Maištingos širdys

1225m.

Išėjęs iš valdovo priėmimo menės kunigaikštis Gausmys  nusikeikė. Stengėsi nusikeikti tyliai, tačiau nepavyko, nes mūšio lauke, kur jis pastaruoju metu praleido daug laiko, atpranti valdytis. Priėmimo menėje likę trys didikai susižvalgė, nugirdę durų prislopintą prakeiksmą.

-Tikiuosi, jis nesugalvos sukelti maišto ir su savo kariais stoti prieš mane dėl šitos… kvailystės, – sumurmėjo didysis kunigaikštis.

Mintis buvo verta pasvarstymo,  nes kunigaikštis Gausmys buvo geriausias karys, strategas ir nuožmiausias priešininkas kunigaikštystėje. Tačiau dar jaunas ir karšto būdo. Kaip tik prieš keletą dienų jis grįžo po sėkmingų mūšių, gindamas kunigaikštystės sienas su gausia savo armija. Jis kovėsi už didįjį kunigaikštį, o vietoje padėkos ir įvertinimo gavo tik naują įsakymą – jis privalo vesti. Kaip įmanoma skubiau. Tiesa, nuotaką gali pasirinkti. Kitu metu tai skambėtų kaip dovana, tačiau Gausmys valdovo rūmuose jau tris dienas. Matė, kaip į jį reaguoja kilmingos merginos. Jos vengia jo žvilgsnio, suka akis į šoną, lyg jis būtų pasiutęs žvėris, kurio nesinori išprovokuoti. Gausmys žinojo, kad ne vien nuožmi jo išvaizda sukelia tokią reakciją, dar baisesnė buvo jo, grubaus karštakošio, reputacija. Mūšio lauke ta legenda apie jo narsą ir žiaurumą puikiai padėjo, o kovojant ir nebuvo vietos švelnumui. Tiesa, vyresnės moterys, nuobodžiaujančios į žygius išjojusių karių žmonos, varstė jį susidomėjusiais žvilgsniais, tačiau tokios galimybės jo nedomino. Mažiausiai dabar norėjo įsivelti į ginkluotą kruviną konfliktą dėl moters, kuri net nerūpėjo. Kvailystė. Jam reikėjo grįžti į savo protėvių pilį, Dovinę, kol jos nesulygino su žeme tolimesni ir artimesni priešai, naudodamiesi proga, jog jis jau ilgokai išvykęs.

Jis neturi laiko vylingai žvilgčioti į mergeles ir šokti puotose.

Neturi noro ir tempti besigūžiančią ir raudančią nuotaką į sujungimo ceremoniją, o paskui ir į lovą.

Vis dėlto, nepaklusti įsakymui, tai yra, nepriimti valdovo dovanos už sėkmingus žygius, prilygo maištui.

Įsiutęs kunigaikštis Gausmys plačiais žingsniais nužirgliojo tamsiu pilies koridoriumi ir pasuko link sraigtinių laiptų. Iš įtūžio ne iš karto pastebėjo, kad ant laiptų yra žmogus, lipantis į viršų, ir įsirėžė į jį. Tiksliau, į ją.

Moteris iš netikėtumo ir išgąsčio aiktelėjo ir sumojavo rankomis, stengdamasi nenusiristi laiptais žemyn. Tos rankos instinktyviai griebėsi už artimiausio objekto, kad įsitvertų, tačiau tai buvo tik plati Gausmio krūtinė ir moteriška rankutė sugniaužė storą jo liemenės medžiagą. Lygiai taip pat instinktyviai Gausmys apglėbė moterį per juosmenį, kad sulaikytų nuo mirtino skrydžio žemyn.

Ir sustingo.

Moteris, tiksliau mergina, iš drabužių jis spėjo, jog dar netekėjusi, buvo jam dar nematyta. Jauna. Graži. Lygi ir švelni veido oda, didelės žalios akys, įrėmintos juodų blakstienų, tiesi nosytė, sultingos lyg vyšnios lūpos. Tik dabar pajuto, jog liemuo, kurį jis laikė apglėbęs, neįtikėtinai lieknas. Ir lankstus, nes Gausmys nejudėjo ir ji vis dar kabojo virš laiptų nepatogiai atsilošusi į jo ranką.

Jis pajuto, kaip smulki rankutė stipriau sugniaužia jo liemenę.

-Nepaleisk manęs, – paprašė ji švelniu, iš jaudulio virpančiu balsu, tikriausiai atpažinusi jį ir, matydama tokį įpykusį, baimindamasi blogiausio. Kad jam nieko nereikštų patraukti ranką ir ramiai žiūrėti, kaip ji ritasi žemyn.

Štai kokiu bepročiu jį visi laiko. Tačiau švelnus maldavimas „Nepaleisk manęs“ sukėlė jam netikėtus jausmus. Lyg keistą ilgesį ir troškimą, kad tokia graži ir miela mergina savo noru glaustytųsi jo glėbyje, prašydama niekada nepaleisti, visada globoti.

-Ar tu ištekėjusi? – rūsčiau, nei ketino, paklausė Gausmys, netikėtai pakimusiu balsu. Ji tylėjo, greičiausiai svarstydama, koks atsakymas priverstų jį saugiau pastatyti ją ant akmeninių grindų ir pasitraukti nuo jos. Jai tylint, jis stipriau suspaudė trapią figūrėlė ir net krestelėjo. – Atsakyk, juk nesunkus klausimas.

-Ne, neištekėjusi, – iš baimės išsiplėtusios žalios akys tyrinėjo jo griežtą barzdotą veidą, tamsias rudas akis.

-Pažadėta kam nors?

Ji tik papurtė galvą.

-Eime, – įsakė Gausmys, pastatė ją tiesiau ant kojų, tačiau liemens nepaleido, tik vis dar apglėbęs nusitempė koridoriumi ta kryptimi, iš kurios buvo atėjęs.

Jai prireikė kelių akimirkų, kad atsigautų iš nuostabos.

-Paleisk mane! – sušuko ji. Jis nesureagavo, vis dar tempė ją kažkur. Puikiai žinodama, jog pilis pilna paslaptingų užkaborių, mažų kambarėlių ir slaptų išėjimų, ji pradėjo klykti ir plėštis iš jo geležinių rankų. – Paleisk, beproti! Padėkit, kas nors, padėkit!

Iš valdovo priėmimo menės išpuolė didysis kunigaikštis su savo patarėjais, atbėgo keli ginkluoti sargybiniai.

-Kas čia vyksta? – griausmingu balsu paklausė valdovas, žiūrėdamas į akmeninį kunigaikščio Gausmio veidą ir jo rankose besimuistančią merginą.

-Žyginte? – vienas patarėjų, kunigaikštis Visvaldas, žengė pirmyn, ketindamas išvaduoti savo dukterėčią, kurią globojo lyg dukrą po jos tėvų mirties.

-Valdove, – ramiai linktelėjo Gausmys, lyg nebūtų sukėlęs visos pilies ant kojų. – Tik vykdau tavo įsakymą. Liepei man susirasti nuotaką, kaip įmanoma greičiau. Štai ji. Vesiu… – jis prisiminė, kaip ją pašaukė kunigaikštis Visvaldas. – Žygintę.

Gausmys stebėjo, kaip kunigaikščio Visvaldo veidas persikreipia iš rūpesčio.

-Tai neįmanoma! – šūktelėjo jis.

-Kodėl, Visvaldai? – nenuleisdamas akių nuo būsimosios sutuoktinių poros valdovas staiga klastingai nusišypsojo. – Jei neklystu, tai juk kunigaikštytė Žygintė pirmoji užsiminė apie tai, kad mūsų narsiajam Gausmiui reikia žmonos, į kurios glėbį jis galėtų sugrįžti po žygių, kuri gimdytų jam sūnus.

Gausmys aštriai pažvelgė į merginą.

-Tikrai, kunigaikštyte? Dėkoju už rūpestį, – jo balsas tikrai nebylojo apie dėkingumą.

Išdavikiškas nuoraudis uždegė jos skruostus. Jos žodžiai tada buvo tik pamąstymas garsiai, pamačius, kokie laimingi iš pergalingo žygio grįžo kiti riteriai, kaip juos sveikino laukiančios mylimos žmonos ir merginos. Tik Gausmys atrodė šaltas  ir atsiribojęs, lyg niekas niekada negalėtų atšildyti jo širdies. Žygintės žodžiai tada buvo skirti tik dėdei, su kuriuo ji dažnai kalbėdavosi apie viską. Ji negalėjo nė pagalvoti, kad jos žodžius dėdė perduos valdovui ir jie kartu sugalvos, jog sava moteris ir įpėdiniai paverstų Gausmį labiau apsvarstančiu pasekmes, mažiau beatodairišku, mažiau linkusiu maištauti  ir jie perduos tuos žodžius išdidžiajam karvedžiui kaip įsakymą.

-O mūsų mielajai kunigaikštytei Žygintei, – tęsė valdovas saldžiu, tačiau prieštaravimų nepakenčiančiu balsu. – jau metas tekėti. Užteks laikyti ją prie savęs, Visvaldai, atiduok ją į žmonas Gausmiui. Nesurastum jai stipresnio ir narsesnio vyro už jį.

Kunigaikštis Visvaldas sukando dantis, nedrįsdamas prieštarauti. Jo širdis vartėsi iš sielvarto, kad turės atiduoti iš visos širdies mylimą, nuo vaikystės užaugintą, švelnią ir be galo išmintingą mirusios sesers dukrą vyrui, kuris daugiausiai garsėjo tuo, kad traiškė viską, kas pasitaikė jo kelyje. O vyrų apsuptyje laisvai auginta Žygintė iki šiol darė, ką panorėjusi ir vargu ar sugebės būti nuolankia žmona.

-Privalau skubiai grįžti į Dovinės pilį, valdove. Pasiuntinių praneštos žinios neleidžia man delsti, – Gausmio kaktą vagojo rūpesčio raukšlė. Tada jis pasisuko į Visvaldą, kaip į merginos globėją. – Lauksiu kunigaikštytės Žygintės savo pilyje po mėnesio, tada ir atšvęsim vestuves.

Gausmys dar kartą perliejo savo nuotaką žvilgsniu, kuris sakė, jog ji atsiims už tai, kad sukėlė jam tokių nepatogumų. Tada paleido ją, nusilenkė valdovui ir išėjo.

Gausmiui išėjus Žygintė įsmeigė maldaujantį žvilgsnį į valdovą, tačiau šis atrodė patenkintas, jog antrąjį kartą Gausmys išėjo ramesnis, nei pirmąjį. Viskas netikėtai baigėsi greičiau ir geriau, nei jis įsivaizdavo. O nuotakos nenoras tekėti niekada nebuvo svarbus.

-Eik ruoštis, Žyginte. O aš dar nuo savęs pridėsiu dalios į tavo kraitį, – neleisdamas išsakyti jokių prieštaravimų valdovas mostelėjo jai eiti. Žygintė tūptelėjo ir išėjo.

Lipant tais pačiais akmeniniais sraigtiniais laiptais, ant kurių ką tik įvyko lemtingas susidūrimas, nuo netikėto įvykių posūkio jai svaigo galva, tačiau nepaisant to ji intensyviai mąstė ir planavo.

Ne, ne kraitį.

Pabėgimą.

 

4 mintys apie „Maištingos širdys“

  1. Nuostabu. Dievinu istorinius romanus. Begalę jų esu perskaičiusi,bet norėtųsi,kad aplinka romane būtų artimesnė,kad kaip ir jūsų šioje istorijoje,būtų Lietuvos kunigaikščiai,pilys ir gamta. O jeigu dar pridėtumėt burtų ir magijos…

  2. Man labai patiko, tokios knygos norėčiau, ir džiaugčiausi turėdama savo bibliotekoje, aišku kaip ir kitas visas jūsų 😊

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *