„Mylėjau tave anksčiau“ 1 dalis

KELIONĖS PRADŽIA

Mylėjau tave vieną kartą, mylėjau tave du kartus.

Aš mylėjau tave ankstesniame gyvenime…

Pažįstu tavo balsą, pažįstu tavo akis…

Tu persekioji mane sapnuose naktimis…

O, mano meile, mes ir vėl susitiksim.

Mes visada susitinkam…

Mūsų dviems sieloms lemta būti kartu,

Tu ir aš, iki amžinybės…

Mylėjau tave vieną kartą, mylėjau tave du kartus.

Aš mylėjau tave ankstesniame gyvenime…

Ir kai aš mirsiu, tiesiog nepamiršk,

Aš mylėsiu tave kitame gyvenime…

… Jo prisilietimas privertė kūną suvirpėti. Pajutau, kaip jis švelniai pabučiavo į kaklo linkį ir beveik sumurkiau iš malonumo. Jis pirštais švelniai perbraukė man per nugarą, lėtai leisdamasis žemyn, link sėdmenų, tada sustojo ir lengvai spustelėjo. Šyptelėjau, prisispaudžiau prie jo, jausdama užplūstantį dar vieną malonų virpulį kažkur giliai viduje. Tada jis atsuko mane į save, perbraukė pirštais per plaukus, o mūsų lūpos susipynė aistringo bučinio glamonėse. Atsitraukėm vienas nuo kito tik tada, kai abu pritrūkom kvapo.

Jis glamonėjo kiekvieną mano kūno centimetrą, tarsi ieškodamas kažko neatrasto. Mano pirštai paskendo juoduose jo plaukuose, vėl įsisiurbiau jam į lūpas ir tada abu atsidūrėm minkštuose šilkiniuose, raudonos spalvos pataluose. Atsitraukiau, kad galėčiau įkvėpti oro, o jis žvelgė į mane iš apačios. Tada, šelmiškai šyptelėjo ir parvertė mane ant nugaros, pats palinko virš manęs ir vėl pabučiavo.

Staiga kambario durys prasivėrė ir vidun įėjusi tarnaitė pranešė:

– Laikas keltis, princese Evanora.

– Princese, kelkitės.

Persigandusi staigiai pašokau ir pamačiau, jog vyro šalia manęs nebebuvo, supratau, jog viskas, ką mačiau, tebuvo sapnas. Mano veidas paskendo minkštoje pūkinėje pagalvėje.

– Princese, pavėluosite.

– Tuoj, – nepatenkinta sumurmėjau į pagalvę ir atsidusau. Niekur nenorėjau keliauti, bet vis tiek pakilau iš lovos. Vonia jau buvo paruošta, tad nieko nelaukusi, nusimečiau naktinius marškinius ir įmerkiau kojas į karštą vandenį, galiausiai ir visa jame atsidūriau. Mėgaudamasi sapno nuotrupomis bei karšto vandens glamonėmis, užmerkiau akis. Šiandien buvo toji diena. Diena, kai turėjau palikti savo namus ir iškeliauti pas savo būsimą vyrą, kurio beveik nepažinojau.

Sulaikiusi kvėpavimą visa atsidūriau po vandeniu ir kurį laiką taip gulėjau. Mintyse vėl iškilo sapno detalės, bandžiau prisiminti vyriškio, buvusio su manimi, veidą, tačiau nepavyko. Sapnavau jį nebe pirmą kartą, tačiau realybėje jo nebuvo tekę sutikti, tad jis greičiausiai tebuvo tik mano fantazijos vaisius.

Pritrūkusi oro išnėriau iš vandens, tarnaitė mane nuprausė, padėjo susiruošti ir apsivilkti pūstą, šampaninės spalvos suknelę. Netrukus kambaryje pasirodė mano vyresnioji sesuo.

– Kaip miegojo mano mažoji sesutė? – paklausė Anika, o aš šyptelėjau ir prisėdau prie staliuko su veidrodžiu. Tarnaitė ėmėsi tvarkyti mano plaukų.

Papasakojau apie sapną, per daug nesigilindama į detales. Svarbiausias čia buvo mano sapnuotas vyras, maniau, kad tai, jog sapnavau jį nebe pirmą kartą, turėjo kažką reikšti. Ji tik nusijuokė iš mano legvabūdiškų pasvarstymų.

– Tu jau suaugusi, Evanora, – pasakė ji. – Tas vyras – niekas, tik sapno dalis. Turi susikaupti ties vedybomis su karaliumi Alastairu. Šiuo metu tai tavo pagrindinis rūpestis.

Stebėjau, kaip ji žingsniavo pirmyn atgal prie gėlių lipdiniais puošto veidrodžio, prieš kurį aš sėdėjau. Susierzinusi atsikvėpiau, žvelgdama į savo rankas ir pūstos nėriniuotos suknelės, kurią vilkėjau, raštą.

– Aš jo bijau! Ir ne be reikalo. Apie jį sklando gandai, jog jis yra žiauriausias gyvas siaubūnas, – pasakiau pabrėždama kelis paskutinius žodžius ir nusukau akis. Anika žvilgtelėjo į mane, jos šviesiai žalios akys veidrodyje susitiko su manosiomis. Galiausiai ji atsiduso.

– Visa tai tik gandai, Evanora. Nesielk kaip vaikas, jis gali būti net labai malonus.

– Tuomet ištekėk už jo pati, jei esi pasirengusi tokiam… nuotykiui, – kandžiai atkirtau. – Jis vis tiek tau tinka labiau nei man, dėl amžiaus… O gandai? Aš būsiu jo ketvirtoji žmona, visos kitos mirė dėl nepaaiškinamų priežasčių, ir būsiu tokio pat amžiaus kaip vienas jo sūnų… Tai šlykštu, – atsikvėpusi pasakiau. Tylėdama stebėjau, kaip mano ilgi juodi plaukai sruveno pro tarnaitės pirštus, kai ji pynė man kasą.

– Aš negaliu už jo tekėti, tėvas mane jau yra pažadėjęs kitam. Ir nieko blogo, kad jis už tave vyresnis dvidešimčia metų, tai iš tikrųjų nedaug… Mes esame iš karališkos šeimos, Evanora, negalime rinktis, su kuo susituokti.

– Bet man tai nepatinka… Aš jo beveik nepažįstu… – numykiau.

– Turėtum džiaugtis, kad mus lepina, apipila daiktais ir mumis rūpinasi taip, kaip kitos moterys norėtų. Vienintelis trūkumas yra tas, kad tuokiamės su tuo, kas mums parinktas. Nematau tame nieko blogo.

Daugiau nieko jai nebesakiau, tyliai laukiau, kol tarnaitė baigs pinti man plaukus. Su Anika nesutikau, bet žinojau, kad priaštaravimai nieko gero neduos. Vos tik gimusi buvau pažadėta karaliui Alastairui ir per savo aštuonioliktą gimtadienį privalėjau savo ranką ir širdį atiduoti jam. Jaučiau, kad tokia lemtis buvo skirta tikrai ne man, tačiau kam tai buvo įdomu…

Stengdamasi nuvyti visas neigiamas mintis į šalį, nusukau akis pro didžiulį kambario langą. Lėtai besisukdamos ratu, žemyn krito baltos didelės snaigės. Sniegas dar nebuvo spėjęs pilnai padengti namų stogų ar medžių viršūnių, o pasiekęs žemę pamažu tirpo. Kasdien darėsi vis šalčiau ir šalčiau ir aš tai jaučiau. Mano gimtadienis taip pat nenumaldomai artėjo. Tai turėjo būti didelė šventė, iškart po Žiemos Saulėgrįžos, bet tik ne man pačiai, nes tą pačią dieną turėjau ištekėti. Už vyro, kurį mačiau gal du kartus per savo trumpą gyvenimą. Argi ne puiki gimtadienio dovanėlė?

Pažvelgiau į save veidrodyje, atrodžiau tikrai gražiai, negalėjau sulaikyti virptelėjimo lūpose. Buvau tokia panaši į savo mirusią motiną,  su savo šviesios spalvos veido oda, gražiais juodais plaukais ir šviesiomis gintarinėmis akimis. Netrukus pakilau nuo kėdės ir tarnaitė man ant pečių uždėjo šiltą raudonos spalvos apsiaustą.

– Pasiruošusi? – paklausė Anika, o aš tik gūžtelėjau pečiais. Nesijaučiau pasiruošusi keliauti pas tą vyrą. Bet turėjau atlikti šią pareigą, dėl savo mažos karalystės ir jos gerovės.

Beienant koridoriais link vidinio pilies kiemo, nosį pasiekė imbierinių sausainių kvapas. Iki Žiemos Saulėgrįžos šventės buvo likusios devynios dienos, visi rūmai ruošėsi didžiausiai šventei metuose, kurioje šį kartą, deja, nedalyvausiu. Per tą laiką jau būsime pasiekę karaliaus Alastairo  pilį ir pirmą kartą per visą savo gyvenimą, šią šventę paminėsiu ne savo namuose… Buvo skaudu, nes nei tėvo, nei sesers šalia manęs nebus.

Tėvas mūsų jau laukė pilies kieme, prie gražios bei išpuoštos karietos, šalia stovėjo tarnaitė, vardu Sara, kuri turėjo keliauti kartu su manimi. Taip pat jaunas, galbūt mano amžiaus vaikinas.

– Esu Kilianas Herensugea*, princese Evanora, – prisistatė ir pabučiavo man į ranką. – Mane čia pasiuntė mano tėvas, karalius Alastairas, kad užtikrinčiau saugią kelionę į Ferino karalystę.

– Labai malonu…

Staiga pamiršau, kaip reikėjo kvėpuoti.

Jis buvo neįtikėtinai patrauklus. Juodi tankūs plaukai, gilios, tamsiai mėlynos spalvos akys, užburiančios, tarsi žvelgiančios tiesiai į mano sielą. Tvirtas ir pasitempęs, o apranga išdavė, kad priklausė karalių šeimai. Tiek juodas odinis švarkas, tiek tokios pačios spalvos apsiaustas buvo apsiūti aukso siūlais. Ant krūtinės puikavosi Ferino karalystės herbas – ugnimi besispjaudantis juodas drakonas.

Mano akys nejučia nukeliavo iki jo lūpų.

Po velnių, tos lūpos. Jos man jau atrodė tokios pažįstamos. Nesugebėjau suvaldyti tokių savo minčių. Nenumaniau, kas man pasidarė, bet turėjau kuo greičiau liautis.

Mes dar persimetėme keletu mandagių frazių, bet visą tą laiką niekaip negalėjau nusikratyti minties, kad jau buvau jį kažkur mačiusi, tačiau kur? Tas smakras, švelnios spalvos rožinės lūpos, tiesi nosis ir šaltos tarsi ledas akys tikrai kažką priminė. Žvelgdama į jį akimirkai pamiršau, kad manęs savo karalystėje laukė karalius Alastairas.

Atsisveikindama švelniai apkabinau savo tėvą, su liūdesiu atsidusau, jausdama, kad tai tikriausiai paskutinis kartas, kai jį mačiau. Pažvelgiau jam per petį ir stebėjau, kaip tarnai krovė mano daiktus į karietos vagoną.

– Norėčiau, kad tau būtų suteikta geresnė ateitis. Man labai gaila, kad užkroviau tokią naštą ant tavo pečių, – sušnabždėjo jis.

Šiltai nusišypsojau, akyse nejučia pasirodė ašaros.

– Viskas gerai, tėve. Galbūt karalius Alastairas nėra toks blogas, kaip apie jį kalba, galbūt aš būsiu laiminga. Turiu pareigą savo karalystei ir ją vykdysiu, –  pasakiau užtikrintai. Nors visiškai tuo netikėjau. Tačiau savo tėvo nuliūdinti negalėjau.

Dar kartą atsisukau į savo namus, žvelgiau į gražius baltus bokštus ir vėjyje plevėsuojančias mano giminės vėliavas. Girdėjau, kaip už vartų susijaudinę kalbėjo žmonės, nekantriai laukiantys atsisveikinimo su mylima jauniausia princese. Pajutau ranką ant savo peties ir atsisukau į Aniką, ji man įbruko į rankas metalinę dėžutę su šviežiai iškeptais imbieriniais sausainiais, kurių kvapą jaučiau pilyje, padrąsinamai linktelėjo ir padėjo man įsėsti į karietą. Šalia įsitaisė tarnaitė su drakonų karaliaus sūnumi.

Giliai įtraukiau oro į plaučius. Daugiau nepažvelgiau sau už nugaros. Toks buvo mano ateities kelias, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik juo eiti.

Netrukus karieta išriedėjo pro vartus, o minios šūksniai buvo kurtinantys. Pamojavau miniai ranka ir nusišypsojau, kaip buvau mokoma nuo pat vaikystės. Kai minia liko už nugarų, atsipalaidavau ir atsilošiau sėdynėje. Užmerkiau akis, stengdamasi, kad baimė, kurią jaučiau, būtų nustumta šalin. Neįsivaizdavau, kas laukė ateityje. Ar viskas pavyks taip, kaip tėvas tikėjosi? Ar sugebėsiu įgyvendinti visus jo lūkesčius? O gal susimausiu ir mano karalystė bus nušluota nuo žemės paviršiaus? Šio varianto bijojau labiausiai.

Žvilgtelėjau į Kilianą, kuris ramiai sėdėjo savo vietoje ir nepratarė nė žodžio.

– Norėjau jūsų paklausti, – prasitariau ir vaikino akys įsmigo tiesiai į mane. – Ar mes nebuvome susitikę anksčiau?

– Nebuvome, – nedaugžodžiaudamas atsakė jis.

– Ar tikrai? Esate man kažkur matytas…

– Būčiau įsidėmėjęs, jei būčiau jus matęs, – vis dar šaltu balsu pasakė jis. – Veidus įsimenu labai gerai.

Įsivyravo nejauki tyla. Tačiau manęs vis dar neapleido mintis, kad tą vaikiną tikrai buvau mačiusi anksčiau. Galbūt jis buvo atvykęs į mano karalystę? Spoksojau į jį nenuleisdama akių, o Kilianas arba tikrai nematė, kad taip žiūrėjau, arba labai puikiai apsimetė to nepastebintis.

Kurį laiką taip ir prasėdėjom tylėdami. Netrukus vos vos atitraukiau užuolaidą ir pažvelgiau laukan – vis dar snigo, dangus buvo aptrauktas pilka debesų skraiste. Medžiai ir kelias, kuriuo važiavome, jau buvo pasidengę plonu sniego sluoksniu. Žvelgiau į nedidelius savo varganos karalystės namelius, mintyse tyliai atsisveikindama su kiekvienu gyventoju, nors jų visų tikrai nepažinojau. Stebėjau, kaip nutolo vaikų, žaidžiančių su pirmuoju iškritusiu sniegu, būrys. Apėmė nostalgija, prisiminiau savo nerūpestingą ir gerai aprūpintą vaikystę, kurios dar netemdė vestuvės su beveik nepažįstamu vyru. Tuo metu tai atrodė taip tolima…

Vėl pasisukau į Kilianą, šį kartą jis spoksojo į mane ir pasijutau truputį nejaukiai, tačiau stengiausi tai nuslėpti. Užtraukiau užuolaidą.

– Nemandagu taip spoksoti, – išgirdau prabylant vaikiną ir šyptelėjau.

– Aš ir nespoksojau, – atsakiau. – Tiesiog mąsčiau, kad jus kažkur mačiau, tik niekaip negaliu prisiminti kur…

Staiga karieta pavojingai pakrypo, vienam iš ratų užvažiavus ant didesnio kelio akmens ir įkritau tiesiai Kilianui į glėbį. Mūsų akys susitiko ir tik tada pastebėjau, kokios gilios buvo jo akys. Tarsi vandenyno dugnas.

– Kelias čia nelabai lygus, – tarė jis, vis dar mane laikydamas ir nenuleisdamas akių. Keista, bet atrodė, kad tai truko visą amžinybę.

– Jau galite mane paleisti… – sumurmėjau.

Pasijutau taip nejaukiai, stipriai užkaito skruostai, o po kelių akimirkų atsisėdau į savo vietą, taisydamasi pūstą suknelę bei pašiltintą apsiaustą.

– Jums viskas gerai? – susirūpinusi paklausė Sara, o aš linktelėjau.

– Man tikrai viskas gerai, – atsakiau ir vėl pažvelgiau į Kilianą. – Ar ilgai truks kelionė iki Ferino karalystės?

– Apie septynias dienas.

– Ak…

– O jūs kažkur skubate? – jis kilstelėjo antakį.

– Tik noriu kuo greičiau išlipti iš šios nelemtos karietos.

– Čia dar ne blogiausias kelias, kuriuo mums teks važiuoti.

Atsakymas manęs visiškai nestebino. Žinojau, kad už Jedos karalystės buvo Niekieno žemės, niūri, niekam nepriklausanti teritorija, kuri tęsėsi daugybę mylių iki pat Ferino karalystės, keliai ten galėjo būti dar prastesni, jei jie iš viso egzistavo.

***

Praėjo pusdienis nuo kelionės pradžios ir pagaliau pasiekėme Niekieno žemes. Karieta dardėjo nelygiu keliu, o aš vėl žvelgiau pro langą ir stebėjausi čia nematydama nė vienos gyvenvietės. Mus supo vien tuščios laukymės, kur ne kur buvo galima pamatyti pavienių medžių ar didesnių bei mažesnių uolų. Blyški saulė šiaip ne taip išvaikė debesis, iš lėto slydo vakarėjančiu dangumi, o jos spinduliai šokinėjo tolumoje stūksančiais kalnais, nepaisydami jokių kliūčių. Nebesnigo.

Važiavome nuožulniu šlaitu, ieškodami nakčiai nakvynės ir vietos, iš kurios būtų patogu viską aplinkui stebėti. Niekad negalėjome žinoti, kokie naktiniai padarai čia gyveno, tad privalėjome apsisaugoti.

Kilianas sustabdė karietą ir netrukus iš jos išlipo. Nusprendė įsirengti stovyklavietę prie didžiulės uolos, kuri turėjo atstoti užuovėją. Žemė dar nebuvo spėjusi įšalti, tad netrukus uolos pašonėje išdygo kelios palapinės ir buvo užkurtas laužas. Nieko nelaukdama įsitaisiau prie jo. Nors vilkėjau šiltą apsiaustą, artėjant nakčiai ėmė darytis šaltoka. Jau beveik snaudžiau, kai šalia prisėdo ir drakonų karaliaus sūnus.

Kurį laiką tylėjau, apsimesdama, jog vaikinas neatkreipė mano dėmesio. Bet galiausiai pasisukau į jį ir paklausiau:

– Koks jis? Tas drakonų karalius?

– Ką tiksliai norite sužinoti? – spoksodamas į laužą ir nepakeldamas į mane akių, paklausė Kilianas. Mane toks elgesys erzino, bet stengiausi susilaikyti nuo replikų. Buvau princesė, turėjau elgtis atitinkamai.

– Ar jis tikrai toks baisus, kaip apie jį pasakojama?

– Priklauso nuo to, ką jums teko girdėti.

– Na, mano karalystėje sklando gandai, jog jis žiaurus tironas, nužudęs tris savo žmonas… Ir daugybę kitų žmonių.

– Na, tai dalis tiesos, – pasakė jis. – Ferinas ne be reikalo yra didžiausia karalystė, kaip jūs manot, kaip mano tėvui pavyko užgrobti tiek daug žemių? Aišku, jog jis žiaurus. Ir turi daugybę ištikimų pavaldinių.

– Tarp jų esate ir jūs, tiesa?

Jis linktelėjo. Atrodė, jog tą darė ne visai noriai.

Man patiko su juo kalbėtis, nors pokalbis ir buvo gana paprastas. Norėjau Kiliano paklausti daugiau apie jį patį, o ne apie jo tėvą, tačiau nesirįžau. Norėjau daugiau jį pažinti, suprasti, iš kur atsirado ta trauka, kurią jaučiau ir beveik galėjau pirštais užčiuopti. Neatrodė, jog jis jaustų tą patį.

Mano kūnas sudrebėjo, kai jis pažvelgė į mane. Tai truko tik kelias sekundes, bet aš troškau, kad jis į mane žiūrėtų ilgiau nei tas kelias menkas sekundes. Po velnių, aš jo beveik nepažinojau. Nesuvokiau, iš kur tas jausmas galėjo atsirasti taip staiga.

Jis greitai pradingo savo palapinėje, o aš nukreipiau žvilgsnį į tolį, virš kalnų viršūnių. Saulės spinduliai pamažu geso, aplinkui klajojo melsvos sutemos. Norėjosi kaukti nesavu balsu. Kažkodėl jaučiau priešiškumą, kylantį nuo drakonų karaliaus sūnaus ir tai nedavė ramybės.

Dar kiek pasišildžiusi prie laužo, nuėjau į palapinę miegoti, tačiau miegas buvo neramus. Vis krūpčiojau, varčiausi, jaučiau, kaip nuo žemės kylantis šaltis stingdė kūną. Galiausiai paryčiais užmigau.

***

Atsikvėpiau, atsisėdau ant rąsto ir stebėjau, kaip vyrai perkrovė vežimą. Praėjusi naktis buvo pirma naktis, kai miegojau palapinėje. Nuo kietos jau kiek įšalusios žemės skaudėjo nugarą, bet stengiausi dėl to nesiskųsti. Tingiai ištiesiau vieną koją. Jaučiausi pavargusi. Dėl visą naktį kankinusių sapnų pamiegojau gal kelias valandas. Svajojau, kaip būtų gerai keliauti namo, į jaukią pilies salę, atsisėsti prie liepsnojančio židinio ir išgerti karšto, jėgas atstatančio gėrimo…

– Karieta paruošta, princese Evanora, – netrukus prie manęs priėjusi pasakė Sara ir aš vos vos linktelėjau.

Atsistojau, žvelgdama į juos visus, tiesindama pečius ir nekreipdama dėmesio į šaudantį skausmą stubure. Nusekiau paskui Sarą į karietą ir abi įsitaisėme viena priešais kitą.

Džiaugiausi, kad artėjome prie karalystės, bet kartu ir bijojau. Vonios ir šiltos minkštos lovos vaizdinio galvoje nepakako, kad nustočiau bijoti drakonų karaliaus ir narvo, kuriame atsidursiu, vos tik tapsiu jo žmona.

– O kur princas Kilianas? – netrukus paklausiau tarnaitės.

– Mačiau, kaip įsėdo į kitą karietą, princese, – atsakė Sara. – Atsiprašau, kad klausiu, bet…ar tarp jūsų vakar kažkas nutiko?

– Nieko. Tiesiog aš Kilianui nelabai patinku…

Bet mane kažkodėl jis net labai traukė.

– O galbūt jūs klystate? Jūs jo visiškai nepažįstate.

– Tiesa, – sumurmėjau. – Gal man tik taip atrodo.

Tačiau priešiškumą jaučiau net iš tolo. Nors jis ir buvo kitoje karietoje. Puikiai supratau, jog persėdo į ją tik dėl to, kad nereikėtų sėdėti kartu su manimi. Aš jam buvau tik daiktas, kurį turėjo saugiai nugabenti į savo karalystę, o kas man nutiks paskui, jam visiškai nerūpėjo. Bet juk man taip pat turėjo nerūpėti? Teturėjau iškęsti šią varginančią kelionę ir dėl nieko nepriekaištauti bei dėl nieko neprieštarauti.

Sunkiai atsidusau stengdamasi nusikratyti visų neigiamų minčių. Šiuo metu man reikėjo poilsio, tad nutariau nors šiek tiek pamiegoti, nes naktį nelabai pavyko. Patogiau įsitaisiau tarp minkštų pagalvių ir užmerkiau akis.

Taip kurį laiką ir sėdėjau, ramiai klausydamasi dardančių karietos ratų bei žirgų kanopų bildesio. Jau buvau beužmieganti, kai staiga karietą traukiantys žirgai ėmė garsiai žvengti, o orą pripildė garsūs vyrų riksmai.

– Kas vyksta?– sušukau išsigandusi. Sara akimirksniu puolė ant kelių, atsigulusi per vidurį tarp minkštų suolų. Buvau per daug persigandusi, kad ją sustabdyčiau, tarnaitė grubiai sugriebė man už peties ir patraukė žemyn kartu su savimi. Į tą pačią vietą, kurioje prieš kelias akimirkas sėdėjau, smigo kardo ašmenys ir man nespėjus atsikvėpti, Sara ranka uždengė man burną.

– Žiūrėk, kur smeigi, ten galėjo būti princesė! – sušuko vyriškas balsas, kurio neatpažinau.

Girdėjau, kaip vienas į kitą žvangėjo tvirtas plienas, atrodė, jog kova vyko visame kelyje. Kiek vyrų ten buvo?

Jaučiau, kaip karštos ašaros ėmė tekėti skruostais, o Sara visa virpėjo prie manęs, abi buvom išsigandusios. Girdėjom, kaip skeldėjo medinio vežimo, kuris stovėjo eilės gale, skeveldros, o aplink jas krentant kūnams, girdėjosi bruzdesys.

– Manau, kad mums reikia iš čia kuo greičiau dingti… – sumurmėjau. Puikiai supratau, jog užpuolikai ieškojo manęs, ir jeigu jie mane suras, neaišku, kas galėjo atsitikti. Tačiau Sara išsigandusi purtė galvą, jai atrodė geriau likti karietoje ir laukti, kol būsim išgelbėtos. Bet nuojauta man kuždėjo, kad išgelbėtos mes nebūsim, tad turėjom iš padėties suktis pačios.

Galiausiai man pavyko įtikinti Sarą išlįsti lauk, ką netrukus ir padarėm. Iškart puolėm po karieta, tarp didelių ratų bei aplink besimėtančių kūnų. Apsidairiusi aplinkui pamačiau dar daugiau ant kelio išsibarsčiusių lavonų, taip pat, ne per toliausiai, mus supančių plėšikų kojas. Jų tikrai buvo daug ir ėmiau abejoti, ar jie tikrai buvo plėšikai. Gal juos kas nors specialiai pasamdė?

Staiga priešais mano akis nukrito dar vienas kūnas ir išsigandusi vos nesurikau. Jo stiklinės akys žvelgė tiesiai į mane, jis tiesė ranką ir sudejavo, bet netrukus buvo vėl pakeltas. Girdėjau jo šauksmus, kai jis buvo vėl ir vėl badomas kalaviju, o kraujas pamažu telkėsi ant apsnigtos žemės.

– Raskit princesę! – riktelėjo kažkas ir net nustojau kvėpuoti. Mes abi turėjom kuo greičiau dingti iš šios vietos. Tačiau nespėjus net pasijudinti, pajutau, kaip kažkas sugriebė man už pakarpos ir tiesiog išvilko iš po karietos. Iš paskos, cypiančią ir rėkiančią, ištraukė ir tarnaitę.

– Ši tikriausiai ir bus princesė, – pastatydamas mane ant kojų pasakė augalotas vyras, kuris mane ir ištraukė iš po ratų. – O tarnaitę… Nužudykit.

– Ne! – klyktelėjau stebėdama, kaip vieno iš plėšikų kalavijas pakilo virš vargšės Saros galvos. Tą akimirką gailėjausi, kad mano magija buvo tokia bergždžia ir nieko negalėjau padaryti. – Jūs negalit taip elgtis!

– Ir kodėl gi? – kilstelėjo antakį vyriškis. – Mums reikalinga esi tik tu. Kaip matai, nė vieno neliko gyvo, tad ir tavo tarnaitė sulauks atitinkamo galo. Tik už tave iš karaliaus Alastairo gausim krūvą aukso.

Net sustingau tai išgirdusi. Nė vieno nebeliko gyvo? Nenorėjau tikėti, jog drakonų karaliaus sūnus nesugebėjo jiems pasipriešinti. Tai negalėjo būti tiesa, buvau įsitikinusi, jog Kilianas galėjo mane apsaugoti. Bet jeigu nežuvo nuo plėšiko rankos, tada… kur jis galėjo būti?

– Palauk, – netikėtai pasakė vadas ir vyras, kurio kalavijas buvo virš tarnaitės galvos, sukluso. – Nežudyk jos. Pirmiausia… Mes gerai su ja pasilinksminsim.

Mano galvoje iškilo pats blogiausias paveikslas, kai vadas pakėlė Sarą nuo žemės, liepė nenuleisti nuo manęs akių ir besipriešinančią tarnaitę nutempė į miškelį toliau nuo mūsų.

– Palikit ją ramybėje, – piktai suurzgiau, bet kiti plėšikai tik nusijuokė ir surišę mano rankas virve, laukė, kol vadas sugrįš ir jau planavo, ką nuveiks su šviesiaplauke mergina.

Vis bandžiau atsirišti virves, tačiau nepavyko. Buvau per daug išsigandusi, o kai išgirdau Saros riksmus iš miškelio netoliese, sustingau. Nenorėjau net pagalvoti, ką tas pašlemėkas galėjo jai daryti ir ką dar padarys, tik pajutau, kaip skruostais vėl ėmė riedėti ašaros.

Staiga priešais mane stovėjęs plėšikas buvo pervertas kalavijo ir jo kūnas sunkiai žnektelėjo ant žemės. Nustebusi spoksojau į drakonų karaliaus sūnų, kuris vienu smūgiu perkirto virves ant mano riešų.

– Slėpkis! – paliepė ir nieko nelaukdama nubėgau prie vienos iš karietų. Pasislėpiau, už nugaros girdėdama kovos riksmus bei žvangantį plieną. Susmukau prie ratų, tiesiai ant sniego ir, užmerkusi akis, bandžiau nusiraminti. Vis dėlto drakonų karaliaus sūnus buvo gyvas.

Prisiminusi Sarą, vėl pašokau ant kojų. Trumpam žvilgtelėjau į Kilianą, kuris vienu metu kovėsi net su keliais priešininkais, nusisukusi nuskubėjau į miškelį, kur tarnaitę nusivedė tasai pašlemėkas. Karštligiškai žvalgiausi jų ieškodama, net nenumaniau, ką turėčiau daryti, jeigu juos surasiu, bet privalėjau padėti vargšei merginai. Tačiau niekur negalėjau jų pamatyti. Įsiklausiau, tačiau vieninteliai garsai, kuriuos girdėjau, buvo kovos garsai prie sumaitotų karietų.

– Sara! – riktelėjau iš beviltiškumo, vis dar akimis jų ieškodama. – Sara!

Staiga už nugaros išgirdau žingsnius ir atsigręžiau. Plėšikų vadas stovėjo priešais. Jis buvo vienas.

– Kur Sara? Ką jai padarei?

– Ta kalė pabėgo, o tai tikrai buvo netikėta, – ramiu balsu atsakė vyras ir apsilaižė lūpas. – Tačiau man nesvarbu, kurią iš jūsų patvarkyti. Karalius Alastairas vis tiek nematys skirtumo, kai tave jam atiduosiu.

Jis staigiai griebė man už rankos ir prisitraukė arčiau savęs. Muisčiausi, bandydama ištrūkti iš stiprių gniaužtų, bet plėšikas tik nusijuokė.

– Galbūt… įstatysiu tau vaiką ir tas kvailys Alastairas pamanys, jog tas vaikas jo?

Sucypiau, kai buvau nublokšta ant žemės ir skaudžiai susimušiau nugarą, bandžiau sprukti, bet vyras užgulė mane visu savo svoriu.

– Mes abu tuoj pasilinksminsim, – sukuždėjo į ausį. – Pamatysi, tau patiks. Visoms patinka.

Bandžiau jam suduoti, tačiau nepavyko. Sugriebęs už riešo, vyras grubiai prispaudė ranką prie žemės, paskui prispaudė ir kitą ranką. Visos pastangos pasipriešinti buvo visiškai bevaisės.

– Padėkit! – surikau apimta nevilties. – Kilianai!…

________________________________

* herensugea – drakonas (baskų k.)