Maištingos širdys 2

Per kelias savaites, skirtas išsikraustyti iš savo dėdės kunigaikščio Vismanto pilies pas Gausmį, Žygintė sugalvojo planą. Kunigaikščiui Vismantui tas planas nelabai patiko, tačiau, kad ir raukydamasis, galiausiai jis nusileido ir pažadėjo padėti. Vis dėlto, jis nemanė, kad Gausmys taip lengvai leisis apmulkinamas ir paleis savo nuotaką nuo kabliuko. Tas vyras garsėjo daugeliu savybių, tačiau nuolaidumas ar kvailumas nebuvo tarp jų.

Likus penkioms dienoms iki duotojo mėnesio pabaigos, Žygintės kraitis buvo sudėtas į skrynias, šios sukrautos į vežimus. Didysis kunigaikštis Daugerutis savo pažadą tesėjo ir Žygintei pridėjo Matarnų pilį su žemėmis prie kraičio. Suprantama, po vestuvių ši pilis pereis Gausmiui, tai buvo saldėsis šiam už tai, kad pakluso reikalavimui vesti. Taip greitai ir dar išsirinko Žygintę. Daugerutis buvo dėkingas už tai, kad jį išvaduos nuo tos merginos. Nors ji elgdavosi kukliai ir pagarbiai ir garsėjo išmintingomis įžvalgomis, nuo jos kiaurai einančio žvilgsnio jam darydavosi nejauku.

Žygintės atsisveikinimas su dėde buvo ašaringas. Ji dėkojo jam už globą ir meilę, už tai, kad atstojo jai tėvą ir draugą ir išmokė daugelio dalykų, kurie labiau tiktų mokyti sūnų.  Raukšlėtais kunigaikščio Visvaldo skruostais tekėjo ašaros. Širdyje jis prisiekė – jeigu Gausmys nuskriaus jo mylimą dukterėčią, Visvaldas sukels visas aplinkines gentis prieš jį. Tačiau likimo deivės jau ėmė pinti savo painų burtą, joms nepasipriešinsi, ir įsodinęs į vežimaitį bei paskyręs ginkluotą palydą, kunigaikštis Visvaldas ilgai žiūrėjo, kaip visas būrys iškeliauja ir pradingsta tankiame miške.

Tris dienas keliavo Žygintė, lydima būrio ginkluotų kunigaikščio Visvaldo vyrų ir kamuojama nerimo dėl ateities. Ketvirtosios dienos rytą, kai jie tvarkėsi po nakties ir ardė palapines, iš tolo pamatė atskubančius raitelius. Daug raitelių. Žygintės apsauga skubiai pasiruošė gintis, kunigaikštytės širdis ėmėm neramiai plakti, matant, kad artėjantis būrys juos ženkliai pranoksta. Tačiau raiteliams priartėjus, jie pastebėjo kunigaikščio Gausmio vėliavą.

Ar tai jaunikis atskuba jos pasitikti?

Nuo tos minties lengviau nepasidarė. Juk tai buvo arčiausia vieta, kuria ji planavo atsidurti prie Gausmio. Šiandien  ji ketino pasiųsti pasiuntinį į jo pilį, kuris praneštų, jog ji neketina už jo tekėti, o pati trauktų pro šalį, į savo tetos, kunigaikščio Vismanto ir savo mamos, sesers pilį. Ir pasiprašytų jos ir jos vyro, bei netoliese gyvenančio žynio apsaugos.

Kai Gausmio būrys prie jų priartėjo, ji neramiai dairėsi į raitelių veidus, ieškodama vyro, kurį ketino atstumti. Tai, kad jie atjojo jos pasitikti, nepakeis jos planų. Tiesiog ji pati pareikš Gausmiui tiesiai į akis, jog vestuvių nebus.

Tačiau kunigaikščio tarp atvykusio būrio vyrų nebuvo. Ar taip jis parodė, kad jam nerūpi jo nuotaka? Jei taip, dar geriau. Jeigu jiedu sutars, kad nenori turėti vienas su kitu nieko bendro, suras sprendimą, kaip išsisukti iš šios padėties.

Nebent Gausmys norės jai atsimokėti už sukeltus rūpesčius.

Gausmio vyrai, vadovaujami stambaus ir aukšto barzdoto pusamžio vyro, kuris prisistatė kaip Daujotas, nurodė atvykę palydėti kunigaikštytę Žygintę į Dovinės pilį. O kunigaikščio Vismanto vyrams įsakė keliauti atgalios. Žygintė tam griežtai pasipriešino ir galiausiai du būriai įsitempusių vyrų patraukė į kunigaikščio Gausmio pilį.

Dovinės pilis stovėjo ant kalno, buvo didesnė, nei Žygintė tikėjosi, įtvirtinta ir prižiūrėta. Tik erdvus kiemas atrodė beveik tuščias, kol į jį nesugužėjo kunigaikštytės palyda.

Iš pilies išėjo vyras ir moteris, nusilenkė kunigaikštytei. Moteris prabilo.

-Sveika atvykusi, kunigaikštyte. Mano vardas Jaugėlė, padėsiu tau įsikurti ir palydėsiu į paskirtus kambarius, o Stakys pasirūpins arkliais ir suneš daiktus į visų.

Žygintė išlipo iš vežimo, užgniauždama norą pasirąžyti. Pavargo keliaudama keturias dienas, o netrukus vėl teks traukti į kelią, pasiekti tetos pilį užtruks dar visą savaitę.

-Nereikia iškrauti daiktų, tegul jie lieka vežimuose, – įsakė ir patarnautojų veiduose atsirado sutrikimas. – Noriu pasikalbėti su kunigaikščiu Gausmiu, po to vėl iškeliausiu. Kur jis?

Moteris ir vyras baimingai susižvalgė. Jiems buvo pasakyta, jog atvyksta būsimoji kunigaikščio žmona, tačiau viešnia, atrodo, nesiruošė tekėti. Žinodami karštą savo valdovo būdą, jie bijojo audros.

-Kunigaikštis kaime. Ten nelaimė, gaisras, visi vyrai išėjo gesinti. Tai gali užtrukti, todėl, prašau, kunigaikštyte, eik į pilį, pailsėk po kelionės, užkąsk. Kai kunigaikštis grįš, tada pasikalbėsite.

-Ne, negaliu tiek laukti, – Žygintė suraukusi kaktą apsidairė. Saulė jau slinko link laidos, iki sutemų jiems reikėjo iškeliauti ir susiruošti vietą nakvynei. Ji negalėjo likti nakvoti Gausmio pilyje, nes tada jos garbė būtų suteršta. – Palydėkite mane į tą degantį kaimą.

-Kunigaikštyte! – šokiruota šūktelėjo moteris. – Tau nederėtų…

-Aš netrukdysiu, – mostelėjo ranka Žygintė. – Tik pasakysiu kunigaikščiui keletą žodžių. Tada iškeliausiu. Neiškraukite mano daiktų.

-Reikia bent arklius iškinkyti, pašerti. Jie nusivarę, – ištarė vyras.

Su šituo Žygintė negalėjo ginčytis. Tačiau viskas klostėsi ne taip, kaip jai norėjosi.

-Tebūnie, pasirūpinkite arkliais. Nelieskite mano skrynių. Aš keliauju į tą kaimą.

Supratę, jog kunigaikštytės neperkalbės, patarnautojai paskyrė jai vieną iš parlydėjusių Gausmio vyrų į palydą. Iki to kaimelio dar buvo galiukas kelio, tačiau jau iš tolo matėsi virstantys dūmai, šauksmai ir sumaištis.

Priėjus arčiau, atsivėrė tikras chaosas: keturios valstiečių trobos jau buvo sudegusios, dabar liepsnojo dar trys. Vaikai lakstė siaurutėje gatvelėje, murzini, išsigandę ir alkani. Išsirikiavę grandine žmonės, tiek vyrai, tiek moterys, perdavinėjo vieni kitiems medinius kibirus su vandeniu ir pylė į gaisro židinius, tačiau tais keliais lašais negalėjo nuraminti siautėjančios stichijos. Nepadėjo ir tai, kad jau kelios dienos buvo itin karštos, be menkiausio debesėlio.

