išvydęs prisiminsiu tas dienas, kai jaučiausi mylimas ir toks laimingas. Ko gero man neskirta būti tokiu šiame gyvenime.

Į likusį laiką stengiausi sudėti visą save, kad ji niekados nepamirštu, kaip mums buvo gera kartu. Gėriau į save jos dėmesį, jos juoką, meilę, kaip paskutinius laimės lašus, prieš mums išsiskiriant. Bet tos dienos taip greitai slinko, kad tylomis puoliau į tokią neviltį galvodamas, jog išprotėsiu.

Ir štai mes pakeliui  mano tėvų namų link. Liko paskutinės valandos mano laimingo gyvenimo, po kurių aš nebežinau, kaip gyvensiu toliau be jos.

 

****

MONA

 

Nesupratau kas nutiko, bet Erikas tiesiog persimainė. Jutau, kad kažkas vyksta, tik nesupratau kas.

– Jei tu taip jaudiniesi, kad aš nepatiksiu tavo šeimai, tai žinok man šimtą kartų baisiau, – tyliai jam pasakiau lėktuve.

– Meile mano, man nusispjaut, ką jie mano apie mus. Jei jiems mes nepatinkame, tegul gyvena be mūsų, – jis nusijuokė. – Tik abejoju, ar bandys prikaišioti, nes juk aš jiems suteikiu galimybe taip gyventi. Aš apmoku jų sąskaitas.

– Klausyk, Erikai, bet jei matysime, kad jiems labai nepatinku… Ar mes galėsime išvykti anksčiau?

Vieną akimirką net suabejojau, matydamą jo akyse džiaugsmą, kuris kitą akimirką pranyko.

– Dieve, viską už tai atiduočiau, – sumurmėjo jis, ko niekaip nesupratau.

Bet jaudinausi taip, kad net pirštai atšalo.

Erikas pasirūpino visomis smulkmenomis. Kai nusileidome,  jau laukė limuzinas, kuris mus vežė į Long Ailendą. Bet vidury kelio netikėtai sustojo. Nesupratau kodėl.

– Žinau, kad tu ilgai sėdėti negali, eime pramankštinsime kojas, – tyliai man pasakė.

Mes išlipome ir kokį gerą pusvalandį vaikštinėjome po apytuštį parką. Jis buvo labai tylus, susikaupęs, o aš bijojau nutraukti jo tylą kvailais klausimais.

– Eime, pakaks jau, – pasakė sustojęs, ir sugriebęs pirštais mano kailinę apykaklę apdovanojo mane tokiu bučiniu, lyg ruoštųsi išeiti į karą ir niekados nebesugrįžti. – Ir niekados nepamiršk tik vieno, – jis atsiduso. – Esi svarbiausias žmogus mano gyvenime, myliu tave visa širdimi. Ir jei tik galėčiau…  – bet jis nepabaigęs sakinio nusisuko nuo manęs, nepaleisdamas mano rankos. –  Važiuojam pasitikti savo lemties, – kažkaip keistai nusijuokė ir mes tylėdami įsėdome į mašiną.

Man viskas atrodė taip, lyg būčiau patekusi į knygos kokį du šimtai trečią puslapį, vyktų veiksmas, apie kurį aš nieko nenutuokiu ir akimirksniu virstu pagrindine veikėja, kuri turi išgyventi, velnias žino ką. Bet nedrįsau klausti, nes mačiau koks jis susijaudinęs. Tokio Eriko dar nei sykio nebuvau mačiusi. Gal ta šeima kažkokia keista? O gal santykiai tarp jų nekokie? Bet nuotaika nebebuvo pakili. Mane sukausčiusi baimė smelkėsi į kaulus. Erikas nepaleido mano rankos, pirštais susikabinę prasėdėjom likusį kelią iki jo tėvų namų. Toje nejaukioje tyloje galėjau uždusti. Supratimo jausmas, kad jam esu labai reikalinga, buvo daug stipresnis nei atsiradusi baimė.

Namas atrodė nuostabiai. Gelsvų sienų fone apšerkšniję krūmai, kalėdinės girliandos ir vainikas su raudonu dideliu kaspinu ant paradinių durų. Besileidžiančių saulės spindulių fone viskas atrodė, kaip pasakų knygutėje su gera pabaiga.

Duris atidarė jo motina. Veidą nušvietusi šypsena, pamačius sūnų, greitomis mestas žvilgsnis į mane, lyg vertintų ar mane galima įsileisti į namus. Padaviau jai kalėdinę puokštę sakydama:

– Su artėjančiomis Kalėdomis.

Ji maloniai nusišypsojo.

– Užeikite, užeikite, lauke taip šalta.

Kai įėjome į vidų, hole stovėjo pagyvenęs vyras, žilstelėjusiais plaukais. Greičiausiai Eriko patėvis. Jis susidomėjęs stebėjo mus. Erikas ištiesė ranką su juo pasisveikinti. Nurengęs mane  pakabino kailinukus į spintą. O tada pastebėjau abiejų šeimininkų žvilgsnius nukreiptus į mano pilvą. Suakmenėjau akimirkai. Pirmiausiai nušvito jo motinos veidas, šiek tiek vėliau patėvio.

– Noriu jums pristatyti mano sužadėtinę Moną, – labai ramiai pasakė Erikas, apkabindamas mano pečius.  – Mona, čia mano mama Dženiferė, o čia mano patėvis Endriu.

Nusišypsojau nedrąsiai.

– Labai malonu, Mona. Erikai, tu slapuke, ko nepasigyrei anksčiau? – draugiškai barė jį patėvis.

– Norėjau Kalėdinį siurprizą pateikti, – dar ramiau pasakė jis.

– Siurprizas dvigubas, – nusišypsojo jo mama.  – Sveikinu. Labai džiaugiuosi, kad padarėte mano sūnų laimingu, – apsikabino mane.

Aš tik gūžtelėjau.

– Kada mūsų džiaugsmingoji diena? – paklausė Endriu.

– Jei kalbate apie vestuves, tai gruodžio 30, jei domitės, kada gims jūsų anūkas, tai už nepilnų trijų mėnesių, – vėl jis atsakė už mane.

– Anūkas? – nusistebėjo mama.

Linktelėjau galvą.

– O Dieve, Mona. Tai nuostabu, – pasidžiaugė jo motina. – Mūsų šeima turės paveldėtoją, – laiminga sukrizeno ji. – Gaila, kad tavo tėvas to nemato,  – nuleido galvą ji.   – Erikai, eik aprodyk Monai namus, o mes su tėčiu eisim baigti pasiruošti šventėms.

 

****

DŽEREMIS

 

Šios šventės man neteko prasmės. Mano likimas mėgsta sujaukti mano planus. Turėjome jas švęsti drauge su Mona. Pranešti apie sužadėtuves mano šeimai. Buvau toks laimingas. Ir viską sušikau. Net bilietus skrydžiui į Niujorką buvau užsakęs dviems.

Visas Niujorkas spindėjo pasiruošęs Kalėdoms. Tik man nebuvo jokios nuotaikos švęsti. Tiesiog gedėjau praradęs savo akių šviesą, meilę ir, griečiausiai, savo vaiką. Ar gali būti kas nors liūdniau? Kai taksi sustojo prie mūsų pagrindinio ofiso, gerokai pustė. Na va, bent jau pasiguosiu broliui. Gal tas supras. Daugiau nebeturiu kam. Pakylu į penkiasdešimt penktą aukštą, lifte nusipurtau paskutines užsilikusias snaiges ant žieminio palto. Lifto durys atsidaro ir mane sutinka Dolores, Eriko padėjėja.

– Sveika, Dolores, ar Erikas pas save?

– Sveikas sveikas, keliauninke. Jūs prasilenkėt.

– Jis išėjo? – sunerimstu susiraukęs.

– Ne, – juokiasi jis. – Jie išskrido į salą.

– Kas jie? – nieko nebesuprantu.

– Erikas su savo sužadėtine, sakė čia pasirodys po Kalėdų.

– Su kuo? – nesupratau nieko.

– O tu ką nežinojai? – juokiasi ji. – Tokia gražutė, tokia dailutė. Jie puiki pora. Erikas tiesiog spindėjo džiaugsmu.

Nusibraukiu susinervinęs nuo veido plaukus. – Nežinojau, jis nepasigyrė. Gyvai matėmės jau tikrai seniai.

– Nesvarbu, pasimatysit per Kalėdas, – patapšnoja man per petį.

Na va, jau net ir tas slunkius susirado sau žmoną. Jau maniau niekados to nebepadarys. Po skyrybų su Reičele jis pasinėrė į depresiją ir darbą. O va dabar… Nors gal ir gerai, žmogus rimtas, nusipelnė laimingos pabaigos.

 

Ta savaitė iki Kalėdų prabėgo akimirksniu. Bet kuo arčiau artėjo šventės, tuo labiau jaučiau netektį. Apsistojau viešbutyje, nes nenorėjau pakliūti į kryžminę apklausą. Tėvai, vis tik, laukė mūsų dviejų, o išėjo taip, kaip išėjo. Ir dabar važiuoju išnomuotu leksusu pas juos. Gal ir gerai, kad Erikas ten vyksta su būsima žmona. Mažiau mane tėvai kamantinės. Prie svetimų žmonių jie santūresni.

Pasitinka mane tėvas, aišku nustembęs, kad atvažiavau vienas. Paskui atskuba mama, glėbesčiuojamies. Nusispiriu snieguotus batus.

– Pas mus Erikas atvažiavo ne vienas, – tyliai sako man mama. – Kokią gražutę atsivežė su savimi, – mama netveria savo kailyje.

Einu pasisveikinti su broliu. Įeinu į valgomąjį ir pirmiausia pajuntu kvapą, kuris mane nuginkluoja. Užsimerkiu, įkvepiu, atsidūstu. Taip kvepėjo ji. Moteris, kurią pats išvijau iš savo gyvenimo. Sekantis dalykas, kuris mane sujaudina, tai Erikas, stovintis prie lango ir apsikabinęs merginą. Jie  abu žvelgia pro langą. Mergina juoda trumpa suknele, nuostabiomis ilgomis kojomis ir juodais plaukais, kurie tarsi nurėžti peiliu. Užsimerkiu, nes tas vaizdas man toks artimas. Bandau suvaldyti kvėpavimą. Juk tai tik deja vu. Visur ją matau, tik ten ne ji. Gatvėje, metro…

– Sveikas, Erikai, – nedrąsiai sveikinuosi.

Jie abu atsisuka ir aš pajuntu, kad nebegaliu įkvėpti. Tarsi kažkas surakino man gerklę. Bandau atstatyti kvėpavimą, bet nesugebu. Bijau, kad sapnuoju. Kad tai tik bjaurus košmaras ir aš tuoj tuoj prabusiu. Prieš mano akis stovi mano gyvenimo meilė, iš nuostabos išpūtusi akis, nemažiau nei aš. Dieve,  Erikas stebi mane kaip vanagas, kuris dar akimirka ir puls mane sudrąskyti. Jo rankos, nuslysta jos kūnu žemyn ir apsistoja ties jos  gerokai padidėjusiu pilvuku.  Ji akimirksniu susigaudo kas vykta, išsitiesia savo pilnu ūgiu ir atsirėmusi kūnu į Eriką,  plaštakas uždeda ant jo rankų. Mano akys užkliūva už milžiniško deimanto ant jos piršto ir tas vaizdas mane nutvilgdo, lyg peilis įsmeigtas man į vidurius. Užsimerkiu, nes man sunku susitvarkyti su savo jausmais. Po akimirkos atsigavęs atsimerkiu. Dėkoju Dievui vien už tai, kad ji nepasidarė aborto. Tik dabar ji užsidėjusi abejingumo kaukę, lyg manęs nepažinotų.

– Sveika, Mona, – sakau žemesniu nei įprasta balsu, nes vis dar sunku kvėpuoti.

Matau, kaip ji sudreba visu savo kūnu, o Erikas priglaudžia lūpas jai prie viršugalvio. Ir mane apima siutas, nes pasijuntu jos išduotas.

– Tai tu nubėgai pas jį, – nežinau kas priverčia mane ištarti pagiežos pilnus žodžius, kažkoks vidinis demonas.

Ji tik purto galvą lyg sakytų „ne“.

Bet tarpduryje pasirodo motina ir Erikas man valdingai pareiškia:

– Džeremi, ne dabar.

Juntu, kaip karštis pasklinda po mano kūną. Pradeda veržti kaklaraištis. Atlaisvinu jį. Mona pabėgo pas Eriką? Bet kaip? Ji juk jo nepažinojo, net vardo nesu jai sakęs. Juk skyrėsi viskas: gyvenamoji šalis, pavardės. Mes niekados kartu nebuvome su juo susitikę per tuos du metus. Kai jis atvykdavo, jos nebūdavo namie. Džeremis net vardo jos nežinojo. Kažkas čia ne taip. Pakeliu akis į laimingąją porelę. Erikas  Monai kaip apsauginė siena. Prilipęs kaip vantos lapas.

– Nekaltink jos, ji nieko net nenutuokė, kaip ir aš, – jei galėtų žudyti Eriko žvilgsnis, tai jau būčiau nebegyvas.

– Apie ką jūs, berniukai? – teiraujasi mama, atnešdama kalėdinę žąsį ant stalo. – Sėskitės, vaikai, prie stalo. Kol galutinai tas paukštis neatšalo.

– Džeremi, kur tavo sužadėtinė? – teiraujasi tėvas.

Pakeliu akis į laimingąją porelę ir labai tyliai jam atsakau:

– Jos nebus, ji mane paliko. Susirado geresnį, – teisinuosi įsmeigęs nevilties pilną žvilgsnį į Moną, kuri dabar jei galėtų, nudėtų mane akimis.

– Bet juk minėjai, kad du metus kartu gyvenot, – piktinasi mama, – kaip ji galėjo? – susiraukia.

– Tai aš kaltas, mama. Mane suklaidino ir apgavo pavydo pilna jos draugė. O aš, kvailys, patikėjau.

– Na va, – juokiasi tėvas. – Patikėjai svetimu žmogumi.

– Ir kaip dabar jautiesi? – klausia akis į mane įbedęs Erikas.

Aš tik purtau galvą.

– Broli, man iš skausmo plyšta širdis. Gyvenimas sustojo.

– Tai gerai, kad bent vienas protingas vaikas šeimoje. Va pažiūrėk, kokią gražuolę susirado tavo brolis, – patenkintas šypsosi tėvas.

Man darosi negera vien nuo tos minties, todėl aš tik linkteliu:

– Jam pasisekė, – labai tyliai sakau ir nuleidžiu akis.

Eriko ranka atsiranda ant jos pilvuko, ir jis jį glosto. Dieve, jei galėčiau tai padaryti dabar aš, nežinau ką atiduočiau. Užsimerkiu, giliai įkvepiu, nes per sunku matyti, kaip mano mylimąją liečia kitas vyras ir visai nesvarbu, kad jis – mano brolis. O paskui suabejoju. Gal tas vaikas jo? O kas, jei Mona pastojo nuo Eriko, sunaikinusi manąjį? Juk neprimesi svetimo trijų mėnesių nėštumo  kitam vyrui. Dieve, o gal mano vaikelio nebėra? Erikas visu savo elgesiu demonstruoja, kad Mona jo.     Nusibraukiu atbula ranka išrasojusią savo kaktą ir bandau sugauti Monos žvilgsnį. Bet jai aš net neegzistuoju. Ji ignoruoja mane ir jai tai kuo puikiausiai sekasi. Užtat Erikas ją maitina gardžiausiais kąsneliais, o Mona jį – nuostabia savo šypsena. Nuriju sunkiai seiles. Net valgyti negaliu, nors sėdžiu prie skanėstais nukrauto stalo. Šakute stumdau maistą lėkštėje, o mintyse taip toli nuo čia.

– Ir žinai, už trijų mėnėsių gims jų sūnelis, – sako man motina. – Kaip nuostabu, tiesa?

Man iš rankų iškrentusi šakutė su trenksmu nulekia ant plytelėmis išklotų grindų.

– Ar gerai jautiesi, Džeremi? – klausia manęs motina.

– Aš tuoj, – sakau susinervinęs ir keliuosi nuo stalo, nes daugiau ramiai sėdėti čia nebegaliu. Lekiu į vonios kambarį ir užsidarau. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, kad tai mano vaikas. Mano sūnus, kurį kaip savo pristatinėja Erikas. Po galais. Nuleidžiu klozeto dangtį, atsisėdęs susiimu už galvos. Dieve, padėk man. Kaip man ją dabar susigrąžinti, kai ji Eriko glėbyje. Jis juk milijardierius, o aš tik paikas išdavikas, išmetęs ją iš savo gyvenimo. Negaliu žiūrėti, kaip jis ją glosto, kokia ji jam atsidavusi, kokie jie abu laimingi. Negaliu leisti visiems galvoti, kad tai Eriko vaikas. Jis mano. Mano sūnus. Atsistoju, atsisuku  šaltą vandenį. Nusiplaunu prakaitą nuo veido. Susikaupk, Džeremi, privalai jos atsiprašyti, privalai ją susigrąžinti. Tai tavo moteris, tavo vaikas.

Grįžtu prie stalo. O čia jau kalbos įsisiūbavusios.

– Kur jūs susipažinote? – klausia tėvas jų.

– Oro uoste, – Erikas nusišypsojo. – Tą dieną ją išdavė jos mylimas vyras. Negalėjau matyti kaip žmogus kenčia.

– O varge, – atsiduso motina.

Erikas mestelėjo žvilgsnį į mane, paskui priglaudė lūpas prie jos viršugalvio.

– Ji jautėsi praradusi viską, man prarasti nebebuvo ko. Susižavėjau ja, – jis suėmęs jos plaštaką pakėlė sau prie lūpų. – Lašelis užuojautos. Man patiko jos nuoširdumas ir tikrumas. O be to nuostabi moteris, kuri man patiko iš pirmo žvilgsnio.  Vėliau viskas vyko labai natūraliai. Ir štai mes kartu.

Dieve… Štai kaip jie susipažino. Nuleidau galvą nebegalėjau žiūrėti į juos. Mane smaugė ir skausmas, ir nevilts, ir pavydas.

– Dievo keliai nežinomi, – atsiduso laiminga mama. – Bet jūs atvežėte tiek daug džiaugsmo į šituos namus.

Paskęstu savo mintyse ir net nepastebiu,  kai mama pasakoja, koks ramus kūdikis buvo Erikas, gal ir jo vaikas bus toks geras. Ir man nebeišlaiko nervai.

– Mama, tas vaikas mano, – labai aiškiai jiems pasakau.

Visi prie stalo nutyla ir įsmeigia akis į mane, kaip į paskutinį idiotą. Tyla tokia, kad nors imk ir pradėk spiegti.

– Ir Mona tai mano sužadėtinė, – sakau dar tyliau, bijodamas pakelti į ją akis.

– Ką čia paistai, Džeremi?  – pyksta ant manęs tėvas.

– Tai aš tas vyras ją išdavęs. Ir net neįsivaizduoju, kaip jie susitiko tame oro uoste , – išdrįstu pakelti akis juos.

Mona net išbala. Į ją dabar įsmeigti visų žvilgsniai.

– Nieko nesuprantu, – sako motina.

– Tiesiog mane suklaidino pavydi jos draugė. Aš ja patikėjau, beprotiškai supykau, pamaniau, kad Mona buvo man neištikima, ir vaikas ne mano, – sakau stodamasis, ir visas viltis sudėjęs į jos geraširdiškumą ir meilę man, tikėdamasis, kad man ji atleis.

O tada apėjęs stalą klaupiuosi prie jos kojų, suimu jos virpančias rankas ir žvelgdamas į jos akis pasakau viską.

– Mona, meile mano, tu net neįsivaizduoji, koks esu laimingas, kad tave surado Erikas. Erikai, – žvelgiu į brolį ir matau jo žvilgsnyje tokią paniką, siaubą, neapykantą ir dar net nežinau ką, bet man nebesvarbu, svarbu tik ją susigrąžinti. – Broli, esu tau be galo dėkingas, kad tu ja pasirūpinai, kai man užtemo protas. Meile mano,  tu juk žinai, kaip aš tave myliu, ir kai ta gyvatė Kornė pasakė, kad vaikas ne mano, galvojau, kad išprotėsiu.

Ji ištraukia rankas man iš gniaužtų ir net atšlyja nuo manęs, atsiremdama į kėdės atlošą.

– Ir dar labai tau dėkingas, kad išsaugojai mūsų mažylį, – dėkoju jai ir stebiu, kaip jos veidas

keičia išraišką iš abejingo į neapykantos pilną.

– O kodėl ji turėjo jo neišsaugoti? – domisi mano tėvas.

Nebežinau ką jam atsakyti. Ir net sudrebu, kai ji atsako:

– Ir tikrai, Džeremi, gal tu man pasakyk, kodėl aš jį turėjau išsaugoti? – atsako ji taip šaltai, kad mano nugara nubėga pagaugai.

– Aš…. – nežinau kaip paaiškinti savo tėvams.

– Sakyk, sakyk, juk visiems įdomu, – sako man Erikas.

Suprantu, kad kitaip nebeišsisuksiu, jei nepasakysiu tiesios.

– Aš nepatikėjau, kad jis mano, – sakau nuleidęs galvą.

– Ir? – klausia tėvas, net palinkdamas virš stalo.

O man neapsiverčia liežuvis pasakyti tiesą. Jaučiuosi taip prasikaltęs. Tyla tokia, kad mane net supykina.  Ir tada pasigirsta Monos šaltas juokas.

– Kodėl tu tyli? Juk pats man aiškiai pasakei, kad tas benkartas ne tavo.

Vėl tyla..

– Aš suklydau, Mona.

– Suklydai tai pasakęs, ar sumokėjęs norėdamas, kad juo atsikratyčiau ir galėčiau gyventi toliau?

Dabar stojusią tylą nutraukė tėvas.

– Ką tu padarei? – paklausė mano tėvas besistodamas nuo kėdės.

Dabar jau norėjau prasmegti kiaurai žemę.

– Palikau jai pinigų, kad atsikratytų juo.

– Kodėl tu taip padarei? – išgirstu labai tylų Eriko balsą.

– Norėjau, kad jai taip skaudėtų, kaip man skaudėjo sužinojus, kad Mona man buvo neištikima.

– O ji buvo? – dabar jau paklausė mama.

Papurčiau galvą kaip prasikaltęs vaikas.

– Ne, tą istoriją sugalvojo jos draugė, norėdama atkeršyti Monai, kad pasirinko mane. Ir man, kad aš ją palikau, pasirinkdamas Moną.

– Na, išsiaiškinot viską? – labai šaltai paklausė Erikas manęs.

– Aš nekaltas, mane suklaidino… – bandžiau pasiteisinti.

– Tu juk aiškiai pasakei, kad tas vaikas ne tavo, Džeremi. Tai tuo viską ir baigsime, – atsiduso jis.

– Jis mano, Erikai. Ji – moteris, kurią aš myliu.

– Gerai, – atsiduso tėvas. – Išėjo nesusipratimas, Erikai. Bet ačiū Dievui vaikeliui viskas gerai, mamai irgi. Erikai, juk tu protingas ir suaugęs vyras. Supranti, kad  Džeremis labai gailisi. Juk tu visados mylėjai savo brolį. Negali ardyti tai, kas jau sujungta Dievo.  Mona, ar gali atleisti Džeremiui, juk Kalėdos.

Negaliu atitraukti žvilgsnio nuo jos. Matau tik jos akis, o ji taip toli nuo čia mintmis.

– Atleisk, mano meile, nebegaliu gyventi be jūsų, – maldauju jos.

Erikas atsistoja nuo stalo ir nueina. Ji susiima veidą rankomis ir tyli.

– Mona, – bandau prisibelsti iki jos širdies.

Ji giliai atsidūsta ir pasako:

– Atleidžiu tau.

Matau, kaip Erikas dar sustoja tarpduryje, belaukdama jos atsakymo. Atsidusęs taip giliai, suimu jos rankas vėl, bučiuoju jos pirštus. O tada ji lyg ir atsitoki  prisiminusi Eriką, atsisuka ir neradusi jo, pašoka nuo kėdės ir apsidairiusi aplinkui puola jo ieškoti.

– Mona, kur tu? – bandau ją sustabdyti, bet ji nuskuba.

 

****

MONA

 

Mes kartu su Eriku grožėjomės apšerkšnijusiais augalais kiemo sode, kai išgirdau pažįstamą balsą. Mane tarsi elektra nupurtė. Suėmė toks siaubas, kad atrodė širdis tuoj sustos. Mes abu kartu atsisukome. Visu gražumu prieš mano akis stovėjo pasimetęs Džeremis. Mačiau tik jo akis. O jose nuostaba, išgąstis. Jis nesitikėjo manęs čia pamatyti, kaip ir aš jo. Džeremis tarsi suakmenėja akimirksniu, net sustoja kvėpuoti, paskui atsigauna ir sveikinasi su manimi. O aš negali net žodžio ištarti. Nes ką man jam pasakyti? Jis jau man viską pasakė, sutrypė su žemėmis, paniekino ir išmetė, kaip panaudotą šiūkšlę. Todėl tyliu. O tada jis nusijuokia ir priekaištauja, kad aš nubėgau pas Eriką. Aš purtau galvą prieštaraudama jam, bet ir vėl, neapsiverčia liežuvis atsakyti, nes burnoje sausa, kaip dykumoje. Bet pasirodo jų tėvai, ir Erikas nutraukia Džeremio sapaliones.

Mes sėdamės prie stalo, ir aš visomis jėgomis bandau įsivaizduoti, kad jo čia nėra, kad tai tik

mano juodi prisiminimai ir vienintelis vyras mano gyvenime tai tik Erikas, dėl kurio padaryčiau absoliučiai viską. Girdžiu kažkur pokalbį apie tai, kaip Džeremis išsiskyrė su savo sužadėtine. Bet galvoje taip spengia, kad atrodo, viskas vyksta kažkur ne čia ir ne su manimi. Bijau net pajudėti.

Džeremis nenuleidžia žvilgsnio nuo manęs, mano pilvo ir aš tik galiu įsivaizduoti, ką jis galvoja.

Erikas, lyg suprasdamas kas čia vyksta, nenuleidžia rankų nuo mano pilvo, bandydamas apsaugoti mus, ir aš jam už tai labai dėkinga.

Jo motina didžiuojasi Eriku pasakodama Džeremiui, kad neužilgo gims mūsų sūnus. Ir tada pamatau tokį skausmą Džeremio veide, kad jis net šakutę numeta ant žemės ir pašokęs nuo kėdės besiteisindamas nuskuba nuo stalo. Ta žinia jį sukrėtė smarkiai. Ar dėl to, kad laukiuosi jo sūnaus, o gal, kad šeima pripažįsta tą vaiką Eriko. Nebegaliu galvoti logiškai, nes mane ta mintis dar labiau žeidžia. „Kekšė… Manai auginsiu tavo benkartą?“ Ir vėl girdžiu jo žodžius ausyse, kuriuos su laiku jau buvau primiršusi. Mane pradeda pykinti nuo nervinės įtampos.

Jau net nesusikoncentruoju, ką pasakoja Erikas apie mūsų pažintį, nukeliauju mintimis į mūsų butuką Paryžiuje, matau prieš akis tuos pinigus, prisimenu savo lagaminą ir tą visą siaubą, kai atsisveikinau su praėjusiu laimingu gyvenimu, ir nieko kito taip nenorėjau, kaip pradingti iš šito namo ir atsirasti mūsų saloje, Eriko tvirtų rankų glėbyje. Be jo daugiau man nieko nereikia.

Tai kas įvyko po akimirkos, mažiausiai tikėjausi. Erikas visiems pareiškia, kad aš – jo sužadėtinė, ir vaikelis jo. Mane sukausto tokia baimė, kad net kvėpuoti nebegaliu. Ir net nežinau, ar įsijungia antrasis kvėpavimas, ar motiniškas noras išsaugoti savo vaiką. Aš puolu jį žodžiais, nežinau, ar norėdama apsiginti,o gal sukelti jam panašų skausmą, ką aš išgyvenau. Jis teisinasi, jis maldauja, jo akyse spindi ašaros, jis klūpo ant žemės… Bandau suprasti ką jam jaučiu. Jei tai jis būtų pasakęs tuo metu Paryžiuje… Gal tada… Gal tada būčiau juo patikėjusi. Bet dabar prieš mane klūpo žmogus, kuriam nebejaučiu nieko. Nei meilės, nei pagarbos. Nieko. Ir net nežinau ar tikiu jo žodžiais. Dar išgirstu Endriu žodžius, kad Kalėdos ir reiktų jam atleisti. Džeremis gailisi suklydęs, teisinasi, kad buvo apgautas. Užsimerkiu ir suprantu, kad net tada, kai prisiekinėjo mane mylintis. Net tada, kai žadėjo mane vesti jis manimi netikėjo. Netikėjo mano meile, mano ištikimybe, mano jausmais. Jis akimirksniu patikėjo eiline merga, su kuria bendravo vos kelias savaites. Ir man akyse net prašviesėjo. Su Džeremiu aš neturiu nieko bendra. Ir visos tos kalbos žeidžia mano mylimą žmogų. Aš tarsi prabundu iš sąstingio.  Bandau tą visą cirką sustabdyti:

– Atleidžiu tau, – atsakau vien todėl, kad nebenoriu daugiau kalbėtis ta tema.

Atsisukusi Eriko pusėn pamatau, kad jo nebėra. Jėzau, surinku mintyse ir puolu paskui jį.

– Mona kur tu? – dar bando mane sulaikyti Džeremis, bet aš jau lekiu, nenorėdama jam atsakyti.

 

****

ERIKAS

To ir reikėjo tikėtis. Jis prisipažino klydęs ir ji jam atleido. Juk žinojau, kad taip bus. Pakilau todėl, kad po patėvio pareiškimo kaip turiu elgtis, nebegalėjau daugiau ten būti. Man reikėjo kuo greičiau išsinešdinti iš čia. Panirti į tylą, skausmą, vienatvę ir kaip nors bandyti išlikti nepalūžusiam. Nebejaučiau nieko. Buvo taip skaudu. Nebėra gyvenime teisybės. Dieve, Mona, kaip aš tave myliu. Myliu taip, kad galėčiau numirti dėl tavęs. Ir jei tu būsi laiminga su juo… Jei tu… Paleisiu tave. Nuriju skausmą, neviltį, sugriebiu lagamino rankeną. Bandau sumesti daiktus į jį, kai atsidaro durys ir įlekia paklaikusiomis akimis Mona.

– Erikai… – sušnabžda ji.

Negaliu į ją žiūrėti, nes tuoj palūšiu jos akivaizdoje.

– Viskas gerai, mano meile, – sakau jai.  – Nesiteisink, suprantu tave.

– .. – ji ištaria dar tyliau, bet su tokiu skausmu balse.

– Tu tik nesijaudink, maže. Aš pasirūpinsiu tavo finansine padėtimi. Galėsi ir toliau lankytis toje klinikoje, ir net gimdyti ten jei norėsi. Niekas nesikeis, tik… – nutylu, nes labai sunku kalbėti.

– Kur tu susiruošei? – tyliai klausia ji.

– Na, supranti… – dar tyliau atsakau jai. – Aš….

– Tai … tai visa tai, apie ką mes kalbėjome… svajojome…, – ji atsisėda ant tolimiausio lovos krašto, nusukdama akis lango pusėn.

– Mona… nereikia…

Dabar ji atsisuka, nusibraukia ašaras nuo veido ir dar tyliau sako:

– Tai ir tu mane palieki…

Nieko nesuprantu, tik žvelgiu į ją.

– Mona…

Pašokusi nuo lovos  surinka:

– Nereikia, Erikai. Tau nereikėjo man meluoti ir nieko man žadėti. Nežinojau, kad jis tavo brolis. Prisiekiu, nežinojau, – ji sukūkčioja užsidengusi akis.

Ir aš jau nieko nebesuprantu.

– Mona, – puolu prie jos apsikabindamas.

Bandau įkvėpti jos kvapo. Bet ji pastumia mane visa jėga nuo savęs. Atsidaro kambario durys ir pro jas įvirsta visa mano šeima.

– Mona, – surinka Džeremis, nežinia, ar norėdamas ją atitraukti nuo manęs, ar apsikabinti.

– Kas? – piktai surinka ji. – Ko tu dar nori iš manęs?

Visi nutyla stebėdami kas čia vyksta.

– Eime su manimi, leiskime Erikui išvykti, – jis tikrai bando ją patraukti nuo manęs.

– Ką tu čia šneki? – ji piktinasi atsitraukdama nuo jo.

– Tu juk man atleidai, – teisinasi jis.

– Ir kas? – ji suraukia antakius, rankomis įsiremdama karingai į šonus. – Juk tu jau man sumokėjai už pastangas patenkinti tave per tuos du metus, net tūkstantį eurų. Tiesa, dalis jų už abortą. Sakyk tu man, kam tau kekšė, Džeremi? – ji jau kvatojasi. – Ar tu manei, kad

Aš pas tave sugrįšiu, kad pirmai progai pasitaikius galėtum mane ir vėl žeminti?

Džeremis stebi ją net išbalęs. Tėvas net akis išpūtęs bando susigaudyti kas čia vyksta.

– Žinai, tą dieną paliepęs atsikratyti tavo sūnumi kartu nužudei ir mane, ir mano jausmus tau. Išdavei mano meilę, pasitikėjimą tavimi ir privertei tavęs nekęsti. Ir jie manai, kad apsiseilėjęs susigrąžinsi mane, tai tu labai klysti ir visai manęs nepažįsti, – ji nusikvatoja.

Džeremis atsiremia visu kūnu į sieną.

– Bet juk tu atleidai, – sušnabžta tas.

– Taip, atleidau supratusi, kad tu man niekas. Atleidau ir palaidojau mintyse. O tas vaikas, – ji baksteli pirštu sau į pilvą, – va šito šikniaus, – ji pirštu beda į mane, – kuris pažadėjo mane vesti, o dabar sprunka kuo toliau nuo manęs. Ir žinai kodėl?

Bet aš jai neleidžiu baigti.

– Mona, nutilk.

Bandau ją prisitraukti  prie savęs, bet ji priešinasi. Tik aš stipresnis ir apkabinęs apdovanoju ją bučiniu. Mona stovi nustebusi, spokso į mane net išsižiojusi, nusivalo lūpas atbula ranka ir ištaria:

– Turi dvi minutes pasiteisinimui, – suraukia antakius.

Ji tokia graži kai pyksta. Man kyla noras ją pasiguldyti ir gerai gerai įkrėsti, kad išmestų visas blogas mintis iš galvos. Paleidžiu ją iš glėbio, leisdamas atsigauti.

– Meile mano, pamaniau, kad jam atleidusi, pasiliksiu su juo. Nebegalėdamas to ištverti, norėjau kuo greičiau iš čia pabėgti.

– Dieve, – ji atsidūsta ir matau, kaip jai pasidaro silpna.

Bet tą pamato Endriu pirmas ir pastveria Moną stipriomis rankomis, bandydamas išlaikyti ją ant kojų.

– Palikit visi mano anūko motiną ramybėje. Atidarykite langą, jai trūksta oro.

Džeremis puola prie lango, aš perimu ją iš patėvio ir pakeliu ant rankų. Prinešęs prie lovos atsargiai paguldau. Prisėdęs  suimu už rankos ir labai tyliai jai sakau.

– Be tavęs visi saulėtekiai ir saulėlydžiai nebetenka savo grožio. Be tavęs mano gyvenimas nebetenka prasmės. Be tavęs nebesugebėsiu pragyventi nei dienos. Myliu tave taip, kad galėčiau nugalėti visas tavo ir savo baimes vien tam, kad tu būtum laiminga. Ir nieko kito taip nenorėčiau, kaip praleisti visą likusį gyvenimą tik su tavimi.

– Dieve… – ji tyliai sušnabždėjusi apsikabina mano kaklą savo rankomis.

Net nepamatau, kaip visi pasišalina iš kambario, tik išgirstu kaip Endriu ištaria Džeremiui:

– .. Bet visa laimė, kad mano anūkas išliks mūsų šeimoje.

– Tai tu vesi mane? – suabejoja ji mano glėbyje.

– Taip, ir manau nebesulauksiu aš tos gruodžio trisdešimtosios, – juokiuosi.

Ji tik nusikvatoja.

– Dieve, aš tokia alkana, kad praryčiau arklį, – kvatojasi ji.

Ir mes grįžtame prie stalo. Tiesa, tarpduryje sustojęs pabučiuoju ją. Ji nustebusi akimis klausia „Kas?“ O aš pirštu parodau į kabantį amalą. Ji tik nusijuokia.

Prie stalo aš sugrįžtu toks laimingas, toks užtikrintas savo ateitimi. Ir man tai taip patinka. Mes padaliname savo dovanas. Ji gauna mažiausią dėžutę, susidomėjusi atriša auksinį kaspiną ir iš jos išima auksinę apyrankę su karuliais. Žiūri į mane nustebusi, o aš jai pasakoju:

– Čia visa mūsų istorija: mažytis lėktuvėlis – tai aerouostas. Palmė – tai mūsų sala. Melsvi kūdikio batukai – metas, kai sužinojome, kad laukiamies sūnelio. Eglės žaisliukas – tai pirmos mūsų Kalėdos, o širdelė su rubinu – tai mano širdis, kuri, kas benutiktų, visados priklausys tik tau. Myliu tave, su Kalėdomis. Apkabinęs ją karštai pabučiuoju.

– Ne, – ji purto galvą. – Didžiausia mano Kalėdinė dovana – tai tu, Erikai.

Ir mes apsikabinam, lyg aplinkui nieko daugiau nebūtų. Tik ji, aš ir mūsų vaikelis. Ir tada pajuntu, kaip maža kojytė paliečia mano delną, uždėtą ant jos pilvo.

Nuo šiol aš dievinu Kalėdas.

PABAIGA

 

 

„Feliz Navidad“ 4 dalis

-7-

Einu koridoriumi ir keikiu save. Na kodėl turiu prisigalvoti nebūtų dalykų? Kodėl man atrodė, kad jam parūpau kaip moteris? Jis gi sakė, kad su Simona ilgai draugauja, gal suklydo ją pavadindamas materialiste? Na ir kodėl vis pasirenku netinkamus, šiuo atveju, nepasiekiamus vyrus? Bijau tik, kad jau per vėlu, širdžiai neįsakysi. Karolis man neabejotinai patinka. Nuo pat pirmos akimirkos kai pasirodė ligoninėje. Apie jį galvoju dieną ir naktį, ypač kai pavargstu galvoti apie sūnaus ligą ir leidžiu sau pasvajoti. Pajaučiu kaip sudrėksta mano akys ir jų kampučiuose atsiranda po sūrią ašarą. Gana! Dėl to tikrai neverksiu. Tebūna jis su savo Simona. Tarp manęs ir jo –  tik Reinaldo kepenys.

Grįžusi į palatą randu Saulę, palinkusią prie snaudžiančio Reinaldo. Jos išraiška ne tokia džiugi, kaip visada, tad klausiu:

– Kaip Reinaldas? Ar viskas gerai?

– Taip, viskas puiku. Užmigo man beskaitant.

– Bet kažkas tave neramina ar ne, Saule?

– Ech, niekis, – nusuka akis ji į grindis, patylėjusi priduria: – Visada norėjau paklausti apie Reinaldo tėtį… Ar jūs ne kartu? Atleiskite jei per daug asmeniška.

– Ne, jokia čia paslaptis. Mes jau ketveri metai kaip išsiskyrę. Jis gyvena Venesueloje. Bet yra lietuvis. Ironiška, ar ne?

– Tai esate laisva, ar su tuo vyriškiu, kuris jums vertėjauja, esate pora?

– Laisva. Su Karoliu niekas mūsų nesieja. Na tik, kad jis yra Reinaldo senelio brolis ir nori tapti jam kepenų donoru, – iš lėto renku lietuviškus žodžius. Su Saule bendrauti taip lengva. – Jis turi merginą,  – atsidūstu.

– Supratau. Didelė to vyro širdis.

– O tu? Ar turi vyrą? Vaikiną?

– Ne. Nesiseka man, esu įsimylėjusi be atsako, – gailiai taria ji ir pasižiūri į duris.

Staiga man dingteli:

– Daktaras Jurkšaitis?

Ji parausta ir užsiima už žandų, nusišypso:

– Negi taip matosi?

– O jūs puikiai vienas kitam tiktumėte!

– Tikrai? Man atrodo, kad jis į jus įsižiūrėjęs?

– Ne. Nejuokauk, – karštis pliūpteli ir į mano skruostus. Ne kartą buvau taip pagalvojus, bet stūmiau mintis šalin. – Gražiai su manim elgiasi dėl Reinaldo. Jis jam labai rūpi.

– Gal ir taip. Bet aš su juo dirbu gan senai. Į mane, atrodo, net nepažvelgia. O jūsų palatoje praleidžia ilgiausiai laiko…

Sėdim ir kalbamės lyg senos draugės. Aš gal kaip vyresnė ir su patirtimi, turėčiau ją ko pamokyti. O Saulė ir klauso įdėmiai, akių nenuleidžia. Jos banguoti šviesūs plaukai šiandien palaidi, putlios lūpos padažytos šviesiai rožine spalva. Gal, kad dar labai jauna, ji tokia nuoširdi ir atvira. Norisi jai kaip nors toj situacijoj su daktaru pagelbėti. Juolab, kad dabar įsivaizduoju kaip puikiai jie vienas kitam tiktų.

Kai Saulė išeina iš palatos suvibruoja mano telefonas. Žinutė nuo Karolio: Labai ačiū už vaišes, gaila, kad neleidai gyvai padėkot. Mane jau išleido, tikiuosi gerų tyrimų rezultatų.

   Jis nebeužėjo. Vadinasi, iš ligoninės išėjo su ja. Ilgai galvoju ką jam atrašyti, galiausiai išsiunčiu:  Tai niekis, palyginus su tuo ką darai dėl Reinaldo. Ilsėkis. Ir daugiau jis neatrašo, žinučių negaunu. „Gal jis dar su ja?” – skaudžiai nudiegia paširdžius.

Reinaldui nepasakojau apie Karolio pasiryžimą donuoti savo kepenis. Matau kaip mano berniukas stengiasi, kad ir skauda jam, jis neinkščia ir nepasiduoda, trokšta kuo greičiau pasveikti. Tik nenoriu suteikti jam didelių vilčių, kol rezultatų nėra. Paglostau sūneliui galvą. Taip norėtųsi sugrįžti į laiką prieš ligą. Vesčiau jį į darželį ir raginčiau daugiau žaisti su vaikais. Nuneštume tą rankų gamybos Kalėdinį žibintą ir aš dar pasilikčiau, padėčiau papuošti grupę. Susidraugaučiau su auklėtoja, viską padaryčiau, kad tik jis pasijaustų gerai.

