Dabar kviečiu save, septyniolikmetę, merginą, kuri dienoraštyje įrašė svajonę tapti rašytoja, į senovinę biblioteką su daugybe gražių knygų, dideliais arkiniais langais, pro kuriuos matosi medžiai, didelis ežeras ir kalnai tolumoje. Mes atsisėdam į patogius fotelius, ant raudonmedžio staliuko garuoja kvapni arbata, ant grindų minkštas kilimas. Tačiau mūsų kojos kilimo neliečia, nes mes abi susirangome foteliuose taip, kaip labiausiai mėgstame – viena koja pariesta po savimi, viena sulenkta.
Ir aš tai merginai, kuri tiki stebuklais, tačiau ne savimi, turiu kai ką papasakoti.
– – –
Kai susilaukusi trečio vaiko staiga prisiminsi svajonę rašyti knygas, bus labai svarbu, kad ją įgyvendintum.
Daugelis rašytojų anksčiau ar vėliau parašo knygą apie rašymą. Arba kalba apie rašymą. Suprantamas noras. Kai prisilieti prie kažko stebuklingo, norisi apie tai pasidalinti su kitais. Bėda ta, kad mūsų kasdieniškoje kalboje dažnai mes pritrūkstam tinkamų žodžių kalbėti apie stebuklus. O gal žodžiai niekuo dėti, mums tik stinga kompetencijos, išmonės, sugebėjimo juos sudėlioti taip, kad tiksliai perteiktų nuostabos jausmą? Net rašytojams to trūksta ir būna tuo blogiau, nes jie tiksliai suvokia skirtumą tarp to, ką norėjo pavaizduoti ir to, kas pavyko. Čia atsiranda apsimetėlio sindromas, nepilnavertiškumo jausmas, gėda, noras viską mesti. Gal tai, ką darau, yra neverta, beprasmiška, nes netobula? Aš manau, kad šie jausmai kaip tik rodo tam tikrą kompetencijos lygį. Suvokiamas tikslas, atsiranda pakankamai objektyvus savo sugebėjimų vertinimas, noras tobulėti, parašyti kaip įmanoma geriau. Pritrūksta tik kantrybės ir švelnumo sau.
Niekas nekalba, kad turi būti sau švelnus. Daug kalba apie discipliną, reiklumą sau, kuo ilgesnes valandas praleistas praktikuojantis. Įvardina dešimt tūkstančių valandų rašymo ar milijoną žodžių, kuriuos reikia išrašyti, kol pradėsi kurti bent ką nors vertingo. Tačiau aš galiu tau pasakyti – būk sau švelni. Mėgaukis procesu. Žaisk. Visur pabrėžiama griežta drausmė, tačiau nuolatos daryti smagius dalykus kur kas lengviau nei tuos, kuriuose reikia save prievartauti. Juo labiau, kad viena iš sudėtinių kūrybinio rašymo dalių yra ta, kad žmonės dažnai bus nešvelnūs. Artimieji ir draugai skeptiškai žiūrės į tokį užsiėmimą (kas tu manaisi esanti, jei nori būti rašytoja? *skeptiškas žvilgsnis* Ar esi pakankamai gabi? Kaip uždirbsi pinigų? Ar žinai, kad į leidyklas patekti neįmanoma?), leidėjai į tavo mylimą kūrinį žiūrės šaltai kaip chirurgai, o skaitytojai kritikuos, kartais pelnytai, kartais tiesiog nes tokia jų nuotaika. Išduosiu mažą paslaptį – nereikia jų įtikinėti, su jais ginčytis ar ant jų pykti. Vienintelis žmogus, kuris privalo tavimi tikėti, esi tu pati. Kuo labiau esi įsitikinusi, kad darai tai, ką turi daryti, eini savo keliu, realizuoji tau Dievo suteiktus talentus, rašai todėl, nes turi ką pasakyti, tuo labiau rimsta aplinkinis triukšmas. Patarimai, pagyrimai ar kritika – jie neturi išmušti tavęs iš vėžių. Girdėk juos, tačiau galvok savo galva.
Kas svarbu žinoti, kai pradedi rašyti?
Gražiai sudėlioti žodžiai niekada nebus įtaigesni už nuoširdumą. Būk nuoširdi. Tai svarbu visose gyvenimo srityse, o ypač rašyme. Net jei rašai apie raganas, vampyrus ar drakonus, apie meilę ar siaubą, apie vaikus ar ateivius. Tam reikia drąsos, tačiau čia ir yra didžiausias kabliukas. Niekas nenori skaityti bailiai parašytų knygų, kuriose rašytojas slepiasi už įmantriai susuktų sakinių.
Istorijos esmė visada jausmai. Jei rašytojas jaučia didžiulę baimę ir ją atvirai aprašo – tai didelė drąsa. Jei istorijos herojus nugali šėlstančių chuliganų gaują, tačiau jam nesvarbu, skaitytojui taip pat nerūpės. Siužetas svarbu, jis tik ant rankos užmaunama lėlė, numesta ant lentynos. Gal ir graži ar įdomi, tačiau negyva.
Dar vienas dalykas, kurio nežinojau anksčiau – parašyta knyga pakeičia pirmiausia autorių, jo gyvenimą. Kalbu ne apie tai, kad jis įgauna naują statusą, jį žino skaitytojai ir bibliotekininkai, galbūt net žurnalistai. Knygos parašymas pakeičia kažką iš vidaus, atskleidžia slaptas sielos kerteles. Todėl šis užsiėmimas toks baisus. Nes nieko mes nebijom taip labai, kaip pažvelgti į savo vidų, rasti ten silpnybes, netobulumus, nuoskaudas, baimes, ribotumą. Žvilgsnis į save baugina, tačiau ir gydo.
Ar nori išgirsti, kaip knygos apie meilę ir raganas pakeitė mane (tave)??
