I dalis.

Urtė. Ligoninė

Prabundu akinamai baltoje palatoje. Atsikėlusi pažvelgiu pro langą į žalumoje skendintį ligoninės kiemą ir su didžiuliu džiaugsmu pasirąžau. Šiandien mane išrašo! Pasiilgau savo plačios lovos ir levandomis kvepiančio vonios kambario. Nors Kauno klinikose esu vos tris dienas, bet labai traukia namo. Padarė man galybę tyrimų ir diagnozavo dvylikapirštės žarnos opą. Nieko rimto, tik sakė du kartus dienoje ant tuščio skrandžio gerti nurodytus vaistus, laikytis griežtos dietos, kuo daugiau ilsėtis ir svarbiausia – nesijaudinti. To tai tikrai bus sunku laikytis, nes nerimauti moku tobulai. Taip ir įsivariau opą.

Metu akį į savo palatos kaimynę, šviesiaplaukę liekną moterį, su karė tipo šukuosena ir ant rankos ištatuiruota neaiškia gėle, bei nušypsojusi pasisveikinu. Kristina atsako tuo pačiu ir mano diena dar labiau pragiedrėja. Jai tokia pat opa kaip ir man, tik rimtesnė. Štai ir gulim dvi gražuolės dvivietėje palatoje ir laukiam nuotykių. Kristinai – trisdešimt ketveri, o man lygiai trisdešimt. Turim daug bendrų temų pokalbiui, nes esame gana panašios: abi tikrai neblogai atrodome, mūsų abiejų statusas – vieniša, nes kažkodėl susidedame tik su mulkiais ir abiem mums užtaisė ragus. Kristinos skyrybos buvo dar pačiame įkarštyje ir turto dalybos ją paguldė į šitą baltą, metalinę lovą. Panašu, kad tik iš pažiūros Kristutė atrodo kietakaktė ir nepalaužiama.

Jos istorija neįtikėtina. Vyras Ferdinandas, fizikas, KTU habilituotas daktaras, gerokai už ją vyresnis, užmezgė romaną su savo studente, kuriai vos devyniolika metų. Tai nekaltai panelei padėdavo daryti laboratorinius. Ji ateidavo į judviejų namus vakarais, du kartus per savaitę. Nieko blogo Kristina nenujautė, juo labiau, kad mergina nebuvo ypatingai išvaizdi: storos šlaunys, žandai putlūs, trumpų plaukų šukuosena ir ta pati dažnai neplauta. Jai, gazelei, tikrai ne konkurentė. Be to, jos vyras buvo lėtas ir nedrąsus, kaip ir dera tokiems moksliukams su aukštu intelekto koeficientu.

Kristinai likimas atsiuntė Ferdinandą prieš septynerius metus, būtent tuo metu, kai jai labiausiai to reikėjo. Po daugybės audringų romanų, ji  troško ramybės ir tada sutiko jį, protingą užkietėjusį senbernį. Jis sužavėjo ją savo ramumu ir nepaisant didelio amžiaus skirtumo, jiedu įsimylėjo vienas kitą, ir netrukus susituokė. Tekėdama už jo jautėsi saugi ir tvirtai tikėjo, kad jos gyvenime audrų daugiau nebebus.

Staiga Ferdinandas pamokas su studente perkėlė į dienos metą, kai Kristina būdavo darbe ir jo elgesys bemat pasikeitė. Jis ėmė pirktis naujus, jaunatviškus drabužius, kvėpintis, pakeitė šukuoseną, nustojo valgyti mėsą, pralinksmėjo ir išdrąsėjo. Tai Kristinai sukėlė įtarimų ir ji nusprendė įsitikinti, kad jai pačiai paranoja, ir, jog vyras neturi jokio romano su savo studente. Tad vieną dieną sugrįžo namo anksčiau.

Pasirodė, kad laboratoriniai buvo atliekami labai atsakingai dulkinant tą šlykščią mergšę, sėdinčią nuogu pasturgaliu ant Kristinos darbo stalo! Įniršio kupina, Kristina sučiupo gulėjusius ant žemės drabužius ir išsviedė pro balkoną. O jos tylenis, ramusis vyras vietoj to, kad atsiprašinėtų suklydęs, neatsilaikęs jauno kūno vilionėms, apgaubė aistros objektą savo marškiniais, priglaudė prie savęs ir iškilmingai pareiškė Kristinai:

– Aš ją myliu!

