Maištingos širdys 4

Kunigaikštytė Žygintė pramerkė akis ir ją užplūdo suvokimas, kad jau ne rytas. Nepatenkinta ji dairėsi po nepažįstamą kambarį, kol prisiminė vakar atvykusi į Dovinės pilį. Prisiminė kaimo gaisrą, nudegimų gydymą, sėkmingai prapliupusį lietų ir kunigaikštį Gausmį, nešantį ją ant rankų į pilį. Ji jautė, kad yra dar kažkas, ką turėtų prisiminti, tačiau niekaip nesuprato, kas tas „kažkas“, todėl liovėsi apie tai galvoti.

Dabar buvo skubesnių reikalų.

Žygintė pyko ant savęs pramiegojusi rytą, to jau seniai nėra buvę. Paprastai ji keliasi su saule ir, nepaisydama metų laiko, keliauja į mišką. Tiek vasarą, tiek žiemą, ten tikrai yra ką veikti, tiesa, žiemą jos rytinis pasivaikščiojimas būna kur kas trumpesnis.

O šiandien iš tiesų netinkama diena tinginiauti. Taip, ji žinojo, kad vakar peržengė savo galimybių ribas ir dabar yra labai silpna fiziškai, tačiau dabar jai reikia kaip įmanoma greičiau iškeliauti iš Gausmio pilies.

Ji atsikėlė iš lovos, susiraukė pajutusi, kad galva dar stipriai svaigsta ir kad nesimato jos suknelės, kuria turėtų apsirengti. Pamačiusi ant staliuko greta lovos sunkų varinį varpelį, stipriai juo suskambino. Beveik iš karto į kambarį įpuolė viena tarnaičių, kuri vakar padėdama praustis pasisakė esanti Medė, ir puolė tūpčioti apie Žygintę.

-Kunigaikštyte, tau nereikėjo keltis. Vakar labai pavargai, kunigaikštis įsakė tau šiandien likti lovoje.

-Sakai, įsakė? – šyptelėjo Žygintė. Jos dėdė kunigaikštis Vismantas tokią šypseną vadindavo rago gausmu prieš mūšį. Su tokia šypsena Žygintė pasiruošdavo kautis už tai, kas jai svarbu.

Medė, aišku, to dar nežinojo.

-Mede, kur mano suknelė? – paklausė įsakmiu balsu Žygintė, išsitiesusi pačia valdingiausia kunigaikštytės poza.

-Kunigaikštyte, prašau, kunigaikštis tiesiog dėl tavęs labai susirūpinęs. Vakar atrodei susirgusi. Būtų protinga likti lovoje.

-Kur. Mano. Suknelė?

Tarnaitė sutriko.

-Suknelė, kurią vakar buvai apsirengusi, sušlapo ir išsipurvino per lietų. Moterys dabar ją skalbia ir tvarko.

-Duok man kitą mano suknelę, turiu jų pakankamai. Ir tu tai gerai žinai, nes vakar iškraustei mano daiktus, – Žygintė įsikibo į raižytos ąžuolinės kėdės atlošą, vėl susvaigus galvai, tačiau vis tiek piktai mestelėjo. – Nors ir prašiau to nedaryti.

-Kunigaikštyte, juk kunigaikštis Gausmys… patarė tau nesikelti, – proverksmiu maldavo Medė.

Žygintė sušvelnėjo.

-Viskas gerai, Mede, aš pasakysiu kunigaikščiui, kad tu perdavei jo patarimą. O dabar duok man suknelę, kitaip aš išeisiu vilkėdama naktiniais marškiniais.

-Gerai, kunigaikštyte, tuojau surasiu naują suknelę skryniose, – skubiai tūptelėjo Medė.

Žygintei pasirodė, jog Medė dabar vienodai baiminasi ir jos, ir kunigaikščio. Tačiau tai, atrodo, neprivertė Medės paskubėti, ji kankinančiai ilgai kuitėsi skryniose, dėliojo sukneles ir kitus būtinus rūbelius. O gal kunigaikštytė jautė tekantį pro pirštus dienos laiką ir viskas jai atrodė lyg sulėtintai.