Žygintė pavaikščiojo tarp žmonių ir pačioje žmogiškosios grandinės pradžioje, prie didžiausio gaisro židinio, surado Gausmį. Kunigaikštis mažai kuo skyrėsi nuo kitų – vienmarškinis, pajuodęs nuo suodžių, dūmų ir pelenų, jis dirbo energingai kovodamas su liepsnomis. Kaime dar buvo likę penki liepsnų nepaliesti mediniai namukai ir dabar visos pastangos buvo dedamos, kad ir jų nepasiglemžtų godi ugnis.

-Kunigaikšti! – pašaukė Žygintė. Pasukęs galvą jis pamatė ją. Pirmą akimirką nustebo, lyg bandydamas suprasti, kas ši kilmingos moters rūbais apsirengusi mergina ir iš kur ji galėjo čia atsirasti.

Suraukęs antakius kunigaikštis nudelbė žvilgsniu savo būsimą žmoną. Nesidžiaugė, kad ji čia. Jau suprato, kad Žygintė linkusi papulti į sumaištį.

-Keliauk į pilį, kunigaikštyte, įsikurk. Ten tavimi pasirūpins. Čia pavojinga – šiurkščiu nuo dūmų balsu įsakė Gausmys.

-Saulė leidžiasi, kunigaikšti. Kur šitie žmonės nakvos? – ji stengėsi negalvoti apie tai, kur nakvos ji pati.

Gausmys dar nebuvo apie tai pagalvojęs. Žygintė teisi – vaikai, senoliai, pervargę moterys ir vyrai, jie visi turės kažkur prisiglausti nakčiai. Gal keletas ir galės pasilikti pas nesudegusius kaimynus, tačiau tai nesaugu. Dar nežinia, ar pavyks išsaugoti ir tuos namus. O ir vietos trobesiuose ne per daugiausiai.

-Pilies kieme yra didelė daržinė. Galės ten pernakvoti, – nusprendė Gausmys. Žygintė linktelėjo ir pasitraukė, o kunigaikštis vėl nėrė į kovą dėl išlikusių trobesių.

Žygintė surinko kaimo senolius, nėščias moteris ir vaikus ir visi patraukė atgal į pilį. Palydėjusi juos iki nurodytos daržinės, nuėjo į pilies virtuvę, pareikalavo duonos, sūrio ir tyro vandens. Nunešusi maistą daržinėje besikuriantiems žmonėms ėmė ieškoti savo skrynių, nes nei vežimaičio, nei jos daiktų pilies kieme nesimatė. Sugrįžusi į virtuvę stebėjo prie krosnies dirbančią Jaugėlę įraudusiais skruostais.

Pastebėjusi kunigaikštytę Jaugėlė krūptelėjo. Tada susigriebė ir tūptelėjo.

-Kur mano daiktai? – griežtai paklausė Žygintė.

-Tavo kambaryje, kunigaikštyte. Merginos jau baigia juos iškrauti, – ramiu balsu, lyg nebūtų anksčiau girdėjusi įsakymo neliesti skrynių, paaiškino Jaugėlė. Žygintė sutramdė norą sugriežti dantimis. Suprantama, kunigaikščio žodis čia paskutinis, panašu, jog jai teks gerokai pakovoti, kol pavyks iš čia išsikrapštyti.

-Palydėk mane į mano kambarius, Jaugėle – įsakė.

Painiais akmeniniais pilies koridoriais Žygintė buvo nuvesta į antrame aukšte esantį miegamąjį. Jaugėlė sakė tiesą – didžioji dalis skrynių buvo iškraustytos, daiktai perdedami į kambariuose esančias prabangesnes, išmaniai išraižytas skrynias. Dvi tarnaitės vėdino ir lankstė drabužius, patalų užvalkalus, rankšluosčius, staltieses.

Pamačiusios įsiveržusią kunigaikštytę, merginos tūptelėjo ir drauge smalsiai ją apžiūrėjo. Visiems jau visą mėnesį buvo labai įdomu, kaip gi atrodo būsimoji kunigaikštienė.

Pamačiusi, jog svarbiausioji skrynelė dar nepaliesta, Žygintė su palengvėjimu atsiduso. Priėjusi atsargiai pakėlė ją nuo grindų ir padėjo ant nedidelio staliuko.

-Šitos skrynelės nelieskite. Nedrįskite nė vieno daiktelio iš jos paimti, supratote? – gal jos balsas nuskambėjo pernelyg piktai, tačiau juk ji neketino pasilikti, jai nereikėjo susidraugauti su namiškiais. Kurie, kaip paaiškėjo, buvo visiškai pasirengę ignoruoti jos įsakymus. Žygintė suprato, jog neprivers jų sudėti jos daiktus atgal į kelionines skrynias, kol to neįsakys Gausmys.

Atidariusi savo brangiąją skrynelę, Žygintė išsitraukė varinį indelį su tepalu, nedidelį dailų dviašmenį peilį ir vėl uždarė skrynios dangtį. Padėjusi peilį ant skrynios dangčio, atsisuko į tarnaites.

-Ši skrynia turi čia ir likti. Nepaliesta.

Tarnaitės nustėrę žiūrėjo į peilį ant skrynios ir energingai sulinksėjo galvomis. Jos jau suprato, kas yra skrynelėje ir tikrai jos nepalies.

-Man reikės kelių skiaučių audeklo, – įsakė Žygintė Jaugėlei.

-Žinoma, kunigaikštyte, – jau paslaugiau atsiliepė moteris.

Su variniu indeliu ir audeklu rankose Žygintė sugrįžo į kaimą. Eidama stebėjo, kaip vakaruose dangus jau dažosi raudonomis saulės laidos spalvomis, tačiau jas po truputį užgožia besirenkantys juodi debesys.

Nuo tų lietaus debesų tik dar greičiau sutems, neramiai pagalvojo Žygintė.

Kaime padėtis nebuvo pagerėjusi. Nepaisant didžiulių pastangų, ugnis jau buvo apglėbusi medinius pastatus vieno iš dar nepaliestųjų namų kieme. Žmonės atrodė pervargę, judėjo vien valios pastangomis.

Nedvejodama Žygintė patraukė į patį didžiausią gaisro židinį ir surado Gausmį.

-Aš turiu tepalo nuo nudegimų, kunigaikšti, – garsiai, kad perrėktų ugnies gaudesį, šūktelėjo Žygintė. – Noriu pasirūpinti nukentėjusiais, kol dar nesutemo.

Sulig jos žodžiais danguje sugrumėjo griaustinis ir visi ėmė viltingai šūkčioti, sveikindami dievą Perkūną.

Po vieną žmonės ėjo pas Žygintę, o ji valė jų žaizdas ir tepė pačios pasigamintą vėsinantį tepalą nuo nudegimų. Galiausiai atėjo Gausmio eilė, kurio marškiniuose prie peties žiojėjo pradeginta  skylė ir matėsi raudona sužeista oda. Žygintė matė, kad Gausmys sutiko būti gydomas daugiau iš nuovargio, svajodamas apie galimybę bent trumpam prisėsti.

Iš dangaus ėmė kristi reti lietaus lašiukai.

Žygintė padėjo Gausmiui nusirengti marškinius ir iš jo įdėmaus žvilgsnio suprato, kad jie galvoja apie tą patį – jos rūpestis ir patarnavimai labai tinkami žmonai. Ji pradėjo švelniai valyti odą aplink žaizdą sudrėkintu audeklu, stengdamasi negalvoti, kokia plati ir raumeninga Gausmio nugara, kokie galingi pečiai. Jis – stiprus ir valdingas karo dievas, ugningo ir nesukalbamo būdo, o jai reikia ištarti žodžius, į kuriuos jis visiškai neaišku kaip reaguos.

-Aš netekėsiu už tavęs, kunigaikšti Gausmy, – švelniai, bet tvirtai ištarė Žygintė, atsargiai tepdama šaldantį tepalą ant nudegusios peties odos.

Gal dėl to, kad buvo mirtinai pavargęs, gal dėl švelnių prisilietimų prie nuogos odos ir parodyto rūpesčio, Gausmys tik kreivai šyptelėjo.

-Ir dėl to tu keliavai čia keturias dienas, vien tam, kad tai pasakytum?

-Juk supranti, kad aš privalėjau iškeliauti, – pyktelėjo Žygintė. – Kitaip atrodytų, jog mano dėdė manęs neišleido, ir kunigaikštis Daugerutis būtų ant jo supykęs. Tačiau dėdė mane išleido, čia aš, aš pati, nepaklūstu įsakymui. Aš keliausiu pas savo tetą, ten pasiprašysiu žynio Aišmanto globos.

Gausmys nutylėjo, kad jeigu jis ją išleis, atrodys, jog tai jis nepaklūsta Daugeručiui ir tai grės kruvina tarpusavio kova. Jis negali išleisti Žygintės. O ir nenori.

-Kodėl nenori už manęs tekėti? Ar buvai nusižiūrėjusi kitą jaunikį?

Žygintė papurtė galvą.

-Visai neketinu tekėti.

-Niekada? – nustebo Gausmys ir šnypščiančiai įkvėpė, jai vėl prisilietus prie skausmu degančio peties. Niekada netekės? Juk ji tokia graži ir švelni. Puiki žmona. Ir, atrodo, nebaikšti, žiūri jam tiesiai į akis, nevirpa iš baimės, kalba ramiai. Ji nekalbės taip ramiai, kai supras, jog nepaisant jos norų, vis tiek privalės likti su juo, tačiau jis mielai pažiūrės, kaip ji atrodo supykusi.

-Jei kada ir ištekėčiau, tai tikrai ne už tokio vyro, kaip tu, kunigaikšti.

-O už kokio norėtum tekėti? – Savo trūkumus jis žinojo. Įdomu buvo išgirsti apie Žygintės svajones.

-Už nuolaidaus, švelnaus ir ramaus.

-Nori ištekėti ne už vyro, o už mazgotės? – dar labiau nustebo Gausmys. Peties deginimas atlėgo, Žygintės tepalas jį maloniai šaldė. Visą kūną po dienos saulės ir gaisro kaitros gaivino vis stiprėjantis lietus. – Už tokio, kurį tu galėsi stumdyti, o jis nesugebės tavęs apginti? Kodėl?

-Kitokiam vyrui būtų sunku susitaikyti su tuo, kokia aš esu. Mane auklėjo labiau kaip sūnų, nei dukrą. Moku jodinėti, šaudyti iš lanko, kautis kardais. Esu pripratusi prie laisvės. Dažnai kunigaikščio pasitarimuose manęs klausdavo nuomonės ar patarimo. Nemokėsiu būti nuolanki, – ji nutilo, lyg svarstydama, ar tęsti, tada metė paskutinį, neatremiamą argumentą, kuris privers jį suprasti, kad visa galia nėra tik jo rankose. – Aš esu žiniuonė. Ragana. Paveldėjau tai iš tėvo.

Apsvarstydamas tai, ką išgirdo, Gausmys užvertė veidą į šniokščiantį lietų. Lietų, kuris sėkmingiau kovojo su kaimo gaisru, nei jie sugebėjo per visą dieną, nes upė buvo tolokai ir mediniais kibirais iš jos daug vandens neprisemsi, o kaimo šulinys nuo sauros nusekęs. Į lietų, kurio, prieš atvykstant Žygintei, nesimatė nė pėdsakų, saulė danguje plieskė be menkiausio debesėlio.

Tiesiai jiems virš galvų kurtinančiai sudundėjo griaustinis, blykstelėjo šakotas žaibas.

-Ragana, – mąsliai ištarė Gausmys.

6 mintys apie „Maištingos širdys 2“

  1. Jau nesulaukiu, kada galėsiu paimti šią knygą į rankas ☺ abi ištraukos labai įtraukė ☺ atrodo tik įsijauti skaitydama, vis lauki, kas įvyks toliau, o jau pabaiga ☺ tikiuosi mūza neapleis ir greitu metu galėsiu skaityti visą istoriją ☺

  2. Kažkaip… Pirmas teksto raides užkabini, tarsi, siūlą vąšeliu ir… vėliau “mezginys”, t. y. tekstas mezgasi, skaitosi pats – lengvai, sklandžiai, žadindamas smalsumą. Įdomu! Ačiū autorei!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *