Maištingos širdys 6

Septynios dienos. Laikas ėmė bėgti greitai lyg vanduo pavasarį Dovinės upelėje, tekančioje netoli pilies. Ir Gausmiui, ir Žygintei jis seko per greitai, tačiau jie neturėjo galios jo sustabdyti. Jų valioje buvo tik išspausti iš tų dienų, kas įmanoma. Gausmys, pasitelkęs seniai pamirštą švelnumą ir visą savo greitai senkančią kantrybę, stengėsi įkalbėti kunigaikštytę ištekėti už jo gražiuoju. Žygintė, savo ruožtu, mėgavosi Gausmio draugija ir dėmesiu, suprasdama, kad jiems likimo skirta tik ši trumpa gyvenimo akimirka, kelios dienos, o paskui jų gyvenimas vėl tekės atskiromis vagomis.

Atsigavusią po pirmosios dienos išbandymų kunigaikštytę Gausmys kone kasdien imdavo į neilgus žygius ant žirgų po savo valdas, taip vienu akmeniu sumedžiodamas kelis kiškius – ir savo pavaldinius patikrindavo, išklausydavo jų problemas ir ginčus, ir būsimąją kunigaikštienę parodydavo, ir išnaudojo tą laiką geriau pažinti vienas kitą.

Vieną dieną, grįžtant iš tolimesnio kaimo, dar gana toli nuo pilies, Gausmys paleido ginkluotą palydą, o pats pasisiūlė kunigaikštytei parodyti gražią vietą prie Dovinės upelės vingio ir ten užkąsti. Dviese. Nes pilyje gal ir buvo daugiau patogumų, tačiau ir žmonių ten buvo daug, sunku surasti nuošalų kampelį. Iš pradžių jie jojo mišku praktiškai neįžiūrimu takeliu, tada miškas tapo dar tankesnis, jiems teko nulipti nuo žirgų ir keliauti pėsčiomis. Atrodė, jog tai pati miško tankmė ir niekas niekada dar nėra čia buvęs, tačiau kunigaikštis, atrodė, buvo visiškai tikras, kur eina.

Galiausiai jiedu išėjo į nedidelę, saulės nutviekstą miško laukymę, pro kurią vingiu sukosi siaura upė. Šalia esantis kalniukas sudarė upei kelis slenksčius ir šioje vietoje gurgėjo nedidelis kriokliukas.

 Paleidęs žirgus ganytis netoliese, kunigaikštis patiesė ant upės kranto užtiesalą, sudėjo ant jo vaišes, sukrautas jam pilies virtuvėje į kelioninį maišą – pyragą, varškės sūrį, obuolius, vyną. Pakvietė Žygintę įsitaisyti šalia ant minkštos, žemuogėmis kvepiančios žolės, ir užkąsti.

Žygintė dairėsi po kunigaikščio išsirinktą vietą truputį sunerimusi.

– Čia graži vieta, kunigaikšti, tačiau atrodo labai nuošali. Ar seniai ją žinai?

– Suradau šitą vietą būdamas šešiolikos. Tuo metu mėgdavau vienas žvalgytis po apylinkes. Esi teisi, kunigaikštyte, nemanau, kad šią vietą dar kas noras žino – kaimo žmonėms per toli pėsčiomis, iš pilies čia taip pat niekas neužklysta, – ir kuo puikiausiai suprasdamas jos nerimą, dar paerzino. – Esame čia visiškai vieni, mums niekas netrukdys. Paprastai ateinu čia, kai reikia ką nors ramiai apgalvoti. Eikš arčiau, užkąsime, juk nuo ryto nieko burnoj neturėjome, o saulė jau žemyn keliauja.

Su pasimėgavimu stebėjo, kaip jos akys iš nuostabos ir atsargumo išsiplečia ir ji ima stebėti jį su laukinio žvėrelio atsargumu, svarstydama apie jo ketinimus, tačiau baimės gražiose žaliose akyse jis nematė.

– Be reikalo nerimauji, kunigaikštyte. Juk ir pilyje esi visiškai mano valioje ir aš bet kurią akimirką galiu nuspręsti padaryti tave sava, – „nuramino“ Gausmys, norėdamas pabrėžti, kokią nuolaidą padarė, leisdamas jai galvoti ištisas septynias, jam prailgusias, dienas.

Žygintė įsitaisė ant žolės prie užtiesalo iš kitos pusės nei Gausmys ir paimdama  pyrago su miško uogomis gabaliuką, pašnairavo į vyną į sidabrines taures pilantį kunigaikštį.

– Nesu visiškai tavo valioje, kunigaikšti. Ar pamiršai, kad esu ragana ir turiu daugiau galių, nei paprastas žmogus?

– Ragana ar ne ragana, tačiau esi graži jauna mergina. – Gausmys ištiesė jai taurę vyno per užtiesalą. – Kodėl nusprendei netekėti?

– Kiekvienas, turintis daugiau galių, turi rinktis – tarnauti joms ir drauge padėti žmonėms, ar atsisakyti tų galių ir gyventi paprastą gyvenimą. Tačiau antrasis pasirinkimas yra lyg savo noru išsidurtum akis, – Žygintė gurkštelėjo vyno, galvodama, kad anksčiau visiškai nesuprato savo pašaukimo atsisakančių raganų, tačiau per šį laiką, kurį leidžia Dovinės pilyje, jai pradėjo aiškėti tokio apsisprendimo motyvai.

– Nejaugi neįmanoma suderinti? Turėti šeimą ir drauge padėti žmonėms savo žiniomis? – Gausmys galėjo suprasti pareigos ir kraujo šauksmą, juk kunigaikštis taip pat turi daug įsipareigojimų, nulemtų paties gimimo.

– Mano tėvas bandė tai suderinti, jam nepavyko. Raganiai, žiniuoniai gyvena tarp kūniško ir dvasių pasaulio. Tarp dangaus ir požemio dievų. Netgi tarp gėrio ir blogio. Išlaikyti pusiausvyrą, kad taip ir liktum toje pilkoje zonoje, o ne nukristum į kurią nors pusę, labai sunku.

– Kodėl negali pasirinkti tik gėrio?

– Žiniuonis yra tarsi tarpininkas tarp žmonių ir dvasių pasaulio. Tarp žmonių ir jų protėvių. Kartais reikia su jais derėtis, kartais maldauti ar atsiprašyti. Dėkoti už pagalbą ir pateikti reikalaujamą dovaną. Paneigus, atstūmus kažkurią pusę, būtų sunku išlikti tarpininku. Juk kartais žmogus pats susibendrauja su pikta energija, o paskui prašo padėti išsivaduoti.

– Papasakok apie savo tėvus, kunigaikštyte, – Gausmiui rūpėjo išsiaiškinti, kokio stiprumo yra tos kliūtys, kurios neleidžia Žygintei tapti jo žmona. Jis buvo pasirengęs tas kliūtis įveikti, sugriauti, ar visai jų nepaisyti. Kiekvieną dieną vis labiau norėjo šios merginos, kuri savo paslaptingų žalių akių žvilgsniu visiškai jį užbūrė. Jis tikrai nesitikėjo patirti tokių jausmų, manė, kad jo širdis yra pavirtusi kietu akmeniu, tačiau Žygintei kažkokiu būdu pavyko tą akmenį sušildyti ir atgaivinti, priversti vėl skausmingai plakti. Gausmys net neabejojo, kad Žygintė bus jo. Praėjus jų sutartoms septynioms dienoms jis parsives ją į savo miegamąjį iš to sunkius prisiminimus keliančio kunigaikštienės kambario ir paliks visus praeities vaiduoklius praeityje. Tie vaiduokliai galės ten dainuoti iki užkimimo. Jau praėjo septyneri ilgi metai nuo jo pirmosios žmonos žūties, jie su Gotaute buvo labai jauni, o santuoka netruko nė metų. Per septynerius našlystės metus jis, nepajėgdamas nieko jausti, ištisai kovėsi kruvinuose mūšiuose ir pelnė kraugerio žvėries vardą. Jau pakaks. Jis pasiruošęs vėl gyventi.

Žygintė lėtai užbaigė kramtyti pyrago kąsnelį, užgėrė jį vynu ir dar kelias ilgas akimirkas susimąsčiusi stebeilijo į tekantį upelės vandenį. Kai Gausmiui jau atrodė, kad ji neatsakys į klausimą apie tėvus, o gal ir visai to klausimo neišgirdo, mergina atsiduso.

– Mano tėvas buvo stiprus žiniuonis, nors dar gana jaunas. Jis gyveno miške, atsiskyręs, kaip ir priklauso turinčiam tokias galias. Žmonės į jį kreipdavosi su įvairiais prašymais, tačiau daugiausia jis gydydavo. Vieną kartą jį pakvietė gydyti į kunigaikščio pilį. Sunkiai susirgo jauniausia kunigaikščio Kerniaus dukra, dabartinio kunigaikščio Vismanto sesuo, mano mama. – Žygintė pritraukė kelius prie krūtinės, apsikabino juos rankomis ir tęsė, neatitraukdama žvilgsnio nuo upės. – Liga buvo sunki, žiniuonis gydė ilgai, ir kol visa tai tęsėsi, mano tėvai įsimylėjo. Kunigaikštis, mano senelis, suprantama, buvo prieš tokią sąjungą, tačiau mano mama to nepaisė ir pabėgo iš pilies į žynio trobelę. Ten aš ir gimiau.

– Ir kas nutiko?

– Tėvai kartu pragyveno devynerius metus. Prisimenu šį tą iš tų metų, mes buvome labai laimingi. Tačiau aplink tokių galių turintį žiniuonį nuolat vyksta… įvairūs dalykai – daiktai keičia savo pavidalus, formas, vietą, nuolat girdisi keisti garsai, balsai, dvasių pasaulis tampa beveik matomas. Kai aš gimiau, visa tai tik sustiprėjo ir jautrus mamos protas neatlaikė. Ji pamažu savo dvasia persikėlė į subtilųjį pasaulį, kūną palikdama čia. Galima sakyti, išprotėjo. Vieną dieną ji išbėgo į šventąjį mišką ir negrįžo. Mano tėvas nuvedė mane pas mano dėdę, kunigaikštį Vismantą į pilį, senelių tada jau nebebuvo gyvų. Tėvas pasakė, kad eis ieškoti mamos ir be jos nesugrįš, jis beprotiškai ją mylėjo, – Žygintės lūpos suvirpėjo ir liūdnai šyptelėjo. – Savo pažadą jis ištesėjo – negrįžo.

Gausmys nusikeikė.

– Jis privalėjo grįžti pas tave.

– Dabar supranti, kunigaikšti, kodėl negaliu už tavęs tekėti? Taip tik įskaudinčiau daugybę žmonių. Dabar jūs pilyje turite niūniuojantį vaiduoklį. Net neįsivaizduoji, kas dėtųsi, man čia ilgiau gyvenant. Aš savo galių beveik nemoku valdyti. Todėl taip ir išsekau per kaimo gaisrą. Tačiau tas nuovargis apsaugojo nuo keistų reiškinių pasirodymo.

Gausmys sukluso.

– Ar niekas tavęs apie tai nemokino?

Žygintė papurtė galvą.

– Dėdė Vismantas nenorėjo, kad turėčiau su tuo ką nors bendro, per tokias galias jis prarado seserį, jos pavojingos. Jis slėpė nuo visų, kad paveldėjau tėvo galias. Žinoma, daugelis įtarė apie tai, nes kartais, slapta nuo dėdės, imdavau ir ką nors pagydydavau – Žygintė išdykėliškai šyptelėjo. – iš pradžių žvėrelius ir paukštelius, vėliau vaikus, su kuriais žaisdavau, tada jau ir jų tėvus. Tik nedaug, nes dėdė draudė. Tik vėliau, didysis kunigaikštis Daugerutis apie tai sužinojo ir, slapta nuo dėdės, supažindino mane su ragana Indraja. Iš jos gana daug išmokau.

– Aš stebiuosi, kodėl Daugerutis, žinodamas, kas tu esi, atidavė tave man.

– Bijau, kad tai nerodo jo didelės meilės nei tau, nei man, kunigaikšti.

– Kodėl taip sakai?

– Keliaudama į tavo pilį daug apie tai galvojau. Daugerutis žino, kad nenoriu tekėti ir kodėl negaliu to daryti. Žinojo, kad priešinsiuosi tau visomis savo galiomis. Ir dar žino apie tavo karštą būdą, jėgą, žiaurumą, – Gausmys suraukė antakius, tačiau Žygintė to nepaisė. – Turint visa tai galvoje, greičiau pagalvotum, kad mes vienas kitą pribaigsim, o ne susituoksim. Todėl nemanau, kad Daugerutis linki mums laimės.

Gausmys norėjo prieštarauti, tačiau negalėjo. Nors jiedviem su Žyginte šias praėjusias penkias dienas sekėsi gerai, tačiau susitarimo jie dar nepasiekė. Kunigaikštytė vis dar nesutinka už jo tekėti, o jis žino, kad praėjus toms septynioms dienoms jos neišleis. Net jeigu, kaip jis reikalavo, ji sugebėtų jam iš kažkur surasti dar vieną nuotaką. Jam reikia tik Žygintės, tik ji gali būti jo kunigaikštienė.

Supratusi, kad jis ją sulaikys jėga, Žygintė įsius. Ir, o Perkūno šventos strėlės, tada tarp jų kils tikras karas.

Jis pakilo iš vietos, nuėjo priešais Žygintę, atsiklaupė ir atsisėdo ant savo kulnų taip arti kelius apglėbusios merginos, kad ji atsidūrė tarp praskėstų jo kelių. Kunigaikštytė nustebusi pakėlė akis į jo veidą, jos žvilgsnyje vėl atsirado atsargumas.

– Ar bijai manęs, Žyginte? Ar manai, kad įpykęs galėčiau pakelti prieš tave ranką? – jo balsas buvo ramus ir net truputį liūdnas.

– Nebijau, – tyliai ištarė mergina. – Tačiau žinau, kad gali bandyti jėga priversti mane tau paklusti. Nedaryk to.

Ji žinojo apie jo ketinimus. Gebėdama regėti daugiau, nei paprastam mirtingajam skirta, ji matė kiaurai jo širdį.

Ką gi, dėl to viskas bus dar paprasčiau. Jam, šiaip ar taip, gana sunkiai sekėsi gražiai dėlioti žodžius.

Tačiau jis taip kiaurai jos minčių negalėjo matyti, todėl jai teks jas išsakyti.

– Jeigu būtum paprasta mergina ir neturėtum raganos galių – ar sutiktum… ar norėtum už manęs ištekėti?

Ji įsižiūrėjo į pilkas, patamsėjusias nuo emocijų akis ir sugniaužė rankas į kumštukus, stengdamasi atsispirti troškimui ištiesti ranką ir paglostyti jo veidą. Tik be žodžių linktelėjo, atsakydama į klausimą. Lyg pajutęs jos norą prisiliesti, o gal matydamas jį jos akyse, Gausmys ėmė linkti į priekį prie jos lūpų. Žygintė ištiesė ranką ir prispaudė pirštus prie jo lūpų, norėdama sulaikyti, nors tokia liauna rankute galėjo sustabdyti aukštą, ištreniruotą vyrą ne daugiau, nei užkirsti kelią galingam, stogus nuo namų raunančiam viesului.

– Tačiau aš turiu raganos galias, todėl negaliu tekėti. Neketinu jų atsisakyti, net nežinau, ar sugebėčiau jas taip sutramdyti. Todėl paleisk mane, Gausmy, leisk keliauti pas tetą.

Jis dar nusistebėjo, kaip gali jo paprastas vardas jos lūpose skambėti taip švelniai ir jausmingai. Pasimėgavo tuo skambesiu, tada papurtė galvą.

– Negaliu paleisti tavęs. Kaip ir tu savo galių, aš negaliu sutramdyti šito troškimo turėti tave. Tai stipriau už mano valią.

Žygintė piktai prisimerkė.

– Tu man liepei surasti tau kitą nuotaką. Jei per likusias dvi dienas pasirodys kilminga mergina, kuri norės už tavęs ištekėti, turėsi mane paleisti.

– Man nereikia jokios kitos nuotakos. Aš kalbėjau nerimtai, – Gausmys taip pat pradėjo pykti.

– Atsargiai, kunigaikšti. Jeigu sulaužysi raganai duotą žodį, gražu nebus. – atsargiai, kad neprisiliestų prie jo, Žygintė atsistojo ant kojų ir išdidžiai išsitiesė.

Gausmys taip pat atsistojo, palinko virš jos visu savo galingu ūgiu ir prisimerkė. Įsiūtis siautė jo krūtinėje ir grasino bet kurią akimirką išsiveržti. Kunigaikštis, kuris nuolat vadovavo didžiulėms armijoms vyrų, nebuvo pratęs, kad jam nepaklustų.

– Grasini man, kunigaikštyte?

Ji atrodė tokia mažutė ir trapi, vieno mosto užtektų ne tik parversti ją ant žemės, ji nuskrietų keletą metrų. Užtektų poros minučių ją užvaldyti. Vis dėlto, jis dar nebuvo matęs žmogaus, kuris turėtų tokią geležinę sielos stiprybę ir taip mažai baimės. Ir dabar jos tamsių miško samanų spalvos akyse sublizgusios ašaros neturėjo nieko bendro su išgąsčiu.

– Versdamas mane daryti tokį pasirinkimą, kankini mane. Šį sprendimą priėmiau jau seniai, drauge su dėdė Vismantu. Jis taip pat nebuvo dėl to laimingas, tačiau matė, kad mano paveldėtos galios stiprios, jų nenubrauksi lengva ranka, neįdėsi į skrynelę. Dėdė suprato, kad man pernelyg pavojinga gyventi įprastą gyvenimą, buvome sutarę, kad jis išsiųs mane mokytis. Tačiau vis delsė, nes buvau jo mylimos jauniausios sesers priminimas, – nesąmoningai ji prispaudė abi rankas sau prie krūtinės ir sušnabždėjo. – Dabar pirmą kartą gyvenime norėčiau, kad viskas būtų kitaip.

⸙⸙⸙

– Atidavei Žygintę kunigaikščiui Gausmiui? – kimus raganos Indrajos balsas skambėjo taip, lyg būtų susiliejęs su dūmais ir degančių šakelių traškesiu ugnyje, kurią senoji ragana ramiai lyg transe kūreno savo trobelėje. Daugeručiui kartais atrodydavo, kad tas balsas sklinda ne iš Indrajos gerklės, o tiesiai iš besiplaikstančių liepsnų. Ta ugnis, šiaip ar taip, buvo gyva būtybė – ragana su ja kalbėjosi, prašė jos patarimų, liepsnose matydavo praeities ir ateities įvykius.

Atjojęs prie raganos trobelės vidury miško, Daugerutis dar nespėjo nė prasižioti. Tačiau tai buvo įprasta – visada atrodė, kad Indraja žino geriau už jį patį, ko jis nori ir ko jam reikia. Kartais tik išjojęs iš raganos miško su nurodymais, patarimais ir įduotais magiškais daiktais, Daugerutis susivokdavo, kad pas senąją žiniuonę neištarė nė žodžio. Tačiau dabar raganos balsas didžiajam kunigaikščiui Daugeručiui visai nepatiko. Jis buvo pašaipus ir bloga lemiantis, lyg Daugerutis būtų padaręs neatitaisomą klaidą.

–  Savo rankose turėjai didelę ateitį turinčią raganą. Ir ją atidavei tam, kuris, sužinojęs, kad tu nužudei jo žmoną, nenurims, kol tau neatkeršys.

– Tikėjausi, kad Žygintė jį pribaigs, nes net stipriausiems priešams ištisus septynerius metus nepavyko to padaryti! – gal iš pykčio, gal nuo tvankaus trobelės oro, apvalūs Daugeručio skruostai išraudo. – Atvirkščiai, po kiekvieno mūšio Gausmys tampa vis stipresnis ir galingesnis vadas. Negaliu ilgiau delsti, turiu jo atsikratyti, nes, net nesužinojęs tiesos apie Gotautės mirtį, jis darosi man pernelyg pavojingas. Nesuprantu, kokie kerai jį saugo!

Indraja sukikeno prikimusiu balsu.

– Tikrai nesupranti.

Daugerutis nekantriai sušnarpštė. Anksčiau Indraja pati pasiūlydavo sprendimą, o dabar neskubėjo to daryti, atrodė, kad mėgaujasi tuo, ką mato liepsnose. O gal tuo, kad didysis kunigaikštis taip kvailai susimovė.

Ragana gudriai į jį pažvelgė.

– Pasakyk, ko tu nori. Tačiau būk atsargus, sudėdamas savo norą į žodžius.

– Noriu atsikratyti Gausmio! Noriu, jog atrodytų, kad Žygintė jį pražudė, tada aš ją apsaugočiau nuo bausmės ir iš dėkingumo ji man amžinai tarnautų.

Indraja susiraukė.

– Liepiau pasakyti norą, tu vienu atsikvėpimu išvėmei visus keturis. Pasakyti žodžiais norą taip, kad gautum tiksliai tai, ko prašai, yra labai sudėtinga. Tu net nestabtelėjai pagalvoti. Keturi norai! – ragana pamakalavo galvą pasipiktinusi, tada pažarstė malkas ugnyje. Nespėjus Daugeručiui įsiterpti, Indraja stvėrė nuo pajuodusio medinio stalo ryšulėlį žolelių ir metė į ugnį. Liepsnos plykstelėjo ir ragana išsiviepė. – Gausi tris savo išsakytus norus. Tebūnie taip!

Indraja nuėjo prie sienos, nuo lentynos paėmė drobinį maišelį.

– Šiame maišelyje yra sutrintos žolelės. Jas reikia suberti į Žygintės gėrimą .

– Ir kas tada bus?

Ragana pasipiktinusi purkštelėjo.

– Ji pražudys Gausmį. Tik ne tu pats tai padaryk, žoleles įberti turi kilminga nekalta mergina. Pasirūpink tokią surasti ir nusigabenk ją drauge į Gausmio pilį. Ir paskubėk, turi suspėti, kol delčia nevirto jaunatimi, vadinasi, turi dvi dienas. – Indraja sunkiai pasirėmė į stalo kraštą. – Keliauk, kunigaikšti, aš jau pavargau.                                                                                                                                                                                                            

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *