Aivi

Gegužės mėnesis, Ibiza

 

Ibiza šėlo. Vakarėliai, garsūs visoje Europoje, vyko kas naktį, nuo vakaro iki ryto ir ši naktis nebuvo išimtis.

Herkus atsirėmė pečiais į drebančią nuo muzikos sieną, atlošė veidą nakties vėsai ir užmerkė akis. Galinė naktinio klubo siena dundėjo lyg už jos plaktų didžiulė išsigandusi širdis, už tos sienos, didžiuliame vidiniame kieme, tarp keleto ryškiai žydrų baseinų ir daugybės grakščių palmių linksminosi tūkstančiai pusnuogių, įdegusių ir išsipusčiusių žmonių, pasiduodančių bendram klubinės muzikos ir ryškių šviesų diktuojamam seksualiam ritmui. Tačiau čia, ištrūkus iš siaučiančios minios karščio, alsuojančio kvepalų ir prakaito garais, buvo galima sąlyginai pasislėpti nakties vėsoje tarp vešlių krūmų ir medžių sodelyje, pasodintame puslankiu aplink naktinį klubą.

Jis lyg suurzgė, lyg sudejavo ir sudrebėjo visu kūnu, tačiau pats nesuprato, kodėl – ar dėl nuo alkoholio ir kelių naktų nemigos plyštančios galvos, ar dėl prieš jį klūpančios merginos, kuri energingai darbavosi burna ir rankomis audrindama ir glamonėdama jį. Nusprendęs, kad jos pastangų jau pakaks, jis pastatė ją ir atrėmė į tą pačią sieną, į kurią ką tik buvo atsirėmęs pats, pritūpęs greitai nutraukė jos plonytes kelnaites, užkišo jai už liemenėlės, užsimovė sargį ir užsimetė vieną jos koją sau ant rankos. Moteriško kūno kvapas, saldus nuo kvepalų dvelksmo ir aštrus nuo geismo, privertė jo kūną aklai reaguoti, tačiau galva buvo tuščia. Įėjo į ją vienu užtikrintu judesiu ir pradėjo energingai pumpuoti pirmyn atgal. Garsūs merginos aikčiojimai tikriausiai reiškė, kad jai patinka, nors jam tai nerūpėjo. Laisvąja alkūne įsirėmė į sieną merginai virš galvos, atrėmė į ją savo prakaituotą kaktą ir švokšdamas išsiliejo. Po poros akimirkų atsitiesė, nusitraukęs sargį tiesiog numetė ant žemės, užsisegė kelnes ir nieko nesakęs nuėjo, palikęs uždususią merginą stovėti prie sienos, slepiamą tamsos ir rausvai žydinčių migdolų medžių.

– Ei! – dar išgirdo šūksnį sau už nugaros, kuriame buvo sumišusi nuostaba ir pasipiktinimas, tačiau jis neatsigręžė. O ko ji tikėjosi? Juk tai ji pakabino jį klube – pati pakvietė šokti, pasiprašė pavaišinama gėrimu, nedviprasmiškai glaustėsi, o kai jis taip pat nedviprasmiškai pasiūlė pasidulkinti, noriai atėjo su juo į šį sodelį. Jis netaikė dvigubų standartų ir nesmerkė moters už atsitiktinį seksą. Tačiau jam buvo nuobodu.

Švito. Į klubą grįžti jam nesinorėjo, viešbučio kambarys taip pat netraukė – tuštuma širdyje dar labiau išplisdavo tuščiame kambaryje. Jis nusprendė nueiti į mažą akmenuotą paplūdimiuką, pasislėpusį tarp uolų ir kaktusų ir žinomą tik smalsiausiems poilsiautojams. Jis norėjo pabūti vienas, o bekraštė jūra turėjo galią apvalyti visas nakties nuodėmes.

Pirmieji raudoni ir oranžiniai tekančios saulės spinduliai paskelbė naktinės karalystės pabaigą ir drąsiai išsipleikė ant palmių šakų, kaktusų spyglių ir didelių akmenų viršūnių.

Norint pasiekti šį mažą priėjimą prie jūros reikėjo nusileisti nepatogiu akmenuotu, skurdokos augalijos paslėptu takeliu žemyn ir jis buvo tikras, kad tokį ankstyvą metą niekas taip nesivargins. Vis dėlto išsukęs iš už uolos pamatė, kad keleto metrų paplūdimys jau užimtas. Prie pat vandens, ant vienintelio smėlio lopinėlio jis pamatė moterišką figūrėlę. Saulė švietė į akis, todėl jis matė tik siluetą, kuris iš toli atrodė nuogas, tačiau prisidengęs akis jis įžiūrėjo plonas bikinio juosteles.

Atsisukusi veidu į jūrą ir tekančią saulę moteris grakščiai ir įgudusiai darė jogos asanas. Herkus aštriai kvėptelėjo, lyg būtų gavęs smūgį į krūtinę – viskas atrodė taip pat – tokia pati varanti iš proto ispaniškos gitaros formos figūra, pasipūtusių garbanotų plaukų kupeta, suimta į uodegą, tokie patys minkšti gracingi judesiai. Tie patys pratimai, kuriuos jis buvo matęs daugybę kartų.

Tai buvo ji, Aivi, arba šį kartą jis nuėjo per toli nurydamas tą Kriso pasiūlytą tabletę ir dabar mato haliucinaciją. Jeigu tai antrasis variantas, jis paprašys Kriso visos krūvos tokių tablečių, kad galėtų kiek nori žiūrėti į ją – savo svajonę, savo meilę, savo Aivi, kuri tekančios saulės spinduliuose atrodė tokia tyra ir švari, taip toli nuo to purvo, kuriame jis maudėsi visą naktį.

Herkus sugriežė dantimis – juk tai ji ir įstūmė jį į tamsą ir purvą. Ji buvo vienintelė moteris, kuriai jis siūlė tuoktis ir kurti šeimą, paklojo jai po kojomis visą save, o jai pasirodė to per maža. Herkus buvo pernelyg nuodėmingas, kad atitiktų jos aukštus standartus. Ji atstūmė jo pasiūlymą ir išvykdama išsivežė visą jo gyvenimo džiaugsmą ir šviesą. Iš pradžių jis negalvojo, kad bus taip sunku. Paliko jai praviras duris, tačiau po kelių mėnesių suprato, kad ji neketina sugrįžti ir jis nugrimzdo į tamsą. Jam, naktinių klubų savininkui, visa tamsa buvo ranka pasiekiama ir jis pasinėrė į pramogas ir verslą. Verslas suklestėjo, nes jis tapo kietesnis, beatodairiškas, drąsesnis. Žengė pirmyn nepaisydamas nieko, nebijodamas nieko ir tai dažniausiai duodavo gerus rezultatus. Su pramogomis buvo kiek sudėtingiau – kad ir kokius aštrius ir egzotiškus malonumus jis bandė, jam vis kažko trūko ir kėlė nuobodulį.

