Maištingos širdys 7

Žygintė stovėjo prie lango Dovinės pilies pusryčių kambaryje ir liūdnai, bet ryžtingai žvelgė į tolumas. Medė, kaip ir kiekvieną rytą pastarąją savaitę, dengė stalą, tik šį rytą beveik apčiuopiama įtampa jautėsi kambaryje ir tarnaitė stengėsi judėti ir indus bei valgius sudėti beveik be garso, tačiau, atrodė, nuo tų pastangų indai tik dar garsiau tarškėjo. Pro duris atėjo kita tarnaitė, Velta, nešina pilnomis rankomis tuščių molinių puodelių ir dubenų, paskui tarnaitę į kambarį įžengė kunigaikštis Gausmys. Jo veidas taip pat buvo įsitempęs, nusiteikęs mūšiui, nors atėjo tik papusryčiauti kartu, kaip ir kas rytą.

Žygintė atsisuko į pilies valdovą.

– Septintoji diena, kunigaikšti. Po pusryčių tegul tarnaitės sudeda mano daiktus, norėčiau negaišuodama išvykti, kelias laukia tolimas. Dėkoju tau už svetingumą ir…

Gausmys ištiesė ranką ją stabdydamas.

– Neskubėk dėkoti, kunigaikštyte. Leisk priminti, kad pažadėjau tave išleisti tik tada, jei surasi man kitą nuotaką. Kol kas dar tokios nemačiau.

 Žygintė blausiai nusišypsojo.

– Vakar vakare aš pasikalbėjau su ugnies dvasiomis. Tu gausi savo nuotaką dar šiandien iki pietų, o aš iškeliausiu.

 Gausmys pasipiktinęs suurzgė, tik tą duslų, lyg iš vilko krūtinės sklindantį garsą nustelbė indų tarškesys. Visas glėbys molinių lėkščių išslydo iš Veltos rankų ant akmeninių grindų ir pažiro į mažiausias šukes.

– Sutvarkykit šitą jovalą! – suriaumojo kunigaikštis, tačiau nenuleido akių nuo Žygintės, o mergina piktai spitrėjosi į jį. Abi tarnaitės puolė keturpėsčiomis ant grindų paskubomis rinkti šukių ir krauti jas į savo prijuostes. Po kelių minučių jos beveik tekinos išbėgo iš kambario.

– Liaukis jas taip gąsdinti! Iš įtampos jų rankos taip dreba, kad jos vos pataiko pastatyti lėkštę ant stalo!- Nors ir suprato, kad ne jos reikalas, kaip kunigaikštis elgiasi su savo pavaldiniais, Žygintė negalėjo susilaikyti. Gal vidinis plėšymasis tarp širdies norų ir pareigos taip išvargino, kad ji prarado savitvardą.

– Tai ne manęs jos bijo, kunigaikštyte, – su pikta pašaipa atšovė Gausmys. – Patikėk, manęs čia seniai niekas nesivaržo. Tai tu keli visiems tą įtampą.

Žygintė išsižiojo iš nuostabos.

– Nesąmonė! Visą šį laiką aš buvau maloni ir švelni. Padėjau žmonėms…

– Ir kaip kardą prie mūsų gerklių laikai tą savo išvykimą! Po septynių dienų, po penkių, po trijų… Visa pilis aplink tave ant galų pirštų tipena, visi stengiasi iš paskutiniųjų tau įtikti.

– Juk nereikalavau to, – pasibaisėjusi Žygintė išplėtė akis. – Kodėl jie taip elgiasi?

– Todėl, kad nori, jog tu pasiliktum. Kad taptum jų kunigaikštiene. Tikriausiai mano pavaldiniai ne itin tiki, kad savo žavesiu sugebėsiu tave įkalbėti, nors, požemio dievai liudininkai, tikrai stengiausi, – Gausmys pašaipiai perkreipė lūpas, tačiau akyse liepsnojo įsiūtis.           

– Ar tu taip pat tipenai aplink mane ant galų pirštų, kunigaikšti? – netikėdama paklausė Žygintė. Net tokia mintis kėlė juoką, Gausmys visada atrodė įsakmus ir tiesmukas, gal tik kiek prilaikantis savo agresiją.

– Nejaugi to nematei? – jis nustebęs kilstelėjo antakius.

– Nenorėjau, kad taip elgtumeisi. Nenorėjau, kad pilėnai imtų pataikauti.

Gausmys žengė artyn prie merginos.

– O ko tu norėjai, Žyginte?

– Norėjau, elgtumėtės įprastai, – nusiminusi Žygintė pagalvojo, kad jo taip ir nepažino, nes visą šį laiką jis apsimetinėjo, kad yra kitoks. – Kad būtumėte savimi. Kad žinočiau, apie ką jūs galvojate ir svajojate…

Kunigaikštis nelinksmai nusijuokė, tačiau atrodė, kad jis iš visų jėgų tvardo kažkokią vidinę liepsną.

– Tikrai nori sužinoti, apie ką aš svajoju? – abiem plačiais delnais jis suėmė merginos skruostus ir degančiu žvilgsniu pažvelgė į rausvas viliojančias lūpas. – Nežinau, kaip kiti, bet aš svajoju…

Ir prigludo karštu alkanu bučiniu prie tų saldžių lūpų. Tai buvo antras kartas, kai jis ją pabučiavo, tačiau šis bučinys nuo pirmojo skyrėsi lyg viesulas nuo lengvo vasariško vėjelio, lyg mūšis su priešais nuo lengvo prasimankštinimo pratybose. Atrodė, lyg Gausmys būtų praradęs viltį susitarti gražiuoju ir dabar darė tai, ką mokėjo geriausiai – tiesiog pasiėmė tai, ko troško, nedvejodamas, neklausdamas leidimo. Jo lūpos ir liežuvis užgrobė jos burną, privertė prasiverti ir entuziastingai tyrė kiekvieną užkariautą saldų kampelį. Stipriomis rankomis kunigaikštis apglėbė liauną merginos liemenį ir glaudė vis arčiau prie savęs.

Visos mintys išdulkėjo Žygintei iš galvos, liko tik pojūčiai. Jai dar nauji, anksčiau nepatirti pojūčiai, kurie vertė ją elgtis taip, kaip ji niekada anksčiau nesielgė. Mergina tyliai keistai aikčiojo, jos kūnas pats išsilenkė, kad priglustų dar arčiau tvirtos plačios krūtinės, o lūpos… Ar jos lūpos visada žinojo, kad reikia taip judėti bučiuojantis, sekti, kur vyras veda, lyg šokyje, jaučiant vienas kito menkiausią virptelėjimą? Nebūtų anksčiau pagalvojusi, kad taip panirti į vienas kito drėgną burną gali būti taip malonu, taip saldu, taip atlieps visame kūne keisčiausiais dilgsėjimais, kad atrodys, jog neįmanoma atsitraukti. Jog viską pasaulyje paaukotum, kad tik nereikėtų atsitraukti.

Žygintės rankos, kurias ji instinktyviai įrėmė į Gausmio krūtinę, kad sudarytų užtvarą, dabar slydo per drobinius marškinius, prigludusiais delnais ji jautė kietus raumenis ir galingą širdies plakimą. Prisispaudusi dar arčiau, ji girdėjo ir savo širdies dūžius, greitus, sujaudintus, kol po truputį širdys prisitaikė viena prie kitos ir ėmė plakti kartu. Kaip tai įmanoma?

Merginos rankos nenumaldomai lyg vijokliai aplink ąžuolą apsivijo Gausmio kaklą ir liauni piršteliai paniro į trumpus tankius plaukus. Pajutęs tokį neabejotiną pasidavimo ženklą, vyras triumfuojančiai suurzgė, laikydamas ją glėbyje, žengė žingsnį į priekį, kol Žygintė pasijuto atremta į sieną. Dabar Gausmio lūpos karštais ryjančiais bučiniais nuslydo iki skruosto, pasimėgavo beprotišku odos švelnumu, tada nukeliavo prie mažos ausies kriauklelės, plonytės odos po ausimi ir prie ilgo grakštaus kaklo, priversdamas Žygintės galvą pasvirti, kad kaklas būtų geriau pasiekiamas. Vyro rankos atgijo, pradėjo savo kelionę ir tyrinėjimus, iš pradžių švelnius ir atsargius, nenorėdamos išgąsdinti, tačiau sulig kiekviena akimirka jos vis labiau drąsėjo ir įžūlėjo. Išmatavo liemens lieknumą, klubų apvalumą, slystelėjo aukštyn ir abu platūs delnai sustingo ant minkštų apvalių krūtų.

Pusryčių kambario durys veržliai atsidarė, vyriškas balsas aiktelėjo ir įsibrovėlis dingo iš tarpdurio, vis dėlto, palikęs duris atidarytas.

– Kunigaikšti! – šūktelėjo balsas, jo savininkas, Stakys, stovėjo už durų atsirėmęs į sieną, keikdamas likimą, kad turi sutrukdyti tam, kas vyko pusryčių kambaryje ir beveik tikėdamasis, kad kunigaikštis nušnios jam galvą savo aštriuoju kardu už šį sutrukdymą. Pats Stakys nė nekaltintų savo valdovo už tai.

Gausmys sudrebėjęs visu kūnu, atsiplėšė nuo švelnaus kaklo, ant kurio jau matėsi išdavikiški rausvi nubrūžinimai, jo rankos nuslydo vėl ant liemens. Įrėmęs kaktą į sieną šalia Žygintės galvos, pora kartų sunkiai įkvėpė, mėgindamas susitvardyti. Mergina jautė ausimi šilto oro kutenimą nuo trūkčiojančio Gausmio kvėpavimo ir delnais sugniaužė jo pečius, lyg mėgindama padėti jam susitvardyti ir bandydama atgauti savitvardą pati.

– Kas atsitiko? – garsiai paklausė kunigaikštis gergždinčiu balsu, vis dar neatitraukdamas kaktos nuo sienos. Turėdamas mažą viltį, kad Stakys pasakys kažką, į ką bus galima nekreipti dėmesio ir jis galės tęsti nuo ten, kur buvo sustabdytas. Ir dar negalėdamas susitaikyti, kad momentas praėjo. Gausmys žinojo, kad Stakys verčiau pats pultų krūtine ant kardo, nei sutrukdytų kunigaikščiui dėl smulkmenos. Kažkas labai negero įvyko.

– Kunigaikšti, Daugerutis su svita atvyko. Jie laukia kieme, kol ateisi juos pasveikinti.

Gausmys piktai nusikeikė ir tik tada susigriebė, kad ištarė bjaurastį tiesiai į švelnutę ausį, kuri niekada neturėtų girdėti tokių purvinų žodžių.

–  Atleisk man, kunigaikštyte, – sumurmėjo jis.

Žygintė blausiai šyptelėjo. Daugerutis atvyko nekviestas, neįspėjęs, tai reiškė, kad jis persigalvojo.

Žygintės viešnagė Dovinės pilyje baigėsi.

Kai Gausmys su Žyginte išėjo į kiemą, paaiškėjo, kad Stakys nesumelavo – didžiojo kunigaikščio Daugeručio palyda užėmė visą kiemą, jie atvyko raiti, buvo ir keletas vežimų. Daugerutis, jau nušokęs nuo žirgo, numetė vadeles pribėgusiam arklininkui ir mankštino nuo ilgo jojimo užtirpusį kūną.

Pamatęs Gausmį su Žyginte, Daugerutis plačiai nusišypsojo.

– Gausmy, mano geriausias karžygy! – didysis kunigaikštis stipriai paplojo priėjusiam Gausmiui per petį. – Juk nemanei, kad neatšvęsime tavo tuoktuvių! Savaitė, tiek užteks vienumoje medų kopinėti. Nesijaudink, mes atsigabenome ir vaišių – kelis maišus puikiausio midaus, pakeliui sumedžiojome kelis briedžius, krūvą kiškių – tegul tavo virėjai pasiraitoja rankoves. O, puikioji kunigaikštyte, tai yra, kunigaikštiene Žyginte, atrodai dar gražesnė, santuoka tau tinka.

–  Mudu dar neištarėme įžadų, – niūriai ištarė Gausmys.

– Kaip tai – dar neištarėme įžadų? – Daugeručio šypsena sumažėjo, tarp antakių susimetė raukšlelė.

– Kunigaikštytė Žygintė ir aš dar nesusituokėmė, – atrodė, kad Gausmys tvardo norą sugriežti dantimis. Jis nustebo, kad Daugeručio veide lyg šmėstelėjo palengvėjimas, tačiau šią išraišką iš karto pakeitė rūstybė.

Gal tas keistas palengvėjimas tiesiog pasirodė.

– Gausmy, tu nori pasakyti, kad nevedei kunigaikštytės, o laikai ją kaip pasileidusią mergą savo pilyje? Nuplėšei nekaltos mergelės garbę, išniekinai garbaus kunigaikščio Vismanto, o drauge ir mano, globotinę? – sugriaudėjo Daugerutis.

– Kunigaikštytė Žygintė – garbinga viešnia Dovinės pilyje, – tvardydamasis ištarė Gausmys.

– Tai aš atsisakiau pasižadėti kunigaikščiui Gausmiui, – įsiterpė Žygintė. – Nors kunigaikštis svetingai mane priėmė savo pilyje ir visi čia buvo labai malonūs, tačiau mano kelias – žiniuonės gyvenimas. Aš negaliu tekėti. – Ir tu tai puikiai žinai, Daugeruti, mintyse pridūrė Žygintė, svarstydama, kokį žaidimą žaidžia didysis kunigaikštis.

– Sakai, Gausmys tave svetingai priėmė, kunigaikštyte? – nusiviepė Daugerutis, žvilgtelėjęs į Žygintės kaklą, ant kurio vietomis matėsi švelnūs nubrozdinimai. – Ką gi, jeigu jūsų toks susitarimas, nutarėte, kad netinkate vienas kitam, negaliu jūsų versti.

– Aš nesakiau, kad nenoriu vesti kunigaikštytės Žygintės, – skubiai įterpė Gausmys, jausdamas, kaip žaliaakė raganaitė slysta jam iš rankų. – Mielai ištarčiau įžadus, kad ir šiandien.

– Aa, tai tu nori vesti, Gausmy, o kunigaikštytė Žygintė nenori tekėti? – nutęsė Daugerutis. – Kunigaikštytę galima suprasti – žiniuonės kelias garbingas, nevalia jam trukdyti, jei ji apsisprendė. Tačiau suprantu, kad prižadėjau tau nuotaką, kunigaikšti? – Daugerutis elgėsi, lyg Gausmys pats būtų maldavęs jo surasti jam nuotaką. – Savo pažadus aš visada tęsiu, ypač duotus tokiam garbingam karo vadui.

Apsisukęs ant kulno Daugerutis patraukė prie vieno iš vežimų ir ištiesęs ranką, padėjo išlipti ten dar sėdėjusiai merginai. Tvirtai suėmęs ją už rankos privedė prie Gausmio ir Žygintės.

– Štai, leisk pristatyti, Gausmy, tai – Volungė, mano pilies apsaugos vado dukra. Jos tėvas – garbingas vyras, tarnauja man visą savo gyvenimą, o Volungė, tikra gražuolė, ir balselį turi kaip ta paukštelė, kurios vardu ji pavadinta, visi aplinkui nuščiūva, kai ji uždainuoja. Kunigaikštytė Žygintė gali mano žodžius patvirtinti, jei neklystu, judvi su Volunge – draugės nuo vaikystės.

Žygintė skvarbiai žiūrėjo į nukaitusius nuo pagyrų Volungės skruostus.

– Tikra tiesa, kunigaikšti, mes su Volunge buvome draugės, – bespalviu balsu ištarė Žygintė.

Daugeručio elgesys su Volunge privertė Gausmio plaukelius ant kūno pasišiaušti. Tai, kaip kunigaikštis laikė merginą už rankos, kaip savininkiškai nužiūrinėjo girdamas, koks nenatūraliai saldus buvo jo balsas – kažkas visame tame jam priminė… Daugeručio elgesį su Gotaute, jo nelaimėle pirmąja žmona.

Nelaukdamas, kol bus sužadėtas su akių nuo kiemo grindinio nepakeliančia mergina, Gausmys paragino:

– Na, nejaugi taip ir stovėsime kieme? Prašom į vidų, sveteliai, prašom į pilį, bus dar laiko viską aptarti, kai už stalų susėsime, kelionės dulkes midumi nuplausite, svetingomis Dovinės vaišėmis alkį numalšinsite.

Kad ir kokie nelaukti, netikėti šie svečiai, tačiau pilies rūsiuose pilna alaus, midaus, giros ir obuolių vyno, virtuvėje maisto taip pat nepritrūks. Tie karo žygiai, kurie taip nuvargino Gausmį, užpildė pilies podėlius ir skrynias iki viršaus. Jis dosniai pils svaigius klampius gėrimus svečiams į sidabrines taures, o pats tuo tarpu galvos, kaip jam išsisukti iš šios situacijos.

Kaip atsikratyti peršamos Volungės ir kaip priversti Žygintę dar pasilikti Dovinėje? Juk ryte, pusryčių kambaryje, atrodė, kad kunigaikštytė jau susitaikė su neišvengiamu likimu, suprato, kad jos vieta yra jo glėby. Prisiminęs tas saldžias trumpas akimirkas, kai Žygintė noriai atsakė į jo bučinį, pati apsivijo rankomis jo kaklą ir grakščiu kūnu spaudėsi vis arčiau jo, Gausmys kietai sukando dantis.

Žygintė priklauso jam ir niekas to nepakeis. Jis seks paskui ją į pasaulio kraštą. Jis sukils ir eis kariauti prieš bet ką, kuris tik sakys priešingai. Jis pasipriešins ir dvasių pasauliui, kuris, ištiesęs nagus, nori Žygintės tik sau, kad laikytų ją, kaip ji ten sakė? Tarp žemės ir dangaus, tarp gėrio ir blogio, tarp kūniško ir dvasiško pasaulio. Niekai. Jis pasieks ją ir ten.

Raginami svečiai sugužėjo į pagrindinę erdvę pilies menę, susėdo už plačių suolų, o patarnautojai protekiniais ėmė nešti gėrimus ir šaltus užkandžius. Karšti mėsos kepsniai ir pyragai jau pradedami ruošti ir vakare bus iškelta tikra puota.

Prie ilgo, ant pakylos pastatyto, stalo susėdo keturiese – Daugerutis, kuris tarp savęs ir Gausmio pasodino Volungę, o prie savęs iš kito šono pasisodino Žygintę. Gausmys buvo labai nepatenkintas tokia tvarka, tačiau atvykęs didysis kunigaikštis vėl atsiėmė Žygintės globėjo pareigas.

Visa kita svita triukšmingai sėdosi prie keturių suolų, ilgio per visą menę.

Staiga Žygintė pajuto šaltuką ir pasislinko nuo kunigaikščio Daugeručio, taip padarydama tarpelį, kuriame tilptų dar vienas žmogus. Pasigirdo niūniavimas – per žmonių triukšmą girdimas tik Žygintei ir Daugeručiui. Daugerutis staiga išbalo lyg varškės sūris, kurį stamboka virtuvės patarnautoja ilga pilka suknele ką tik pastatė tiesiai priešais jį.

– Ar tu tai girdėjai? – Daugerutis, nusipurtęs nuo taip pat jaučiamo šaltuko, prisispyręs žiūrėjo į Žygintę, norėdamas patvirtinimo, kad švelnios dainos melodiją girdi ne jis vienas.

– Taip, – ramiai linktelėjo Žygintė. Ne tik girdžiu, bet ir matau, galėjo pridurti ji. Matau besišypsantį Gotautės vaiduoklį, kuris prigludo prie Daugeručio ir meiliai padėjo galvą ant jo peties.    

Kunigaikštienės Gotautės vaiduoklis paliko savo kambarį. Raganišku Žygintės suvokimu tai reiškė, kad kunigaikštienė greitai parodys, kas ją laiko šioje pilyje ir neleidžia iškeliauti į dvasių pasaulį.

                                                                                                                                                           

 

 

Viena mintis apie „Maištingos širdys 7“

  1. Skaičiau šią ištrauką ir negalėjau patikėti, kad ji jau baigėsi. Taip norisi sužinosi kaip klostysis herojų likimas, ar jie bus kartu ☺ neįsivaizduoju kaip reikės sulaukti kito penktadienio ☺

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *