Gundės istorija turės dvi dainas – Rikso ir Gundės. Abu veikėjai rašant tampa visai kitokie, nei planavau, kitokie, nei atrodė rašant Airilę. Taip smagu su jais susipažinti ir visai neaišku, kur jie nuves. Šiandien vėl nedaug laiko turėjau rašymui. Vasara, visa šeima namuose, kartais atrodo, kad klaviatūros mygtuko paspaudimas jiems yra signalas, kad aš veikiu, ne tai, ką turėčiau veikti – tai yra, būti mama. Juokauju, žinoma, tačiau iš tiesų vasarą yra truputį sudėtingiau.
Vis tik šiandien pavyko parašyti dar vieną neblogą sceną. Smagiausias dalykas yra tas, kad man patinka, tai, ką parašau. Pripažįstu, taip ne visada būna. Ne visada esu įsimylėjusi rašomą knygą. Sudėtingas jausmas. Dažnai būna, kad myliu veikėjus, jų istoriją, tačiau man nepatinka mano žodžiai ir sakiniai, kuriais visa tai perteikiu.
Gundės istorijos žodžiai man kol kas patinka. Jei pavyks tokiu stiliumi parašyti visą knygą, tikrai didžiuosiuosi savimi. Tekstas grynas, skambus, gyvas. Žinoma, tai gali būti dėl to, kad aš veiksmą matau galvoje, ne žodžiuose.
Dažnai sakau, kad rašytojas savo knygą gali perskaityti po kelerių metų. Tada, kai iš galvos išblėsta vaizdiniai. Kol rašo, rašytojai mato istorijos aplinką, mato veikėjus, jaučia jų jausmus, girdi intonacijas. Ar pavyksta visą matymą taikliai ir tiksliai perteikti žodžiais, jau kitas klausimas. Tiksliau, talento, įgūdžių, praktikos klausimas.
Man labai patinka mintis apie rašymą kaip apie amatą. Kad amatas virstų menu, reikia daug pastangų. Kai kas sako, kad rašytojai turi daug skaityti ir daug rašyti. Parašyti bent milijoną prastų žodžių, kad galiausiai pasipiltų geri. Tačiau aš su tuo nesutinku. Vien žodžių, sakinių ir pastraipų rašymas nepadės tobulėti. Reikalingas aktyvus mokymasis, tas dalykas, kurio mes paprastai nelabai mėgstame. Kad eitum į priekį, turi išgirsti konstruktyvią, profesionalią kritiką, atsižvelgti į ją ir sąmoningai stengti tobulinti savo silpnąsias vietas. Štai mano silpnoji pusė yra pertekliniai žodžiai. Juos paprastai be gailesčio išravi redaktorė. Žinodama, kurių žodžių ji nepaliks, pati stengiuosi mažiau jų rašyti. Kita silpnybė – būdvardžiai ir malonybiniai žodeliai. Kartais šie dalykai neblogai suskamba meilės romano žanre, tačiau kur kas stipriau būtų rašyti be jų. Gundėje, žaliojoje raganoje kaip tik stengiuosi, kad veikėjų veiksmai kalbėtų už save, kad pokalbiai būtų trumpesni, tačiau daugiau atskleidžiantys.
Gundė ir Riksas, viena švelni, kitas plevėsa. Taip maniau iš pradžių. Tačiau aštrių susidūrimų metu jie abu pasirodė kieti, užsispyrę, daugiasluoksniai. Abu net nesiruošiantys mylėti, neturintys laiko romantikai.
Žinoma, niekur jie nesidės, juk yra skirti vienas kitam. Man teks malonumas stebėti, kaip jie stengiasi išsisukti nuo to, kas neišvengiama.
Oi, manęs laukia puiki vasara 😊
