Raganų RATAS

– Ei, duok kelis eurus ant duonos… Aš seniai nevalgiau.

Moters balsas, pasigirdęs Vėjūnei už nugaros, buvo jaunas, tačiau gergždžiantis nuo rūkymo, gėrimo ir neramaus gyvenimo būdo. Vėjūnė užbaigė krauti prekes į savo linksmai geltono vabalo bagažinę ir lėtai atsisuko. Kažkas tame balse privertė pasišiaušti plaukelius ant sprando. Elgetaujanti moteris atrodė landynių gyventoja – susivėlusi, su keliomis mėlynėmis ant veido, nešvariais drabužiais. Nors ji stengėsi nutaisyti nuolankų maldaujantį veidą, jai tai prastokai sekėsi – jos laikysena vis tiek buvo įžūli ir su fatalistišku susitaikymu su savo gyvenimo būdu. Jai akivaizdžiai buvo nusispjauti, ką apie ją galvoja Vėjūnė ar kiti prekybos centro klientai ar darbuotojai. Jai buvo nusispjauti, kas nutiks jai pačiai – dangus galėjo užgriūti ant jos nors ir šią sekundę, ji visiškai nebijojo. Ir ko jai bijoti, juk šiaip ar taip jau gyveno pragare. Tačiau jos veidas Vėjūnei pasirodė pažįstamas ir ji, lyg užhipnotizuota, įkišo ranką į rankinę, pasirausė joje ir net nepažiūrėjusi, ką sužvejojo, ištiesė banknotą.

Benamės, kurios jau, rodos, niekas gyvenime negalėtų nustebinti, akys išsiplėtė iš nuostabos ir ji vikriai stvėrė pinigus Vėjūnei iš rankos. Net pamiršusi padėkoti, skubiai patraukė prie prekybos centro įėjimo, baimindamasi, jog dosniai išsiblaškiusi mergina neatgautų nuovokos ir nepareikalautų grąžinti pinigų.

– Ale, duok čia! – prie durų rūkantis panašios išvaizdos dar gana jaunas vyras su rusva barzda grubiai ištraukė banknotą iš savo draugužės rankos ir nėrė į parduotuvės vidų. Tokį lobį reikėjo skubiai išleisti. Šiandien jie galės pašvęsti.

– Romka, čia ir mano. Nupirk ir man… – suspiegė besivydama moteris ir jiedu dingo viduje.

Vėjūnė vis dar spoksojo jiems pavymui, negalėdama pamiršti tuščių akių ir benamės didžiulio nėščiosios pilvo. Alisa, tai buvo Alisa, jos vaikystės draugė. Po lemtingosios užkeikimų nakties, kai joms buvo vos trylika, Vėjūnė Alisos daugiau nematė. Kaip ir Viktorijos, Gražinos, Silvijos ir Lenos. Penkios draugės, kurioms Vėjūnė atvirai išpasakojo apie save ir savo šeimą, vieną dieną pavogė Vėjūnės šeimai priklausiusią juodosios magijos knygą ir nubėgusios į mišką atliko demono iškvietimo ritualą. Prisiklausiusios pasakojimų apie raganas ir jų magišką pasaulį paauglės panoro ir pačios tokiomis tapti – tik dar galingesnėmis, juodosiomis burtininkėmis. Nes kalbėdama apie baltųjų raganų pasaulį Vėjūnė dažnai minėjo atsakomybę, mokymąsi ir kantrybę. Nesikišimą į kitų žmonių likimą. Tai visiškai neskambėjo cool.kietai. Smagiau atrodė iš karto įgyti magiškas galias ir prieš nieką neatsiskaitinėti. Kikendamos ir spygčiodamos, pasišviesdamos telefonų žibintuvėliais, trylikametės nakties mišku keliavo į nusižiūrėtą vietą, viena per kitą pasakodamos, ką su savo galia jos darys mokykloje. Kaip jiems visiems parodys! Kaip jų tėvai dabar jau visur visur jas išleis, net patys nesuprasdami, kodėl. Kaip jos nesibaimina, kad Vėjūnės tėvai apsižiūrės, kad pavogta tokia svarbi knyga. Kai jie tai supras, jau bus per vėlu. Jos jau bus toookios galingos, kad niekas joms nieko negalės padaryti. Nenutrūkstantis paniškas krepšyje nešamo mažo juodo kačiuko kniaukimas tik dar labiau kaitino vaizduotę. Prieš vidurnaktį jos susirado miško tankmėje nedidelę proskyną, kurioje buvo paminklinis akmuo, sakantis, kad šioje vietoje yra senas masinių žudynių kapas. Šioje vietoje mergaitės surimtėjo ir nuščiuvo. Atsivertė knygą pasižymėtame puslapyje ir atidžiau bei kruopščiau nei bet kurią užduotį mokykloje, įvykdė knygoje surašytus nurodymus. Vėliau nė viena jų tiksliai neprisiminė ritualo pabaigos. Maždaug po paros jas visas, klaidžiojančias po mišką atskirai, surado paieškų būriai. Nerišlius ir skirtingus pasakojimus, ką jos ten veikė ir kas tą naktį nutiko, jų tėvai nurašė vaikiškai fantazijai ir siaubui, praleidus miške visą naktį. Nė viena jų nebebuvo tokia pati, kaip prieš tą įvykį. Kai apylinkes ėmė krėsti viena nelaimė po kitos, vietos žmonės ėmė prisiminti tą įvykį ir mistinius pasakojimus, sklandančius apie Vėjūnės šeimą.

Iki pat šios dienos Vėjūnė stengėsi neprisiminti savo buvusių bendraklasių. Jos liko gyvos, tai reiškė, kad joms labai pasisekė. Dėl kitų pasekmių kaltos jos pačios, taip sakė Vėjūnės tėvai ir vyresnysis brolis Lukas. Norėdami sutvarkyti po juodosios magijos ritualo likusias pasekmes, Vėjūnę jie išsiuntė į vasaros stovyklą, o vėliau perkėlė į kitą mokyklą Vilniuje, iš kurios į gimtąją sodybą ji sugrįždavo tik savaitgaliais. Galiausiai po trylikos ilgų metų jiems pavyko sutramdyti iškviestąjį demoną ir sugrąžinti jį ten, iš kur jis atsidangino. Ir visas raganų pasaulis manė, kad šis reikalas baigtas.

Tačiau Vėjūnė nė iš tolo taip negalvojo. Visada žinojo, kad ateis akimirka ir ji sugrąžins savo draugėms tai, ką jos, per Vėjūnės neatsakingumą, tą naktį prarado. Jų sielas.

Šiandien, išvydusi ištiestą Alisos ranką ir tuščias, besieles akis, Vėjūnė suprato, kad ta akimirka atėjo.

Iš prekybos centro ji parvažiavo namo, visą kelią įtemptai svarstydama. Ji jau seniai vis neatsikratydavo minčių, kad būtų galima kažką padaryti šioje situacijoje. Ją ištaisyti. Jos sumanymas buvo labai rizikingas, gal net beprotiškas. Būtų nuostabu su kuo nors pasitarti, tačiau savo šeimos nuomonę ji žinojo. Tikėtina, jog kitų raganų nuomonė būtų panaši. Jos draugės pačios nulėmė savo likimą, o žaisti su žemosiomis energijomis nepatartina.

Tačiau pasitarti galima ne tik su šeima ar draugais. Dar galima tartis su dievais, Mėnuliu ir Visata. Ji taip ir padarys.

Grįžusi iš prekybos centro Vėjūnė padėjo drobinį pirkinių krepšį ant virtuvinės kėdės ir prisivertė nusiraminti. Ėmė tvarkingai dėlioti pirkinius į vietas – avižines kruopas košei į spintelę, dvi dėžutes stambios druskos ir indelį kokosų aliejaus į podėlį. Naujas šluostes į virtuvinės spintelės stalčių. Tualetinį popierių į vonios kambarį. Vėjūnė nebuvo aistringa pirkėja, nebent pakliūdavo į kristalų parduotuvę. Žoleles arbatoms ir prieskoniams ji rinko ar augino pati, turėjo ir nedidelį daržą, kuriame puikiai derėjo daržovės, uogos ir vaisiai. Pati gaminosi ir prausimosi bei kosmetikos priemones iš natūralių produktų, juk šito meno ir mokė savo Tekančio Mėnulio studijoje.

Vakarienei buvo nusprendusi gamintis salotas, tačiau dabar jautė spazmuojantį skrandį. Ne, kol nepriims sprendimo, negalės praryti nė kąsnio. Todėl susitvarkiusi ji nuėjo į savo švelniai kvepiantį gėlėmis vonios kambarį, sumetė dienos dulkių prisigėrusius drabužius į skalbinių krepšį, palindo po vėsiu dušu ir ilgai stovėjo po gaivinančia srove. Užsukusi vandenį tiesiog nusausino kūną rankšluosčiu. Paprastai dar būtų įsitrynusi odą aliejais, palepinusi plaukus savo gamybos kauke. Tačiau šiandien šios procedūros nerūpėjo.

Vėjūnė nuoga nuėjo į miegamąjį ir apsirengė juodą ilgą suknią. Nuėjo į savo būrimo ir meditacijų kambarį, užsidegė rusvą rytietiškų prieskonių ir ambros kvapo žvakę, tinkančią dylančio paskutinio ketvirčio mėnulio fazei, kuri dabar ir buvo. Tada žiūrėjo į ramią nepriekaištingą liepsnelę, galvodama apie Mėnulį. Dabar dylantis vandens Mėnulis. Kritinė fazė, kai jausmai susimaišo ir apima noras nesitaikyti su esama situacija. Noras išsivaduoti, manipuliuoti, žūtbūt išplėšti reikiamą atsakymą.

Nekokia fazė ir ji žinojo, kad reikėtų palaukti tinkamesnio meto savo veiksmams. Tačiau ką toks laukimas reiškia trapiai gyvybei, užsimezgusiai Alisos įsčiose? Ir kaip viskas pasikeistų, jei Vėjūnė sugebėtų sugrąžinti to kūdikio motinai sielą?

Ne, ji negali laukti nė dienos.

Išsitraukė juodą šilko ryšulį ir atsisėdusi ant kilimėlio priešais žemą juodą staliuką, pagarbiai išvyniojo mėnulio kortų kaladę. Jai reikėjo greito sprendimo, todėl ji ištraukė tik tris kortas ir užverstas padėjo priešais save.

Kas bus, jeigu ji jau šiąnakt įgyvendins savo planą, kuris tebus pirmas ilgo ir rizikingo kelio pradžia?

Lėtai vieną po kitos atvertė kortas. Tada ilgai žiūrėjo į jas, kovodama su noru permaišyti kortų kaladę ir ištraukti kortas dar kartą

Tačiau deivės tarė savo žodį, palikdamos, kaip visada, pačiai Vėjūnei teisę priimti galutinį sprendimą. Šiurpai nuvilnijo nugara. Juodoji deivė Kali rūsčiai žiūrėjo iš trečiosios kortos – jei kovosi, turėsi už tai brangiai sumokėti, sakė deivė. Turėsi veikti ryžtingai, nuožmiai, beatodairiškai, tačiau vis tiek išliks nepermaldaujamas visatos pusiausvyros dėsnis – jei pasieksi pergalę, atiduosi už ją kažką labai brangaus.

Vėjūnė padėkojo deivei ir sudėjo kortas atgal į juodo šilko atraižą. Tada priėjo prie lango ir įsižiūrėjo į sparčiai temstantį dangų ir jau keletą lašų, tekančių per stiklą. Ar ji turi teisę sudvejoti, net žinodama, kad jai pačiai teks daug išbandymų? Ar sugrąžintos penkios sielos nėra vertos bet kokios kainos? Penkios sielos – tai ne tik penkių jaunų moterų gyvenimas. Tai jų šeimų ir mylimųjų likimai. Juk Vėjūnė žinojo, kad kiekviena siela, lyg akmuo nukritęs į ramų ežero vandenį, skleidžia didelius ripulius. O jos vaikystės draugių atveju – tai skausmo ripuliai. Skausmo, už kurį atsakinga ji, Vėjūnė.

Užslinkusi naktis buvo tamsi, debesuota, stambiais lietaus lašais primenanti rudenį, nors dar buvo tik rugpjūčio vidurys. Važiuodama iš Vilniaus Vėjūnė matė, kad dauguma langų jau tamsūs. Žmonės, jaukiai susisukę į antklodes, stengėsi negalvoti apie bepraeinančią vasarą. Kai kurie vėlinėtojai dar spoksojo į televizorių ekranus, kuriuose pusantros valandos siautęs žudikas gaus pelnytą galą arba piktdžiugiškai vypsodamas dings iki kitos serijos. Vėjos mintys sukosi apie Alisą. Tą trylikametę patrakėlę Alisą, savo guvumu, smalsumu ir linksmumu primenančią Pepę Ilgakojinę. Ir dabartinę tuščių akių Alisą, nešiojančią po širdimi greitai gimsiantį kūdikį.

Gyvenamieji kvartalai baigėsi, pro šalį bėgo priemiesčio prekybos ir pramonės gigantai.  Toliau sekė laukai, miško ruoželiai. Vėjūnė pasuko į puikiai pažįstamą vieškelį, vedantį į šeimos valdomą žirgyną, tačiau šiąnakt ji nevažiuos juo iki galo. Panėrusi į mišką per duobėtus šlapius keliukus važiavo tol, kol buvo įmanoma su automobiliu. Tada sustojo, atsidarė bagažinę, išsitraukusi ilgą juodą apsiaustą su gobtuvu, apsisiautė pečius. Dar pasiėmė juodą lininį maišelį ir nedidelį kastuvą. Dabar buvo pasirengusi. Nepaisydama aklinos tamsos, šalto lietaus ir piktai ošiančių pušų ji patraukė į miško gilumą.

Užtruko visą valandą, kol pasiekė reikiamą vietą. Batai permirko purvu, apsiausto apačia prisivėlė spyglių ir šakelių. Ji lengvai galėjo išspręsti tokius menkučius nepatogumus vienu pirštelių spragtelėjimu, viena mintimi. Tačiau net nepagalvojo apie tai. Mintys sukosi apie tai, ką ketina daryti ir ji jautėsi beveik karščiuojanti.

Dar beveik valandą užtruko paruošti miško aikštelę ritualui. Tam prireikė visų juodajame maišelyje atsineštų daiktų. Kol galiausiai jau galėjo griebtis kastuvo.

Kai iš metro gylio duobės jos matėsi tik pusė, kastuvas atsitrenkė į tai, ko ji ieškojo. Tai buvo knyga. Stora, juodais odiniais viršeliais, kuo puikiausiai išsilaikiusi po žeme per praėjusius septyniolika metų. Kastuvo smūgis į viršelį taip pat nepaliko nė įbrėžimo. Juodosios magijos knyga, kurią jos šeima paslėpė čia vieną naktį, apraizgę apsaugančiais ir draudžiančiais užkeikimais. Tokios knygos nesudeginsi, nenuskandinsi, juo labiau, nesuplėšysi. Ji per daug galinga. Jie tegalėjo ją paslėpti, tikėdamiesi, kad jos niekas niekada nesuras. Ir jie užkurtų Vėjūnei tikrą pirtį, jei sužinotų, ką ji sumanė.

Vėjūnė paėmė į rankas knygą ir ši atsiduso, giliai ir laisvai įkvėpė, lyg džinas, ištrūkęs iš savo lempos.  Pakilo stiprus vėjas, tikra vėtra, kuri plėšte plėšė nuo medžių lapus ir sausas šakas, kurios baisiai traškėdamos krito žemyn, o juodi debesys, supūsti iš visų pusių, dundėjo tiesiai virš Vėjūnės galvos. Juodosios knygos puslapiai taip sklaidėsi, jog Vėjūnė jau nesuprato, ar juos žarsto vėjas, ar jie savo galia ir sukelia šią vėtrą„Oi, tik nesimaivyk“, sumurmėjo Vėjūnė knygai. „Prabuvai ten varganus septyniolika metų.“

Antrasis atodūsis atsklido iš žemųjų energijų pasaulio. Tai demonas Vizunas, uždarytas savo erdvėje, pajuto pokytį ir atsiduso – budriai, kantriai, pašaipiai.

Trečiasis atodūsis buvo netikėtas. Jis sudrebino žemę ir mišką ir skambėjo kaip pasmerkimas.

Kas iškvėpė trečiąjį atodūsį, Vėjūnė nežinojo.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *