Vienas karščiausių mano norų yra susigrąžinti tą jausmą, kai rašiau pirmąją knygą „Būti (su) ragana“. Tąsyk istorija liejosi laisvai, gyvenau joje, rašymas buvo tai, kuo apsidovanodavau save, kai rasdavau laisvą minutę. Netgi nereikėdavo tos laisvos minutės, po ranka visada laikydavau sąsiuvinį ir atėjus idėjoms, vaizdams, dialogams, čia pat užsirašydavau, purvinomis nuo bulvių skutimo rankomis. Juokiausi, kad leidyklai atidaviau net neperskaičiusi, buvo šimtu procentų tikra, kad istorija smagi ir įtraukianti. Iš tiesų, žinoma, perskaičiau, juk pirmas dvi knygas parašiau ranka į sąsiuvinį. Perkeldama į kompiuterį, kartu ir paredaguodavau.
Antroji knyga slydo labai panašiai.
Rašant sekančias istorijas jau turėjau krūvą atsiliepimų ir komentarų apie savo romanus, dariau susitikimus su skaitytojais. Tai taip pat labai didelis malonumas. Ir kūrybai sveika, kai išgirsti nuomones. Daugiau sužinojau apie tai, kas vyksta knygų leidybos pasaulyje. Bet pajutau, kad rašau atsargiau, labiau susikausčiusi.
Rašymas vis dar mylimiausia mano veikla. Tačiau visi rašytojai laukia magiškojo minčių ir idėjų srauto, prisijungimo prie kitos realybės, kai realiai net negalvoji, tiesiog rankos kaip įmanydamos greičiau stengiasi užrašyti iš kažkur ateinančią istoriją. Ši būsena yra orgazminė, kelianti priklausomybę ir dėl jos verta užsiimti kūryba.
Gruodžio mėnesį pasirodžius „Pavojingam meilės romanui“, nutariau pasidovanoti sau kalėdinę dovaną. Parašyti trumpą istoriją, be stabdžių ir vidinio kritiko, tik sau. Pasimėgauti magiško pasaulio kūrimo procesu, pažaisti, išsitaškyti baltame lape.
Deja…
Mano kalėdinė dovana sau atskleidė kelis dalykus. Pirma, aš nemoku rašyti trumpų istorijų. Antra, nelabai pavyksta rašyti tik „sau“, nes labai norisi pasidalinti.
Kada nors tikrai užsispirsiu ir parašysiu trumpą, keliolikos puslapių istoriją, į kuriuos sutilps pradžia ir pabaiga, visos intrigos ir bėdos, bei jų sprendimai. Ir jokių tęsinių!
Nes mano trumpa kalėdinė istorija iki vasaros pavirto visai normaliu romanu. Su galimais dviem tęsiniais. Parašiusi paskutinį skyrių pažiūrėjau į veidrodį, papurčiau galvą ir nusivylusi ištariau: „Na, kodėl tu taip elgiesi?“ Bet parbėgusi prie kompiuterio užsivedžiau dar du failus, kuriuose užsirašinėsiu tęsinių idėjas.
Visą pusmetį rašydama „Kalėdas Tamsgirio dvare“ degiau iš gėdos, nes iš tiesų esu skaitytojams prisižadėjusi rašyti „Gundę, žaliąją raganą“, Dovinės raganų serijos tęsinį. Ir rašau! Ir ši istorija mano galvoje yra beveik visa, liko tik “smulkmena” – parašyti ją😊 Turiu ambicingą planą pirmą rankraštį užbaigti iki rudens.
Kad šį kartą nenuslysčiau nenumatytais kūrybiniais keliais, nutariau rašyti kūrybinį dienoraštį “Rašymo užkulisiai”. Kiekvieną dieną atsiskaityti, kaip man sekėsi rašyti Gundės istoriją, tyrinėti ją (istorinę ir mitologinę medžiagą), ar lankė mūza ar ne. Tai lyg ir dar vienas vasaros projektas, skirtas stebėti savo kūrybos procesą. Skaitytojai kartais prašo pasidalinti rašymo virtuve, gal kai kurios mintys bus įdomios ir kolegoms rašantiems.
Taigi, “Gundė, žalioji ragana”. Tai, kad mano naujame scrivener faile yra šios istorijos pirma ir paskutinė scenos, man teikia vilties. Būtent taip pradėdavau pirmuosius romanus – kaip žodiniame matematikos uždavinyje, yra taškas A ir taškas B. Keliaujant nuo A iki B reikia prisisegti diržus, mes laukia ne tik amerikietiški kalneliai, vienas kitas siaubo kambarys, bet ir raudonųjų žibintų kvartalas😊
