Maištingos širdys 8

Nepakeldama kaulus persmelkiančio šaltuko, sklindančio nuo kunigaikštienės Gotautės vaiduoklio, Žygintė gana greitai pakilo nuo vaišių stalo. Pamatęs ją skubiai žingsniuojančią iš menės, Gausmys norėjo pulti paskui merginą, tačiau matydamas tai, Daugerutis jį užkalbino. Gausmys suprato, kad didysis kunigaikštis apsigalvojo dėl jo vedybų su Žyginte ir dabar stengsis tam sutrukdyti. Šiuo klausimu Gausmys nenorėjo paklusti, net jei tai ir reiškė  kovą su Daugeručiu. Vis dėlto, didysis kunigaikštis garsėjo savo nuožmumu, godumu ir turėjo didelę vasalų ir jam lojalių kunigaikščių armiją. Kruvina kova su didžiuoju kunigaikščiu greičiausiai baigtųsi blogai.

Todėl neskubėdamas priimti sprendimo, kuris visiems jo žmonėms reiškė pražūtį, Gausmys liko sėdėti prie stalo ir, sukandęs dantis, kalbėjosi su Daugeručiu.

Tačiau nuo stalo pakilo Volungė ir nusekė paskui savo vaikystės draugę. Kone bėgdama tamsiais klaidžiais pilies koridoriai ir bijodama pamesti Žygintę iš akių, Volungė šūktelėjo:

– Žyginte! Palauk manęs, pasikalbėkime.

Šią akimirką Žygintė visai nenorėjo su niekuo kalbėtis, o mažiausiai – su Volunge, kuri šildo Daugeručio lovą, o  dabar atvyko užimti jos vietos Dovinės pilyje. Ir Gausmio glėbyje. Žygintė nepyko ant Volungės – juk nei vienu, nei kitu atveju mergina neturėjo pasirinkimo. Buvo vos penkiolikos, kai didysis kunigaikštis atkreipė į ją dėmesį. Daugerutis mėgo jaunas merginas, turėjo valdžią ir niekas nedrįsdavo jam priekaištauti. Juo labiau, kad atsibodus meilužei, jis pasistengdavo ją ištekinti ir net kraičiu aprūpindavo. Jeigu Daugerutis įsakė Volungei tekėti už Gausmio, ji neturėjo galios prieštarauti.

– Žyginte, prašau… – uždususi Volungė sugriebė Žygintę už rankos ir suspaudė savo delnuose.

– Gerai, pasikalbėkime, – pasidavė ši ir nusivedė Volungę į netoliese esantį pusryčių kambarį, kuriame vos prieš kelias valandas tirpo Gausmio glėbyje. Pati kalta, juk ir tada ir dabar žinojo, kad jai skirtas kitas likimas. Kunigaikščiui Gausmiui kur kas geriau tiks Volungė – ji daili, švelni ir paklusni. Tokia, kokia ir turi būti gera žmona.

– Aš nenoriu už kunigaikščio Gausmio tekėti, juk tu gerai tai žinai, – pradėjo Volungė neramiai dairydamasi.

– Kodėl? – abejingai paklausė Žygintė.

– Jis žiaurus. Visi žino, kad jo pirmoji žmona net nusižudė, nes nepakėlė tokio elgesio. Nenoriu tokio likimo, padėk man, Žyginte.

– Ne manęs turi prašyti. Maldauk Daugeručio, gal jis tavęs pasigailės.

Volungė ėmė karštai purtyti galvą, ašaros ėmė riedėti skruostais.

– Nepasigailės. Jis nori kuo skubiau manęs atsikratyti. Matai, Žyginte… aš laukiuosi kūdikio. Kai Gausmys tai supras po vestuvių, jis nužudys mane, tikrai taip padarys. Ką man daryti, Žyginte?

Volungė ėmė kūkčioti. Ji braukė ašaras nuo veido suknelės rankove ir pasisukusi pamatė nuo pusryčių dar paliktą ąsotį su erškėtrožių kompotu. Priėjusi prie ąsočio įsipylė puodelį rausvo skysčio virpančiomis rankomis, išgėrė kelis gurkšnius, tada įsipylė dar, įpylė ir dar vieną puodelį, krapštėsi prie gėrimų, stengdamasi susitvardyti. Paėmusi abu puodelius su gėrimu, vieną ištiesė Žygintei.

– Juk mes buvome geros draugės Daugeručio pilyje. Vardan senų laikų, Žyginte, padėk man!

Galvodama, ką atsakyti ir ką būtų galima padaryti šioje situacijoje ir bandydama laimėti laiko, Žygintė lėtai išgėrė saldžiai kvepiantį gėrimą iki dugno.

– Aš pagalvosiu, ką geriausia būtų galima padaryti, Volunge, – Žygintė pastatė savo puodelį šalia ąsočio. – Pažadu, dar pabūsiu pilyje kelias valandas ir per jas ką nors sugalvosiu.

Žygintė išėjo iš pusryčių kambario. Likusi viena Volungė priėjo prie stalo su ąsočiu ir puodeliais, paėmė tą, iš kurio gėrė Žygintė ir žvilgtelėjo į vidų. Supratusi, kad puodelis tikrai tuščias, Volungė nusišypsojo.

– O, tu tikrai ką nors sugalvosi ir man padėsi, Žyginte! Daugerutis sakė, kad išgėrusi tuos miltelius, tu pati savo rankomis nužudysi Gausmį. Ir tada man nereikės už jo tekėti.

⸙⸙⸙

Pamažu Žygintės viduje ėmė augti nerimas, sunkesnis ir įkyresnis nei fizinis skausmas. Ji negalėjo nė akimirkos ramiai išbūti vienoje vietoje, atrodė, jog tuoj išeis iš proto. Ėmė blaškytis po akmeninius pilies koridorius ir menes, žinodama, jog privalo kažką padaryti, kažką labai svarbaus ir neatidėliotino. Nuėjusi į jai paskirtą kambarį atrodė, jog tuoj uždus – taip trūko oro. Pajuto tik, kad Gotautės šiame kambaryje jau nėra. Pagalvojusi, gal buvusi kunigaikštienė galėtų jai pasakyti, ką reikėtų padaryti, Žygintė užlipo į lemtingąjį bokštą. Nuėjusi ant stogo aikštelės, apžvelgė apylinkes. Ir suprato.

Bėgte pasileido žemyn, tiesiai į Gausmio kambarį. Iki šiol nebuvo jame buvusi. Pilies valdovo miegamasis buvo erdvus, masyviais vyriškais baldais apstatytas ir tuščias. Suprantama, juk kunigaikštis šiuo metu vis dar linksmino svečius.

Ant stalelio prie sienos stovėjo sunki, prabangiai išraižyta skrynia. Žygintė atidarė ją, ilgai žiūrėjo, bandydama suprasti, kas geriausiai tiktų jos tikslui. Skrynia buvo pilna sidabrinių ir varinių papuošalų, žiedų, vėrinių, sunkių apyrankių, kunigaikščio titulą patvirtinančių regalijų. Kai kurie jų buvo perduodami iš kartos į kartą, vis dėlto, didžioji dalis buvo karo grobis. Gausmys pridėjo savo dalį prie šeimos turtų, perduodamų ainiams.

Žygintės akį patraukė durklas, prabangiai išpuošta rankena. Nedidelis sidabrinis ginklas, lyg specialiai sukurtas moteriai. Žygintė jį paėmė, sugniaužė rankeną kumštyje ir ištraukė geležtę iš odinio dėklo. Durklas buvo lengvutis, jį lengva paslėpti drabužių klostėse, tačiau jis buvo aštrus lyg širšės geluonis.

Tiesą pasakius, Žygintė dar nežinojo, kam jai jo reikia, tačiau, užmovusi dėklą atgal ant ašmenų, atsargiai įsidėjo ginklą į savo maišelį, kabantį prie liemens.

Išvydę Žygintę arklidėse, žirgus prižiūrintys vyrai nusilenkė ir nusišypsojo. Pilėnai jau buvo spėję pamėgti jaunąją žaliaakę kunigaikštytę, dėl kurios jų valdovas pametė galvą. Ji buvo kai tik tokia, kokios kunigaikštienės jie būtų norėję – graži, oraus elgesio, gera žmonėms ir nesibaidanti kunigaikščio. Visi patyliukais šnabždėjosi, kad kunigaikštytės akys sužimba, žvelgiant į Gausmį. Jie dar prisiminė pirmąją neilgą, tragiškai pasibaigusią kunigaikščio santuoką, kai jaunoji žmona praverkė beveik visą Dovinės pilyje praleistą laiką ir niekas, ką darė pilėnai ir pats Gausmys, kad ją nuramintų, nepadėjo. Niekas nenorėjo, kad tai pasikartotų.

Arklininkų šypsenos išblėso, kai jie pamatė kunigaikštytės tikslą. Žygintė priėjo prie narčiausio Gausmio ristūno gardo ir bandė jį atidaryti. Šis žirgas, didžiausias ir greičiausias visose arklidėse, buvo tas, kurį kunigaikštis labiausiai mylėjo, vertino. Jiedu, kaip viena komanda, jodavo drauge į mūšius ir šiuo žirgu Gausmys pasitikėjo labiau nei žmonėmis. O žirgas, savo ruožtu, pakluso tik kunigaikščiui. Niekas daugiau nedrįso prie šio gyvulio artintis.

– Kunigaikštyte, ką darai? Neatidaryk, neišleisk Griausmo, jis tave sutryps! – prišokę trys vyrai mėgino sulaikyti mergina, tačiau ši tik ištiesė į juos delną.

– Nesiartinkit! Netrukdykit man! Eikit dirbti savo darbų ir pamirškit, kad mane matėt, – kunigaikštytės balsas buvo neatpažįstamas, metalinis ir arklininkai, lyg užhipnotizuoti, apsisuko ir išėjo iš arklidžių.

Likusi viena Žygintė atidarė gardą ir įėjo. Tokiu pačiu metaliniu balsu pašnekino Griausmą, suėmusi didelę juodą galvą, pažiūrėjo žirgui tiesiai į tamsiai violetines akis.

– Nunešk mane ten, kur man reikia, Griausme.

Žirgas pakinkavo galvą ir stovėjo visiškai ramiai, kol Žygintė jį pabalnojo. Tada išsivedė žirgą iš arklidžių, per pilies kiemą, už vartų ir niekas iš dirbančių aplinkui žmonių nė galvos į juos nepasuko.

Už pilies Žygintė užšoko ant žirgo ir jį paragino. Paprašyta pasakyti savo kelionės tikslą nė už ką nebūtų galėjusi to padaryti, tačiau ji tiksliai žinojo, kur joti. Atrodė, kad Griausmas taip pat tai žino

Kai Gausmys galiausiai ištrūko iš Daugeručio kompanijos, iškiliajam svečiui prireikus susitvarkyti asmeninį spaudžiantį reikalą, iš karto pasileido ieškoti Žygintės. Saulė jau gerokai buvo pakritusi žemyn, dar pora valandų ir pilį apgaubs tamsa. Tačiau niekas pilyje negalėjo jam pasakyti, kur šiuo metu yra kunigaikštytė. Gausmį ramino tik tai, kad kunigaikštytės daiktai nebuvo paliesti, visi, net brangioji skrynelė su žiniuonės daiktais, buvo kaip buvę jos kambaryje. Kunigaikštis apžiūrėjo kiekvieną pilies užkaborį, kiemą, vėl pilį, užlipo netgi į lemtingąjį bokštą, tačiau Žygintės nerado. Jis mielai būtų sukėlęs visus pilėnus ant kojų jos ieškoti, tačiau dėl Daugeručio nenorėjo to daryti. Bloga nuojauta vis labiau smelkėsi į Gausmio širdį. Vakarėjantis dangus nusidažė gaisro spalvomis per visą skliautą, laikas tirpo. Kunigaikštis nusprendė ieškoti pradingėlės už pilies sienų. Nuėjo į arklides pasibalnoti savo ištikimojo Griausmo ir nustėro pamatęs tuščią gardą.

– Kur Griausmas?!- suriaumojo Gausmys. Tačiau visi arklininkai tik gūžčiojo pečiais.

Įsiutęs Gausmys spyrė į gardo duris ir šioms sudejavus, pamatė ant žemės mažą smeigtuką su gintarine galvute. Tokį, kokiu Žygintė mėgo puošti plaukus.

– Pabalnokit man Vėtrą, – užgulusiu balsu pareikalavo, o pats nuskubėjo pasiimti ginklų.

⸙⸙⸙

Daugerutis stovėjo lemtingame Dovinės bokšte ir stebėjo, kaip kieme blaškosi Gausmys, kaip jis ant obuolmušio žirgo skriste išskrenda pro pilies vartus ir pasileidžia į vis tamsėjantį mišką. Ilgai stovėjo laukdamas, kol išgirdo vilko kauksmą. Prie vieno alkano balso prisijungė kitas, tada dar keli, ir dar, kol, atrodė, visas miškas prabyla į kabančią liūdną pilnatį. Kažkur toli dar pasigirdo žirgo žvengimas ir Daugerutis nusišypsojo.

– Indraja, tu sena supintusi ragana, niekada nenuvili.

Ir ramiai pasuko nuo bokšto į jam paskirtą kambarį miegoti. Juk anksti rytą reikės išjoti, jo reikalai Dovinės pilyje baigti.

Kunigaikštienės Gotautės vaiduoklis nesitraukė nuo jo nė per žingsnį.

Rytą vos prašvitus Dovinės pilies kieme veikla virte virė – didysis kunigaikštis Daugerutis su visa svita ruošėsi išvykti. Dovinės pilėnai buvo gerokai sunerimę, nematydami nei Gausmio, nei Žygintės. Daugeručio žodžiais, esą Gausmys nusprendė pats palydėti Žygintę pas jos tetą, niekas netikėjo, tačiau prieštarauti nedrįso. Gausmio vyrai taip pat ruošėsi į žygį – vos Daugeručiui išvykus keliaus ieškoti savo valdovo.

Daugerutis jau ruošėsi sėsti ant savo žirgo, kai pamatė per kiemą atbėgančią Volungę. Jos niekas nepažadino ankstyvam išvykimui, ji prabudo nuo triukšmo ir dabar buvo išsigandusi, kad pavėlavo. Daugerutis, išvydęs meilužę, ištraukė koją iš balnakilpės.

– Kunigaikšti! – pripuolė prie jo uždususi Volungė. Daugerutis paėmė ją už rankos ir atsuko į žmones.

– Paklausykite visi! Kilnioji Volungė ir kunigaikštis Gausmys vakar susižadėjo, aš buvau liudininkas. Todėl dabar Volungė, kaip šeimininkė, liks Dovinės pilyje laukti kunigaikščio. – Pasilenkęs dar sukuždėjo Volungei į ausį “Gausmys nesugrįš, tačiau tau gimęs sūnus taps Dovinės valdovu, aš tuo pasirūpinsiu

Daugerutis žvaliai lyg jaunuolis užšoko ant savo žirgo ir pasuko link pilies vartų. Jis nematė, kaip jam už nugaros įsitaisė kunigaikštienė Gotautė ir meiliai apsivijo jo liemenį rankomis, tik stebėjosi, kad kaulus stingdantis šaltukas niekaip jo nepalieka.

Didžiojo kunigaikščio palyda išsuko iš Dovinės kiemo, palikę Volungę kiemo viduryje grąžančią rankas, apsuptą priešiškai nusiteikusių pilėnų.

⸙⸙⸙                                                                                       

Dvi dienas Žygintė jojo lyg aitvarų nešama, be poilsio ir maisto, sustodama tik prie pakeliui pamatytų upių atsigaivinti veidą, atsigerti ir Gausmio eiklųjį ristūną pagirdyti. Juos abu, rodės, į priekį varo kažkokia nenumaldoma jėga, stipresnė už jų valią ir protą. Antrosios dienos vakaras Žygintę užklupo tankiame miške, beveik gulėdama ant žirgo kaklo ji pasidavė gyvulio instinktams – pati juk vis tiek nežinojo savo kelionės tikslo. Saulė jau pasismeigė ant aštrių lyg durklo smaigalys eglių viršūnių ir nutaškė mišką ir dangų kruvinai raudonais atspalviais, kai jiedu su ristūnu įjojo į nedidelę laukymę, kurioje kėpsojo medinis namelis. Kiemo vaizdai privertė Žygintės odą pašiurpti – čia matėsi ir didelis, iš pilkų akmenų išmūrytas aukuras, šalia jo – didelis plokščio akmens altorius. Ant paklypusios tvoros prikabinti žemyn galvomis džiuvo vaistažolių ryšuliai, o greta  jų sutūpę gal septyni varnai piktdžiugiškai sukrankė, išvydę viešnią.

Į varnų keliamą triukšmą virstelėjo trobelės durys ir ant slenksčio pasirodė sena moteris. Ji buvo apsirengusi ilga juoda drobine suknele, ant kaklo kabėjo stambus žalvarinis vėrinys su išmanaus kalvio išraižytu simboliu. Ilgi žili plaukai supinti į kasą, permesta per petį ji siekė daugiau nei iki liemens. Susiraukšlėjęs veidas buvo šviesus, o išblukusios akys žvelgė stebėtinai aštriai.

Žiniuonė, ragana.

Žygintė labiau nuslydo, nei nulipo nuo aukšto žirgo ir virpančiomis kojomis lėtai priėjo prie sodybos šeimininkės.

– Indraja, – sukuždėjo sukepusiomis nuo beprotiškos kelionės lūpomis. Anksčiau raganą Indrają ji buvo mačiusi tik Daugeručio pilyje. Didžiojo kunigaikščio paprašyta senoji žiniuonė išmokė Žygintę šio to apie savo galių valdymą, tačiau kunigaikštytė visada jautė, kad Indrajos požiūris į ją buvo nepalankus. Gal žiniuonė nemėgo merginos, nes ši buvo jauna, gyveno privilegijuota kunigaikščio pilyje? Indrajos akys, atrodė, kiaurai bando perskrosti, kažko ieškodamos ir, kai surasdavo tai, ko ieškojusi, senoji moteris su skausmu ir pykčiu atsitraukdavo nuo kunigaikštytės. 

– Indraja, kodėl aš čia?

Indraja stipriai sugniaužė savo senus sunertus delnus.

– Aš tave pašaukiau, juk supratai tai? Kraujas tave pašaukė.

– Kam tau manęs reikia? – sušnibždėjo Žygintė. Ji puikiai žinojo, kokias dideles galias valdo ši trapi sena moteris. Žygintė prieš ją tik šapelis, kunigaikštis Gausmys su visa savo vyriško kūno jėga ir net geležiniu aštriu kalaviju nė perpus nebuvo už ją tiek stipresnis, kiek Indraja pranoko Žygintę. Kad ir ką sumanė senoji žiniuonė, jos planams nepasipriešins jokia Žygintei žinoma jėga.

– Žyginte… Man visada tavęs reikėjo, – Indraja ištiesė ranką link merginos ir ši nevalingai žingtelėjo atgal. – Juk esi mano sūnaus dukra. Aš – tavo močiutė.

Apstulbusi Žygintė įsispoksojo į senolės veidą. Staiga lyg skaidriame šaltinio atspindyje išvydo savo jauną veidą, kuris po truputį ėmė senti, kol pavirto lygiai tokiu pačiu, kaip Indrajos. Mirktelėjo ir vizija prapuolė. Dabar Indrajos veidas ėmė jaunėti, raukšlės lygintis, oda stangrėti. Žygintė išvydo jauną Indrają – nors moteris nebuvo identiška Žygintei, tačiau turėjo daug panašumų – nosis, skruostikauliai, tokie patys tamsūs plaukai, žalios akys ir panaši šypsena.

Antroji vizija taip pat išnyko, priešais liko senas Indrajos veidas su sudrėkusiomis akimis.

Žygintė priėjo arčiau, tačiau, užuot apkabinusi, susmuko prie senolės kojų, įsikniaubė į šios juodos suknios sijonus ir pradėjo raudoti.

 

                                                                                                                                                           

 

 

2 mintys apie „Maištingos širdys 8“

  1. Taip užkabino ši istorija, kad nežinau dabar kaip reiks kito birželio sulaukt. Gero įkvėpimo rašant toliau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *