„Tos Kalėdos“ pirma dalis

Tyla Audroje 2022m Kaunas

Dedikacija

Tai Kalėdinė dovana MRM klubo nariams ir visiems mano skaitytojams. Brangieji, su artėjančiomis šventėmis.

  

            „Būk visados malonus, turėk truputį drąsos ir visados tikėk  mažais stebuklais“

                                                                           Pelenė

 

 

1 DALIS

MONA

Stebėdama, kaip viskas išdėliota ant šventinio stalo, pajutau jį stovintį už nugaros. Apkabinęs ir uždėjęs rankas ant mano pilvo švelniai priglaudė savo šiltas lūpas man prie ausies ir sušnabždėjo:

– Nesirūpink, viskas bus gerai. Pamatysi.

Atsidusau. Mes pirmieji atvažiavome pas jo tėvus. Čia turėjo susirinkti visa jo šeima. O jis – pristatyti mane kaip savo būsimą žmoną. Jaučiausi įsitempusi. Juk nuo šios dienos priklausys, ar jie mane priims kaip savo šeimos narę. Tačiau tuo metu kažkur pasigirdęs dūžtančio stiklo garsas nubloškė mane mintimis į tuos laikus, kuriuos taip norėjau pamiršti.

 

Prieš tris mėnesius

 

Klūpėjau ant žemės, paplūdusi ašaromis, ir maldavau jo:

– Maldauju, išklausyk mane….

Bet Džeremis paniekinamai mane pastūmė, o tada, arogantiškai išsitraukęs piniginę, numetė ant stalo tūkstantį  eurų.

– Čia už tavo pastangas aptarnaujant mane. Galėsi atsikratyti jo vaiku.

– Tai netiesa.  Ji tau melavo,  – išrėkiau, per ašaras negalėdama jo įmatyti.

– Koks tikslas jai meluoti? – jis nusikvatojo. – Manei, primesi man savo benkartą?

– Džeremi, tai netiesa, – bandžiau jį sustabdyti.

– Aš taip tave mylėjau, – jo akyse mačiau skausmą. – O tu… Kekšė, – jis trenkė man per veidą, ir pastūmė mane taip, kad aš tiesiog pargriuvau ant žemės. – Ir net nebandyk manęs ieškoti. Ryt nutraukiu nuomos sutartį. O tu iki šio vakaro išsinešdini iš šio buto, – taip pasakęs, trenkė durimis ir išėjo.

Išėjo net nebandęs manęs išklausyti, net neleidęs pasiteisinti, tiesiog užtrenkdamas duris mūsų bendram gyvenimui, besitęsiančiam jau dvejus metus.

Viskas turi savo pradžią ir savo pabaigą.

Nebeatsimenu, kiek laiko pragulėjau ant žemės raudodama ir kaip atsikėliau, tik iš mano akių ir atminties niekada neišnyks nei tas jo numestų pinigų ant stalo vaizdas, nei jo ištarti žodžiai. Žodžiai, liepiantys atsikratyti jo vaiku.

 

Kaip aš atsiradau Paryžiuje? Dieve, čia visai kaip Pelenės istorijoje.

Gimiau aš mažame Lietuvos miestelyje. Antras vaikas šeimoje. Šeimoje? Vargiai. Mano motina niekuomet nepamiršta man priminti, kad mano atsiradimas jos gyvenime buvo didžiausia nelaimė, sugriovusi jos laimingą gyvenimą ir atėmusi iš jos mylimą vyrą, o iš mano vyresnės sesers Daivos – mylintį tėvą. Turbūt aš buvau kalta, kad ji praskėtė kojas kažkokiam kariškiui, nuo kurio pastojo. O kai gimiau, paaiškėjo, kad aš labai skiriuosi išvaizda tiek nuo mamos, tiek nuo tobulosios Daivos, tiek nuo ją mylinčio tėvo. Dieve, gimiau tam, kad tiek malonių ir gerų žmonių netektų savo laimės ir meilės.

Visą  savo neilgą gyvenimą aš pavydėjau savo vyresnėlei seseriai jos šviesių banguotų ilgų plaukų, nuostabaus veido, tobulo kūno. Nes ji buvo mamos mylimiausias vaikas. Nuostabu, kai tavo vaikas puikiai mokosi, gražiai šoka bei tobulai elgiasi.  Pavydėjau jai vaikinų dėmesio, krūvos draugų. Buvau beveik keturiais metais jaunesnė už ją. Kaulų ir odos rinkinys. Baltos odos, tamsių plaukų, ir įkypų akių, tiesa, jos buvo žydros. Keistas derinys. Na, ir būdama dvylikos metų    sugebėjau ūgiu praaugti Daivą. Tiesa, man nebetiko jos nunešioti rūbai, o tai labai nepatiko mano mamai. Bet geriau turėti dvejus savo džinsus, nei krūvą nudrengtų sesers rūbų.

Visą savo gyvenimą bandžiau mamai įrodyti, kad nesu blogesnė nei jos numylėtinė. Buvau tas vaikas, kuris visur tiko: reikėjo bėgti – nubėgdavau, reikdavo šokti – nušokdavau, reikėjo deklamuoti – prašom. Ir mokiausi taip gerai, kad Daivai buvo sunku konkuruoti. Bet…

Bet besimokydama devintoje klasėje supratau tik viena: mokytis aukštojoje gali tik Daiva, nes vaikui, kuris sugadino mamai gyvenimą galimybių tam nėra.

Labai gerai atsimenu tą dieną, kai mama man taip pasakė. Patikėkit, vaikui tą suprasti buvo per didelė našta. Ir tą dieną, sėdėdama po senu ąžuolu ir žiūrėdama į mėnulį, aš prisiekiau visam pasauliui, kad padarysiu viską, kad galėčiau iš šitos skylės pabėgti. Ir kad kada nors vis tiek pasieksiu savo tikslus ir įrodysiu jai, kad aš ne blogesnė nei nuostabioji Daiva.

Mano geriausia klasės draugė Kornė gyveno kitame pasaulyje nei aš. Mes su ja draugavome nuo septintos klasės, kai jos tėvas, atvykęs į mūsų miestą, čia įkūrė savo kompaniją. Buvome neišskiriamos draugės.  Jos tėvai norėjo, kad ji studijuotų mediciną, o ji pati svajojo tapti pasaulinio lygio modeliu. Tiesa, Kornė buvo graži mergaitė. Na, gal net labai graži. Ir mes turėjome slaptą svajonę: po mokyklos ištrūkti dviese į Paryžių. Ji taps modeliu, o aš susirasiu ten kokį darbą, o paskui… Tiesa, kas bus po to, nežinojo net Kornė. Bijojau, kad ištarus tą garsiai mano svajonė neišsipildys.

Kornei nebuvo problema ten išvykti. Manęs nerėmė niekas. Todėl taupiau kiekvieną centą, dirbau po pamokų, vasarą. Užsiimdavau net tuo, apie ką niekam neužsimindavau, nesvarbu, kokia kaina. Svarbu buvo tik viena: ištrūkti iš čia.

Laikas bėgo. Puikiai mačiau, kaip į mane žiūrėjo vyrai. Nebuvau tobula gražuolė kaip Daiva, bet vyriško dėmesio man niekados netrūkdavo. Mane visi vadindavo egzotiška gražuole. Bet mano tikslas buvo ne vyrai. Aš troškau išvykti į Ameriką ir tapti… na, bet gal vėliau apie tai.

Taigi, mūsų pabėgimo planas suveikė. Kornė nuvylė savo šeimą. Nors gal ir nenuvylė. Į akademiją tai įstojo, tik nepradėjo tais metais mokytis. O mano pabėgimas nieko nenuvylė. Aš tik palikau raštelį padėkodama, kad mane užaugino. Neketinau grįžti atgal. Geriau jau numirsiu, nei grįšiu atgal, įrodydama, kad esu niekam tikusi.

Taigi, turėjome Monmartre nedidelį kambarėlį su viena plačia lova ir labai dideles ambicijas užkariauti pasaulį. Bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Antrą viešnagės dieną nedidelėje picerijoje prie mūsų prisikabinęs kažkoks fotografas pasiūlė man pabandyti nusifotografuoti, nes pasak jo, esu nepaprasta, išskirtinai graži mergina, kuri gali gyvenime nemažai pasiekti.

Atsimenu Kornės žvilgsnį, kai jis tai pasakė. Nesu išranki, man reikėjo darbo, ir jei tos nuotraukos galėjo suteikti man lėšų išgyventi, tai kodėl ne? Kameras aš mėgau, o jos – mane. Galėjau suvaidinti bet ką prieš jas. Norit tobulos vilioklės? Prašom. Norit nekaltos našlaitės? Pirmyn. Ir taip visą gyvenimą nebuvau savimi. Apsimesti tuo, kuo nesu, įkvėpė mane mama. Galėjau būti kuo tik užsimanydavau. Ir tos nuotraukos man padėjo. Žakas dirbo rimtoje agentūroje fotografu. Ir neužilgo aš jau dirbau pilnu tempu. Nuotraukos buvo tokios gražios, kad aš labai norėjau jas nusiųsti namo. Tik to nepadariau. O tada pradėjau skraidyti po visą pasaulį.

Tiesa, Kornė negavo savo išsvajoto darbo. Bet man pavyko ją įtaisyti mano agentūroje, ji ten padėdavo tvarkytis su rūbais ir visu kitu.

Kaip atsirado mano gyvenime Džeremis?

Po kokių trijų mėnesių mes pasikeitėme kambarį, į vieno kambario butuką. Ir kadangi aš namuose buvau retas svečias, Kornė karaliavo ten dažniausiai viena. Ko jau ko, o vyrų jos gyvenime netrūko. Ir kai aš vieną dieną grįžau iš Pietų Korėjos, nebuvusi namie kokias geras tris savaites, sutikau jį savo kambaryje. Kornė buvo devintame danguje susipažinusi su juo. Ir jie jau geras dvi savaites smagiai leido laiką kartu. Man vyrams laiko nelabai likdavo, todėl tą vakarą į restoraną ėjau su jais kartu, tiesa Džeremis buvo pasikvietęs savo draugą į kompaniją.

Tą vakarą Džeremis nenuleido akių nuo manęs. O po antro šampano butelio supratau, kad jis man irgi visai patinka. Bet tada viskas taip ir pasibaigė. Kornė nebuvo kvaila. Greičiausiai tas vakaras ir buvo mūsų neapykantos pradžia. Nebandžiau nusigvelbti Džeremio sau, nes vargu, ar kas nors geis merginos, kuri didesnę mėnesio dalį keliauja po pasaulį. Buvau realistė. Ne laikas meilei, man reikėjo pinigų savo svajonei.

Antrą kartą Džeremį sutikau vieno vakarėlio metu, kai Kornės nebuvo šalia. Mes šventėme vienos kampanijos užbaigimą. Čia dalyvavo nemažai įžymių žmonių. Nebandžiau susirasto vyro, bet Džeremis prilipo prie manęs, kaip vantos lapas. Mes praleidome visą vakarą drauge. Okupavęs mane visam vakarui, neleido kitiems net prisiartinti prie manęs. Na, o paskui, mes susitikom dar kelis kartus.

Jis Paryžiuje turėjo savo kompaniją. Nebuvo jis prancūzas.  Ir mes su Korne smarkiai susiriejom, nes ji galvojo, kad aš specialiai suviliojau jos Džeremį. Ir tada jis man pasiūlė persikraustyti į jo butą. Pradžioje labai abejojau ar tai geras sprendimas. Bet gerai žinodama, kad  jis ištisai keliauja tarp Amsterdamo, Paryžiaus, Londono ir Niujorko, o aš tik svečias Paryžiuje, sutikau.  Neturėjau mados naudotis kitais žmonėmis, bet kai jis pasakė, kad nereiks mokėti buto nuomos, apsidžiaugiau. Tiesa, tame bute turėjau savo kambarį, o mūsų santykiai buvo draugiški, su tikslu abiems patenkinti savo poreikius. Bet laikas bėgo, jis vis dažniau užtrukdavo Paryžiuje, o aš vis daugiau darbo gaudavau jau nebe rytuose, o Europoje, tuomet jo elgesys iš draugiško virto savininkišku. Mes puikiai sutarėme, o vėliau supratome, kad mus sieja kažkas daugiau nei draugystė. Tapome rimta pora. Ir kai jam pabodo manimi grožėtis žurnaluose ir plakatuose, jis pasielgė ganėtinai savanaudiškai, pasiūlydamas bendrą gyvenimą ir vedybas. Nebuvo tai netikėta. Mes tikome vienas kitam. Vis labiau klimpau jausmuose. Ir kai jis pareiškė, kad nori su manimi vaiko, apsidžiaugiau. Na, o po to viskas pakrypo kitu keliu. Mano kontraktas ėjo į pabaigą, kai supratau, kad laukiuosi. O supratau gerokai per vėlai. Tas ištisinis badmiriavimas, didelis krūvis mano ciklui turėjo didelės įtakos. Ir net neįtariau, kad esu nėščia. O kai tai išsiaiškinau, supratau, kad tęsti kontrakto nėra prasmės. Džeremis buvo devintame danguje.

Buvo likę maždaug trys mėnesiai iki Kalėdų, kai jis grįžo namo juodesnis už rudens debesis.

Pagriebęs mano telefoną, liepė man jį atrakinti, nors puikiai žinojo kodą – juk jis jį man padovanojo.    Tokio elgesio nustebinta taip ir padariau. Neturėjau ką slėpti nuo jo.

Nežinau kodėl, bet prieš kelias dienas buvau gavusi iš nežinomo numerio žinutę, kurioje buvo rašoma: „Mažyte, su mūsų mažu jubiliejumi. Labai tave myliu. Tiksliau, myliu jus.“ Nusistebėjau,  nusijuokiau, bet tuo metu į duris paskambinęs kurjeris atitraukė mano dėmesį ir aš visai pamiršau ją ištrinti. Ir dabar Džeremis kaip įsiutęs liūtas puolė mane dėl tos žinutės, apkaltindamas mane neištikimybe. Man net neleidęs nieko pasakyti pareiškė, kad Kornė jam pasakiusi, kad aš su Žaku esame neįprastai artimi. Ir tada, kai jo nebuvo Paryžiuje prieš tris mėnesius, aš su Žaku buvome vakarėlyje, po kurio mus matė prie jo namų ir taip toliau. Ir dar pridūrė, kad Žakas savo draugui skundėsi, kad aš pastojau.

Visa tai man nuskambėjo taip juokingai. Vien todėl, kad Žakas buvo mano vienintelis draugas. Tik Kornė nežinojo, kad jis gėjus. Ir aš jo niekuomet nedominau kaip moteris. Ir tada aš supratau, kad ji taip man atkeršijo. Aš dar bandžiau paaiškinti, bet jis manęs nebesiklausė. O tada viskas nutrūko.

Supratau tik viena: darbo neturiu, kur gyventi neturiu, turimų pinigų užteks tik trumpam.  Bet nelaimės nevaikšto vienos. Suskambo mano telefonas. Kai atsiliepiau, mano agnetūros savininkė net nekalbėjo, o garsiai plyšavo, kad jei aš sugalvojau suvedžioti jos vyrą, tai ji pasistengs, kad man nebepavyktų darbo gauti niekur.

Kas man beliko? Buvau trečią mėnesį nėščia. Banamė, bedarbė. Ir mano motina buvo teisi: niekam tikusi, niekam nereikalinga.

Atsikėliau nuo žemės. Ant stalo gulėjo Džeremio numesti pinigai. Ne. Negalėjau atsikratyti vaiku. Tai būtų labai neteisinga jo atžvilgiu.

Spintoje gulėjo vienintelis mano lagaminas. Susirinkau viską, kas buvo brangiausia. Puikiai

žinojau, kad juos pardavusi galėsiu laikinai išgyventi, kol susirasiu kokį nors darbą, tik dabar jau Lietuvoje.

Tiesa, parašiau jam laišką, kuriame išdėsčiau visą tiesą. Taip to norėjau. Nes ta gyvybė po mano širdimi vis tik turėjo teisę žinoti, kas jos tėvas. Ne taip, kaip aš. Jei jis neapsireikš, tai jau jo reikalas. Laiške pareikalavau, kad gimus vaikui būtų atliktas tėvystės testas, nes to vaiko būtent jis norėjo ir jam nepavyks taip lengvai to išsiginti. Tuo metu nebežinau ką jam jaučiau. Gal pasišlykštėjimą? Kaip galima tuo nesišlykštėti, kai du metus gyveni su žmogumi, o jis tavęs net nepažįsta.

Atsisukau paskutinį kartą pažiūrėti į namus, kuriuose buvau tokia laiminga. O tada pakėliau galvą, išsitiesiau ir užtrenkusi duris turėjau pripažinti sau, kad man tiesiog nepavyko.

Sėdėdama taksi per ašaras nemačiau kelio. Buvo jau naktis, kai pasiekiau aerouostą. Skrydis tik rytoj. Bet koks skirtumas, kada jis, kai keliauji į niekur. Nusipirkau bilietą į vieną pusę. Net neatsimenu, kaip nuslinkau į savo mylimą kavinukę, kurioje tiek kartų prieš skrydį praleisdavau laiką.  Nusipirkusi mineralinio vandens butelį atsisėdau ir per ašaras nieko nebemačiau. Taip baigėsi mano bandymas pakeisti gyvenimą. O gavosi taip, kad jį galutinai sužlugdžiau.

– Atleiskite, panele,  – išgirdau ramų vyrišką balsą.

Iš pradžių net nesupratau, kad jis kreipiasi į mane. Bet tada pajutau kažkieno ranką ant savosios. Pakėlusi išsigandusi akis, ranka perbraukiau per jas, norėdama geriau įsižiūrėti kam aš parūpau naktį.

Šalia manęs atsisėdo vyras. Puikus švarkas, puikus laikrodis, šilkinis kaklaraištis. Mano akys nukeliavo veido link. Gal kokių trisdešimt šešių, gal vyresnis. Šviesūs geri plaukai, tobulas kirpimas. Aštri žandikaulio linija. Trijų dienų barzda, tiesi nosis, rudos akys. Nuo jo sklido gerų kvepalų kvapas. Ir tai leido man manyti, kad jis nėra eilinis buhalteris laukiantis komandiruotės skrydžio.

– Kas? – tyliai paklausiau.

– Jūs jau nepykite, bet kai pamatai moterį, kuri antrą valandą iš eilės lieja ašaras, negali būti abejingas. Gal galiu jums kuo padėti? – jo ramus balsas tarsi šiltas vėjas ramino mane.

– Man? – pakėliau antakius iš nuostabos.

Taip, buvau pratusi prie vyriško dėmesio ir jo pertekliaus. Bet buvau atspari jam. Džeremis  man

buvo visas pasaulis. Mylėjau jį, kitų man nereikėjo. Keisčiausia, kad nepažįstamasis neflirtavo su manimi, kaip tai daro kiti, jis tik kalbino.

– Jums, – sakydamas jis linktelėjo galva. – Negaliu matyti verkiančių moterų.

Nusišypsojau.

– Dažniausiai aš neverkiu, bet dabar… – nuleidau akis, nes net kalbėti buvo sunku.

– Kas nutiko dabar?

Užverčiau galvą, kad ašaros nebirtų kaip pupos.

– Žinote, – nusijuokiau. – Šiandien sugriuvo visas mano pasaulis.

Jis nusijuokė.

– Tai dabar skausmą plaunate mineraliniu?

Nelinksmai nusišypsojau.

– Kartais skausmo nuplauti neįmanoma.

– Žinau, – jis linktelėjo galvą. – Bet laikas pagydo.

– Nemanau, – atsidusau. – Žinot, aš visą gyvenimą bandžiau padaryti daugiau nei galiu. Įdėjau tiek darbo, pastangų. Ir visko, ko taip sunkiai siekiau, netekau vienu akimirksniu.

– O… – atsiduso jis. – Bet jūs tokia jauna, tokia graži moteris.

Prunkštelėjau.

– Tai visai nesvarbu. Nei grožis, nei jaunystė. Labai skaudu, kai tave išduoda žmonės, kuriuos tu myli, kuriais besąlygiškai pasitikėjai… – atsidusau ir nusibraukiau ašaras nuo veido.

– Patikėkit, puikiai žinau tą jausmą,  – nelinksmai nusijuokė jis.

– Ir kaip? Laikas jį nukenksmino? – susidomėjusi paklausiau.

Dabar jis tik papurtė galvą.

– Praėjo trys metai, o tu vis galvoji, kad esi nepakankamai geras, nepakankamai vertas, todėl tave paliko.

– Na, matot. Vyrams juk viskas daug lengviau. Apsisuki, uždarai duris po savęs ir išeini pas kitą.

Jis ir vėl atsiduso.

– Kartais ir moterys uždaro duris ir nueina pas kitą.

Dabar jau aš atsidusau.

– Susipykot su vaikinu? – jis tyliai paklausė.

– Ne, net nespėjau. Jis tiesiog atėjo ir pareiškė, kad tie du gyvenimo metai buvo klaida, apkaltino mane nebūtais dalykais ir įžeidęs paliko.

– Gal jis susiprotės ir grįš? Tiesa, kada jūsų skrydis?

– Rytoj,  – nusijuokiau.

– O tai ką čia veikiate? – jis nusistebėjo.

– Nebeturiu, kur eiti, – liūdnai nusijuokusi nuleidau galvą.

– Eime, VIP zonoje žinau gerą vietą vynui išgerti,  – bandydamas atsistoti paragino mane.

Papurčiau galvą ir nusukau veidą balkono link.

– Nebegaliu gerti,  – tyliai pasakiusi  susiėmiau rankomis veidą. – Jis mus paliko.

– Jus? – mačiau, kad nieko nesuprato.

– Aš nėščia… –  ištariau tai garsiai gal pati sau, o gal pasauliui, net nebežinau kam.

Jis vėl atsisėdo į savo vietą.

– Jis paliko jus besilaukinčią? – suraukė antakius.

Aš nusijuokiau iš savo beviltiškos padėties.

– To vaiko jis pats norėjo, o paskui, pareiškęs, kad jis ne jo… – nebaigiau sakinio ir nusukau akis į kitą pusę.

– Dieve. Ar jis teisus? – pajutau jo ranką ant peties.

Nusijuokiau.

– Vaikas jo, tik jis patikėjo ne manimi, o mano drauge, kuri atkeršijo man už skriaudas praeityje.

– Tai negerai,  – tyliai sušnibždėjo. – Eime, čia ne pati geriausia vieta leisti naktį.

– Žinote, man ji tinka. Grįžtu namo, kad dar kartą leisčiau visiems įsitikinti, kad esu gyvenimo klaida. Kad žinočiau, kad tokioms kaip aš gyvenimas negali normaliai susiklostyti, – nuleidau galvą, kad jis nepamatytų nevilties mano akyse.

– Gana savęs gailėtis, kelkitės, eime iš čia, – vyras bandė mane pakelti už alkūnės.

– Kur? – nustebau.

– Kur nors. Nesvarbu. Negaliu jūsų čia palikti. Kiekvienas gyvenime turi turėti antrą šansą.

Nusijuokiau.

– Tokioms kaip aš antro šanso niekas neduoda.

– Pažiūrėk į mane,  – tyliai tarė.

Papurčiau galvą.

– Pažiūrėk į mane,  – dabar jis jau reikalavo.

Pakėliau akis, nes pasidarė įdomu, ko jis iš manęs nori.

– Ar tiki manimi? – paklausė jis rimtu veidu.

Nusijuokiau.

– Ne. Nes aš nebetikiu net savimi.

– Blogai, eime.

– Kur? – vėl paklausiau jo.

– Turiu susitikti su žmogumi. Jis turi atskristi už pusvalandžio.

– Ir?

– O po to aš tau parodysiu tavo antrą šansą.

– Pone, aš ne tokia,  – nusijuokiau tyliai.

– Ką turi omeny? – suraukęs antakius paklausė jis.

Aš rimtas žmogus ir…  – bandžiau jam pasakyti, kad nesigulsiu su juo į lovą, jei jis tai planuoja.

– Aaa .. – nusijuokė jis. – Žinai, kai man buvo labai blogai, vienas žmogus ištiesė pagalbos ranką. Kai norėjau atsidėkoti, jis tepasakė, kad ateis laikas, kai aš galėsiu irgi kam nors padėti, kai to reiks. Manau atėjo mano eilė.

Pakėliau antakius iš nuostabos.

– Pone, nebetikiu pasakomis, – nusijuokiau.

– Tai pradėk tikėti. Kur tavo daiktai?

Smakru parodžiau į nedidelį lagaminą.

– Matot, visas gyvenimas sutilpo į jį.

– Ir puiku, nemėgstu apsikrauti daiktais keliaujant.

– Ir kur jūs keliaujat? – susidomėjau.

– Parodyti tau pasaką,  – jis nusijuokė. – Sakyk man, ar būtinai turi skristi rytoj?

Papurčiau galvą.

– Tai gerai. Eime, grąžinsime tavo bilietą.

Paėmęs mano lagaminą, suėmė mano ranką ir nusivedė kaip mažą vaiką.  Sulaukęs žmogaus, perdavusio jam porfelį, linksmai tarė:

– Važiuojam. Tiesa, gal kartais turi JAV  galiojančią vizą?

Linktelėjau.

– Vizų turiu labai įvairių ir labai daug.

– Tu man kažkur labai matyta, – jis suraukė antakius.

Nusijuokiau.

– Nenuostabu,  – atsakiau jam.

– Pasufleruosi?

Smakru jam parodžiau per visą sienos aukštį reklaminį plakatą, kuriame demonstravau prabangų apatinį trikotažą.

Jis sustojo, gerai jį apžiūrėjo, tada metė žvilgsnį į mane, vėl į plakatą.

– Gyvai atrodai gražesnė,  – mirktelėjo akį.

– Kur mes einame? – visgi bandžiau sužinoti jo planus mano atžvilgiu.

– Link mano mašinos. Privatūs lėktuvai neskrenda iš čia,  – jis gūžtelėjo pečiais.

– Ir kus mes skrisime? – susidomėjau.

– Gal atostogauti. O gal pradėti naujo gyvenimo etapo. Čia kaip pažiūrėsi.

– O mano rolė tame spektaklyje?

– O čia priklauso viskas nuo tavęs, – jis mirktelėjo akį.

– Susitariam, tu nesitikėk nieko, gerai? – bandžiau nubrėžti jam ribas mano atžvilgiu.

– Bet bent jau geros kompanijos tikėtis galiu?

– Žinoma, – nusišypsojau.

– Žinai, aš jau nieko nebesitikiu,  – ramiai jis man pareiškė.

– Kodėl? Juk nesi labai senas.

– Nesu, bet…

– Kodėl? – sustojau, nes parūpo sužinoti su kuo bendrauju.

Jis nuleido akis.

– Na, aš tau juk viską papasakojau. Tu manęs nepažįsti. Tai ko bijoti? Pasakysi, o aš pamiršiu.

Kai priėjome prie išėjimo, jis išsitraukė telefoną, kažkam pasuko ir paliepęs privažiuoti, atsisuko į mane.

– Mašinoje papasakosiu.

Privažiavus juodam limuzinui, įmetė lagaminą į bagažinę, atidarė  man dureles, o pats įsėdo iš kitos pusės. Dieve, viduje viskas atrodė taip prabangu. Jis nuspaudė mygtuką ir langas tarp vairuotojo ir mūsų užsidarė.

– Na.. – paraginau jį.

– Aš puikiai žinau išdavystės skonį. Mane paliko mano moteris, išdavusi su mano verslo priešu. Su savimi išsinešė ne vien mano širdį, bet ir informaciją.

– O…

– Ir tai dar ne viskas. Ji sunaikino mūsų vaiką, pareiškusi, kad aš nevertas turėti vaikų su ja.

– Dieve, bet tai baisu, – suraukiau antakius. – Bet palauk, turiu tau kai ką pasakyti, – jaučiausi labai nesmagiai. – Nesu išlaikoma mergina. Visą laiką sunkiai dirbau modeliu. Ir šiuo metu išlaidauti negaliu, nes turėsiu kažkaip išlaikyti vaiką šalyje, kur seniai negyvenu. Todėl jei ten, kur važiuojame, labai brangu, turėsiu atsisakyti idėjos keliauti.

Jis nužiūrėjęs mane tyliai paklausė.

– Atsakyk man į vieną, klausimą, – jis nutilo ir atrodė gerokai susimąstęs. – Ne, gal į du.

Aš atsilošiau.

– Ar aš tau nors kiek patinku?

Nesupratusi, kokia to klausimo prasmė, suraukiau antakius.

– Negaliu spręsti apie žmogų pabendravusi pusvalandį. Kaip vyras tu atrodai žavingai. Su tavimi nesunku bendrauti.

– Gerai. Kiek laiko esi nėščia?

Aš nesutiksiu panaikinti nėštumo. – papurčiau galvą. – Tris mėnesius.

– Puiku. Tada siūlau tau sandėrį.

– Dieve,  – atsidusau. Taip ir maniau, kad kažkas bus negerai. – Sustabdyk mašiną, aš išlipsiu.

– Ne, tu ne taip supratai, – dabar jau jis purtė galvą.  – Aš tau siūlau gyventi su manimi.  Pasirūpinsiu tavimi ir vaiku. Tau nereiks grįžti, kur nenorėsi. Galėsi daryti, ką užsigeisi. O gimusį vaikelį laikysiu savu.

– Tau galvoje negerai? – nusijuokiau.  – Kokia tau iš to nauda?

– Pirma, man nereiks samdyti žmogaus, kuris vaidintų mano porą, antra, po mano stogu gyvens įspūdinga moteris, o aš pasirūpinsiu vaiku, nes vieno netekau savo paties gyvenime. Man to daugiau, nei pakanka.

– Bet palauk, o tu nebijai, kad tave apvogsiu, pabėgsiu, pridarysiu kokių nesąmonių?

– Ne, aš moku stebėti žmones, o tai, ką pamačiau man pakako. Tu man kuo puikiausiai tiksi.

– Tai tu paruoši kokią nors sutartį, kurią turėsiu pasirašyti? – susiraukiau.

– Dieve, ne. Kam? Tu turėsi visas sąlygas asmeniniam gyvenimui. Savo kambarį, savo vairuotoją, auklę vaikui ir viską, ko tau reiks.

– Supratau. Bet man vis atrodo, kad tu tuoj pasakysi bet… Ko tikiesi iš manęs?

Jis nusišypsojęs nuleido akis.

– Supranti, aš daug keliauju. Man priklauso didelė kompanija, kuri išdėstyta daugelyje šalių. Man reikia, kad šalia manęs keliautų mano moteris, atrodytų laiminga ir reprezentuotų mane, mano šeimą.

– Supratau. Kas dar?

– Esu vienišius. Man patinka ramybė, daug laiko praleidžiu saloje. Aš nemėgstu triukšmingų vakarėlių, bereikalingos reklamos, triukšmo.

– Kokioje saloje tu gyveni? – nusistebėjau.

– Mažoje. Bahamuose. Savo saloje.

– Tu turi salą? – turbūt išsižiojau.

Jis linktelėjo.

– Nedidelė, bet privati.

– Tai tu labai turtingas? – nusijuokiau.

– Žiūrint, ką tu laikai turtu.

– Nepyk, bet mano pažįstamų tarpe tokių turtingų žmonių nėra.

Jis numojo ranka.

– Bet tu juk supranti, kad maži vaikai būna triukšmingi. Mes tau netrukdysime? – suabejojau.

– Ne, juk vaikas bus mano. Kaip jis galės man trukdyti? Namas didelis, jei reiks tylos, surasiu vietą dirbti. Ten gražu ir ramu, vaikui augti bus gerai.

– O saugumo atžvilgiu? Jei ten gyveni tik tu, nesulauki svečių?

– Tam yra apsauga.

– Jėzau, – atsidusau ir atsirėmiau į krėslą. – Žinai, aš išmokau būti atsakinga už save, bet kodėl man atrodo, kad neriu stačia galvą į kažkokią avantiūrą?

– Atsipalaiduok, tau galvoti apie nieką nereikia. Pagalvosiu aš. Atsipalaiduok ir mėgaukis gyvenimu.

– Bet… žinai… aš… Tu turi žinoti, kad man reikia laiko žmogui pažinti, ir aš negaliu tau garantuoti, kad pulsiu tau į glėbį vos atvykus.

– O Jėzau, aš visai pamiršau tavęs paklausti, kuo tu vardu, – jis gūžtelėjo pečiais.

Aš net pradėjau kvatoti.

– Na, ar aš nesakiau tau, kad tai beprotybė? Aš – Mona.

– Mona?

– Taip taip, kaip Mona Liza.

– Aš Erikas, – jis šiltai nusišypsojo. – Malonu susipažinti. Mona, aš ramus žmogus, nedarysime nieko, ko tu pati nenorėtum. Gerbsiu tavo norus.

– Bet, Erikai, tu juk manęs net nepažįsti. Net nežinau, ar tau patinku.

– Na ir kas? Aš Reičelę labai gerai pažinojau, o kas iš to gavosi?

– Gerai… – atsidusau ir atsilošiau. – Jei kam papasakočiau, galvotų, kad išprotėjau.

– Tu atsipalaiduok, tau nebereikia niekuo rūpintis.

– Man atrodo, kad sapnuoju, – nusijuokiau.

– Man irgi. Juk ne kasdien įsigyji žmoną ir vaiką per valandą.

Dabar jau mes juokėmės kartu.

– Tai ką veikei Paryžiuje? – paklausiau jo. – Ten gyveni?

– Ne, skridau iš Tokijo. Nusileidom čia, nes turėjau pasiimti dokumentus iš savo patikėtinio, jis atskrido iš Londono. Ketinu iki Kalėdų apsistoti saloje.

– O tai gyveni kažkur dar ir kitur? – susidomėjusi paklausiau.

Taip, turiu, kur apsistoti Tokijuje, Hongkonge, Londone, Madride, Ženevoje, Nicoje, Niujorke, Las Vegase, Otavoje ir dar keliose vietose.

– Tu turi tiek namų? – išsižiojau iš nuostabos.

– Ne, namus turiu tik Amerikoje ir saloje. Kitur tik geri butai. Neapsimoka turėti namų ten, kur atvažiuoji tik trumpam.

– Jėzau, – nusijuokiau. – Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? – paklausiau jo.

– Laisvalaikiu? – jis suraukė antakius. – Mėgstu buriuoti, plaukioti, nardyti. Skaityti knygas,  klausytis geros muzikos. Mėgstu gaminti valgį.

– Tu tobulas vyras, – nusijuokiau. – Aš negaminu valgio, nes mažai valgau.

– Tau reiks pakeisti įpročius, juk laukiesi vaikelio.

– Klausyk, bet jei tai negyvenama sala, o man prireiktų kokios medicininės pagalbos? – sunerimau.

– Nuskristume į žemyną, – nusijuokė. – Jei tau bus ramiau, kai priartės gimdymo laikas, aš pasamdysiu medikus, kurie gyvens kartu.

– Tu jau pradedi man patikti, – nusišypsojau jam.

– O tu man patikai nuo pirmos akimirkos, kai tave pamačiau toje kavinėje. O tu ką veiki laisvalaikiu?

– Na, to laisvalaikio pas mane niekados nebuvo daug. Lankydavausi sporto salėje, bėgiodavau, eidavau į vakarėlius, tiesa, mėgdavau skaityti.

– Ką skaitai?

– Viską, bet meilės romanai leisdavo atsipalaiduoti po sunkaus darbo. O tu?

– Man patinka mokslinė fantastika. Detektyvai.

– Na žinoma, – numojau ranka.

– Tada prieš išskrendant mums reikia sustoti knygyne. Mano bibliotekoje kalnas knygų, bet joje nėra nė vieno meilės romano.

– Nepyk, negaliu išlaidauti knygoms, – papurčiau galvą.

– Juk sakiau, atsipalaiduok. Mano reikalas tavimi pasirūpinti, – jis išsitraukė telefoną ir surinko numerį. – Magda, man reikia knygų. Visas naujienas man ir meilės romanų mano sužadėtinei, perduosi Maiklui. Ar apsisuksi per gerą valandą? Tu nuostabi, ačiū.

– Oho, – nusijuokiau.

– Manau, kad dabar turėsiu daug mažiau laiko skaitymui, – jis mirktelėjo akį.

– O jei aš tau atsibosiu?

– Pabėgsiu, – nusijuokė Erikas. – Sėsiu į lėktuvą ir išskrisiu.

– Pats pilotuoji? – jis mane vis labiau ir labiau stebino.

– Žinoma, juk tai toks malonumas, – palaimingai nusišypsojo.

– Jėzau, – atidusau. – Tai dabar skrendam į salą?

– Ne, skrendam į Niujorką. Ten turiu susitikimą, o po to jau ilsėsimės. Ar kada nors buvai Niujorke?

– Buvau porą kartų, bet labai trumpam. Nepažįstu miesto.

– Vadinasi, dar turėsime porą dienų praleisti Niujorke, kad tau jį parodyčiau.

– Ačiū.

– Tiesa, ar tavo lagamine yra paprastų rūbų gyvenimui saloje?

– Ką turi omeny? – suraukiau antakius.

– Hmm… Paprasti šortai, palaidnės, sandalai.

– Ne, vežuosi tik tai, kas labai prabangu, nes parduodama juos namuose, galėsiu užsidirbti pinigų, – nuleidau galvą.

– Puiku, tada dar mums reiktų aprengti tave paprastiems atvejams.

Mano pilvas suurzgė, nes per tuos nervus ir skubėjimą visiškai pamiršau pavalgyti.

– Tu alkana, – Erikas konstatavo faktą.

Linktelėjau.

– Pavalgysi lėktuve. Kitą kartą man sakyk. Negerai badauti, laukiantis mūsų mažiaus. – Jis vėl kažkam paskambino. – Robertai, su manimi keliaus mano sužadėtinė, pasirūpink tuo.

– Pradėsiu priprasti, – nusijuokiau.

– Ir puiku. Tiesa, ar jau žinai, ko laukiesi?

– Ne, – papurčiau galvą, – dar ankstoka.

– Aišku. O tau ten nieko nereikia? Vitaminų, mineralų ar dar ko nors?

– Reikia… Teturiu trumpam laikotarpiui.

– Užteks kuriam laikui? Paskui mums atskraidins, ko reiks.

– Užteks.

– Na, tai ir puiku. Sakyk, jei dar ko nors tau reik.

– Kol kas nieko.