„Meilė devyniaragė“ 4 dalis

Runa

Ar aš tikrai tai padarysiu?

Dar kartą atidžiai patikrinu savo atvaizdą veidrodyje. Blizgantys (ačiū mūsų žaliosios raganos Rūtos vaistažolių nuovirams) juodi plaukai surišti į elegantišką kuodą, raudona, nuo liemens iki žemės platėjanti suknia. Kuklus makiažas, nors ir toks man yra neįprastas ir juodojo turmalino – Šerlo akmens papuošalai – du nedideli kabantys akmenėliai ausyse, vėrinys, užpildantis plačią iškirptę ir apyrankė. Juodasis turmalinas – galingas mineralas, teikiantis apsaugą ir nešantis sėkmę, ypač bendraujant su kitais žmonėmis. Sėkmės man tikrai prireiks.

Šiandien gruodžio dvidešimt penktoji, Kalėdos.

Aš ruošiuosi į Benedikto įmonės, Techie Trickster, organizuojamą šventinį vakarą.

Benedikto nemačiau nuo Elnio devyniaragio šventės, keturias dienas jis nebuvo atėjęs, neskambino, nerašė žinučių. Mano namuose staiga tapo neįprastai tuščia. Kaip jis vos per savaitę sugebėjo tapti tokiu svarbiu, kai aš visada žinojau, kad nieko iš to neišeis?

Tačiau aš pasinaudosiu jo paliktu kvietimu į kalėdinę puotą, tik ne tam, kad jį pamatyčiau ar su juo susitaikyčiau (bent jau save bandau tuo įtikinti). Mano tikslas didesnis  – bandysiu įkalbėti visus tuos susirinkusius ambicingus verslininkus ir prasisiekėlius politikus, kad verta išsaugoti šventą senovinę vietą, kurios sergėtoja esu. Laukia tikrai sunki užduotėlė – įtikinti, kad vietoje milijoninį pelną nešančios gamyklos reikia palikti ore tvyrančią magiją. Magiją, kurios jie net nejaučia ir kurios įrodymų, kaip pažymėjo Benediktas, mes neturime.

Noriu suklykti iš nevilties. Kaip, kodėl, po velniais, jie nemato, kas yra po pat nosimi, kas taip akivaizdu?!

Kai pasidalinau savo planu su Kristina, ji tik liūdnai palingavo galva.

– Tai neįmanoma, Runa, jų neperkalbėsi. Pinigai kalba garsiau. Reikia su tuo susitaikyti.

Bet aš negaliu. Bandysiu kovoti iki pat galo, dėsiu visas pastangas, padarysiu, ko tik prireiks. Jeigu nepavyks…

Ne, negaliu įsileisti net tokios minties į savo galvą, tačiau neatmetu galimybės prisirakinti prie akmens ant mūsų šventos kalvelės ir stovėti ten, kai atvažiuos buldozeriai.

Pasiimu vakarinę delninukę, į maišelį įsidedu aukštakulnius batelius. Juk neklamposiu su jais po sniegą! Užsimetu paltuką, įsispiriu į aukštus žieminius batus.

Ir išsikviečiu uberį.

Miesto pakraštyje esantis didžiulis viešbutis ir kelis hektarus apimantis viešbučio parkas apšviesti milijonais šventinių švieselių. Automobiliai, netgi limuzinai, suka prie didžiųjų durų vienas paskui kitą, minia pasitempusių durininkų pasitinka svečius, besibūriuojantys žurnalistai gaudo nuotraukas, išsipustę garsenybės plačiai šypsodamiesi apsimeta, kad nejaučia gnybiančio šalčio ir kad tai yra nuostabiausias vakaras jų gyvenime.

Tačiau aplinka taip pasakiškai papuošta, šventinė nuotaika tvyro ore ir mano krūtinę sukutena jaudulys.

Purkšteliu pati sau.

Ne švęsti čia atėjau. Atėjau kovoti už tai, kas man brangu.

Išsiropščiu iš automobilio ir patraukiu prie įėjimo. Čia jau sveikinasi taip pat malonūs, tačiau įspūdingo sudėjimo vyrukai. Apsaugininkai. Nusišypsojusi čia madinga dantis rodančia šypsena parodau kvietimą ir svarstau, ar nebus Benediktas atskiru potvarkiu įsakęs manęs neįleisti?

Apsaugininkas maloniai palinki gero vakaro ir man pasidaro liūdna. Greičiausiai didysis bosas pamiršo mane tą pačią akimirką, kai išvijo mūsų raganišką ratelį iš savo teritorijos. Jaučiuosi absurdiškai liūdėdama dėl to, kad man neuždrausta čia įeiti. Veikiausiai jis nė košmare nebūtų susapnavęs tokio mano poelgio.

Tai visai nesvarbu, nes aš čia esu ne dėl Benedikto. Jei reikės, eisiu nuo vieno ratelio prie kito, pasakodama, kaip svarbu perkelti gamyklos statybas į kitą vietą.

Rūbinėje persiaunu bateliais, ištiesinu pečius ir, apsimetusi, kad turiu visišką teisę čia būti, keliauju į didžiąją salę, iš kurios girdisi muzika. Nuostabi krištolinė styginių kvarteto muzika. Pasimėgauju garsais ir šventiška prabanga. Jeigu aš gyvenime susitelkiu į kitus dalykus, dar nereiškia, kad negaliu pasigrožėti brangiai sukurta pasaka. Juo labiau, kad pati jaučiuosi esanti pati tikriausia pelenė – įsmukusi ten, kur man akivaizdžiai ne vieta.

Oi!

Skubiai užlendu augalotam svečiui už nugaros. Salės gilumoje, apsirengęs juodu smokingu ir pasitempęs, Benediktas sveikinasi ir bendrauja su svečiais, atlikdamas šeimininko vaidmenį. Turiu būti labai atsargi, kad jis manęs nepastebėtų, nes mano vakarėlis pasibaigs labai greitai.

Stengiuosi laikytis už nugarų, arčiau sienos, tačiau tuo pačiu visą laiką stebiu, kaip jis šypsosi, spaudžia rankas, kažką sako moterims ir šios, net griežčiausiai atrodančios pagyvenę damos, rausta ir kikena.

Negaliu patikėti, kad tai tas pats vyras, kuris kepė man kiaušinienę, sėdėjo palinkęs ir susivėlęs prie mano kompiuterio ištisas valandas, protarpiais paglostydamas šalia įsitaisiusią Hekatę ir netgi nakvojo ant išsėdėtos nepatogios mano sofos.

Gal jis turi brolį dvynį?

Suleidžiu nagus sau į delną. Tvardykis, Runa, po paraliais, kitaip apsižliumbsi, susigadinsi makiažą ir viskas baigsis. Kaip, o Didžioji Motina, aš sugebėjau šitaip įsipainioti per tokį trumpą laiką? Burtai ir ne kitaip, ir pati esu kalta, kad tąsyk, per Ilges, nesustabdžiau savo motinos ir viso mūsų pakvaišusio rato.

Ir vis tiek nenuleisdama akių stebiu, kas šį vakarą yra Benedikto pora. Tačiau nors aplink jį sukasi daug nuostabiai gražių moterų, neatrodo, kad kažkuri gautų išskirtinį dėmesį.

Benediktas nuolat tikrina savo telefoną, gal tai reiškia, kad jo laukiama dama dar tik atvyksta?

– Runa! Vis dėlto atėjai, – Kristinos balsas dirbtinai džiaugsmingas.

– Atėjau, – šypteliu. – manau, kad bus geriau, jei apsimesi, jog manęs nematei.

Nenoriu pridaryti jai problemų. Kristina nepritariančiai papurto galvą, tačiau aš paraginu.

– Eik! Prašau…

– Nekvailiok, padėsiu tau.

Ir Kristina su savo vyru pradeda vedžioti mane nuo grupelės prie grupelės. Jiedu sveikinasi, o aš pasakoju apie įmonės nupirktą sklypą, kuriame yra senovinė šventvietė. Ir kiekvieną kartą stebiu, kaip veidai iš susidomėjusių tampa sutrikę ir suirzę. Niekas šią šventinę dieną nenori klausytis apie sklypus, o kalbėdama apie šventas žemes šiems verslo ir politikos rykliams atrodau kaip pakvaišėlė.

Kai Kristina įsitraukia į pokalbį su Vilniaus savivaldybės atstovu, aš toliau keliauju viena. Užkalbinu vieną stovinčią pagyvenusią ponią ir ši mandagiai klausosi. Padrąsinančiai klausinėja. O kažkuriuo momentu pradeda klausinėti pati.

– Kuo sakėte, esate vardu?

– Runa.

– Koks retas vardas. Pasakykite, Runa, kuo užsiimate? Nesu jūsų mačiusi.

– Aš.. turiu nedidelę parduotuvėlę.

– Kuo ten prekiaujate?

– Hmm… įvairiais suvenyrais.

– Ir kuo tai susiję su kompiuteriais? Kas jus pakvietė į šį vakarą?

Moteris žiūri į mane griežtu viršininko žvilgsniu ir staiga suprantu, jog pakliuvau.

– Atsiprašau, aš jau eisiu…

Tačiau ponia stveria mane už riešo.

– Kas jus pakvietė? Aš esu ta, kuri sudarinėjo svečių sąrašą. Jūsų, Runa, jame nebuvo. Taigi, atėjote kaip kažkieno pora. Kieno?

– Joana, koks puikus vakaras! – jauna mergina užkalbina mano tardytoją, ši paleidžia mano ranką ir aš sprunku į minią. Po poros minučių atsisukusi matau, kaip Joana, kietai sučiaupusi lūpas iriasi link išėjimo. Oi, ne, ji eina prie apsaugininkų! Greičiausiai, pranešti apie įsibrovėlę, trukdančią svečiams linksmintis.

Staiga muzika nutyla. Visi lyg pagal komandą atsisuka į salės priekį. Ant neaukštos scenos pasirodo vakaro vedėjas, kalba apie puikų vakarą, Kalėdų stebuklą, dovanas ir dėkoja šventės organizatoriams. Ir kviečia generalinį direktorių Benediktą Juodį tarti sveikinimo žodį. Visų galvos pasisuka į salės vidurį ir ten stovintis Benediktas, jausdamas visų akis, plačiai nusišypso ir pradeda eiti link scenos.

Aš, sprukdama nuo griežtosios Joanos, atsidūriau priekyje salės ir esu arčiau scenos, nei Benediktas. Matau atsargiai po minią besidairančias aukštas apsaugininkų galvas ir suprantu, kad tai vienintelis mano šansas.

Paskubomis žengiu ant scenos, imu mikrofoną iš nustėrusio vedėjo rankos ir atsisuku į minią.

Velnias, koks didelis būrys brangiais vakariniais drabužiais apsirengusių žmonių! Ir visų akys įsmeigtos į mane. Benedikto šypsena dingsta, žingsnis sulėtėja.

Nuryju seiles. Turi vos kelias sekundes, Runa, nestypsok!

– Umm, labas vakaras, – pradedu. – Sveikinu visus su Kalėdom. Ir noriu pasakyti… Techie Trickster yra puiki jauna įmonė. Jūs galite žiūrėti plačiau, būti pasaulyje pokyčiu. Manau, jums visiems yra svarbu eiti į priekį ir kartu išsaugoti istoriją, gamtą, parodyti pavyzdį ir kitiems. – Benediktas jau visai arti scenos, apsaugininkai taip pat, jie nenuleidžia akių nuo manęs ir iriasi per minią vis sparčiau, todėl aš pradedu kalbėti greitakalbe. Suprantu, kad vos po kelių sekundžių būsiu nutempta nuo scenos ir išmesta į sniego pusnį. – Turiu galvoje tą žemę, kurioje Techie Trickster ketina statyti gamyklą. Toje vietoje yra senovinė šventvietė, kurią labai svarbu išsaugoti, juo labiau, kad ten visos technologijos nuolat… – Benediktas stovi šalia ir tiesia ranką į mikrofoną. – ges ir neveiks, – sušnabždu ir atiduodu mikrofoną.

Du apsaugininkai pasiruošę užšokti ant scenos, tačiau Benediktas žvilgsniu juos sustabdo. Apkabina mane per liemenį ir atsisuka į žmones.

– Labas vakaras visiems, – su juoku balse ištaria. Kas jam, vardan Perkūno, juokinga? – Dėkoju, Runa, kad išgelbėjai mane nuo nejaukiausio momento ir pradėjai kalbą, – mirkteli Benediktas, o žmonės trumpai nusijuokia, nelabai suprasdami, kas vyksta. – Taigi, aš ir mano nekantrioji sužadėtinė Runa sveikiname visus susirinkusius su gražiausia metų švente. Ir nors suprantu, kad tokį vakarą visai nesinori galvoti apie reikalus, tačiau Runa yra tokia didelė gamtos ir Lietuvos istorijos mylėtoja, kad nepaprastai džiaugiasi visai neseniai sužinotais faktais ir nekantrauja jais su visais pasidalinti. – Matau, kad žmonės, išgirdę žodį „sužadėtinė“ stovi prasižioję iš nuostabos. Išsižioję apsaugininkai delikačiai traukiasi nuo scenos, Kristina kaltinančiai žiūri į mane, piktoji Joana į Benediktą. Aš taip taip pat iš nuostabos negaliu užčiaupti burnos ir sutelkti minčių. Galiausiai nusprendžiu, kad tai buvo Benedikto triukas, kad išvengtų viešo skandalo dėl įsibrovėlės. O tada jo žodžiai nustebina dar labiau. – Nepriklausomi tyrėjai Techie Trikster įsigytame žemės sklype surado papuošalų liekanų ir molinių šukių, kurie galimai yra tūkstančių metų senumo. Taip pat viename iš ten esančių ąžuolų rastas į raudonąją knygą įrašytas niūriaspalvis auksavabalis. Taigi, gamyklos statybos ten jokiu būdu negalimos. Tačiau jau yra numatyta dar patogesnė gamyklai vieta…

– Ką? – sušnabždu ir Benediktas nuveria mane žvilgsniu, įsakančiu užsičiaupti.

– Oi, užsimiršau, plačiau šią temą aptarsime po švenčių, prie susirinkimų stalo, šypsosi žmonėms Benediktas. – O dabar…

Man ausyse spengia ir aš nebegirdžiu Benedikto kalbos pabaigos, suprantu, kad standartiškai dėkoja visiems susirinkusiems ir linki smagaus vakkaro. Jaučiu tik tvirtai apkabinusią ranką. Žmonės paploja, Benediktas vedasi mane nuo scenos, vėl pasigirsta muzika.

– Ar tai tiesa? – spirgu ir nekantrumo ir jaudulio.

– Pašokim, – Benediktas ištiesia ranką ir aš žengiu į jo glėbį. Tik jam pradėjus mane lėtai sukti po salę, suprantu, kad tai dar vienas jo gudrus ėjimas. Visi tie, kurie nekantrauja išklausinėti apie iš dangaus nukritusius sužadėtinę, iškasenas ir auksavabalius, dabar turi palaukti. Benediktas tyli ir aš noriu rėkti ir trepsėti kojomis.

– Ar tai tiesa? – pakartoju pikčiau.

– Kuri dalis?

Suurzgiu ir Benediktas šypteli, nors ir matau, kad jis įsiutęs.

– Apie iškasenas ir vabalą.

– Gryniausia tiesa, – mudu judame šokio žingsniu tolyn nuo scenos.

– Kaip tu sužinojai?

– Tavo mama patarė nusamdyti archeologus, nes valstybė tam neskyrė lėšų.

– Mano mama?! Ir tu sutikai?

– Tai man kainavo mažiau ir padėjo išvengti daugybės problemų, kaip būtų buvę, jei būtume pradėję ten statybas, – gūžtelėjo Benediktas.

– Mama man nieko nesakė apie tokius radinius.

– Tyrimų rezultatus sužinojau vos prieš pusvalandį. Viskas buvo užsukta maksimaliu greičiu, mokslininkai dirbo net per šventes. O anksčiau profesorė tikriausiai nenorėjo sužadinti tau vilčių.

Nuneriu akis ir bukai spoksau į platų vyrišką petį. Nenorėjo žadinti vilčių. Greičiausiai tai tiesa, tiek dėl šventvietės, tiek dėl paties Benedikto, kuris apie viską kalbėjosi su mano mama, bet ne su manimi.

– Ačiū, Benediktai. Atsiprašau už įsibrovimą. Aš jau eisiu. – Sustoju melodijai nepasibaigus, tačiau jis manęs nepaleidžia.

– Mes turim pasikalbėti, – niūriai sako.

– Neįsivaizduoju, apie ką. Mes jau viską pasakėme.

– Runa! – jo balsas įspėjantis. – Parvešiu tave.

– Juk tavo šventinis vakaras! Turi pasilikti.

– Jei liksiu, užpuls visi iš karto, reikalaudami paaiškinimų.

Jis teisus, greičiausiai jam nebūtų labai linksma visą vakarą aiškintis ir teisintis ir aš jaučiu sąžinės graužatį, kad sugadinau jam Kalėdas.

Mudu paskubom einam prie rūbinės. Paskui mus pasuka keli žmonės su ryžtingais veidais ir pasukęs koridoriumi už kampo, Benediktas įstumia mane į pirmą pasitaikiusį tamsų kambarėlį. Atrodo, kad tai viešbučio vaikų kampelis – grindys išklotos minkštu kilimu, kampe stovi mažas staliukas su mažomis kėdutėmis ir žaislų lentyna. Daiktų kontūrai įžiūrimi dėl lauke esančios lempos.

– Benediktai… – pradedu. Jis stumteli mane prie sienos ir pats prisiploja prie manęs visu kūnu. O dievai, koks jis aukštas, o krūtinė po juodu smokingu kieta lyg uola.

Kilsteliu veidą aukštyn ir jo lūpos priglunda bučiniui. Platūs šilti delnai suima mano skruostus, o lūpos ir liežuvis šoka aistringą tango. Šitas bučinys visai kitoks, nei tada mano virtuvėje. Tada buvo švelnus, viliojantis, o dabar esu glėbyje vyro, kuris ryžtingai pasiima, ko nori. Jo pirštai nuslysta kaklu ir nuogais pečiais, šiek tiek padvejoję perbraukia krūtis, liečia, matuoja, kol suranda pro ploną suknelės audinį aiškiai jaučiamas viršūnėles. Jos tokios jautrios, kad švelnūs prisilietimai mane kankina ir erzina, kelia dilgsėjimą jautriausiose vietose, norą gauti daugiau, stipriau. Gauti viską.

Dejonė ištrūksta man iš gerklės tiesiai į jo lūpas ir aš dar stipriau priglundu artyn, tačiau Benediktas atsitraukia. Tik dabar išgirstu už durų balsus, kurie tolsta.

Nieko nesuprantu. Ar bučinys taip pat buvo tik apgaulė, strategija, kaip išsisukti iš situacijos? Ar jis manęs geidžia, ar tiesiog pyksta ir nori nubausti?

Noriu paklausti, tačiau jis užbėga už akių.

– Nieko nesakyk. – Ir ima rengtis švarką.

Susikryžiuoju rankas ant krūtinės, norėdama atsitverti nuo jo ir nuslopinti glamonių sukeltą maudulį. Kad jį kur galas!

– Neatsiprašinėsiu už bučinį, – tyliai pareiškia. – Galėjau arba pabučiuoti, arba pasmaugti. Manyk, kad tau pasisekė.

Ir nelaukdamas mano reakcijos išsitraukia iš kelnių kišenės telefoną, spusteli numerį.

– Tautvydai, privaryk mano automobilį prie įėjimo ir pažiūrėk, ar fojė nėra daug žmonių?

Benediktas apgaubia mane savo švarku. Drabužis šiltas ir kvepia savininku.

– Neturim laiko pasiimti paltų, turėsim važiuoti taip.

– Gal tu gali pasilikti? – Jeigu jis liks, mane mažiau grauš sąžinė.

Jis atsidūsta.

– Čia susirinkę žurnalistai, politikai, galų gale Techie Trikster akcininkai ir investuotojai. Tai, ką mudu pasakėm ant scenos, sukels nemažą šurmulį, o aš dar nežinau visų atsakymų. Turiu viską gerai apgalvoti, todėl bus paprasčiau kol kas klausimų išvengti. Ne visi gerai sureaguos į tai, kad iš karto neatsakysiu.

Kaltė nesmagiu drebuliu užgula man krūtinę.

– Jeigu judu su mano mama nebūtumėte slapukavę… – pradedu, tačiau supypsi Benedikto telefonas ir jis manęs nesiklauso. Perskaito žinutę ir apglėbia mano pečius.

– Einam, reikia paskubėti.

Laimei, išėję iš vaikų kambario nieko nesutinkame. Nors viešbučio fojė pilnas žmonių, tačiau tai aptarnaujantis personalas, svečių čia nėra. Paskubomis išeinam į lauką ir sėdam į veikiančiu varikliu paliktą Benedikto automobilį. Nieko nelaukęs jis išvairuoja iš viešbučio teritorijos.

Benediktas vairuodamas tyli, per radiją groja kalėdinė muzika, o aš jį stebiu nesivaržydama. Dabar jis parveš mane namo ir, greičiausiai, daugiau niekada nenorės matyti, todėl galiu atsižiūrėti. Neapgaudinėju savęs, kad bučinys kažką reiškė, numanau, kad mieliau būtų mane aprėkęs. Tačiau aplinkui buvo žmonių ir jis pasirinko tokį būdą susitvardyti.

Kai galiausiai atitraukiu akis nuo vairuotojo į kelią, sutrinku. Automobilis privažiuoja prie senamiesčio pakraštyje esančio modernaus daugiabučio garažo. Benediktas kažką spusteli, garažo vartai prasiveria ir mes įvažiuojame į vidų.

Benediktas pajunta mano klausiantį žvilgsnį.

– Aš čia gyvenu.

Kylame liftu į vienuoliktą aukštą. Ir pagaliau galiu patenkinti savo smalsumą ir apžiūrėti Benedikto namus, kaip jis apžiūrinėjo manuosius.

Didesnio skirtumo tarp mudviejų būstų negalėtų būti. Jei mano namelyje kambariai nedideli, baldai seni ir yra daug gėlių, įvairių niekučių ir spalvotų pagalvėlių, tai šis butas labai erdvus, pro didžiulius langus matosi visas senamiestis su Gedimino pilimi, baldai modernūs ir tvarka čia ideali. Dabar pat galėtum kviestis fotografą iš kokio interjero žurnalo. Viskas pilka. Daugybė pilkų atspalvių, nerūdijančio plieno metalo ir stiklo.

– Ar čia yra ir raudonas kambarys? – bandau pajuokauti.

– Raudonas? – Benediktas nesupranta.

– Kaip iš penkiasdešimties pilkų atspalvių… – bandau paaiškinti. – Nekreipk dėmesio.

– Žinau, kad mano namams trūksta jaukumo, – sako Benediktas. – Tai erzina, juk samdžiau geriausius interjero dizainerius. Tik pabuvęs pas tave supratau, kodėl man nelabai norisi būti savo namuose.

Einam į buto gilumą. Erdvėje, kuri panaši į svetainę, yra kai kas, kas gadina bendrą pilkumą.

Kampe stovi nedidelė kalėdinė eglė vazone, papuošta keliais sidabriniais burbulais. O prie ultra modernaus juodos geležies židinio kabo dvi raudonos kalėdinės kojinės su prisegtais rašteliais. Ant vienos iš tų kojinių raštelis sako „Benediktas“. O ant kitos – „Runa“.

Spoksau į savo vardą nustėrusi. Kokia tikimybė, kad Benediktas pažįsta dar vieną Runą? Tokia pat maža, kaip ir ta, kad ši kojinė skirta man. Namuose, kuriuose nesu buvusi ir tikrai neplanavau užsukti per Kalėdas.

Atsisuku į Benediktą.

– Ką visa tai reiškia?

– Eglutę ir kojines padėjau čia prieš pora dienų.

Jis prieina arčiau, veidas įsitempęs. Nekantrauju išgirsti atsakymą, tačiau ir negaliu galvoti, kad su baltais marškiniais ir juoda varlyte, stilingai sutvarkyta barzdele ir sušiauštais plaukais jis atrodo panašus į čipendeilų grupės šokėją.

Runa, susikaupk!

– Kodėl tavo namuose yra kojinė su mano vardu?

– Todėl, kad joje yra kai kas, skirta tau.

– Nesitarėm, kad pas tave užsuksiu.

– Ketinau pas tave važiuoti pasibaigus formaliajai vakarėlio daliai.

– Juk Kalėdos, galėjau turėti kitų planų.

– Tavo mama sakė, kad greičiausiai neturėsi. Kad paprastai per Kalėdinius pusryčius apsilankai pas ją, per pietus pas senelius. Ir tikėjausi, kad vakarą praleisi namuose. Su Hekate. Ir su manimi.

– Kalbėjai su mano mama, o pas mane ištisas dienas nesirodei, neskambinai. – Noriu nusikąsti liežuvį, nes nuskambėjau kaip priekabi mergina.

Benediktas šypteli.

– Buvo daug veiklos su ta jūsų šventviete. Surasti mokslininkus, gamtininkus, techniką vos ne per parą nėra paprasta. Profesorė perkratė visus savo ryšius, aš savuosius, skyriau dideles lėšas. Nes statybos buvo suplanuotos labai greitai, nepaisant, kad žiema.

– Kodėl? Juk nenorėjai nieko girdėti. Kas pakeitė tavo nuomonę?

Benediktas pasitrina kaktą.

– Elnias su sumautais devyniais ragais, – sumurma. – Nesvarbu, kas pakeitė. Šiandien Kalėdos. Ar nenorėtum apžiūrėti savo kojinės?

Elnias su sumautais devyniais ragais? Nieko nesuprantu. Gal toje kojinėje bus paaiškinimas? Bent jau užuomina? Šį vakarą Benediktas elgiasi visiškai nenuspėjamai.

Nukabinu didelę raudoną kalėdinę kojinę su savo vardu nuo kabliuko. Ji atrodo tuščia. Įkišu ranką gilyn. Ne, netuščia. Išsitraukiu mažą raudonu aksomu aptrauktą dėžutę. Laikau ją ant delno ir spoksau į pakvaišusį vyrą priešais save.

Jis paima dėžutę, atidaro ir parodo man žiedą.

– Runa, tekėk už manęs.

Gal jis vis dar veikiamas tų kerų? Arba šaiposi iš manęs. Jeigu šaiposi… Tačiau jo veidas rimtas.

– Tu juokiesi iš manęs? – išspaudžiu.

– Kaip pasipiršimas su tokio dydžio deimantu gali būti pasišaipymas? – susiraukia jis.

– Benediktai, mes pažįstami tik savaitę!

– Kartais tu tiesiog žinai ir abejonių nekyla, – ramiai pakartoja mano pačios žodžius, sakytus jam prieš keturias dienas, o aš jaučiu, kaip mano akys prisipildo ašarų ir visai ne iš džiaugsmo. Jo veidas surimtėja. – Runa, nenorėjau tavęs nuliūdinti! Jeigu dabar nenori, aš pasipiršiu po mėnesio. Arba po metų, per kitas Kalėdas, ką manai? Galiu įdėti tą dėžutę atgal į kojinę ir ji gali ten būti metus. Arba du. Kiek tu norėsi. Tačiau mano apsisprendimo tai nepakeis.

Ašaros jau rieda mano skruostais ir aš užsidengiu veidą delnais.

– Turiu tau kai ką prisipažinti. Aš tave užkerėjau! Tu elgiesi kaip nesavas, nes tai kerų poveikis! – nuleidžiu delnus ir pasižiūriu į jį ir man plyšta širdis.

Benediktas stebi mane neįskaitomu veidu.

– Kaip užkerėjai?

Purtau galvą ir dar labiau ašaroju.

– Man taip gėda.

Benediktas susiraukia.

– Sugirdei man kokio užpilo? Su mėnesinių krauju?

– Iš kur ištraukei tokia baisybes? – nusipurtau.

– Nežinau, gal kokiam nors filme girdėjau. Jei ne tai, ką turėjai galvoje?

– Mes atlikome ritualą ir ten paprašėme dievų, kad atsiųstų man meilę, – jaučiu, kaip mano skruostai liepsnoja iš nesmagumo. – Ir tada atsiradai tu.

Benediktas išsišiepia.

– Tada galima sakyti, kad aš esu dievų dovana tau! Ar žinai, kad nemandagu nepriimti dovanos? Dievai įsižeis.

Jaučiu, kaip mano burna prasižioja iš nuostabos ir aš visiškai neturiu, ką atsakyti. Koks pasipūtėliškas, arogantiškas, piktinantis pasitikėjimas savimi! Dievų dovana jis mat! Kad tik nebūtų.

O gal?

Prikandu lūpą.

– Benediktai, aš rimtai. Esu ragana.

– Aha, jau supratau, – gūžteli jis.

– Ir mano mama ragana. Esame šventosios ritualinės vietos sergėtojos, jau daug šimtmečių mano giminės moterys ją saugo. Man buvo taip baisu, kad būtent mano saugojimo laikotarpiu ją prarasime, – sudejuoju.

– Neprarasite, – ramina jis. – Tavo mama…

Delninukė, sidabrinės grandinėlės dirželiu permesta per mano petį ima vibruoti ir Benediktas nutyla. Dar neišsiėmusi telefono žinau, kas skambina, juk labai aiškiai paminėjom ją pokalbyje.

– Mama? – atsiliepiu.

– Runa, dukrele, tu ne namuose.

– Ne, – purtau galvą, nors ji manęs nemato. – Ar žinai, su mūsų altoriumi viskas gerai, mes jo neprarasime!

– Jaučiau tai, – ramiai atsako mama. Ir laukia, nes žino, kad turiu dar kai ką pasakyti. Ar kas nutuokia, kaip nepatogu turėti mamą, kuri viską nujaučia?

– Mama, Benediktas prašo manęs tapti jo žmona.

– Jis visada buvo mano protingiausias studentas, – mama nė kiek nenustebusi. Ar žinote, kaip erzina turėti mamą, kurios niekuo nenustebinsi?

Išgirdusi mamos atsakymą tik pavartau akis, o Benediktas išsišiepia. Ar jau tik man vienai liko dar trupinėlis sveiko proto?

– Sako, kad jis man dievų dovana, – sausai priduriu.

Mama atsidūsta, o paskui netikėtai raganiškai sukikena.

– Ir įžūliausias.

Pateisindamas šį apibūdinimą Benediktas čia pat apžioja mano lūpas bučiniu ir aš vos spėju nuspausti išjungimo mygtuką telefone.

Benediktas bučiuoja neskubėdamas, lyg tam turėtume visą amžinybę, tačiau taip saldžiai ir karštai, lyg būtų to bučinio laukęs labai ilgai. Gal net visą savo gyvenimą. Ir aš suprantu, kad galiu palikti žiedą su deimantu kojinėje, bet per kitas Kalėdas, o gal dar kitas, atsakymas bus tas pats.

Atsitraukiu nuo bučinio ir žiūriu į patamsėjusias nuo aistros mėlynas akis.

– Juk Kalėdos. Ar nenori apžiūrėti savo kojinės? – pasiūlau.

Žinoma, jis nustemba. Greičiausiai nieko ten neįdėjo, kas dėtų dovaną sau? Todėl aš nukabinu jo kojinę, įkišu ten ranką ir ištraukiu mažą šiaudinį elniuką su iš raudonos vilnos suveltu kamuoliuku raguose – tokių elniukų daugybė mano namuose ir parduotuvėje. Ištiesiu jį Benediktui ir šis šypsodamasis paima suvenyrą ir pareigingai apžiūri.

Ant raudonos elniuko saulytės baltais siūlais įveltas žodelis TAIP.

Benediktas aikteli ir pakelia akis į mane.

– Taip, – šypsausi pro ašaras.

– Kaip tu tai padarei? – suraukia kaktą Benediktas, tačiau tuojau pat numoja ranka. – Nesvarbu. Tiesiog teks prie to priprasti.

Pastato elniuką ant židinio atbrailos ir vėl apkabina mane amžinybę truksiančiam bučiniui.

Dėkoju visiems, buvusiems kartu su Runa ir Benediktu ir linkiu gražių žiemos saulėgrįžos švenčių!