Pašėlusios moterys, narsūs valdingi vyrai. Senovinės pilys, eiklūs žirgai, ginklai. Kovos dėl išlikimo, laisvės, turto. Ir meilės.
Taip, vėl griebiu laiko mašiną ir keliuosi į XIII amžių. Dar neatskleidžiau visų ten paliktų paslapčių, savo „Regėtojoje“ tik žvilgtelėjau pro ąžuolinėse geležimi kaustytose duryse surastą rakto skylutę.
Situacija jotvingių žemėse kaista, tačiau Airilei kiti dalykai rūpi labiau. Šį vakarą turi atvykti jaunikis su piršlybomis. Negali sakyti, kad merginai jis nepatinka – jis jaunas ir išvaizdus, turi gražią pilį ir didelę kunigaikštystę. Gal tik per rimtas. Ar jam patiks garsiai kvatojanti ir dainuojanti, per lietų basa šokanti ir viesulus kelianti žmona?
Ir dar Airilei neduoda ramybės netyčia nugirsti motinos žodžiai.
Vasaros deserto projekte kiekvieną vasaros šeštadienį pasižadu pateikti gabalėlį istorijos, kaip sekėsi raganaitei Airilei ieškoti meilės. Taip, tai pačiai, kuri pasirodė „Regėtojos“ paskutiniame skyriuje. Dėl šio pažado truputį nerimauju. Mano istorijos banguoja – po knygos su magija paprastai rašau knygą be magijos. Jei kartais ir mėgindavau rašyti kitaip, man nepavykdavo. Lyg koks užkeikimas. Ar pavyks man jį sulaužyti šiame projekte? Susitarti su raganomis, kad jos ateitų ir papasakotų man savo istoriją tada, kai man norisi?