Šiandien nepirmadieniškas pirmadienis. Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Rytas prasidėjo Pilates treniruote. Po pusryčių tik trumpas prisėdimas prie kompiuterio. Vėliau galėjau sugrįžti tik septintą vakaro. Gera naujiena ta, kad man tikrai nėra rašytojo bloko.
Tik lengvas skaitytojų spaudimas. Vakar gavau keletą žinučių, raginančių greičiau rašyti Gundę. Labai įdomu ir smagu, kad parašė skaitytoja, vardu Žygintė. Ir kad šiai Žygintei patinka mano Dovinės raganų serija.
Kol kas rašau labai chaotiškai. Jeigu rašyčiau į wordą, jau būčiau prapuolus. Žinodama, kad tai sudėtingesnis projektas, užsivedžiau scrivener failą. Koks skirtumas? Scrivener gali patogiai suskirstyti romaną skyriais. Prie kiekvieno skyriaus yra santraukos ir užrašų skyriai. Čia pat gali susidėti visą tiriamąją medžiagą. Čia jau yra istoriniai straipsniai apie jotvingius, priežodžiai, atskiras failas istoriniams vardams, veikėjų charakteristikos, Airilės, vėjų raganos ištraukos, nes veiksmas kai kur persipina. Riksas su Gunde Airilės istorijoje buvo visai nemažai susitikę. Tie susitikimai yra svarbūs jų santykiams, vadinasi, dabar man svarbu, kaip jie patys visa tai matė, patyrė, ką jautė.
Taigi, scrivener failas man leidžia greitai susirasti bet kurį skyrių ir jame parašyti sceną. Papildyti herojų aprašymus. Įvesti naują skyrių. Būtent kurdama naujus skyrius aš kartu rašau ir romano planą. Tikrai dar nežinau visos istorijos, ji išsirutulios berašant. Būna labai įdomu, kai žinau, kad, pavyzdžiui, šioje scenoje Riksas kalbasi su Gundės tėvu, kunigaikščiu Gausmiu ir jų pokalbis įtemptas. Tačiau tik pradėjus rašyti atsiranda klausimai, atsakymai, žodžiai, išraiškos, grasinimai, intonacijos, jausmai. Kartais galvoju, kad pokalbis pasisuks vienaip, tačiau žodis po žodžio veikėjai susitaria kažką visai kito. Toks rašymas geriausias. Kai ne aš įdedu sakinius į veikėjų burnas, o staiga atsirandu jų galvose ir norisi pasakyti visai ką kito, nei planavau.
Ruošdamasi Gundės istorijai vėl skaičiau Airilę, vėjų raganą. Nustebinau pati save, kai apsiašarojau. Gulėjau Palangos pliaže ant rankšluosčio, kaitino saulė, o man pro saulės akinius tekėjo ašaros. O juk rašydama visai nemaniau, kad tai graudi vieta. Pasirodo, ne tik skaitytojai reaguoja skirtingai, bet ir patį rašytoją skirtingu metu tekstas kitaip paveikia. Todėl kartais skaitytojų komentarai būna labai prieštaringi. Kiekvienas jaučia istoriją pagal savo patirtį ir nuotaiką.
Jau susidėjau visą krūvą papildomų knygų, kurių man prireiks rašant Gundę. Daivos Vaitkevičienės „Užkalbėjimai“, Pranės Dundulienės kelios knygos apie lietuvių pagoniškuosius dievus, kelios monografijos apie mitologinį velnią. Šiandien tyrinėjau 13 amžiaus muzikos instrumentus, jutube ieškojau, kaip jie skamba. Tyrinėjau ir ritualines pirties naudojimo apeigas.
Labai smagu kurti istoriją lyg dėlionę. Tai visai kitas metodas, nei rašyti istoriją viešai, po skyrių keliant į tinklalapį. Kol kas neįsivaizduoju, kaip galima rašyti istoriją nuosekliai, nuo pradžios iki pabaigos. Iš eilės. Man patinka šėlti po visą istoriją, įsukti chaosą ir tada žiūrėti, kas iš to išėjo.
Labai apgailestavau, kad nepavyko šį savaitgalį nuvažiuoti į Kernavę, į Gyvosios archeologijos dienas. Tačiau jaučiu, kad kol kas medžiagos turiu daugiau, nei laiko jai suvokti ir užrašyti. Bet Kernavės renginiu mėgaujuosi jų feisbuko puslapyje.
