Šiandien dariau viską, kad nereikėtų rašyti. Klausiau jau įgarsintos „Meilės devyniaragės“. Iš tiesų ją atsiuntė perklausymui, kad patikrinčiau, ar nėra klaidų. Rezultatas man labai patinka! Tai džiugina ir stebina, nes paprastai man girdėti savo pačios kūrinį nėra jauku.
Dar reikia užbaigti redaguoti „Kalėdos Tamsgirio dvare“. Vienu žodžiu, mano liepa labai kalėdiška.
Taip, tiesa, kad Gundės truputį vengiu. Nors kai prisėdu, rašosi smagiai. Veikėjai gyvi, jų charakteriai, asmeninės istorijos, šeimos. Taip jau išėjo, kad „Kalėdos Tamsgirio dvare“ man tapo apšilimu prieš Gundės istoriją. Nors Tamsgirio dvaro veiksmas vyksta dabar, jis labai šiuolaikiškas, tačiau jame daug baltų dievų pasaulio. Norėjau su juo apsiprasti, su pačiais dievais, jų gyvenimais, sistema. Esu skaičiusi daug meilės romanų ir ne tik, kur veikėjai yra pagoniški dievai – graikų, romėnų, keltų, skandinavų. Knygų su baltų dievais yra mažiau. Noriu šią spragą šiek tiek užpildyti.
Tai kodėl gi vengiu rašyti? Viena priežasčių, kad susiduriu su savo raganiškos pasaulėžiūros krize. Mano dvasinis gyvenimas yra natūraliai banguojantis, kaip jūra ar mėnulis. Paprastai susiduriu su klausimais, kas ir kaip vyksta, kaip surėdytas mūsų ir anapusinis pasaulis. Nežinojimas trikdo. Tada ieškau atsakymų, išorėje ir viduje. Daug skaitau, kalbuosi su žmonėmis, paprastai susipažįstu su išmintingais, daug patyrusiais mokytojais, klausau paskaitų, einu į ilgus pasivaikščiojimus, per kuriuos pasineriu į pusiau meditacinę būseną. Po truputį sulipdau naujos kokybės pasaulėžiūros sistemą, kuri man teikia pasitenkinimą ir ramybę. Ieškojimų metu parašau „raganišką“ knygą, kur sudedu patirtą suvokimą.
Po kiek laiko sistema pasirodo nepakankama, gyvenimo įvykiai ir patirtys ima ir viską sugriauna. Aš vėl lieku prie seno žinojimo griuvėsių. Ant jų pradedu statyti kažką naujo. Taip kiekvieną kartą mano statinys iškyla ant vis aukštesnio ir tvirtesnio pagrindo.
Šis procesas man yra gana sudėtingas. Labai norėčiau surasti mokytoją, kuris ar kuri tiksliai pasakytų, kas ir kaip yra. Norėčiau, kad būtų vadovėlis. Ir kartu suprantu, kad tai neįmanoma, dvasinio mokymosi procesas yra kelionė. Ir dar tokia kalnais, naktį, rūke, kai matai vos kelis žingsnius į priekį. Reikia žengti žingsnį po žingsnio, atsargiai, kad nenugarmėtum nuo skardžio. Nelengva, kai atsakymus turi susirasti labiau viduje nei išorėje, kai reikia išgirsti kaulų čiulpuose šnabždančius protėvius, pajusti nuo ledynmečio išlikusį tyrą lietuvių moterų kraują, pasikalbėti su raganomis ir dievais.
Tai, ką man pasakoja Gundės istorijos herojai, yra stipru. Ir tai gąsdina. Pradedu abejoti, ar man pavyks perteikti visus sluoksnius, ar bus pakankamai lengva, ar užtektinai gilu.
Todėl kur kas paprasčiau redaguoti jau parašytą rankraštį, klausytis knygų įrašus. Dar geriau skaityti kitų autorių knygas, kur iš viso nėra mano atsakomybės. Gaminti pietus, tvarkyti namus, ravėti daržus.
Nes atsidarius Dovinės raganų rankraštį iš balto popieriaus į mane staiga veriančiu žvilgsniu pradeda spoksoti žydinčio pelkėjančio ežero spalvos akys.