Už ligoninės lango visai įsisnigo. Jau baltuoja medžių šakos, namų stogai ir šaligatviai. Gatvėse eismas sulėtėjęs, matau kaip pravažiuojančios mašinos valo nuo langų snaiges. Kiek pavyksta iš lovos, tuo vaizdu džiaugiasi ir Reinaldas. Jei sniegas neištirps, bus pirmos mūsų baltos Kalėdos. Iki jų dar savaitė.

 

– Karoliui jau pranešiau, jis sveikas ir jo kepenys puikiai tinka donorystei, – šypsosi daktaras Jurkšaitis pranešdamas žinią man. Paėjėjome per rytinę vizitaciją kiek toliau nuo Reinaldo lovos palatoje pasikalbėti.

– O kaip mes džiaugtis!

– Tik kaip ir minėjau, pas mus tokios operacijos neatliekamos… Susitariau su daktaru ligoninėje Vokietijoje, jis galėtų padaryti transplantaciją nedelsdamas.

– Kiek laiko turit omeny, sakydamas „nedelsdamas“? – nesupratau aš.

– Tuojau pat. Geriau negaišti, kol Reinaldas dar pakankamai stiprus ir gali keliauti. Na žinoma, reikės poros dienų kol jūs ten nuskrisite, įsikursite… Bet jei Reinaldo ir Karolio rodikliai bus geri, per Kalėdas manau jau galės abu ilsėtis po transplantacijos.

Suploju iš nuostabos rankomis.

– Taip greitai! Ačiū, jums! Dievas jus telaimina, daktare.

– Man nedėkokite. Tik darau savo darbą, – tvirtai pasakė jis.

– Esat pats geriausias gydytojas, kurį man yra tekę sutikti. Tą patį sakė ir sesutė Saulė, – šypteliu jam smailai žvelgdama.

Jis pakėlė antakį nustebęs, bet susimąstė ir nieko man nebeatsakė. Ir gerai, tenorėjau meškerę užmest, tegul galvoja apie Saulę.

Daktarui išėjus jau noriu pranešt žinią Reinaldui, bet susilaikau. O jei Karolis apsigalvojo? Jei susitaikęs su Simona nebenorės kažkur trenktis į Vokietiją per Kalėdas ir aukoti dalies savo organo tolimam giminaičiui?

Kol galvoju ką paskambinus Karoliui pasakyti, sučirškia mano telefonas.

– Ar jau girdėjai? – be įžangos klausia jis. Balsas, lyg loteriją laimėjusio žmogaus.

– Taip, ką tik daktaras pranešė.

– Tai puiki žinia! Ar tu džiaugiesi?

– Džiaugčiausi jei tu neapsigalvotum dėl viso šito.

– Tai žinoma, kad ne, – jo balsas sutrinka. – Kodėl turėčiau?

– Gal dėl savo merginos? – džiaugiuosi, kad kalbamės telefonu, nes nemokėčiau nuslėpti savo pasišlykštėjusios veido išraiškos.

– Na taip, Simona vakar bandė mane atkalbėti. Bet aš apsisprendęs, visu šimtu procentu. Nekantrauju gultis ant operacinio stalo ir dovanoti dalį savo kepenų Reinaldui. Kad tik jis pasveiktų…

Padėkoju jam ir baigiam pokalbį. Jau daug ramiau, nors taip ir nesupratau, kas dėl Simonos? Ką ji į tai, kad jis nenutraukia savo planų? Ir kaip reaguos sužinojusi, kad operacija numatyta per Kalėdas?

Įsisukame į plavanimo karuselę – daktaras Jurkšaitis, Karolis ir aš. Daktaras surenka visus reikiamus medicininius išrašus, užpildo krūvas blankų ir supasakoja mums kokia eiga viskas Vokietijoje vyks. Mes atskrisim, jei viskas gerai, su taxi nuvažiuosim į ligoninę, jei Reinaldui pasidarys blogai, iškviesime greitąją. Ligoninėje mus pasitiks daktaras Šulcas, paguldys abu vyrukus į priešoperacines palatas, padarys tyrimus ir kai jau bus rezultatai, geriausiu atveju dar po paros, juos operuos. Kepenų transplantacija užtruks nuo keturių iki dvylikos valandų. Karolis turėtų atsigauti po dienos ar dviejų, Reinaldui pooperacinis laikotarpis gali išsitęsti iki mėnesio. Užsisakome bilietus į Vokietiją, skrydžiui po dviejų dienų. Karolis sumoka, bet aš jam pažadu mūsų su Reinaldu dalį grąžinti, kai tik gausiu atlyginimą už šį mėnesį. Nesmagu, kad gyvename nuo algos iki algos, bet Venesueloje kažkaip gyvenome išvis be algos. Pardaviau viską ką galėjau, iš namų išnešiau net kavavirę. Taip sunku su pinigais buvo… Net jei ir būčiau dirbusi, oficialus mėnesinis atlyginimas apie du eurai, o vištienos kilogramas kainuoja tris.

– Tau nereikėtų pradėti krautis lagaminų? – paklausia Karolis po eilinės planavimo sesijos mums einant koridorium.

– Ko gero tu teisus… Tikriausiai savuosius jau esi susikrovęs?

– Ne, bet planuoju tai padaryt šį vakarą. Dar turėjau tau vieną prašymą, – keistai nusišypso jis man. Žydros jo akys apsisuka ratu.

– Klausau.

– Reikės, kad eitum kartu pas mane.

– Šiandien? – pasižiūriu į jį nepatikliai.

– Taip. Nors valandėlei. Prašau.

Pakeliu pečius nežinodama ką atsakyti. Toks jo kvietimas kaip lietus iš giedro dangaus.

– Turėsiu paklausti Saulės, ar pažiūrės Reinaldą.

– Va, kaip tik ir ji, – parodo į slaugytojų kampelį už stiklo. Saulė sėdi koją ant kojos užsikėlusi, kažką skaito.

– Tu eik pas Reinaldą, aš su ja pakalbėsiu.

Palydžiu Karolį akimis. Jo kūnas iš nugaros toks tvirtas, užpakaliukas standus. Vis dar užgniaužia man kvapą nuo jo, bet tvardausi. Jis užimtas.

Kai paprašau Saulės pabūti šią naktį prie Reinaldo ji nedvejojusi sutinka. Bet aš sugalvoju dar kai ką. Grįžtu pas daktarą Jurkšaitį į kabinetą.

– Daktare, būkit geras, pabudėkit prie mano sūnaus per naktį, – prašau jo. – Turiu grįžti namo pasiruošti kelionei.

– Paprašysiu, kad kuri sesutė pabūtų, tai jų darbas.

– Bet kai iki kelionės liko tiek nedaug, bijau rizikuoti… Jei jam pablogės ar kas nors atsitiks, noriu, kad būtumėt šalia ir suteiktumėt pagalbą, – nustatau kuo įtikinamesnę išsigandusios mamos išraišką. Kas ir yra tiesa, esu išsigandusi dėl sūnaus sveikatos, bet pasitikiu Saule, taip pat kaip ir juo.

– Na gerai, gerai, pabūsiu su Reinaldu, – sutinka jis, o aš laiminga nusišypsau. Tikiuosi tiem dviem pavyks.

-8-

 

Apsnigęs Kaunas atrodo kitaip; mėnesiena atsispindi baltose namų stogų smailėse, žibintų šviesos, tarsi aukso pažėrusios ant pusnių gatvėse. Šalia Karolio man net nešalta. Einu be savo juokingos kepurės, o mano juodi plaukai plaikstosi vėjyje. Jis taip pat atrodo atsipalaidavęs, kažką pasakodamas lengvai gestikuliuoja rankomis. Primena pietietį, nes Lietuvoje nesu sutikusių žmonių, mokančių taip kalbėti rankomis.

Užsukam į jau pažįstamą gatvelę, kur už tamsaus bromo įėjimas į jo namus. Kažkur netoliese suloja šuo ir aš išsigandusi prisišlieju prie Karolio. Jis apglėbia mane viena ranka prisitraukdamas dar arčiau savęs. Užuodžiu jo kvapą – muskato ir juodosios arbatos. Taip ir įeinam į namus prisiglaudę, vienas kitam šypsodamiesi. Ką pamatau pirmiausia – man užima kvapą. Didžiulė, kokių trijų metrų eglė. Plačios jos šakos skersuoja per visą koridorių. Pamatęs nustebusią mano išraišką, jis sako:

– Štai ko norėjau tavęs paprašyti!

– Kad visiem papasakočiau jog turi mišką namuose!?

– Ne, kad papuoštume eglę, kvailute, – švelniai pasako jis pro juoką, pakštelėdamas man per nosį pirštu.

Nutempiam žaliaskarę įį svetainę ir įstatom jos kamieną į stovą. Karolis atidaro įvairaus dydžio dėžutes su spalvotais ornamentais, paduoda man vieną ir kol aš darbuojuosi atneša dvi taures vyno ir imbierinių širdelių. Tokių pačių kaip valgėm aną kartą. Pakabinu burbulą, gurkšteliu vyno, atsikandu sausainio ir mano širdis lydosi. Kaip ir praėjusį kartą čia būdama jaučiuosi taip jaukiai, taip gera ir lengva, kad net minutėlei užmirštu jį esant įsipareigojusį.

Kai lieka tik girliandos ir viršūnė, Karolis atitįsia kopėčias, pastato šalia manęs. Jos neaukštos ir aš suprantu, kad ant jų užlipus ne ką tepasieksiu. Nusišypsojusi pasitraukiu ir pamoju lipti jam. Jis paima vieną galą girliandos ir lipdamas kopėčiomis kelia į viršų, suka aplink eglę. Stebiu jį ir grožiuosi. Jis vilki šviesius džinsinius marškinius, kurių viršutinės sagos atsegtos. Tamsios kelnės idealiai prigludusios, išryškinusios sportišką jo sudėjimą. Turiu stabdyti savo vaizduotę, kad neįsišėltų.

Galiausiai ant eglės keliauja viršūnė, sidabru spindinti žvaigždė. Užkabinęs ją Karolis atsisuka į mane savim patenkintas. Ištiesiu jam ranką juokais padėdama nulipti nuo kopėčių. Jis sugriebia man už plaštakos ir nušokęs nuo paskutinės pakopos apsuka aplink save palikdamas mano ranką sau ant liemens. Laisvomis rankomis apglėbia mane iš nugaros, prisiglaudžia. Jo artumas mane įelektrina. O kaip norėčiau atsisukus jį pabučiuoti! Bet kaipgi Simona? Pasuku galvą į pusę kur kaba jos nuotrauka. Tiksliau, kur kabėjo jos nuotrauka! Negaliu patikėti savo akimis – toje vietoje, kur dar praeitą savaitę kabojo besišypsantys Karolio ir Simonos veidai, dabar tuščia vieta. Jis tą nuotrauką nukabino!

– Kaip suprast? – patraukusi nuo jo liemens savo ranką, parodau pirštu į tuščią kvadratą sienoje.

– O ką? – išgirstu jį sakant švelniai, man prie ausies. Jo alsavimas kaitina kraują.

– Tu nukabinai jos nuotrauką.

– Tai žinoma, senai jau turėjau tą padaryt.

Atsisuku ir perveriu jį klausiamu žvilgsniu. Jis nė akimirkai neatitraukė rankų nuo mano liemens, maloniai jį degindamas savo antgamtine šiluma.

– Bet ji atėjo pas tave į ligoninę.

– Klausyk, Glorija, – dabar viena jo ranka pakyla viršutine mano kūno dalim, sustoja ties veidu ir įrėmina smakrą. – Kai tave sutikau, Simona man išnyko. Jau anksčiau tau sakiau, kad ji materialistė, atėjo į ligoninę bandydama man aiškinti kaip gyventi. Bet aš jai pasakiau, kad man tai neberūpi, kad daugiau manęs neieškotų. Nes aš radau tave. Glorija, Yo quiero solo a ti (isp.– Aš noriu tik tavęs).

Jam tai ištarus nebeištveriu, pasistiebiu nuo grindų ir drąsiai pabučiuoju. Jo lūpos nedvejodamos atsako tuo pačiu. Iš malonumo nutirpstu nuo kojų pirštelių ir plaukų galiukų, kvėpavimas tampa nelygus, o širdis ima plakti pašėlusiai. Bučiniais jis apiberia mano veidą, kaklą, ausų spenelius, kol jo rankos glamonėja mano pečius, nugarą ir liemenį. Jos slysteli žemiau ir randa kaip patekti po mano rūbais, kyla į viršų ir delnais apglėbia krūtis. Sudejuoju iš malonumo.

Neskubėdami mes pereiname į miegamąjį ir tarpdury vienas kitą nurengiame. Be rūbų jis atrodo dar geriau nei įsivaizdavau: beplaukė krūtinė ir plokščias pilvas, kaip modelio iš žurnalų viršelio. Negaliu patikėti, kad čia aš su juo. Čia aš jį liečiu, bučiuoju ir teikiu malonumą. Su kiekvienu prisilietimu vis didesnį. Įsielektrinę mūsų kūnai susijungia ir abu kartu pasineriam į saldų bangavimą. Bangos taip įsišėlsta, kad turiu įsikibti į jį, mano nagai įsminga į jo odą nugaroje ir kartu pajaučiam palaimą.

Karolio glėbyje taip gera gulėti. Tvirta ranka man atstoja pagalvę ir kai kvėpavimas nurimsta, širdies ritmas sulėtėja aš net keliom minutėm pasineriu į sapną.

– Jau labai vėlu, turėčiau keliauti namo krautis lagaminų, – pabudusi ir pamačiusi jo plačiai atmerktas žydras akis sakau aš.

– Žinau, bet negaliu tavęs išleist, – šelmiškai nusišypso jis ir pabučiuoja man smilkinį. Po to akies voką, nosies galiuką ir lūpas.

– Aš rimtai.

– Aš dar rimčiau, – nesustoja jis, skverbiasi į mano burną ir mes vėl bučiuojamės negalėdami vienas nuo kito atsiplėšti. Jo lūpų saldumas man tarsi priešnuodis nuo visų pastarojo meto negandų.

Kai pagaliau aš išsirangau iš lovos ir pradedu rengtis, jis suurzgia lyg nepatenkintas šunytis.

– Taip senai to troškau ir taip trumpai pasimėgavau… Nesakau, kad buvo neverta!

– Mes turėsim viso pasaulio laiką, jei nori, tik kai Reinaldas pasveiks, – surimtėju aš.

– Tu teisi. Man pačiam neprošal būtų į lagaminą kelis daiktus įsimest. Aš tave palydėsiu.

Kai išeinam pro jo laiptinės duris lauke sninga. Dideliais kąsniais dangus drebia baltą sniegą. Žiūriu aplink nuostabos pilnomis akimis.

– Pirmieji mano susidūrimai su sniegu, – lepteliu.

– Šis labai geras, nes limpa, – sako Karolis gniauždamas delnuose sniegą. Nusišypsojęs gniūžtę numeta į mano pusę, švelniai pataiko į koją.

–  Ach tu šitaip!? Ya vas a ver (isp. Tuoj pamatysi)!

Pasilenkiu ir padarau sniego gniūžtę pati. Maniškė pataiko jam į pilvą. Jis dar vieną sviedžia man į petį. Abu juokiamės lyg vaikai, sniego karui tarp mūsų prasidėjus. Po minutėlės krentam nugaromis ant sniego ir sklandydami rankomis padarom sniego angelus.

-9-

 

Lėktuve prakaituoja mano rankos, pakilęs kraujo spaudimas išduoda kamuojantį nerimą. Baugu dėl silpno Reinaldo, kaip jis kelionę atlaikys, o ir pačiai tai tik antras skrydis gyvenime. Pirmąjį turėjau kiek daugiau nei prieš ketverius mėnesius, tada išvis rankos, kojos drebėjo. Dabar šalia sėdintis Karolis skleidžia ramybę. Tarp manęs ir jo įsitaisęs Reinaldas atrodo irgi komfortiškai ilsisi. Jo galva guli ant mano peties, o kojytės ant Karolio kelių. Mes jam apie mudu kol kas nepasakojom, berniukas ir taip daug pakelia. Nemanau, kad žinia apie mamytės ir tolimo dėdės santykius jam būtų nemaloni, akivaizdu –  Karolis jam patinka. O aš dėl jo pametusi galvą! Vis prisimenu jo tobulą kūną, patirtą malonumą kartu ir negaliu patikėti, kad tai buvo ne sapnas. Tarsi atspėdamas ką galvoju Karolis paglosto man plaukus. Nusišypsau jam.

– Ar žinojai, kad sesutė Saulė įsižiūrėjusi į daktarą Jurkšaitį? – paklausiu.

– Įtariau, bet dėl daktaro, galvojau, kad tu jam patinki. Bijojau, kad simpatija abipusė.

– Baik, į jį kaip į tave, aš niekada nežiūrėjau. O jis man buvo malonus tik dėl Reinaldo.

– Na, tikiuosi, kad jie su Saule vienas kitą suras. Kaip mudu, – jo akys geidulingai susiaurėja, prikanda lūpą šypsodamasis.

Išvykome į oro uostą tiesiai iš ligoninės. Atsisveikinti atėjo visas mus prižiūrėjęs personalas. Neklausiau Saulės kas prieš tai naktį tarp daktaro Jurkšaičio ir jos įvyko, bet kai grįžau ryte sesutė šypsojosi nuo ausies iki ausies. Ir aš labai tikiuosi, kad daktaras atsakys į jos jausmus. Reikės aplankyti juodu ligoninėj kai grįšim.

Kai lėktuvas ima leistis Frankfurto oro uoste, pro langą stebiu vakarėjančio miesto žiburius. Čia sniego nėra ir viskas lyg ant delno. Kalėdų lemputės, susiliejusios su gatvių apšvietimais, sudaro nuostabų šventinį peizažą. Poryt Kalėdos. Mūsų pirmosios šventės drauge bus ligoninėje. Nė kiek neromantiška, bet tuo pačiu taip jautru. Karolis, mano mylimasis, pasiaukoja dovanodamas dalį savo kepenų mano sūneliui, kuris be jų tikriausiai neišgyventų…

 

Ligoninės pastatas, kuriame atsiduriam didelis ir naujas, viskas švaru net tviska. Visi trys žvalgomės įžengę į registratūrą, Reinaldo rankytė mano delne, Karolis rūpinasi lagaminais. Sužinojusi kas mes, administratorė nedelsdama iškviečia daktarą Šulcą. Raudonų, retų plaukų vyriškis atrodo jau arti pensijinio amžiaus, bet žiūrėdama į jo povyzą ir tai kaip bendrauja su aplinkiniais, suprantu, kad yra svarbus asmuo šioj ligoninėj. Jis kalba vokiškai ir truputį angliškai su Karoliu. Abi kalbos man lyg paukščių čiulbėjimas.

Švelnių bruožų sesutė atveža neįgaliojo vežimėlį Reinaldui ir nusišpsojusi padeda atsisėsti. Didžiuojuosi savo berniuku, kuris taip puikiai atlaikė kelionę, bet dabar būčiau nieko prieš jei pailsėtų. Į palatą einu kartu, ji visai nepanaši į lietuvišką – vaikiškai išpieštos sienos, ryškus geltonas minkštasuolis palei sieną, ant sienos pakabintas televizorius.

– Kaip čia gražu, mama, – sako Reinaldas, bet iš akių matau, kad yra pavargęs. Ir labai sergantis. Mano širdis verkia jį tokį matydama. Paglostau galvelę, padedu atsisėsti ant lovos.

– Tikiuosi ilgai čia neužsibūsim, tu pasveiksi ir mes keliausim namo, į Lietuvą.

– O kai dėdė man atiduos savo kepenis, jo daugiau nebematysim?

– Manau, kad matysim, tikiuosi, dažnai matysim.

– Tada gerai, – išgirstu silpną savo sūnaus balsą ir matau kaip jis atsijungia. Tiesiog krenta į lovą be sąmonės. Taip dar nėra buvę, tad pašoku iš vietos ir lengvai papurtau jį. Kūnelis, tarsi be gyvybės, geltonos rankos pakeltos nusvyra, akys vos vos užmerktos.

– Ayudame (isp. – Padėkit)! – šaukiu kaip moku.

Į palatą netrukus įsiveržia dvi moterys ir vyras. Visi trys pripuola prie Reinaldo, nustumdami mane į šoną; viena moteris skaičiuoja pulsą, kita atkelia mano berniuko akių vokus, vyras, skubiu balsu kažką aiškina vokiškai. Mano kūnas pašiurpsta, išgąstis pakerta kojas, tad sudrimbu ant minkštasuolio. Kas mano sūneliui? Kodėl jis prarado sąmonę?

Neužilgo veik uždusę atbėga Karolis su daktaru Šulcu. Raudonplaukis kažką tuoj pat suvadovauja ir iš palatos išėjęs vyriškis su sesute tuoj vėl grįžta vežini lova ant ratukų. Perkelia ant jos bedvasį Reinaldo kūnelį ir iš daugelio mano ausis pasiekusių žodžių suprantu –  „pasiruošti operacijai”. Karolis atsiranda šalia, pasuka mano galvą į save:

– Glorija, būk stipri, prašau tavęs. Aš išeinu į operacinę, girdi? – jis sako aiškiai, bet aš vos gaudausi kas vyksta aplink. – Mums reikia tavęs. Melskis ir tikėk, viskas bus gerai.

Aš linkteliu nežymiai. Jis pabučiuoja mane ir išskuba su likusia palatoje sesele.

Dabar palatoje aš viena, skruostais rieda ašaros, nežinau nei kur visi išėjo, nei kas įvyks, bet Karolio žodžiai dar skamba mano ausyse. Jiems reikia manęs. Malda ir tikėjimas. Sukalbu „Tėve mūsų” ir prisimenu kaip ta pačia malda meldžiausi būdama maža. Tada irgi buvau ligoninėje, tik Venesueloje, kartu su savo mama. Ji verkė ir daužėsi sau į krūtinę. Prisimenu, kad jos veidas buvo perkreiptas tokio siaubo ir skausmo, kad pagalvojau jog ji išprotės. Meldžiausi už ją, net labiau nei už tėvą. Daktarai bandė jį atgaivinti po avarijos. Deja, nesėkmingai, jo gyvybė buvo užgesus iškart po susidūrimo. Mamai prireikė daug laiko, bet ji atsigavo. Jei dabar prarasčiau Reinaldą, vargu ar atsigaučiau… Surimtėju, nusišluostau ašaras ir išeinu į koridorių.

Po gero pusvalandžio sužinau, kad Karolis jau operacinėje, iš jo išiminėja dalį kepenų, kuriuos transplantuos Reinaldui. Mano sūnelis laukia prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų, net nežinau kokia kalba išprašau, kad galėčiau jį aplankyti. Įeinu į palatą ir man užgniaužia kvapą, Reinaldas guli ant lovos, o aplink jį visokių dydžių aparatai, skleidžiantys skirtingus, bet monotoniškus garsus. Prie krūtinės prijungti laideliai, iš burnos kyšo vamzdelis. Nusuku akis, nebegalėdama jo tokio matyti.

Prieš išvežant Reinaldą į operacinę atėjo daktaras Šulcas, pamatęs mane nusišypso.

– Kaip Karolis? – paklausiu aš jo drebančiu balsu.

Jis linkteli galvą atsakydamas, suprantu, kad operacija pavyko. Pritardamas jis dar iškelia nykščius į viršų.

– Galiu jį pamatyti?

– Later, later (angliškai – Vėliau, vėliau), – lyg ir supratau jį. Reikės susirasti Karolio palatą kai lauksiu žinių iš sūnaus operacinės. Žvilgteliu į laikrodį, nuo atvykimo į Vokietiją praėjusios dvylika valandų. Kur jos dingo? Aš nei valgiau, nei gėriau, nei laiko apie tai galvoti turėjau. Ryt Kalėdos…

Dar po aštuonių valandų vaikščiojimo koridoriais ir drybsojimo ant žemės, prie operacinės durų, pamatau pro jas išeinantį raudonplaukį daktarą. Jo plati kakta aprasojusi prakaitu, po akimis ratilai. Iš tolo bandau suprasti jo išraišką – ar operacija pavyko? Drebančiom kojom prieinu arčiau ir klausiamai žiūriu į jį. Jis suneria pirštus sau prie krūtinės ir išsišiepia:

– Milagro (isp. – stebuklas).

Vėliau aš sužinau, kad operacija buvo itin sudėtinga, kad mano sūnelio organizmas jau buvo bepasiduodantis, bet kai jam įdėjo dalį Karolio kepenų, jis stebuklingai atgavo jėgas. Po operacijos, žinoma, dar reikės sveikti, bet grėsmė jo gyvybei nebegresia.

Kai jau pamačiau sūnų be prijungtų aparatų, palaimingai miegantį, apsiraminau. Nuėjau aplankyti Karolio. Jo palata šviesi, ant langų plaikstosi užuolaidos, lova plati ir atrodo tokia patogi, kad atsigulus ant jos, šalia miegančio mylimojo, iškart užmigčiau ir aš. Paglostau jo plaukus, perbraukiu pirštu per lūpas, pajuntu barzdą.

– Feliz Navidad (isp. Linksmų Kalėdų), – išgirstu jo balsą.

– Linksmų Kalėdų, brangusis.

– Myliu tave, – ištaria jis ir atsimerkia. – Noriu, kad į Lietuvą grįžtume kartu, kad tu ir Reinaldas grįžę apsigyventumėte pas mane.

– Tai jau dvigubas stebuklas šioms Kalėdoms, – pasakau aš ir apiberiu jį bučiniais.

 

„Kalėdinis autobusas“ 4 dalis

Rimantė

Rima lėtai išlipo iš autobuso ir sukaitusi žingsniavo link pravirų garažo durų, kai staiga toptelėjo, kad jos laukia, o ji net neįsivaizduoja kiek laiko praėjo. Paspartinusi žingsnį išlipo į snyguriuojančią naktį svarstydama kurį pasiaiškinimą reikėtų naudoti, bet pamatė, kad be reikalo. Padėjėja Audronė su žaviuoju draudėju tvirtai sulipę lūpomis turbūt seniai pametė laiko nuovoką kaip ir ji.

Rima žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos, kuris dabar rodė dvidešimt minučių po septintos ir nieko nelaukusi atidarė automobilio galines dureles priversdama naująją porelę atšlyti.

– O Dieve, kaip vėlu, – suspigo Audra, žvilgtelėdama į laikrodį ir nežinodama kaip toliau pratęsti mintį įlindo į savo šaliką. Deividas be žodžių užvedė automobilį, o Rima atsikrenkštė.

– Viskas gerai, nenorėjau trukdyti, – ji nežinojo kodėl taip pasakė, juk galėjo tiesiog apsimesti, kad visą šį laiką ieškojo paliktos dovanos, apie kurią atsiminė tik aistrai šiek tiek atslūgus.

Stebėdama Audrą su Deividu ir kaip jie meiliai glaudžiasi vienas prie kito, vis galvojo ar artėjančios Kalėdos pagaliau gali būti kitokios. Visą kalėdinį vakarėlį Rima mintimis grįždavo į tą stebuklingą kalėdinį autobusą, svajodama tik apie Arvydą ir jo tvirtas rankas spaudžiančias ją prie savo tvirto kūno. Net pagalvojo, kad po savaitgalio apsilankys parduotuvėje ir nusipirkusi kalėdinių dekoracijų išpuoš savo namus, gal pagaliau bus priežastis tai padaryti.

Tačiau vakarui įsisiūbavus, kalbant su kitais pastate dirbančiais darbuotojais ir į klausimą “Kur švęsi Kalėdas?” atsakant “nežinau” Rimantė pradėjo jaustis nesmagiai. Atsiminė savo šeimą, mamą priekaištaujančią dėl kiekvieno jos pasirinkimo, seserį, laimingai susituokusią su verslininku ir jai pasidarė liūdna. Įsivaizdavo, kaip šeimai praneša, kad jos naujasis draugas –  autobuso vairuotojas ir prieš akis iškart išlindo smerkiančios mamos akys bei sesers pašaipi šypsena. Ji norėjo tikėti, kad mama ir sesuo linki jai gero, tačiau jos abi turėjo konkretų įsivaizdavimą, kaip tas “geras” privalo atrodyti.

 

Arvydas

Visą savaitgalį Arvydas jautėsi lyg ant sparnų. Darbo vakarėlį praleido šokdamas su kolegomis ir ilgai neužsibuvęs patraukė namo. Kitą rytą turėjo anksti keltis ir važiuoti į tėvų namus, kuriuose kasmet, savaitę prieš šventes, praleidžia su tėvu kepdami kalėdinius sausainius ir kūčiukus, kol mama tvarko ir dekoruoja namus.

– Tai kaip praėjo vakarėlis? – minkydamas tešlą klausia Arvydo tėvas.

– Kaip ir kasmet. Prisišokom, Antanas prisigėrė ir vėl Laimą visą vakarą šokdino, – tėvo pečiai pradėjo trūkčioti, jis garsiai kvatojo.

– Tas senas kuilys, šitiek metų vis nesikeičia ir vis paskui Laimą, – toliau kikeno jis.

Arvydo tėvas visą gyvenimą dirbo autobuso vairuotoju, o jam išėjus į ankstyvą pensiją perleido šeimos profesiją savo sūnui. Kol mama dirbo sesute ligoninėje, tėtis pasiimdavo Arvyduką į autobusą, kuriame jis ruošdavo pamokas, kartais paskaičiuodavo grąžą ir su visais kaimo žmonėmis bei vairuotojais pažindinosi.

– Žinai, prieš keletą savaičių pasirodė nauja keleivė, – pradėjo sūnus tešloje įspaudinėdamas žvaigždutes ir snaiges. – Labai jau rimta dedasi ir iškart buvo aišku, kad iki šiol nebuvo naudojusis tarpmiestiniais autobusais.

– Ieškojo kur įkišti banko kortelę?

– Ne, tikėjosi, kad skaitau mintis ir žinosiu, kur jai reikia išlipti, – abu nepakeldami akių pradėjo prunkšti.

– Vėl šaipotės iš vargšų žmonių? – praeidama ir kraipydama galvą subarė juos mama.

– Tai išauklėjai? – nekreipdamas dėmesio į žmoną paklausė tėvas.

– Išauklėjau, – šypsojosi Arvydas. – Tu dar įsivaizduok. Ji galvojo, kad autobusas turi jos laukti, vėlavo du kartus iš eilės, trečią kartą kai pamačiau, kad net nesistengia paspartinti žingsnio galvoju pamokysiu aš ją ir nuvažiuosiu, tai žinai, ką ji padarė? Metė gniūžtę į langą! – Tėvas pakėlė antakius.

– Tai palauk, apie kokią keleivę mes čia kalbam? Ji vaikas ar šiaip išlepus miesčionka? – susidomėjęs klustelėjo rankoje laikydamas kiaušiniu suvilgytą vatą. Kiaušinis lėtai varvėjo pirštu žemyn link riešo ir šis pajutęs jį nulaižė.

– Miestietė, jokių jai ne penkiolika. Turbūt mano amžiaus, gal šiek tiek vyresnė, – plačiai šypsojosi Arvydas. – su charakteriu, – pridūrė jis ir tėvas kilstelėjęs antakį su ta pačia vata rankoje jam pabaksnojo.

– Aaa, supratauuu, – išsišiepė jis. – Žinai, aš tavo mamą irgi autobuse sutikau, vežiau į jos pirmą dieną darbe ligoninėje. Pamačiau, kad baltas chalatas iš po palto kyšo ir iškart pagalvojau, kad gal kokia daktarė. Ligoninė buvo paskutinė stotelė mano maršrute, kaip aš dabar paleisiu tokių gražuolį, galvoju. Susiėmiau už širdies jai lipant pro duris, sulaikiau orą, išsprogdinau akis, pradėjau švokšt pro dantis, paskui pagalvoju, gal negražiausias vaizdelis suviliot moterį, bet suveikė. Tų kartų papyko, bet kitų dienų jau šypsojos, – ir pradėjo kikenti atsiminęs tą laiką. Žmona eidama pro šalį šluoste trenkė vyrui per petį, taip pat prisimindama tą gėdingą dieną.

– Dar pažiūrėsim ar tas pats likimas laukia, – patapšnojęs tėvui per petį pašovė pirmą skardą į orkaitę ir pradėjo svajoti, kaip pirmadienio rytą vėl pasimatys su Rima.

 

Rytas Arvydui prasidėjo puikiai. Savaitę prieš Kalėdas jis iš savo ištikimų keleivių sulaukė dovanų. Kartais tai būdavo medaus stiklainiukas ar kokie saldainiai, o iš vienos bobutės Olgos, kaip ir kasmet, jis gavo naujas kumštines pirštines, mat ši vis keikdavo jo bepirštes pirštines sakydama, kad tai niekai.

“Štai ir ji” pagalvojo žiūrėdamas į stotelėje susigūžusį juodą gniutulą ant suolo.

– Labas rytas, – meiliai pasisveikino ją išvydęs autobuso šviesoje. Rima pakėlė akis, bet jos kažkodėl buvo liūdnos.

Nedaugžodžiaudama ji įsigijo bilietą. Arvydas pamatė, kad ji pastebėjo jam dovanotą žaisliuką, kuris dabar kabėjo jam virš galvos. Jų akys susitiko, tačiau netarusi žodžio Rima nuėjo atsisėsti kiek toliau nei įprastai, ten, kur jos atvaizdo nesimatė per jo veidrodėlį.

Visą kelią Arvydas svarstė, kas nutiko, kad po tokio nuostabaus vakaro Rima pradėjo jo vengti?

– Beje, kur tu dirbi? – lyg niekur nieko paklausė Arvydas beišlipančios Rimos.

– Notaro biure, centre… bet planuoju tęsti mokslus ir tapti advokate.

– Jei tapsi advokate, visai šypsenos nebeišspausi, – atsilošęs sėdynėje į susimąsčiusią Rimą meiliai žiūrėjo Arvydas. Ši pusę lūpų šyptelėjo ir išlipusi nužingsniavo link miesto centro.

 

Rimantė

Atvykusi į biurą Rimantė rado savo padėjėją besišypsančią. Jos tokios iš ryto dar nebuvo mačiusi. Iškart atsiminė euforiją, kurią jautė tą penktadienio vakarą ir kaip greit ji dingo, kai suprato, kad mama ir sesuo jos naujiems santykiams nepritartų. Kaip ir kiekviena mylinti dukra, ji troško būti pripažinta savo šeimos moterų.

Lėtai darbuodamasi Rima pagaliau sulaukė pietų pertraukos ir skambučio.

– Sveiki, skambinam dėl Citroeno, jau sutvarkėm, galit atvažiuoti atsiimti, – Rima atsiduso ir sudribo kėdėje. Prieš porą savaičių manė, kad tai bus geriausia žinia prieš Kalėdas, bet dabar pasijuto priešingai, lyg gavusi dar vieną smūgį tiesiai į paširdžius.

– Gerai… ateisiu pasiimti už poros valandų.

Rima važiavo savo Citroenu namo ir galvojo apie Arvydą ir tą magišką penktadienio vakarą.

Grįžusi nusprendė paskambinti tėvams ir pasiteirauti, kaip jiems sekasi Norvegijoje pas seserį.

– Ooo, vargšelė, ir vėl viena praleisi šventes? – štai. Tas nenuoširdžiai apgailestaujantis sesers tonas. Rima gerai žinojo, kad sesuo džiaugiasi, kai jai nesiseka. Visada taip buvo, kažkokia keista konkurencija nuo paauglystės laikų, kurios niekaip nesugebėjo užglaistyti.

– Pati nusprendžiau dirbti per šventes, bus, tiesiog – eilinis savaitgalis, – teisinosi ji.

– Ir namų nesipuoši? Bent sau pasipuoštum, nežinau, kokią mažą eglutę pasidėk ant stalo, ar dar kažką.

– Neturėjau laiko. Biure yra eglė, užteks ir tos, – melavo Rima. Tarp jų tvyrojo nemaloni tyla, kurios fone girdėjosi spygaujantys sesers vaikai.

– Nusprendžiau pradėti ruoštis advokato kvalifikacijos egzaminui po Naujų Metų, – nežinodama ką daugiau pridurti išspaudė Rima, tikėdamasi, kad su tokia žinia mama nuo jos atstos bent jau iki Naujųjų Metų.

– Aaaa, pagaliau, na pagaliau galėsi būti rimta savo profesijos atstovė!

– Maam, juk sakiau tau, kad notaras ir advokatas tai tik skirtingos to pačio lygio kvalifikacijos.

– Taip taip taip, bet dabar galėsi visiems sakyti, kad esi advokatė, o ne notarė, – su palengvėjimu atsidususi tarė mama, pagaliau atsikračiusi nusivylimo, kad jos dukra nebebus tik pašalpiniams padedanti notarė. Rima nieko nebesakė ir suskubo užbaigti pokalbį. Supykusi nuėjo į vonią ir nusprendė, kad į darbą rytoj vėl eis pėsčiomis.

 

Arvydas

Arvydas šį rytą atsikėlė su nerimu krūtinėje. Vakar Rima autobusu namo negrįžo, tai gal jos automobilis jau sutaisytas? “Tikiuosi ne” pagalvojo lįsdamas į kalėdinį megztinį. Savaitė prieš atostogas, juk galima, pasiglostęs ant pilvo tariamą Kalėdų senelio atvaizdą įjungė virdulį.

Pamatęs ją stotelėje atsipalaidavo.

– Labas rytas, Rima, – švelniai į ją pažvelgė lyg bijodamas išgąsdinti.

Šiandien ji atrodė vis dar liūdna, bet buvo čia, žiūrėjo Arvydui tiesiai į akis, tada žvilgtelėjo į padovanotą namelį ir vėl į jį.

– Ar viskas gerai? – rinkdamas grąžą pasiteiravo Arvydas.

– Gerai.

– Maniau, kad jau sutvarkė automobilį, jei vakar negrįžai autobusu.

– Ne, kolegė parvežė, –  bet Arvydas jos atsakymo tikrumu suabejojo.

Išleidęs rytinio maršruto pakutinius keleivius, jis užrakino autobusą ir perėjo per jį tikrindamas, ar nėra jokių šiukšlių ir ar visos dekoracijos savo vietose. Jo minčių neapleido staiga pasikeitęs Rimantės elgesys, kurio šis niekaip negalėjo suprasti.

Iššokęs iš autobuso jis nuskubėjo link miesto centro. Stabtelėjo kavinėje, paėmė dvi juodas kavas ir per aikštę, ką tik nušluotu sniego keliu, patraukė tiesiai link biuro.

– Labas rytas, – žvaliai pasisveikino Arvydas vos įėjęs pro duris.

– Sveiki, – Audronė atsargiai nužvelgė į pirmą kartą matomą jaunuolį su dviem kavos puodeliais rankose.

– Kuo galiu padėti?

– Aš susitaręs su Rima, – jis kilstelėjo puodelius, lyg duodamas jai suprasti, kad tai asmeniškas reikalas.

– Aa, gerai, prašom užeiti, tuomet, – vis dar suglumusi ji pamojo durų link. Arvydas dėkingai linktelėjo ir drąsiu žingsniu patraukė prie durų. Pabeldęs jas atidarė ir nieko nelaukdamas įėjo į kabinetą.

– Labas rytas dar kartą, – žvaliai išsišiepęs pasisveikino Arvydas ir žengė link stalo.

– La-labas, – sutrikusi Rima pakėlė akis nuo popierių netikėdama tuo, ką mato savo kabinete. – Ką, ką čia veiki? – Net nepajautė kaip nuostabos ištikta nusišypsojo.

– Nežinojau, kad nešioji akinius, – tiesdamas puodelį Rimai pakomentavo Arvydas ir jos veidas išraudo.

– Tik kai dirbu prie kompiuterio. Ačiū, – paimdama puodelį iš jo rankos užsižiūrėjo jam į akis ir šis patenkintas, kad netikėtas apsilankymas einasi geriau nei tikėjosi klestelėjo į kėdę priešais stalą. – Tai kokia proga nusprendei aplankyti? Tikrini, ar tikrai dirbu notare? – šypsodamasi gurkštelėjo kavos. Arvydas tuo metu prasisegė savo paltą ir iš jo pasirodęs Kalėdų senelio atvaizdas privertė Rimą prunkštelėti.

– Ne, – pasišiaušė plaukus lyg prigautas nepatogaus klausimo. – Norėjau sužinoti, ar tau viskas gerai, – pasirėmęs ranka ant kėdės atlošo persibraukė pirštais per lūpas lyg primindamas, kad kalba apie tą vakarą, kai bučiavosi.

Rima vėl išraudo nusukdama akis į šalį, bet po sekundės grąžino žvilgsnį ir nuoširdžiai nusišypsojusi užsidengė veidą rankomis. Lygiai taip pat, kaip tą vakarą autobuse. Jo klausiantis žvilgsnis laukė, kol Rima pradės kalbėti.

– Taiip, viskas gerai… – ji žiūrėjo į jį ranka užsidengusi burną, vis dar negalėdama patikėti, kad jis čia, sėdi jos kabinete.

– Neįtikinai prastai meluoji, – žaismingai nusišypsojo jis ir pajutęs lengvą paniką jos žvilgsnyje nukreipė temą. – Ar pamatysiu tave šį vakarą?

– Pamatysi, – spoksodama į puodelį rankose ji vėl pakėlė į jį akis.

– Džiaugiuosi, – Arvydas pakilo nuo kėdės. – tuomet iki vakaro.

– Iki… – Ji vos pakėlė ranką jam pamodama ir jam uždarius duris pajuto palengvėjimą.

Vakare Rima pasirodė stotelėje kaip ir žadėjo. Duodamas jai bilietėlį Arvydas suspaudė jos ranką ir ši susigėdusi ją ištraukė. Šį kartą atsisėdo šiek tiek arčiau, kad jis galėtų ją matyti veidrodėlyje. Likus kelioms paskutinėms maršruto stotelėms, autobuse liko tik Rima. Artėjant prie jos stotelės ji atsistojo iš vietos, tačiau Arvydas pasuko link jos namų keliuko.

– Ar taip galima?

– O kas mane patikrins? – šelmiškai šyptelėjo Arvydas.

– Ačiū. Anksčiau nebuvo tiek daug sniego, vėjas vis nupustydavo jį nuo keliuko, – tarė Rima, prisėdusi šalia vairuotojo. Ji vis svarstė, kaip iš šono atrodo lauku riedantis Kalėdinis autobusas ir nebesulaikė šypsenos.

– Kas? Kas yra? – Arvydas sutriko ir per petį pradėjo dairytis į klegančią Rimą. Jis dar nebuvo girdėjęs jos garsiai besijuokiančios.

– O Dieve, nieko, nieko, vairuok, – ji vėl suprunkštė.

– Sakyk kas yra, nes paliksiu lauke.

– Aš tik svarstau, kaip juokingai iš šono atrodo laukais dardantis kalėdinis autobusas, – Arvydas išsišiepė patenkintas.

– Žinoma, kad puikiai, vienintelis šviesulys laukuose, – plačiai nusišypsojo jis žiūrėdamas į ją veidrodėlyje.

Arvydas apsisuko dideliame Rimos kieme, o ši pasidžiaugė, kad mašiną buvo įvariusi į garažą.

– Tai nepatinka tau notarės darbas? – išjungdamas variklį pasisuko į čia pat sėdinčią Rimą.

– Kodėl taip sakai? Labai patinka.

– Sakei, kad bandysi tapti advokate.

– Ai tas… – nuleido galvą knibinėdama savo šaliko kutus.

– Tai nenori tapti advokate, bet vis tiek keisi profesiją? Kodėl?

– Nežinau… galėčiau atsidaryti savo kontorą…

– O dabar negali?

– Ne, yra nustatytas notarų skaičius šalyje ir kiekviename regione. Nėra tokios laisvės kaip advokatams, – Arvydas palinksėjo. – O tu? Patenkintas vairuotojo darbu? – Arvydo veidas nušvito.

– Žinoma, geresnio darbo niekur nerasčiau, – ji žiūrėjo į pačią nuoširdžiausią šypseną netikėdama, kad tai galėtų būti tiesa ir pavydėdama Arvydui, kad šis toks užtikrintas ir laimingas dėl savo pasirinkto kelio.

– Rima?

– Mm? –  kilstelėjo galvą ji.

– Laimės statuse nerasi, – jis ištiesė ranką ir švelniai prilietęs jos smakrą pakėlė į viršų. Ji pažvelgė į jį savo liūdnomis akimis. – Ir nesvarbu, ką mano kiti, – jis paglostė jos skruostą ir ji dėkingai šyptelėjo.

Suskambo Arvydo telefonas, ekrane pasirodė žodis “Dispečerė”.

– Manęs laukia, turiu važiuoti. Nebijai čia būti viena?

– Ne – patvirtino ji ir pakilo nuo sėdynės. Jis užvedė variklį ir atidarė duris. – Ačiū, – atsisukusi palinko pakštelėti jam į skruostą ir išlipo iš autobuso.

 

Rimantė

Keletą dienų Rima atidžiai stebėjo Arvydą dirbantį savo darbą. Stebėjo kiekvieną jo šypsnį ir tai, kaip džiaugsmingai jam dovanas Kalėdų proga dovanoja keleiviai. Jos širdį šildė nuoširdus spygaujančių vaikų džiaugsmas pamačius šventines autobuso dekoracijas. Arvydas jai papasakojo, kaip keletas vaikų važinėjančių autobusu, namuose, per šventes, net neturi eglutės, tad šis kalėdinis autobusas atstoja jiems visas šventes.

Kiekvieną kartą matydama Arvydą, ji norėjo pasiūlyti praleisti Kalėdas kartu, tačiau bijojo suteikti sau net menkiausią viltį, kad galbūt pagaliau, švęs Kalėdas ne viena.

Penktadienis. Nuo pat ryto pradėjo švelniai pustyti, bet Rima nusprendė rizikuoti ir važiuoti į darbą autobusu. Tai buvo paskutinė proga pasimatyti su Arvydu prieš šventes.

– Ar labai sunku buvo eiti? – susirūpinęs paklausė jis pamatęs Rimos sniegu aplipusį šaliką.

– Sunkiau nei vakar, bet viskas gerai, – atsivyniodama šaliką nusišypsojo ji, pamačiusi susirūpinusį veidą.

Visą kelią galvojo kaip paklausti jo apie Kalėdas, bet nedrįso. Žinojo, kad liks dar viena galimybė vakare, bet tai bus paskutinis jos šansas. Tad vėl neišdrįsusi prabilti šoktelėjo iš vietos autobusui sustojus centre ir spruko pro duris.

Darbe tvyrojo pakili nuotaika, padėjėja Audronė atrodė kaip niekad nuostabiai, greičiausiai su kaimynu Deividu kažkas rimtai užsimezgė. Rimą tai džiugino. Atsiminė, kokia liūdna atrodė Audra pirmas savaites darbe, o dabar, regis, džiaugėsi gyvenimu savęs nestabdydama. Rima irgi norėjo to paties. Nestabdyti savo laimės, norų ir jausmų. Ją ėmė pyktis, kad niekaip negali atsipalaiduoti ir išsivaduoti iš lūkesčių, kuriuos jai įskiepijo mama.

Dabar bus kitaip, ji pažadėjo sau. Dabar ji leis sau džiaugtis, taip kaip džiaugiasi kiti. Be suvaržymų, be apribojimų, laisvai kaip Arvydas moka džiaugtis viskuo, kas jį supa.

 

Belaukiant darbo dienos pabaigos, ji žvilgtelėjusi pro langą pamatė stojantį autobusą. Tą vienintelį kalėdinį autobusą mieste. Šoktelėjo iš kėdės ir išlėkė pro kabineto duris jo pasitikti. Jau įsivaizdavo, kaip įsikibs jam į rankas ir pabučiuos, bent jau į skruostą, bet tikrai pabučiuos. Pro duris, sniegą nuo plaukų nusipurtęs Arvydas akimis susirado prie kabineto stovinčią Rimą ir patraukė link jos. Audronė stebėjo visą sceną iš šalies, bet laiku supratusi nesikišti įniko į kompiuterį apsimesdama, kad jų nemato. Rima pradarė kabineto duris ir tyliai sumurmėjusi “labas” praleido jį vidun. Uždariusi duris pasiliko stovėti nugara atsirėmusi į jas laukdama kol Arvydas į ją atsisuks.

– Labas, – dusliai pusbalsiu pasisveikinęs priėjo prie jos priversdamas jos pakaušį lengvai dunkstelėti į duris. Iškart pastebėjęs sugriebė jos galvą atsiprašydamas ir pabučiavo į kaktą. Ji nusijuokė rankomis suimdama jo rankas vis dar laikančias jos veidą.

– Aš turiu eiti, bet negalėjau sulaukti vakaro tavęs nepamatęs dar kartą, – ji visu kūnu prišlijo prie jo.

– Džiaugiuosi, kad atėjai, – beveik šnabždėdama tarė ji truputi pasistiebdama. Arvydas priėmęs tai kaip ženklą priartėjo prie jos lūpų, bet pabučiavo į skruostą ir atšlijo.

– Iki greito, Rima, – ir dar kartą priartėjęs prie jos ištiesė ranką atidaryti durų, priversdamas ją sulaikyti kvėpavimą. Rima išėjo kartu. Prie Audronės stalo jų laukė Kristina, kuri nulydėjusi žvilgsniu Arvydą pabaksnojo pirštu per langą, pro kurį matėsi žibantis autobusas ir garsiai paklausė, kas čia per cirkas.

– Klientas, – beveik automatiškai atsakė Rima, stebėdama nueinantį Arvydą, kuris išgirdęs jos atsakymą sekundei stabtelėjo, bet neatsisuko ir per gatvę patraukė link savo autobuso. Rimą išpylė šaltas prakaitas, ji buvo tikra, kad jis išgirdo jos atsakymą. Kokio velnio ji pasidavė šios pabaisos įtakai? Juk dar prieš valandą žadėjo sau būti laisva ir nevaržoma jokių įsitikinimų bei svetimų nuomonių.

Pasibaigus darbui ir apsikeitus kalėdiniais sveikinimais su Audra ji nuskubėjo per miesto aikštę tikėdamasi, kad visko nesugadino.

 

– Labas, – nedrąsiai ištarė ji ieškodama jo veide užuominų apie šiandienos popietę.

– Sveika, neužpustė? – be emocijos veide paklausė Arvydas.

– Dar ne, – “Išgirdo” pagalvojo Rima paėmusi bilietą iš jo šiltos rankos ir klestelėdama į keleivio sėdynę daugiau nieko nebesakė. Ji svarstė, kaip galėtų ištaisyti savo klaidą per dvidešimt minučių?

Jiems važiuojant oras darėsi vis bjauresnis. Su kiekviena minute pustė vis smarkiau. Išlipus priešpaskutiniam keleiviui ir Rimai kaupiant jėgas atsiprašymui, Arvydas sulaukė skambučio.

– Paskutinis maršrutas, tuoj apsisuksiu ir važiuosiu atgal… aha… Tai šiandien atvažiuosiu pas jus, ką aš vienas veiksiu, jei taip pustys tai rytoj ir jūsų nebepasieksiu… mhm… iki greito! – Rima susigūžė, stengėsi suprasti apie ką buvo pokalbis ir su kuo, bet jo užteko, kad numuštų bet kokias viltis kartu praleisti Kalėdas.

– Aš tave parvešiu namo. Daug prisnigo, tamsu.

– Ačiū… – sutrikusi Rima pasijuto dar nepatogiau, kaip ji galėjo jo gėdytis?

– Turi planų Kalėdoms? – Staiga pasiteiravo Arvydas sukdamas į jos keliuką. – Velnias, beveik nieko nesimato…

– Aaa… turiu, – sutrikusi garsiai pasakė Rima ir mintyse nusikeikė.

– Puiku, nors jei taip ir toliau snigs aš abejoju ar kas nors iki tavęs čia prisikas… – jo balse Rima pirmą kartą išgirdo lengvą baimę, bet štai, jie įvažiavo į jos kiemą ir jis iškart apsuko autobusą.

– Aš privalau grįžti, nematysiu kelio atgal jei ilgiau lauksiu, – be jokių emocijų veide kalbėjo jis ir atidarė autobuso duris vis dar tylinčiai Rimai.

– Mhm… – ji nežinojo ką sakyti, jautė, kad susimovė, bet negalėjo išspausti iš savęs nė žodžio. Panika. Panika ir noras būti kartu grūmėsi jos galvoje.

– Linksmų švenčių, Rima, – liūdnai tarė jis.

– Ir tau… – Rima lėtai išlipo iš autobuso jausdama kaip viskas slysta jai iš po kojų. Gal per Kalėdas ji likdavo viena dėl savo kaltės, nes viską pati sumaudavo? Rima stebėjo lėtai judančias raudonas autobuso švieseles ir keikė savo neryžtingumą. Mintyse spėjo išplūsti Kristiną ir mamą su seserimi, bet labiausiai širdo ant savęs.

Įjungusi kieme šviesą susirado pašiūrėje kastuvą ir pradėjo atkasinėti užpustytas garažo duris. Po penkiolikos minučių sėdo į automobilį ir bandydama sekti ką tik pravažiavusio autobuso vėžiomis stūmėsi link miesto paskui Arvydą.

Rima sustabdė automobilį autobusų parke ir patraukė link tų pačių durų kaip tą kartą, kai ieškojo senelio dovanos. Viskas atrodė lygiai taip pat kaip tada. Įsmukusi į tamsią garažo erdvę tolumoje išvydo vienintelį šviesoje skendintį autobusą su tyliai iš jo sklindančia muzika. Nieko nelaukusi ji patraukė link jo ir įlipo. Ant vienos iš sėdynių sėdėjo Arvydas panardinęs galvą rankose. Pajutęs papildomą svorį autobuse, jis pakėlė galvą ir iš nuostabos papurtė galvą.

– Kaip čia atsiradai? Maniau neturi automobilio.

– Turiu, jau savaitė kaip turiu, – Arvydas pusę lūpų šyptelėjo.

– Ką pamiršai? Vaikaisi savo kalėdinio stebuklo? – rimtai klausė jis atsilošdamas.

– Taip, – nukirto ji. Arvydas laukė, ji priėjo arčiau. – Atleisk man Arvydai. Esu bailė, tu nesi kažkoks klientas, – užsidengė veidą rankomis nežinodama, ką dar galėtų pasakyti.

Arvydas atsistojo suimdamas ją už rankų ir patraukdamas jas nuo veido.

– Žinau, bet turėsi keletą dienų man tai įrodyti, – jis šypsojosi ir Rima iš palengvėjimo atsiduso. – Jei tik sutinki šventes praleisti kartu su manimi? – Ranka drąsinamai pakeldamas jos smakrą paklausė jis.

– Žinoma… žinoma, sutinku, – ji švelniai pabučiavo jį į lūpas ir tvirtai apkabino. Rimantė pagalvojo, kad pirmą kartą nešvęs Kalėdų viena, o Arvydas tvirtai laikydamas ją glėbyje svarstė, kad ką tik pakartojo tėvų meilės istoriją.

„25 gruodžio naktys“ 4 dalis

Lik visam laikui

~1~

 

Scenos užkulisiuose vyksta bruzdesys: susijaudinę vaikai užraudusiais skruostais ruošiasi pasirodymui tėveliams bei visai mokyklos bendruomenei. Vieni supasi ant kulnų, kartodami dainų eilutes, kiti laksto sukaitę, ieškodami savo aureolių, treti matuojasi ilgas, dryžuotas kojines.

– Antroji C klasė, visi į vietas! – sukomanduoja kolegė Rita. Ji išsitiesia it styga ir iššiepia dantis, nurodydama vaikams nepamiršti šypsotis.

Vaikai atkartoja jos šypseną sukandę dantis ir išsprogdina akis.

– Jūs ne spragtukai, o nykštukai! – pasipiktinusi subara juos Rita ir vaikai ima krizenti.

Aš plušu, kabindama Medai sparnus. Mūsų pasirodymas tuoj po jų.

– Mokytoja, kokie gražūs! – negali atsidžiaugti mergaitė švelniai glostydama plunksnas.

– Taip, Medute, tik nesisukiok, turiu gerai pritvirtinti, – atsakau ir susiimu už geliančio smilkinio.

Galvoje ošia ne tik nuo tvankaus oro, bet ir nuo chaoso, vykstančio mano viduje. Stengiuosi negalvoti, kas šiąnakt įvyko tarp mudviejų su Adomu, bet mintys manęs neklauso. Visą rytą jis vaikščiojo įsitempęs, vengė į mane žiūrėti ir nepratarė nė žodžio. Jausdamas suirzusius, sumišusius tėvus, Matas greitai ir pats užsikrėtė ore tvyrančiomis emocijomis. Išderinta rytinė dienotvarkė bei skubėjimas sujaukė jo rutiną, todėl į mašiną teko lipti su verksmais bei riksmais. Negana to – prakiuro mano mašinos padanga, tad į darželį iškeliavome visi kartu Adomo visureigiu. Nors norėjau atsisakyti jo pagalbos, nedrįsau sakyti, kad susitvarkysiu be jo. Nes, tiesą pasakius, tikrai nebūčiau.

Kai atvežėme Matą į darželį, susilaukėme nepatenkinto auklėtojos žvilgsnio. Pamačiusi į mane tvirtai įsikibusį Matuką, ji kietai sučiaupė lūpas ir papurtė galvą.

– Ar tik nereikės šiandien Matui grįžti anksčiau namo? – paklausė ji. – Būtų gerai, jei išeitumėte anksčiau iš darbo.

– Aš negaliu, būsiu mokykloje iki vakaro – man koncertas, – pasakiau apgailestaudama. Nors ir buvome sutarę su Matuku, kad šį penktadienį jis praleis kartu su tėčiu, ėmiau gailėtis, kad sutikau ruošti vaikus pasirodymui.

– Nemanau, kad jam reikėtų čia būti, vaikai šian… – ėmė prieštarauti auklėtoja, bet Adomas ją nutraukė:

– Jei dirbsite savo darbą, mes visi galėsime dirbti savo.

Auklėtoja prasižiojo ir apstulbusi pažvelgė į jį.

– Atsiprašau, – tarė Adomas atsikvėpęs ir susiėmė už nosies tiltelio. – Sunkus rytas. Esu tikras, kad jūs išmanote savo darbą ir jam padėsite.

Auklėtoja pavartė akis ir caktelėjo liežuviu.

– Aišku, kad išmanome, – atitarė ji priekaištaujančiu tonu.

– Ačiū. Pasistengsiu jį paimti, kai tik atsilaisvinsiu.

Laimei, atėjus Matuko padėjėjai, jis galų gale mane paleido ir ašarodamas išėjo į grupę. Plyšo širdis, kad turėjau jį palikti tokios būsenos, bet abu su Adomu jau vėlavome į darbus.

Spengianti tyla automobilyje taip pat nepalengvino padėties. Vieninteliai žodžiai, kuriuos jis man šiandien pasakė prieš atsisveikindamas, visiškai išmušė mane iš vėžių: „Pagalvok, kuo užimsi savo gyvenimą kas antrą savaitę“. Adomas ketina mokytis ABA terapijos, kad Matas galėtų kas antrą savaitę gyventi su juo… Pasijutau taip, tarsi žemė būtų išslydusi man iš po kojų.

Atėjau į darbą lyg apdujusi. Visą dieną šiandien viskas krenta iš rankų, nesugebu surikiuoti minčių, o dar ta įkyrėjusi migrena… Stipriai užsimerkiu ir pamasažuoju smilkinius.

– Mokytoja, ar jums viskas gerai? – klausia Meda, pasisukusi į mane.

– Taip, ačiū, Meda. Tik šiek tiek įsiskaudėjo galvą.

– Septintokų-devintokų choras, pasiruoškite! – surinka Rita ir ima taisytis savo įtemptą kuodą, prieš išeidama į sceną mūsų pristatyti.

– Ir penktokė! – pataiso ją Meda.

Pašokusi susizgrimbu visus rikiuoti į eiles.

– Mokytoja, viskas bus gerai, – taria Meda ir tvirtai mane apkabina. Pažvelgiu į jos šviesius, banguotus plaukučius bei apskritą veidelį. – Nesijaudinkite, mes labai gražiai padainuosime, – sako ji.

Nusišypsau ir paglostau jos plaukus. Norėčiau, kad visos mano bėdos apsiribotų tik jauduliu prieš koncertus. Žiūriu į jos akutes ir suprantu: nors mano gyvenimas gerokai sujauktas, esu skolinga šiems vaikams. Mūsų repeticijos – vienintelis laikas, kai galėdavau pamiršti viską pasaulyje, daryti tai, ką iš tiesų mėgstu.

– Ačiū, Meda, – atsakau nuoširdžiai ir priglaudžiu ją.

Kai mūsų būrys išeina į sceną, šurmulys salėje ima tilti. Pasisuku į vaikus ir užsimerkiu. Ramiai įkvėpiu ir iškvepiu. Užgrojus pirmiesiems „Ave Maria“ akordams, atmerkiu akis, pakeliu rankas ir imu diriguoti.

Vaikų balsai suskamba tobula harmonija ir pasklinda po aktų salę. Angeliškas Medos balsas, atliekant solo partiją, darniai susijungia su choru. Ir toje melodijoje yra kažkas guodžiančio. Rodos, giesmė sklinda ne tik iš vaikų lūpų, bet tiesiai iš širdžių. Leidžiu sau užsimiršti akimirkoje ir mėgautis dieviškos muzikos garsais.

Kai vaikų balsai pasiekia aukščiausią natą, Meda patraukia sparnų virvutes. Baltučiai, plunksnomis nusėti sparnai pamažėle išsiskleidžia lyg planuojančio kilti paukštelio. Sale nuvilnija susižavėjimo banga ir aš nuščiūvu kartu su žiūrovais. Žiūrint į ją, užgniaužia kvapą: ji stovi apgaubta sparnų šešėlio lyg tikras angelėlis, akyse švyti neapsakomas džiaugsmas.

Akimirką tiesiog negaliu atitraukti nuo jos akių, bet vaikai ima rodyti, kad reikia nusilenkti. Atkutusi, pasisuku į žiūrovus ir sutinku Medos tėčio žvilgsnį: jo dėkingose akyse sužiba ašaros. Vyriškis staigiai jas nusibraukia ir linkteli man tardamas nebylų „ačiū“.

Gaila, kad Adomo nėra čia ir jis negali pamatyti, kokį stebuklą kartu sukūrėme. Akimirką užsimiršusi galvoju, kaip kuo greičiau parlėkti namo ir papasakoti, kas nutiko, kokia laiminga buvo Meda ir… tada prisimenu: šiandien jis nelieka nakvoti kartu. Ne dėl to, kas tarp mudviejų įvyko. Iš Londono grįžta Austėja…

 

Palinkėjusi kolegoms gražių Kalėdinių atostogų, išeinu į autobusų stotelę. Lauke tamsu, tačiau neseniai pasibaigusio rudens niūrumą sklaido vyraujanti šventinė nuotaika: sniegas didžiuliais dribsniais krinta ant praeivių, skubančių pro mane savo reikalais. Žybsinčios parduotuvių vitrinos skelbia prailgintą darbo laiką. Kažkur pravažiuoja mašina, iš kurios visu garsu sklinda Mariah Carey All I want for Christmas is you.

Pasiekusi stotelę, tvirčiau susisiaučiu šaliką ir atsidususi iškvepiu garų debesį: Kalėdos jau kitą savaitę. Kaip ir Adomo vestuvės. Šventės būtinai įvyks, bet štai dėl vestuvių – klausimas. Bjauriuosi savimi, kad padėjau Adomui nusidėti – Austėja nenusipelnė to paties, ką jaučiau aš, kai mane išdavė. Kita vertus, kai prisimenu praėjusią naktį, suprantu, kad Adomui tai nebuvo tiesiog noras patenkinti geismą. Jis buvo išties atsidavęs visu kūnu ir siela. Tad niekaip nesiliauju galvoti, ką reiškia tas jo prisipažinimas meilėje prieš pat vestuves su Austėja?.. Ar po tos nakties kažkas staiga apsivertė jo galvoje?