Ivona baigė savo įprastą rytinę mankštą, išsirangė iš bikinio ir nėrė į žydrą viliojančią Viduržemio jūrą. Herkus, sulaikęs kvapą, stebėjo šį reginį. Pirmas impulsas buvo lėkti prie jūros, nusimesti drabužius ir pasivyti ją, plaukiančią lyg undinė spindinčiomis bangomis. Įsivaizdavo, kaip suspaudžia ją, nuogą ir šlapią, savo glėbyje ir jos minkštas švelnus kūnas priglunda prie jo kampuoto stoto. Jau žengė žingsnį į priekį, tik staiga prisiminė, kad jis dvokia nakties linksmybėmis – rūkalais, alkoholiu ir atsitiktiniu seksu. Jis negali toks artintis prie Ivonos.

Ivona nuplaukė tolokai į jūrą ir apsisukusi grįžti slopiai aiktelėjo. Prie jos drabužių stovėjo vyras, pasilenkęs juos apžiūrėjo, kažką paėmė ir nuėjo atgal per smėlėtą paplūdimį link uolėto tako į viršų. Ji buvo per toli nuplaukusi, kad gerai jį įžiūrėtų, per toli, kad šauktų ar vytųsi jį, todėl genama nerimo skubiai yrėsi link kranto. Plaukdama jau ramiau pagalvojo, kad ir gerai, kad buvo toli nuplaukusi ir negalėjo pasiduoti pirmam impulsui pulti prie to vyro. Net iš tolo jis atrodė gana aukštas ir tvirtas. O ji – vidutinio ūgio ir sudėjimo moteris, nuogutėlė ir viena tuščiame paplūdimyje.

Išlipusi ant kranto ji paskubomis apsirengė, net nesivargindama nusišluostyti. Visi jos drabužiai buvo savo vietose, nors ir netvarkingai sumesti. Nieko netrūko.

Ji pagalvojo, kad vyras ieškojo piniginės ar telefono, o neradęs nieko vertingo tiesiog paliko viską, kas jo nedomino. Apsirengusi ji atsikvėpė su palengvėjimu. Ir sustingo. Vis dėlto kai ko trūko. Nebuvo kortelės su jos vardu ir jogos stovyklos pavadinimu, kurią ji buvo įsisegusi į palaidinę. Į garsiąją jogos stovyklą Ibizoje buvo suvažiavę žmonės iš įvairiausių pasaulio šalių ir visi jie turėjo segėti tokias korteles. Kuriam galui nepažįstamam vyriškiui gali prireikti jos kortelės?

Raktas! Ilgo plataus sijono kišenėje ji buvo įsidėjusi savo stovyklos kambario raktą. Jei tas vyras jį rado, jis gali pabandyti… Ji įkišo ranką į kišenę. Raktas buvo vietoje, tačiau šalia jo ji užčiuopusi dar kai ką ji išsitraukė vizitinę kortelę. Ant vienos sidabrinės pusės buvo ranka užrašytas viešbučio pavadinimas ir numeris. Kambario numeris? Kitoje pusėje gražiu šriftu buvo išraitytas vardas ir pavardė.

Herkus.

 

Narvelyje

Pajutęs į jį įsmeigtas akis, Gabrielius atsisuko ir, nepaisydamas visų prabangioje šokių salėje susirinkusių žmonių, pasižiūrėjo tiesiai į merginą. Jis buvo įpratęs, kad elito atstovai jį apkalbinėja ir spokso. Paprastai jis atsakydavo atviru įžūliu žvilgsniu, kuris priversdavo įkyruolį nusisukti. Šį kartą jis pasijuto žiūrįs į nuostabias ryškiai mėlynas dideles akis ir nustebo. Pirma, gražiųjų akių savininkė, jaunutė liauna būtybė, atrodė neįtikėtinai liūdna. Kas nutiko, groži, susipykai su kokiu nors panašiu į save geltonsnapiu? ak ta pirmoji meilė, pasivaipė mintyse Gabrielius. Jam pačiam dar nebuvo trisdešimt, tačiau vidumi ir patirtimi jis už šią merginą jautėsi vyresnis kokiu šimtmečiu.

Antra, ji nė neketino nusukti žvilgsnio. Žiūrėjo tiesiai jam į akis ir net nemirkčiojo. Susižavėjimas jos žvilgsnyje, lyg jis būtų kažkoks superherojus, jam visai nepatiko. Jis tuojau pat ištaisys jos klaidingą nuomonę.

Gabrielius pašaipiai išlenkė lūpas ir kilstelėjo antakį, sudėjęs į savo išraišką aiškų nešvankų pasiūlymą. Pats juto, kad persistengia, tačiau mergina atrodė tokia žalia, kad subtilesnį mirktelėjimą suprastų ne kaip pasiūlytą galimybę pasidulkinti, o kaip komplimentą jos grožiui. Kita vertus, Gabrieliaus nuomone, pasiūlymas pasidulkinti ir yra komplimentas.

Tačiau mergina neatrodė pasipiktinusi įžūliu nepažįstamo vyro nužiūrinėjimu. Žiūrėdama jam tiesiai į akis ji linktelėjo, o jaudulį išdavė tik nežymiai prikandusi pilną ir rausvą apatinę lūpą.

Tą akimirką šalia merginos esantis vyras jos kažko paklausė ir ji atsisuko į žmones, su kuriais privalėjo palaikyti pokalbį.

Kaip prastumti darbo dieną?

Dieve, kaip prastumti šitą dieną? – sunkiai atsidūsta kolegė, žiūrėdama pro langą liūdnai tuščiomis akimis ir iš nuovargio ir nuobodulio papilkėjusiu veidu.

Jos atodūsis skaudžiais pavojaus varpais nuaidi mano pačios galvoje ir širdyje.

Ding dong.

Kaip prastumti šią darbo dieną?

Ding dong.

Kaip prastumti penkias darbo dienas?

Ding dong.

Kaip prastumti kelis mėnesius iki atostogų?

Kaip prastumti keletą dešimtmečių iki pensijos?

– Juk supranti, kad taip gyventi negalima? – sušnibžda mano vidinis, daug metų gniaužtas, balsiukas. – Gyvenimas yra brangi dovana, negali stumti jo lyg kančios. Jei taip elgsiesi – susirgsi, – dar pagrasina.

– Tačiau ar tu supranti, – atšaunu, – kad aš sunkiai dirbau dvidešimt metų, kad išlaikyčiau šią darbo vietą? Įgijau tris aukštojo mokslo diplomus. Apsigyniau reikiamas kvalifikacijas, investuodama savo laisvalaikį ir pinigus. Ar supranti, kad man keturiasdešimt ir tai nėra pats tinkamiausias amžius ieškoti naujo darbo, kuriam neturi jokios patirties?

Nuskambėjo skambutis ir aš nuskubėjau vesti pamokos. Patikrinau namų darbus, paaiškinau naują temą, padiskutavome su mokiniais apie mėgstamą muziką, pajuokavome ir jie kibo į užduotis klausydamiesi tyliai tyliai leidžiamos išsirinktos melodijos.