Galiausiai aprengta ir iššukuotais plaukais (supinti į kasas jai atrodė per daug laiko atimantis procesas), tačiau atsisakiusi pusryčių, Žygintė išėjo iš kambario ir kuo greičiausiai patraukė į pilies kiemą.

Ar kunigaikščio Vismanto vyrai vis dar laukia jos, kad galėtų palydėti į tetos pilį? Ar kunigaikštis Gausmys ją išleis?

Išėjusi į kiemą pamatė, kad čia virte verda darbas – daugybė suplukusių vyrų krauna lentas į vežimus ir vienas po kito vežimai važiuoja iš kiemą. Kiti gi, su dar neapdorotais rąstais, tempiami įsirėžusių prakaituotų stambių arklių, pro plačiai atvertus pilies vartus sunkiai ritasi į kiemą.

Žygintė suprato, kad ruošiamasi kaimo atstatymo darbams. Ji apsidairė po kiemą, akimis ieškodama Gausmio. Prisiminė, kaip vakar lygiai taip ieškojo jo kaime, ir staiga tiksliai žinojo, kur jis yra. Nedvejodama patraukė prie sunkiausių rąstų vežimo ir, tikrai, pamatė kunigaikštį, drauge su kitais vyrais kraunantį rąstus iš ką tik iš miško sugrįžusio vežimo.

Drauge su Dovinės pilies vyrais dirbo ir kunigaikščio Vismanto kariai, ir tai pamačius, Žygintei lyg akmuo nuo širdies nusirito.

Kunigaikštytei einant kiemu, nusirito šnabždesių banga ir, juos nugirdęs, Gausmys pakėlė galvą ir pamatė ateinančią savo nuotaką.

Vakar, per gaisrą, jam nebuvo laiko į ją geriau žvilgtelėti, o vėliau, sušlapusi nuo lietaus ir iš nuovargio pajuodusiais paakiais ir įkritusiais skruostais, ji buvo panaši į benamę katytę.

Dabar Gausmiui užėmė kvapą ir jis vos nepaleido iš rankų sunkaus rąsto, matydamas Žygintę, apsirengusią puošnia kunigaikštytės suknia, išdidžiai iškėlusią galvą, tamsiais banguojančiais iki liemens plaukais ir einančią tiesiai pas jį. Nenuleidžiančią nuo jo savo žalių paslaptingų akių.

Su dar trijų vyrų pagalba Gausmys atsargiai paguldė rąstą prie kitų, nusišluostė prakaitą nuo veido savo pilkų lininių marškinių apačia, taip atidengdamas nuogą gumburiuotą nuo raumenų pilvą, ir skubiai nužingsniavo prie Žygintės.

-Nereikėjo keltis iš lovos, kunigaikštyte, turi pailsėti, atsigauti, kad nesusirgtum, – jo balsas išdavė nerimą, tačiau nebuvo piktas.

Užvertusi galvą Žygintė žiūrėjo į Gausmį, jo įdegusį saulėje kampuotą veidą, juodą neilgą barzdą, dengiančią žandikaulį ir smakrą, nosį su kuprele, skvarbias rudas akis, susitaršiusius plaukus ir blizgančią nuo prakaito odą. Ir pirmą kartą jos širdyje sukirbėjo apgailestavimas dėl sprendimo niekada netekėti. Pirmą kartą ėmė suprasti savo tėvus – tą saldžią pagundą, kuri priverčia numoti ranka į visus draudimus ar kliūtis. Vienos iš tų kliūčių jos tėvams nepavyko peržengti ir jie drauge iškeliavo amžinybėn, palikę mažutėlę Žygintę, tačiau nė kiek nesigailėdami dėl savo meilės.

Turėdama tokį pavyzdį ji visada žinojo, kad bus tvirtesnė ir nepaklius į tokius žabangus, todėl dabar ramiai ištarė:

-Atėjau atsisveikinti, kunigaikšti Gausmy. Šiandien privalau iškeliauti.

-Palauk, kunigaikštyte, – Gausmio balse nebuvo prašymo. Juk jis čia valdovas, jo žodis bus paskutinis. Tie keli vyrai, atlydėję Žygintę, taip pat tai suprato. – Dar daug kas tarp mūsų neaptarta. Eikime į ramesnę vietą ir galėsime pasikalbėti.

-Kad ir kas bus pasakyta, aš vis tiek šiandien išvyksiu, – Žygintė prisivertė išlaikyti ramų toną, tačiau per greitai pasisuko ir jai vėl susvaigo galva.

Gausmys apglėbė ją ranka prilaikydamas ir nuo karšto tvirto vyro kūno artumo, Žygintę apėmė silpnumas, šį kartą ne iš nuovargio. Kunigaikštis prisitraukė ją dar arčiau ir Žygintė įspėjamai ištiesė delniuką.

-Tik nenešk manęs!

-Kaip pageidausi, kunigaikštyte, – pašaipiai šyptelėjo Gausmys, tačiau nusivedė ją vos prilaikydamas ir suprasdamas, kad Žygintė nori išsaugoti savo išdidumą prieš pilyje gyvenančius žmones. – Ar sočiai pavalgei pusryčių?

Išbalę Žygintės skruostai raustelėjo iš gėdos, kad skubėdama atsisakė maisto ir dėl to pusiau alpdama klupinėja po kiemą.

Jau seniai Žygintė nesirgo ir jai labai nepatiko jaustis ligone.

-Dar nevalgiau, – sumurmėjo ji.

Gausmys piktai susiraukė, tačiau susilaikė nepamokslavęs. Trūks plyš jis norėjo susitarti su Žyginte gražiuoju. Jeigu nepavyks, jis imsis griežtesnių priemonių, tačiau viena jam buvo visiškai aišku – Žygintė bus jo žmona.

-Paprašysiu, kad atneštų tau pusryčius į mažąjį priėmimų kambarį, – nusprendė jis. – Ten bus kur kas ramiau, nei pagrindinėje menėje, kur paprastai valgome.

Valdovo priėmimų kambarys buvo nedidelis ir gana jaukus. Kampe čia buvo didelis akmeninis židinys, kelios kėdės iš ąžuolo ir odos, stalas. Kunigaikštis čia priimdavo pasiuntinius, atnešančius slaptas žinutes. Kambario sienas puošė ilgos ietys, lankai, strėlės ir du kardai.

Tarnaitės beveik bėgte sunešė maistą – šviežiai keptos duonos, balto varškės sūrio, medaus, vyšnių kompoto. Dar buvo dosniai atpjautų keptos šernienos riekių, puodynė taukų, puodynė spanguolių uogienės ir lėkštė lazdyno riešutų.

Nieko nelaukdama Žygintė išgėrė visą puodelį kompoto ir atsikando didelį kąsnį duonos. Tada užsitepė ant jos medaus ir atsikando dar vieną didelį kąsnį. Jautėsi išbadėjusi.

Gausmys jos nekalbino, tik įpylė Žygintei dar kompoto ir pasiėmęs duonos riekę ir gabalą šernienos, pats iš lėto kramsnojo.

Pagaliau numalšinusi alkį, Žygintė pakėlė į Gausmį akis.

-Kunigaikštis Daugerutis man įsakė vesti, – be užuolankų pradėjo Gausmys. Kaip Žygintė ir buvo girdėjusi, jis buvo narsus karžygys ir visada reikalo imdavosi tiesiai ir beatodairiškai. – Jeigu nepaklausysiu, jis gali priimti kaip įžeidimą ir užpulti mane. O aš jau pavargau kariauti ir mano vyrai pavargo. Pastaraisiais metais Daugerutis siunčia mane į mūšius lyg laumių apsėstas. Kadangi sumanymas dėl vestuvių buvo tavo, kunigaikštyte, privalai man padėti jį įvykdyti.

-Aš netekėsiu už tavęs, kunigaikšti, – vakar, tardama tuos pačius žodžius, Žygintė jautėsi kur kas tvirčiau, tačiau ji privalėjo juos pakartoti.

-Tai padėk man susirasti kitą nuotaką! – piktai ištarė Gausmys. – Surask moterį, kuri už manęs ištekės arba tau teks tai padaryti pačiai.

Tokio prašymo Žygintė nesitikėjo.

-Argi taip sunku susirasti nuotaką? – nustebo ji. – Juk tu galingas ir narsus kunigaikštis, esu tikra, kad kaimyninių pilių valdovų dukros…

-Matai, kunigaikštyte, apie mane sklando pikti gandai, todėl niekas nenori atiduoti į mano gniaužtus savo jaunų dukterų. Jie bijo, kad galiu jas sutraiškyti.

Žygintė prisiminė tvirtą, tačiau atsargų Gausmio glėbį, kai jis vakar nešė ją į pilį.

-Nesąmonė, – sumurmėjo ji.

Gausmys šyptelėjo, lyg pajutęs, kur link nukrypo merginos mintys.

-Sakei, kad esi ragana, žiniuonė. Tai išburk man žmoną arba tau teks pačiai ja tapti.

Abejodama Žygintė papurtė galvą.

-Bet juk aš turiu išvykti.

-Pasilik čia septynioms dienoms, – nukirto Gausmys. – Paleisk savo vyrus, tegul jie grįžta pas Vismantą. Padėk man įtikinti kokią nors merginą tekėti už manęs ir po septynių dienų, duodu žodį, aš pats skirsiu tau palydą iki tavo tetos pilies.

Jis gerai žinojo, kad jokie kerai nepadės žmonėms pamiršti pirmos jo žmonos, kunigaikštienės Gotautės, likimo.

-Man tai nepatinka, – sumurmėjo Žygintė. Jos mielas veidelis atrodė toks susirūpinęs, kad Gausmys būtų mielai bučiniais nuvijęs tas rūpesčio raukšleles. Ką gi, jis palauks savaitę, leis jai apsiprasti su juo, o jau tada bučiuos, kiek širdis geis. Užsisvajojęs apie tai, kunigaikštis džiaugėsi, kad palaidi marškiniai pridengia jo kelnių priekį.

-Man taip pat nepatinka gauti tokius įsakymus. Vyras privalo tokį sprendimą priimti pats.

Jis vėl matė, kaip Žygintės švelnioji pusė nugali ir prisiima atsakomybę už savo ir kitų veiksmus.

-Gerai, – atsiduso kunigaikštytė. – Aš liksiu tavo pilyje savaitei, o po jos išvyksiu pas tetą.

Gausmys atsilošė savo krėsle ir priglaudė prie lūpų savo puodelį su vandeniu. Ne todėl, kad būtų ištroškęs, o tam, kad paslėptų pergalės šypseną.

 

 

 

 

 

 

2 mintys apie „Maištingos širdys 4“

  1. Penktadienis tapo tikra švente, kai lauki sekančios dalies nuostabios ir įtraukiančios istorijos 🙂
    Net nežinau kas geriau, knyga,kurią perskaityčiau per vieną dieną ir tas malonumas baigtųsi taip greit… kažkaip netikėtai penktadienių skaitiniai pasidarė netgi patrauklesni už visą knygą 😁
    Tik gaila kad vasaros penktadienių liko taip mažai ir atrodo kad neužteks pabaigti tą nuostabią istoriją, kaip būtų gerai kad ji tęstusi 😉

  2. Miela Karina, pradėjusi rašyti penktadienio istorijas net nesitikėjau, kad bus taip smagu. Dabar kiekvieną kartą gaunu atsiliepimus, komentarus, pasiūlymus ir šitas gyvas bendravimas teikia labai daug džiaugsmo. Dėkoju jums už tai!❤️
    Todėl man pačiai ima atrodyti, kad liko per mažai tų penktadienių🙂
    Kadangi iš mano pusės būtų negražu nutraukti šią istoriją neatsakius visų klausimų, vienaip ar kitaip ją teks užbaigti. Kokiu būdu tai įvyks, tikriausiai vėl teks tartis su jumis😉
    Dėkoju, kad skaitote ir dalinatės savo mintimis ❤️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *