Maištingos širdys 3

Ragana!

Aplinkui susibūrusių žmonių būryje nuaidėjo šnabždesiai ir Gausmys su Žyginte prisiminė, kad jie ne vieni.

Vienas iš kaimo vyrų, išgirdęs tą žinią, instinktyviai žvilgtelėjo į savo ranką, kurią anksčiau gydė Žygintė, ir pamatė, kad anksčiau buvusi skaudžiai raudona žaizda gražiai traukiasi ir gyja kur kas greičiau, nei įprastai. Skausmas sumažėjo tiek, kad vyras buvo šiek tiek ir pamiršęs tą savo žaizdą.

Ragana ar ne ragana, tačiau vis dėlto ji – moteris iš kūno ir kraujo, pagalvojo Gausmys, pastebėjęs, kad Žygintės lūpos mėlsta, o ji visa pradeda drebėti, permerkta lietaus. Vasariškas lietus po kaitros nebuvo labai šaltas, tačiau kunigaikštytė drebėjo visu kūnu.

-Grįžkime į pilį, kunigaikštyte, pavargai per dieną, – švelniai paragino jis.

-Ne, privalau šį vakarą iškeliauti, – purtė galvą Žygintė. – Jeigu liksiu nakvoti pilyje, mano geras vardas ir garbė bus suteršti.

-Neturėtum dėl to jaudintis, juk vis tiek planuoji atsiduoti savo šamaniškai prigimčiai arba ištekėti už pastumdėlio. Ir vienu, ir kitu atveju niekam nerūpės, jei praleisi mano pilyje vieną naktį. – Gausmys kalbėjo monotoniškai, tik tam, kad nuramintų ją kaip išgąsdintą vaiką ar žirgą. Jis matė, kad mergina silpsta akyse, jos oda pilkėja, ji vis smarkiau virpa. Šlapiems drabužiams prilipus prie jos figūrėlės, dar aiškiau pasimatė, jog ji visai nedidukė ir trapi. Kunigaikštytė keturias dienas praleido keliaudama, kratydamasi nepatogiame vežime. Tada atvykusi papuolė į gaisro sukeltą chaosą. Gausmys jautė savo nudegusio peties žaizdą. Anksčiau ta žaizda degė, lyg į ją kažkas nuolat trintų rupią druską. Dabar skausmas buvo gerokai aprimęs. Gausmys netikėjo, kad Žygintės tepalas buvo toks visagalis. Tai merginos gydančios rankos.

Kiek jai pačiai kainuoja toks gydymas? Šiandien ji pasirūpino gausybe žmonių. O lietus? Kiek jėgų reikia turėti, kad sukeltum tokią šniokščiančią, gaisrus gesinančią liūtį?

Iš tiesų, gaisras ėmė pasiduoti, nusileisti galingesnei stichijai. Subarta ir nuramdyta dievo Perkūno, deivė Gabija šnypšdama liovėsi grobti žmonių namus, jos įniršis ir godulys pamažu rimo. Rytoj žynys atliks ritualą ir sutaikys kaimą su Gabija.

-Eime, kunigaikštyte Žyginte. Pilyje būsi saugi. Jau beveik sutemo, juk netempsi savo žmonių ir arklių į tamsą ir lietų, jeigu jie gali pernakvoti sausoje šiltoje pastogėje?

Ji prikando lūpą, norėdama ginčytis ir negalėdama, ir Gausmys suprato savo nuotakos silpnąją vietą.

Ji buvo gera.

Šiandien, net norėdama kuo greičiau nuo jo pasprukti, negalėjo palikti žmonių nelaimėje ir padėjo, kuo galėdama.

-Eime? – dar kartą paragino kunigaikštis ir Žygintė linktelėjo. Pajudėjo link pilies, tačiau jos judesiai buvo silpni lyg senutės, sunki šlapia suknia viską dar labiau apsunkino.

Gausmys suburbėjo keiksmą po nosimi (vis tas jo mūšio lauke įgytas įprotis),  pakėlė merginą ant rankų, nelaukdamas, kol ji suklups, ir ėmė nešti į pilį.

Kaimo žmonės taip pat ėmė skirstytis po alinančios dienos. Išlikusių trobų gyventojai su palengvėjimo ašaromis grįžo į savo namus, dar priimdami ir po keletą kaimynų, o nukentėjusieji patraukė drauge su kunigaiščiu į pilį, prisiglausti pažadėtoje daržinėje.

Nešama stipriame glėbyje Žygintė sudejavo. Tas garselis išsprūdo iš nevilties. Jai nepatiko, kad teks nakvoti Gausmio pilyje. Nepatiko jaustis bejėgei, ji norėjo pareikalauti, kad ją paleistų, tačiau suvokė, kad nebeturi jėgų eiti. Ir dar jai nepatiko, kad priglausta prie akmeninės plačios kunigaikščio krūtinės jautėsi globojama ir saugi.

Tai netinkamas jausmas žiniuonei. Ji visada turėtų būti stipri, jei ne kūnu, tai dvasia. Ir jai negalima prisirišti prie jokio vyro. Jos tėvai padarė tą klaidą, įsimylėjo, ir jų istorija buvo tragiška ir trumpa.

Tiesa, dabar ji rūpinosi kunigaikščiu ne kaip vyru, o kaip bet kuriuo kitu žmogumi, kuriam reikia pagalbos. Taip, taip ir yra, tai tik jos dievų suteiktas pašaukimas tarnauti tiems, kuriems labiausiai to reikia, o ne romantiški, moteriški, raganai nederami jausmai.

Ji rūpinosi, kad visą dieną kovęsis su gaisru dėl  savo žmonių kunigaikštis Gausmys yra per daug pavargęs, o ji, su visais šlapiais drabužiais, yra per sunki. Norėjo apkabinti jį per kaklą, kad jam būtų lengviau, tačiau bijojo užgauti nudegusį petį.

Nukeliavęs pusę kelio su ja ant rankų link pilies, Gausmys staiga susiraukė, lyg netikėtai minčiai šovus į galvą, ir stabtelėjo, nepaisydamas pilančio lietaus ir žaibų, raižančių tamsų dangų.

-Man nereikia tavo jėgų, kunigaikštyte, – suurzgė jis griežtai. – Patikėk, palyginus su geležiniais šarvais, kuriuos dėviu mūšyje, tu sveri lyg pūkelis. Todėl savo energiją pasilik sau, nenorėčiau, kad pasiekus pilį ant rankų liktų tik skeletas.

Iš tiesų, Žygintė atrodė vis prasčiau ir Gausmys rimtai sunerimo.

-Kaip supratai?.. – sušnabždėjo ji.

-Pernelyg lengva eiti, tačiau patikėk, aš pripratęs ne prie tokių sunkumų. Ar gali neduoti man savo jėgų?

Užsimerkusi ji linktelėjo.

-Tai kodėl, Pikuolis tave nujotų, taip darai? – pratrūko Gausmys ir krestelėjo ją rankose. – Juk esi vos gyva. – Jis prisivertė nusiraminti. – Imk iš manęs. Imk, kiek tau reikia.

Ji nusišypsojo pamėlusiomis lūpomis, priglaudė galvą prie jo sveikojo peties ir užsimerkė.

Taip ir prabuvo likusį kelią, užsimerkusi, prisiglaudusi, Gausmys suprato, kad ji gyva, tik iš to, kad jos kūnas ne visiškai suglebo jo rankose.

Kai jie pasiekė pilį, Žygintė atsimerkė. Pilyje jautėsi sujudimas.

-Kunigaikšti, aš paruošiau šiltą vonią kunigaikštie… kunigaikštytės kambariuose, – pribėgusi išbėrė Jaugėlė.

Žygintė pasimuistė kunigaikščio rankose, tačiau jis jos nepaleido, nunešė laiptais į antrą aukštą, į paruoštus kambarius. Ten iš tiesų jau garavo prausimosi kubilas ir laukė dvi merginos, pasirengę patarnauti kunigaikštytei.

Gausmys nuleido Žygintę ant grindų, atiduodamas į rūpestingas tarnaičių rankas ir, šioms ėmus kuo greičiau nurenginėti kunigaikštytės šlapius drabužius, prisivertė išeiti. Nepažįstamas jausmas sūkuriu rangėsi jo krūtinėje, nemalonus, neįprastas jausmas. Tik išėjęs iš kunigaikštytės kambarių, jis suprato, jog tai baimė. Baimė, kad vos jam nusisukus, Žygintė išsprūs jam iš rankų. Gal palikusi tą savo baugiai trapų kūną, iškeliaus vėle, gal virtusi maža paukštele purptelės pro langą (kas žino, ką ji sugeba). O gal, pabarsčiusi kokių painių monų pilies sargams, paprasčiausiai išeis pro vartus.

Todėl jam norėjosi nenuleisti nuo jos akių, nepaleisti iš rankų. Taip, kaip ji prašė tuomet, Daugeručio pilyje. „Nepaleisk manęs“ – maldavo žiūrėdama jam į akis, ir jis ketino tą prašymą išpildyti.

Iš tarnaičių paslaugumo ir tarškėjimo Žygintė suprato, kad pasakojimai apie tai, kas nutiko kaime, jau pasiekė pilies gyventojus.

Prilaikoma tarnaičių Žygintė paniro į nuostabiai karštą vandenį. Permerkta lietaus ji tikrai sušalo, o kur dar išsekimas išeikvojus per daug jėgų?

Tačiau buvo verta.  Lietus išgelbėjo likusias kaimo trobas, išvadavo žmones nuo nelygios kovos su deive Gabija.

Ko supyko dievaitė, kas ją įžeidė?

Reikia pagalvoti apie tai, nes neatsiprašius dievaitės, gaisras vėl gali įsiplieksti nauja jėga.

Geriau galvoti apie tai, o ne stiprų Gausmio glėbį, nuogą krūtinę, į kurią buvo įsikniaubusi, tvirtus žingsnius, nešančius ją per lietų, skambant dieviškai Perkūno muzikai.

 

⸙⸙⸙

 

-Džiaugiuosi, kad ta ragana išvyko, – išlenkęs midaus puodelį ištarė Daugerutis.

-Ar tikrai, kunigaikšti, manai, kad tai buvo gera mintis? – midus atrišo patarėjo Švarno liežuvį ir jis galiausiai išdrįso užduoti jau kelias savaites neraminantį klausimą.

-Ką turi galvoje, Švarnai? – pareikalavo atsakymo truputį besipinančiu liežuviu Daugerutis. – Žinoma, tai gera mintis. Netinka moteriai prie stalo su vyrais savo nuomonę reikšti. Ji suįžūlėjo. Ėmė per daug landžiai visur kištis

Švarnas įtarė, kad Žygintė bus sužinojusi kažkokią valdovo paslaptį. Gal jis pasisakė apie kokią problemą, prašydamas pagalbos, o paskui ėmė to gailėtis ir todėl, pasitaikius progai, atsikratė Žygintės?

-Gausmys pastatys ją į vietą, – postringavo kunigaikštis Daugerutis. – Arba ji jį nunuodys. Vienaip ar kitaip, vieno iš jų atsikratysiu.

-O ar tu nepagalvojai, kunigaikšti, kas bus, jeigu jiedu susivienys? Gausmio karinė galia ir Žygintės išmintis ir gebėjimas gydyti? Jeigu jie padės vienas kitam, o ne kovos tarpusavyje, jie bus galingesni už bet ką kunigaikštystėje.

-Šimtai žvynuotų žalčių, – iškvėpė Daugerutis, staiga suvokęs, kokį ginklą savanoriškai įdėjo į Gausmio rankas. Negalėjo suprasti, kodėl anksčiau apie tai nepagalvojo. – Iš pat ryto keliausime į Dovinės pilį. Turime sutrukdyti toms vestuvėms.

-Rytoj negalime iškeliauti, – paprieštaravo Švarnas. – Jotvingių kunigaikštis atvyksta, negalime jo nepriimti.

-Tiesą sakai, – prikando žandą Daugerutis. – Po jotvingių. Priėmimas truks tris dienas, tada keliausime pas Gausmį ir Žygintę. Jeigu pasiseks, vienas iš jų jau bus negyvas. Jeigu ne, išvaduosiu juos abu nuo duoto pažado. Žygintė galės keliauti pas žynį Aišmantą, kaip visada ir norėjo.

-O jeigu jau bus spėję susisaistyti įžadais?

Daugerutis užsivertė dosnų gurkšnį midaus, nurijo, pasimėgaudamas deginančiu skoniu, tada nusišypsojo.

-Tada nukreipsiu vieną raganą prieš kitą. Pakeliui į Dovinės pilį, užsuksiu pas raganą Indrąją. Niekas nesistebės, jei Žygintė pas Gausmį numirs. Juk pirmoji jo žmona taip pat neilgai ištempė.

Švarnas niūriai pakinkavo galvą. Nepastovi valdovo malonė. Daugerutis juk kalbėjo apie savo geriausią karvedį, vyrą, kuris jam skynė pergalę po pergalės, kaudamasis su amžinai neramiomis kaimyninėmis gentimis. Ir merginą, kuri nuo vaikystės gydė didįjį kunigaikštį, šiam sunegalavus. Valdovo rūstybę šiedu užsitraukė sąžiningai vykdydami Daugeručio įsakymus. Švarnas staiga išblaivėjo ir jau gailėjosi apie juos užsiminęs.

⸙⸙⸙

Išsimaudžiusi, aprengta sausais naktiniais marškiniais, pavalgiusi duonos su pienu ir paguldyta į plačią lovą, Žygintė nugrimzdo į miegą. Silpnumas surakino kūną, nors sąmonė naujoje vietoje vis bandydavo budriai išsiplėšti iš miego. Jai atrodė, kad jos kambaryje yra moteris – vaikšto po tamsų miegamąjį, įdėmiai apžiūri lovoje gulinčią Žygintę, tada atsisėdusi krėsle prie lango, ima tylutėliai niūniuoti. Keistas jausmas apėmė Žygintę, pro sapno miglą matant švelnią melodiją vinguriuojančią permatomą moterį. Žygintei atrodė, kad ji miega šios moters kambaryje.

Tylų niūniavimą pertraukė prasivėrusios durys. Didelė tamsi figūra padėjo nedidelę žvakę ant staliuko vidury kambario, priėjo prie lovos, atsisėdo į greta stovintį krėslą ir ilgai žiūrėjo į Žygintę.

Vėl pasigirdo niūniavimas ir Gausmys susiraukė. Žygintė nustebo supratusi, kad jis taip pat girdi tylią melodiją.

Kunigaikštis neatrodė išsigandęs ar sunerimęs, veikiau suirzęs.

Žygintė bandė susivokti, ką visa tai galėtų reikšti, tačiau neturėjo jėgų atsikelti ir paklausti Gausmio, kas čia vyksta. Mintys prabėgo palikusios tik švelnų pėdsaką, lyg laumės, rytą brendančios per rasotą pievą maudytis į upę ir nespėjusi apčiuopti atsakymo, kunigaikštytė vėl nugrimzdo į gilų besapnį miegą.

3 mintys apie „Maištingos širdys 3“

  1. Paslaptys ir priešai-oj kaip tinka tai knygai 🙂
    Dabar jau žutbūt norisi žinoti, kas gi bus toliau?
    Su kokiais priešais susidurs herojai ir kaip gelbės tos dvi stiprios asmenybes vienas kitą, kiekvienas turintis savo stiprybes-magiją ir karo meną, bet bendrą juos jau bepradedanti užkariauti silpnybę-vienas kitą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *