Gundė juda į priekį. Taip, kaip anksčiau, be stabdžių ir taisymo. Pirmasis rankraštis gali būti prastas. Iš tiesų, net ir turėtų būti prastas, svarbu, kad mintys tekėtų, istorija lietųsi laisvai. Redagavimams, taisymams, stiliuj ir teksto struktūrai laikas ateis vėliau.
Šiandien rašiau užsistačiusi žadintuvą. Man tai visada gerai veikia.
Kažkada perskaičiau apie pomodoro metodą. Rašant užsistatai laikmatį 25 minutėms. Ir dirbi, be trukdžių, pertraukų, žiūrėjimo į telefoną ar soc tinklus. Po 25 minučių padarai dešimties minučių pertrauką. Pasidarai kavos, pažiūri į lauką, pasivaikštai ir vėl sėdi dvidešimt penkioms minutėms. Man šis metodas iš tiesų padeda puikiai susikaupti, nesiblaškyti. Tiesa, aš kartais užsistatau laikmatį ilgesniam laikui. Dvidešimt penkios minutės tiesiog prabėga per greitai.
Šiandien užtikau feisbuke savo Gundės prototipą. Žinojau šią merginą jau seniai, bet šiandien jos daina suskambėjo naujai. Lilith Max – amžius, veidas, plaukai, tai, apie ką ji dainuoja – viskas tobulai tinka. Taip gera matyti tikrą, gyvą raudonplaukę gyduolę raganą.
Vakar rašiau, kad supratau, kas pirmąsias knygas varė į priekį. Labai paprasta banali priežastis – laiko trūkumas. Tuo metu buvo gimęs trečias sūnus, persikraustėme gyventi į nuosavą namą. Veiklos buvo labai daug, laisvos tylos minutės buvo tokios brangios, kad norėjosi jas kaip įmanoma prasmingiau išnaudoti. Manoji prabanga buvo rašymas. Jei turėdavau pusvalandį, ar, o dievai, visą valandą, rašydavau neatsitiesdama. Visas tekstas buvo minčių srautas iš aukščiau.
Vėliau vaikai paaugo, aš mečiau mokytojos darbą ir rašymas tapo pagrindine mano veikla. Ir man atrodė, kad dabar to laiko kūrybai aš turiu begalybę, kiek tik noriu. Tačiau realybė yra kitokia. Gyvenimas yra aktyvus ir jame vyksta visko labai daug. Kūrybai, ypač nepertraukiamai kūrybai, laiko yra tik tiek, kiek anksčiau – nuvogtos, išplėštos valandėlės. Ir jas reikia išnaudoti kaip įmanoma geriau.
Galvodama, kad laiko turiu daug, aš neskubu. Atsisėdusi prie kompiuterio patikrinu el paštą, tinklalapį, žinutes ir komentarus. Išrašau sąskaitas, sumoku mokesčius. Deja, taip prabėga gražiausia dalis darbui skirto laiko.
Galvodama, kad laiko turiu mažai, skiriu jį tam, kas svarbiausia – kuriamai istorijai. Rašau, neatitraukdama rankų, leidžiu jai mane nusinešti ten, kur pati istorija veda, be plano ir tikslo, su gyvais pokalbiais, skirtingais charakteriais.
Tuo rašymas ypatingas. Dažnai rašytojui norisi įkišti savo ego, pasirodyti protingesniu, sumanesniu, geresniu. Skaitytojai visada tai jaučia. Ir to neatleidžia. Reikia didelio kuklumo, kad galėtum atsitraukti ir leisti istorijai tekėti savo vaga. Būtent tokias mėgsta skaitytojai. O besimaivančio autoriaus ausis tekste jie iš karto pastebi. Tai buvo viena pirmųjų pamokų išleidus „Būti (su) ragana“. Autorius tekste pasislėpti negali. Skaitytojai mato, ar jis nuoširdus, ar jo siekis yra tik papasakoti istoriją. Taip būna retai. Dažniausiai už noro parašyti knygą slypi daugybė priežasčių. Laimei, rašant mano raganas, jos man neleidžia daug reikštis. Ir jau dabar jaučiu, kad žalioji ragana Gundė, praktiška, racionali gyduolė, pateiks man nemažai pamokų ir naujų suvokimų.
