Laumės

Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Laumes įkvėpusi visuomenė nei namų, nei dirbamų laukų sampratos dar nežinojo. Laumės vaikščioja laisvai nesutikdamos jokių draudžiamų sričių. Galime sakyti, kad šias antgamtines būtybes įkvėpusi visuomenė buvo klajoklinio pobūdžio.

Daug kas įtariai žiūri į tai, kad laumės kildinamos iš tokios tolimos praeities, būtent iš to laikmečio, kada baigėsi pirminė visuomenė, kurioje žmogus tik rinkosi sau maistą gamtoje nedirbdamas, ir kada prasidėjo žmogaus maisto ir drabužių kūrimas paties žmogaus pastangomis. Tačiau vienas iš įrodymų yra tai, kad laumės sakmėse neturi valdymo sąrangos. Nėra nei laumių valdovės, nei didesnių ar mažesnių laumių.

Laumės, neturėdamos susitvarkymo, yra senesnės už Motiną – Žemę ir visas deives valdoves.

Sakmėse apie laumes nėra nei mirties, nei atgimties užuominų. Nėra keista  nesutikti sakmėse mirties, nes dažna iš didžiųjų praeities visuomenių gyveno nepripažindama mirties tikrovės. Savaip tai darė Egipto visuomenė, pratęsdama žmogaus gyvenimą kape; kitaip tai darė Indijos tikėjimas, žmogų suvokdamas labiau kaip dvasinę būtybę ir nepripažindamas žemiškos tikrovės. Laumių sakmėse tuo tarpu iš viso nėra tokio klausimo. Jos nežino jokio atgimimo. Jos taip pat nesidomi žmogaus mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu.

Kai kuriose sakmėse stambiakūnių  laumių išvaizda yra taip tikroviškai pavaizduota, kad leidžia net pasakyti, kokios kilties bruožų buvo ta moteris, kuri pavaizduota kaip laumė. Ji daugeliu atžvilgių primena Orinjako stovyklėlės.

Laumė yra nakties būtybė, sakmės palyginti retai kalba apie jų pasirodymą dieną. Tokios laumės jau turi vėlybesnių dvasinės pasaulėjautos bruožų. Daroma išvada, kad laumės savo prigimtimi siekia dar ankstesnius kaip Saulės įdvasinimo atgimimo laikai, jos senesnės ir už Mėnulio ir Saulės vedybų mitą.

Laumių veikloje matyti jų ryšys su kosminiais reiškiniais. Sakmėse kalbama apie jų gebėjimą šokiais ir dainomis – užkeikimais sukelti lietų, krušą, audrą. Intensyviausias jų reiškimosi laikas  – pirmosios jauno mėnulio dienos.

Laumės nekenčia geležies.

Mitologinė tautosaka sako, kad laumės buvo ne tik vandens, žemės, bet ir dangaus deivės, bendravusios su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei dievu Perkūnu. Minima stebuklingo grožio deivė Laumė, sėdinti danguje deimantiniame soste. Kitame lietuvių mite Didžioji Laumė sėdinti mitologinio dangaus centre, kur po akmeniu esąs gyvybės vanduo.

Yra mitų, kuriuose sakoma, kad Didžioji Laumė buvusi dievo Perkūno sužadėtinė. Ketvirtadienis lietuvių laikytas ir laumių, ir Perkūno diena.

Sakmių apie laumes turi įvairios tautos. Pvz., žydų pasakojimuose viena iš laumių vadinosi Lilita ir reiškėsi kaip nakties būtybė suvedžiojanti vyrus. Lietuvių laumės artimos graikų ir bulgarų lamėms, keltų fėjoms, kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais panašiais į ožkos ragais, storomis lūpomis, didelėmis ilgomis krūtimis ir labai plačiais užpakaliais.

(Pagal V. Bagdanavičiaus „Laumių praeitis Lietuvoje“ ir P.Dundulienės „Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės“)

Ar Lietuvos vandenyse gyveno/gyvena undinės?

Lietuvių mitologinėje tautosakoje išliko pasakojimų apie archajines antgamtines vandenų būtybes undines. Senojoje lietuvių kalboje „vanduo“ buvo vadinamas undeniu. Iš čia kilęs undinės vardas. Undinė reiškė tą patį, ką vandeninė.

Jų pėdsakai ir balsai pasiekia mus pro daugelio tūkstantmečių šydą, jos minimos mituose ir liaudies mene. Ankstyviausiosios vandenų deivės – tai būtybės, kurios turi pusiau žmogaus pavidalą, pusiau žuvies. Vandens mergos visą laiką dainuoja ir žmonės iš jų išmoko giesmių.

Undinės gyvenusios jūroje, upėse, buvusios pavojingos jauniems ir gražiems vyrams. Dainomis suviliotus vyrus myluodamos pasmaugdavusios ir nusitempdavusios į dugną. Undinės persekiodavusios jaunus žvejus, kurie, norėdami jas permaldauti, kasmet aukodavo po vieną įvairių rūšių žuvį. Daug undinių buvę Mergežeryje, netoli Kražių.

Upių undinės esą gyvenusios upių dugne. Naktį mėnesienoje jos išplaukdavo iš vandens, žaisdavo, šokdavo, dainuodavo, siekdavo sužavėti jaunuolius, o sužavėtus paskandindavo. Akimis jos galėdavo nužudyti arba pavergti žmogų. Paprastai išėjusios iš vandens ant kranto undinės dainuodavo, šokdavo pievose. Tada jų akys žibėdavo kaip žvaigždės, o palaidi plaukai skambėjo kaip tolima muzika, užburianti žmones, kad nematytų jų šokių. Tik turinčiojo paparčio žiedą undinių plaukų muzika negalėdavo paveikti. Jei toks žmogus išgirstų undinių muziką, jos pačios taptų belaisvėmis, turėtų medžioti vandens paukščius, gaudyti žuvis, per sausrą laistyti savo šeimininko laukus. Kitur undinės, žaisdamos prie šaltinių, nuviliodavo jaunuolius į gūdžiuose miškuose esančių ežerų dugną.

Pasak mitų, kartais vyrams pavykdavo undinę sugauti ir parsigabenti į namus. Tokia undinė būdavusi labai graži, tačiau nemokėdavusi kalbėti. Paprastai šios meilės istorijos neturėdavo laimingos pabaigos.

Žmonės undines dažnai vadino upių martelėmis. Senų senovėje buvo manoma, jog tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės, dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo mirtį ir būti upių bei ežerų globėjomis.

Undinės buvo vaizduojamos nuogos, kartais apsirengusios baltais drabužiais, ilgais plaukais su karūnomis ar gėlių vainikais ant galvų.

Mitai apie undines nuo seno žinomi ne tik aisčiams, bet ir graikams, albanams, rumunams, rytų ir pietų slavams.

(Pagal Pranės Dundulienės „Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės“)

Pabėgimas į knygą

Tai, ką aš rašau, vadinama „pabėgimo literatūra“. Terminas dažnai naudojamas kritiškai, su paniekos atspalviu. „Pabėgimo literatūra“ – tai knygos, kurias skaitytojas paima, kad pabėgtų nuo minčių apie kasdienybę į fantastinį, išgalvotą pasaulį. Manasis „pabėgimas“ siūlo romantikos, kartais magijos kupiną kelionę, meilės jaudulį, erotinę fantaziją. Tačiau „pabėgimo literatūra“ yra kur kas platesnė, nei meilės romanai – tai ir detektyvai, trileriai, siaubo romanai, fantastika, mokslinė fantastika, knygos apie šnipus, netgi komiksai.

C.S. Lewis , Narnijos kronikų autorius, savo knygoje apie pabėgimo literatūrą klausia: „Kas gali labiausiai priešintis pabėgimui?“ Jo atsakymas priverčia susimąstyti, nes C.S. Lewis atsako: „Kalėjimo prižiūrėtojai“.

Pabėgimas suteikia trumpą atsitraukimą nuo problemų ir, visi žinome, kad atsitraukę ir nurimę mes aiškiau matome situaciją, priimame geresnius sprendimus. Taigi, kas gali prieštarauti trumpam atokvėpiui ir kam gali būti naudinga, kad žmogus neleistų sau nė akimirkai pamiršti realybės sunkumų?

Šiais laikais, kai pasaulis įsitempęs dėl pandemijos situacijos, aš ypač didžiuojuosi, kad rašau pabėgimo literatūrą. Kai aplinkui tiek sumaišties, nežinios, panikos, pykčio, nerimo, baimės ir visos šios emocijos kunkuliuoja aplinkui lyg raganos katilas iš animacinių filmukų (ir mes matome, kad animacinė ragana vis įmeta kažkokį naują, ne mažiau šlykštų, nei ankstesni, ingredientą į savo burbuliuojančios masės puodą), džiaugiuosi, kad neprisidedu prie juodų emocijų debesio. Džiaugiuosi, kad mano knygos suteikia pozityvius jausmus ir mintis, padeda pajusti vidinę galią, o gal tiesiog sukelia šypseną. Neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau mintį, kuri man patiko ir kuriai pritariu. Net mažiausia šypsena tikrai užmuša bent vieną bacilą organizme.

Narvelyje

Pajutęs į jį įsmeigtas akis, Gabrielius atsisuko ir, nepaisydamas visų prabangioje šokių salėje susirinkusių žmonių, pasižiūrėjo tiesiai į merginą. Jis buvo įpratęs, kad elito atstovai jį apkalbinėja ir spokso. Paprastai jis atsakydavo atviru įžūliu žvilgsniu, kuris priversdavo įkyruolį nusisukti. Šį kartą jis pasijuto žiūrįs į nuostabias ryškiai mėlynas dideles akis ir nustebo. Pirma, gražiųjų akių savininkė, jaunutė liauna būtybė, atrodė neįtikėtinai liūdna. Kas nutiko, groži, susipykai su kokiu nors panašiu į save geltonsnapiu? ak ta pirmoji meilė, pasivaipė mintyse Gabrielius. Jam pačiam dar nebuvo trisdešimt, tačiau vidumi ir patirtimi jis už šią merginą jautėsi vyresnis kokiu šimtmečiu.

Antra, ji nė neketino nusukti žvilgsnio. Žiūrėjo tiesiai jam į akis ir net nemirkčiojo. Susižavėjimas jos žvilgsnyje, lyg jis būtų kažkoks superherojus, jam visai nepatiko. Jis tuojau pat ištaisys jos klaidingą nuomonę.

Gabrielius pašaipiai išlenkė lūpas ir kilstelėjo antakį, sudėjęs į savo išraišką aiškų nešvankų pasiūlymą. Pats juto, kad persistengia, tačiau mergina atrodė tokia žalia, kad subtilesnį mirktelėjimą suprastų ne kaip pasiūlytą galimybę pasidulkinti, o kaip komplimentą jos grožiui. Kita vertus, Gabrieliaus nuomone, pasiūlymas pasidulkinti ir yra komplimentas.

Tačiau mergina neatrodė pasipiktinusi įžūliu nepažįstamo vyro nužiūrinėjimu. Žiūrėdama jam tiesiai į akis ji linktelėjo, o jaudulį išdavė tik nežymiai prikandusi pilną ir rausvą apatinę lūpą.

Tą akimirką šalia merginos esantis vyras jos kažko paklausė ir ji atsisuko į žmones, su kuriais privalėjo palaikyti pokalbį.

