Maištingos širdys 5

Kunigaikščio Vismanto karių vadas, vardu  Vilkas, atėjęs atsisveikinti, stovėjo priešais Žygintę susirūpinusiu veidu. Juodu susitiko už pilies esančiame sodelyje, kad išvengtų vidiniame kieme tvyrančios darbingos sumaišties.

-Kunigaikštis Gausmys mums įsakė iškeliauti. Tačiau man neramu palikti tave čia, kunigaikštyte, – be užuolankų pradėjo Vilkas.

-Aš liksiu čia, Dovinės pilyje, tik septynias dienas. Tada iškeliausiu pas savo tetą Gilužę, į jos pilį netoli Bresto. Kunigaikštis Gausmys pažadėjo suteikti savo apsaugą kelionei.

Vilkas nepasitikinčiai šnarpštelėjo.

-Ar tikrai manai, kad jis tave išleis, kunigaikštyte? Ar prisiekė dievais ir protėviais?

-Jis davė žodį, Vilke. Kodėl manai, kad jo nesilaikys? Kas tave taip neramina?

 Vilkas sumurmėjo kažką į vešlią juodą barzdą. Negalėjo paaiškinti garsiai, kad matė Gausmio akis, kai šis pastebėjo kunigaikštytę, einančią per kiemą. Tai buvo vanago, žiūrinčio į mielą pūkuotą ir gardų kiškelį, nerūpestingai striksintį miško pievelėje, žvilgsnis. Kiškelis dar nenutuokė esąs stebimas, nežinojo ir to, kad nebeturi šansų pasprukti. Vanagas savo grobio nepaleis.

-Ar tu žinai, kas nutiko Gausmio pirmajai žmonai, kunigaikštyte? – ryžosi paklausti Vilkas.

-Nežinau. Kas jai nutiko?

-Ji nusižudė. Nušoko nuo pilies bokšto, nepakeldama gyvenimo su Gausmiu, – Vilkas, senas ir patyręs kunigaikščio Vismanto bendražygis, kurio akyse Žygintė užaugo, su dideliu rūpesčiu stebėjo merginą. – Nenorėjau tau to sakyti ir tavęs gąsdinti, kunigaikštyte, bet prašau, būk atsargi.

Žygintė priėjo prie senojo karžygio ir abiem rankom suėmė jo delnus.

-Man viskas bus gerai, Vilke, būk ramus. Juk žinai, kad aš galiu daugiau… galiu savimi pasirūpinti. Keliauk namo ir pasakyk mano dėdei, kad jį myliu ir jo ilgiuosi. Tačiau žinau, kad neilgai trukus pasimatysime. Keliauk, Vilke, ir tegul dievai tau būna palankūs.

Nors Žygintės balsas skambėjo tvirtai, vis dėlto širdis virpėjo stebint, kaip būrelis ją atlydėjusių Kunigaikščio Vismanto vyrų išjoja pro pilies vartus. Ji pasijuto vieniša, maža ir nesaugoma, palikta tarp nepažįstamų jai žmonių. Kita vertus, suprato, kad jos dėdės, kunigaikščio Vismanto vyrai nepajėgtų jos apginti nuo Gausmio jo paties pilyje, jei šis sumanytų ją nuskriausti. Jie gintų ją negailėdami savęs, o Žygintė nenorėjo rizikuoti tų vyrų gyvybėmis. Jeigu ji matys, kad Gausmys nesilaiko duoto žodžio, tiesiog pabėgs nuo jo. Būdama viena ji galėtų pasislėpti taip, kad niekas jos nesurastų.

Jei reikės, ji sukaups visas savo vidines raganos galias ir niekas negalės jos sustabdyti. O kol kas ji pailsės, kad sugebėtų bent pereiti kiemą nenualpdama.

-Palydėk mane atgal į mano kambarį, – pasakė Medei, kuri visą dieną sukiojosi netoliese, jeigu kunigaikštytei ko nors prireiktų. Pastebėjo ir vyrą, kuris nenuleido nuo jos akių, nors laikėsi atokiau. Žygintė numanė, kad Gausmys paskyrė tą vyrą saugoti ją. Rūpintis, kad jai kas nors nenutiktų ir kad ji nesumanytų pasprukti.

-Gal pakviesti kunigaikštį, kad tau padėtų, – suabejojo Medė, matydama baltus lyg pavasariniai ievų žiedai kunigaikštytės skruostus.

-Niekai, – mostelėjo Žygintė. – aš pajėgsiu pati.

Tačiau kelionė per pilies kiemą į antrame aukšte esančius kunigaikštytės kambarius išsunkė paskutines jėgas ir kambaryje ji smukte susmuko ant lovos.

-Paduok mano skrynelę, – sumurmėjo ir Medė puolė prie gražiosios dėžutės, iš kurios vakar kunigaikštytė paėmė tepalą nuo nudegimų, padėjusių daugeliui gaisrą gesinusių žmonių. Kalbos apie tai pasklido tarp pilėnų greičiau už tą patį gaisrą, žmonės rodė vienas kitam užsitraukusias žaizdas ir minėjo lietaus debesis, taip greitai susirinkusius visiškai giedrame danguje. Kalbėjo ir apie tai, kad kunigaikštytė drąsiai atsisakė tekėti už jų valdovo, o šis, nepaisant jo visiems žinomo karšto būdo, net nepakėlė balso. Visiems buvo akivaizdu, kad kunigaikštytė Žygintė sugebėtų susitvarkyti su kunigaikščiu. Ji būtų tobula kunigaikštienė – atjaučianti, išmintinga, tvirta ir graži. Jie padarys viską, kad tik ji liktų Dovinės pilyje ir ištekėtų už Gausmio.

Atsidariusi skrynelę Žygintė susirado lininį maišelį, atrišo jį ir įkvėpė saldų sudžiovintų žolelių kvapą.

-Puiku, – sumurmėjo ji ir ištiesė maišėlį Medei. – Užplikyk šias žoleles ir atnešk man gėrimą. Tik nedėk daug žolių, tik žiupsnelį, jos kvepia skaniai, tačiau yra gana karčios.

Medė atsargiai paėmė maišelį su žolelėmis ir išskubėjo vykdyti nurodymo. Tačiau Žygintė nesulaukė jos grįžtančios su jėgas grąžinančia arbata. Vis dar nusilpusi po vakar dienos išbandymų, ji užmerkė akis ir nugrimzdo į miegą.

Sapnai buvo ryškūs. Ji vėl sapnavo tą pačią jauną moterį, kuri vakar naktį niūniavo krėsle prie lango. Mergina buvo labai graži, tačiau atrodė liūdna. Ji kvietė Žygintę eiti kartu, norėjo jai kažką parodyti, vedė klaidžiais pilies koridoriais, suktais stačiais laiptais į viršų, vis atsisukdama patikrinti, ar tikrai kunigaikštytė eina paskui ją. Priėjusi sunkias medines duris, apkaustytas geležimi, mergina lengvai jas atvėrė ir Žygintė prisimerkė pro duris plykstelėjus ryškiai šviesai. Mergina atsisuko dar kartą, ištiesė ranką Žygintei, ketindama pravesti pro tas duris. Staiga pasigirdo garsus trenksmas, šūksniai ir saulėtos durys su kviečiančia mergina dingo.

Prabudusi Žygintė klausėsi riksmų, sklindančių iš kiemo. Kažkas ten nutiko, sulūžo ar užgriuvo ir kilęs triukšmas ją pažadino. Ji nežinojo, kiek laiko buvo užmigusi, tačiau arbata, Medės padėta šalia lovos, dar buvo šilta. Kunigaikštytė neskubėdama išgėrė arbatą, jausdama, kaip su kiekvienu gurkšniu grįžta jėgos. Miegas ir ypatingų galių turinčios žolelės sugrąžino jai energiją ir žvalumą.

Ji išlipo iš lovos ir dar ryškiai prisimindama sapną, išėjo iš kambario. Lyg nematomos rankos vedama, neklysdama ėjo pilies koridoriais, surado slaptas duris, praėjimus, kurie taip retai buvo naudojami, kad apie juos, greičiausiai, ne visi pilėnai ir žinojo. Priėjusi tamsią apvalią laiptinę žinojo, kad čia yra vienas iš pilies bokštų. Kol įveikė visus laiptus, turėjo keletą kartų atsikvėpti, prakaitas išmušė visą dar ne visiškai atsigavusį kūną, tačiau galiausiai ji priėjo sapne matytas sunkias medines duris. Jos buvo taip apvytos voratinkliais, kad Žygintė suabejojo, ar pavyks jas atidaryti, buvo akivaizdu, kad to jau seniai niekas nedarė. Tačiau pastūmus duris, nors ir nenoriai girgždėdamos, jos prasivėrė. Kaip ir sapne, į veidą plykstelėjo saulės šviesa ir Žygintė žengė į tą šviesą.

Tai buvo aukščiausio Dovinės pilies bokšto stogas, apmūrytas žmogaus dydžio siena, skirta pasislėpti nuo priešų strėlių, o tarpeliai sienoje, primenantys langus be viršaus – patiems nusitaikyti. Žygintė smalsiai apsidairė – nuo čia atsivėrė plačios apylinkės, matėsi ir nuo gaisro nukentėjęs kaimas, iš kitos pilies pusės buvo dar vienas, dar didesnis kaimas. Toliau driekėsi platūs laukai, tačiau daugiausia aplinkui augo tamsūs paslaptingi miškai. Pažvelgusi tarp sienos kraštų žemyn Žygintė matė vidiniame pilies kieme darbais užsiėmusius žmones. Ji net nusijuokė, kokie jie atrodė maži ir zujo lyg skruzdėlyne.

Staiga netikėtas vaizdas patraukė jos dėmesį ir ji pasilenkė dar žemiau. iš pradžių pamanė, jog tai tik audeklų krūvelė,  tačiau geriau įsižiūrėjusi suprato, kad prie pat bokšto ant akmenuoto grindinio išdrikusi gulėjo moteris. Nustėrusi Žygintė suprato, kad taip gulėti galima tik nukritus nuo ten, kur ji pati dabar stovi.

Staiga Žygintė pajuto stiprų truktelėjimą. Kažkas griebė ją už liemens ir atplėšė nuo sienos, į kurią įsitvėrusi ir palinkusi į priekį ji žiūrėjo žemyn. Aiktelėjusi iš netikėtumo ji pažvelgė į savo užpuoliką ir susidūrė su primerktomis iš įsiūčio Gausmio akimis.

-Ką, vardan Perkūno, čia išdarinėji? Kas tau pasakė apie šitą bokštą? – uždusęs balsas rodė, kad jis lėkte užlėkė į bokštą, pamatęs ją ten stovinčią.

Žygintę nustebino išbalęs lyg pelenai kunigaikščio veidas. Jai tylint jis dar stipriau sugniaužė ją glėby.

-Kas išdrįso?

-Ta moteris, kuri niūniuoja mano kambaryje, aš ją susapnavau, – ramiai paaiškino Žygintė ir Gausmys dar labiau išbalo. Mergina pasimuistė geležiniame glėbyje. – Paleisk mane, man sunku kvėpuoti

Lyg tik dabar suvokęs, kad dar kelios akimirkos ir perlauš ją per pusę, Gausmys skubiai atpalaidavo rankas, tačiau jos nepaleido, lyg baimindamasis, jog vos paleista ji puls stačia galva nuo bokšto žemyn.

-Reikėjo tau paskirti kitą kambarį, – niūriai ištarė Gausmys. – Tai buvo klaida, atleisk.

-Kodėl paskyrei būtent šį?

Gausmys gūžtelėjo.

-Tai kunigaikštienei skirtas kambarys. Seniai buvau jame buvęs, o ir kiti privengia. Kalbos apie vaiduoklį greitai sklinda. Iki šiol retkarčiais kas nors išgirsdavo tą niūniavimą, daugiau nieko.

-Tu žinojai, kad aš tai girdėsiu, tyčia mane ten apgyvendinai, – staiga suprato Žygintė. – Norėjai, kad aš išsigąsčiau. Jeigu siekei, kad iš baimės pabėgčiau, kodėl neišleidai manęs pas tetą?

-Gal ir norėjau pagąsdinti, nubausti už Daugeručiui pakuždėtą mintį mane apvesdinti, – nelinksmai šyptelėjo Gausmys. – Tik neturėjau tikslo, kad dėl to pabėgtum iš pilies. Tikėjausi, kad iš baimės atbėgsi pas mane ir galėsiu nuraminti ir paguosti tave savo glėbyje, kunigaikštyte.

Toks išsprūdęs prisipažinimas privertė jį nesmagiai pasimuistyti, o kampuotus skruostikaulius nurausti. Mintyse jis koneveikė save už parodytą silpnumą. Paguosti savo glėbyje! Ką jis sau galvojo, ar pamiršo, kad švelnioji Gotautė verčiau pasirinko mirtį, o ne jo glėbį – toks baisus jis jai atrodė. Kodėl Žygintė turėtų jaustis kitaip, juk dabar prie savo nuožmios išvaizdos ir bjauraus būdo jis dar turi ir pirmosios žmonos vaiduoklį, neduodantį ramybės naujai nuotakai?

-Apgyvendinsiu tave kitame kambaryje, kunigaikštyte.

-Nereikia. Ji nieko blogo man nepadarys.

-Per ją tu vos nenukritai nuo bokšto!

-Netiesa, – papurtė galvą Žygintė. – Ji tik norėjo man kai ką parodyti.

Kunigaikštytė mostelėjo link sienelės, juosiančios stogą ir Gausmys nuėjo prie krašto kartu su ja, vis dar nepaleisdamas jos iš rankų. Abu pažiūrėjo žemyn.

Gulinčios moters ten jau nebuvo.

-Ką ji tau norėjo parodyti?

-Kažką apie jos nukritimą. Gali būti, kad viskas vyko ne taip, kaip atrodė.

Gausmys susiraukė. Tai buvo pati nemaloniausia tema, kurią jie galėjo aptarinėti.

-Ji užbėgo į bokštą ir nušoko. Kaip dar kitaip galėjau tai suprasti?

-Kol kas nežinau.

-Nekalbėkime apie tai. Kas įvyko – įvyko, ir aš negaliu to pakeisti. Tačiau būtent dėl to nė vienos kilmingos merginos tėvas neatiduos man savo dukters. Aš ir neketinau dar kartą vesti, vieno karto buvo per akis. Tačiau tu pakišai tą mintį Daugeručiui ir aš susidūriau su problema, kurios man nereikėjo.

Žygintė pakėlė galvą ir apžvelgė apylinkes.

-Tavo pilis graži, kunigaikšti ir žemės gražios. Tavo žmonėms reikia laimingo valdovo, kitaip viskas sugrius.

Jis apsuko ją savo glėbyje ir švelniai ranka pakėlė jos veidelį į save. Ji drąsiai tyrinėjo akimis jo veidą – skvarbias pilkas akis, tamsius antakius ir rūsčias negilias raukšleles tarp jų, tiesią nosį, juodą barzdą ir plačią burną. Keletas randų veide priminė apie neramų kario gyvenimą, Žygintė numanė, kad ant kūno tų randų Gausmys turi dar daugiau. Tačiau dabar ji suprato, kad giliausias randas slepiasi jo širdyje.

Nepaisant visko, jo glėbyje ji jautėsi visiškai saugi.

-Džiaugiuosi, kad tau patinka mano pilis ir žemės. Ištekėk už manęs ir būsi čia kunigaikštienė. Ji manęs bijojo, tu nebijai. Esi žiniuonė, tai gal galėsi sutaisyti kokio gėrimo, kuris pataisytų mano bjaurų būdą. Turėsi viską, ko tik panorėsi, aš ginsiu tave, negailėdamas gyvybės. Juk ne veltui deivė Laima atvedė tave į mano glėbį ant tų laiptų.

Pagunda ištirpti, pasiduoti jo globojančiai jėgai buvo didžiulė. Tačiau visą gyvenimą buvo tvirtai apsisprendusi netekėti ir tas sprendimas buvo kruopščiai apgalvotas. Gausmys taip pat nebuvo paprastas vyras  – tai skaudžią praeitį turintis ugningo būdo valdovas, nuožmus karys, nei tėvų, nei brolių ar seserų neturintis vienišius. Ji negalėjo pažiūrėti, kaip jis elgiasi su šeimos nariais, o jo pirmoji santuoka neįkvėpė pasitikėjimo.

Žygintė jautė, kaip jo rankos švelniai, tačiau nenumaldomai traukia ją prie savęs ir visos protingos mintys susijaukė, lyg laumių pirštais sumaišytos. Lyg apkerėta žiūrėjo, kaip jo galva linksta vis arčiau ir arčiau, kol galiausiai jo lūpos suranda tai, ko ieškojo ir trumpam nurimsta ant jos lūpų. Jis neskubėjo, pirmasis prisilietimas buvo švelnus ir atsargus, lyg į pavasarinę saulę besiskleidžiantis vyšnios žiedelis, tada jo lūpos pradėjo atsargiai tyrinėti jos lūpų minkštumą, kontūrus ir skonį. Gausmys taip stengėsi jos neišgąsdinti, kad Žygintė pajuto bundantį troškimą, kad jis ją pabučiuotų taip, kaip jam iš tiesų norisi. Ji suinkštė iš nekantrumo ir pasimuisčiusi jo stipriose rankose prigludo dar arčiau tvirto kūno, rankomis įsitvėrė jo marškinių priekio, tačiau jis vis tiek bučiavo ją švelniai ir lėtai. Ji pradėjo pati judinti lūpas, ieškoti ir tirti jo skonį, nepažįstamiems troškimams užplūdus net krimstelėjo į jo lūpą, tačiau jis nepasidavė erzinimui ir nepagilino bučinio. Paskutinį kartą brūkštelėjęs lūpomis Gausmys atitraukė Žygintę nuo savęs, jo jausmus išdavė tik vos virpančios rankos ir akys, kurios nuo išsiplėtusių vyzdžių atrodė beveik juodos.

-Tapk mano žmona, Žyginte, – pakartojo Gausmys kimiu balsu.

Visi Žygintės pojūčiai klykė sutikti. Ir tada, galbūt,  jis ją pabučiuos taip karštai, kaip jai norisi. Pamiršusi visus svarstymus už ir prieš, ji prisiminė tik vieną pažadą ir išskėtė pirštelius ant jo krūtinės, lyg norėdama sulaikyti, o gal labiau pajusti galingai plakančią neramią širdį po savo delnu.

-Septynios dienos. Tu man pažadėjai leisti pagalvoti septynias dienas.

-Septynios dienos, – niūriai patvirtino pažadą Gausmys.

 

3 mintys apie „Maištingos širdys 5“

    1. Miela Laisvūne, supratau, turėsiu jūsú pageidavimá galvoje, ruošdama sekančiá dalį😉❤️

  1. Oi, aš irgi su mielu noru skaityčiau ilgesnės dalis 🖤 pagaliau jų pirmasis bučinys! Laukiam vestuvių 🖤

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *