22 diena

Brangus Grimuarai!

 

Šiandien norėjau pradėti rašyti ryte, atsidariau baltą wordo puslapį balkone su raudonų kalnų vaizdais, užrašiau pasisveikinimą ir sustojau. Mintys nesiliejo. Vietoje to pasiėmiau škotės raganos Barbaros knygą ir paskaičiau truputį. Tikrai nedaug. Tačiau man reikėjo tik vieno sakinio. Tč sakinį aš persirašiau į Airilės planą. Ir staiga kaip prasidėjo! Tikras minčių krioklys, vos per valandą pasivaikščiojimo visa Airilės antra dalis sugulė gražiai galvoje, beliko užrašyti. Mintis įsirašinėjau į telefoną video formatu, rašiau pieštuku į užrašinę restorane, ant suoliuko, mašinoje. O kai užsupo važiuojant nuo serpantino (kažkodėl tik šioje kelione pastebiu tokį poveikį), užsimerkiau ir galvoje scena po scenos atsiskleidė visu grožiu. Kaip nekantrauju gauti pakankamai laiko viską užrašyti! Aš šiandien tokia laiminga, nieko nėra smagiau, kaip tada, kai rašoma istorija atsiskleidžia visu sudėtingu grožiu.

O Airilės istorija nebus labai paprasta, ir nebus švelni. Tačiau man nerūpi. Mano raganos pasakoja savo istorijas prakaitu ir krauju, ašaromis ir pienu, o aš jų tokių ir noriu.

Kaip nuostabu, kad tai vyksta būtent šiuo, vasaros saulėgrįžos ir rožinės pilnaties laikotarpiu.

Šiandien dar noriu pakalbėti apie visatos ženklus. Aš jau seniai jaučiau, kad būtent Korsikos saloje mano istorija išsijudės. Jaučiau tai dar tada, kai nė neplanavom į ją vykti, būtent todėl ir pasiūliau šeimai šią salą. Žinojau, kad čia manęs kažkas laukia. Kadangi sąmoningai laukiau ženklų, kol čia buvome, žinoma, jų nemačiau. Taip jau yra su visatos ženklais. Jie visada yra aplink mus ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes juos pamatysime. Nes žiūrėti reikia kitaip, nei įprastai. Ar žinote tuos paveikslėlius, kai žvilgsnį reikia sufokusuoti kažkur pro šalį, tik tada pamatai paslėptą vaizdą? Taip ir su visatos ženklais, reikia žiūrėti truputį pro šalį, atsipalaidavus, tačiau ir nenusukti akių.

„Man visiškai niekas neaišku, ragana“

Tikrai painiai paaiškinau. Pasistengsiu paprasčiau. Visatos ženklai nėra kažkas labai mistiško, tačiau tai labai svarbus dalykas, į kurį negalime nekreipti dėmesio. Kiekvieną dieną aplink mus yra daugybė dalykų, daiktų, užrašų, dainų, garsų ir t.t., kuriuos mes ne visus pastebime. Taip jau mūsų smegenys sutvertos, kad atrenka iš tūkstančių tik kelis, kaip jos nustato, mums svarbiausius dalykus. Todėl jei pastebim kažką keisto, neįprasto, tai mūsų pasąmonė, intuicija ar aukštesnysis aš, o gal angelas sargas, bando atkreipti mūsų dėmesį, parodyti, kad tai yra labai svarbu. Čia yra du niuansai – jei sąmoningai ieškom ženklo, paprastai norim sulaukti tokio, kokio tikimės. Norim, kad ženklas patvirtintų mūsų troškimus. Visatos ženklai taip neveikia. Kartais specialiai nematom ženklų, net jei jie paukšteli mums tiesiai į kaktą. Nes ženklas sako tai, ko matyti visai nenorime. Pavyzdžiui, kad suklydom pasirinkę profesiją, partnerį, o gal draugą ar namą. Tokie sprendimai nelengvi, kartais lengviau tiesiog užsimerkti.

Man džiugu, kad šiandien mačiau daug ženklų, dauguma susiję su Airilės istorija. Netgi naujo viešbučio, į kurį įsikėlėm pavakare, pavadinimas ir visas senovinis interjeras su knygomis. Kai įpranti juos pastebėti ir jų klausyti, visatos ženklai yra labai smagus reikalas.

 

Tavo Lavisa

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Rekomenduoju paskaityti

Verified by MonsterInsights