Siekti svajonių padeda ir magija

Kiek save pamenu, svajojau gyventi ir kurti laisvai, daug dirbti, pačiai nusistatyti darbo valandas ar vietą. Slapta paauglystės svajonė buvo tapti rašytoja – man, intravertei ir knygų graužikei, didžiausią įspūdį palikdavo, kai sužinodavau, jog kuris nors užsienio rašytojas keletui mėnesių užsidarė atokiame gamtos kampelyje ir pasinėrė į knygos rašymą. Tačiau supratau, kad pas mus tai nėra įprasta rašytojų praktika, tad pasirinkau praktišką mokytojos profesiją. Ilgus metus dirbau mokykloje, tačiau visą laiką laukiau kitokio darbo pasiūlymo ar galimybės. Suprantama, kad nesulaukiau, nes mano svajonių veikla buvo susijusi su laisve ir kūryba. Gana tradiciškai artėdama prie keturiadešimtojo gimtadienio suvokiau, kad jau gana ilgai delsiau ir atėjo metas imtis ryžtingų priemonių. Vis dėlto, priimti tokį sprendimą buvo be galo sunku. Padėjo suvokimas, kad eidama į darbą, kuriam nejaučiu aistros, kuriame jaučiuosi išsisėmusi ir užsibuvusi toje pačioje vietoje, kenkiu ne tik sau, bet šeimos santykiams, rodau blogą pavyzdį savo vaikams ir mokiniams.

Pradėjusi dirbti mokykloje kūrybinį rašymą atidėjau į šoną kaip nerealizuotą nerealią svajonę. Labai daug skaičiau ir, galima sakyti, kad rašiau „galvoje“. Mano vaizduotėje nuolat sukdavosi vaizdai lyg scenos iš filmo – dialogai, neįprasta aplinka, mano pačios sukurti žmonės. Rašymas į mano gyvenimą sugrįžo visai netikėtai – vieną ankstyvą tamsų lapkričio rytą atsikėlusi į darbą greitosiomis perverčiau vietinį laikraštį ir akys užkliuvo už skelbimo apie eilėraščių konkursą. Tikriausiai mano racionalus protas vis dar nebuvo nubudęs ir negalėjo pateikti begalės argumentų, kodėl tai yra ne man, todėl nutariau sudalyvauti. Dar tą pačią dieną parašiau ir išsiunčiau eilėraštį konkursui ir užėmiau jame prizinę vietą. Taip vėl pradėjau rašyti eilėraščius, o paskui pabandžiau užrašyti romaną, kuris sukosi galvoje. Jis tiesiog išsiliejo ant popieriaus. Nieko rimto negalvodama, dar neužbaigusi istorijos, pasiūliau rankraštį leidyklai ir jie iš karto pasiūlė sutartį. Po tokios pradžios jau nebegalėjau sustoti rašyti.

Labai mėgstu skaityti meilės romanus, esu tikra, kad būtent jiems turiu būti dėkinga už optimistinį požiūrį į pasaulį – kad ir kokie sunkumai mane ištinka, aš visada žinau, kad pabaiga bus gera. Meilės romanus linkstama automatiškai nurašyti, kaip nieko vertus skaitalus, tačiau pamirštama, kad kai kurie meilės romanai jau yra tapę klasika ir pagal juos kiekvienos naujos kartos režisieriai stato filmus. Pradėjusi rašyti aš tokių aukštų tikslų sau nekėliau, tiesiog stengiausi sukurti tai, ką man pačiai būtų smagu perskaityti. Lietuviškas meilės romanas dar yra labai jaunas žanras, palyginus su pasauline rinka, todėl man gražu stebėti, kaip jis iš lėto skleidžiasi. O raganos ir fantastika į mano pirmąjį romaną „Būti (su) ragana“ atėjo man pačiai netikėtai. Tiesiog pasirodė, kad būtent naudojant maginius elementus man lengviau perteikti savitą pasaulio suvokimą. Romane „Meilėje kaip kare“ išbandžiau save rašydama meilės istoriją be fantastikos ir magijos.

Fantastika mano romanuose remiasi pagoniškąja tradicija, mitologija ir senosiomis pasakomis, kuriose lengvu pasakojimu perteikiama labai gili išmintis. Vaikystėje buvau gana laukinis vaikas ta prasme, kad daugybę laiko praleisdavau gamtoje viena, basa bėgiodavau pievomis ir miškais, nuolat laipiodavau į medžius, stebėdavau, liesdavau, uosdavau, klausydavau. Todėl nenuostabu, kad pagoniškasis pasaulio suvokimas man yra labai artimas. Pamenu, kaip stebėdavausi būdama moksleivė, kai mokykloje aiškindavo, jog pagonys buvo tamsūs, nes garbino medžius ir akmenis, tikėjo, jog visur gyvena dvasios. Man jau tuomet atrodė, jog šiuolaikinis žmogus žvelgia tik į išorinius ritualus ir nesuvokia po jais slypinčios pasaulėvokos gelmės. Suradusi literatūros apie šiuolaikines raganas, neopagoniškąjį maginį Wicca tikėjimą, susižavėjau jų požiūriu į gamtą, o raganiški šamaniški ritualai ir burtai visiškai neprieštaravo naujausiems moksliniams tyrimams apie mūsų minčių kuriamąją galią ir apie tai, kad visas mūsų pasaulis sudarytas iš energijos. Natūralu, kad šios žinios atėjo ne tik į mano gyvenimą, bet ir kūrybą.

Juk visi darome magiškus ritualus – pavyzdžiui, sugalvojame norą ir užpučiame žvakelę ar kepame kūčiukus – vėlių duonelę – Kūčių vakarienei. Vis dėlto, labiau suvokiant, kaip veikia energijos, galima sąmoningiau kurti savo gyvenimą. Visuotinai pripažinta galingiausia dvasinė praktika – dėkingumo išreiškimas. Ne veltui mūsų senoliai kiekvieną valgį pradėdavo padėkodami. Aš naudoju dėkingumo dienoraščio pildymą – sukūriau tam skirtą užrašinę „Mano gyvenimo stebuklai“, kurią užpildęs kiekvienas gali pamatyti vis daugiau ir daugiau stebuklų savo aplinkoje. Norų išsigryninimas ir užrašymas padeda neišklysti iš kelio ir jeigu tie norai išsakomi, kai būna Mėnulio jaunatis, jie, kaip sėklos dirvoje, neišvengiamai sudygsta. O sudėtingesniems ritualams reikia daug sąmoningo pasirengimo ir specialių žinių.

Moterų balsas

Jau kelis šimtus metų pasaulio moterys pasakoja istorijas – milijonus istorijų, kurias visuomenė stengiasi ignoruoti, apie kurias nepatogu kalbėti viešai, o prakalbus skubama kuo greičiau paniekinamai suraukti nosį „A, tai TOS knygos. Ne, aš tokių neskaitau. Gal tik per atostogas. Arba kai noriu pailsėti. Bet šiaip jų neskaitau. Labiau mėgstu  detektyvus“

Meilės romanus pasaulyje rašo dešimtys tūkstančių moterų, juos skaito milijonai. Jie yra leidžiami didžiuliais tiražais, verčiami į dešimtis kalbų, pagal juos statomi filmai. Ir vis dėlto, šis žanras, kaip nė vienas kitas literatūroje, susilaukia daugiausiai paniekos, pašaipų arba, kas yra dar baisiau, visiško ignoravimo. Literatūros kritikai juos aplenkia didžiuliu lanku, bijodami susigadinti savo reputaciją, nenagrinėja tuose kūriniuose išsakomų idėjų, nerašo recenzijų. Viena garsiausių pasaulio rašytojų, Nora Roberts, yra parašiusi daugiau nei 214 knygų ir 191 iš jų buvo New York Times bestseleriai. 58 šios rašytojos knygos debiutavo pirmoje geriausiai parduodamų knygų topo vietoje. Nepaisant to, New York Times išspausdino tik dvi Noros Roberts knygų recenzijas.

Meilės istorijos yra rašomos nuo Antikos laikų, tačiau šiandien kalbame apie romanus, kuriuos rašo moterys moterims ir pagrindinė knygos veikėja yra moteris. Šios knygos buvo pradėtos rašyti 18a – 19a ir tai susiję su moterų raštingumo  vystymusi. Atkreipus dėmesį, kad moterys ima vis daugiau skaityti, buvo susirūpinta, kad jos bent jau skaitytų tinkamus dalykus – gero elgesio taisykles, pamokomas istorijas, religinius tekstus, kurie turėjo įtvirtinti moters vietą (namai-vaikai-bažnyčia) visuomenėje. Moterys privalėjo būti paklusnios dukros, žmonos, motinos, namų šeimininkės. Santuoka buvo sudaroma remiantis finansiniais ir padėties visuomenėje klausimais ir niekas nemanė, kad merginai turėtų bent jau patikti žmogus, su kuriuo ji bus iki pat mirties. Tačiau moterys ėmė rašyti ir skaityti istorijas, kurių pagrindinė veikėja yra mergina ar moteris  ir tai jau savaime buvo šokiruojanti naujovė, nes iki tol moterims literatūroje tekdavo tik blankus foninis vaidmuo. Romanų veikėja išeidavo iš namų ir patirdavo daug nuotykių, tai vėlgi buvo neįprasta, nes daugumos moterų gyvenimai apsiribodavo namais, išeiti iš jų be palydos buvo draudžiama. Herojė pamildavo nepaisydama klasinių ar turtinių apribojimų, parodydavo drąsą ir ryžtą pasipriešinti visuomenės normoms ir (tai svarbiausia!) istorijos pabaigoje būdavo apdovanojama laiminga pabaiga, kuri tarsi skatino skaitytojas išbandyti tokį elgesį ir atsiimti savo apdovanojimą. Tuo tarpu „rimtojoje“ literatūroje moteris, isdrįsusi įsimylėti ir pasimylėti, dažniausiai buvo baudžiama mirtimi (Ana Karenina, Madam Bovary,  Paskenduolė).

Nieko keisto, kad nuo pat pradžių moterų rašomi meilės romanai buvo sutikti itin nepalankiai. Jie galėjo sukelti merginoms ir moterims maištingų idėjų, kad jos turi teisę rinktis gyventi pilnavertį gyvenimą, už ko tekėti ir ką daryti su savo kūnu. Ne vienas susirūpinęs kritikas tuo metu išsakė nuogąstavimus, kad prisiskaičiusios meilės romanų moterys ims svajoti apie nerealius dalykus (greičiausiai apie pagarbą sau ir teisę rinktis) ir taps netinkamos įprastiems santykiams ir santuokai. Įdomu tai, kad šis požiūris išliko iki mūsų dienų. 18a pasaulį krečiant vienai revoliucijai po kitos, maištingos idėjos buvo itin nepageidautinos, todėl  knygos buvo stipriai apmokestintos, norint, kad jos būtų nepasiekiamos vargingiesiems ir moterims. Kai tai nepadėjo, griebtasi kito stipraus ginklo – paniekos. Moterų rašomos istorijos turi būti šlamštas, nes ir pačios moterys yra ne itin protingos ir tuo metu turėjo kur kas prastesnį išsilavinimą, nei vyrai. Garbingose draugijose tapo gėdinga užsiminti apie šio žanro literatūrą, o nekalbant apie tai kur kas sunkiau dalintis idėjomis ir knygomis. Deja, mūsų dienomis, dvidešimt pirmame amžiuje, šis požiūris vis dar gajus.

Lietuviško meilės romano kelias yra kur kas trumpesnis. 19a. moterys lietuviškai dar nerašė. Dvidešimtame amžiuje jau atsiranda tokios rašytojos, kaip Nelė Mazalaitė ar Antanina Gustaitytė – Šalčiuvienė, kurių kūryboje yra meilės ir romantikos temos. Tačiau nieko keisto, kad tuo metu būta mažoka meilės romanų – kai šalį krečia karai, okupacijos, tremtys ir perversmai, moterys neturi laiko galvoti apie romantišką meilę, asmeninę laimę ar nagrinėti moteriškumo ir vyriškumo sąvokų. Visos mintys tampa skirtos išgyvenimui. Oficialiai lietuviškas meilės romanas į literatūrą ateina su lietuvių meilės romano serija, kurią pradėjo Elenos de Strozzi „Šiaurės rožė“ 1995m. 

Dabar lietuviškas meilės romanas išgyvena geriausius savo laikus ir tai džiugina. Atėjo laikas atidžiau pažvelgti į šiuos kūrinius, panagrinėti žanro kriterijus ir pagal juos pateikti meilės romanus literatūrinei kritikai. Metas įsiklausyti į moterų balsą ir naujai išgirsti jų perteikiamą žinutę.