DŽEREMIS
Skubėjau užbaigti darbus ir lėkti namo. Šiandien namuose pas mus šventė. Mes švęsime mūsų dviejų metų pažinties metines. Ant stalo manęs laukia puiki baltų lelijų puokštė, nuostabi dovana mano Monai. Mano mintis apie ją nutraukia pro duris įėjusi mano padėjėja.
– Pone, pas jus veržiasi kažkokia mergina vardu Kornelija, sakė jūs ją pažįstate. Ji turi jums svarbių žinių.
– Įleisk ją, – sumurmėjau tyliai.
Kornelija – mano sena pažįstama. Esu jai dėkingas už tai, kad ji mus suvedė su Mona. Na, gal ir ne visai viskas gerai išėjo jos atžvilgiu, bet būkim realistai. Mona – brangakmenis palyginus su ja. Kai pamačiau Moną pirmą kartą, nustėrau. Ji tokia egzotiška, tokia seksuali. O akys kokios, paskendau jose vos tik pamatęs. Pamaniau – užkibs kaip ir visos kitos. Mano pinigai, mano padėtis jas traukia kaip medus muses. Bet deja. Man nepavyko su ja sueiti pirmą kartą. Nepavyko nei antrą, nei trečią. Mona pasirodė labai motyvuota, susikaupusi, turinti kažkokį tikslą, kurio iki šiol nesuprantu, nes neatknisau. Plepa nedaug, jei ką pasako, tai tikrai protingo. Man jos kūnas – sekso tvirtovė. Neveltui ją taip dievina fotografai. Aš juodai jos pavydžiu visam pasauliui. Nes Monos nuotraukų su tais sušiktais seksualiais apatiniais pilna visur. Ir aš tegaliu galvoti, kaip koks korėjietis ar vokietis smauko žiūrėdamas į ją. Kai mes susiėjom ir pradėjom gyventi kartu, mano laimei nebuvo ribų. Tik ji begalo užsiėmusi. Pietų Korėja dėl jos svaigsta. Kai išvyksta, vargiai sulaukiu, kol sugrįš. Retkarčiais man atrodo, kad jos agentas toje šalyje – jos meilužis ar bent ją įsimylėjęs. Nes skaniausi kąsneliai, geriausi fotografai skiriami jai. Bet Mona to nesupranta ir ačiū Dievui. O ji – mano akių šviesa. Aš ją dievinu ir, jei ji sutiktų, vesčiau nors ir šį vakarą. Bet Mona nenori įsipareigoti, nes susidaro įspūdis, kad ji dirba tik tam, kad kažkam užsidirbtų. O mane tai nervina. Pinigų pas mane yra, ir visko yra. Tik ji tuo nesinaudoja. Gyvena kažkokiu minimumo ritmu. Minimaliai valgo, minimaliai apsiperka, minimaliai išlaidauja. Todėl kai pareiškiau, kad noriu ją vesti, ji nespygavo iš džiaugsmo, tik suraukė antakius, lyg mano pasiūlymas ją atgrąsintų nuo to man nesuprantamo jos tikslo. Aš suprantu, kad ji toje ubagų šalyje gerokai skurdo. Žinau, kad nesutarė su motina. Juk keista, kad per tą laiką nesu girdėjęs, kad Mona su ja kalbėtųsi. Na ir dabar aš triumfuoju, nes man pavyko užstatyti jai vaiką, o tai reiškia tik viena. Ji nustos trankytis po pasaulį, nustos demonstruoti kūną, kurio nenoriu su niekuo dalytis, ir ištekės už manęs. O mano žmona nedirbs. Štai, kuo aš džiaugiuosi. Ir kad vaiko laukiam sužinojau prieš keletą dienų. Mona irgi nežinojo. Tie jos nereguliarūs ciklai vedė mane iš proto. Bet dabar viskas kuo puikiausiai. Ji tik mano. Mano sužadėtinė ir po Kalėdų taps mano žmona. Sekančią savaitę išlėksime pailsėti, kol ji dar gali keliauti. O Kalėdoms nuskraidinsiu ir pristatysiu savo šeimai. Brolis užsivers iš pavydo. Nors vienu dalyku apeisiu jį. O tai visą gyvenimą jis buvo pranašesnis, protingesnis, gudresnis, na, ir ,žinoma, daug daug turtingesnis. Nes mes netikri broliai. Mūsų tik bendra mama. Tiesa, su pirmu vyru ji išsiskyrė labai seniai, bet va, kai tasai mirė, savo sūnui paliko visą imperiją valdyti. Ir dabar jis pats milijardierius. Bet kas iš to, kad mulkis. Jį išdavė jo boba, pasidarė abortą ir pabėgo su verslo priešu. Negana to, dar nukniso naujausio mūsų produkto informaciją. Jis iki šiol neatsigauna. Kvailys. Susirastų kokią mergą ir dulkintų į kairę ir dešinę. Bet ne, jis užsidarė savyje, gedi savo praėjusios jaunystės. Kaip kvaila. Ir va, kai pamatys, kokia mano gražuolė žmona, jo milijardai nublanks.
Durys atsidaro ir klubais linguodama įeina Kornelija, visa švytinti it sekso deivė. Tam ji tik ir skirta, bet ne daugiau. Kažkokia labai ribota, na ir proto nedaug.
– Sveikas, Džeremi, kaip laikaisi?
– Puikiai, skubu labai. Sakyk, ko nori ir skirstomės.
Ji nužiūri puokštę, pauosto pasilenkusi lelijas. Papai veržiasi per palaidinės iškirptę.
– Džeremi, jei tu žinotum ką nors negero, kas liečia mane, ar būdamas draugu pasakytum man? – ji koketuoja atsiremdama užpakaliu ant mano darbo stalo.
Dieve, kas ji tokia, kad tai daryčiau? Demonstratyviai pasižiūriu į laikrodį ir atsakau:
– Žinoma, Kornelija, žinoma.
– Tai jei aš pabūsiu tau drauge, tu nesupyksi?
Susiraukiu nesuprasdamas, ko ji siekia.
– Kam tos gėlės? – klausia ji niekur neskubėdama.
– Monai, šiandien dviejų metų metines švęsim.
Ji prunkšteli. Man pasirodo keista.
– Kas nors keista? – klausiu jos nepatenkintas.
Ji atsidūsta lyg krūtinę spaustų didelė našta.
– Ji neverta tų gėlių. Džeremi, man labai gaila, bet, manau, tu turi žinoti, kad šalia tavęs ji turi Žaką. O jie taip sulipę. Bet tu juk tai žinai? – ji tą žinai taip nutęsė, kad mane sustabdė.
– Ką tu tuo nori pasakyti? – suraukiu antakius.
– Džeremi, na, nebūk tu toks naivus. Kaip tu manai, kaip ji gavo modelio darbą čia, kai tiek aplinkui gražesnių nei ji, pilka vidutinybė? – dabar ji koketuodama juokiasi ir pirštais bando pataisyti mano kaklaraiščio mazgą.
Man kažkaip neskaniai nuskambėjo draugės žodžiai. Atsitraukiu nuo jos.
– Mes juk abi kartu čia atvažiavom. Antrą dieną susipažinom su Žaku. Juk žinai, tai aš turėjau būti modeliu, ne ji. Bet ji pradėjo flirtuoti su Žaku, paskui gerokai pražergė savo tas ilgas kojas ir tadam – modelis prestižinėje firmoje. Kaip tu manai, kaip merga iš kaimo gaus tokią vietą? – nusikvatojo Kornelija. – Net nebežinau, su kiek ji permiegojo, kol užlipo ant savo pjedestalo.
Man pradėjo trūkti oro, todėl atsilaisvinau kaklaraištį.
– Juk žinai, Džeremi, aš visados tave dievinau, ne ji.
– Kodėl taip kalbi? – niekaip nesuprantu, ko ji nori.
– Juk tiesa, kad ji laukiasi? – dabar ji kažkaip keistai nusivaipė.
Linktelėjau.
– Kaip tu manai, ar moteris nepastebės, kad nėščia tris mėnėsius? – Kornelija nusikvatojo.
Sužaibavau akimis.
– Nusišneki, jos ciklas sutrikęs, – bandau pateisinti ją.
– Dieve, Džeremi, nejau tu toks naivus? – ji priėjo arčiau ir perbraukė pirštais per mano skruostą. – Aš tavęs niekados neišduočiau.
Atstūmiau ją inerciškai.
– Ką tu čia paistai? – supykau.
– Vaikas tai Žako, tik jis labai ilgai spyriojosi, o paskui atsisakė ir jos, ir jos to vaiko. Tai ji, gudruolė, tau jį pakišo. O tu galvoji jis tavo? – ji nusikvatojo. – Visa agnetūra žino apie tai.
Pajutau kaip užverda mano kraujas, išpylė prakaitas.
– Nesąmonė. Vaikas mano, – negaliu patikėti, ką ta gyvatė čia suokia.
– Norėtum, – ji kvatojasi. – Atsimeni, kai tu išskridai kelioms dienoms į Londoną?
– Na… – suraukiu antakius galvodamas.
– Kada tai buvo?
Pradėjau skaičiuoti mintyse ir viskas labai atitiko. Man pradėjo trūkti oro.
– Netikiu, – surikau ant jos.
– Gali tikėti ar netikėti, man tas pats. Tik aš nenoriu, kad toks puikus vyras kaip tu, kurį aš taip myliu, būtų apgaudinėjamas.
– Turi įrodymų? – pykstu ant jos.
– Žinoma, tas dvi naktis, kol tavęs nebuvo, ji praleido po vakarėlio pas jį namuose. Ar dabar supranti, kad ji tau padovanojo ragus? Aš pati mačiau, mano namai pakeliui į jo namus. O mes važiavome visi pasamdytu autobusu ir jie abu išlipo prie jo namų. – Daugiau klausytis nebegalėjau, bet tai dar nebuvo pabaiga. – Kai tvarkiau rūbus fotosesijai, pati mačiau kaip jis jai kažką rašė telefone, tiksliai nežinau, pasitikrink pats. Ji juk su tavimi tik dėl tavo pinigų, ar tu to nematei? – sumurkė ji man į ausį. – Juk ji tikrų tikriausia barakuda, kaip tu to nesupratai?
– Turiu eiti, – sušnypščiau.
– Niekur tu vienas neisi, neleisiu, – Konelija suėmė mane už alkūnės. – Tokioje padėtyje tu vairuoti negali. Aš tave nuvešiu, tu su ja pasikalbėk, o aš tavęs palauksiu prie tavo namo. Jei kas, galėsiu vakarą praleisti su tavimi, juk nenorėsi likti vienas.
Kai įsiveržiau į namus, Mona manęs laukė pasipuošusi, paruoštu šventiniu stalu uždegtomis žvakėmis.
– Parodyk man savo telefoną, – suurzgiau.
Mona kuo ramiausiai jį padavė man į rankas. Ilgai ieškoti nereikėjo. Tai, ką perskaičiau, atšaldė paskutines mano viltis, kad ji nekalta. Pykau taip, kad norėjau ją užmušti. Moteris, kurią taip mylėjau, pasirodė tikra kekšė. Išdėjęs ją į šuns dienas, atsitokėjau tik tada, kai jai gerokai trenkiau ir ji nuvirto. O nuvirtusi nuvertė krištolo taurę, kuri sudužo į begalę šukių. Palikau jai pinigų ant stalo, norėdamas įžeisti, juk tik dėl jų ji su manimi. Kekšė. Ir dar pasiūliau atsikratyti tuo benkartu.
O tada palikau ją visiems laikams liepdamas išsinešdinti. Juk puikiai žinojau, kad ji eiti neturi kur. Bet kerštas buvo toks saldus. Mona dar maldavo manęs ją išklausyti, bet kam? Kodėl ji galvoja, kad aš kvailys, kurį galima mulkinti?
Kornelija laukė manęs apačioje. Tada apsikabino, pasakė, kad manimi pasirūpins ir mes nuvažiavome į barą. O ten gėriau, norėdamas paskandinti neviltį, pykti ir skausmą. Gėriau dvi paras. Bet juk taip atrodydamas negaliu eiti į darbą. Todėl teko sugrįžti namo. Mona jau turėjo būti išsikrausčiusi. Kelias vedė pro barą, kur mėgo rinktis Monos draugai. Taksi sustojo sankryžoje ir prieš mano akis išniro vaizdas, kuris mane tiesiog sukrėtė. Ant akmenų tvoros sėdėjo tas pats Žakas, o jį apsikabinęs laikė kažkoks baikeris, kuris pasilenkęs apdovanojo bučiniu jį į lūpas, po kurio Monos meilužis apkabino žaliūko kaklą ir įsisiurbė šiam į lūpas dar smarkiau. Užsimerkiau. Kas čia darosi?
Bet taksi pajudėjo man net nesuspėjus pagalvoti, ką daryti. Kai vairuotojas sustojo prie mano namo, pakėliau akis į mūsų namų langus, tačiau ten buvo tamsu. Monos nebuvo.
Tyliai užlipęs laiptais į trečią aukštą atidariau duris ir pajutau nemalonų kvapą. Smirdėjo maistas paliktas ant stalo. Apsidairiau aplinkui, lyg ir niekas nepasikeitę. Atsidusau. Nuskubėjau prie rūbų spintos ir atvėriau duris. Ten kobojo keli jos rūbai. Lagamino nebuvo. Velnias, ji išėjo. Skubiai grįžau į svetainę, pažvelgiau į stalą ir pamačiau paliktus savo pinigus. Ji jų nepasiėmė. Šūdas. Galva plyšo nuo įtampos ir nuo dar nepasibaigusių pagirių. Atsisėdęs ant sofos pirma, ką pamačiau – ant spintelės paliktus namų raktus ir jos telefoną. Nepasiėmė telefono? Keista. Bet paskui atsiminiau, kad tą telefoną nupirkau jai pats. Mona jo nepasiėmė.
