Pabėgimas į knygą

Tai, ką aš rašau, vadinama „pabėgimo literatūra“. Terminas dažnai naudojamas kritiškai, su paniekos atspalviu. „Pabėgimo literatūra“ – tai knygos, kurias skaitytojas paima, kad pabėgtų nuo minčių apie kasdienybę į fantastinį, išgalvotą pasaulį. Manasis „pabėgimas“ siūlo romantikos, kartais magijos kupiną kelionę, meilės jaudulį, erotinę fantaziją. Tačiau „pabėgimo literatūra“ yra kur kas platesnė, nei meilės romanai – tai ir detektyvai, trileriai, siaubo romanai, fantastika, mokslinė fantastika, knygos apie šnipus, netgi komiksai.

C.S. Lewis , Narnijos kronikų autorius, savo knygoje apie pabėgimo literatūrą klausia: „Kas gali labiausiai priešintis pabėgimui?“ Jo atsakymas priverčia susimąstyti, nes C.S. Lewis atsako: „Kalėjimo prižiūrėtojai“.

Pabėgimas suteikia trumpą atsitraukimą nuo problemų ir, visi žinome, kad atsitraukę ir nurimę mes aiškiau matome situaciją, priimame geresnius sprendimus. Taigi, kas gali prieštarauti trumpam atokvėpiui ir kam gali būti naudinga, kad žmogus neleistų sau nė akimirkai pamiršti realybės sunkumų?

Šiais laikais, kai pasaulis įsitempęs dėl pandemijos situacijos, aš ypač didžiuojuosi, kad rašau pabėgimo literatūrą. Kai aplinkui tiek sumaišties, nežinios, panikos, pykčio, nerimo, baimės ir visos šios emocijos kunkuliuoja aplinkui lyg raganos katilas iš animacinių filmukų (ir mes matome, kad animacinė ragana vis įmeta kažkokį naują, ne mažiau šlykštų, nei ankstesni, ingredientą į savo burbuliuojančios masės puodą), džiaugiuosi, kad neprisidedu prie juodų emocijų debesio. Džiaugiuosi, kad mano knygos suteikia pozityvius jausmus ir mintis, padeda pajusti vidinę galią, o gal tiesiog sukelia šypseną. Neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau mintį, kuri man patiko ir kuriai pritariu. Net mažiausia šypsena tikrai užmuša bent vieną bacilą organizme.