Tokio pažeminimo Kristina nebuvo gyvenime patyrusi. Įpuolė atgal į balkoną įkvėpti gryno oro. Likimo ironija! Jaunosios paleistuvės D dydžio liemenėlė kabojo aukštai ant medžio šakos. Tai buvo lyg įrodymas Kristinai, kodėl jaunasis vegetaras Ferdinandas pasirinko tą mergšę. Ir dar sakoma, kad dydis neturi reikšmės.

Kristina iš karto padavė prašymą skyryboms. Ji man juokavo, kad jų skyrybų dokumentuose kaip skyrybų priežastis bus nurodyta: „per maži žmonos papai“. Tikrai kraupi istorija.

Man ragus įtaisė prieš metus ir gal ne taip žiauriai, kaip palatos kaimynei. Mano mylimas vaikinas pasakė, kad jam karjera yra svarbiau ir pasinaudojo pasiūlymu, bei išvyko dirbti į Dalasą man net nepasiūlęs vykti kartu. O aš taip tikėjausi… net slapta buvau susiradusi darbą ten. Maniau, kad mūsų santykiai buvo rimti, bet stipriai klydau. Kad su Bernardu tikrai viskas baigta, supratau gal tik po pusmečio, kai atslūgus liūdesiui pradėjau blaiviau mąstyti ir pamačiau, kad per pusę metų jis man nė karto neparašė.

O kodėl aš čia su dvylikapiršte žarnos opa? Ogi visai neseniai sužinojau, kad Bernardas, vyras, kuriam norėjau pagimdyti būrelį vaikų, Amerikoje susižadėjo ir ketina vesti kažkokią amerikietę Judy vos po kelių mėnesių draugystės, ir jie „be galo laimingi“. Pasijutau tokia pažeminta, mano pasitikėjimas nusirito iki paties dugno, juk jis man taip ir nepasipiršo, nors draugavom daugiau nei penkerius metus, nes anot jo – santuoka nieko nereiškia. Ak, o dabar jau reiškia, kai pasimaišė judy pudy?! Viduje kirbėjo pyktis atkeršyti jam ir visai vyriškai giminei. Tas pyktis greičiausiai ir prakiurdė mano skrandį.

Patekusi į Kauno klinikas, nuo pirmos akimirkos supratau, kad čia manimi gerai pasirūpins. Klinikos buvo pilnos jaunučių rezidentų, kurie vis kažkur skubėjo savo susirūpinusiais ir perbalusiais veidais. Šie, baltais chalatais pasipuošę merginos ir vaikinai, netrukus taps tikrais savarankiškais gydytojais. Jais didžiuosis visa šeima, gal ir visa giminė. Jie bus rūpestingi, kantrūs, profesionalūs gydytojai. Ėmiau jais didžiuotis. Labai gerbiu gydytojo profesiją. Mano tėtis gydytojas, tik veterinarijos ir kaip jis juokauja: „dar nė vienas pacientas nėra parašęs jam skundo“. Tikiu, juk su kanopa rašyti sunku.

Mane kaip princesę paguldė į dvivietę, neseniai suremontuotą palatą. Nežinau, kodėl man taip pasisekė. Nesisekė su vyrais, bet tikrai pasisekė su palata. Turi būti gyvenime balansas. Iš karto susibičiuliavom su Kristina, bei supratau, kad su ja nuobodžiauti tikrai neteks.

Tą pirmą dieną ligoninėje, mums besišnekučiuojant su Kristina, staiga pro duris įsiveržia jaunas, žavus gydytojas ir iš paskos jam atseka du akiniuoti, išsigandę, perdžiūvę rezidentai. Gydytojas prisistato, bet aš nieko neišgirstu, nes vos jį pamačiusi, mano smegenys užsiblokuoja. Šypteliu, o jis savo rūsčia mina duoda suprasti, kad flirtuojančios pacientės jį užkniso juodai, tad iš karto surimtėju ir gailestingai akimis nužvelgiu vargšus rezidentus.

– Kuo skundžiatės? – rūškana mina paklausia gydytojas, žiūrėdamas į mane gulinčią, ir aš imu pasakoti. Jis atidžiai klausosi ir kažką konspektuoja savo knygoje. Rezidentai užsirašinėja taip pat. – Ar galėčiau jus apžiūrėti? – paklausia, kai baigiu nuobodų pasakojimą.

Ir staiga man užeina neapsakomas noras paflirtuoti su šiuo rūsčiuoju gydytoju:

– O turiu kitą pasirinkimą? – išriečiu lūpų kampučius ir mesteliu akį į rezidentus. Iš jų veidų išraiškos suprantu, kad mano klausimas buvo blogas.

– Taip, turite, galiu paprašyti, kad jus perimtų kitas gydytojas, kuris taip labai jūsų nejaudintų ir nebijotumėte apžiūros, – susiraukia jis ir duoda suprasti, kad vagiu iš jo brangų laiką. Man kraujas plūsteli į veidą nuo žodžio „nejaudintų“ ir supratu, kad atrodau kvailai bandydama šypsena pagyvinti surūgusią atmosferą.

– Ne, viskas gerai, galite jūs mane apžiūrėti, – atsakau sausai kaip tik įmanoma ir jaučiu, kaip visiškai išgaruoja noras flirtuoti su gydytoju, o gal ir su visa vyriška gimine. Panašu, kad Bernardas sunaikino mano flirtavimo įgūdžius ir dabar aš flirtuodama pykdau, o ne užburiu vyrus.

– Apnuoginkite pilvą, – paliepia jis ir paklustu iš karto, bei pakeliu palaidinę. Nenoriu, kad jis mane sistemoje pažymėtų, kaip „nepaklusni pacientė“.

Jis užsimauna gumines pirštines.

– .. Kam jums pirštinės? Aš manau šiai apžiūrai jos visai nereikalingos. Taip labai teršiate mūsų aplinką, – nustebusi pasakau, dar nė karto nesu mačiusi, kad pilvą maigytų su apsauginėmis pirštinėmis!

Jis įduria žvilgsnį tiesiai į mano akis ir rimtu veidu paaiškina:

– Dėl higienos sumetimų.

Mane išmuša šaltas prakaitas ir matau, kaip rezidentai susižvalgę vienas į kitą, sukikena.

Gydytojas nužvelgia apnuogintą mano pilvą ir nepatenkintas ištaria:

– Prašau, pasmaukit žemiau kelnes, jei galima, nematau viso jūsų pilvo, – mane ima nervinti jo bendravimo stilius. Jaučiuosi kaip ant adatų. Susiraukiu, kaip ir jis, ir truputį pasmaukiu kelnes žemyn nuo pilvo.

– Dar truputį, – paprašo, ir aš iš karto pasmaukiu vėl. – Dar, – ir man suima pyktis. Tai paimk ir pasmauk kiek tau reikia arba tegul tai padaro rezidentai, velniai griebtų, bet paklusniai smaukiu kelnes žemyn ir laukiu, kol jis pasakys man stop.

– Gana, – pakėlęs ranką sustabdo mane. – Aš ne ginekologas, – paaiškina ir periferiniu regėjimu matau, kaip šypsosi ne tik rezidentai, bet ir mano palatos kaimynė. Ir tikrai, dar keli centimetrai ir išraudę rezidentai būtų galėję sukonspektuoti, kaip atrodo mano gaktos plaukai.

Apžiūrėjęs mane, leidžia tą patį padaryti vienam rezidentui, o šis jaunuolis taip švelniai ir maloniai mane tikrina, kad aš labai pasigailiu, kad jis dar ne gydytojas.

– Jūs būsite labai geras gydytojas, – pasakau rezidentui, po to, kai jis mane kruopščiai išspaudinėjo. Rezidento veidą nuplieskia raudonis ir visas nukaitęs padėkoja man. Vogčia žvilgteliu į jo šefą. Man tikrai nesivaidena: gydytojo akyse matau mažytę, mažytę pavydo liepsnelę. Viduje nusišypsau.

Po apžiūros gydytojas kartu su savo rūsčia mina ir rezidentų palyda išskuba iš palatos, bet tas nesmagumo jausmas dėl jo arogancijos pasilieka mano krūtinėje.

– Fainas jis gydytojas, nebijok, tik reikia susigyventi su jo bendravimo manieromis, – paguodžia mane Kristina.

– Išgyvensiu, – mirkteliu jai.

 

Štai kokia spalvinga buvo mano pirmoji pažintis su gydytoju Henriku!

 

17 minčių apie „I dalis.“

  1. O, atpažįstu aštroką Kamilės Birgės stilių! Per saldu nebus, bet karšta tai tikrai 😉

    1. Labai patiko šmaikštumas, susiskaitė įdomiai ir skaniai, kaip tikras šokoladas 🙂

  2. Oi tas gydytojas Henrikas! Labai gera pradžia, taip smagiai viskas susiskaitė! Vienintelis minusas – neužteko, noriu dar 🙂

  3. Kaip nuotaikingai prasidėjo mano rytas, kikenau net keletą kartų! Tiesiog norėjau būti pagrindinės veikėjos palatos kaimynė, susidariau įspūdį, kad joms ten labai smagu 🤣😍 be galo patiko, tikrai aštru, kvepia nežinia ir tikrai noriu da, labai neįprastas scenarijus ir nuostabūs veikėjai!!! 😍😍😍👏

  4. Skaičiau ir negalėjau nustot šypsotis 😊
    Matau su daktaru Henriku bus „reikalų“ 😁👌
    Labai patinka šmaikštus,linksmas stilius!
    Lauksiu, kitos dalies! 😍

  5. Oi kaip man patinka enemy to lovers 😁 matau, kad ketvirtadieniais bus galima pasijuokti. 😁 Patiko ir įtraukė!

  6. Aš buvau teisi, laukdama tavo darbo. Man ta ironija labai tinka. Liuks. Tik viena pastaba: šiais laikais su opa neguldo niekur, prarija endoskopą ir pusvalandžio bėgyje su 2 stipriais antibiotikais, krūva kito geriamo gėrio ir dietos lapu keliauji namo. Tiesa dar, tau taip skauda gulint, kad nei apie vyrus, nei kitą reikalą net svajot nėra noro. Tu surandi įmanomą padėtį gulėti ir bandai užmigti. Opą sukelia pillorium gastri ar kaip ten ją bakteriją, o ne skyrybos. Tai , jei ketini leisti knygą, keisk diagnozę į hepatitą ar ką nors kitą. O aš jau laukiu sekančios dalies. pirmyn, mergina, tu- jėga!

  7. OMG! Kaip šauniai sukurta chemija tarp pagrindinių veikėjų! Ir tas gydytojas, jis man jau patinka! Istorija iš kart įtraukė ir aš jau nekantriai laukiu kito ketvirtadienio. Tai kaip nesustorėt su tokiais desertais? 😉😃

  8. Smagiai! Patiko rašymo stilius ir ironija („Tikiu, juk su kanopa rašyti sunku“, „Nesisekė su vyrais, bet tikrai pasisekė su palata“), puikiai! Truputį paburbėsiu, tiesa, tas paburbėjimas netaikomas tiesiogiai Kamilei, o bendrai nuomonei, kai meilužė demonizuojama („šlykšti mergšė“, didžiapapė, storašlaunė ir t.t.) , o tas vargšelis, kelnėse nenulaikantis pypo – tik nekaltas avinėlis, suvedžiotas niekingos mergšės, c’mon! Ir man pritrūko Henriko aprašymo, kad pačiai būtų lengviau įsivaizduoti, kaip jis atrodo, ir kokį įspūdį be bendro žavumo paliko pagrindinei veikėjai (akys, plaukai, stotas, balso tembras?) Bet tikrai labai skani pradžia 🙂

  9. Taip nesinori, kad vasara greičiau prabėgtų, bet jau bais laukiu kito ketvirtadienio! Nors persiplėšk 🙂 O tau, Kamile, linkiu, kad ir toliau džiugintum mus savo pikantiškais desertais 😉 Tu – šaunuolė!

  10. Atdidariau galvodama paskaityti kelionėje, bet perskaičiau net nepakilus lėktuvui! DAR! Lauksiu kitos dalies 🙂

  11. Tiršta tiršta,kur skaitai. :))) Į pirmąją dalį, regis, sudėta viskas: ir šmaikštumas,ir lengva ironija,ir svorį metantys tiek pagr.veikėjai,tiek šalutiniai ir skaitant man visko buvo šiek tiek per daug. Nekantriai lauksiu antros dalies! 👌

  12. Lauksim ir žiurėsim ar paskui visos nepradėsim norėti gultis į ligoninę, po tokių knygų 😜🙂❤️. Opa ne opa bele guldytų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.