Kategorija: Tinklaraštis

Raganų RATAS

– Ei, duok kelis eurus ant duonos… Aš seniai nevalgiau.

Moters balsas, pasigirdęs Vėjūnei už nugaros, buvo jaunas, tačiau gergždžiantis nuo rūkymo, gėrimo ir neramaus gyvenimo būdo. Vėjūnė užbaigė krauti prekes į savo linksmai geltono vabalo bagažinę ir lėtai atsisuko. Kažkas tame balse privertė pasišiaušti plaukelius ant sprando. Elgetaujanti moteris atrodė landynių gyventoja – susivėlusi, su keliomis mėlynėmis ant veido, nešvariais drabužiais. Nors ji stengėsi nutaisyti nuolankų maldaujantį veidą, jai tai prastokai sekėsi – jos laikysena vis tiek buvo įžūli ir su fatalistišku susitaikymu su savo gyvenimo būdu. Jai akivaizdžiai buvo nusispjauti, ką apie ją galvoja Vėjūnė ar kiti prekybos centro klientai ar darbuotojai. Jai buvo nusispjauti, kas nutiks jai pačiai – dangus galėjo užgriūti ant jos nors ir šią sekundę, ji visiškai nebijojo. Ir ko jai bijoti, juk šiaip ar taip jau gyveno pragare. Tačiau jos veidas Vėjūnei pasirodė pažįstamas ir ji, lyg užhipnotizuota, įkišo ranką į rankinę, pasirausė joje ir net nepažiūrėjusi, ką sužvejojo, ištiesė banknotą.

Benamės, kurios jau, rodos, niekas gyvenime negalėtų nustebinti, akys išsiplėtė iš nuostabos ir ji vikriai stvėrė pinigus Vėjūnei iš rankos. Net pamiršusi padėkoti, skubiai patraukė prie prekybos centro įėjimo, baimindamasi, jog dosniai išsiblaškiusi mergina neatgautų nuovokos ir nepareikalautų grąžinti pinigų.

– Ale, duok čia! – prie durų rūkantis panašios išvaizdos dar gana jaunas vyras su rusva barzda grubiai ištraukė banknotą iš savo draugužės rankos ir nėrė į parduotuvės vidų. Tokį lobį reikėjo skubiai išleisti. Šiandien jie galės pašvęsti.

– Romka, čia ir mano. Nupirk ir man… – suspiegė besivydama moteris ir jiedu dingo viduje.

Vėjūnė vis dar spoksojo jiems pavymui, negalėdama pamiršti tuščių akių ir benamės didžiulio nėščiosios pilvo. Alisa, tai buvo Alisa, jos vaikystės draugė. Po lemtingosios užkeikimų nakties, kai joms buvo vos trylika, Vėjūnė Alisos daugiau nematė. Kaip ir Viktorijos, Gražinos, Silvijos ir Lenos. Penkios draugės, kurioms Vėjūnė atvirai išpasakojo apie save ir savo šeimą, vieną dieną pavogė Vėjūnės šeimai priklausiusią juodosios magijos knygą ir nubėgusios į mišką atliko demono iškvietimo ritualą. Prisiklausiusios pasakojimų apie raganas ir jų magišką pasaulį paauglės panoro ir pačios tokiomis tapti – tik dar galingesnėmis, juodosiomis burtininkėmis. Nes kalbėdama apie baltųjų raganų pasaulį Vėjūnė dažnai minėjo atsakomybę, mokymąsi ir kantrybę. Nesikišimą į kitų žmonių likimą. Tai visiškai neskambėjo cool.kietai. Smagiau atrodė iš karto įgyti magiškas galias ir prieš nieką neatsiskaitinėti. Kikendamos ir spygčiodamos, pasišviesdamos telefonų žibintuvėliais, trylikametės nakties mišku keliavo į nusižiūrėtą vietą, viena per kitą pasakodamos, ką su savo galia jos darys mokykloje. Kaip jiems visiems parodys! Kaip jų tėvai dabar jau visur visur jas išleis, net patys nesuprasdami, kodėl. Kaip jos nesibaimina, kad Vėjūnės tėvai apsižiūrės, kad pavogta tokia svarbi knyga. Kai jie tai supras, jau bus per vėlu. Jos jau bus toookios galingos, kad niekas joms nieko negalės padaryti. Nenutrūkstantis paniškas krepšyje nešamo mažo juodo kačiuko kniaukimas tik dar labiau kaitino vaizduotę. Prieš vidurnaktį jos susirado miško tankmėje nedidelę proskyną, kurioje buvo paminklinis akmuo, sakantis, kad šioje vietoje yra senas masinių žudynių kapas. Šioje vietoje mergaitės surimtėjo ir nuščiuvo. Atsivertė knygą pasižymėtame puslapyje ir atidžiau bei kruopščiau nei bet kurią užduotį mokykloje, įvykdė knygoje surašytus nurodymus. Vėliau nė viena jų tiksliai neprisiminė ritualo pabaigos. Maždaug po paros jas visas, klaidžiojančias po mišką atskirai, surado paieškų būriai. Nerišlius ir skirtingus pasakojimus, ką jos ten veikė ir kas tą naktį nutiko, jų tėvai nurašė vaikiškai fantazijai ir siaubui, praleidus miške visą naktį. Nė viena jų nebebuvo tokia pati, kaip prieš tą įvykį. Kai apylinkes ėmė krėsti viena nelaimė po kitos, vietos žmonės ėmė prisiminti tą įvykį ir mistinius pasakojimus, sklandančius apie Vėjūnės šeimą.

∞

Iki pat šios dienos Vėjūnė stengėsi neprisiminti savo buvusių bendraklasių. Jos liko gyvos, tai reiškė, kad joms labai pasisekė. Dėl kitų pasekmių kaltos jos pačios, taip sakė Vėjūnės tėvai ir vyresnysis brolis Lukas. Norėdami sutvarkyti po juodosios magijos ritualo likusias pasekmes, Vėjūnę jie išsiuntė į vasaros stovyklą, o vėliau perkėlė į kitą mokyklą Vilniuje, iš kurios į gimtąją sodybą ji sugrįždavo tik savaitgaliais. Galiausiai po trylikos ilgų metų jiems pavyko sutramdyti iškviestąjį demoną ir sugrąžinti jį ten, iš kur jis atsidangino. Ir visas raganų pasaulis manė, kad šis reikalas baigtas.

Tačiau Vėjūnė nė iš tolo taip negalvojo. Visada žinojo, kad ateis akimirka ir ji sugrąžins savo draugėms tai, ką jos, per Vėjūnės neatsakingumą, tą naktį prarado. Jų sielas.

Šiandien, išvydusi ištiestą Alisos ranką ir tuščias, besieles akis, Vėjūnė suprato, kad ta akimirka atėjo.

Iš prekybos centro ji parvažiavo namo, visą kelią įtemptai svarstydama. Ji jau seniai vis neatsikratydavo minčių, kad būtų galima kažką padaryti šioje situacijoje. Ją ištaisyti. Jos sumanymas buvo labai rizikingas, gal net beprotiškas. Būtų nuostabu su kuo nors pasitarti, tačiau savo šeimos nuomonę ji žinojo. Tikėtina, jog kitų raganų nuomonė būtų panaši. Jos draugės pačios nulėmė savo likimą, o žaisti su žemosiomis energijomis nepatartina.

Tačiau pasitarti galima ne tik su šeima ar draugais. Dar galima tartis su dievais, Mėnuliu ir Visata. Ji taip ir padarys.

Grįžusi iš prekybos centro Vėjūnė padėjo drobinį pirkinių krepšį ant virtuvinės kėdės ir prisivertė nusiraminti. Ėmė tvarkingai dėlioti pirkinius į vietas – avižines kruopas košei į spintelę, dvi dėžutes stambios druskos ir indelį kokosų aliejaus į podėlį. Naujas šluostes į virtuvinės spintelės stalčių. Tualetinį popierių į vonios kambarį. Vėjūnė nebuvo aistringa pirkėja, nebent pakliūdavo į kristalų parduotuvę. Žoleles arbatoms ir prieskoniams ji rinko ar augino pati, turėjo ir nedidelį daržą, kuriame puikiai derėjo daržovės, uogos ir vaisiai. Pati gaminosi ir prausimosi bei kosmetikos priemones iš natūralių produktų, juk šito meno ir mokė savo Tekančio Mėnulio studijoje.

Vakarienei buvo nusprendusi gamintis salotas, tačiau dabar jautė spazmuojantį skrandį. Ne, kol nepriims sprendimo, negalės praryti nė kąsnio. Todėl susitvarkiusi ji nuėjo į savo švelniai kvepiantį gėlėmis vonios kambarį, sumetė dienos dulkių prisigėrusius drabužius į skalbinių krepšį, palindo po vėsiu dušu ir ilgai stovėjo po gaivinančia srove. Užsukusi vandenį tiesiog nusausino kūną rankšluosčiu. Paprastai dar būtų įsitrynusi odą aliejais, palepinusi plaukus savo gamybos kauke. Tačiau šiandien šios procedūros nerūpėjo.

Vėjūnė nuoga nuėjo į miegamąjį ir apsirengė juodą ilgą suknią. Nuėjo į savo būrimo ir meditacijų kambarį, užsidegė rusvą rytietiškų prieskonių ir ambros kvapo žvakę, tinkančią dylančio paskutinio ketvirčio mėnulio fazei, kuri dabar ir buvo. Tada žiūrėjo į ramią nepriekaištingą liepsnelę, galvodama apie Mėnulį. Dabar dylantis vandens Mėnulis. Kritinė fazė, kai jausmai susimaišo ir apima noras nesitaikyti su esama situacija. Noras išsivaduoti, manipuliuoti, žūtbūt išplėšti reikiamą atsakymą.

Nekokia fazė ir ji žinojo, kad reikėtų palaukti tinkamesnio meto savo veiksmams. Tačiau ką toks laukimas reiškia trapiai gyvybei, užsimezgusiai Alisos įsčiose? Ir kaip viskas pasikeistų, jei Vėjūnė sugebėtų sugrąžinti to kūdikio motinai sielą?

Ne, ji negali laukti nė dienos.

Išsitraukė juodą šilko ryšulį ir atsisėdusi ant kilimėlio priešais žemą juodą staliuką, pagarbiai išvyniojo mėnulio kortų kaladę. Jai reikėjo greito sprendimo, todėl ji ištraukė tik tris kortas ir užverstas padėjo priešais save.

Kas bus, jeigu ji jau šiąnakt įgyvendins savo planą, kuris tebus pirmas ilgo ir rizikingo kelio pradžia?

Lėtai vieną po kitos atvertė kortas. Tada ilgai žiūrėjo į jas, kovodama su noru permaišyti kortų kaladę ir ištraukti kortas dar kartą

Tačiau deivės tarė savo žodį, palikdamos, kaip visada, pačiai Vėjūnei teisę priimti galutinį sprendimą. Šiurpai nuvilnijo nugara. Juodoji deivė Kali rūsčiai žiūrėjo iš trečiosios kortos – jei kovosi, turėsi už tai brangiai sumokėti, sakė deivė. Turėsi veikti ryžtingai, nuožmiai, beatodairiškai, tačiau vis tiek išliks nepermaldaujamas visatos pusiausvyros dėsnis – jei pasieksi pergalę, atiduosi už ją kažką labai brangaus.

Vėjūnė padėkojo deivei ir sudėjo kortas atgal į juodo šilko atraižą. Tada priėjo prie lango ir įsižiūrėjo į sparčiai temstantį dangų ir jau keletą lašų, tekančių per stiklą. Ar ji turi teisę sudvejoti, net žinodama, kad jai pačiai teks daug išbandymų? Ar sugrąžintos penkios sielos nėra vertos bet kokios kainos? Penkios sielos – tai ne tik penkių jaunų moterų gyvenimas. Tai jų šeimų ir mylimųjų likimai. Juk Vėjūnė žinojo, kad kiekviena siela, lyg akmuo nukritęs į ramų ežero vandenį, skleidžia didelius ripulius. O jos vaikystės draugių atveju – tai skausmo ripuliai. Skausmo, už kurį atsakinga ji, Vėjūnė.

Užslinkusi naktis buvo tamsi, debesuota, stambiais lietaus lašais primenanti rudenį, nors dar buvo tik rugpjūčio vidurys. Važiuodama iš Vilniaus Vėjūnė matė, kad dauguma langų jau tamsūs. Žmonės, jaukiai susisukę į antklodes, stengėsi negalvoti apie bepraeinančią vasarą. Kai kurie vėlinėtojai dar spoksojo į televizorių ekranus, kuriuose pusantros valandos siautęs žudikas gaus pelnytą galą arba piktdžiugiškai vypsodamas dings iki kitos serijos. Vėjos mintys sukosi apie Alisą. Tą trylikametę patrakėlę Alisą, savo guvumu, smalsumu ir linksmumu primenančią Pepę Ilgakojinę. Ir dabartinę tuščių akių Alisą, nešiojančią po širdimi greitai gimsiantį kūdikį.

Gyvenamieji kvartalai baigėsi, pro šalį bėgo priemiesčio prekybos ir pramonės gigantai.  Toliau sekė laukai, miško ruoželiai. Vėjūnė pasuko į puikiai pažįstamą vieškelį, vedantį į šeimos valdomą žirgyną, tačiau šiąnakt ji nevažiuos juo iki galo. Panėrusi į mišką per duobėtus šlapius keliukus važiavo tol, kol buvo įmanoma su automobiliu. Tada sustojo, atsidarė bagažinę, išsitraukusi ilgą juodą apsiaustą su gobtuvu, apsisiautė pečius. Dar pasiėmė juodą lininį maišelį ir nedidelį kastuvą. Dabar buvo pasirengusi. Nepaisydama aklinos tamsos, šalto lietaus ir piktai ošiančių pušų ji patraukė į miško gilumą.

Užtruko visą valandą, kol pasiekė reikiamą vietą. Batai permirko purvu, apsiausto apačia prisivėlė spyglių ir šakelių. Ji lengvai galėjo išspręsti tokius menkučius nepatogumus vienu pirštelių spragtelėjimu, viena mintimi. Tačiau net nepagalvojo apie tai. Mintys sukosi apie tai, ką ketina daryti ir ji jautėsi beveik karščiuojanti.

Dar beveik valandą užtruko paruošti miško aikštelę ritualui. Tam prireikė visų juodajame maišelyje atsineštų daiktų. Kol galiausiai jau galėjo griebtis kastuvo.

Kai iš metro gylio duobės jos matėsi tik pusė, kastuvas atsitrenkė į tai, ko ji ieškojo. Tai buvo knyga. Stora, juodais odiniais viršeliais, kuo puikiausiai išsilaikiusi po žeme per praėjusius septyniolika metų. Kastuvo smūgis į viršelį taip pat nepaliko nė įbrėžimo. Juodosios magijos knyga, kurią jos šeima paslėpė čia vieną naktį, apraizgę apsaugančiais ir draudžiančiais užkeikimais. Tokios knygos nesudeginsi, nenuskandinsi, juo labiau, nesuplėšysi. Ji per daug galinga. Jie tegalėjo ją paslėpti, tikėdamiesi, kad jos niekas niekada nesuras. Ir jie užkurtų Vėjūnei tikrą pirtį, jei sužinotų, ką ji sumanė.

Vėjūnė paėmė į rankas knygą ir ši atsiduso, giliai ir laisvai įkvėpė, lyg džinas, ištrūkęs iš savo lempos.  Pakilo stiprus vėjas, tikra vėtra, kuri plėšte plėšė nuo medžių lapus ir sausas šakas, kurios baisiai traškėdamos krito žemyn, o juodi debesys, supūsti iš visų pusių, dundėjo tiesiai virš Vėjūnės galvos. Juodosios knygos puslapiai taip sklaidėsi, jog Vėjūnė jau nesuprato, ar juos žarsto vėjas, ar jie savo galia ir sukelia šią vėtrą„Oi, tik nesimaivyk“, sumurmėjo Vėjūnė knygai. „Prabuvai ten varganus septyniolika metų.“

Antrasis atodūsis atsklido iš žemųjų energijų pasaulio. Tai demonas Vizunas, uždarytas savo erdvėje, pajuto pokytį ir atsiduso – budriai, kantriai, pašaipiai.

Trečiasis atodūsis buvo netikėtas. Jis sudrebino žemę ir mišką ir skambėjo kaip pasmerkimas.

Kas iškvėpė trečiąjį atodūsį, Vėjūnė nežinojo.

 

 

Ar jau visi VISKĄ apie tai išmoko?

Šis mano tekstas ne apie meilės romanus. Tačiau, suprantama, knygos yra mano didžioji meilė, todėl aš dažnai blaškausi po įvairius knygų klubus, forumus, knygų piratų grupes ir t.t. Taigi, jei šiose, knygas skaitančių žmonių grupėse, kalba pasisuka apie meilės romanus, kartais kai kas prasitaria, kad juos skaito. Kartais netgi vieną kitą rekomenduoja maloniam laisvalaikio praleidimui. Tačiau niekada nepamiršta pridurti „banalus skaitalas laisvalaikiui“, „banaliuška“ ar panašių paaiškinimų, kurie turi parodyti, kad kalbėtojas puikiai supranta niekinę tokių knygų vertę ir skaito jas tik tada, kai smegenys jau visiškai nebeveikia. Ir, kaip minėjau, šis mano pasisakymas yra ne apie knygas. Tik staiga man kilo mintis: nuo kada mes meilę pradėjome laikyti banalybe? Ar aš pražiopsojau tą žmonijos vystymosi etapą, kai visi VISKĄ išmoko ir suprato apie meilę ir tarpusavio santykiai nebekelia jokių problemų? Ar mums laiminga pabaiga knygose yra tokia nuobodi todėl, kad mes visi, vos panorėję, be jokių pastangų susikuriame savo gyvenimo pasaką? Atrodo, kad gyvenime mes iki tos laimingos pabaigos nušliaužtume kruvinais keliais ir alkūnėmis žvyro vieškeliu, o knygose mums kažkodėl tai sukelia žiovulį. O gal vis dėlto nemeilės knygoms apie meilę priežastys yra kitos ir visuomenei vis dar nepriimtina mintis, kad moteris gali paminti savo pareigas, nusimesti kankinės kaukę ir ieškoti meilės, pilnaverčių santykių ir pilnaverčio sekso? Juk vakarų pasaulyje su šiuo žanru jau seniai susitaikyta. O pas mus, po sovietmečio penkiasdešimties (ne, ne atspalvių!) metų be sekso, su primestais moters–traktoristės–fabriko darbininkės-kovotojos vaidmenimis (suprantama, kodėl tuo laikotarpiu nebuvo lietuviškų meilės romanų), moterys ėmė švelniai ieškoti savo tikrosios prigimties, kai kilo nauja banga – moteriškumo seminarų, kuriuose liepiama dėvėti ilgus sijonus, buti židinio fėja ir vyro-valdovo įkvėpėja. Man smagiausia būna stebėti, kai seminarus, mokančius moteriškumo, veda vyrai J

Taip mąstant, lengvos knygutės, pasakojančios, kaip moteris pradeda gyventi taip, kaip jai norisi ir laimingą pabaigą pripažįsta tik tada, kai ją ima gerbti kaip lygiavertę asmenybę – tokios knygutės nėra palankios didžiajai visuomenės daliai. Taigi, jeigu negalime jų uždrausti – bent jau sukelkime joms panieką.

Tokie štai vakaro pamąstymai, įkvėpti anglakalbiškų straipsnių apie meilės romanus ir lietuviškų diskusijų apie knygas. Kartais mes kartojame nuo vaikystės mums instaliuotas frazes visai nesusimąstydami dėl jų tikrumo, nes priimame jas kaip savas ir džiaugsmingai permetame kitai kartai. Gal ir gerai, nes pradėjus galvoti, kiek iš tiesų mūsų nuomonė yra suformuota kažkam naudingos ideologijos (ir knygos čia tik mažytė smulkmena) nukrečia šiurpas.

Siekti svajonių padeda ir magija

Kiek save pamenu, svajojau gyventi ir kurti laisvai, daug dirbti, pačiai nusistatyti darbo valandas ar vietą. Slapta paauglystės svajonė buvo tapti rašytoja – man, intravertei ir knygų graužikei, didžiausią įspūdį palikdavo, kai sužinodavau, jog kuris nors užsienio rašytojas keletui mėnesių užsidarė atokiame gamtos kampelyje ir pasinėrė į knygos rašymą. Tačiau supratau, kad pas mus tai nėra įprasta rašytojų praktika, tad pasirinkau praktišką mokytojos profesiją. Ilgus metus dirbau mokykloje, tačiau visą laiką laukiau kitokio darbo pasiūlymo ar galimybės. Suprantama, kad nesulaukiau, nes mano svajonių veikla buvo susijusi su laisve ir kūryba. Gana tradiciškai artėdama prie keturiadešimtojo gimtadienio suvokiau, kad jau gana ilgai delsiau ir atėjo metas imtis ryžtingų priemonių. Vis dėlto, priimti tokį sprendimą buvo be galo sunku. Padėjo suvokimas, kad eidama į darbą, kuriam nejaučiu aistros, kuriame jaučiuosi išsisėmusi ir užsibuvusi toje pačioje vietoje, kenkiu ne tik sau, bet šeimos santykiams, rodau blogą pavyzdį savo vaikams ir mokiniams.

Pradėjusi dirbti mokykloje kūrybinį rašymą atidėjau į šoną kaip nerealizuotą nerealią svajonę. Labai daug skaičiau ir, galima sakyti, kad rašiau „galvoje“. Mano vaizduotėje nuolat sukdavosi vaizdai lyg scenos iš filmo – dialogai, neįprasta aplinka, mano pačios sukurti žmonės. Rašymas į mano gyvenimą sugrįžo visai netikėtai – vieną ankstyvą tamsų lapkričio rytą atsikėlusi į darbą greitosiomis perverčiau vietinį laikraštį ir akys užkliuvo už skelbimo apie eilėraščių konkursą. Tikriausiai mano racionalus protas vis dar nebuvo nubudęs ir negalėjo pateikti begalės argumentų, kodėl tai yra ne man, todėl nutariau sudalyvauti. Dar tą pačią dieną parašiau ir išsiunčiau eilėraštį konkursui ir užėmiau jame prizinę vietą. Taip vėl pradėjau rašyti eilėraščius, o paskui pabandžiau užrašyti romaną, kuris sukosi galvoje. Jis tiesiog išsiliejo ant popieriaus. Nieko rimto negalvodama, dar neužbaigusi istorijos, pasiūliau rankraštį leidyklai ir jie iš karto pasiūlė sutartį. Po tokios pradžios jau nebegalėjau sustoti rašyti.

Labai mėgstu skaityti meilės romanus, esu tikra, kad būtent jiems turiu būti dėkinga už optimistinį požiūrį į pasaulį – kad ir kokie sunkumai mane ištinka, aš visada žinau, kad pabaiga bus gera. Meilės romanus linkstama automatiškai nurašyti, kaip nieko vertus skaitalus, tačiau pamirštama, kad kai kurie meilės romanai jau yra tapę klasika ir pagal juos kiekvienos naujos kartos režisieriai stato filmus. Pradėjusi rašyti aš tokių aukštų tikslų sau nekėliau, tiesiog stengiausi sukurti tai, ką man pačiai būtų smagu perskaityti. Lietuviškas meilės romanas dar yra labai jaunas žanras, palyginus su pasauline rinka, todėl man gražu stebėti, kaip jis iš lėto skleidžiasi. O raganos ir fantastika į mano pirmąjį romaną „Būti (su) ragana“ atėjo man pačiai netikėtai. Tiesiog pasirodė, kad būtent naudojant maginius elementus man lengviau perteikti savitą pasaulio suvokimą. Romane „Meilėje kaip kare“ išbandžiau save rašydama meilės istoriją be fantastikos ir magijos.

Fantastika mano romanuose remiasi pagoniškąja tradicija, mitologija ir senosiomis pasakomis, kuriose lengvu pasakojimu perteikiama labai gili išmintis. Vaikystėje buvau gana laukinis vaikas ta prasme, kad daugybę laiko praleisdavau gamtoje viena, basa bėgiodavau pievomis ir miškais, nuolat laipiodavau į medžius, stebėdavau, liesdavau, uosdavau, klausydavau. Todėl nenuostabu, kad pagoniškasis pasaulio suvokimas man yra labai artimas. Pamenu, kaip stebėdavausi būdama moksleivė, kai mokykloje aiškindavo, jog pagonys buvo tamsūs, nes garbino medžius ir akmenis, tikėjo, jog visur gyvena dvasios. Man jau tuomet atrodė, jog šiuolaikinis žmogus žvelgia tik į išorinius ritualus ir nesuvokia po jais slypinčios pasaulėvokos gelmės. Suradusi literatūros apie šiuolaikines raganas, neopagoniškąjį maginį Wicca tikėjimą, susižavėjau jų požiūriu į gamtą, o raganiški šamaniški ritualai ir burtai visiškai neprieštaravo naujausiems moksliniams tyrimams apie mūsų minčių kuriamąją galią ir apie tai, kad visas mūsų pasaulis sudarytas iš energijos. Natūralu, kad šios žinios atėjo ne tik į mano gyvenimą, bet ir kūrybą.

Juk visi darome magiškus ritualus – pavyzdžiui, sugalvojame norą ir užpučiame žvakelę ar kepame kūčiukus – vėlių duonelę – Kūčių vakarienei. Vis dėlto, labiau suvokiant, kaip veikia energijos, galima sąmoningiau kurti savo gyvenimą. Visuotinai pripažinta galingiausia dvasinė praktika – dėkingumo išreiškimas. Ne veltui mūsų senoliai kiekvieną valgį pradėdavo padėkodami. Aš naudoju dėkingumo dienoraščio pildymą – sukūriau tam skirtą užrašinę „Mano gyvenimo stebuklai“, kurią užpildęs kiekvienas gali pamatyti vis daugiau ir daugiau stebuklų savo aplinkoje. Norų išsigryninimas ir užrašymas padeda neišklysti iš kelio ir jeigu tie norai išsakomi, kai būna Mėnulio jaunatis, jie, kaip sėklos dirvoje, neišvengiamai sudygsta. O sudėtingesniems ritualams reikia daug sąmoningo pasirengimo ir specialių žinių.

Moterų balsas

Jau kelis šimtus metų pasaulio moterys pasakoja istorijas – milijonus istorijų, kurias visuomenė stengiasi ignoruoti, apie kurias nepatogu kalbėti viešai, o prakalbus skubama kuo greičiau paniekinamai suraukti nosį „A, tai TOS knygos. Ne, aš tokių neskaitau. Gal tik per atostogas. Arba kai noriu pailsėti. Bet šiaip jų neskaitau. Labiau mėgstu  detektyvus“

Meilės romanus pasaulyje rašo dešimtys tūkstančių moterų, juos skaito milijonai. Jie yra leidžiami didžiuliais tiražais, verčiami į dešimtis kalbų, pagal juos statomi filmai. Ir vis dėlto, šis žanras, kaip nė vienas kitas literatūroje, susilaukia daugiausiai paniekos, pašaipų arba, kas yra dar baisiau, visiško ignoravimo. Literatūros kritikai juos aplenkia didžiuliu lanku, bijodami susigadinti savo reputaciją, nenagrinėja tuose kūriniuose išsakomų idėjų, nerašo recenzijų. Viena garsiausių pasaulio rašytojų, Nora Roberts, yra parašiusi daugiau nei 214 knygų ir 191 iš jų buvo New York Times bestseleriai. 58 šios rašytojos knygos debiutavo pirmoje geriausiai parduodamų knygų topo vietoje. Nepaisant to, New York Times išspausdino tik dvi Noros Roberts knygų recenzijas.

Meilės istorijos yra rašomos nuo Antikos laikų, tačiau šiandien kalbame apie romanus, kuriuos rašo moterys moterims ir pagrindinė knygos veikėja yra moteris. Šios knygos buvo pradėtos rašyti 18a – 19a ir tai susiję su moterų raštingumo  vystymusi. Atkreipus dėmesį, kad moterys ima vis daugiau skaityti, buvo susirūpinta, kad jos bent jau skaitytų tinkamus dalykus – gero elgesio taisykles, pamokomas istorijas, religinius tekstus, kurie turėjo įtvirtinti moters vietą (namai-vaikai-bažnyčia) visuomenėje. Moterys privalėjo būti paklusnios dukros, žmonos, motinos, namų šeimininkės. Santuoka buvo sudaroma remiantis finansiniais ir padėties visuomenėje klausimais ir niekas nemanė, kad merginai turėtų bent jau patikti žmogus, su kuriuo ji bus iki pat mirties. Tačiau moterys ėmė rašyti ir skaityti istorijas, kurių pagrindinė veikėja yra mergina ar moteris  ir tai jau savaime buvo šokiruojanti naujovė, nes iki tol moterims literatūroje tekdavo tik blankus foninis vaidmuo. Romanų veikėja išeidavo iš namų ir patirdavo daug nuotykių, tai vėlgi buvo neįprasta, nes daugumos moterų gyvenimai apsiribodavo namais, išeiti iš jų be palydos buvo draudžiama. Herojė pamildavo nepaisydama klasinių ar turtinių apribojimų, parodydavo drąsą ir ryžtą pasipriešinti visuomenės normoms ir (tai svarbiausia!) istorijos pabaigoje būdavo apdovanojama laiminga pabaiga, kuri tarsi skatino skaitytojas išbandyti tokį elgesį ir atsiimti savo apdovanojimą. Tuo tarpu „rimtojoje“ literatūroje moteris, isdrįsusi įsimylėti ir pasimylėti, dažniausiai buvo baudžiama mirtimi (Ana Karenina, Madam Bovary,  Paskenduolė).

Nieko keisto, kad nuo pat pradžių moterų rašomi meilės romanai buvo sutikti itin nepalankiai. Jie galėjo sukelti merginoms ir moterims maištingų idėjų, kad jos turi teisę rinktis gyventi pilnavertį gyvenimą, už ko tekėti ir ką daryti su savo kūnu. Ne vienas susirūpinęs kritikas tuo metu išsakė nuogąstavimus, kad prisiskaičiusios meilės romanų moterys ims svajoti apie nerealius dalykus (greičiausiai apie pagarbą sau ir teisę rinktis) ir taps netinkamos įprastiems santykiams ir santuokai. Įdomu tai, kad šis požiūris išliko iki mūsų dienų. 18a pasaulį krečiant vienai revoliucijai po kitos, maištingos idėjos buvo itin nepageidautinos, todėl  knygos buvo stipriai apmokestintos, norint, kad jos būtų nepasiekiamos vargingiesiems ir moterims. Kai tai nepadėjo, griebtasi kito stipraus ginklo – paniekos. Moterų rašomos istorijos turi būti šlamštas, nes ir pačios moterys yra ne itin protingos ir tuo metu turėjo kur kas prastesnį išsilavinimą, nei vyrai. Garbingose draugijose tapo gėdinga užsiminti apie šio žanro literatūrą, o nekalbant apie tai kur kas sunkiau dalintis idėjomis ir knygomis. Deja, mūsų dienomis, dvidešimt pirmame amžiuje, šis požiūris vis dar gajus.

Lietuviško meilės romano kelias yra kur kas trumpesnis. 19a. moterys lietuviškai dar nerašė. Dvidešimtame amžiuje jau atsiranda tokios rašytojos, kaip Nelė Mazalaitė ar Antanina Gustaitytė – Šalčiuvienė, kurių kūryboje yra meilės ir romantikos temos. Tačiau nieko keisto, kad tuo metu būta mažoka meilės romanų – kai šalį krečia karai, okupacijos, tremtys ir perversmai, moterys neturi laiko galvoti apie romantišką meilę, asmeninę laimę ar nagrinėti moteriškumo ir vyriškumo sąvokų. Visos mintys tampa skirtos išgyvenimui. Oficialiai lietuviškas meilės romanas į literatūrą ateina su lietuvių meilės romano serija, kurią pradėjo Elenos de Strozzi „Šiaurės rožė“ 1995m. 

Dabar lietuviškas meilės romanas išgyvena geriausius savo laikus ir tai džiugina. Atėjo laikas atidžiau pažvelgti į šiuos kūrinius, panagrinėti žanro kriterijus ir pagal juos pateikti meilės romanus literatūrinei kritikai. Metas įsiklausyti į moterų balsą ir naujai išgirsti jų perteikiamą žinutę.

Ar kiekviena moteris gali tapti ragana?

Ragana – žodis, kaitinantis vaizduotę, turintis daugybę pavidalų ir formų. Pagonių deivė, Laimos sesuo, savo rankose laikiusi galią išgydyti ar paleisti į amžinybę. Gerbiama kaimo žiniuonė, pas kurią visa bendruomenė bėgo su savo rūpesčiais: ji sprendė sveikatos problemas, padėjo išnarplioti santykių ir meilės vingius, priimė gimdymus. Vėliau ragana tapo demoniška bjaurybė, sėjanti tik nelaimes ir mirtį. Arba bjauri senė su karpomis ant veido, be dantų, au išsidraikiusiais ilgais žilais plaukais, savo milžiniškame murziname katile nuolat kažką verdanti. Dar vėliau tai seksuali Holivudo filmų vilioklė, kuriai niekas negali atsispirti.

Šie įvaizdžiai tokie skirtingi, vis dėlto, kai kas juos vienija. Bet kuriuo laikotarpiu, ragana – tai moteris. Tai galinga ir savarankiška moteris. Todėl nenuostabu, kad žodis „ragana“ traukia ir baugina daugelį dailiosios lyties atstovių. Traukia, nes moterys jaučia savyje galią, didesnę, nei joms leidžia turėti patriarchalinė materialistinė visuomenė. Daug šimtmečių buvo nuolat pabrėžiama, kad moterys kvailos, silpnos, kaltos, nevertos, nepakankamos, toleruojamos tik dėl jaunystės, grožio ir gebėjimo gimdyti vaikus. Kiekvienas bandymas peržengti siauručius visuomenės uždėtus rėmus sulaukia didžiulio aplinkinių pasipriešinimo ir baimės. Pačios moterys, išskyrus vieną kitą drąsuolę, labai baugščiai bando išsilaisvinti iš uždėtų suvaržymų, nes praeityje už tokias pastangas jos buvo skaudžiai baudžiamos – kankinimais, smurtu, raganas deginančiais laužais, atstūmimu iš visuomenės.

Nutrūkusi raganiškos išminties gija

Senųjų laikų raganos, žiniuonės, buvo vienos iš labiausiai apsišvietusių to meto žmonių. Jų žinios ir galios buvo menas ir mokslas, jos išmanė Mėnulio ir Saulės ciklus, augalų savybes, žmogaus kūną ir dvasią, mokėjo pakreipti  palankia kryptimis pasaulį sudarančią energiją. Ši išmintis buvo perduodama iš lūpų į lūpas, tačiau tai nutrūko prasidėjus raganų medžioklėms. Bet koks moteriškos intuicijos pasireiškimas buvo pavojingas, net ir šiais laikais į ją numojama ranka ar tiesiog išjuokiama. Tokia buvo praeitis, kuri suformavo šiuolaikines moteris. Jos jaučiasi sutrikusios, nebežinančios, kaip būti moterimis. Jos turi didžiulę vidinę jėgą ir nežino, kaip ja naudotis. Moterys žino, kad gali kur kas daugiau, nei būti vyro tarnaite, patogiu papuošalu, vaikų gimdymo mašina. Praradusios ryšį su moteriška energija, naudoja vyrišką ir sėkmingai daro karjerą versle, politikoje ar moksle. Tačiau vyriškos energijos naudojimas skaudžiai atsiliepia asmeniniam moters gyvenimui ir energetikai.

Praradus moteriškos išminties tradiciją nukentėjo ne tik moterys. Įsivyravo energetinis disbalansas, nuo kurio nukentėjo gamta, kuri, kaip ir moterys, buvo sudaiktinta, pavergta ir išnaudojama. Išsekinta Žemė atsidūrė ant ekologinės katastrofos slenksčio. Užgniaužus moterišką galią nukentėjo ir patys vyrai. Moterims naudojant vyriškąją energiją, jie taip pat ėmė nesuprasti, kas yra vyriškumas.

Šiuolaikinės raganos

Esant tokiai situacijai, nieko keisto, kad raganos vėl populiarėja ir visame pasaulyje yra dešimtys tūkstančių žmonių, vadinančių save raganomis. Tai raganos, kurios garbina gamtą, rūpinasi ekologija, energijų pusiausvyra, ieško ryšio su senovės moterų žiniuonių tradicija. Raganų dievybė yra dvipolė – Raganų Deivė ir Raguotasis Dievas, tačiau, norėdamos bent kiek subalansuoti energijų pusiausvyrą pasaulyje, kuriame vyrauja vyriški dievai, raganos didesnį dėmesį skiria Deivei. 

Buvimas ragana leidžia moteriai susitelkti į savo vidų, vystyti intuiciją, išjausti energijas, būti tokiai, kokia iš tiesų yra, be visuomenės primestų apribojimų, lūkesčių ir spaudimo atitikti neįmanomą amžinai jaunos, lieknos, malonios, nuolankios, nepavargstančios, patarnaujančios antrarūšės būtybės įvaizdį.

Būti ragana reiškia prisiimti visišką atsakomybę už save ir savo gyvenimą, leisti sau būti savimi – moteriška, galinga, keista, einančia ten, kur veda siela, nebijančia pažvelgti į savo vidų. Reginčia pirmiausiai savyje šviesius ir tamsius dalykus ir abu priimančia su vienoda pagarba. Būti ragana reiškia labai sąmoningai kurti savo pasaulį suprantant energijas ir naudojant minčių, žodžių ir emocijų galią.