Paskendusi savo apmąstymuose, beveik nepastebiu, kaip atsidūriau prie namų. Šiek tiek delsiu įeiti į vidų, bet pamačiusi šviesą prieškambaryje, giliai įkvėpiu ir atrakinu duris.

– Man jau reikia važiuoti, – sako Adomas, audamasis batus. Jis vengia į mane žiūrėti. – Matas buvo labai pavargęs, tai paguldžiau miegoti.

Jei jau taip anksti užmigo, vadinasi vakaras buvo sunkus… Užjaučiamai perkreipiu lūpas.

– Kaip jums sekėsi? – klausiu.

– Sunkiai, – teatsako jis ir užsivelka paltą.

Aš vis dar stoviu prie durų su batais bei paltuku, krapštinėdama savo rankinuko dirželį. Norėčiau tiek daug jam pasakyti, bet nedrįstu.

Per pastarąsias savaites supratau, kaip buvau pasiilgusi Adomo šypsenos, jo optimistiško, žaismingo būdo. Pasiilgau vakaroti su juo prie židinio, pasakojant kvailas istorijas ar dalinantis savo išgyvenimais. Vakarykštė naktis, kai mudu kartu susėdę gaminome sparnus, priminė, kokie geri draugai buvome kadaise. Ir kaip stipriai mylėjome vienas kitą… Noriu pasakyti, jog bijau, kad per vėlai susivokiau, kad jis pasikeitė. Bijau, kad jei vis dėl to nuspręstume būti kartu, vėl atsidurtume ten pat.

– Man reikia eiti, – sako Adomas, priėjęs prie manęs. – Praleisk.

Pakeliu į jį akis. Adomas dirsteli į mane ir vėl nusuka žvilgsnį. Man užtenka trumpos akimirkos, kad pastebėčiau širdgėlą bei pyktį jo tamsiose akyse. Pasitraukiu į šoną ir praleidžiu Adomą prie durų.

– Ar… pasakysi Austėjai, kas nutiko? – vos ne vos išlemenu, kol jis dar neišėjo.

Adomas sustoja.

– Geriau rūpinkis, ką pasakysi savo kavalieriui, – atsako nepasisukęs. Apšviestas ką tik į kiemą įsukusio automobilio šviesų, jis nubilda laiptukais žemyn.

Nuryju seiles ir nedrąsiai prieinu prie durų. Širdis akimirkai sustoja: iš savo automobilio išlipo Rimantas ir sumišęs žvelgia į pro šalį lekiantį Adomo visureigį.

Mano netolygus iškvėpimas suvirpina aplink veidą sukritusius plaukus. Nuo vakar neatsakiau į jo žinutes bei skambučius, tad reikėjo tikėtis, kad anksčiau ar vėliau pasirodys prie mano durų…

Rimantas pakyla laiptukais ir makteli galva į ką tik nuvažiavusio Adomo pusę.

– Ar kažkas atsitiko? – klausia jis.

Papurtau galvą, nes nedrįstu prisipažinti, ką padariau. Ką turėčiau jam pasakyti? Nors tarp mūsų ir nespėjo užsimegzti stiprūs santykiai, imu labiau suprasti, kaip jautėsi mane išdavęs Adomas. Nenoriu jo skaudinti, bet negaliu meluoti. Tiesiog negaliu.

– Ei, ar tau viskas gerai? – Rimantas prieina prie manęs ir švelniai suima už pečių. – Ar čia vyksta kažkas, ko nesuprantu?

Nuleidžiu akis į durų kilimėlį ir apsiveju save rankomis.

– Atsiprašau… – tyliai atsakau kiek užlūžusiu balsu. – Aš… kai ką padariau…

Rimantas atitraukia nuo manęs rankas ir žengia žingsnį atgal. Jis akimirką tyli ir lėtai, ilgai iškvėpia lyg tausotų orą.

– Tik nesakyk, kad su juo permiegojai?

Man nereikia nieko atsakyti. Jis viską perskaito mano akyse, vos tik jas pakeliu.

Rimantas sugniaužia kumščius ir tvirtai suspaudžia lūpas.

– Viso gero, Monika, – rėžia ir staigiai apsisuka.

– Atsiprašau… – išlemenu tyliai sau po nosimi ir krūpteliu, kai jis užtrenkia mašinos dureles.

Kieme sucypia padangos ir Rimantas išvažiuoja.

Įėjusi į namus, nusivelku paltą, nusispiriu batus ir nukulniuoju į virtuvę ieškoti vaistų nuo migrenos. Vos spėju išgerti didžiulę stiklinę vandens, pabunda Matas. Suprantu, kad turiu susitvardyti, kitaip niekaip jo nenuraminsiu. Apsišlaksčiusi veidą vandeniu, nusiteikiu ilgai nakčiai.

– Mama, – verkšlena Matukas. – Mama, mama, mama… – Jis atsisėda lovoje ir ima sūpuotis apsikabinęs kelius.

– Aš čia, sūneli, – atsakau ir švelniai uždedu ranką jam ant delno. – Ar nori, kad įjungčiau tavo ramią muzikėlę?

Po pusvalandžio ramaus kalbėjimo ir atsargaus glostymo, Matukas vėl užmiega. Atsigulu ant grindų šalia jo lovos ir žiūriu į melsvas švieseles ant lubų, sklindančias iš sensorinės lempos.

Žinau, kad negaliu leisti sau verkti, bet akys ima drėkti. Atrodo, turėčiau būti laiminga – Matas kasdieną stebina savo pasiekimais. Nors būna sunkių dienų, vis tiek einame į priekį. Juk aš tik to ir norėjau. Kiekvienas jo ištartas žodis, šypsena ar taip retai girdimas juokas pripildo mano gyvenimą prasmės. Tačiau kas bus, kai jam manęs nebereikės taip, kaip dabar?..

Pasijuntu siaubingai vieniša. Žinau, kad yra moterų, kurios gali apsieiti be vyro šalia. Maniau, kad ir aš tokia pat stipri. Bet, ko gero, man reikia Adomo labiau, nei norėčiau.

Jis buvo teisus – aš nebeturėjau jam laiko. Net nežinojau, kas vyksta jo firmoje, kol jie su Rimantu nepasuko skirtingais keliais. Nenumanau, kada nustojau jį girdėti. Namuose visada vyravo tokia įtampa, kad nebuvo nė minties suartėti. Kai jis stengdavosi būti kantrus, manydavau, kad taip stengiasi išsiprašyti sekso. Kai suirzdavo, pykdavau ant jo, kad man nepadeda. Bet juk ir pati buvau išsekusi, iškankinta nuovargio bei nuolatinio rūpesčio – kaip iškęsti dar vieną dieną piktų žvilgsnių bei replikų? Dar vieną pykčio priepuolį? Kasdien jaučiausi kaip ant adatų, pasiruošusi bet kada išvesti Matą iš jį dirginančios aplinkos. Ėmiau vengti viešų vietų, ilgesnių išvykų, susitikimų su draugais. Atsiribojau nuo visų, kurie nesupranta, ką reiškia auginti kitokį vaiką.

Bėda ta, jog nesuvokiau, kad Adomas jautėsi lygiai taip pat. Ir jei tik būtume vienas kitą girdėję, užuot priekaištavę, galbūt viskas būtų buvę kitaip. Galbūt būčiau žinojusi, kad jis jaudinosi, jog bankrutavus įmonei, jis nebepajėgs aprūpinti šeimos. Žinojusi, kad jis lygiai taip pat nusivylė savimi, kaip ir aš. Kad jam trūko atviro, nuoširdaus pokalbio su savo drauge.

Bet buvau pernelyg užsiėmusi. Norėjau būti stipri už mus abu, norėjau parodyti jam ir visam pasauliui, kad galime įveikti autizmą. Ir dabar, kai apie tai pagalvoju…

…Suprantu, kad tai aš iš tiesų nebuvau su tuo susitaikiusi. Tad kaip aš galiu kaltinti Adomą, kad jam prireikė šitiek laiko tai priimti? Kaip galiu pykti, kad neapsikentęs žmonos šaltumo, galiausiai paslydo?..

 

~2~

 

Savaitę iki Kalėdų Adomas atvažiuoja lygiai aštuntą, iš savo kambario išeina tik tada, kai Matui reikia pagalbos užmigti. Austėjos instagramas vis dar pilnas vestuvinių puokščių, torčiukų bei suknelių nuotraukų ir kasdien pasipildo naujomis. Tad panašu, kad vestuvių niekas neatšaukė.

Mane suima pyktis. Kas per „mano mylima moteris nebus mano“, jei tuojau prie altoriaus ves kitą? Ar čia man vienai atrodė, kad tą naktį mudu dalinomės kažkuo nepaprastai jautriu bei intymiu? Širstu ant savęs, kad pasidaviau jausmams ir leidau įsižiebti kažkokiai vilčiai. Adomas – neištikimas niekšas ir tai niekada nepasikeis.

Išjungiu instagramą ir numetu telefoną ant kilimėlio šalia vonios. Guliu prisileidusi pilną vonią su keliais lašeliais levandų aliejaus, bet nė velnio nepadeda. Man vėl įsisopėjo galva. Negana to – rytoj Kūčios, važiuosime pas mano tėvus. Namai vėl prisipildys jų nuostabių anūkėlių, brolienė neužsičiaupdama čiauškės apie savo pirmūnės pasiekimus visuose įmanomuose dalykuose, sesuo jai pritars, kaip svarbu skatinti savo vaikus lankyti kuo daugiau būrelių. Tada visi atsisuks į mane, užjaučiamai atsidus ir neva supratingai nukreips temą. Mama susiims už širdies ir akimirką gailiai į mane paspoksojusi išeis atnešti dar daugiau mišrainių.

Užsidengiu veidą delnais ir urgzdama panyru po vandeniu. Man nereikia tų gailestingų žvilgsnių. Aš džiaugiuosi savo dukterėčių bei sūnėnų pasiekimais ir jau seniai nustojau juos lyginti su Matu. Nereikia vengti prie manęs apie tai kalbėti. Taip norėčiau, kad jie suprastų, jog aš taip pat didžiuojuosi savo sūnumi ir be galo jį myliu. Aš taip pat turiu, ką apie jį pasakyti. Deja, niekam nepadaro įspūdžio, kad tavo šešiametis sūnus susirado draugą ar pagaliau pasakė du žodžius vieną po kito. Ir visai nesvarbu, kad jo intelektas aukštesnis nei bendraamžių.

Išnirusi nusibraukiu vandenį nuo veido ir atlošiu galvą. Dieve, su mielu noru likčiau namuose su Matuku. Pasitiktume rytą savo lovose, nubėgtume prie Kalėdų eglutės… Ir vis tiek jausčiausi vieniša. Matui reikia bendrauti su savo šeima, o man reikia nors kartais išlįsti į žmones. Atsidūstu tikėdamasi, kad galbūt šiemet nebus taip blogai, kaip kasmet.

 

Kūčių rytą pabundu visiškai nepailsėjusi – visą naktį taip skaudėjo galvą, kad net pykina. Blogiausia, kad niekur nerandu savo vaistų. Su siaubu pagalvoju, kad artimiausia vaistinė – prekybos centre. Kad ir kaip nenoriu ten eiti su Matu, neturiu kitos išeities, nes nėra kieno paprašyti pagalbos. Tėvai gyvena kitame mieste, o ponas Adomas Tautkus pernelyg užsiėmęs pūsti miglą į akis savo būsimai žmonai.

Žinau, kad siaubingai rizikuoju, bet nuteikiu Matą trumpam apsilankymui parduotuvėje. Pažadu, kad nupirksiu jam burbuliuką iš tų automatų, jei pasistengs išbūti ramus. Pati suprantu, ko prašau vaiko, bet jei toliau šitaip skaudės galvą, nesugebėsiu pasirūpinti ne tik juo, bet ir savimi.

Kai atvažiuojame į sausakimšą prekybos centrą, nė akimirkai neatitraukiu nuo Mato akių ir vis seku jo reakcijas. Netrukus su palengvėjimu atsikvepiu matydama, kad mums visai neblogai sekasi: Matas eina su savo ausinėmis, smalsiai žvalgosi į vitrinas bei papuošimus, stebi žmones. Kai jau beveik pasiekiame vaistinę, atsipalaiduoju. Jau matau eilės galą, mudu žengiame pro duris, bet staiga prie Mato pasilenkia nežinia iš kur išdygęs Kalėdų senis. Jis uždeda ranką jam ant peties ir sušunka:

– Linksmų artėjančių Kalėdų!

Matas nuo jo atšoka ir užsidengęs galvą rankomis ima rėkti. Vyriškis raudonu kostiumu žiūri į mus apvaliomis akimis ir išraudęs puola atsiprašinėti.

– Matukai, viskas gerai, – bandau jį nuraminti ir švelniai paimti už rankų, bet Matas ima nuo manęs trauktis. – Čia aš, mama, sūneli, pažiūrėk į mane.

– Ne, ne, ne! – Matukas purto galvą ir eina atatupstas.

Į mus ima žvalgytis žmonės. Prisiekiu, jei tuoj išdygs kokia nors damutė ir pasakys „oi, koks negeras berniukas, einam su manimi“, pulsiu jai į atlapus.

– Matai, prašau… – stengiuosi išlaikyti kuo ramesnį balsą.

– Ne, ne, ne! – kartoja sūnus ir krenta ant grindų.

Pasilenkiu prie jo ir pakeliu nuo žemės, bet Matas vėl dunksteli žemyn ir ima šaukti. Jis man per sunkus, kad tiesiog pakelčiau ir išsineščiau. Atsitūpiu ir susiimu už skaudančios galvos. Tik ne dabar… Akyse ima kauptis ašaros, užspaudžia gerklę.

Eilėje esantys žmonės ima kuždėtis. Ignoruoju jų kandžias replikas, nors taip norisi tiesiog imti ir išrėkti į akis, kad mano vaikas nėra neišauklėtas. Jis labiausiai išauklėtas, geriausias, stropiausias vaikas, kokį tik esu mačiusi, bet jam sunkiai sekasi kontroliuoti savo reakcijas. Noriu išrėkti, kad jei tik jie žinotų, kiek pastangų jis įdeda mokydamasis jų vaikams įprastų dalykų, taip nesakytų. Noriu pasakyti, kad susikištų savo tuos patarimus kur nesueina ir paliktų mus ramybėje.

Velniop tą galvos skausmą – nuo žmonių nesupratingumo bei neišmanymo širdį gelia daug labiau. Reikia kaip nors kuo greičiau iš čia išeiti.

– Ką jūs norite įsigyti? – netikėtai klausia ramus moteriškas balsas.

Pakeliu galvą. Pusamžė moteris, apsivilkusi baltą vaistininkės chalatą, susirūpinusi žvelgia į mane.

– Na, mergaite, ar turite receptą? – perklausia ji. – Atnešiu, ko jums reikia.

Akimirką tiesiog spoksau į ją apstulbusi. Žmonės, laukiantys eilėje, ima burbėti.

– Žiūrėkit savo reikalų, ponios, – subara jas eilėje stovinti jauna mergina.

– Nagi? – klausia vaistininkė pritūpusi prie mudviejų su Matu.

– Man… Nuo migrenos, – sakau vis dar nustebusi ir paaiškinu, ko man reikia.

Po akimirkos vaistininkė ateina su popieriniu vaistų maišeliu.

– Atsiskaitysi kitą kartą, vaikeli. Pažįstu tave, dažnai čia ateini.

Žvelgiu į ją, negalėdama patikėti, kad būna tokių žmonių.

– Ačiū jums… – tariu. Mano širdis iki pat kraštų prisipildo dėkingumo.

Jos apskritame, raukšlėtame veide nušvinta nuoširdi šypsena.

– Juk mes žmonės, turime vieni kitiems padėti, – atsako ji gūžtelėjusi ir grįžta aptarnauti klientų.

Pakeliu Matuką nuo žemės ir šiaip ne taip išsivedu iš vaistinės. Atsisėdu šalia jo ant grindų ir ramiai kalbėdama laukiu, kol nurims. Žinau, kad žmonės kalbasi mums už nugarų. Greičiausiai šiandien susėdę prie Kūčių stalo aptarinės, kokį vaizdą matė parduotuvėje. Taip norėčiau paslėpti mus nuo vertinančių žvilgsnių, apsaugoti sūnų nuo apkalbų, bet žinau, kad reikia tiesiog išbūti šią akimirką. Jaučiu, kad man pačiai nedaug trūksta, kad pratrūkčiau – per šias savaites tiek visko įvyko, kad, rodos, tuoj sprogsiu. Bet negaliu dabar išskysti. Negaliu.

Po kelių minučių prie mūsų pritupia kažkoks vyras. Jau noriu pavyti jį šalin, bet pakėlusi galvą kaipmat pajuntu palengvėjimą: į mus žvelgia šiltos, rudos Adomo akys. Viskas aplinkui tarytum nublanksta. Kad ir kas tarp mūsų įvyko, apima jausmas, jog šią akimirką nebesu viena prieš visą pasaulį.

Adomas atsidūsta nunarindamas pečius.

– Eikš, Matai, aš tau padėsiu, – ramiai sako jis ir paima Matą į glėbį.

Sūnus įsikniaubia į Adomą ir apsiveja jį kojomis. Keista, bet tėtis – vienintelis žmogus, kurį jis prisileidžia taip arti.

Pakylu nuo žemės, nusibraukiu dulkes ir patraukiu paskui savo vyrus.

 

– Eik, išgerk vaistų, – sako man Adomas, kai parvažiuojame namo. – Aš susitvarkysiu. – Jis paima Matuką ant rankų ir nešasi jį į viršų.

– Gerai, ateisiu, kai šiek tiek nustos skaudėti, – atsakau ir nueinu prisipilti stiklinę vandens.

Išgėrusi vaistus, trumpam prigulu ant sofos. Apsikabinusi pagalvę sukišu į ją nosį ir pratrūkstu ašaroti. Mėginu tvardytis, bet daugiau nebegaliu visko talpinti savyje. Verkiu tol, kol verksmas virsta kūkčiojimu. Žinau, kad šiandien tiesiog viena iš tų sunkesnių dienų, kad rytoj viskas atrodys šviesiau. Bet suprantu, kad viena visko nebepatempsiu. Netrukus prasidės mokykla, susidursime su dar daugiau iššūkių. Nebenoriu būti viena. Noriu turėti užnugarį, turėti kam paskambinti, kai atrodo, kad viskas slysta iš rankų. Turėti kam pasiguosti, kad šiandien tiesiog nebegaliu ir vietoje užuojautos sulaukti tiesiog paprasto „suprantu tave“…

Išgirdusi, kaip Adomas lipa laiptais žemyn, nusišluostau ašaras ir virpančiai atsikvepiu.

– Aš jį išmaudžiau ir… – jis nutyla sakinio viduryje pamatęs mano apsiašarojusį veidą. – Ei, ei, – sako raminančiai ir priėjęs arčiau, atsisėda šalia.

Nebegaliu daugiau tverti ir įsikniaubiu į jo krūtinę. Adomas nedvejodamas apkabina mane ir stipriai suspaudžia glėbyje. Jis sukiša nosį man į plaukus ir laiko tol, kol nustoju kūkčioti.

– Žinau, mažute, žinau… – sako glostydamas man nugarą.

– Adomai, aš nebegaliu, – verkdama murmu jam į krūtinę. – Man taip sunku, pavargau būti už viską atsakinga, – vos tai pasakius šiek tiek atlėgsta krūtinė. Atrodo, pagaliau galiu įkvėpti daugiau oro. – Kartais norėčiau, kad jis būtų kitoks, bet tada man pasidaro taip gėda. – Užsidengiu akis delnais. – Jaučiuosi siaubingai kalta… Juk myliu jį be proto.

– Žinau, Monika… – atsako Adomas šniurkštelėjęs.

Atsitraukiu nuo jo krūtinės.

– Tu… tu verki?.. – klausiu, žvelgdama į jo paraudusias akis. Dar niekada nemačiau jo verkiančio.

Adomas linkteli ir įsikniaubia į mane.

– Jaučiausi lygiai taip pat ir man buvo žiauriai gėda tau pasakyti… – prisipažino jis. – Bijojau, kad dar labiau nusivilsi manimi. – Jis atsitraukia ir suima mane už skruostų. – Bet aš taip tavimi didžiuojuosi, mažyte. Tu padarei daug daugiau, nei būčiau tikėjęsis. Esi stipriausia moteris, kurią kada sutikau. Bet tau nebereikia būti vienai. Prašau, priimk mano pagalbą. – Adomas paima mano ranką ir uždeda sau ant krūtinės. Po mano delnu stipriai plaka jo širdis. – Aš myliu jus. Neatstumk manęs, prašau…

Nuleidžiu galvą ir mano smakru nurieda ašaros. Kaip galiu priimti jo meilę, jei jis netrukus ves? Nusibraukiu ašaras rankove ir purtydama galvą tariu:

– Per vėlu, Adomai…  Taip gailiuosi, kad leidau kitai moteriai užkariauti tavo širdį…

Staiga Adomo veidas nušvinta taip, lyg visą amžinybę būtų laukęs šių žodžių. Jis suima mane į glėbį ir prisispaudžia lūpomis prie manųjų.

– Adomai, – niurzgu jam į lūpas stumdama jį nuo savęs. – Ką tu darai? Juk tu rytoj vedi Austėją!

Adomas sunkiai įkvėpia ir pasitrina sprandą.

– Monika, mes su Austėja nebesusitikinėjame jau daugiau nei pusmetį…

Šniurkšteliu nosimi ir sumišusi spoksau į jį. Ar aš teisingai išgirdau?

– Kaip tai nesusitikinėjate? O vestuvės? – klausiu apšalusi.

– Na… kaip čia tau pasakius… – Jis kosteli pravalydamas gerklę. – Niekada nebuvo ir nebus jokių vestuvių. – Jis kaltai gūžteli ir pažvelgia į mane iš padilbų. – Aš viską išsigalvojau…

Mano kūnas nutirpsta. Lėtai atsitraukiu nuo jo, mėgindama suvokti, ką išgirdau.

– Žinau, skambės kvailai, tad pamėginsiu nuo pradžių. – Adomas akimirką renka žodžius. – Mudu seniai supratome, kad esame pernelyg skirtingi. Bet Matas su ja noriai leidžia laiką, o ir jai patinka su juo būti, todėl likome geri draugai. Ji matė, kad esu nelaimingas, kad vis dar tave myliu. Todėl ir pasiūlė visą šitą reikalą… – sako susigėdęs.

Susiraukusi stebeiliju į jį.

– Austėja pasiūlė apsimesti, kad rengiate vestuves?

– Na, taip… Pradžioje ir man mintis pasirodė absurdiška. Bet juk jau buvau viską išbandęs, Monika, – taria beviltiškai. – Tai buvo paskutinė mano viltis. Pamaniau, kad jei pamatysiu, kad tau tai bent kiek rūpi, žinosiu, kad dar galiu tave susigrąžinti. Ir aš tai pamačiau tavo akyse, Monika. Pamačiau, kad ir tu manęs dar nepaleidai.

– Nieko nesuprantu… – tariu pasimetusi. Kažkoks absurdas. – Kaip tu tikėjaisi, kad grįšiu pas tave?

– Na, turėjau sukūręs visą planą… Supratau, kad norėdamas tave susigrąžinti pirma turiu parodyti, kad moku bendrauti su sūnumi. Ketinau pas jus įsikelti, kai Austėja buvo Londone. Maniau, pasiteisinsiu, kad noriu daugiau laiko praleisti su Matu, kol ji išvykusi. Bet visata kažkaip ėmė ir pati viską sudėliojo taip, kaip reikia, – taria jis kaltai šypsodamas.

– Tai jūs su Austėja abu vaidinote?.. – klausiu sutrikusi. Vienu metu mane apima ir palengvėjimas, ir pyktis. Užmerkiu akis ir pasitrinu kaktą. – O kaip Rimantas? Ar jis irgi visame tame dalyvavo?

Adomas irzliai atsidūsta.

– Ne, Rimantas pasipainiojo man po kojomis ne laiku ir ne vietoje. Pasakiau jam, kad nelįstų prie tavęs, nes trukdo mano planui. Bet jis atsisakė atsitraukti. Priešingai, pasakė, kad būtų sąžininga, jei duočiau tau šansą pamėginti susitikinėti su kitais.

– Tai jam čia buvo tik žaidimas? – klausiu pasipiktinusi.

– Labai norėčiau pasakyti taip, kad žinotum, koks jis suskis, bet ne. Panašu, kad jis tikrai tave įsižiūrėjęs. Pagalvojau, kad man nepakenktų šiek tiek konkurencijos. Jei turėsi progą rinktis kitą, bet pasirinksi mane, žinosiu, kad to tikrai nori.

Atsistojusi nuo sofos sukryžiuoju rankas ir apkabinu save. Kažkokios kvailystės, galvoju purtydama galvą.

– Man… man reikia pamąstyti, – sakau ir išeinu iš svetainės. Širdis ima plakti tankiau. Nė nežinau, džiūgauti, pykti ar verkti? Jaučiuosi tokia sumišusi, kad man reikia valandėlę viską apgalvoti.

Pakilusi į viršų, užsuku pas Matą į kambarį. Sūnus susikaupęs žaidžia traukinukais skambant jo mėgstamai muzikai. Atsiremiu į durų staktą ir kurį laiką jį stebiu. Džiaugiuosi ir net šiek tiek pavydžiu jo ryšio su tėčiu. Per tą norą viską sustyguoti netekau dalies džiaugsmo tiesiog būti su savo vaiku. Bet Adomas tai puikiai sugeba. Ne kartą įrodėme, kad esame puiki komanda, tad galbūt ir dabar pavyktų?.. Jei perduočiau jam dalį savo pareigų, galbūt ir man liktų laiko mudviejų mėgstamai veiklai?

Bet dabar mano galvoje per didelė sumaištis, kad apie tai galvočiau. Pirma, turiu sudėlioti mintis į savo vietas, susivokti visoje šioje painiavoje. Nueinu į savo kambarį kurį laiką pabūti tyloje. Už gero pusvalandžio suskamba mano mobilusis. Atsidūstu, pamačiusi ekrane mamos nuotrauką.

– Labas, Monikute, tik skambinu paklausti, ar atvažiuosite?

Tyliu, delsdama atsakyti ir imu čiupinėti pakabutį ant kaklo.

– Alio? Ar tu ten? – klausia ji susirūpinusi.

– Kodėl tu taip ir neatleidai tėčiui išdavystės?

Kitame ragelio gale tyla. Ji keletą kartų kosteli ir kažką sumurmėjusi tėčiui, išeina į kitą kambarį.

– Na, dukryte, tu ir sugalvojai dabar klausti, – sako visa pasimetusi. – Seniai aš jam viską atleidau, kitaip nebūčiau priėmusi atgal.

– Ne, mama. Tu iki pat šiol vis numeti kokį netaktišką juokelį. Tėtis tiesiog išmoko nekreipti dėmesio.

– Na ką tu, baik, – teisinasi ji pasipiktinusi. – Ir iš kur tokie klausimai? Ar Adomas vėl prašo atleidimo? Jau aš tai tavo vietoje siųsčiau jį…

– Aš nebūsiu tokia kaip tu, – nutraukiu ją. Pasakiau tai labiau sau nei jai. Nežinau, kodėl, bet man reikėjo tai išgirsti.

Mama susierzina.

– Nesuprantu, ko čia dabar išvis užvedei šitą temą. Tai ar atvažiuosit šiandien?

– Šiandien aš būsiu su savo šeima. Perduok visiems linkėjimų, – sakau nuoširdžiai ir padedu ragelį.

Kai nusileidžiu į svetainę, Adomas su Matuku sėdi įsitaisę ant sofos ir žiūri filmukus. Pamatęs, kad atėjau, Adomas įsitempia ir viltingai pažvelgia į mane.

– Atsakyk man į vieną klausimą, – tariu. – Sakei, viską sudėliojo visata… Ar svečių dušą taip pat sulaužė visata?

Adomas su palengvėjimu nusijuokia.

– Na, čia jau bus mano rankų darbas.

Jis atsikelia nuo sofos ir neužtikrintai eina link manęs.

– Jei šiandien niekur nevažiuosite, gal galiu likti vakarienei?.. – klausia mindžikuodamas.

– Ne, – atsakau purtydama galvą. – Nelik vakarienei.

Adomas sumišęs pažvelgia į mane.

– Lik visam laikui, – tariu nusišypsojusi.

Adomo akys nušvinta, jis pribėga prie manęs ir iškėlęs į viršų apsuka ratu. Juokiuosi iš netikėtumo ir laimės. Krūtinė pralaisvėja, rodos, vėl galiu kvėpuoti pilnais plaučiais.

– Pažadu, mažyte, šį kartą tavęs nenuvilsiu, – sako nuleidęs mane ant žemės ir stipriai apkabina.

– Mama myli tėtį! – staiga sušunka Matukas ir mudu apstulbę atsisukame į jį.

– Ką pasakei? – džiugiai klausiame sykiu.

– Mama myli tėtį! – pakartoja jis ir pribėga prie mūsų.

Mudviejų akys sudrėksta. Nesvarbu, kaip Matukas išmoko tai suprasti, svarbiausia – kad pirmą kartą tai ištarė. Atsitupiame ant grindų ir apkabinę sūnų verkiame iš džiaugsmo. Mano širdis prisipildo tokios neapsakomos laimės, kad, atrodo, galiu apkabinti visą pasaulį. Nuo šiol žinau – viskas tikrai bus gerai.

 

 

Epilogas

 

~ Po metų ~

 

– Gal pakabinkime šitą žaisliuką čia? – klausia Adomas, pasilipęs ant kopėčių. Mūsų svetainėje šiemet stovi didžiulė eglė iki pat lubų, tad prireikė šiokios tokios artilerijos ją puošiant.

– Ne, tėti. Kabinsim štai čia, – atsako Matukas ir paima žaisliuką iš tėčio.

Taip, jis jau kalba. Pilnais sakiniais! Nežinau, koks stebuklas įvyko, bet pagaliau mūsų pastangos atsipirko su kaupu. Taip, vis dar būna sudėtingų dienų, juk diagnozė niekur nedingo, ji lydės jį visą gyvenimą. Bet džiugu matyti jo pokyčius. O dar labiau džiugina tai, jog mes su Adomu išmokome būti atviresni. Neslėpsiu, būna tikrai sudėtingų akimirkų ir pykčių, bet svarbiausia, kad visuomet stengiamės rasti kelią vienas pas kitą. Padeda ir tai, kad susidraugavome su tokio paties likimo tėveliais. Mes vėl atradome bendravimo džiaugsmą, dažniau išeiname iš namų. Autistiškų vaikų tėvelių bendruomenė tokia draugiška bei palaikanti. Supratau, kad visi kartu mes galime būti labai stiprūs ir pasiekti daugiau.

– Na ir gražuolė mūsų eglė, – pasigerėdamas taria Adomas ir atsisėda šalia manęs ant sofos. Jis meiliai pažvelgia į mane ir pabučiuoja į smilkinį.

Pas mus tuojau atbėga Matas ir įsitaiso šalia.

– Atsargiai, sūneli, neužgauk broliuko, – sakau sūpuodama trijų mėnesių mažylį ant rankų.

Na, taip, mūsų mažytė nuodėmė davė savo vaisių… Ir nė nežinau, ar kada jaučiausi laimingesnė. Kartais pagalvoju, kad dabar mudu su Adomu mylime vienas kitą labiau nei bet kada. Ir tam suvokti prireikė dvidešimt penkių gruodžio naktų, išgelbėjusių mūsų šeimą.

 

Nuoširdus ačiū moterims, pasidalinusiomis savo įžvalgomis apie šią istoriją: Rasai, Odetai, Monikai (vardas – tik sutapimas!:) ) ir Alinai. Jūs esate stiprios, nuostabios, atsidavusios mamos. Dėkui Jolitai, peržvelgusiai tekstą specialistės akimis. Be tavęs būčiau pasimetusi sąvokose 🙂 Ir žinoma, mano brangiai beta skaitytojai Agatai už paskatinimus ir virtualius spyrius į sėdynę, kai pastringu vietoje 🙂

„Įsimylėti Kalėdas“ 4 dalis

Ir vėl nuo pradžių

Lina

Nors dirbu vos porą savaičių, tačiau jaučiuosi lyg būtų praėjusi amžinybė. Ir dėl visko kaltas Mantas. Po paskutiniojo mūsų susidūrimo poilsio kambariuke, jis manęs tarsi privengia. Aišku, to nepavyksta išvengti darbo vietoje, tačiau mūsų bendravimas labai formalus. Į mane jis kreipiasi miela pagalbininke, o man tenka jį meiliai vadinti Seneli. Norėčiau jį pavadinti kiek kitaip, gal net skirti ne vieną piktą žodį, tačiau negaliu. Vaikų su tėveliais eilėje turiu būti draugiška ir linksma, o poilsio zonoje Mantas manęs vengia. Ir, kas labiausiai erzina, bendrauja su visomis kitomis merginomis, iškyrus mane.

– Ko tu pyksti? Juk pirmą kartą susitikus tu buvai girta, dar apsivėmei. Nejau manai, kad vaikinams patinka vėmalų maišai? Jis tavęs bijo, – vieną vakarą po pasibaigusios pamainos aiškino Ūlėna. Cha, lengvai jai kalbėti, ypač kai su Mantu ji susibičiuliavo. – Žinai, gal jis nebendrauja su tavimi dar ir dėl to, kad bijo, jog tu jį apvemsi?

– Vau, Ūla, turi nuostabų humoro jausmą, – piktai atkirtau. Bent ji galėtų mane palaikyti.

Atėjo „Karštasis pirmadienis“. Taip pavadinome gruodžio 19 dieną, žyminčią, kad nuo šio pirmadienio žmonių prekybos centre bus dar daugiau, jie skubės, gal net ir bus pikti, kadangi eilė prie Kalėdų senelio krėslo su kiekviena gruodžio diena vis augo. Kaip Irena prognozavo, likus kelioms dienoms prasidės tikrai karštinė, todėl teks išlikti pozityviems, net jei ir norėsis kam nors vožtelti.

– Jei moteris su vaiku eilėje jus apšauks, nepykite ant jos, – per eilinį rytinį susitikimą aiškino Irena. – Greičiausiai ji bus pavargusi, nes artėja Kalėdos, dar nespėjo visko pasiruošti šventei, o vaikas norėjo pamatyti Kalėdų senelį.

Kambariuke burzdesys. Kažkuri iš merginų burbėjo, kad jau viskas užkniso, o jai tylomis pritarė Ūlėna:

– Sutinku, viskas užkniso. Greičiau viskas pasibaigtų, kad galėčiau pamiršti visą šitą nesąmonę.

– Nėra čia jau tokia nesąmonė, viskas gerai, – tyliai burbtelėjau jai atgal.

– Tau gerai, tau bent patinka Kalėdos ir visas šitas šurmulys. Nieko tokio, sekmadienį į katorgą bent nuo 12 valandos, spėsiu išgerti ir išsimiegoti po Manto ir Dainoros baliuko. Tu ateisi?

Atsisukau į Ūlėną nieko nesuprasdama. Koks dar baliukas? Ir kodėl Mantas su Dainora rengia bendrą vakarėlį?

Mantas

Jau šią savaitę bus Kalėdos. Pagaliau! Daugiau jokių šventinių melodijų, mirgančių lempučių, apsišlapinusių vaikų ir nuobodaus darbo. Nesuprantu kaip tikras Kalėdų senelis TAI ištveria. Ne gyvenimas, o tikras siaubas.

Projektas nesitęs amžinybę, bent taip bandau paguosti save kuomet abejonės ima viršų. Ypač ar teisingai elgiuosi atlikdamas pagrindinį Kalėdų spektaklio vaidenį. Pinigai padeda šiek tiek nurimti ir prasklaido neramias mintis. Na, ramu bus bent gruodžio mėnesį – užteks ne tik susimokėti už elektrą, šildymą ir kitas komunalines paslaugas, bet ir nuomą. Ypač kai radau naują kambarioką. Tiksliau, kambariokę.

– Pasikvieskim šeštadienio vakarui ką nors iš projekto. Žinau, kad kai kurios iš elfių lieka vienos Vilniuje. Įsivaizduok, ir dar per Kūčias! – aiškino Dainora mums pusryčiaujant prieš darbą.

Nesitikėjau, kad Dainora tokia… paprasta! Ugninių plaukų mergina labai traukia akį, ką jau kalbėti apie puikią figūrą. Tikriausiai tik dėl jos išvaizdos nusprendžiau pasiūlyti apsigyventi tuščiame Pauliaus kambaryje, netyčia išgirdęs jos ir Ūlos (ar tai Rūtos) pokalbį. Vos tik jai atsikrausčius teko skaudžiai nusivilti – į svečius atėjo Dainoros mergina. Nustebau ją išvydęs, o dar labiau sužinojęs, kad Dainora lesbietė. Mano fantazijose homoseksualios merginos atrodydavo kiek kitaip. Na, ne tokios gražios kaip Dainora, labiau apsileidusios ir išvaizda primenančios vyrus. Naujoji kambariokė atrodė per daug gerai, kad galėtų mylėti tos pačios lyties atstovę.

Bet gal taip ir geriau. Miegoti ir gyventi tame pačiame bute su tave traukiančia mergina lygu santykiais. O šiuo metu man reikia tik pinigų.

– O ką tuomet pakviesi? Man bus nuobodu, jeigu susirinks vien tik merginos, – kiek dvejomas atsakiau.

– Paklausiu šiandien darbe kas norės prisijungti. Žinau, kad tikrai bus Ūlėna, abi sugalvojome, kad reikia švęsti Kūčias kartu. Berods dar Elena lieka Vilniuje… Gal Greta prisijungs…

Šūdas, nusikeikiau mintyse, suprasdamas, kad net ir šeštadienį, kuris šiais metais sutapo su Kūčių vakaru, nepavyks praleisti priešais televizorių žiūrint filmą.

Na, bent skaniai pavalgysiu. Merginos juk mėgsta užkandžiauti, gerti vyną ir daug plepėti. Bent jau per filmus taip rodo.

Lina

Giliai įkvepiu gruodžio ryto oro, susimaišiusio su automobilių išmetamosiomis dujomis ir žiemos šaltuku. Pagaliau atėjo šeštadienis! Sniegas maloniai girgžda po kojomis, nosis varva, o aš mintyse dėlioju planą ką veiksiu grįžusi iš darbo. Reikės išsimaudyti, persirengti, pasigaminti kažką greito ir skanaus, vardiju mintyse darbų sąrašą keliaudama nuo autobuso stotelės link prekybos centro. Skambutis mamai, pora žinučių tetoms, o tada galėsiu pabaigti žiūrėti vakarykštį serialą, nors gal geriau įsijungti kalėdišką filmą, svarsčiau ir negalėjau nuspręsti ką turėčiau veikti toliau. O gal paskaityti knygą?

Taip intensyviai mąsčiau, kad nepastebėjau kaip atsiradau poilsio kambariuke.

– Labas rytas, kokia tu ankstyva, – nustebau sutikusi elfo rūbais apsirengusią Ūlėną. – Nejau laiku išgirdai žadintuvą?

– Labas rytas, gal ir išgirdau, – saldžiu balseliu kalbėjo ji. – Autobusas anksčiau atvažiavo, dėl to tave ir aplenkiau. Bet dar eisiu parūkyti, gal ir tu nori?

– Ačiū, tikrai ne.

– Na, kaip nori. Šiandien turėtų būti siaubinga diena, visi skubės ir pyks, reikia tam psichologiškai pasiruošti, – išsitraukusi cigarečių pakelį tarė Ūlėna ir patraukė rūkomojo link.

Ši diena bus tikrai ne iš lengvųjų. Išėjus Ūlėnai, dar svarsčiau prie jos prisijungti, bet nusprendžiau, kad turiu ugdyti valią. Užsibrėžiau tikslą nuo rugsėjo daugiau nerūkyti, o man sekasi tikrai prastai. Kelis kartus paslydau ir tik pinigų stygius man padėjo sustoti. Ūlėnos pasiūlymas skambėjo labai viliojančiai, bet džiaugiuosi, kad atsisakiau. Esi tikrai šaunuolė, Lina, pagyriau save ir nusišypsojau.

– Labas rytas, – mane užsisvajojusią pažadino Manto garsus pasisveikinimas. Baikščiai atsisukau norėdama pasižiūrėti su kuo sveikinasi ir nustebau supratusi, kad poilsio kambariuke esame tik dviese.

– Labas rytas, – paskubomis atsakiau.

Mantas nedrąsiai apsidairė aplinkui ir pastebėjęs, kad esame tik mudu, nieko nesakęs apsisuko ir nuėjo link rūkomojo.

Duodu ranką nukirsti, kad pabėgo išvydęs tik mane. Nejau jis pyksta, kad pirmą kartą susitikus aš dingau neatsisveikinusi?

Mantas

Ne šeštadienis, o kažkokia tragedija. Autobusas vos vilkosi, sniego iki kauliukų, o lauke siaubingai šalta. Aišku, nebūtų buvę taip šalta jeigu turėčiau normalią žieminę striukę, bet trūksta pinigų, o rudeninė striukė atrodo gan padoriai.

Nuotaiką sugadino ir tėvo atsiųsta žinutė. Kviečia į Kūčių vakarienę, nori pasikalbėti. Jau numanau į kurią pusę pakryps pokalbis. Ačiū, nenoriu, išgyvensiu ir pats.

Galėjau nueiti su Dainora parūkyti, bet kur tau, juk man reikia mesti tas velnio lazdeles! Poilsio kambariuke buvo Lina, Fortūna mane lydi kiekviename žingsnyje. Tikėjausi, kad ten dar ką nors sutiksiu, bet garsiai pasisveikinus ir supratus, kad kalbu tik su ja, pasprukau. Lina manęs vengia, o maišytis jai po kojomis tikrai nenoriu. Nesuprantu tos merginos. Simpatiška, tačiau labai jau pikta.

Rūkomajame Dainora buvo kartu su Ūla (ar tai Rūta).

– Tai vis tik nemeti? – pasišaipė kambariokė.

– Metu, tikrai nerūkysiu. Užkniso smirdėti ir kiekvieną dieną pirkti po pakelį. Labai brangu, o kontrobandinių nesiruošiu rūkyti, – bandžiau pokštauti, todėl po paskutinių ištartų žodžių, šyptelėjau merginoms.

– Rinkis aikosą, ne taip smirdėsi, – tarė Ūla (ar tai Rūta, niekaip nepamenu jos tikro vardo).

– Gal reikės įsigyti…

– Aišku, kad neįsigysi, nes tu kaip koks Skrudžas, niekam pinigų neleidi. Tikras aktorius iš sudegusio teatro, – užtraukusi dūmą garsiai tarė Dainora. – Bet tau turiu gerą žinią – šiandien ateis pas mus Ūlėna, bus Greta, dar Eglė. Pasikviesiu dar Liną, ji šiaip labai faina. Pagaminsim ką nors skanaus, nors… Ne, susimesim pinigų ir ką nors užsisakysim. Ir net tave pavaišinsim! Ar tinka, Skrudžai?

Dainora su manimi gyvena beveik dvi savaites ir mane nervina, kad ji viską kontroliuoja. Su Pauliumi tokių problemų nebuvo – mes nerengdavome jokių susibūrimų namuose, ypač jis to nenorėdavo. Mintis apie būrį merginų svetainėje neatrodė labai patraukliai, bet… Kaip ten sako, Kalėdos – stebuklų metas?

– Kadangi šiandien nuotaika ir taip sugadinta, tegul. Tik iškart pasakau, kad esi man skolinga picą.

– Sutarta! – iš džiaugsmo delnais suplojo Dainora. – Picų vakarėlis įvyks!

Lina

Jaučiuosi tokia purvina ir smirdanti! Aš nuoširdžiai nesuprantu kaip tokiame mažame žmoguje telpa tiek daug skysčių? Toks jausmas, kad duše stoviu jau geras porą valandų, bet tų vėmalų kvapo vis dar negaliu nutrinti nuo kūno.

Į šią situaciją nebūčiau papuolusi, jei nebūčiau tokia geranoriška. Aišku, Kalėdos – gerų darbų metas, todėl negalėjau šešiamečiui, pamačiusiam Kalėdų senelį prekybos centre, pasakyti NE. Juk Kalėdų senelis prekybos centre!

Mačiau tą piktą Manto žvilgsnį, kai prie krėslo atvedžiau berniuką. Gerai, kad bent tėvai stovėjo kiek nuošaliau ir nepastebėjo tų surauktų antakių ir piktų vibracijų, nukreiptų į mažą mielą berniuką. Bet, darbas yra darbas ir nepaisant aplinkybių, reikia jį atlikti.

Vos tik nusipraususi išsidžiovinsiu galvą ir skubėsiu namo. Nesiruošiu važiuoti pas Dainorą, nors ir sulaukiau jos netikėto kvietimo atvykti į kokteilių ir picos vakarą. Nenoriu vėl sutikti Manto, ypač po nuotykio su vemiančiu vaiku.

Velnias, gal nereikėjo plauti galvos. Dušuose esantis džiovintuvas turbūt kokio šimto metų senumo. Vos veikia, o su tokia karšto oro srove užtruksiu savaitę kol išdžiovinsiu plaukus.

Žvilgtelėjau į telefoną. Baterija baigia išsikrauti, tad teks paskubėti.

Mantas

Lina man tikrai keršija. Tik ką aš tokio blogo padariau? Ji pati juk nuo manęs pabėgo! Nejau čia viskas tik dėl to, kad nepasakiau jai tikrojo vardo?

Nesuprantu kur žiūri vaikų teisių specialistai ir pagal kokius kriterijus jie leidžia tėvams ir toliau auginti vaikus. Pavyzdžiui, kad ir tas apsisnarglėjęs vaikas – ką jis veikia vakare prekybos centre su tėvais? Ir per Kūčias? 19 valandą vakaro reikia dėlioti lėkštes ant stalo, o ne vaikščioti prekybcentryje.

Tas vaikigalis tikrai sirgo. Iš akių matėsi, kad jam kažkas negerai. Žalias snarglys švietė išlindęs pro nosį, bet tėvai, turbūt, akli, kad to nepastebėjo ir leido sūnui sėdėti ant svetimo vyro kelių.

Vaikas daug kalbėjo, tačiau išgirdau tik kelis jo ištartus žodžius. Labiausiai pykau ant Linos, kad prieš pat darbo pabaigą man iškrėtė tokią šunybę. Gal reikėtų jos atsiprašyti, nors tiksliai nė nežinau už ką turėčiau? Žiūrėjau į jos ryškiai išdažytas raudonas lūpas ir svajojau jas pabučiuoti. Amžinai pikta, tačiau kažką žavaus tikrai turėjo. Tik dar nesuprantu ką.

Užsispoksojau į simpatišką elfę ir nė nepastebėjau kada berniūkštis pradėjo vemti. Pajutęs šlampančias kelnes dar sekundę pagalvojau, kad galbūt užsispoksojau į Liną ir netikėtai išsiliejau (panašią situaciją esu turėjęs – kažkada pamačiau didžiakrūtę, įsijungė fantazija ir nesusivaldžiau), bet… Tarsi koks atsuktas čiaupas vaikas leido pro burną skystimėlį, nuo kurio ėjo labai nemalonus kvapas. Prie manęs pribėgusi Lina čiupo berniūkštį, vėmalų dalis tiško ir ant jos margaspalvio kostiumo. Raudonos lūpos iš pasišlykštėjimo susiraukė ir įdavusios vaiką tėvams, paspruko.

Sėdžiu rūkomajame ir laukiu kada pagaliau Lina išeis iš dušo. Būčiau neatsisakęs ir nuėjęs į dušą kartu. Juk yra trys atskirtos, tačiau gan atviros kabinos. Būčiau nusukęs akis ir į ją nežiūrėjęs, net ir žinodamas, kad netoliese prausiasi gan patraukli mergina.

Tačiau ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi.

Lina

Plaukai šiek tiek drėgni, bet tai jau nesvarbu. Vėl paryškinau lūpas raudonai, šiek tiek pasikvėpinau mėgstamais kvepalais. Juk šventės, reikia ir savęs nepamiršti, pagalvojau nusišypsojusi sau veidrodyje.

Per ilgai užsibuvau duše, palikusi Mantą su apgadintu kostiumu. Jaučiausi šiek tiek nejaukiai, nes dėl mano kaltės mus apvėmė berniukas. Galbūt jis ir atrodė šiek tiek sirguliuojantis, užtat buvo toks susijaudinęs pamatęs Kalėdų senelį!

Visi jau seniai išėjo. Gavau SMS iš Ūlėnos, klausė kur aš esu. Nieko jau neatsakiau, nes telefonas ir taip vos laikėsi su 9 % baterijos, o pakrovėją palikau namie. Ne veltui mane kankino bloga nuojauta vos tik išėjus ryte, kad kažką pamiršau.

Irena paliko raktą nuo poilsio kambariuko, prieš išskubėdama dar paaiškino kaip išeiti iš pastato pro užpakalines duris. Norėčiau dingti iš čia jau dabar, tačiau Mantas vis dar čia… Ir taip ilgai prausiasi! Nejau jis man taip keršija?

Mantas

Užsukau vandenį. Pasijutau lyg naujai gimęs! Neužuodžiau to bjauraus vėmalų kvapo, primenančio imbierinius sausainius. Turbūt berniūkštis suvalgė tiek daug sausainių, kad galiausiai persipildžius skrandžiui, ėmė ir sunegalavo.

Išėjęs iš dušo maniau, kad būsiu vienas, todėl nustebau išvydęs Liną.

– Tai tu… dar čia… – kiek nusivylęs garsiai ištariau. Net pasijutau nejaukiai supratęs, jog duše užtrukau kiek per ilgai.

– Irena man davė raktus ir liepė tavęs palaukti. Dar paaiškino kaip išeiti pro užpakalines duris, – tarsi kokius žirnius į sieną išbėrė žodžius Lina.

Viduje siautėjo įvairūs jausmai. Vieną akimirką norėjosi kuo greičiau apsirengti ir bėgti iš čia, o kitą – žiūrėti į Linos užburiančias akis ir taip visą vakarą. Nebesuprantu kas su manimi vyksta.

– Tai aš tuoj… Apsirengsiu ir galėsim eiti, – susigėdęs tariau pajutęs kūnu bėgiojantį šaltuką. O gal šiurpuliuką, iš taip arti vėl pamačius JĄ?

Išgirdusi mano žodžius Lina kelis žingsnius žengė atgal ir nusisuko į duris.

– Taip nereikia… Aš persirengsiu dušinėje, – tariau ir susirinkęs daiktus, vėl pasprukau.

Lina

Kokia gėda! Tikiuosi, kad jis nepastebėjo, kad į jį kiek per ilgai spoksau. Tiesiog… Nesusilaikiau. Gal dėl to jis ir pabėgo?

Kad ir kaip bebūtų, turiu dabar susikaupti ir kuo greičiau grįžti namo. Spėju, nei vienas kurjeris šiuo metu nedirba, todėl teks vietoje silkės ir baltos mišrainės pasigaminti makaronų.

– Gal turi samsungo pakrovėją? – garsiai surėkiau, nenorėdama trukdyti Mantui persirengti. Tyla, turbūt jis nieko negirdėjo.

Vaikštau po kambariuką ir dėlioju naują veiksmų planą, pavadinimu „Kaip kuo greičiau iš čia dingti“. Nors pokalbis su Mantu buvo gan malonus, tačiau daugiau matytis tikrai nesinori. Šalia jo nesijaučiu jaukiai. Manęs vis dar neapleidžia nuojauta, kad galbūt jis kažko įpylė į gėrimą, dėl to man ir pasidarė bloga. Kas žino, gal jis iš tiesų yra koks maniakas?

– Kažką sakei, kol manęs nebuvo? Girdėjau keistus garsus, – paklausė sugrįžęs iš dušinės.

– .. Nieko nesakiau, gal pelę girdėjai lakstant, – Lina, kas čia per nesąmonė? – Eikim iš čia, noriu namo.

Mantas pritariamai lintelėjo. Kol jis rengėsi striukę, kelis kartus į jį žvilgtelėjau. Negalėjau susilaikyti, buvo smalsu. Juk viso projekto metu jis laikėsi nuo manęs per atstumą, o dabar buvo netoli manęs. Toks žemiškas, be Kalėdų senelio kostiumo, tiesiog paprastas vaikinas, į kurį dažna mergina tikrai atsisuktų gatvėje.

– Ko lauki? Rakink duris, – gan piktai kalbėjo Mantas man bandant atidaryti poilsio zonos pagrindines duris. – Juk sakei, kad turi raktą.

Raudona lyg burokas bandžiau atrakinti duris, tačiau kad ir kaip taikiau įkišti raktą į spyną, ji niekaip… netilpo. Pasidarė negera.

– Leisk man, – gan piktai tarė ir atėmęs raktą iš rankų, kartojo mano atliktus veiksmus. – Šūdas šūdas šūdas…

Mantas

Durysneatsidaro… DURYS NEATSIDARO!

– Čia tikrai tas raktas, kurį davė Irena? – dar kartą paklausiau Linos.

– Na… Taip, tikrai tas raktas. Matai, mano namų raktai čia, – aiškindama pakėlė ryšulį su pūkuotu pakabuku.

Gerai, galbūt aš be reikalo panikuoju. Pabandysiu dar kartą apsukti raktą ir įkišti jį iš kitos pusės. Šūdas, vis tiek netinka… Aiškiai matosi, kad spynos grioveliai nesutampa su rakto išlenkimais. Čia tikrai ne tas raktas.

– Klausyk, jeigu tu man taip keršiji, žinok, kad tai nejuokinga, – piktai tariau Linai, tuo pačiu metu bandydamas įkišti raktą į spyną.

– Už ką galiu tau keršyti? – paklausė.

– Už ką, už ką, – mėgdžiodamas ją pakartojau. Sunkiai galėjau valdytis, numanydamas, kad naktį galiu praleisti pačioje blogiausioje vietoje. – Kur Irenos duotas raktas?

– Tu… tu gal juokauji? Sakiau jau, šį raktą man padavė Irena, – piktai atšovė.

Sunkiai atsidūstu. Tai negali būti tiesa! Tiesiog… Kūną apėmė lengvas silpnumas, akyse šiek tiek raibuliuoja. Dar betrūko, kad nualpčiau…

– Skambink Irenai, – pajutęs, kad darosi vis sunkiau kvėpuoti, tyliai paliepiu. – Tegul atvažiuoja ir mus išlaisvina. Neketinu čia leisti šeštadienio vakaro…

Lina

– Mano telefonas baigia išsikrauti, – nenoriai jam atsakau. – Skambink tu.

Mantas pritupia ir kelis kartus giliai įkvepia. Kas jam, panikos ataka? Ir tik dėl to, kad aš esu šalia?

– Skambink, bandyk. Maniškis čia visiškai negaudo ryšio, – tyliai atsako. – Šūdas, kas per nesąmonė, ir dar šeštadienio vakarą…

– Aš… Aš labai atsiprašau, bet čia juk Irena… – taisydama padėtį bandau prieš jį pasiaiškinti. – Ji man davė netinkamą raktą… Aš ir pati noriu namo…

Mantas atsistojo, kelis kartus giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė orą pro nosį. Stebėjau jo besikilnojančią krūtinę ir keikiau save, kad neatidžiai klausiausi Irenos. Ir kodėl ji nepatikrino rakto prieš man jį įduodant į rankas?

– Kaip negerai, kaip negerai, kaip negerai, – kartojo žingsniuodamas po poilsio kambariuką. – Čia tu tyčia taip padarei, ar ne? Prisipažink!

– Aš… Juk sakiau, kad netyčia! Irena man davė šį raktą, paaiškino kaip išeiti ir viskas! Prisiekiu! Aš tikrai nenoriu su tavimi leisti Kūčių vakaro…

– Cha, nenori, – garsiai nusišaipė. – Būtum juk pas Dainorą atvažiavus, ji man sakė, kad ir tu būsi, gali neapsimetinėti. Geriau atsakyk, kodėl tu šitaip elgiesi, a?

Akyse pradėjo kauptis ašaros. Rankos dreba, o viduje maišosi pyktis ir neviltis. Aš tikrai negalvojau apie kerštą! Kodėl turėčiau jam krėsti tokius kvailus pokštus? Ypač Kūčių naktį…

– Skambink greičiau! – riktelėjo jis, kad galiausiai aš neišlaikiusi pravirkau.

Pasikūkčiodama atsisegiau kuprinę ir išsitraukiau telefoną. Jaučiau veriantį Manto žvilgsnį, tarsi skatinantį mane kuo greičiau atsirakinti telefoną ir skambinti.

– Turi Irenos numerį? – paklausiau, nes atsirakinusi telefoną supratau, kad jos numerio taip ir nebuvau išsisaugojusi.

Mantas piktai atsiduso ir jau ruošėsi kažką sakyti, tik jį netikėtai nutraukė mano telefonas. Skambino Ūlėna, bet vos tik paspaudus žalią ragelį, telefonas išsikrovė.

Mantas

– Atsiprašau, kad tave aprėkiau, – po valandos tylos garsiai ištariau Linai, sėdinčiai kitame kambariuko kampe. – Elgiausi labai negražiai. Tikrai atsiprašau.

Ji šyptelėjo besišluostydama džiūstančias ašaras megztinio rankove.

– Atsiprašymas priimtas. Aš tikrai tau nekeršiju ir net nežinau už ką turėčiau kerštauti.

– Na… – pajutęs kaltės gniužulą gerklėje atsikosėjau. – Turbūt pirmiausia už tai, kad pamelavau savo vardą. Kvailai taip gavosi, nepyk. Tai labai dažnai darydavau, nes… Tiesiog nenorėdavau iškart atsiskleisti, – trumpam nutilau supratęs kokią nesamonę pasakiau. Gerai, reikia susikaupti. – Kartais vaikinai taip daro, kai nori vienkartinio nuotykio. Na, žinai, susitinki bare, išgeri, pakvieti ją pas save į namus arba grįžti pas ją ir… – nedrįsau užbaigti minties.

– Norėjai su manimi permiegoti, – tyliai nutrūkusią mintį užbaigė ji. – Ir tau netrukdė faktas, kad apsivėmiau išėjus iš baro?

Aišku, kad netrukdė. Kodėl turėtų trukdyti? Kai vyras nori čia ir dabar, niekas nesutrukdo, nebent pati nenori, mintyse iškart atsakiau jai, tačiau nedrįsau pasakyti garsiai. Projekto metu Lina pasirodė labai kukli ir paprasta mergina. Retas egzempliorius šiuolaikinių merginų tarpe, tikinčių amžina meile. Na, aš taip bent spėju, kadangi neatrodo, jog ji švaistytų laiką veltui. Nė karto nevėlavo į darbą, visada su šypsena veide, geros nuotaikos, priešingai nei kitos kolegės.

– Netrukdė. Atrodei daug geriau, ir taksi automobilyje tu tiesiog neužsičiaupei kalbėdama. Labai nustebau, kad po alaus tau pasidarė negera.

– Gal dėl to, kad kažko įpylei man į gėrimą? – papriekaištavo Lina ir atsistojusi nuėjo link dušinės.

– Ką? Įpyliau į gėrimą? – nustebęs surikau, tačiau Lina jau buvo išėjusi iš poilsio kambariuko. Likau vienas.

Nejau ji tikrai galvoja, kad norėjau ją apsvaiginti?

Lina

– Aš tikrai nieko nepyliau tau į gėrimą, prisiekiu! – Mantas šaukė stovėdamas už dušinės durų. – Aš nenorėjau tavęs nuskriausti, nebijok!

Gali būti, kad šiek tiek persūdžiau kalbėdama. Iš šių kelių valandų buvimo drauge, jis pasirodė gan normalus vaikinas. Nebijojo būti atviras, atsiprašė už savo veiksmus. Bet gal visa tai tik melas, o gal Kalėdų stebuklas? Pasipūtėlis suprato, kad reikia keistis?

Nežinau kodėl sugalvojau čia ateiti. Sėdžiu atsirėmus į duris, žiūriu į kapsintį vandenį iš dušo galvutės ir klausausi Manto žingsnių. Lina, nebūk tokia nemandagi, sugrįžk, paliepiau sau ir atsistojusi iš lėto atidariau duris.

– Aš tikrai nieko nepyliau tau į gėrimą, prisiekiu! – pamatęs mane Mantas pribėgo arčiau ir vėl pradėjo tą patį kartoti.

– Viskas gerai, aš tavimi tikiu. Dėl nieko nekaltinu, tikrai! Turbūt skrandį apsinuodijau, dėl to taip blogai pasijutau, – išgirdęs mano žodžius, Mantas atsiduso.

– Ačiū, kad manimi tiki. Gal atrodau kaip šiknius, bet prisiekiu, tikrai nenorėjau nieko blogo tau padaryti.

– Kalėdos, stebuklų metas, – kukliai šyptelėjau ir nuėjau prisėsti ant sofos. Mantas mane nusekė ir prisėdo šalia.

– Žinai, aš tikrai dėl to atsiprašau. Dėl visko, iškart atsiprašau! Šitie metai man kažkoks košmaras, nesuprantu kas vyksta su mano gyvenimu. O dar tos augančios kainos ir Kalėdų laikotarpis… Nemėgstu Kalėdų, tos visos pompastikos, visa tai atrodo per daug suvaidinta.

– Negaliu patikėti, kad taip gali kalbėti Kalėdų senelis, – nusistebėjau. Mantas kukliai šypsojosi. – Esi labai keistas žmogus, Tomai iš Helsinkio.

– Aš taip tau prisistačiau? – abejojančiai paklausė jis. – Dabar nesistebiu, kodėl tu į mane nekreipei dėmesio.

Mantas

– Aš nekreipiau dėmesio? Tai tu mane ignoravai, net į mano pusę nežiūrėjai! – kiek pakeltu tonu priekaištavo ji. – Aš nesupratau, ar tai viskas buvo tik dėl to, kad išėjau neatsisveikinusi? Jeigu tik dėl to, galiu tavęs atsiprašyti, nors realiai net nelabai suprantu kodėl turėčiau tai padaryti…

– Atsiprašymai, ignoravimai, vėl atsiprašymai… Žinai, man jau tai nusibodo. Šiandien Kūčios ir nors jų nešvenčiu, kaip ir viso šito Kalėdinio šurmulio, gal pabandom viską iš naujo?

Lina įtariai mane nužvelgė ir kiek patylėjusi tarė:

– Kaip tai – iš naujo?

– Aš galiu pradėti, – atsikrenkščiau ir ištiesęs ranką tariau: – Labas, mano vardas Mantas. Prieš metus išsiskyriau ir pastaruosius mėnesius su merginomis bendravau tik norėdamas jas įsitempti į lovą. Gyvenu Vilniuje, noriu būti aktorius, bet pastarąsias savaites atlieku tik Kalėdų senelio vaidmenį. Nemėgstu Kalėdų, nemėgstu didelių sąskaitų už elektrą, todėl ir esu čia.

Įdėmiai manęs klausiusi Lina pasikrapštė smakrą ir paspaudusi mano ranką, prabilo:

– Labai malonu susipažinti, Mantai. Mano vardas Lina. Aš irgi esu išsiskyrusi, taip pat gyvenu Vilniuje. Atsiradau šiame projekte, nes vizažistės karjera visai nesisekė. Bet man patinka čia dirbti, nes patinka Kalėdos, ir tos visos lemputės, žmonės, šurmulys… Tėvai liko Vokietijoje, o aš esu čia, nes neturėjau pinigų bilietui, ir… – jos balsas pritilo, akyse sutvisko ašaros.

– Linute, geriau pamirškim viską, kas liko už tų užrakintų durų, gerai? Juk Kūčios ir šį kartą man jos labai patinka. Turbūt nuskambėsiu kaip koks nevykusio romano herojus, bet… Ar galiu tave pabučiuoti? Čia bus mano dovana tau, Kalėdų proga. Gerai?

Ji kukliai nusišypsojo ir linktelėjusi galvą prisitraukė arčiau manęs. Pajutęs saldų kvepalų aromatą užsimerkiau ir švelniai prisiliečiau prie jos švelnių raudonų lūpų.