Drebančia ranka bandžiau jį paimti, kai kažkas žvangėdamas nusirito ant medinių grindų. Pasilenkęs pamačiau žiedą. Sužadėtuvių žiedas. Kas per velnias, ji ir jo nepasiėmė? O tada nuskuodžiau iki seifo, kur buvo sudėtos jos brangenybės, na tos, kuriomis aš ją lepinau. Atidaręs seifą supratau, kad ten niekas nepaliesta, net pinigai likę. Atsidusau. Galvoje nuskambėjo Kornelijos žodžiai: ji su tavimi tik dėl pinigų. Bet jei tai būtų buvusi tiesa, Mona būtų išsinešusi tikrai viską. Pasiėmęs jos telefoną atsisėdau ant lovos. Šūdas, išsikrovęs. Kol suradau pakrovėją, bandžiau prisiminti, kada Mona manęs prašė ką nors nupirkti. Bet taip ir neprisiminiau. Jei ką ir pirkau, tai tik pats kaip dovanas. Kokį šūdą ta Kornelija malė? Suradęs laidą įkišau į rozetę kištuką. Kol pasikraus meldžiau tik vieno – kad telefone bent jau kažkas būtų: gal ji paliko kokią nors žinutę.
Pirmas dalykas, ką pamačiau telefone, buvo žinutė nuo tos pačios Kornelijos: „Kaip jautiesi, kale? Jei jis nebus mano, tai nebus ir tavo.“ O tu šūde, visagali. O tu Dieve. Deja, telefone dar radau praleistas Žako žinutes, kuriose jis rašė, kad kažkas rengia prieš ją sąmokslą agentūroje ir kad karalienė siunta, esą Mona suviliojusi jos vyrą. Kad sekretorė paruošė jos sutarties atšaukimo dokumentus dėl amoralaus elgesio. Ir kad juos išsiuntė kurjeriu jai į namus. O tada pamačiau pro durų apačią įspraustą voką, kuriame būtent ir buvo tie dokumentai, kurių ji nepasiėmė. Mona neteko darbo? Ar tai tos kalės Kornelijos darbas irgi? Juk abi dirba ten pat. O varge. Pasiknisęs Monos telefone randu, kad ji turėjusi pokalbį būtent su ta pačia agentūros šeimininke. Jėzau…
Atsisėdu ant sofos, o man prieš akis suboluoja ne tik tie sušikti pinigai, bet ir dar kažkas, ko nepastebėjau anksčiau: sulankstytas laiškas.
Tai, ką perskaitau, priverčia mane apsiverkti, pasijusti menkysta, apgailėtinu kvailiu ir niekšu. Jame paliko keletą faktų. Skaitau kokį trečią kartą:
„Džeremi,
Tu man neleidai pasiteisinti, todėl aš turiu teisę tau parašyti teisybę. Žakas – gėjus ir aš jo niekados nedominau kaip moteris. Prisimink dieną, kai tu išvykai į Londoną. Pameni, tą rytą man prasidėjo mėnesinės ir tu, gerai žinodamas, kokios jos man būna, pajuokavai, kad nereikės tau uždėti man nekaltybės diržo. Ir tas benkartas – tai tavo vaikas, kurio tu pats norėjai. Šis vaikas nekaltas, kad jo tėvas idiotas. Aš neleisiu, kad jis pradėtų galvoti, kad jis niekieno, kokia aš jaučiausi visą gyvenimą. Todėl jam gimus, aš teisiškai reikalausiu tėvystės testo, nes tai tu jo norėjai. Ir niekados neleisiu, kad jis jaustųsi nepilnavertis.“
Ir viskas: nei ačiū, nei lik sveikas, nei aš tave myliu.
Ir kaip ją rasti?
Dabar aš turiu tikslą priremti tą kalę Kornę prie sienos ir išgauti teisybę. Bet išgauti teisybės man net nereikėjo. Kai privažiavau prie jos namo, Kornelija manęs net nematė, nes balkone kalbėjosi su kažkuo telefonu. Išgirdau, kaip ji šaipėsi, kaip sudirbo mus su Mona už tai, kad ją pažeminau atstumdamas, pasirinkdamas tą kvailę, o ne ją, gražuolę. Ir kad dabar aš neturėsiu nei Monos, nei jos. O Mona, siekdama aktorės karjeros, tikrai sunaikins tą benkartą – juk darbo neturi, iš namų išvaryta, o į Lietuvą ji niekados negrįšianti. Tai kam jai ta našta to kvailio vaikas? Kornelija kvatojo, kaip lengvai aš ja patikėjau. Ir kad Mona, likusi be pinigų, galės filmuotis pigiuose pornofilmuose. Juk iš kažko gyventi turės, jei darbo kaip modelis niekur negaus.
Man buvo aišku tik viena, ko Mona siekė man nesakydama tiesos. Ir kad į Lietuvą ji negalinti sugrįžti.
Kornelija nesitikėjo, kad aš sugrįšiu. Todėl kai durų automatinėje spynoje pasigirdo jos saldus
balsas „kuo galiu padėti“, pakeitęs balsą pasakiau: Panelei Kornelijai nuostabi puokštė nuo ją mylinčio vaikino. Ta kvailė atidarė duris, o man nieko kito nebeliko, kaip įsimukti pro jas, sučiupti ją už kaklo ir priremti prie sienos.
– Kodėl tu tai iškrėtei? – suriaumojau įsiutęs.
Ji tik nusijuokė:
– Tau nereikėjo manęs atstumti. Manei ji geresnė nei aš? Aš tave bent mylėjau.
– Užsikrušk, kale. Kas tu per gyvatė?! Ar tai tu paskleidei paskalas agentūroje, kad ji suviliojo karalienės vyrą?
– Bet kaip suveikė, – Kornelija nusikvatojo. – Ji dabar nebeįsidarbins niekur. Tegul eina peklon, kalė. Tai aš turėjau būti modelis, tai mane turėjo pastebėti. O kas ji? Kekšės dukra. Ir ką jūs joje visi matote?!
– Kur ji gali būti? – siutau.
– Kur, kur, abortą darosi, kur daugiau. Manai, jai tavo išpera reikalingas? – ji nusikvatojo. – Ar bent įsivaizduoji, kiek metų ji vargšė taupė, kad pabėgtų iš tos skylės, kur gyveno? Benkartė. Kekšė, kaip ir jos motina. Bet nesitikėk, tu man nereikalingas irgi. Mona turi man padėkoti. Aš jai parodžiau tavo tikrąjį veidą. Tu patikėjai ne savo mylimąja, o paskalomis.
– Ar tu laiminga kenkdama savo draugei? – sukąsdamas dantis paklausiau.
– Žinoma, aš tiesiog atkeršijau jums abiems. O dabar dink iš mano namų, nes aš pranešiu policijai.
Aš išsitraukiau telefoną ir išjungiau pokalbių įrašymą taip, kad ji matytų, kas vyksta.
– Degsi tu pragare, kekše. Keiksiu tave kievieną dieną ir jei ji ką nors padarys mano vaikui, už tai būsi atsakinga tu. Susirasiu tave ir taip išdulkinsiu, kad savo vaikų niekados neturėsi.
Kornelija susiraukė.
– Tik nereikia manęs gąsdinti, ne tokie gąsdino, – nusišaipė ji.
– Gal… Tik jie neturėjo tikslo tavęs nudėti… Dabar, kai eisi gatve, atsisuk pažiūrėti, ar tavęs kas nors neseka. Nes aš tavęs nepaliksiu ramybėje, – pasakiau ir kaliau į sieną kumščiu ties jos ausimi. Ji tik susigūžė. O tada apsisukau ir išėjau.
Supratau tik viena, kad beprotiškai įskaudinęs Moną, jos netekau. Ir dar net užmokėjau, kad ji atsikratytų mano vaiku. Akyse kaupėsi ašaros, keliavau namo nematydamas, kur einu. Patikėjęs kekše netekau jų abiejų. Dieve, išsaugok mano mažytį, neleisk jai pasiduoti. Aš jus susirasiu, eisiu keliais, maldaudamas atleidimo. Mona, tu tik nenuleisk rankų. Juk kiekvienas turėtų turėti antrą šansą.
Jei jūs manote, kad ją suradau, klystate. Nunešiau pokalbio įrašą Karalienei, ji tik sudejavo ir pasakė, kad Monos duomenų ne Paryžiuje, neturinti. Net ir Žako klausiau, gal jis žino, kur ji. Bet Žakas su manimi net nenorėjo kalbėtis. Pasižiūrėjęs smerkiančiu žvilgsniu nusisuko ir nuėjo. Bet aš, nuskubėjęs paskui, pastvėriau jį už rankos. Tada jis atsisukęs tepasakė:
– Tu atėmei iš manęs draugę. Puikų žmogų. Esi nevertas jos.
– Aš suklydau, maldauju, padėk ją susigrąžinti.
– Žinau tik tiek, kad ji parašė, kad išskrenda. Nei kur, nei kada, nei su kuo neparašė. Jai buvo per sunku kalbėtis.
– Gal tu žinai, kur ji toje Lietuvoje gyvena? – neatstojau nuo Žako.
– Žinau tik, kad mažame miestelyje. Ir kad Mona gimdama sugadino motinai gyvenimą. Nesitikėk, kad ji sugrįš. Gyveno ji labai skurdžiai, daug metų taupė, kad galėtų čia atvykti. Palik ją ramybėje neskaudinęs.
– Žakai, ji laukiasi mano vaiko, negaliu taip palikti.
Žakas sunkiai atsiduso.
– Istorija kartojasi. Ji nešiojo benkarto vardą, dabar liko viena su tavo vaiku…. Gaila mergaitės. Ji tikrai nenusipelnė viso šito. Buvo rimtas, atsakingas žmogus, o tu ją privertei įsimylėti, užvaldei ir sulaužei… Nekenčiu tavęs. Kaip ji išgyvens ten, kur nėra nei darbo, nei jokios ateities? Ir dar su kūdikiu ant rankų, – Žakas nusibraukė ašarą.
Dabar jaučiausi dar blogiau. Man beliko nuvažiuoti į oro oustą ir maldauti apsaugos tarnybos viršininko bent jau pasakyti, ar tokia mergina išskrido ir, jei išskrido, tai kur.
To padaryti tas viršininkas negalėjo. Bet aš juk turtingas. O anas uždirba grašius. Taigi po dešimties minučių žinojau, kad ji nusipirko bilietą į Vilnių, o sekančią dieną jį grąžino ir iš jų oro rouosto niekur neišskrido.
Man atsiėjo dar 500 eurų pamatyti, kaip ji su kažkokiu vyru, kuris tempė jos lagaminą, paliko oro uostą, įsėdo į limuziną ir išvažiavo. Ją pažinčiau iš nugaros bet kur, bet jo… Jo veido neužfiksavo kameros. Todėl mano viduje siautė audra. Kas tas vyras, išsivedęs mano moterį, ir kur jie abu išvažiavo? Buvo aišku tik viena – tas limuzinas atvažiavo jo paimti. Tiesa, numerio nesugebėjome identifikuoti. O dar matant, kada tai įvyko… Kas išsivežė mano merginą?
Mane degino viduje viskas: pavydas, skausmas, meilė, neviltis. Pasamdžiau žmones. Mums pavyko išsiaiškinti, kad tas limuzinas nuomojamas ir kad jis važiavo iš vieno oro uosto į kitą. Ar Mona išskrido su tuo vyru? Tiesa, limuzino vairuotojas buvo nelabai kalbus, bet mėgo pinigus. Jis negirdėjo, ką jie kalbėjo, bet numanė, kad vyrukui apie keturiasdešimt metų. Paslauga apmokėta pavedimu. Ir jūs nepatikėsite, bet kompanijos, kurioje aš dirbu. Ši žinia mane pribloškė. Bet finansų skyrius žalio supratimo neturėjo, kas tą sąskaitą atsiuntė ir kas važiavo ta mašina. Mona pažinojo vos kelis žmones iš mano kompanijos, bet jie visi gyveno čia, buvo laimingai vedę ir vyresnio amžiaus.
Tada ryžausi drastiškam žingsniui, sumokėjau nacionalinės televizijos kanalui, kad žinių metu parodytų jos nuotrauką, kaip dingusio asmens. Pasiūliau puikų atlygį už tiksliais žinias. Deja, negavau nei vieno teisingo atsakymo. Mona tarsi išgaravo. Tada beliko per visus mūsų filialus paskleisti užklausą, gal kas pažįsta mano merginą, deja, irgi niekas neatsakė.
Supratau galutinai Monos netekęs.
ERIKAS
Laukiau oro uoste brolio. Paskutiniu metu mes abu kaip du nesusisiekiantys laivai, vis atsirandantys skirtingose pasaulio vietose. Buvo belikę trys valandos. Naktis, jaučiausi nusikalęs, nes skridau begalę valandų iš Tokijo, todėl man verkiant reikėjo kavos. Ta kavinukė buvo nedidelė, žmonių nedaug, atsisėdau. Mano dėmesį patraukė įsipūdinga mergina, traukianti paskui save nemažą lagaminą ant ratukų. Dieve, kojos, ko gero, jai augo nuo pažastų. Trumpas sijonėlis, aukštakulniai, languotas švarkas, ir nedidelė kuprinė ant pečių. Juosmenį siekiantys tamsūs plaukai. Pro prasegtą švarką matėsi nemažos krūtys. Tada akys pakilo aukščiau, ji priartėjo dar labiau. Ne, ne prancūzė. Šiek tiek įkypos akys, putlios lūpos, aukšti skruostikauliai. Paraudusi nosis. Ir tik tada pamačiau, kad skruostai pažymėti ašarų žymėmis. Ji paliko lagamina prie vieno stalelio, ir patraukusi baro link nusipirko mineralinio vandens. Laikydama butelį ir stiklinę rankose, nieko nematydama aplinkui, sugrįžo į savo vietą. Sudribusi ant kėdės užsimerkė ir ašaros pabiro vėl. Sėdėjo net neatidariusi to butelio, žiūrėdama kažkur į tolį nieko nematančiomis akimis ir ištisai verkė.
Žinot, aš daug visko matęs, daug girdėjęs ir dar daugiau patyręs gyvenime. Ir negalėjau abejingai sėdėti, matydamas ašarojančią merginą. Juk nieko neprarasiu, jei pabandysiu jai padėti. Juk ne iš savanaudiškų paskatų. Matau, kad jaunutė, gal atsitiko kokia nelaimė. Viena oro uoste naktį.
Ji, žinoma, labai nustebo mano dėmesiu. Bandė atsiriboti. Nebandė flirtuoti. Kentėjo smarkiai ir tai jutau visu kūnu. Palietęs jos ranką pajutau kažką, ko labai seniai nebuvau jutęs.
Ją nuskriaudė, ji jautėsi beviltiškai. Juk kažkada mane Tomas išgelbėjo irgi. Kai stovėjau ant beprotybės ribos, norėdamas viską užbaigti. Kai atrodė, kad visas gyvenimas išslydo iš mano rankų. Ir dabar man atsirado galimybė padėti jai, kad nesijaustų vienui viena savo nelaimėje.
Ir kas žino, ką likimas tau atsiunčia reikiamu metu. Kuo daugiau su ja kalbėjau, tuo labiau ji man patiko. Mačiau, kokioje beviltiškoje padėtyje ji tuo metu buvo. Ir aš nutariau surizikuoti. O kas, jei… Jei dangus man ją atsiuntė, kad padėdamas jai išlaisvinčiau save?
Mona man tiko. Atrodė kaip palaužta karalienė. Jos eisena, jos išvaizda, laikysena. Paprastumas ir kartu kažkas tokio, ką retai sutinku, – gal išdidumas, o gal tas tikrumas, kuris traukia kaip magnetas kitus žmones.
Ji sutiko. Labai atsargiai, labai apgalvotai. Ir, ko gero, buvo taip nusivylusi gyvenimu, kad nebeatsisakė mano, daug vyresnio vyro, beprotiško pasiūlymo. Ji viskuo stebėjosi labai natūraliai. Nesistengė atrodyti tuo, kuo nesanti. Ir jos tas tikrumas mane pakerėjo.
Tiesa, Monos nėštumas mane sutrikdė, bet… Po to, kai Reičelė atsikratė mūsų kūdikiu, kitą turėti labai bijojau. Nes taip, kaip Reičelė mane sutrypė, antro karto aš neatlaikyčiau. Ir dabar, kai man atsirado gyvenime galimybė išgelbėti ne vien Moną, bet ir tą trupinėlį, net nebesuabejojau. Jei nereikia jo tikrajam tėvui, tai aš jam tapsiu tuo, kuo nebuvo leista patirti mano tikram vaikui. O kada nors, Dievui leidus ir panorėjus, gal ji pagimdys ir mano vaiką. Ji juk visai jaunutė, dar spės.
Vedžiausi ją kaip turtą. Nepaleisiu jos. Suteiksiu jai antrą šansą ir gal tada likimas bus man gailestingesnis. Ir gal man bus leista jaustis laimingu. Visa kita aš juk turiu.
MONA
Man viskas atrodė, kaip kokiam brazilų seriale. Limuzinas sustojo netoli lėktuvo. Man nereikėjo rūpintis niekuo. Tik užlipti trapu į naujovišką nedidelį lėktuvą ir įsitaisyti patogiai krėsle.
– Tuoj mums patieks valgį, – nusišypsojo Erikas.
Tiesa, pasirodė lėktuvo pilotas. Toks alfa patinas ir nužiūrėjo taip, lyg dar akimirka ir kuo ramiausiai išdulkintų čia ant to paties krėslo. Mačiau, kaip Erikas jį stebėjo, o tas jam mirktelėjo.
– Ar jums, panele, kada nors teko skristi tokiu lėktuvu? – paklausė tas arogantiškai.
Linktelėjau.
– Paskutiniu metu ore praleidau labai daug laiko, – ramiai jam atsakiau.
– Tai gal jūs stiuardesė? – jis vėl šypsojosi.
– Oi ne, – papurčiau galvą, bet daugiau nieko nepasakiau, parodydama jam, kad pokalbį ta tematika baigėme.
– Mes tuoj kilsime, prisisekite, ponai, – pilotas ir vėl apdovanojo mane šypsena ir pasisukęs pasitraukė.
Aš prisisegiau, o tada Erikas mane sušildė savo poelgiu, nuo kurio pasijutau nuostabiai: atsistojęs ir iš viršutinės daiktadėžės ištraukęs mažą pagalvėlę pasilenkė ir užkišo ją tarp mano pilvo ir saugos diržo. Už tą jo poelgį padaryčiau jam bet ką. Jis saugojo mus.
– Ačiū tau, – sušnibždėjau.
– Juk reikia apsaugoti mūsų stebuklą, – šiltai nusišypsojo.
– Nežinau, ko labiau noriu – valgyti ar miegoti, – nusijuokiau.
– Pakentėk truputėlį, tuoj pavalgysi ir galėsi sau miegoti.
Nespėjom pakilti, kai prieš mane atsidūrė puikių užkandžių lėkštė. Surijusi net nebežinau kiek maisto ir apsunkusi, laiminga panirau į miegą. Tiesa, Erikas mane nuvedė į poilsio zoną, kur paguldęs ant plačios lovos apklojo puriu pledu ir, dar net nespėjus man užsimerkti, bandė išeiti.
– O tu kur miegosi? – sunerimau prieš užmigdama.
– Nesijaudink, ką nors sugalvosiu.
– Bet čia vietos daug, prigulk šalia, – nedrąsiai pasiūliau.
– Ar tau nemaišysiu? – nesmagiai paklausė.
– Dieve, juk ruošiesi būti mano vyru, – prunkštelėjau.
– Aš dar turiu peržiūrėti kai kuriuos dokumentus, o tada prisijungsiu.
O tada dar atsimenu, kad linktelėjau, o po to užmigau.
Mus pažadino stiuardesė, pareikšdama, kad mes jau leidžiamės. Ganėtinai nustebau. Buvau smarkiai nuvargusi, jei taip ilgai miegojau. Tiesa, šalia manęs miegojo Erikas.
– Mūsų pirmoji naktis, – nusijuokė jis.
– Neatsimenu, kada paskutinį kartą taip ramiai ir ilgai miegojau.
– Ir aš, – linktelėjo jis. – Na, pati dabar matai, kaip mes tinkam vienas kitam, – mirktelėjo man. – Mes pramiegojome galimybę palįsti po dušu, – dabar jis juokėsi tyliai.
– Tai gal viešbutyje? – pasiūliau Erikui.
Jis papurtė galvą.
– Čia turiu labai gerą butą, tau patiks. Paskubėkim, dar spėsim ką nors įsimesti į pilvą prieš nusileidžiant.
Sustojome prie žavaus dangoraižio, kurio viršutiniame aukšte Erikas turėjo butą. Per stiklo sienas mačiau nuostabią Niujorko panoramą. Tai buvo nepakartojama. Erikas nutempė mano lagaminą į miegamąjį, o aš sustingau supratusi, kad jame tik viena labai plati lova.
– Atleisk, bet kai pirkau butą, man dviejų kambarių užteko. Tiesiog jame aš tik nakvodavau.
– Viskas tvarkoje, – nunarinau galvą. – Juk neplanavai surasti manęs tuo metu.
– Aš ką nors sugalvosiu, tu tik nesijaudink.
– Erikai, su tavimi aš tokia rami, – nusišypsojau. – Man nėra ko jaudintis.
Ir tikrai, tas keistas jausmas, kai supranti, kad šalia žmogaus būti gera. Jo tas rūpestingumas, gerumas mane tiesiog gaubė ir saugojo. Taip aš nesijaučiau su Džeremiu. Nesijaučiau net su savo mama. Ir dabar man atrodo, kad su Eriku pragyvenau visą gyvenimą. Jūs tik nesijuokit, nesu aš nei turtų medžiotoja, nei išlaikoma mergaitė. Bet man patiko būti šalia jo. Gal per daug greitai leidausi jo globojama. O gal man tiesiog tuo metu reikėjo kažko, kas leistų pasijusti ne šiukšle, ne nepageidaujamu vaiku, o ta vienintele, geidžiama moterimi. Ir tebūnie tai tik labai trumpam. Ir tebūnie tai moralinė apgaulė. Bet tai vis vien daug geriau, nei jaustis atstumtai, paliktai ir paniekintai. Ir jei tas žmogus man leidžia pasijusti tokiai, tai patikėkik, aš padarysiu viską, kad jam su manimi būtų labai gera. Prisitaikyti gyvenimas mane labai gerai išmokė.
– Malonu tai girdėti, – Erikas kukliai nusišypsojo. – Man kažkada Reičelė yra pasakiusi, kad aš tiesiog niekas, nevertas moters meilės.
Net atsisukau nustebusi.
– Gal ji kvaila? – pasakiau net nepagalvojusi, o paskui išsigandau, nes net nežinau, kas ta Reičelė. – Oi, atsiprašau, man nereikėjo…
Jis atrodė nustebintas mano atsakymo.
– Neatsiprašinėk, ji – man tuščia vieta.
– Ji ne tik kvaila, bet ir akla, Erikai. Manimi taip niekas gyvenime nesirūpino, kaip rūpiniesi tu, – pasakiau jam labai tyliai.
Jis pakėlė nepatikliai antakius.
– Net jis?
– Kas „jis“? – nesupratau, apie ką jis šneka.
– Na, vyras, kuris…
– Neminėk tu man jo. Jis mane paliko, jis … – nusisukau, nenorėjau gadinti tokio gero pokalbio.
– Aš suprantu, – Erikas apsikabino mane iš už nugaros. – Aš jam labai dėkingas, jis geras žmogus.
– Kodėl tu taip sakai? – net atsitraukiau iš nuostabos.
– Kaip aš jam nedėkosiu, kai jis man padovanojo tokią moterį, – jis nusijuokė žemu balsu, kuris taip glostė mano širdį.
– Baik jau, – susigėdau.
O tada Erikas aprodė man savo butą. Aš tik nustebau, kad tas butas apstatytas taip santūriai, taip vyriškai. Be to, tame bute beveik nėra virtuvės. Tik puikus kavos aparatas.
– O kaip tu gaminiesi čia valgį?
– Negaminu, pavalgau kur nors kitur.
– O… – nusistebėjau.
– Kai čia aplinkui tiek restoranų ir kavinių, nėra prasmės gaminti pačiam, juolab gyvenu čia retai.
– Supratau, – linktelėjau.
– Ar tu eisi su manimi į biurą, ar palauksi manęs čia? – jis kukliai paklausė.
– O aš tau netrukdysiu? – nedrąsiai paklausiau.
– Ne, jei sugebėsi manęs palaukti, kol sutvarkysiu šiokius tokius reikalus.
– Jei pasodinsi prie kompiuterio, – nusijuokiau.
– Žinoma, galėsi pasinaudoti manuoju. Tada eime. Po pasitarimo eisime tave aprengti ir pavalgyti, – nusišypsojo. – Na, nebūtinai ta tvarka.
Eriko vairuotojas sustojo prie įspūdingo dangoraižio mašinoms skirtoje rezervuotoje vietoje. Kas atrodė ganėtinai keista. Užverčiau galvą, negalėdama atsigrožėti vaizdu.
– Kuriame aukšte tavo biuras? – pasiteiravau jo.
– Mums priklauso visas pastatas, Mona.
– Kas? – nustebau. – Va, čia tai nustebinai.
– Man labai lengva tave stebinti, – jis apkabino per pečius. – Eime, mano karaliene, parodysiu tau tavo karalystę.
Dabar nusijuokiau aš.
O, čia Eriką gerbė, dievino ir besąlygiškai pakluso. Ne, jis nesielgė kaip arogantiškas Dievas. Buvo santūrus, susitelkęs ir labai užtikrintas. Niekur nekėlė balso, pasakydavo pastabas labai ramiai. Jo klausė, jis čia valdė viską. Tiesa, jei mane kam pristatinėjo, tai kaip sužadėtinę. Mane nužiūrinėjo, vertino dauguma moterų ir vyrų. Man pas jį patiko. Tiesa, kai jis atidarė savo kabineto duris, ant stalo stovėjo lėkštė su skanėstais ir užkandžiais.
– Suvalgyk ką nors, juk jau tikriausiai alkana.
– Erikai, jei aš tiek valgysiu, tai į darbą sugrįžti po gimdymo man nepavyks. Aš juk modelis.
Jis atsisuko į mane, suraukė antakius ir tepasakė.
– Mona, vaiko sveikata ir jo gerovė pas mus bus pirmoje vietoje. Ir mano žmonai nereiks dirbti. Pinigais pasirūpinti yra mano darbas. Taip elgėsi mano tėvas, patėvis. Ir kitaip nebus. Todėl valgyk, kaip išnešiosi mūsų vaiką, jei badmiriausI? Tavo svarbiausias darbas dabar auginti jį. Ir tu tik pažiūrėk, koks skanus šis kąsnelis! – Suėmęs pirštais vieno kąsnio sumuštinuką įdėjo jį man į burną. Buvo be galo skanu. – Tu dabar sau ramiai pavalgyk, paskui galėsi pasinaudoti mano kompiuteriu. Aš neužilgo grįšiu. O jei ko norėsi, už šitų durų gyvena mano sekretorė. Tu tik jai pasakyk ir ji tau atneš.
– Erikai, ačiū tau.
– Už ką šį kartą?
Nedrąsiai pakėliau akis į jį ir atsakiau:
– Už tai, kad esi.
Jis apkabino mane ir suėmęs mano plaštaką pabučiavo ją.
– Aš nesuklydau, kad tave užkalbinau. Ilsėkis, – apsisuko ir išėjo.
Visas dabartinis mano gyvenimas man pasirodė kaip gražus sapnas. Ir bijojau tik vieno – kad aš tiesiog atsibusiu ir ne kur kitur, o savo senajame bute, kur Džeremis dar kartą pareikš savo tiesą sunaikindamas mane. Dieve, juk aš jį mylėjau visa širdimi, visu kūnu ir siela. Užsimerkiau, nes akys prisipildė ašarų. Kodėl jis taip pasielgė? Nejau netikėjo manimi? Buvo taip skaudu. Širdis ir vėl kraujavo. Atsistojusi priėjau prie lango. Vaizdas stulbino. Kiek akys užmatė plytėjo Niujorkas. Ar tai mano naujasis gyvenimas? Ar turėsiu tapti Eriko žaislu? Nors, gerai pagalvojus, jis nei karto neleido man pasijusti prastesne nei jis. Nė karto manęs nekamantinėjo, nieko nereikalavo ir nieko neprašė atgal už tai, ką man suteikė. Neatsimenu, kiek ilgai stovėjau ir žvelgiau pro langą, neišgirdau, kaip jis užėjęs į kabinetą apsikabino iš už nugaros. O kai atsisukau, jis tik nubraukė mano tekančias ašaras. Bet ir tada nieko nepasakė, nes ko jau ko, bet žodžių man tuo metu tikrai nereikėjo. Erikas tik apsuko mane, priglaudė prie savęs ir tepasakė:
– Mona, mėnulio tau padovanoti negaliu, bet pasirūpinti, kad jaustumeisi laiminga, aš tikrai sugebėsiu.
Nusijuokiau tyliai. Jis priglaudęs lūpas prie mano kaktos labai tyliai pasakė:
– Turime susitikimą su vienu žmogumi, eime. Tik leisk man nuvalyti tas ašaras.
Jis išsitraukė muslino nosinę, ir labai atsargiai nuvalęs mano skruostus apsikabino ir nusivedė į kitą kabinetą.
Viena, ką pamačiau, tai iki ausų ginkluotus du vyrus, stovinčius prie durų. Jie tik linktelėjo Erikui ir mus įleido. Viduje prie stalo sėdėjo pagyvenęs pliktelėjęs vyras, prieš kurį stovėjo juoda neaukšta dėžė. O jam už nugaros stovėjo dar vienas ginkluotas vyras ir kaip vanagas stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Net susigūžiau iš netikėtumo.
– Erikai, malonu tave matyti, – pasisveikino tas vyras atsistodamas ir ištiesdamas jam ranką.
– Tavo vyrai gąsdina mano mažytę, – nusijuokė Erikas.
– Nepriimkit tai asmeniškai, – tarė man tas plikis, – tiesiog aš labai retai (gerai pabrėždamas žodį labai) išvykstu iš savo parduotuvės. Bet dėl Eriko sutikau atvykti čia.
Keistai nusišypsojau, niekaip nesuprasdama, apie ką jie čia šneka.
– Na, tai rodyk, ką mums turi, Manueli, – šiltai paprašė Erikas.
– Aš pagalvojau, kad geriausia, ką aš turiu sužadėtuvėms, – atrakinęs raktu tą juodą dėžutę, ištraukė nedidelį padėklą, išmuštą juodu aksomu, kuriame buvo įstatyti brangūs žiedai. Tą padėklą jis pastūmė link Eriko. – Štai, Erikai, išrink gražiausią savo sužadėtinei.
Manyje kažkas tarsi apmirė, raumenys įsitempė, nevalingai žvilgtelėjau į savo ranką, kurią visai neseniai puošė Džeremio sužadėtuvių žiedas. Dar net šviesesnės odos ruoželis, kurį paliko žiedas, kai visa ranka buvo nubučiuota saulės spindulių, nespėjo susilyginti. Ir štai vėl… Užsimerkiau.
Bet kai atsimerkiau, pastebėjau, kad abu vyrai įdėmiai mane nužiūrinėja. Man net burna išdžiūvo iš netikėtumo.
Erikas nužiūrinėjo juos visus, o paskui pakėlė vieną, kurio visas grožis buvo šešiabriaunyje deimante, įtaisytame ant kuklios balto aukso juostelės.
– Šitas, – pasakė jis nusišypsojęs man, – ar tiks?
Puikiai žinojau, kad tos formos deimantas jau savaime suprantama beprotiškai brangus. O tiek išlaidauti vaidinant jo sužadėtinę, tikrai per daug.
– Erikai, jis per brangus. Puikiai tiks kas nors pigesnio, neišlaidauk dėl manęs.
Erikas tik papurtė galvą, tada kukliai nusišypsojo man.
– Mona, neketinu kam nors dar gyvenime pirštis, todėl jis puikiai turėtų tikti tau.
– Panele, šis deimantas nuostabus, – bandė mane įtikinti plikis.
Aš tik atsidusau, norėdama jam pasakyti, kad galiu apsieiti ir be tokios brangenybės gyvenime. Bet Erikas tik prispaudė pirštą prie mano lūpų.
– Ššššš, mano nuotaka gražesnė nei šis žiedas, – kukliai pasakė jis. – Nebent jis tau nepatinka, tada mes paieškosime ko nors kito.
Plikis reikšmingai atsiduso.
– Ne, jis puikus, tik…
– Užrašyk jį į mano sąskaitą, Manueli.
Plikis patenkintas nusišypsojo.
– Gerai, Erikai.
– Manueli, parodyk man dar ir vestuviniu žiedus.
– Žinoma, – Manuelis patenkintas sučepsėjo putliomis lūpomis. – Rinkis, Erikai, čia viskas, kas naujausia ir geriausia. – Jis ištraukė antrą dėklą ir ten puikavosi sudėti vienas šalia kito, poromis išdėlioti įmantrausi žiedai.
– Noriu ko nors paprasto, bet gražaus, – pareiškė Erikas.
– Tu teisus, klasika visados madinga, štai pažiūrėk į šituos, – jis pakėlė vienus nuo dėklo. – Ką manai apie juos?
– Dieve, Erikai, – atsidusau sukrėsta per daug greitų įvykių.
– Maže, noriu kuo greičiau visa tai įforminti. Nenoriu, kad mus apkalbinėtų. Kol dar nesimato, – jis perbraukė švelniai ranka man per pilvą. – Juk tai tik formalumas, nesijaudink. Tau nerimauti dėl to nereiktų, – jis sumurkė man į ausį. O mano kūnu perbėgo virpuliukai. – Per Kalėdas susitiksime su mano šeima, aš tave jiems pristatysiu, o po jų prieš Naujus metus susituoksime.
Aš net užsimerkiau, nežinodama, nei ką galvoti, nei ką jausti. Jis taip skubino įvykius.
– Nenoriu, kad žiniasklaida skanduotų visam pasauliui, kad vedu tave dėl nėštumo, ar tai supranti? – Linktelėjau, jis buvo teisus. To mums visai nereikėjo. – Na, tai kaip tau žiedai?
– Gražūs, – tyliai jam atsakiau. Žinoma, norėjau peržiūrėti ir kitus, tik nedrįsau. Čia viskas priklausė tik nuo jo. Kokie bus, tokie bus gerai. Juk ne žieduose laimė.
– Puiku, Manueli, noriu, kad juos išgraviruotum ir tada mums perduotum.
– Suprantama, – linktelėjo plikis. – Tada jei jau viskas, tai aš jau kaip ir eisiu, – plikis stojosi, uždarydamas ir užrakindamas dėžutę. Apsisukęs paspaudė Erikui ranką atsisveikindamas ir man sumurmėjęs: – Geros kloties, – patraukė durų link.
Mes likome dviese – tik Erikas ir aš. Jis atsisuko į mane ir paėmęs tą sužadėtuvių žiedą nuo stalo, pasisuko į mane. Nutirpau visa iš netikėtumo ir sustingau.
– Žinau, kad tau viskas per greitai, bet kitaip negaliu, noriu, kad tu jaustumeisi saugi ir užtikrinta savo ateitimi. Mona, ar sutiksi būti mano mylima moterimi? Tik mano vieno vienintelio ir niekieno daugiau? Ar padarysi mane laimingu, tokiu, kokiu nei viena manęs nepadarė? Ar pasitikėsi mano gerais ketinimais saugoti ir branginti tave? Ar leisi vadintis tavo kūdikio tėvu? Ar tekėsi už manęs?
Mane nutvilkdė deja vu jausmas: visai neseniai priklaupęs ant kelių to paties klausė Džeremis. Kaip aš iš džiaugsmo apsiašarojau, tikėdama kiekvienu jo žodžiu. Užsidengiau iš nevilties veidą rankomis, lyg bijodama atsibusti ir suprasti, kad to prašo visai ne Erikas, o sugrįžęs Džeremis. Bet atsakymo laukė ne Džeremis, kuris net nebandė manęs susirasti, o ramusis ir tylusis Erikas, nenuleisdamas nuo manęs akių. Tarsi gaudydamas kiekvieną mano įkvėpimą. Žinojau, kad reikia jam atsakyti, tik niekaip neįstengiau to padaryti, nes atrodė, kad neviltis mane smaugia, sugriebusi už kaklo.
– Aš… aš…
– Mona… – išgirdau jo tylų šnabždesį prie ausies. – Aš – ne jis, tavęs neįskaudinsiu. Sutik.
Atsimerkiau, priimdama tokią tiesą, kokia ji iš tikrųjų bebūtų.
– O tu nepersigalvosi? – bandžiau įskaityti atsakymo jo akyse. – Nepaliksi manęs? Nes jei tu taip padarysi… aš…
– Ne, – papurto galvą, – nepaliksiu, jei leisi tavimi pasirūpinti.
– Tada gerai, – atsidusau, –sutinku.
Atsidusęs čiupo mane į glėbį, prisitraukė prie savęs ir godžiai pabučiavo.
– Tu nepasigailėsi, Mona, prisiekiu.
Stovėjau apdujusi. Suprasdama, kad savanoriškai padariau didžiausią gyvenimo kvailystę. Bet viena nedidelė mano sielos dalis tiesiog norėjo pajusti, kad kažkam šiame pasaulyje esu ne nereikalingas vaikas, ne kekšė, išdavusi ją mylintį vyrą, o tiesiog moteris, kuriai reikia meilės, šilumos ir supratimo. Ir aš juo patikėjau. Nes tos jo ramios žydros akys, kukli šypsena ir šiltos rankos buvo tarsi ramybės garantas mano sulaužytai sielai.
Kai baigėme glėbesčiuotis, jis užmovė tą žiedą man ant piršto. Dieve, jis laužė šviesą ant piršto atrodė stulbinamai, ir vienu momentu aš supratau, kad nebegalvoju, kaip viskas būtų su Džeremiu, nes jam buvau nebereikalinga. O šalia esantis vyras buvo mano dabartis, mano džiaugsmo šaltinis, mano vaikelio tėvas ir mūsų ateitis. Ir Dievas mato, padarysiu viską, kad jis jaustųsi išskirtinis.
– Na ką, čia viską baigėme, o dabar paskubėkim, apačioje mūsų laukia ekskursijų autobusas su gidu.
–Tu privertei jį laukti mūsų? – nusijuokiau.
– O tai ar ne jo darbas aprodyti tau Niujorką? – nustebo jis.
– Bet tu jį užlaikei, – nusikvatojau. – Paskubėk, nejau priversime jį mūsų dar ilgiau laukti.
Dieve, jis užsakė visą autobusą mums vieniems. Sėdėdami antrame autobuso aukšte mes gėrėjomės vaizdais ir pasakojimu apie miesto istoriją tik mums vieniems.
Paskui sekė apsipirkimas. Jis leido pirkti viską, kas man atrodė tinkma. O paskui mes pavakarieniavome puikiame japonų restorane ir patraukėme jo buto link.
Nesijaučiau tvirtai, ir artėjanti naktis mane neramino. Tik visai be reikalo, nes paruošęs savo kambarį nakčiai man, pabučiavo mane į kaktą ir palinkėjęs labos nakties, išėjo miegoti į viešbutį. Jaučiausi nelabai gerai, nes juk būčiau prisitaikiusi prie padėties, nes lova tikrai plati. O dabar priverčiau jį pasijusti nereikalingu savo paties bute. Bet buvau labai pavargusi, todėl tik nusiprausiau ir kritau į lovą.
Ryte prabudau nuo saulės spindulio, kuris kuteno mano veidą. Ir nustebau išgirdusi kažkokius garsus bute. Nustebusi pašokau iš lovos. Kas dar be manęs šiame bute? Sunerimusi atidariau duris ir nustebusi pamačiau Eriką, kuris mums ruošė pusryčius.
– Tikiuosi tavęs neprižadinau? Labas rytas. Ar gerai miegojai
– Puikiai, – atsakiau jam supratusi, ko jis taip į mane žiūri, pasijutau nejaukiai. Buvau su plonais šilko naktinukais, kurie neperdaugiausiai dengė mano kūną. – Tik tau nereikėjo pabėgti, juk galėjome pasidalinti tavo lova, ji pakankamai plati. Dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau tave išvariusi iš tavo namų.
– Tu tik nesijaudink, gerbiu tave. Mes turime visą pasaulio laiką. Kai būsi tam pasirengusi, mes juo pasidalinsime. Sėsk valgyti, žinau, kad esi išalkusi.