– Matai? – tariau vidiniam balseliui. – Aš moku šį darbą, man patinka dirbti su vaikais. Man čia viskas aišku.

– O gal tai ir yra problema? – atrėmė širdies balsas. – Žmogui reikia naujovių ir iššūkių, kad jaustųsi užsidegęs ir gyvas. Rutina užgesina akių žibėjimą.

Pasinėriau į kasdienybės darbus ir įkyriajam balseliui teko nutilti. Tačiau vos ištaikęs vienumos ar tylos akimirką jis nepraleisdavo progos. Nepasakydavo nieko naujo, vėl ir vėl sukdavo tą pačią giesmelę. Girdėjau ją jau beveik dvidešimt metų.

Dar tik pradėjusi studijuoti supratau, kad ši profesija – ne mano kelias. Iš tiesų, žinojau tai nuo pat vaikystės. Kai mokiniai, su kuriais puikiai sutariau, paklausdavo: „Ar visada norėjote tapti mokytoja?“, tekdavo nuoširdžiai atsakyti: „Niekada to nenorėjau“. Ir čia pat patardavau: „Jūs eikite tik ten, kur veda širdis, stenkitės atrasti savo kelią. Kitaip bus sunku“. Diskutuodavome, kas svarbiau – didesnis uždarbis ar mėgstama veikla. Su skausmu mačiau, kad dauguma šešiolikmečių jau nusimetę svajonių sparnus ir patikėję visuomenės uždėtais apribojimais. „Tai neįmanoma. Šito aš nesugebėsiu. Reikia daryti, kaip visi daro. Sėkmę pasiekia kiti, ypatingi, žmonės. Tik ne aš.“ Vaikai, atvira širdimi, pasitikėdami suaugusiais, prisiima baimes ir ribas, anksti patiki tokiais nusikalstamais teiginiais, kaip „tu negabus“ ar „su tokiais pažymiais nieko nepasieksi“.

Suvokiau, kad dirbdama tai, kas nėra mano pašaukimas, pati prisidedu prie tokių programų formavimo. Reikia baigti mokyklą, stoti į universitetą ar bent kolegiją, įgyti „rimtą“ profesiją, susirasti darbą, susituokti, turėti du vaikus, mergaitę (geriau, kad pirmoji gimtų mergaitė, tada galės padėti mamai buityje ir prižiūrės jaunesnį brolį, o vėliau rūpinsis senais tėvais) ir berniuką (praktinių sumetimų turėti berniuką mūsų visuomenėje šiuo laikotarpiu mažiau, todėl, galima teigti, kad jis tiesiog dėl grožio). Skirtumas tarp vaikų turi būti trys – keturi metai. Tada reikia imti paskolą ir pirkti butą ir automobilį.

Jei visą šį planą sėkmingai įvykdai, visuomenė, t.y. giminaičiai ir kaimynai, lengviau atsikvepia ir sugrįžta prie savo mėgstamų televizijos laidų.

Jeigu jums buvo smalsu – mokykloje atsidūriau bandydama atitikti tokius reikalavimus.

Taip, aš be galo myliu vaikus ir man patinka su jais bendrauti.

Taip, aš dievinu kalbas ir studijuodama anglų ir lietuvių filologijas universitetuose jaučiau euforiją.

Ir taip, aš turiu didžiulę ydą – esu intravertė ir pabendravusi turiu tokį pat laiko tarpą praleisti vienumoje, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Kai dirbi mokykloje, kur bendravimo ir triukšmo intensyvumą sunku pakelti net ekstravertams, o namuose turi tris vaikus, kelios minutės sau tampa saldesnės už medų, brangesnės už auksą ir veiksmingesnės už visus pasaulio vaistus.

Tiesa, norą pabūti vienumoje aplinkiniai dažnai priima kaip įžeidimą. Tu nenori savaitgalius leisti būryje giminaičių ir draugų? Kas su tavimi negerai? „Pasikėlusi“?

Daugelį metų nuoširdžiai bandžiau ištaisyti šį savo trūkumą. Organizavau ir vedžiau renginius, seminarus, spektaklius, paskaitas, ekskursijas, giminės susiėjimus, draugų susibėgimus, mokinių tėvų susirinkimus, užsienio delegacijų sutikimus, dalyvavau daugybėje posėdžių, darbo grupių, eisenų, paradų, vaikų gimtadienių, mokyklos švenčių, jubiliejų ir minėjimų. Tiesa, visada dar likdavo žmonių, kuriems skirta per mažai laiko, dėmesio, telefoninių pokalbių ar vakarėlių.

Galiausiai pasijutau visiškai išsekusi. Mano vidinis balselis prieš darbo dieną ėmė elgtis lyg ožiuotas vaikas, vedamas į darželį. Jis klykdavo, muistydavosi ir spardydavosi, kol aš ramiai žingsniuodama ir oriai šypsodamasi linkčiodavau „labas rytas“. (Tiesa, tas „ožiuotas“ vaikas galbūt taip pat intravertas ir visiškai nenori visą dieną praleisti triukšmingame būryje, kur bus griaunamos jo pastatytos kaladėlių pilys ar atiminėjami žaislai).

Šioje vietoje privalau pasakyti, kad girdėti vidinį balsą yra pavojinga. Kuo labiau jo klausai, tuo jis darosi garsesnis ir įsakmesnis. Jis nekreipia dėmesio į visuomenės primestas programas. Tikriausiai todėl daugelis žmonių kaip įmanydami stengiasi jį nuslopinti nuolatiniu triukšmu, rėksmingomis televizijos laidomis, socialinių tinklų naršymu, besaikiu valgymu ar gėrimu. Širdies balsas nepataikauja silpnybėms nei gyvenimo aplinkybėms.

Kai jau visiškai negalėjau nekreipti dėmesio į savo vidinę būseną, tačiau pati nemačiau išeities iš susidariusios situacijos, nutariau ieškoti pagalbos ir padariau tai, ką turėjau padaryti dvyliktoje klasėje – kreipiausi į psichologą, kuris padeda žmonėms atrasti jų mylimą veiklą. Neįtikėtina, kiek daug suaugusių žmonių nežino, kas jiems patinka vien todėl, kad nuo vaikystės yra mokomi savo pomėgius vertinti kaip nesvarbius ar „nerimtus“. Tiesa, savo aistrą atrasti man nebuvo sunku. Jau buvo išleistas mano pirmasis romanas ir aš žinojau, kad rašymas man sukelia į įsimylėjimą panašią būseną. Sunkiau buvo patikėti, kad rašymas gali tapti kažkuo daugiau nei hobiu – kad jis gali būti gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu. Tik pradėjusi tuo tikėti supratau, kad rašymas gali atverti tiek durų, kiek pati panorėsiu.

Taigi, mano vidinę kovą laimėjo įkyrusis balselis ir dabar kiekvieną rytą jis pradeda murkdamas iš pasitenkinimo. Aš nustojau gyventi laukimu, kad greičiau praeitų diena. Priešingai, noriu sustabdyti kiekvieną akimirką, kurios lekia neįtikėtinai greitai. Vis dar pavargstu ir nepakankamai išsimiegu, nes galvoje sukasi šimtai įvairiausių naujų projektų ir idėjų. Aš atgavau savo vienatvės valandas ir bendravimas su žmonėmis vėl tapo džiugus ir įkvepiantis.

Ar gailiuosi, kad neišėjau iš mokyklos anksčiau? Ne. Viskas įvyko laiku ir ankstesnė patirtis davė daug suvokimų, pamokų ir platesnį matymą. Tikiuosi, kad jau greitai mokykloje, šalia kitų dalykų, bus ir saviugdos pamoka, kurioje bus mokoma, kaip svarbu yra klausyti širdies balso. Jis yra narsus kovotojas ir niekada nepasiduoda. Jei neišgirsti šnabždesio – jis šaukia. Jei riksmas nepadeda, jis purto tave ligomis ir nelaimėmis. Visa tai tam, kad įvykdytum svarbiausią programą, dėl kurios atėjai į šį pasaulį. Kad ir kiek tau tai kainuotų, privalai mylėti savo gyvenimą ir būti laimingas.

 

Šis straipsnis publikuotas elektroniniame žurnale INSPIRE, 2018m. rugsėjo mėn

 

Raganų RATAS

– Ei, duok kelis eurus ant duonos… Aš seniai nevalgiau.

Moters balsas, pasigirdęs Vėjūnei už nugaros, buvo jaunas, tačiau gergždžiantis nuo rūkymo, gėrimo ir neramaus gyvenimo būdo. Vėjūnė užbaigė krauti prekes į savo linksmai geltono vabalo bagažinę ir lėtai atsisuko. Kažkas tame balse privertė pasišiaušti plaukelius ant sprando. Elgetaujanti moteris atrodė landynių gyventoja – susivėlusi, su keliomis mėlynėmis ant veido, nešvariais drabužiais. Nors ji stengėsi nutaisyti nuolankų maldaujantį veidą, jai tai prastokai sekėsi – jos laikysena vis tiek buvo įžūli ir su fatalistišku susitaikymu su savo gyvenimo būdu. Jai akivaizdžiai buvo nusispjauti, ką apie ją galvoja Vėjūnė ar kiti prekybos centro klientai ar darbuotojai. Jai buvo nusispjauti, kas nutiks jai pačiai – dangus galėjo užgriūti ant jos nors ir šią sekundę, ji visiškai nebijojo. Ir ko jai bijoti, juk šiaip ar taip jau gyveno pragare. Tačiau jos veidas Vėjūnei pasirodė pažįstamas ir ji, lyg užhipnotizuota, įkišo ranką į rankinę, pasirausė joje ir net nepažiūrėjusi, ką sužvejojo, ištiesė banknotą.

Benamės, kurios jau, rodos, niekas gyvenime negalėtų nustebinti, akys išsiplėtė iš nuostabos ir ji vikriai stvėrė pinigus Vėjūnei iš rankos. Net pamiršusi padėkoti, skubiai patraukė prie prekybos centro įėjimo, baimindamasi, jog dosniai išsiblaškiusi mergina neatgautų nuovokos ir nepareikalautų grąžinti pinigų.

– Ale, duok čia! – prie durų rūkantis panašios išvaizdos dar gana jaunas vyras su rusva barzda grubiai ištraukė banknotą iš savo draugužės rankos ir nėrė į parduotuvės vidų. Tokį lobį reikėjo skubiai išleisti. Šiandien jie galės pašvęsti.

– Romka, čia ir mano. Nupirk ir man… – suspiegė besivydama moteris ir jiedu dingo viduje.

Vėjūnė vis dar spoksojo jiems pavymui, negalėdama pamiršti tuščių akių ir benamės didžiulio nėščiosios pilvo. Alisa, tai buvo Alisa, jos vaikystės draugė. Po lemtingosios užkeikimų nakties, kai joms buvo vos trylika, Vėjūnė Alisos daugiau nematė. Kaip ir Viktorijos, Gražinos, Silvijos ir Lenos. Penkios draugės, kurioms Vėjūnė atvirai išpasakojo apie save ir savo šeimą, vieną dieną pavogė Vėjūnės šeimai priklausiusią juodosios magijos knygą ir nubėgusios į mišką atliko demono iškvietimo ritualą. Prisiklausiusios pasakojimų apie raganas ir jų magišką pasaulį paauglės panoro ir pačios tokiomis tapti – tik dar galingesnėmis, juodosiomis burtininkėmis. Nes kalbėdama apie baltųjų raganų pasaulį Vėjūnė dažnai minėjo atsakomybę, mokymąsi ir kantrybę. Nesikišimą į kitų žmonių likimą. Tai visiškai neskambėjo cool.kietai. Smagiau atrodė iš karto įgyti magiškas galias ir prieš nieką neatsiskaitinėti. Kikendamos ir spygčiodamos, pasišviesdamos telefonų žibintuvėliais, trylikametės nakties mišku keliavo į nusižiūrėtą vietą, viena per kitą pasakodamos, ką su savo galia jos darys mokykloje. Kaip jiems visiems parodys! Kaip jų tėvai dabar jau visur visur jas išleis, net patys nesuprasdami, kodėl. Kaip jos nesibaimina, kad Vėjūnės tėvai apsižiūrės, kad pavogta tokia svarbi knyga. Kai jie tai supras, jau bus per vėlu. Jos jau bus toookios galingos, kad niekas joms nieko negalės padaryti. Nenutrūkstantis paniškas krepšyje nešamo mažo juodo kačiuko kniaukimas tik dar labiau kaitino vaizduotę. Prieš vidurnaktį jos susirado miško tankmėje nedidelę proskyną, kurioje buvo paminklinis akmuo, sakantis, kad šioje vietoje yra senas masinių žudynių kapas. Šioje vietoje mergaitės surimtėjo ir nuščiuvo. Atsivertė knygą pasižymėtame puslapyje ir atidžiau bei kruopščiau nei bet kurią užduotį mokykloje, įvykdė knygoje surašytus nurodymus. Vėliau nė viena jų tiksliai neprisiminė ritualo pabaigos. Maždaug po paros jas visas, klaidžiojančias po mišką atskirai, surado paieškų būriai. Nerišlius ir skirtingus pasakojimus, ką jos ten veikė ir kas tą naktį nutiko, jų tėvai nurašė vaikiškai fantazijai ir siaubui, praleidus miške visą naktį. Nė viena jų nebebuvo tokia pati, kaip prieš tą įvykį. Kai apylinkes ėmė krėsti viena nelaimė po kitos, vietos žmonės ėmė prisiminti tą įvykį ir mistinius pasakojimus, sklandančius apie Vėjūnės šeimą.

Iki pat šios dienos Vėjūnė stengėsi neprisiminti savo buvusių bendraklasių. Jos liko gyvos, tai reiškė, kad joms labai pasisekė. Dėl kitų pasekmių kaltos jos pačios, taip sakė Vėjūnės tėvai ir vyresnysis brolis Lukas. Norėdami sutvarkyti po juodosios magijos ritualo likusias pasekmes, Vėjūnę jie išsiuntė į vasaros stovyklą, o vėliau perkėlė į kitą mokyklą Vilniuje, iš kurios į gimtąją sodybą ji sugrįždavo tik savaitgaliais. Galiausiai po trylikos ilgų metų jiems pavyko sutramdyti iškviestąjį demoną ir sugrąžinti jį ten, iš kur jis atsidangino. Ir visas raganų pasaulis manė, kad šis reikalas baigtas.

Tačiau Vėjūnė nė iš tolo taip negalvojo. Visada žinojo, kad ateis akimirka ir ji sugrąžins savo draugėms tai, ką jos, per Vėjūnės neatsakingumą, tą naktį prarado. Jų sielas.

Šiandien, išvydusi ištiestą Alisos ranką ir tuščias, besieles akis, Vėjūnė suprato, kad ta akimirka atėjo.

Iš prekybos centro ji parvažiavo namo, visą kelią įtemptai svarstydama. Ji jau seniai vis neatsikratydavo minčių, kad būtų galima kažką padaryti šioje situacijoje. Ją ištaisyti. Jos sumanymas buvo labai rizikingas, gal net beprotiškas. Būtų nuostabu su kuo nors pasitarti, tačiau savo šeimos nuomonę ji žinojo. Tikėtina, jog kitų raganų nuomonė būtų panaši. Jos draugės pačios nulėmė savo likimą, o žaisti su žemosiomis energijomis nepatartina.

Tačiau pasitarti galima ne tik su šeima ar draugais. Dar galima tartis su dievais, Mėnuliu ir Visata. Ji taip ir padarys.

Grįžusi iš prekybos centro Vėjūnė padėjo drobinį pirkinių krepšį ant virtuvinės kėdės ir prisivertė nusiraminti. Ėmė tvarkingai dėlioti pirkinius į vietas – avižines kruopas košei į spintelę, dvi dėžutes stambios druskos ir indelį kokosų aliejaus į podėlį. Naujas šluostes į virtuvinės spintelės stalčių. Tualetinį popierių į vonios kambarį. Vėjūnė nebuvo aistringa pirkėja, nebent pakliūdavo į kristalų parduotuvę. Žoleles arbatoms ir prieskoniams ji rinko ar augino pati, turėjo ir nedidelį daržą, kuriame puikiai derėjo daržovės, uogos ir vaisiai. Pati gaminosi ir prausimosi bei kosmetikos priemones iš natūralių produktų, juk šito meno ir mokė savo Tekančio Mėnulio studijoje.

Vakarienei buvo nusprendusi gamintis salotas, tačiau dabar jautė spazmuojantį skrandį. Ne, kol nepriims sprendimo, negalės praryti nė kąsnio. Todėl susitvarkiusi ji nuėjo į savo švelniai kvepiantį gėlėmis vonios kambarį, sumetė dienos dulkių prisigėrusius drabužius į skalbinių krepšį, palindo po vėsiu dušu ir ilgai stovėjo po gaivinančia srove. Užsukusi vandenį tiesiog nusausino kūną rankšluosčiu. Paprastai dar būtų įsitrynusi odą aliejais, palepinusi plaukus savo gamybos kauke. Tačiau šiandien šios procedūros nerūpėjo.

Vėjūnė nuoga nuėjo į miegamąjį ir apsirengė juodą ilgą suknią. Nuėjo į savo būrimo ir meditacijų kambarį, užsidegė rusvą rytietiškų prieskonių ir ambros kvapo žvakę, tinkančią dylančio paskutinio ketvirčio mėnulio fazei, kuri dabar ir buvo. Tada žiūrėjo į ramią nepriekaištingą liepsnelę, galvodama apie Mėnulį. Dabar dylantis vandens Mėnulis. Kritinė fazė, kai jausmai susimaišo ir apima noras nesitaikyti su esama situacija. Noras išsivaduoti, manipuliuoti, žūtbūt išplėšti reikiamą atsakymą.

Nekokia fazė ir ji žinojo, kad reikėtų palaukti tinkamesnio meto savo veiksmams. Tačiau ką toks laukimas reiškia trapiai gyvybei, užsimezgusiai Alisos įsčiose? Ir kaip viskas pasikeistų, jei Vėjūnė sugebėtų sugrąžinti to kūdikio motinai sielą?

Ne, ji negali laukti nė dienos.

Išsitraukė juodą šilko ryšulį ir atsisėdusi ant kilimėlio priešais žemą juodą staliuką, pagarbiai išvyniojo mėnulio kortų kaladę. Jai reikėjo greito sprendimo, todėl ji ištraukė tik tris kortas ir užverstas padėjo priešais save.

Kas bus, jeigu ji jau šiąnakt įgyvendins savo planą, kuris tebus pirmas ilgo ir rizikingo kelio pradžia?

Lėtai vieną po kitos atvertė kortas. Tada ilgai žiūrėjo į jas, kovodama su noru permaišyti kortų kaladę ir ištraukti kortas dar kartą

Tačiau deivės tarė savo žodį, palikdamos, kaip visada, pačiai Vėjūnei teisę priimti galutinį sprendimą. Šiurpai nuvilnijo nugara. Juodoji deivė Kali rūsčiai žiūrėjo iš trečiosios kortos – jei kovosi, turėsi už tai brangiai sumokėti, sakė deivė. Turėsi veikti ryžtingai, nuožmiai, beatodairiškai, tačiau vis tiek išliks nepermaldaujamas visatos pusiausvyros dėsnis – jei pasieksi pergalę, atiduosi už ją kažką labai brangaus.

Vėjūnė padėkojo deivei ir sudėjo kortas atgal į juodo šilko atraižą. Tada priėjo prie lango ir įsižiūrėjo į sparčiai temstantį dangų ir jau keletą lašų, tekančių per stiklą. Ar ji turi teisę sudvejoti, net žinodama, kad jai pačiai teks daug išbandymų? Ar sugrąžintos penkios sielos nėra vertos bet kokios kainos? Penkios sielos – tai ne tik penkių jaunų moterų gyvenimas. Tai jų šeimų ir mylimųjų likimai. Juk Vėjūnė žinojo, kad kiekviena siela, lyg akmuo nukritęs į ramų ežero vandenį, skleidžia didelius ripulius. O jos vaikystės draugių atveju – tai skausmo ripuliai. Skausmo, už kurį atsakinga ji, Vėjūnė.

Užslinkusi naktis buvo tamsi, debesuota, stambiais lietaus lašais primenanti rudenį, nors dar buvo tik rugpjūčio vidurys. Važiuodama iš Vilniaus Vėjūnė matė, kad dauguma langų jau tamsūs. Žmonės, jaukiai susisukę į antklodes, stengėsi negalvoti apie bepraeinančią vasarą. Kai kurie vėlinėtojai dar spoksojo į televizorių ekranus, kuriuose pusantros valandos siautęs žudikas gaus pelnytą galą arba piktdžiugiškai vypsodamas dings iki kitos serijos. Vėjos mintys sukosi apie Alisą. Tą trylikametę patrakėlę Alisą, savo guvumu, smalsumu ir linksmumu primenančią Pepę Ilgakojinę. Ir dabartinę tuščių akių Alisą, nešiojančią po širdimi greitai gimsiantį kūdikį.

Gyvenamieji kvartalai baigėsi, pro šalį bėgo priemiesčio prekybos ir pramonės gigantai.  Toliau sekė laukai, miško ruoželiai. Vėjūnė pasuko į puikiai pažįstamą vieškelį, vedantį į šeimos valdomą žirgyną, tačiau šiąnakt ji nevažiuos juo iki galo. Panėrusi į mišką per duobėtus šlapius keliukus važiavo tol, kol buvo įmanoma su automobiliu. Tada sustojo, atsidarė bagažinę, išsitraukusi ilgą juodą apsiaustą su gobtuvu, apsisiautė pečius. Dar pasiėmė juodą lininį maišelį ir nedidelį kastuvą. Dabar buvo pasirengusi. Nepaisydama aklinos tamsos, šalto lietaus ir piktai ošiančių pušų ji patraukė į miško gilumą.

Užtruko visą valandą, kol pasiekė reikiamą vietą. Batai permirko purvu, apsiausto apačia prisivėlė spyglių ir šakelių. Ji lengvai galėjo išspręsti tokius menkučius nepatogumus vienu pirštelių spragtelėjimu, viena mintimi. Tačiau net nepagalvojo apie tai. Mintys sukosi apie tai, ką ketina daryti ir ji jautėsi beveik karščiuojanti.

Dar beveik valandą užtruko paruošti miško aikštelę ritualui. Tam prireikė visų juodajame maišelyje atsineštų daiktų. Kol galiausiai jau galėjo griebtis kastuvo.

Kai iš metro gylio duobės jos matėsi tik pusė, kastuvas atsitrenkė į tai, ko ji ieškojo. Tai buvo knyga. Stora, juodais odiniais viršeliais, kuo puikiausiai išsilaikiusi po žeme per praėjusius septyniolika metų. Kastuvo smūgis į viršelį taip pat nepaliko nė įbrėžimo. Juodosios magijos knyga, kurią jos šeima paslėpė čia vieną naktį, apraizgę apsaugančiais ir draudžiančiais užkeikimais. Tokios knygos nesudeginsi, nenuskandinsi, juo labiau, nesuplėšysi. Ji per daug galinga. Jie tegalėjo ją paslėpti, tikėdamiesi, kad jos niekas niekada nesuras. Ir jie užkurtų Vėjūnei tikrą pirtį, jei sužinotų, ką ji sumanė.

Vėjūnė paėmė į rankas knygą ir ši atsiduso, giliai ir laisvai įkvėpė, lyg džinas, ištrūkęs iš savo lempos.  Pakilo stiprus vėjas, tikra vėtra, kuri plėšte plėšė nuo medžių lapus ir sausas šakas, kurios baisiai traškėdamos krito žemyn, o juodi debesys, supūsti iš visų pusių, dundėjo tiesiai virš Vėjūnės galvos. Juodosios knygos puslapiai taip sklaidėsi, jog Vėjūnė jau nesuprato, ar juos žarsto vėjas, ar jie savo galia ir sukelia šią vėtrą„Oi, tik nesimaivyk“, sumurmėjo Vėjūnė knygai. „Prabuvai ten varganus septyniolika metų.“

Antrasis atodūsis atsklido iš žemųjų energijų pasaulio. Tai demonas Vizunas, uždarytas savo erdvėje, pajuto pokytį ir atsiduso – budriai, kantriai, pašaipiai.

Trečiasis atodūsis buvo netikėtas. Jis sudrebino žemę ir mišką ir skambėjo kaip pasmerkimas.

Kas iškvėpė trečiąjį atodūsį, Vėjūnė nežinojo.

 

 

Ar jau visi VISKĄ apie tai išmoko?

Šis mano tekstas ne apie meilės romanus. Tačiau, suprantama, knygos yra mano didžioji meilė, todėl aš dažnai blaškausi po įvairius knygų klubus, forumus, knygų piratų grupes ir t.t. Taigi, jei šiose, knygas skaitančių žmonių grupėse, kalba pasisuka apie meilės romanus, kartais kai kas prasitaria, kad juos skaito. Kartais netgi vieną kitą rekomenduoja maloniam laisvalaikio praleidimui. Tačiau niekada nepamiršta pridurti „banalus skaitalas laisvalaikiui“, „banaliuška“ ar panašių paaiškinimų, kurie turi parodyti, kad kalbėtojas puikiai supranta niekinę tokių knygų vertę ir skaito jas tik tada, kai smegenys jau visiškai nebeveikia. Ir, kaip minėjau, šis mano pasisakymas yra ne apie knygas. Tik staiga man kilo mintis: nuo kada mes meilę pradėjome laikyti banalybe? Ar aš pražiopsojau tą žmonijos vystymosi etapą, kai visi VISKĄ išmoko ir suprato apie meilę ir tarpusavio santykiai nebekelia jokių problemų? Ar mums laiminga pabaiga knygose yra tokia nuobodi todėl, kad mes visi, vos panorėję, be jokių pastangų susikuriame savo gyvenimo pasaką? Atrodo, kad gyvenime mes iki tos laimingos pabaigos nušliaužtume kruvinais keliais ir alkūnėmis žvyro vieškeliu, o knygose mums kažkodėl tai sukelia žiovulį. O gal vis dėlto nemeilės knygoms apie meilę priežastys yra kitos ir visuomenei vis dar nepriimtina mintis, kad moteris gali paminti savo pareigas, nusimesti kankinės kaukę ir ieškoti meilės, pilnaverčių santykių ir pilnaverčio sekso? Juk vakarų pasaulyje su šiuo žanru jau seniai susitaikyta. O pas mus, po sovietmečio penkiasdešimties (ne, ne atspalvių!) metų be sekso, su primestais moters–traktoristės–fabriko darbininkės-kovotojos vaidmenimis (suprantama, kodėl tuo laikotarpiu nebuvo lietuviškų meilės romanų), moterys ėmė švelniai ieškoti savo tikrosios prigimties, kai kilo nauja banga – moteriškumo seminarų, kuriuose liepiama dėvėti ilgus sijonus, buti židinio fėja ir vyro-valdovo įkvėpėja. Man smagiausia būna stebėti, kai seminarus, mokančius moteriškumo, veda vyrai J

Taip mąstant, lengvos knygutės, pasakojančios, kaip moteris pradeda gyventi taip, kaip jai norisi ir laimingą pabaigą pripažįsta tik tada, kai ją ima gerbti kaip lygiavertę asmenybę – tokios knygutės nėra palankios didžiajai visuomenės daliai. Taigi, jeigu negalime jų uždrausti – bent jau sukelkime joms panieką.

Tokie štai vakaro pamąstymai, įkvėpti anglakalbiškų straipsnių apie meilės romanus ir lietuviškų diskusijų apie knygas. Kartais mes kartojame nuo vaikystės mums instaliuotas frazes visai nesusimąstydami dėl jų tikrumo, nes priimame jas kaip savas ir džiaugsmingai permetame kitai kartai. Gal ir gerai, nes pradėjus galvoti, kiek iš tiesų mūsų nuomonė yra suformuota kažkam naudingos ideologijos (ir knygos čia tik mažytė smulkmena) nukrečia šiurpas.

Siekti svajonių padeda ir magija

Kiek save pamenu, svajojau gyventi ir kurti laisvai, daug dirbti, pačiai nusistatyti darbo valandas ar vietą. Slapta paauglystės svajonė buvo tapti rašytoja – man, intravertei ir knygų graužikei, didžiausią įspūdį palikdavo, kai sužinodavau, jog kuris nors užsienio rašytojas keletui mėnesių užsidarė atokiame gamtos kampelyje ir pasinėrė į knygos rašymą. Tačiau supratau, kad pas mus tai nėra įprasta rašytojų praktika, tad pasirinkau praktišką mokytojos profesiją. Ilgus metus dirbau mokykloje, tačiau visą laiką laukiau kitokio darbo pasiūlymo ar galimybės. Suprantama, kad nesulaukiau, nes mano svajonių veikla buvo susijusi su laisve ir kūryba. Gana tradiciškai artėdama prie keturiadešimtojo gimtadienio suvokiau, kad jau gana ilgai delsiau ir atėjo metas imtis ryžtingų priemonių. Vis dėlto, priimti tokį sprendimą buvo be galo sunku. Padėjo suvokimas, kad eidama į darbą, kuriam nejaučiu aistros, kuriame jaučiuosi išsisėmusi ir užsibuvusi toje pačioje vietoje, kenkiu ne tik sau, bet šeimos santykiams, rodau blogą pavyzdį savo vaikams ir mokiniams.

Pradėjusi dirbti mokykloje kūrybinį rašymą atidėjau į šoną kaip nerealizuotą nerealią svajonę. Labai daug skaičiau ir, galima sakyti, kad rašiau „galvoje“. Mano vaizduotėje nuolat sukdavosi vaizdai lyg scenos iš filmo – dialogai, neįprasta aplinka, mano pačios sukurti žmonės. Rašymas į mano gyvenimą sugrįžo visai netikėtai – vieną ankstyvą tamsų lapkričio rytą atsikėlusi į darbą greitosiomis perverčiau vietinį laikraštį ir akys užkliuvo už skelbimo apie eilėraščių konkursą. Tikriausiai mano racionalus protas vis dar nebuvo nubudęs ir negalėjo pateikti begalės argumentų, kodėl tai yra ne man, todėl nutariau sudalyvauti. Dar tą pačią dieną parašiau ir išsiunčiau eilėraštį konkursui ir užėmiau jame prizinę vietą. Taip vėl pradėjau rašyti eilėraščius, o paskui pabandžiau užrašyti romaną, kuris sukosi galvoje. Jis tiesiog išsiliejo ant popieriaus. Nieko rimto negalvodama, dar neužbaigusi istorijos, pasiūliau rankraštį leidyklai ir jie iš karto pasiūlė sutartį. Po tokios pradžios jau nebegalėjau sustoti rašyti.

Labai mėgstu skaityti meilės romanus, esu tikra, kad būtent jiems turiu būti dėkinga už optimistinį požiūrį į pasaulį – kad ir kokie sunkumai mane ištinka, aš visada žinau, kad pabaiga bus gera. Meilės romanus linkstama automatiškai nurašyti, kaip nieko vertus skaitalus, tačiau pamirštama, kad kai kurie meilės romanai jau yra tapę klasika ir pagal juos kiekvienos naujos kartos režisieriai stato filmus. Pradėjusi rašyti aš tokių aukštų tikslų sau nekėliau, tiesiog stengiausi sukurti tai, ką man pačiai būtų smagu perskaityti. Lietuviškas meilės romanas dar yra labai jaunas žanras, palyginus su pasauline rinka, todėl man gražu stebėti, kaip jis iš lėto skleidžiasi. O raganos ir fantastika į mano pirmąjį romaną „Būti (su) ragana“ atėjo man pačiai netikėtai. Tiesiog pasirodė, kad būtent naudojant maginius elementus man lengviau perteikti savitą pasaulio suvokimą. Romane „Meilėje kaip kare“ išbandžiau save rašydama meilės istoriją be fantastikos ir magijos.

Fantastika mano romanuose remiasi pagoniškąja tradicija, mitologija ir senosiomis pasakomis, kuriose lengvu pasakojimu perteikiama labai gili išmintis. Vaikystėje buvau gana laukinis vaikas ta prasme, kad daugybę laiko praleisdavau gamtoje viena, basa bėgiodavau pievomis ir miškais, nuolat laipiodavau į medžius, stebėdavau, liesdavau, uosdavau, klausydavau. Todėl nenuostabu, kad pagoniškasis pasaulio suvokimas man yra labai artimas. Pamenu, kaip stebėdavausi būdama moksleivė, kai mokykloje aiškindavo, jog pagonys buvo tamsūs, nes garbino medžius ir akmenis, tikėjo, jog visur gyvena dvasios. Man jau tuomet atrodė, jog šiuolaikinis žmogus žvelgia tik į išorinius ritualus ir nesuvokia po jais slypinčios pasaulėvokos gelmės. Suradusi literatūros apie šiuolaikines raganas, neopagoniškąjį maginį Wicca tikėjimą, susižavėjau jų požiūriu į gamtą, o raganiški šamaniški ritualai ir burtai visiškai neprieštaravo naujausiems moksliniams tyrimams apie mūsų minčių kuriamąją galią ir apie tai, kad visas mūsų pasaulis sudarytas iš energijos. Natūralu, kad šios žinios atėjo ne tik į mano gyvenimą, bet ir kūrybą.

Juk visi darome magiškus ritualus – pavyzdžiui, sugalvojame norą ir užpučiame žvakelę ar kepame kūčiukus – vėlių duonelę – Kūčių vakarienei. Vis dėlto, labiau suvokiant, kaip veikia energijos, galima sąmoningiau kurti savo gyvenimą. Visuotinai pripažinta galingiausia dvasinė praktika – dėkingumo išreiškimas. Ne veltui mūsų senoliai kiekvieną valgį pradėdavo padėkodami. Aš naudoju dėkingumo dienoraščio pildymą – sukūriau tam skirtą užrašinę „Mano gyvenimo stebuklai“, kurią užpildęs kiekvienas gali pamatyti vis daugiau ir daugiau stebuklų savo aplinkoje. Norų išsigryninimas ir užrašymas padeda neišklysti iš kelio ir jeigu tie norai išsakomi, kai būna Mėnulio jaunatis, jie, kaip sėklos dirvoje, neišvengiamai sudygsta. O sudėtingesniems ritualams reikia daug sąmoningo pasirengimo ir specialių žinių.

Moterų balsas

Jau kelis šimtus metų pasaulio moterys pasakoja istorijas – milijonus istorijų, kurias visuomenė stengiasi ignoruoti, apie kurias nepatogu kalbėti viešai, o prakalbus skubama kuo greičiau paniekinamai suraukti nosį „A, tai TOS knygos. Ne, aš tokių neskaitau. Gal tik per atostogas. Arba kai noriu pailsėti. Bet šiaip jų neskaitau. Labiau mėgstu  detektyvus“

Meilės romanus pasaulyje rašo dešimtys tūkstančių moterų, juos skaito milijonai. Jie yra leidžiami didžiuliais tiražais, verčiami į dešimtis kalbų, pagal juos statomi filmai. Ir vis dėlto, šis žanras, kaip nė vienas kitas literatūroje, susilaukia daugiausiai paniekos, pašaipų arba, kas yra dar baisiau, visiško ignoravimo. Literatūros kritikai juos aplenkia didžiuliu lanku, bijodami susigadinti savo reputaciją, nenagrinėja tuose kūriniuose išsakomų idėjų, nerašo recenzijų. Viena garsiausių pasaulio rašytojų, Nora Roberts, yra parašiusi daugiau nei 214 knygų ir 191 iš jų buvo New York Times bestseleriai. 58 šios rašytojos knygos debiutavo pirmoje geriausiai parduodamų knygų topo vietoje. Nepaisant to, New York Times išspausdino tik dvi Noros Roberts knygų recenzijas.

Meilės istorijos yra rašomos nuo Antikos laikų, tačiau šiandien kalbame apie romanus, kuriuos rašo moterys moterims ir pagrindinė knygos veikėja yra moteris. Šios knygos buvo pradėtos rašyti 18a – 19a ir tai susiję su moterų raštingumo  vystymusi. Atkreipus dėmesį, kad moterys ima vis daugiau skaityti, buvo susirūpinta, kad jos bent jau skaitytų tinkamus dalykus – gero elgesio taisykles, pamokomas istorijas, religinius tekstus, kurie turėjo įtvirtinti moters vietą (namai-vaikai-bažnyčia) visuomenėje. Moterys privalėjo būti paklusnios dukros, žmonos, motinos, namų šeimininkės. Santuoka buvo sudaroma remiantis finansiniais ir padėties visuomenėje klausimais ir niekas nemanė, kad merginai turėtų bent jau patikti žmogus, su kuriuo ji bus iki pat mirties. Tačiau moterys ėmė rašyti ir skaityti istorijas, kurių pagrindinė veikėja yra mergina ar moteris  ir tai jau savaime buvo šokiruojanti naujovė, nes iki tol moterims literatūroje tekdavo tik blankus foninis vaidmuo. Romanų veikėja išeidavo iš namų ir patirdavo daug nuotykių, tai vėlgi buvo neįprasta, nes daugumos moterų gyvenimai apsiribodavo namais, išeiti iš jų be palydos buvo draudžiama. Herojė pamildavo nepaisydama klasinių ar turtinių apribojimų, parodydavo drąsą ir ryžtą pasipriešinti visuomenės normoms ir (tai svarbiausia!) istorijos pabaigoje būdavo apdovanojama laiminga pabaiga, kuri tarsi skatino skaitytojas išbandyti tokį elgesį ir atsiimti savo apdovanojimą. Tuo tarpu „rimtojoje“ literatūroje moteris, isdrįsusi įsimylėti ir pasimylėti, dažniausiai buvo baudžiama mirtimi (Ana Karenina, Madam Bovary,  Paskenduolė).

Nieko keisto, kad nuo pat pradžių moterų rašomi meilės romanai buvo sutikti itin nepalankiai. Jie galėjo sukelti merginoms ir moterims maištingų idėjų, kad jos turi teisę rinktis gyventi pilnavertį gyvenimą, už ko tekėti ir ką daryti su savo kūnu. Ne vienas susirūpinęs kritikas tuo metu išsakė nuogąstavimus, kad prisiskaičiusios meilės romanų moterys ims svajoti apie nerealius dalykus (greičiausiai apie pagarbą sau ir teisę rinktis) ir taps netinkamos įprastiems santykiams ir santuokai. Įdomu tai, kad šis požiūris išliko iki mūsų dienų. 18a pasaulį krečiant vienai revoliucijai po kitos, maištingos idėjos buvo itin nepageidautinos, todėl  knygos buvo stipriai apmokestintos, norint, kad jos būtų nepasiekiamos vargingiesiems ir moterims. Kai tai nepadėjo, griebtasi kito stipraus ginklo – paniekos. Moterų rašomos istorijos turi būti šlamštas, nes ir pačios moterys yra ne itin protingos ir tuo metu turėjo kur kas prastesnį išsilavinimą, nei vyrai. Garbingose draugijose tapo gėdinga užsiminti apie šio žanro literatūrą, o nekalbant apie tai kur kas sunkiau dalintis idėjomis ir knygomis. Deja, mūsų dienomis, dvidešimt pirmame amžiuje, šis požiūris vis dar gajus.

Lietuviško meilės romano kelias yra kur kas trumpesnis. 19a. moterys lietuviškai dar nerašė. Dvidešimtame amžiuje jau atsiranda tokios rašytojos, kaip Nelė Mazalaitė ar Antanina Gustaitytė – Šalčiuvienė, kurių kūryboje yra meilės ir romantikos temos. Tačiau nieko keisto, kad tuo metu būta mažoka meilės romanų – kai šalį krečia karai, okupacijos, tremtys ir perversmai, moterys neturi laiko galvoti apie romantišką meilę, asmeninę laimę ar nagrinėti moteriškumo ir vyriškumo sąvokų. Visos mintys tampa skirtos išgyvenimui. Oficialiai lietuviškas meilės romanas į literatūrą ateina su lietuvių meilės romano serija, kurią pradėjo Elenos de Strozzi „Šiaurės rožė“ 1995m. 

Dabar lietuviškas meilės romanas išgyvena geriausius savo laikus ir tai džiugina. Atėjo laikas atidžiau pažvelgti į šiuos kūrinius, panagrinėti žanro kriterijus ir pagal juos pateikti meilės romanus literatūrinei kritikai. Metas įsiklausyti į moterų balsą ir naujai išgirsti jų perteikiamą žinutę.