9.
Vos išaušus rytui, į mano duris pasibeldė Kolinas su visa brigada kažkokių vyrų. Kaip Kreigas ir pažadėjo, jo padėjėjas atsakingai ėmėsi pavesto darbo ir surado elektrikus. Nusiminiau pamačiusi, kad pats Kreigas nepasirodė. Vakarykštis jo elgesys man pasirodė keistas ir nebežinojau ką galvoti apie tai, kas tarp mūsų nutiko. Iškart po įvykio su tuo prakeiktu gaidžiu jis, pakštelėjęs man į kaktą, tiesiog išėjo. Visą naktį mąsčiau, ką padariau ne taip. Gal jį išgąsdino mano elgesys? Turiu pripažinti, kad aš pati save gąsdinau… Gailėjausi, kad pasidaviau tai traukai. Kas mane apsėdo? Tikriausiai jis pagalvojo, kad esu lengvabūdė merga. Velniai rautų! Jei ne Kakariokas, tikriausiai būčiau permiegojusi su juo. Gal ir gerai, kad viskas pakrypo būtent taip.
Po geros valandos, kol elektrikai vis dar ieškojo gedimo, o jų darbą, kaip koks sarginis šuo, akylai prižiūrėjo Kolinas, atvažiavo Ema. Raudonplaukė nepraleido progos paflirtuoti su Kolinu, kuris visais būdais bandė ją ignoruoti. Apskritai, jis atrodė per daug susikaupęs, rimtas ir disciplinuotas. Visgi pastebėjau, kad kelis kartus jis nedrąsiai ir baikščiai žvilgtelėjo į Ema, vaidindamas, kad taisosi akinius.
– Kas čia nutiko? – prašnabždėjo Ema, nusivedusi mane tolėliau ir galvos mostu parodė į savo simpatiją. – Kodėl jis čia?
– Vakar dingo elektra, viskas atsijungė, – pradėjau pasakoti, – o aš, neturėdama į ką daugiau kreiptis, paskambinau Kreigui.
– Pala? Tu turi net to niurzgalo telefono numerį turi? – nusistebėjo Ema. – Ar turėčiau žinoti ką nors daugiau?
Nusijuokiau ir pažvelgiau pro petį, ar mūsų pokalbio nesiklauso Kolinas.
– Nieko nebuvo, neprisigalvok. Tiesiog jis pažadėjo ryte atsiųsti ką nors ir prikapojo man malkų židiniui, kad nesušalčiau…
– Mat kaip… O po malkų daugiau nieko nebuvo? Visai? Tik nesakyk, kad nespoksojai, kai jis darbavosi kirviu? – Akylus draugės žvilgsnis, taiklių klausimų lavina ir intonacija mane suglumino ir pajutau, kaip skruostus ir ausis užlieja karštis. – Mano šiknius darbdavys tikrai ne iš tų žmonių, kuris mielai padėtų jį nedominančiam ar jam nenaudingam žmogui.
– Ššš… Tyliau, – bandžiau sudrausminti per daug įsijautusią Emą. – Nieko tokio tarp mūsų nebuvo.
– Taip, taip, – sukrizeno nepatikėdama. – Tada kodėl taip raudonoji? Nesakyk, kad pametei galvą dėl arogantiškojo turtuoliuko?
– Žinoma, kad ne! – ėmiau teisintis, o Ema juokėsi iš mano reakcijos. Į mus pašnairavo Kolinas, užlaikęs žvilgsnį ties kvatojančia raudonplauke.
– Klausyk, juk atvažiavau visai dėl kito dalyko. Šiandien miestelyje vyks kalėdinės mugės atidarymas ir žinau, kad jau pastatė palapines su visokiais niekučiais. Varom kartu?! Gal rasim ką gražaus, pavyzdžiui vilnones kelnaites, kad nesušaltum viliodama savo princą iš pilies ant skardžio?
Emos fantazijoms visai įsišėlus, balsu pradėjau juoktis ir aš.
– Nieko aš neketinu vilioti, – kikendama atšoviau sėsdamasi į jos automobilį. – Tačiau tau galime paieškoti seksualią kambarinės uniformą, kad tavasis Kolinas liktų be žado.
– Nepatinku aš jam… Ar matei, kaip lakstė nuo manęs, vaidindamas, kad daro rimtus reikalus, – atsidususi pasakė Ema.
– Jis labai santūrus, bet aš pastebėjau, kad vogčiomis į tave žvilgčioja.
– Tikrai?
– Taip! Todėl neprarask vilties. Manau, kad jam reikia laiko.
Vos įvažiavusios į miestelį pamatėme daugybę žmonių besibūriuojančių tarp gausybės palapinių. Nesitikėjau, kad toks nedidelis miestelis gali surengti tokią mugę. Palapinės eiliavosi palei pastatų sienas, o kalėdinėje mugėje dalyvavo kiekvienas vietinis verslininkas, parduodantis savo gaminius nuo šventiškai išpuoštų prekystalių prie savo krautuvių. Visos palapinės buvo papuoštos margaspalvėmis lempučių girliandomis, grojo senovinės kalėdinės dainos, o aikštės viduryje stovėjo didelė, kreivoka eglė. Miestelis jau gyveno šventine nuotaika, kuri užkrėtė stebuklo laukimo atmosfera ir mane. Maisto, cinamono ir karšto vyno kvapas viliojo, nes nuo ryto nebuvau nieko valgiusi. Todėl čiupau Emą už parankės ir, besibraudama per minią, nusitempiau ją prie stalų su maistu. Kvatodamos, kaip dvi paauglės, galiausiai nusipirkome dešreles tešloje ant pagaliuko ir jas sudorojome nenueidamos nuo prekystalio. Ema pavaišino mane skoniniu karštu vynu, o pati gėrė vaisinę arbatą su uogiene. Nuo gėrimo man apsvaigo galva ir kūną užliejo maloni šiluma, kuri ištirpdė visą žvarbą iš sušalusių galūnių.
Nors buvo dar tik vėlyva popietė, bet po truputį ėmė temti. Dangus apsitraukė sunkiais, pilkais debesimis, iš kurių krito viena kita tingi snaigė. Pasisotinusios, sušilusios ir palinksmėjusios, ėjome per visas palapines iš eilės, nekreipdamos dėmesio į vėstantį orą. Juokėmės ir matavomės vilnones kepures, šalikus, skaras. Nesijutau tokia gyva ir laiminga jau labai seniai. Kol Ema matavosi kumštines pirštines, mano dėmesį patraukė viena palapinė su papuošalais. Ji stovėjo atokiau nuo kitų, beveik už kampo ant praėjimo tarp siaurutėlės gatvelės pastatų. Ant smaragdinės spalvos aksomo patiesalo gulėjo gausybė įmantriausių vėrinių, sagių, žiedų, auskarų, karolių, apyrankių ir plaukų smeigtukų. Vieni papuošalai buvo suverti ant odinių dirželių, kiti buvo meistriškai iškalti iš tauriųjų metalų. Nustebau, kad už prekystalio nebuvo pardavėjo, prižiūrinčio visą šį grožį. Leidau sau pirštais perbraukti kelis papuošalus, bet akys sustojo ties įmantriu lapo formos pakabuku ant grandinėlės. Tiksliau – tai buvo tikras augalo lapas užlietas skaidria smala ir dailiai apnertas metalo viela.
– Patinka?
Išgirdau gilų ir sodrų vyrišką balsą sau už nugaros. Krūptelėjusi atsisukau ir pamačiau dailų vyrą varno juodumo plaukais. Jis išsiskyrė iš minios savo apranga ir paslaptingu seksualumu. Blyškus veidas, aukštas ūgis ir šviesiai žydros, beveik balkšvos akys man priminė Kreigą. Bet jo ledinis žvilgsnis atrodė tolimas, gilus ir išmintingas, šiek tiek melancholiškas. Nugara perėjo šiurpas, nes atrodė, kad žvelgdamas į mane jis geba perskaityti kiekvieną mintį ir mato mano sielą. Nusukęs akis, jis priėjo prie prekystalio ir atsistojęs šalia, žvelgė į papuošalus. Užverčiau galvą ir pastebėjau neįprastą ilgą auskarą su mažyčiu žaliu akmenėliu dešinėje nepažystamojo ausyje. Mano žvilgsnis nukeliavo trumpais verstos odos puskailiniais su didele kailine apykakle ir juodomis odinėmis kelnėmis, sukištomis į kareiviško stiliaus batus.
– Taip, labai gražus, – atsakiau vis dar žiūrėdama į paslaptingąjį vyrą. Tai pastebėjęs, jis vos pastebimai šyptelėjo lūpų kampučiu ir paėmė pakabutį rankas.
– Tai tikras šermukšnio lapas, – tarė svajingai žvelgdamas į papuošalą. – Mūsų kraštuose tikima, kad šermukšnis yra šventas fėjų medis ir apsaugo nuo jų apžavų bei neša sėkmę.
Ir vėl tos fėjos. Kas negerai su šiais žmonėmis? Jau norėjau kvailai nusikikenti, bet nepažįstamasis pažvelgė į mane.
– Dovanoju, – tarė juodaplaukis, pasisukdamas į mane. Mano kvaila šypsenėlė kaip mat išgaravo, kai akys sutiko jo paslaptingą žvilgsnį. – Ar galiu?
– T… taip… – išlemenau neatitraukdama nuo jo akių, kai priėjęs arčiau jis užkabino man ant kaklo pakabutį su šermukšnio lapu. Atrodė, kad ši akimirka trunka amžinai, tarsi sulėtintas kadras iš filmo. Trumpam primerkiau akis įkvėpdama malonaus to vyro kvapo. Tai nebuvo prabangių kvepalų kvapas, bet svaiginanti miško, drėgnos medienos ir samanų gaiva.
– Kaip ir maniau – puikiai tinka! – pasakė pataisydamas man plaukus, kuriuos buvo patraukęs į šoną, kol segė grandinėlę. – Tikiuosi, kad atneš sėkmę.
Tai pasakęs, jis atsitraukė ir užėjęs už prekystalio, ėmė krauti papuošalus vieną po kito į krepšį.
– Aš labai dėkinga už dovaną, bet visgi norėčiau susimokėti.
– Tikrai neverta. Tiesiog dovana mano paskutinei pirkėjai.
– Bet aš nieko nepirkau.
– Tiesa, bet aš neprašau užmokesčio. Draugiška dovana naujajai miestelio gyventojai.
Jis trumpai šyptelėjo ir toliau mikliai darbavosi.
– Žinote, kad aš neseniai atsikėliau?
– Aš žinau visus miestelio gyventojus.
Jo trumpi ir lakoniški atsakymai man nesuteikė jokio šanso užmegzti kažką panašaus į normalų dialogą. Norėjau pratęsti pokalbį, bet nė nežinojau, ką pasakyti ir kaip jį prakalbinti.
– Labai gražūs dirbiniai. Ar pats juos gaminate?
– Taip.
– Tai gal bent galiu atsidėkodama už dovaną pavaišinti kava? O jūs man daugiau papasakosite apie papuošalų gamybą…
– Ačiū, bet aš negeriu kavos.
– Agata! Agata! – išgirdusi Emos balsą atsisukau akimis ieškodama draugės, kuri mojo ranka besibraudama pro minią žmonių. – Tik pažiūrėk kokias kumštines ir skarą nusipirkau.
Atsigręžusi pamačiau tik tuščią prekystalį. Juodaplaukio nepažįstamojo niekur nebebuvo matyti. Apsidairiau, net praėjau ta siaura gatvele už palapinės, bet vyras tarsi išgaravo.
10.
Grįžau į namus, kuriuose jau buvo pajungta elektra ir veikė šildymas. Žinoma sąskaita už darbus jau buvo apmokėta ir Kolinas nesutiko imti iš manęs pinigų, liepęs visus klausimus derinti su Kreigu. Jam išvažiavus iškart pajungiau telefoną krautis. Panašu, jog niekas manęs nepasigedo ir neieškojo – nebuvo nei vieno praleisto skambučio ar žinutės. Labiausiai laukiau bent kokio pranešimo iš Kreigo. Bet matyt, priešingai nei jis, ilgėjausi tik aš.
Po kalėdinės mugės atidarymo vis dar jaučiasi apsvaigusi, bet įkrauta šventinės nuotaikos. Prieš išvažiuojant išgėriau dar du puodelius karšto vyno, todėl įkritau į fotelį išraudusi ir beveik girta. Namai man atrodė nykūs ir bedvasiai. Norėjosi, kad ir čia būtų šventinė nuotaika – lemputės, eglutė ir visokie kalėdiniai niekučiai. Nors už lango jau buvo sutemę, bet dar nebuvo vėlu, o aš negalėjau nustygti vietoje. Todėl vėl įšokau į batus ir apsiginklavusi kirviu, žibaline lempa ir senomis rogutėmis, kurias išsitraukiau iš daržinės, nurūkau į mišką.
Ryžtingai broviausi per pusnis klupinėdama ir slysdama, bet žinojau, kad žūtbūt grįšiu su mažutėle eglute, kuri padovanos kalėdinę dvasią namams. Keista euforija kaitino kraują nuo minties, kad pasielgsiu neteisėtai nusikirsdama medelį ir dar svetimose žemėse. Vakaras, nors ir aptrauktas juodo dangaus, buvo apšviestas ryškios mėnesienos, o balto sniego paklodės suteikė šviesos ir gerą matomumą. Pralindusi pro tvorą, prasitraukiau ir rogutes.
Žengus į mišką pasijutau nejaukiai, bet greitai nuvijusi mintis, nuėjau ieškoti tinkamos eglutės. Bijojau pasiklysti, todėl nelindau per giliai į girią. Čia, tarp spygliuočių ir lapuočių lajos, buvo gerokai tamsiau nei apsnigtoje ganyklos pievoje, todėl įžiebiau žibalinę lempą. Vienoje rankoje nešina kirviu, o kitoje – lempa, dairiausi į visas puses, kartais krūpteldama nuo netikėtų miško garsų. Nemaniau, kad bus taip sunku rasti mažą eglutę, kurią gebėčiau pati lengvai nusikirsti. Visi čia augantys spygliuočiai atrodė gana seni ir aukšti, o ir mažesni medeliai buvo man neįveikiamais. Todėl, vis dairydamasi atgal, kad pro kamienus dar matyčiau tvorą ir baltuojančią lygumą, bridau į tamsų girios glėbį. Ėjau tiesiai, niekur nenusukdama, bent jau pati taip maniau. Jaučiausi saugi, nes buvau tikra, kad šis nuošalus girios ruožas priklauso Kreigui ir jame nėra jokių plėšrių žvėrių.
Tačiau netikėtai atmintyje išplaukė to vyro rūke siluetas, kurį mačiau pirmąjį rytą, žiūrintį į mano langus. Širdis suspurdo smarkiau ir tik tada supratau, kad išeidama viena su tamsa į girią, padariau didelę ir kvailą klaidą. Bet tada žvilgsnis užkliuvo už mažos ir laibos eglutės. Pamiršusi visas baimes puoliau prie medelio. Šioje girios dalyje tapo neįprastai tylu, tikriausiai savo pasirodymu išgąsdinau visus paukščius. Bent jau norėjau tuo tikėti. Užsimojusi kirviu nuskėliau eglutės kamieną ir palinkusi ji nukrito, besilaikydama tik už drėgnos žievės juostos. Užsimojau dar kartą ir nupjovusi žievę, pakėliau eglutę. Džiaugiausi savo laimikiu ir apsisukusi norėjau mikliai nuvilkti medelį iki rogių, kurias palikau prie patvorio. Tačiau atsigręžusi suvokiau, kad nebematau nei tvoros, nei žinau, į kurią pusę turėčiau eiti. Kur bepažiūrėčiau buvo tamsi ir gūdi giria su gausybe juodų, apsnigtų kamienų. Pasišviesdama žibaline lempa bandžiau ieškoti savo pėdsakus sniege, bet jų nebuvo, tarsi nė nebūčiau čia atėjusi. Suvokimas, kad pasiklydau, ėmė kelti paniką ir man dar niekada nebuvo taip baisu. Šimtąjį kartą apsidairydama į visas puses ir besiblaškydama, nežinojau ką daryti ir tiesiog sustojau sustingusi vietoje, bijodama nubristi dar giliau į mišką.
Pajutau keista oro gūsį pralekiantį pro mane, tada dar vieną, ir dar… Ėmiau žvalgytis pasišviesdama lempa, nes visu kūnu jutau, kad esu ne viena, kad kažkas mane stebi, kažkur ten, tamsoje, tarp šakų. Gerklėje sustingo panikos gniutulas.
– Kas tu? Įspėju aš turiu ginklą! – surikau rankoje tvirčiau suspausdama kirvį. – Pasirodyk!
Sulig mano žodžiais gūsiai prasinešė pro mane dar smarkiau, trankydamiesi į kūną ir veldamiesi į plaukus. Man atrodė, kad girdžiu kažkokius nesuprantamus šnabždesius, kuriuos prasinešdami atneša vėjo gūsiai, kol galiausiai aiškiai išgirdau atskirus žodžius:
– Svetima… Vagis… Nubausti… Nubausti… Numesti nuo skardžio… Nubausti… Ji… Nuotaka… Nuotaka… Nuotaka…
Suklykusi puoliau bėgti nesirinkdama krypties. Viskas, ko norėjau, pasprukti ir pasislėpti nuo tų kraupinančių balsų ir visos šios velniavos. Net nesupratau, kaip atsitrenkiau į kažką kieto ir buvau sulaikyta už pečių. Lėtai ir nedrąsiai pakėliau akis suvokusi, kad atsirėmiau į kažkieno plačią krutinę. Užvertusi galvą išvydau kailinę apykaklę, aštrų, kampuotą smarką, sidabriškas akis ir juodus plaukus. Tai buvo vyras iš mugės, padovanojęs man pakabutį. Ką jis čia veikia? Ar sekė mane? Mintyse ėmiau melsti visų dievų, kad tik jis nebūtų koks maniakas, kuris užkas mane čia pat po egle ir niekas net neras mano kūno.
– Man nepatinka, kai taip barbariškai yra apvagiamas mano miškas, – ištarė rimtu ir šiurpinančiai ramiu balsu, akimirkai žvilgtelėjęs į besimėtančią nukirstą eglutę.
– Šis miškas priklauso Gariganams, o jie mano draugai, todėl nieko aš neapvagiu, – iškošiau muistydamasi ir bandydama ištrūkti iš juodaplaukio gniaužtų.
Vyras nusijuokė, bet tas juokas buvo kažkoks grubus, irzlus ir beveik urzgiantis. Pro tiesius, kiek surauktus antakius, jo žvilgsnis atrodė šaltas, smerkiantis, beveik nežmogiškas. Jauname juodaplaukio veide vėl nebuvo jokių emocijų, ir ši atšiauri ramuma mane baugino ir atrodė grėsminga. Vėl pasimuisčiau, bet jo pirštai suspaudė dar stipriau.
– Ši giria, kaip ir viskas joje, priklauso tik man, – ištaręs stumtelėjo mane ir priėjęs prie eglutės palinko. – Aš buvau tau geras ir dosnus, o tu įsiveržei į mano valdas ir išniekinai mišką.
– Aš nieko neišniekinau, – pradėjau teisintis, žengdama atatupsta nuo jo, – tik norėjau mažos eglutės Kalėdoms. Jei taip, atsiprašau. Aš sumokėsiu.
– Žmogeliai, – beveik praurzgė, – gyvybė jums tėra pramoga. Ne viską galima nusipirkti už pinigus. Ši eglė būtų galėjusi užaugti į didingą, istoriją menantį medį, bet dabar ji tik trumpam padžiugins paiką mergiūkštę ir vėliau bus išmesta ar sukūrenta kaip eilinė malka.
Atsisukęs, jis pervėrė mane šaltu, grėsmingu žvilgsniu. Kažkas pirmapradiško ir bauginančio buvo jame. Todėl pati nesuvokiau, kaip kojos ėmė mane nešti toliau nuo to vyro. Jaučiausi kaip stirna, bėganti nuo vilko. Bet jau kitą akimirką jis tarsi iš niekur atsirado prieš mane ir nežmogišku greičiu pripuolęs, prispaudė prie medžio. Nuo smūgio ant mūsų pabiro sniegas nuo plačių eglės šakų. Jis vėl laikė mane už pečių, o aš bandžiau priešintis ir ištrūkti iš jo plieninių gniaužtų.
– Įspėju…
– O tai kas? Ką man padarysi? – ištarė, neleidęs man baigti minties ir palinkęs arčiau šyptelėjo.
– Paleisk! Manęs ieškos!
– Niekas tavęs neieškos, Agata.
Sustėrau nuostaboje, kai iš jo lūpų ištrūko mano vardas. Kodėl visi žino mano vardą?
– Būtent tam tu čia ir buvai atviliota…
Atviliota? Ką jis tuo nori pasakyti? Širdis suspurdo taip smarkiai, kad pajutau jos švokštimą ausyse ir iš paskutiniųjų ėmiau draskytis ir raitytis kaip į kampą užspeista pasiutusi katė.
– Paleisk!
– Net neketinu.
Akimirkai jis atlaisvino vienos rankos gniaužtus. Tuo pasinaudojusi išnėriau ir įkandau jam į ranką. Iki kraujo. Tačiau pabėgti nespėjau ir susierzinęs juodaplaukis stūmė mane į pusnį bei užsėdo iš viršaus, užspausdamas tvirtomis šlaunimis taip, kad negalėjau pajudėti. Viskas, ką pajėgiau daryti, beveik urgzdama iš pykčio ir adrenalino antplūdžio – daužyti jį rankomis.
– Kokia tu laukinė ir plėšri, – tarė neslėpdamas susidomėjimo ir pirštu nuvalė savo kraują nuo mano lūpų. Tada pagavo mano rankas ir palinkęs prispaudė prie žemės virš mano galvos. Kai jis buvo taip arti… Kai mudu buvome taip arti vienas kito… Susipynę kūnais ir kvėpavimais, trumpam abu nuščiuvome, giliai alsuodami ir tiesiog žiūrėdami vienas į kitą. Neatitraukdamas nuo manęs akių jis tarė: – O tave sudėtinga sutramdyti. Man tai patinka!
Jo veide kažkas pasikeitė. Žvilgsnis vis dar buvo grobuoniškas, bet dabar įgavo gąsdinančio žaismingumo ir iššūkio atspalvį.
Beveik sucypiau, kai jo akys pasikeitė ir tapo beveik gyvsidabriškos, nežemiška pilkuma aptraukiančios net akies obuolius; ausys įgavo smailėjančią formą ir man pasirodė, kad baltų dantų iltys pailgėjo plėšriame šypsnyje. Apstulbinta šios transformacijos negalėjau pajudėti, kūnas suglebo ir nebesipriešino. Tai, ką mačiau, buvo neįtikima, nežemiška, nerealu ir priminė sapną. Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, kad tai tikrai vyksta, kad tai gali būti tikra. Fėjos… Ne taip jas sau įsivaizdavau. Padaras, surakinęs mane savo gniaužtose buvo panašesnis į demoną, nei į fėjūną.
– Na, Agata, ar jau supratai kas aš?
– Negali būti… Tai netikra… – tariau tarsi pati sau ir ėmiau virpėti visu kūnu. – Tai pasakos, pramanai vaikams gąsdinti.
– Gal aš ir pasakiškas, – nusijuokė, – bet esu toks tikras, koks tik galiu būti. Nepaneigsi to, ką matai. Ar dabar tiki? Pažiūrėk į mane, – pasakė ramiu, tiriančiu balsu ir palinkęs, lėtai ir valdingai prigludo savo šaltomis lūpomis prie manųjų. Ėmiau muistytis ir bandyti išsivaduoti, nustumti jį nuo savęs, bet nepajėgusi, taip ir likau sutramdyta jo bučiniu. Šis vyras, ar fėjūnas, buvo daug didesnis ir stipresnis už mane, todėl priešintis buvo beprasminška.
– Maldauju… Prašau, nereikia… – beveik pro ašaras sušnabždėjau jam atsitraukus nuo mano veido.
– Nereikia ko? – tarė beveik įsižeidusiu balsu, o tada vėsiomis lūpomis prigludo prie mano ausies ir prašnabždėjo: – Aš ne iš tų, kurie imtų moterį jėga. Bet ateis diena, Agata, kai pati manęs norėsi labiau nei bet ko kito šiame gyvenime.
Tai pasakęs jis perbraukė mano rudus plaukus, pabirusius ant sniego sulipusiais ilgais botagais ir vos juntamai, šaltais pirštais palietė smilkinį. Protas atsipalaidavo, sąmonė aptemo ir aš panirau į gilų miegą.
11.
Nubudau savo lovoje nesuprasdama ar tai, kas įvyko vakar buvo sapnas ar realybė. Kūną maudė ir truputį svaigo galva. Ne pats maloniausias jausmas, bet sukaupusi valią tingiai išsiridenau iš lovos, kaip nerangus vikšras.
– Kvaiša, kitą kartą žinosi, kad nereikia tiek prilakti to airiško karšto vyno, – subariau pati save užkimusiu balsu ir nusikeikiau, prisiminusi tą kraupų sapną su fėjūnu miške.
Pilvas gurgė ir vedama alkio nusvirduliavau laiptais žemyn. Namuose vis dar tvyrojo prieblanda, nes rytas už lango neskubėjo švisti.
Praeidama pro svetainę sustingau ir kūnas nutirpo nuo suvokimo. Šalia židinio, pintame krepšyje, stovėjo ta pati maža eglutė. Mane perliejo šaltas prakaitas. Instinktyviai nubėgau į virtuvę ir dėl viso pikto išsitraukiau mėsinį peilį.
– Ketini mane papjauti?
Išgirdusi balsą sau už nugaros pašokau, kaip išgąsdinta katė ir klyktelėjau. Atsisukusi pamačiau jį – vakarykštį juodaplaukį, kuris vėl atrodė visai kaip žmogus. Nebebuvo jokių smailių ausų, sidabriškų akių ar ilčių. Lyg niekur nieko, jis stovėjo atsirėmęs į virtuvės stalviršį ir nuo peilio valgė obuolį.
– Obuoliuko? – pasiūlė kreivai šyptelėjęs ir atkišo peilio galu pasmeigtą vaisiaus skiltelę.
– Nešdinkis iš mano namų!
– O jei aš nenoriu? Ką man padarysi?
– Aš nejuokauju!
– Aš irgi, – tarė be menkiausios emocijos lėtai kramtydamas obuolį.
– Daugiau nekartosiu – nešdinkis iš čia!
– Kam ta agresija? Ar nemoki gražiai paprašyti? Galėtum bent padėkoti, kad atnešiau tave namo, o ne palikau sušalti pusnyje. Dar ir eglę prigriebiau. Kad jau nukirtai, tai ir turėkis.
– Galėjai išvis prie manęs nelįsti! Tik per tave ir pasiklydau tame prakeiktame miške! – iškošiau grasinamai atkišdama peilį.
Vieną akimirką stovėjęs prieš mane, o jau kitą – atsidūręs už manęs, juodaplaukis mikliai išraukė peilį man iš rankų. Greitai sureagavusi, apibėgau stalą ir čiupusi keptuvę šveičiau tiesiai į fėjūną, bet nepataikiau. Tada ėmiau svaidytis viskuo, ką turėjau po ranka ir galiausiai pataikiau jam į galvą iš bulvės. Nežinau, ar tai jį labiau įsiutino, ar pralinksmino, bet prišokęs jis sunarino mano rankas su savosiomis man už nugaros ir prisiglausdamas visu kūnu, prisitraukė prie savęs plėšriai šypsodamasis.
– Tu visiškai laukinė ir elgiesi kaip mažas vaikas. Kita vertus, ko tikėtis iš moters, kuri miegodama knarkia kaip senas, mirštantis šernas.
Nusijuokęs, jis mane paleido ir atšlijo. Skruostus užliejo pykčio raudonis. Negalėjau patikėti, kad šis šiknius dar ir stebėjo mane miegančią. Tarsi perskaitęs mano mintis, jis erzinančiai nenuleido nuo manęs akių.
– Ko tu iš manęs nori? – galiausiai paklausiau susierzinusi.
– Greitai sužinosi. Bet man daug įdomiau kitas dalykas, – pramurkė žodžius ir katiniškai šyptelėjo. – Nieko daugiau nepasakysi? Tau nemotais, kas aš? Mane stebina, kad nebuvo jokio klyksmo: „O, dievai, tu ne žmogus, kas tu per siaubūnas, aaa!?“, – pasierzino plonu balseliu.
– Tu esi tiesiog šiknius! Ar žmogus, ar fėjūnas – tiesiog šiknius. Ko tau iš manęs reikia? Aš neketinu nieko laukti – sakyk dabar arba tiesiog dink ir palik mane ramybėje. Nežinau, kokį žaidimą žaidi, bet aš nebūsiu jo dalimi. Ir dar, – pasakiau suėmusi ant kaklo vis dar kabantį pakabuką ir nutraukusi, šveičiau jį fėjūnui prie kojų, – pasiimk savo dovaną, man jos nereikia!
Juodaplaukio veidas apniuko tarsi dangus prieš audrą. Jis pakėlė nuo grindų pakabutį ir sunkiais žingsniais ėmė artintis intensyviai žvelgdamas man į akis. Tą pačią akimirką pasijutau keistai, tarsi mintys ir sąmonė būtų paskendę euforiškoje migloje.
– Ar jauti? – tarė juodaplaukis atsistojęs prie manęs per ištiestos rankos atstumą. – Jauti, kaip lengvai pasiglemžiu tavo valią? Galėčiau tau įteigti padaryti bet ką ir tu tai padarytum net nesuprasdama, kad tai buvo ne tavo pasirinkimas. Man užtektų tiesiog panorėti, ir tau atrodytų, kad to nori ir tu pati. – Tada priėjęs prisitraukė mane į glėbį ir vieną ranką uždėjęs ant mano liemens, o kita sunėręs mūsų pirštus, ėmė lėtai judėti virtuvėje, tarsi vesdamas šokio žingsneliais. Pati nesuvokiau kodėl, bet godžiai prie jo prisišliejau. Man buvo taip gera jausti jo artumą. Nors kažkur tolimoje sąmonės kertelėje suvokiau, kad šie jausmai netikri, man nesinorėjo atsitraukti. Kažkodėl šis lėtas šokis apsvaigino labiau už vyną ir pasirodė intymesniu už bet kokias glamones ar aistringus bučinius. Man patiko būti jo vedamai ir tai, kaip tvirtai, bet švelniai, jis laikė mene glėbyje. – Atsargiai su fėjūnais, Agata. Ar negirdėjai, kad mes užšokdiname žmones iki mirties, apsvaiginame fėjiškais obuoliais ir grobiame moteris bei vaikus? – sukuždėjo palinkęs prie mano ausies. Tikriausiai, tai buvo jo įtaiga, bet nepaisant visų pasakytų žodžių, šalia jo jaučiau ramybę ir saugumą nepaisant jo prigimties ir plėšrumo.
– Agata, nenusiimk šio pakabuko, – tarė griežtai, beveik suurgzdamas į veidą. Bet manęs tai neišgąsdino, kaip ir jo sidabru pasidengusios, nežmogiškos akys. Matant tas akis vėl, jos nebeatrodė tokios gąsdinančios, bet priešingai – kaitino kraują, žadino smalsumą ir norą pajausti šį antgamtišką grožį, prie jo prisiliesti ir pažinti. – Jei jį turėsi prie savęs, fėjiški apžavai tavęs nepaveiks. Nešiok. Prašau.
Juodaplaukis palinko ir vėl uždėjo papuošalą man ant kaklo, pirštais perbraukdamas per raktikaulius. Virptelėjau iš jaudulio. Meluočiau sakydama, kad šis prisilietimas man nepatiko. Po truputį sąmonę apjuosusi migla ėmė sklaidytis. Vis dar prieš save mačiau patrauklų ir gražų vyrą, bet jis man nebekėlė tokios nesveikos euforijos ir nežadino nevaldomo troškimo.
Atstūmiau jį nuo savęs ir atsitraukiau giliai alsuodama.
– Ar pajutai skirtumą?
– Taip… – tyliai murmtelėjau. – Bet kodėl? Kodėl man jį davei?
– Nes noriu, kad matytum tikrąjį mane. Noriu, kad ir su manimi būtų tikroji tu, o ne apžavų paveikta ir savo veiksmų nesuprantanti marionete.
Norėjau atsikirsti ir paprieštarauti, kad net neketinu „būti su juo“, bet jis, nepastebimai priartėjęs, priglūdo lūpomis prie manųjų. Atsiplėšusi nuo jo burnos užsimojau ranka ir trenkiau antausį. Bet jis tik pažvelgė liepsnojančiu žvilgsniu ir vėl mane pabučiavo. Bučinys buvo minkštas, malonus ir svaiginantis, bet kažkodėl įsiutau ir norėjau priešintis. O gal kaip tik – norėjau būti sutramdyta? Bet atstūmusi fėjūną, vėl trenkiau jam per veidą, laukdama, ką jis darys.
– Laukinė, – šyptelėjo, persibraukęs ranka smakrą, – bet man patinka iššūkiai.
Ant kaklo turėjau šermukšnio pakabutį ir nebuvau paveikta apžavų, bet mintis, kad prieš akimirką bučiavau antgamtišką gražuolį jaudino. Meluočiau sakydama, kad nenorėjau dar, bet kažkodėl bandžiau vaidinti neprieinamą. Pats faktas, kad fėjūnų rasė nėra pramanai, kėlė paniką ir atrodė nerealus tarsi sapnas, bet prieš save matydama šį pavojingai gražų vyrą, nebeturėjau jokių abejonių.
– Išeik, – sukuždėjau.
– O jei aš nenoriu?
Jis vėl priartėjo ir kilstelėjęs mane, lengvu judesiu pasodino ant stalo. Nespėjau ir sureaguoti, kaip juodaplaukis atsistojo man tarp kojų ir abiem rankom užkišęs mano plaukus už ausų, delnais apglėbė skruostus.
– Aš nenoriu išeiti, Agata, – tarė tyliai ir gosliai, žiūrėdamas man į akis. Nykščiais švelniai liesdamas išraudusią skruostų odą, nukeliavo kaklu, raktikauliais ir panardinęs pirštus į mano plaukus prisitraukė prie savęs. – Nevyk, manęs, – sukuždėjo.
Nuo jo balso mano kūnas maloniai pašiurpo ir vos išrietusi nugarą, aš nevalingai primerkiau akis. Pajutusi jo kvėpavimo šilumą ant savo veido negalėjau suvaldyti virpulio, kylančio iš pačios sielos gelmių. Linktelėjau arčiau jo ir mūsų lūpos susitiko bučinyje. Apglėbiau jį per kaklą ir suleidusi pirštus į juodus plaukus prisitraukiau prie savęs. Lūpomis pajutau jo šypseną ir, mano elgesį supratęs kaip leidimą, fėjūnas godžiai ir šlapiai įsisiurbė į mano burną, liežuviu ragaudamas ir erzindamas mane. Prisispaudžiau prie jo dar arčiau, rankomis įsikibdama į plačią nugarą, o kojas sukryžiavau ant jo liemens. Tarp kojų pajutau jo kietą ir stangrų vyriškumą besiremiantį į mane ir instinktyviai pajudinau klubais, trindamasi į jį. Iš juodaplaukio gerklės pasigirdo gili ir kone urzgesį primenanti dvejonė, kurią nurijau giliai bučiuodama ir pati suinkščiau iš jaudulio.
– Kas čia per burtai? – ištariau, nenoromis nuo jo atsitraukdama ir uždususi gaudydama orą, kurį beveik vogiau iš jo jausmingai pravertos burtos.
– Jokių burtų.
– Tada kodėl?
– Nes matyt tiesiog nori manęs… Arba tai lemtis.
– Negali būti, aš netikiu lemtimi. Tai tavo fėjiški apžavai, kad mane suviliotum… Man patinka kitas…
– Matyt mažai patinka, jei tokius dalykus išdarinėji su manimi.
– Kokius dalykus?
– Va tokius, – pasakė užguldamas mane tiesiai ant stalo ir apžiojo mano lūpas. Sunėriau kojas dar tvirčiau. Iš proto vedė jausti jo kietumą ir suvokti, kad jis geidžia manęs taip pat stipriai, kaip ir aš jo. Suleidau rankas po jo megztiniu ir glamonėjau švelnią nugaros ir liemens odą, vis stipriau jį prisitraukdama, norėdama, kad užgultų mane dar labiau, kad liežuviu keliautų mano kaklu, kad delnuose suspaustų krūtis ir jas bučiuotų. Nuo šių minčių jaučiau savo drėgmę ir nekantrų maudimą. Su juo norėjau būti tokia pat pirmapradė, laukinė ir atsiduoti geismams, atsiduoti jam. Suleidau nagus į jo stangrų užpakalį, bet juodaplaukis atsitraukė ir pažvelgė į mane tamsiomis iš geismo akims. Jis prispaudė mano rankas, sulenktas per alkūnes, prie stalo šalia galvos ir ragaujančiais, drėgnais bučiniais slinko kaklu. Išriečiau nugarą iš nesuvaldžiau malonumo dejonės.
– Juk sakei… Sakei, kad niekada nepaimtum moters jėga… – tariau kimiu nuo geismo balsu, erzinančiai pasitrindama į jo standų vyriškumą klubais. – O pats laikai mano rankas, neleisdamas nė pajudėti.
Suurgzdamas jis stipriau suspaudė mano riešus ir atsitraukęs nuo kaklo, palinko prie mano veido. Į mane žvelgė plėšrus ir goslus grobuonis, nuo kurio sklindantis pirmapradis pavojaus ir antgamtiška galia kaitino kraują ir jaudino dar labiau.
– Man nepanašu, kad ši moteris labai priešintųsi. O gal aš nesuprantu šiuolaikinių moterų signalų ir ji parodo, kaip labai manęs nenori, kai provokuoja rangydamasi po manimi ir kišdama rankas už kelnių?
Garsiai nusikvatojau ir išraudau dėl savo begėdiškos drąsos, kuri nupasakota iš šono atrodė tokia nepadori.
– Agata, tu tapai tokia graži, – tarė rimtu ir kažkokiu nostalgišku balsu, nekreipdamas dėmesio į nuostabą mano veide. – Tu graži, kai juokiesi, bet esi dar gražesnė, kai pyksti ir mėtaisi iš bulvių, – šyptelėjo.
Netikėtai pasigirdo intensyvus beldimas į duris. Juodaplaukis atsitraukė nuo manęs ir abu išsigandę pažvelgėme į durų pusę.
– Agata, tu namie? – šaukė Ema tebetrankydama duris. – Aš įeinu!
Išgirdau pasisukant durų rankeną ir pamačiau lėtai prasiveriant laukujes duris. Mudu su fėjūnu susižvalgėme ir pamatėme vidun žengiančią raudonplaukę. Šoktelėjęs į orą, jis akimirksniu virto varnu, apgaubtu juodų dūmų aura ir vikriai nuskrido pro vis dar plačiai praviras duris, vos neatsitrenkdamas į Emą. Mergina ėmė klykauti ir rankomis kratyti savo ugnines garbanas, tarsi juose būtų įsipainiojęs būrys paukščių.