Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Laumes įkvėpusi visuomenė nei namų, nei dirbamų laukų sampratos dar nežinojo. Laumės vaikščioja laisvai nesutikdamos jokių draudžiamų sričių. Galime sakyti, kad šias antgamtines būtybes įkvėpusi visuomenė buvo klajoklinio pobūdžio.
Daug kas įtariai žiūri į tai, kad laumės kildinamos iš tokios tolimos praeities, būtent iš to laikmečio, kada baigėsi pirminė visuomenė, kurioje žmogus tik rinkosi sau maistą gamtoje nedirbdamas, ir kada prasidėjo žmogaus maisto ir drabužių kūrimas paties žmogaus pastangomis. Tačiau vienas iš įrodymų yra tai, kad laumės sakmėse neturi valdymo sąrangos. Nėra nei laumių valdovės, nei didesnių ar mažesnių laumių.
Laumės, neturėdamos susitvarkymo, yra senesnės už Motiną – Žemę ir visas deives valdoves.
Sakmėse apie laumes nėra nei mirties, nei atgimties užuominų. Nėra keista nesutikti sakmėse mirties, nes dažna iš didžiųjų praeities visuomenių gyveno nepripažindama mirties tikrovės. Savaip tai darė Egipto visuomenė, pratęsdama žmogaus gyvenimą kape; kitaip tai darė Indijos tikėjimas, žmogų suvokdamas labiau kaip dvasinę būtybę ir nepripažindamas žemiškos tikrovės. Laumių sakmėse tuo tarpu iš viso nėra tokio klausimo. Jos nežino jokio atgimimo. Jos taip pat nesidomi žmogaus mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu.
Kai kuriose sakmėse stambiakūnių laumių išvaizda yra taip tikroviškai pavaizduota, kad leidžia net pasakyti, kokios kilties bruožų buvo ta moteris, kuri pavaizduota kaip laumė. Ji daugeliu atžvilgių primena Orinjako stovyklėlės.
Laumė yra nakties būtybė, sakmės palyginti retai kalba apie jų pasirodymą dieną. Tokios laumės jau turi vėlybesnių dvasinės pasaulėjautos bruožų. Daroma išvada, kad laumės savo prigimtimi siekia dar ankstesnius kaip Saulės įdvasinimo atgimimo laikai, jos senesnės ir už Mėnulio ir Saulės vedybų mitą.
Laumių veikloje matyti jų ryšys su kosminiais reiškiniais. Sakmėse kalbama apie jų gebėjimą šokiais ir dainomis – užkeikimais sukelti lietų, krušą, audrą. Intensyviausias jų reiškimosi laikas – pirmosios jauno mėnulio dienos.
Laumės nekenčia geležies.
Mitologinė tautosaka sako, kad laumės buvo ne tik vandens, žemės, bet ir dangaus deivės, bendravusios su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei dievu Perkūnu. Minima stebuklingo grožio deivė Laumė, sėdinti danguje deimantiniame soste. Kitame lietuvių mite Didžioji Laumė sėdinti mitologinio dangaus centre, kur po akmeniu esąs gyvybės vanduo.
Yra mitų, kuriuose sakoma, kad Didžioji Laumė buvusi dievo Perkūno sužadėtinė. Ketvirtadienis lietuvių laikytas ir laumių, ir Perkūno diena.
Sakmių apie laumes turi įvairios tautos. Pvz., žydų pasakojimuose viena iš laumių vadinosi Lilita ir reiškėsi kaip nakties būtybė suvedžiojanti vyrus. Lietuvių laumės artimos graikų ir bulgarų lamėms, keltų fėjoms, kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais, storomis lūpomis, didelėmis ilgomis krūtimis ir labai plačiais užpakaliais.
(Pagal V. Bagdanavičiaus „Laumių praeitis Lietuvoje“ ir P.Dundulienės „Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės“)