„Sandoris. Pažadėtoji girios valdovui“ 1 dalis

Po visų išverktų ašarų ir iki kartono išlaižytų ledų dėžučių bei peiliu į skutelius subadyto lovos čiužinio aš nebeturėjau jėgų naujoms isterijoms ir savęs gailėjimuisi. Sėdėjau ant šaltų grindlenčių susisukusi į megzto pledo kokoną ir maigiau televizoriaus pultelį, tikėdamasi rasti kokį nors Netflix siaubo filmą. Norėjau tikėti, kad tai padės negalvoti ir išblukins vis dar per ryškų vaizdinį, kuris kaip užsuktas iškildavo mintyse ir savo negailestingais pirštais naujai išdraskydavo mano pūliuojančios širdies mėsas.

Tą lapkričio popietę namo grįžau neplanuotai anksti. Skubėjau kaukšėdama senamiesčio grindiniu išdidi ir dirbtinai savimi pasitikinti, nepaisant suplėšytų pėdkelnių tam, kad galėčiau išlieti sutrypto orumo nuoskaudą ant mylimojo peties. Buvau išvadinta spalvingais epitetais ir išmesta iš darbo už tai, kad nesileidau grabinėjama savo pilvoto viršininko su antru, beveik bajorišku, pagurkliu. Bet vietoje ramybės ir užuovėjos namuose mane pasitiko plačiaekranis vaizdas į nuogą, linguojantį sužadėtinio užpakalį, kurio savininkas puškuodamas dulkino mano geriausią draugę. Mūsų lovoje, mūsų pataluose. Išniekinęs mano pasitikėjimą ir sutrypęs jausmus, tas vyras man tapo svetimas ir atgrasus tą pačią akimirką. Taip per vieną dieną netekau visko, ką turėjau: darbo, sužadėtinio, draugės ir likau visiškai viena. Neturėjau net kam paskambinti, kad išliečiau nuoskaudą. Ne taip įsivaizdavau praleisianti artėjančias Kalėdas, bet išskyrus orią vienatvę joks kitas scenarijus man nešvietė. Jau įsivaizdavau kaip viena prakiurksosiu išdavyste prasmirdusiame bute su buteliu vyno ir televizoriaus pulteliu, besivartydama ant grindų kaip ruonio patelė.

Po pusantros savaitės širdis aprimo. Stebėjausi savo šaltumu ir ėmiau mėgautis ta laisve, kurią man dovanojo vienatvė. Daugiau nereikėjo klausytis priekaištų, stovėti prie puodų ir galėjau ištisą dieną neišlįsti iš jaukios, nunešiotos pižamos. Palaipsniui atėjo suvokimas, kad tai buvo ne bausmė, bet veikiau likimo dovana, sulaikiusi mane nuo didžiausios gyvenimo klaidos, nors ant piršto ir trūko sužadėtuvių žiedo svorio. Užsimiršusi kartais vis dar bandžiau pirštu perbraukti ir pasukioti auksinį skridinėlį, kas jau buvo tapę įpročiu. Bet pirštas buvo tuščias kaip ir mano širdis.

Praėjusi pro miegamąjį, kuriame nebemiegojau nuo pat tos dienos, pamaniau, kad reikės kažką daryti su išdraskytu čiužiniu ir ta nelemta lova. Nenorėjau būti tame kambaryje ir nekenčiau lovos, kuri buvo savotiška išdavystės bendrininke. Tačiau pusantros savaitės miego virtos krevetės poza ant ne pačios patogiausios sofos teigiamo įspūdžio mano kūnui nepaliko. Skaudėjo visus šonus ir maudė kaklą. Nors man tebuvo dvidešimt šešeri, po tos sofos jaučiausi pasenusi mažiausiai dvigubai.

Puodelis žaliosios arbatos sušildė skrandį ir stebėdama praeivius pro ketvirto aukšto virtuvės langą, kuriuos mirkė melancholiškas rudeninis lietus, suvokiau, kad noriu permainų. Noriu pati valdyti savo gyvenimo valandas, išmokti naujų dalykų ir atrasti savo paskirtį, pašaukimą. Pagaliau supratau, kad aš esu viskas, ką turiu šiame gyvenime ir tik pati privalau savimi pasirūpinti. Dabar, kai manęs nebesieja jokie ryšiai ir santykiai, galiu visą laiką skirti tik sau. Mintis apie bedarbystę gąsdino, bet buvo baisu vėl patekti į toksišką darbovietę ir deginti gyvenimą tam, kad padengtum sąskaitas. Norėjau veikti tai, kas suteikia emocinį pasitenkinimą, bet prieš šventinį laikotarpį jokių tinkamų darbo pasiūlymų nebuvo.

Atsidususi padėjau telefoną ant stalviršio ir abiem rankom suėmiau jau atšalti spėjusį puodelį. Kaip neturinti ką veikti pensininkė toliau stebėjau amžinai skubantį ir zujantį gyvenimo skruzdėlyną, kai mano pačios laikas atrodė sustingęs neapibrėžtumo akimirkoje. Bet mane tai ramino, iš dalies man tai net patiko. Nors graudžiai atrodantys vėjo nupešioti medžiai, pilka debesų mase aptrauktas dangus ir purvu sulipę lapai, nukloję šaligatvius, pozityviam naujo gyvenimo planavimui mažai nuteikė. Dabar mažiausiai norėjau paskęsti melancholijoje.

Mintis sudrumstė ir į realybę grąžino suvibravęs telefonas. Širdis suvirpėjo. Bijojau rasti žinutę nuo jo. Tačiau tai, ką išvydau, nustebino labiau nei buvusiojo žinutės su priekaištais ir kaltinimais, kad aš pati dėl visko kalta. Ekrane švietė messenger pranešimas nuo tetos Kordelijos. Nemačiau jos nuo pat tėvo mirties. Prisiminiau save mažą, gal vos penkerių metų, bėgiojančią po bekraštę Airijos lygumą, uolėtą krantą ir skardį, nuo kurio atsiveria didingas vandenyno vaizdas, o nosį kutena sūraus vandens kvapas. Atsiminiau vakarus, praleistus viloje, pastatytoje iš didžiulių akmenų, gyvą ugnį židinyje, tetos Kordelijos žolelių arbatą su medumi ir bauginančias pasakas apie kerštingus elfus ir leprekonus, kurias prieš miegą skaitė tėtis. Regis, tada buvau tikrai laiminga.

Prisiminimai sutraukė skrandį. Viskas pasikeitė po tėvo mirties. Motina mane išsivežė  atgal į Lietuvą  ir nuo tada bendravimas su jo gimine nutrūko. Vėliau, prieš aštuonioliktąjį gimtadienį, Kordelija susirado mane Facebooke ir pasveikino su artėjančia pilnametyste. Nuo tada mes kartas nuo karto persimesdavome trumpomis žinutėmis, pasveikindavome viena kitą su šventėmis, o ji retkarčiais atsiųsdavo kokią nors nuotrauką su Šiaurės Airijos vaizdais.

Kažkodėl nepanorau iškart skaityti jos žinutės, nebuvau nusiteikusi jokiam bendravimui. Todėl neatsidariusi pranešimo tiesiog uždariau langą ir paieškos laukelyje įvedžiau su darbo pasiūlymais susijusią užklausą. Mano dėmesį atkreipė nuotoliniai grafinio dizaino kursai. Slinkau žemyn ieškodama sau tinkamiausio varianto ir mintyse dėliojausi išlaidas, skaičiuodama kaip ilgai man viskam užteks pinigų, kuriuos taupiau vestuvėms. Bet telefonas vėl suvibravo rankose. Smalsumas, kas parašyta žinutėse, man nedavė ramybės ir mintimis vis grįždavau prie pranešimų. Galiausiai neištvėrusi perskaičiau:

 

Sveika, Agata, kaip laikaisi? Mačiau pasikeitei statusą į „atvira darbo pasiūlymams“.

Atkreipiau dėmesį, kad dar viena žinutė buvo ištrinta, o po jos sekė kita – tikriausiai nauja.

 

Žinau, kad tinkamai nebendravome ilgus metus, bet esame šeima, o kraujas – ne vanduo. Norėčiau vėl tave pamatyti, pasibūti kaip tada, kai buvai maža, ir labiau tave pažinti. Kaip matau iš nuotraukų, užaugai į nuostabią, protingą merginą. Dabar pati gali spręsti, su kuo nori bendrauti. Aš labai norėčiau atkurti mūsų ryšį. Esu tikra, kad to būtų norėjęs ir mano brolis. Tavo tėvas džiaugtųsi, jei palaikytumei ryšį su jo gimine.

Be to, turiu tau pasiūlymą ir savotišką pagalbos šauksmą. Visai neseniai mudu su Edmondu (juk atsimeni dėdę Edmondą?) nusipirkome keletą avių ir vištų. Taip jau nutiko, kad dėl Edmundo ligos turime mėnesiui išvykti ir neradome, kam palikti prižiūrėti savo namų ir gyvūnų. Juk žinai, kaip būna – Kalėdos, Naujieji metai – visi užsiėmę savo reikalais. O kam dar palikti savo namus, jei ne artimiausiam giminaičiui?

 Kaip suprantu, dabar neturi pastovaus darbo? Todėl, jei nėra svarbių planų, labai tikiuosi, kad sutiksi atvykti pas mus. Aš padengčiau visas kelionės išlaidas ir dosniai sumokėčiau už gyvūnų priežiūrą, tad tai būtų beveik apmokamos atostogos. Ką manai? Gyvūnų turime nedaug, tad ir darbo nebus per daugiausiai: svarbu laiku pašerti ir iškuopti gardus, o likusį laiką galėsi mėgautis gamta, aplinka ar tiesiog ilsėtis. Miestelis labai pasikeitė, dabar čia vyksta smagi Kalėdinė mugė. Jei nesijauti jaukiai būdama viena, gali kartu pasiimti draugę.

Neabejoju, kad tau pas mus patiks. Nagi, Agata, sutik. Kelias dienas iki mūsų išvykimo galėsime artimiau pabendrauti, aš tau viską aprodyčiau.

Kartais pakeisti aplinką labai sveika, o kelionės padeda atrasti save ir pasitikti savo likimą.

Atsakymo lauksiu iki rytojaus vakaro. Gerai pagalvok, mieloji.

P.S. galime detales aptarti vaizdo skambučiu.

 

Su šilčiausiais linkėjimais,

teta Kordelija.

 

„Kažkokia nesąmonė“, – pagalvojau numetusi telefoną ant sofos. Neketinau nei sutikti, nei atrašyti. Atvažiuoti pas ją? Prižiūrėti gyvūnus? Susipažinti? Kas siūlo tokius dalykus ir dar per šventes? Suirzau. Motina nenorėjo, kad palaikyčiau su Kordelija ryšį, bet niekada taip ir nepaaiškino, kokia juoda katė perbėgo joms kelią. Ji apskritai man nieko nepasakojo.

Pasigailėjau, kad atsidariau tą žinutę ir nusikeikiau mintyse. Kažkodėl pasijutau nesmagiai, nes Kordelija matys, kad pranešimą perskaičiau, bet nieko taip ir neatrašiau. Vėl paėmiau telefoną į rankas ir dar kartą permečiau akimis jos parašytą pranešimą. Nors pasiūlymas jau atrodė mažiau absurdiškas, bet surinkau tekstą su mandagiu, bet trumpu atsisakymu. Pas mane neišgyvena net kaktusai, o ką jau kalbėti apie kažkokių gyvulių priežiūrą. Aš bijau net kačių ir nekenčiu būti aplipusi gyvūnų plaukais. Nors mintis grįžti į vietą iš gražiausių vaikystės atsiminimų jaudino ir sukėlė lengvą nostalgišką melancholiją, pasėdama dvejonę.

Po mano atsisakymo, Kordelija nieko neatrašė. Maždaug po dviejų valandų, kai jau susirangiusi į kamuoliuką gulėjau ant sofos, telefonas vėl ėmė vibruoti. Viena po kitos ant ekrano iškilo nuotraukos su airiško miestelio gamtovaizdžiu, senoviniais statiniais, akmeniniu tetos namu, židiniu, prie kurio sėdėdavau su tėvu, kambariais ir net avimis. Širdį suspaudė pažįstami tapetai, baldai, vingiuota laiptinė, raštuotas kilimas ir veranda. Menkai atsiminiau visas detales, bet artumo jausmas, užliejęs krūtinę, peraugo į kūną maudžiantį ilgesį. Ir nors vis vijau įkyrią mintį, kad norėčiau pakeisti aplinką, jau nebebuvau tokia tikra dėl sprendimo. Kordelija paprašė neskubėti su atsakymu, o aš pažadėjau dar pagalvoti. Tikriausiai šimtąjį kartą iš naujo žiūrėdama atsiųstas nuotraukas, nė nepajutau kaip apsunkę vokai užsimerkė ir aš prasmigau į sapną.

Balsas šaukia mane vardu. Toks pažįstamas ir svetimas, švelnus ir grubus, kuždantis prie pašiurpusios ausies odos ir išsisklaidantis ore tolimu aidu. Ieškau jo, bėgu į jį blaškydamasi  ir basomis pėdomis išdeginu savo pėdsakus vos iškritusiame sniege. Matau begalinius pievų tolius, nuo skardžio stebiu viską ryjančią miglos sieną, kylančią iš vandenyno pusės. Juntu, kaip pagavę oro gūsį plevėsuoja mano naktiniai marškiniai, baltomis audinio gyvatėmis apsisukdami aplink sužvarbusias blauzdas. Karštas kvėpavimas ant sprando, valdingos rankos, kylančios laibu liemeniu, kiek užsidelsęs prisilietimas ties krūtinės linkiu ir šalti pirštai, suimantys kaklą ir apgręžiantys mane. Tikiuosi pamatyti jo veidą, bet viską užklojusi tiršta rūko marška, leidžia įžiūrėti tik kontūrus. Jis tolsta. Jaučiuosi apsvaigusi ir besvorė, vėl girdžiu savo vardą ir šis garsas glamonėja mane iš vidaus, pasiglemždamas protą ir valią. Degu noru jį pamatyti, bet nerandu, nematau, nejaučiu. Nervingai blaškausi ir pribėgu prie kiekvieno silueto, kuris akimirksniu išsisklaido baltame rūke. Nugara atsitrenkiu į kažką kieto, greitai atsigręžiu ir nespėjusi susivokti pajaučiu savo skruostus jo delnuose bei minkštų lūpų karštį prie savo burnos. Plėšrus, goslus ir tiriantis bučinys išplėšia žemę iš po mano kojų. Virpu nuo kūną užliejančio jaudulio suvokdama, kaip tai pavojinga, neteisinga, bet taip malonu. Atsitraukiu ir žengusi žingsnį atgal susvirduliuoju pajutusi skardžio kraštą. Krisdama į nebūtį matau, kad jis tiesia į mane ranką. „Ateik pas mane, Agata“, – vėl išgirdau žinodama, kad tai jo balsas ir krūptelėjusi nubudau išpilta prakaito.

Laikrodis rodė ketvirtą valandą ryto. Nejungdama šviesos nušlepsėjau į virtuvę. Troškino, gerklė buvo perdžiūvusi. Vieną po kitos godžiai nurijau dvi stiklines vandens ir kelias minutes stovėjau atsirėmusi į spintelę, kol atgavau kvapą. Tas sapnas buvo toks tikroviškas, slegiantis krūtinės ląstą keisto ilgesio svoriu. Net ir nubudus jutau nematomą siūlą, tarsi ant kaklo užnertą kilpą, traukiančią mane į jaudinančią nežinią. Ar tai įspėjimas? O gal tai mano lemtis? Pasąmonės šauksmas kažką keisti gyvenime, nes kitaip laukia tik miglota praraja? Dvejonė ir baimė regis sutraukė vidurius, kai rankoje sugniaužiau telefoną. Ėmiau rinkti žinutę. Ištryniau. Vėl parašiau. Mintys buvo padrikos ir nerišlios, persisunkusios emocijomis. Ištryniau. Padėjau telefoną. Apėjau ratą savo nedidukėje virtuvėje ir pro langą pažvelgiau į miegantį miestą. Dienomis, kai visi aplinkui skuba nepakeldami akių, man trūko tos nakties ramybės. Aš norėjau ramybės, norėjau neskubėti. Žinojau, kur galiu tai gauti, tereikėjo pasiryžti. Supratau, kad negaliu laukti ryto, nes iki to laiko galiu persigalvoti. Todėl vėl paėmiau telefoną ir virpančiais pirštais surinkau vieną vienintelį žodį – „sutinku“.

 

 

 

2.

 

Po savaitės nusileidau Belfasto oro uoste, kur mane pasitiko teta Kordelija su savo vyru. To žmogaus beveik neatsiminiau. Mano galvoje jis tebuvo beveidis fantomas, tolimas šešėlis ir šmėkla, gyvenantis tuose namuose, bet ne gyvas žmogus, užsilikęs mano atsiminimuose.

– Tik pažiūrėk, kokia gražuole užaugai, – tvirtai suspaudusi mane glėbyje, lyg būtume geriausios draugės ar artimos giminaitės, džiugiai tarškėjo aukšta ir liekna blondinė, menanti penktą dešimtį. Jos džiaugsmas mane pamačius pasirodė gerokai perspaustas ir perdėtas, tarsi ji būtų ne žmogus, o besidžiaugiantis Labradoro retriveris, laukiantis gardaus kąsnelio už tinkamai pavizgintą uodegą. – Markas tavimi didžiuotųsi.

Paleidusi mano skruostus iš savo drėgnų delnų, atsigręžė į vyrą. Aš bandžiau nuryti visą tą nejaukumo jausmą, bet negalėjau suvaidinti artimo ryšio su žmonėms, kuriuos menkai prisimenu. Man reikėjo laiko. Tačiau nenorėjau pasirodyti nemandagi ir šypsodamasi ištiesiau ranką tetos vyrui.

– Edmondai, tik pažiūrėk, kokia gražuole tapo mūsų Agatytė, – kreipėsi į vyrą Kordelija, akivaizdžiai laukdama jo reakcijos. Jis keistai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir tik linktelėjęs galva, paėmė mano lagaminą ir šiaip ne taip įgrūdo jį į tetos Mini Cooper bagažinę. – Ai, nekreipk dėmesio į tą seną niurzglį – žinai, tas airiškas temperamentas, – išpyškino nervingai nusikikenusi.

Edmundas vairavo tylėdamas, Kordelija be perstojo tarškėjo apie save, mano tėvą, gyvenimą nuošalioje miestelio viloje, gyvulius, praeitį ir dar daug kitų dalykų, kuriuos praklausiau, stengdamasi negalvoti apie skaudančias strėnas, sėdint susirietus ant galinės sėdinės. Net ir su mano nedideliu ūgiu vietos automobilyje užteko minimaliai, todėl kelių valandų kelionė prailgo dar labiau.

Po skrydžio jaučiausi pavargusi, kūnas buvo nutirpęs ir reikalaujantis poilsio, o ne purtymosi siaurais ir vingiuotais Šiaurės Airijos miestelių keliukais. Priglaudžiau galvą prie stiklo, labiau įsisukau į striukę ir panardinau nosį į dirbtinį apykaklės kailį. Stebėjau, kaip viena lyguma keičia kitą, pereidama į reljefiškas kalvas. Kai kur ganėsi avys, bet man jos atrodė tik kaip balti, praskriejantys taškai. Nusižiovavau. Monotoniškas parudavusių žolynų šokis vėjyje veikė migdančiai. Akys apsunko ir nejučia užsimerkė.

Iš snaudulio mane išraukė kratymasis įvažiuojant į duobėtą žvyrkelio ruožą.

– Atvažiavom! – sušuko Kordelija atsisukdama iš priekinės keleivio sėdynės į mane. – Ar atsimeni mūsų namą, Agata?

Pasitryniau akis ir bandžiau susigaudyti, kur esanti. Automobilis sustojo priešais žemą akmeninę tvorą su kalvio darbo metaliniais varteliais. Už jos – didingas ir, rodos, nepavaldus laikui, stovėjo iš pilkšvų akmens plytų pastatytas dviaukštis namas, tiriantis mane savo bedugnėmis langų akimis. Vasarą jo rytinį šoną puošiantis vešlus ir žalias vijoklis, dabar atrodė kaip negyvų šakų raizgalynas.

– Labai miglotai, – atsakiau tyliau nei norėjau.

Kol Eduardas nuvarė automobilį į vidinį kiemą ir užrakino didžiuosius vartus, mudvi su Kordelija žengėme pro vartelius. Mano mažo lagaminėlio ratukai nerangiai ritosi per kiemo tako skaldelę. Apsižvalgiau. Viskas atrodė taip pažįstama, bet ir kitaip nei prisiminiau. Dabar čia buvo daugiau žalumos, suvešėjo krūmokšniai, užaugo medžiai. Manyje sujudo keisti jausmai.

– Nagi, mieloji, – prabilo teta, – eikime vidun. Viską tau aprodysiu rytoj, o dabar tau reikia pailsėti.

Viduje viskas atrodė taip pažįstama, net kvapas – žolelių, medienos ir dūmų. Nors name buvo pajungtas centrinis šildymas, Edmundas iškart ėmėsi kurti židinį. Per tą laiką Kordelija aprodė man skirtą kambarį ir paliko ramiai įsikurti. Vėliau susėdome vakarieniauti – teta pašildė troškinį su antiena, prie kurio triūsė nuo pat ryto prieš mano atvykimą. Jaučiausi nuoširdžiai dėkinga už tokį rūpestį ir dėmesį. Nors jėgų maloniems pasiplepėjimams prie arbatos puodelio neturėjau, tačiau su Kordelija persimečiau keliais tingiais sakiniais. Žinoma, gyriau jos troškinį ir obuolių pyragą. To visiškai užteko, kad ji švytėtų iš laimės. Per visą laiką Edmundas neištarė nė žodžio, bet ne vieną kartą pagavau jo vertinantį žvilgsnį, nukreiptą į mane. Ilgesnei vakaronei su pokalbiais prie židinio jėgų neturėjau. Todėl be sąžinės graužaties nuėjau miegoti, pasiteisindama nuovargiu po kelionės. Norėjau pabūti viena ir apsiprasti, prisijaukinti šiuos namus. Apačioje likę žmonės man buvo svetimi, nors mus ir siejo kraujo ryšys. Man visad reikėjo daugiau laiko priimti naujus žmonės. Bet buvau pasiruošusi rytoj visą dieną praleisti su Kordelija ir pažinti ją iš naujo. O viskas, ko troškau dabar – nusiprausti ir kristi į lovą.

 

 

 

3.

 

Kitą rytą nubudau žvali ir pailsėjusi, nors ir pažadinta balsingojo gaidžio. Piktdžiugiškai šypsodamasi įsivaizdavau, kaip kišu tą įkyrų, kakariekuojantį paukštį į puodą. Nežinau kas, pakeista aplinka ar čionykštis oras, vos per vieną naktį atgaivino mano sielą ir grąžino norą džiaugtis gyvenimu. Nusišypsojau į levandomis kvepiančią pagalvę. Atsisėdau lovoje, pasirąžiau. Už lango dar buvo tamsu ir rudeniškai niūru, todėl vėl įsisukau į antklodę ir kritau atgal į patalus. Koks neapsakomas malonumas miegoti minkštoje lovoje tarp kvapnių užvalkalų. Pavydėjau pati sau, nes taip gerai nemiegojau jau kelias savaites. Vis dar buvo sunku patikėti tuo, kad aš tikrai esu čia, kad pasiryžau atvykti. Bet kuriuo atveju tai atrodė geresnis sprendimas, nei likus Lietuvoje verkti ir depresuoti dėl žmogaus, kuris nevertas mano ašarų. O čia jaučiau neapsakomą ramybę, net savotišką harmoniją.

Iš apačios ėmė sklisti karšto maisto kvapas ir mano pilvas jam atsiliepė garsiai sugurgdamas.  Kambarį po truputį ėmė būdinti tingi švintančio ryto prieblanda, užliedama kampus ir išryškindama baldų kontūrus. Išlipau iš lovos ir vos pratraukusi margas užuolaidas žvilgtelėjau pro langą. Kalvas ir pievas dengė tirštas žemas rūkas, tarsi mieguistą gamtą gobianti pūkinė antklodė. Bet ne čionykštės gamtos pirmapradis grožis atkreipė mano dėmesį. Žvilgsnis sustingo ties  siluetu prie liaunos tvorelės iš retų medinių lentų. Pabandžiau geriau įsižiūrėti ir mano oda pašiurpo suvokus, kad ten stovėjo žmogus juodu apdaru, kurio žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į mane. Gerai nemačiau veido, vos akimis apčiuopiau miglotus kontūrus, bet jutau visa savastimi jo skvarbų žvilgsnį. Tarsi kelioms akimirkoms būčiau praradusi laiko nuovoką ir nebejutau savo kūno – nei širdies plakimo, nei oro plaučiuose. Atsitokėjusi atsitraukiau nuo lango ir vienu staigiu judesiu užtraukiau užuolaidas. Nuslydau siena žemyn ir atsisėdau ant grindų. Delnu bandžiau nuraminti pašėlusiai plakančią širdį. Tai buvo tiesiog žmogus. Bet kažkodėl visi mano savisaugos instinktai suveikė visu pajėgumu. Vis dar giliai kvėpuodama ir negalėdama pažaboti nerimstančio smalsumo, atsistojusi ant kelių ir ištempusi kaklą kaip žąsis, žvilgtelėjau pro užuolaidų plyšį. Jokio silueto, jokio pievose stovinčio vyro nebebuvo matyti.

 

 

Svetainėje jau buvo paruošti pusryčiai ir ant stalo garavo tik iš orkaitės ištrauktas mėsos ir daržovių pyragas. Edmundas kaip visada neištaręs nė žodžio tik linktelėjo pasisveikindamas ir vėl apdovanojęs vertinančiu žvilgsniu atsiduso. Tikriausiai jo nesužavėjo mano šiltas sportinis kostiumas (su kuriuo atrodžiau kaip teletabis) ir ant galvos surištas išsitaršęs kuodas, primenantis paukščių lizdą po audros. Bet kokio velnio turėčiau puoštis, jei po pusryčių manęs laukia guminiai botai, šakės ir tvartas su gyviais, po kurių išmatas turėsiu braidyti.

– O čia netoliese yra kaimynų? – išdrįsau paklausti kramtydama burnoje tirpstantį pyragą, kuris kartu su pasaldinta juodąja arbata buvo kažkas dieviško.

Kordelija susižvalgė su vyru ir kažkaip nenatūraliai užsikosėjo.

– Ne, mieloji. Mes čia gyvename visiškame vienkiemyje. Kitapus miško yra senas dvaras, bet jame niekas negyvena. Jis priklauso vienai įtakingai šeimai. Kažkada jie čia vasarodavo, bet jau kuris laikas nė vienas šeimos narys nebuvo pasirodęs.

Išgirdusi tai kažkaip nelinksmai iškvėpiau orą ir burbtelėjau:

– Aišku…

– Oi, mieloji, tu tik nesijaudink. Nors šalimais kaimynų nėra, bet čia visiškai saugu. Žinau, kad esi pratusi prie didmiesčio šurmulio, bet sveika pabūti ir gamtos ramumoje. Po pietų nusivešiu tave į miestelį, aprodysiu krautuves, supažindinsiu su miestelėnais. Čia beveik visi ūkeliai įsikūrę atokiai vienkiemiuose.

Nieko neatsakiau, baigiau gerti arbatą ir pasisiūliau nurinkti stalą bei išplauti indus. Vėliau manęs laukė tikras nuotykis, dėl kurio čia ir buvau pakviesta – jaunosios ūkininkės pradžiamokslis. Ant šiltų vilnonių kojinių užsitempiau botus ir įsisukau į keliais dydžiais didesnę striukę, kurią man parūpino Kordelija. Man buvo sunku įsivaizduoti, kaip ši aukšta, liekna ir rafinuota blondinė mėžia avių mėšlą. Priešingai nei aš, Kordelija atrodė puikiai ir su guminiais batais, ir su neaiškios spalvos darbine striuke.

Teta nusivedė mane prie didelio ilgo pastato galiniame kieme. Pirmiausia nuėjome apžiūrėti avių. Vos įžengus į avidę pasitiko savotiškas, mano nosiai neįprastas kvapas. Nors nebuvo taip bjauru, kaip tikėjausi ir avys man net visai patiko, bet šalia šių gyvulių vis dar jaučiausi nedrąsiai. Vėliau nuėjome pas vištas ir žąsis. Kordelija papasakojo ir aprodė, kaip reikia prižiūrėti gyvūnus, kiek ir kokio pašaro duoti, kada ir kaip valyti, keisti kraiką ar šieną. Nuo informacijos gausos ir nepasitikėjimo savo jėgomis man beveik perkaito smegenys, todėl teta pažadėjo viską aiškiai ir paprastai surašyti ant popieriaus lapo.

Po tvarto apžiūros Kordelija pasiūlė pasivaikščioti po teritoriją ir aprodyti valdas. Oras buvo žvarbus ir drėgnas, bet man buvo visai smagu pramankštinti kojas.

– Sakyk, mieloji, ar tavo širdis laisva? – netikėtai paklausė.

Klausimas erzinančiu mauduliu nuaidėjo viduje. Nebuvau nusiteikusi pasakoti apie širdies žaizdas ir visus skaudulius. Buvau tikra, kad atsakymą Kordelija ir taip žino – iš Facebooko ištryniau visas bendras nuotraukas, o ir čia atskridau viena, nė neužsiminusi apie Dominyką. Akimirką patylėjau. Norėjau susigaudyti jausmuose, bet jutau tik tuštumą ir išdavystės kartėlį. Man jo netrūko ir sudaužyta širdis nesopėjo iš meilės ilgesio, ko negaliu pasakyti apie sutryptą išdidumą. Pradėjau suvokti, kad tikriausiai niekada jo nemylėjau.

Paskendusi apmąstymuose jau norėjau atsidusti, bet susilaikiau. Norėjau, kad mano atsakymas nuskambėtų lakoniškai ir be emocinio atspalvio, o dūsavimai visada išduoda daugiau nei to reikia.

– Aš, kaip ir mano širdis, esame visiškai laisvos, – be jokio emocinio atspalvio atsakiau taip sausai, kaip tik pajėgiau.

– Labai gerai, – šyptelėjusi tarė teta. – O ar norėtum ištekėti?

Mudvi priėjome pakraštį, kur jos žemė ribojosi su giria, priklausančia kaimynystėje esančiam dvarui. Kordelija, tirdama mane savo gudriomis akimis, bandė įskaityti atsakymą iš mano sumišusio veido, o aš žiūrėjau į ją nesuprasdama šio keisto klausimo esmės. Ir kas, jos manymu, gero tame, kad neturiu vaikino? Nenorėjau pasirodyti nemandagi, todėl atsakiau bendrinėmis frazėmis:

– Kada nors… Kai bus tinkamas laikas ir tinkamas žmogus. O dabar geriau vienai, nei būti su bet kuo.

Miško gilumoje pasigirdo traškesys. Garsas buvo toks netikėtas, kad  krūptelėjusi atšokau atgal. Kordelija ėmė juoktis iš mano miestietiškos reakcijos į laukinę gamtą ir paprasčiausius paukščius. Tada įsikibo man į parankę ir, mikliai apsukusi, nusivedė namų link. Žygiuojant nelygia, traškia šerkšna dengta pieva, ji kelis kartus vos pastebimai žvilgtelėjo sau per petį.

 

Iš miestelio parvairuoti turėjau pati. Kordelija norėjo, kad įsiminčiau kelią iki jų ūkio bei prisipratinčiau vietinius eismo ypatumus. Iš pradžių buvo sunku įtikinti smegenis, kad važiavimas priešinga kelio puse yra normalu, bet po gerų penkiolikos minučių visos baimės išgaravo savaime. Be to, pakeliui teko sutikti vos vieną kitą automobilį, o pro langą besikeičiantys lygumų ir kalvų vaizdai veikė raminančiai. Mintyse iš savęs nusijuokiau, kad esu kaip kokia plonyčio meilės romano veikėja, atvykusi į kitą šalį po vyro išdavystės. Gaila, kad manęs laukia ne koks nors nepadoriai turtingas ir seksualus hercogas, bet pulkelis avių, kelios vištos, žąsys ir siaubingai erzinantis gaidys.

– Ir kaip tau miestelis?

Kordelijos klausimas išvaikė nejaukią tylą, kuri buvo užsilaikiusi ankštoje automobilio erdvėje jau kiek per ilgai.

– Labai jaukus. Mažas, švarus ir… Man patinka.

Nuoširdžiai nusišypsojau, daugiau nežinodama, ką dar galėčiau pridurti, bet, regis, mano atsakymas jai tiko.

Miestelis buvo nedidelis, bet jo atmosfera mane sužavėjo. Patiko ir vietiniai žmonės, kurie nors ir gana įtariai žvelgė į mane – svetimšalę – bet atrodė geranoriški bei draugiški. Aplankėme vietinę krautuvę, kurioje galima rasti beveik viską („Almost all“), kepyklėlę, viešbutuką su vos keletu kambarių, prieplauką, vaistinę, kirpyklą. Čia įsikūrusi net nedidelė bibliotekėlė. Kordelija sakė, kad trečiadieniais ir šeštadieniais aikštėje vyksta turgaus dienos, o per žiemos šventes pastatoma didžiulė kirstinė eglė, vyksta Kalėdinė mugė su karštais gėrimais ir maistu. Nutariau sau, kad būtinai sudalyvausiu šventėje. Daugiau tokios progos gali nebepasitaikyti, o aš sau pasižadėjau mėgautis gyvenimu ir išbandyti naujus dalykus.

Regis, mano pozityvus atsiliepimas apie miestelį teigiamai paveikė Kordeliją. Ji nušvito iš pasitenkinimo ir labiau atsipalaidavusi sėdėjo keleivio vietoje. Tačiau man jau nuo pat oro uosto kirbėjo vienas klausimas. Nežinojau, kaip teta į jį prareaguos ir rizikavau sugadinti jos pakilią nuotaiką, bet negalėjau nepaklausti. Turėjau gauti atsakymą dabar pat, nes rytoj ji su Edmundu išvyksta.

– Ar galiu paklausti? – nedrąsiai pasiteiravau.

– Žinoma, mieloji, klausk.

Pasimuisčiau kėdėje ir pajutau, kaip nuo nerimo sudrėko delnai. Tvirčiau suspaudžiau vairą.

– Mano mama… Kodėl ji nustojo su tavimi bendrauti? Kokia juoda katė perbėgo jums kelią?

Trumpai žvilgtelėjau į Kordeliją, kurios veidas akimirksniu sustingo ir išbalo. Jos mimika tapo neįskaitoma, akmeninė ir neįprastai pilka, tarsi visos spalvos nusiskalbė nuo veido. Ji nusuko akis į langą ir nebyliai įsistebeilijo į kelią. Stojo nejauki tyla. Nesitikėjau tokios Kordelijos reakcijos, kuri man pasirodė keista, tarsi būta kažkokios baisios paslapties, apie kurią ji nenori galvoti ar prisiminti.

– Kartais taip tiesiog nutinka, – atsidususi pagaliau prabilo. Visa jos kūno kalba išdavė tai, kad ji rinko ir apgalvojo kiekvieną žodį. – Tavo motinai tiesiog nepatiko mūsų kaimiškas gyvenimo būdas ir tradicijos. Po tėvo mirties ji nebenorėjo bendrauti, išsivežė tave ir tiesiog pradingo.

Atkreipiau dėmesį, kaip nervingai ji krapšto nagų odeles. Iki kraujo. Akivaizdu, kad ši tema jai labai nemaloni.

– O kas nutiko mano tėvui? – paklausiau. Žinojau motinos versiją, bet buvo įdomu, ką pasakys ji.

– Argi Margo tau nepasakojo?

– Nieko konkretaus. Sakė, nelaimingas atsitikimas ūkyje.

– Mat kaip… Markusas nukrito nuo žirgo. Absurdiška mirtis… Ach, mieloji, – atsiduso teta paliesdama mano kelį, – atleisk man, nenorėjau skaudinti savo storžieviškais žodžiais. Mylėjau brolį, bet tai nutiko taip seniai…

– Viskas gerai, – įsiterpiau. – Tėvo beveik neatsimenu. O ko neatsimeni, dėl to ir neskauda.

– Tiesa…

– Bet jei jis nukrito nuo žirgo, kodėl mama kaltina tave?

– Mudu susiginčijome. Dabar net nebeatsimenu, dėl ko… Jis šoko ant savo arklio ir pasileido laukais į girią. Tikriausiai arklys pasibaidė. Kas dabar pasakys. Po to įvykio žirgų nebelaikome. Tavo tėvas buvo sudėtingo charakterio, dažnai pykdavosi ir su mano Edmondu.

Nežinojau, ką atsakyti ir ką galvoti. Buvo taip keista išgirsti pilną tėvo vardą. Motina visada jį vadino trumpiau, tiesiog Marku.

Vairavimas ir nemaloni pokalbio tema išvargino. Džiaugiausi pagaliau įsukusi į kiemą, kam pritarė ir mano pilvas, patenkintai suinkšdamas nuo minties apie garuojančią sriubą, karštą arbatą ir obuolių pyragą, kurį nusipirkome Boriso krautuvėje. Laukė paskutinis vakaras su Kordelija ir Edmondu. Mintis, kad liksiu viena, gąsdino ir neramino, nes nebuvau tikra, ar susitvarkysiu su visais gyvuliais. Bet ši vieta man patiko, neįprastai ramino ir jaučiausi sava – tarsi grįžusi namo.

 

4.

Naktį miegojau prastai. Varčiausi, kaitau ir šalau vienu metu, sapnavau keistus sapnus, regis, girdėjau kažkokius balsus. Visą naktį atrodė, kad kažkas beldžia ar braižo langus, prabusdavau ir vėl prasmegdavau į snaudulį.

Ryte pakilau iš lovos prastai nusiteikusi ir nurydama kylantį irzulį nušlepsėjau į apačią. Norėjau išlydėti giminaičius, palinkėti Edmundui sėkmingos operacijos ir reabilitacijos. Tiksliai nežinojau, kokia operacija jo laukia, bet neturėjau noro į tai gilintis, o ir jie nieko per daug nepasakojo. Nesijaučiau su jais tiek artima, kad klausčiau apie dalykus, kurių jie patys nė nori pasakoti. Edmondas išspaudė kažką panašaus į šypseną ir dėkingai linktelėjo, kaip darė visada. Per tas kelias dienas jis man taip ir neištarė nė vieno žodžio.

Kai padėjau išnešti tetos lagaminus, kieme jau laukė parūdijęs kepyklėlės furgonas. Dar vakar Borisas pasisiūlė pavėžėti Kordeliją ir Edmundą iki Belfasto, o krautuvei vadovauti paliko savo paauglį sūnų. Sumanus vaikinukas, bet rimtas ne pagal amžių ir truputį šiurpinantis savo skvarbiu žvilgsniu. Jis buvo visai kitoks nei visada pozityvus jo tėvas.

Apkabinusi Kordeliją ir paspaudusi ranką Edmondui, išlydėjau juos modama ranka. Žengusi į tuščius namus, pajutau keistą vienatvės jausmą, tarsi sienų šaltis skverbtųsi į mano kaulus. Užsikaičiau vandens ir pasidariau žolelių arbatos. Būdama viena ir nestebima, galėjau drąsiau apeiti visus kambarius, paliesti, užuosti ir pasinerti į vaikystės atsiminimus. Gyvūnais nuo ankstaus ryto pasirūpino teta, todėl šiandien turėjau daugiau laisvo laiko. Svarsčiau, ką įdomaus galėčiau nuveikti pirmąją žiemos dieną.

Išsiploviau indus, patikrinau socialinius tinklus ir supratau, kad norėsiu vėliau užsikurti židinį – visada mėgau gyvos ugnies teikiamą jaukumą. Bet įdienojus užsimaniau nuvažiuoti į miestelį, todėl sėdau į mažytį Kordelijos automobiliuką ir nurūkau vaizdingų lygumų keliu. Jau lekiant miestelio pusėn pastebėjau, kaip apniuko dangus, apklotas tamsiais, sunkiais debesimis. Sukilo vėjas, kurio atšiaurius pirštus jutau bėgiojant tetos Mini Cooper šonais, langais ir po kapotu.

Atvažiavusi išlipau įsisukdama į savo pūkinę striukę iki nosies galiuko ir nerangiai kovodama su vėju nubėgau į parduotuvę. Kažkodėl vengiau susitikti su Boriso sūnumi, todėl nuėjau į netoliese esančią maisto krautuvę, nors ir svajojau apie karštas namines bandeles ar obuolių pyragą. Ilgai nedvejodama, šįvakar nutariau save palepinti nesveikais užkandžiais ir fasuotomis bandelėmis, kurių prisirinkau pilną krepšelį. Kai pardavėja skenuodama mano prekes šypsojosi dirbtinai draugiška šypsena, žvilgtelėjusi pro langą pamačiau, kad lauke dangus maišosi su žeme – netikėtai užklupo pirmas ir labai smarkus snygis. Susimetusi pirkinius į drobinį maišelį išpuoliau pro duris. Sniegas jau siekė blauzdas ir aš supanikavau. Jei ir toliau taip pustys, su šiuo žaisliniu automobiliuku toli nenuvažiuosiu. Bijojau užklimpti sniege kur nors tarp laukų.

Išvažiuojant iš miestelio oras vis prastėjo, ėmė temti, o sniegas gausiai klojo neapšviestą kelią. Turėjau dar labiau sumažinti greitį, nors norėjosi spausti akseleratoriaus pedalą iki dugno, kad tik greičiau pasiekčiau namus. Stabtelėjusi prie posūkio suvokiau, kad ratai prasisuka ir aš nepajudu iš vietos. Tokiomis oro sąlygomis sutikti čia pravažiuojantį automobilį būtų beveik stebuklas, o iki mūsų ūkio dar buvo likę daugiau nei dešimt kilometrų. Aš vis giliau klimpau sniege, ratai slydo, prasisukdami vėl ir vėl, kol galiausiai automobilio dugnas nugulė ant sniego. Susinervinusi ir supanikavusi nežinojau, ką daryti ir kelias minutes prasėdėjau padėjusi galvą ant vairo, tvardydama gerklėje kylantį graudulio gumulą. Įsijungusi avarinį signalą nusprendžiau palaukti, tikėdamasi, kad koks atsitiktinis vairuotojas užklys į šį dievų pamirštą užkampį ir mane ištemps iš sniego. Susitaikiau ir su mintimi, kad gali tekti pėsčiomis kulniuoti namo per pūgą ir tamsą, nepaisant to, kad avėjau lengvais, trumpučiais sportbačiais.

Ryškiai šviesai suspindus galinio matymo veidrodėlyje aš viltingai pašokau. Atsigręžusi pamačiau atlekiant automobilį. Kol nerangiai išsinėriau iš mašinos, didelis ir aukštas džipas mane abejingai aplenkė. Iššokusi pasileidau bėgti paskui, slysdama masyvių padangų vėžiomis ir mosuodama rankomis. Šūkčiojau, tikėdamasi atkreipti vairuotojo dėmesį. Visureigis sustojo, apšviesdamas baltą prieblandą raudona galinių žibintų šviesa. Tačiau vos man priartėjus, nurūko į priekį, tarsi šaipydamasis iš manęs. Niekas neišlipo, nepasisiūlė padėti ar pavėžėti, bet paliko stovėti vieną, plaikstomą vėjo vidury laukų ir pilnais batais sniego.

– Šiknius! – šaukiau, kol paskaudo gerklę, o automobilio siluetą galutinai prarijo balta pūgos siena. Grįžau prie po sniegu palaidoto automobilio ir urgzdama spyriau į padangą. – Kad tave kur velniai, šūdžiau!

Neliko nieko kito, kaip tik vėl ropštis vidun ir bandyti sušilti, nes jau kalenau dantimis ir jutau dilgčiojančius sušalusius kojų pirštus. Bet iš toli pastebėjau kita kelio puse artėjant blausias šviesas. Vėl puoliau laukan ir atsistojusi per vidurį kelio mosavau rankomis. Negalėjau praleisti šio vairuotojo. Buvau pasiruošusi pulti po ratais, kad tik mane pastebėtų ir padėtų. Priartėjęs, visureigis sustojo. Tai buvo senas, parūdijęs ir girgždantis Roveris, visiška priešingybė anam –  prabangiam, nesustojusiam automobiliui. Trypčiojau šalia, kol nusileido langas ir mane pasitiko plati šypsena ir neklusnios oranžinės garbanos.

– Oho, mergyt! – pasigirdo draugiškas moteriškas balsas. – Panašu, kad turi nemalonumų, – pasakė mano metų mergina, galvos mostu parodydama į mano mašiną, kuri jau buvo taip užpustyta, kad priminė besmegenį.

– Neišvažiuoju, – prisipažinau gailiu balsu, – gal gali pavežti mane namo?

– Be problemų, šok vidun, – tarė raudonplaukė, plačiai atverdama keleivio dureles.

Pasiėmusi savo daiktus ir užrakinusi automobilį, šokau ant įdubusios keleivio sėdynės. Kūną apgaubė maloni šiluma ir aš beveik išsilydžiau kėdėje nuo palengvėjimo.

– Kur tave nuvežti? Naujai atsikėlusi? Nesu tavęs čia mačiusi.

– Taip, atskridau prieš kelias dienas. Esu Kordelijos giminaitė, ūkis netoli apleistos vilos.

– Rimtai? Aš atvažiavau kaip tik iš tos pusės. Bet turiu pasakyti, kad vila ne tokia ir apleista. Nuo ryto ten viską šveičiau, ploviau ir skalbiau. Mane pasamdė išvalyti vilą, mat vakare žiemos sezonui turi atsikraustyti šeimininkas.

Mąsčiau, kad tikriausiai vilos šeimininkas ir bus tas šiknius prabangiame džipe. Nenuostabu, kad nesustojo padėti…

– Aš Ema, – prisistatė mergina, išvaikydama mano mintis.

– Agata.

Nusišypsojusi Ema ėmė apsisukinėti ir mes pariedėjome mano namų link.

– Jei nori, gali pasidėti savo pirkinius gale, nebent tave gąsdina mano šluotos, kibirai ir pilni maišai visokio šlamšto, – nusijuokė Ema, pamačiusi, kad sėdžiu apsikabinusi savo krepšius.

– Ne, ne, viskas gerai. Ačiū tau, kad sustojai padėti. Aš čia nieko nepažįstu, neturiu į ką kreiptis pagalbos.

– Be problemų, man nesunku.

– Tai sakai, kad į vilą grįžo šeimininkas? – paklausiau stebėdama valytuvus, nepailstančiai braukiančius sniegą nuo priekinio stiklo.

– Jo, ir net ne pats šeimininkas, o jo sūnus. Pasipūtęs, kaip nežinau kas. Charakteris reto bjaurumo. Man pasisekė bendrauti ne tiesiogiai su juo, bet su jo padėjėju. Tas bent normalesnis, bet irgi nuolat susiraukęs. Naujasis šeimininkas vis nežinojo prie ko prikibti, pirštu braukė ir dulkelių ieškojo. Po to visas piktas praėjo pro mane nieko nesakęs, lyg bučiau tuščia vieta, sėdo į savo Rolls Royce ir išrūko. Net nesupratau, ar ką padariau blogai, ar jam taip nepatiko mano valymo priemonių kvapas… Nesuprasi tų turtuolių. Nemalonus, arogantiškas tipelis. Juokingiausia, kad nors išvaizdus būtų, bet kur tau: išbalęs, aukštas, kaip stagaras, o dar tos šaltos akys. Brrr, net nupurto prisiminus jo skvarbų žvilgsnį.

– Negi taip blogai? – paklausiau, bandydama palaikyti pokalbį.

Ema ėmė juoktis. Dar nebuvau sutikusi žmogaus, kuris taip pozityviai pasakotų apie darbinius nemalonumus, priekabų ir viskuo nepatenkintą viršininką. Ji viską nuleido juokais ir, kaip supratau, nesureikšmino darbinių nesklandumų. Mane sužavėjo jos asmenybė, kuri visiškai skyrėsi nuo manosios. Aš dažnai per daug kreipdavau dėmesį į nesėkmes, daugelį dalykų priimdavau asmeniškai, ilgai nešiojausi galvoje. O Ema visai kitokia – saulėta ir pozityvi, gyvenimu besidžiaugianti vėjavaikė svajotoja. Visą kelią ji pasakojo apie savo veiklas, pomėgius, miestelio žmonių keistenybes ir juokingus gyvenimo nutikimus. Aš jaučiausi per daug išvarginta šalčio ir streso, todėl tiesiog klausiausi, kartais pritarimai įterpdama kokį žodį bei slapčia žavėjausi jos energija.

Kai privažiavome mano laikinuosius airiškus namus, pūga įsismarkavo dar labiau. Kviečiau naująją pažįstamą atsigerti arbatos, bet ji taip pat skubėjo namo, kol snygis visai neužpustė gatvių. Ema pažadėjo užsukti rytoj ir parūpinti pagalbą mano automobilio pargabenimui. Jaučiasi be galo dėkinga ir tik žengusi į namus pagaliau galėjau atsipalaiduoti. Įjungiau šviesas, kad būtų jaukiau. Židinio nutariau nebekurti, o tik vos vos padidinau šilumą. Nors name buvo komfortiškai vėsu, kūnas reikalavo papildomos šilumos. Todėl susigundžiau prisileisti vonią karšto vandens su tetos ekologiškomis druskomis ir pamirkti gurkšnojant vyną. Vanduo atpalaidavo raumenis, vynas maloniai šildė kraują, o muzika nuramino protą. Akys savaime užsimerkė iš malonumo ir aš atsidaviau akimirkai, svajodama, kaip kūnu nuslys minkštos pižamos audinys ir panirusi po pūkiniais patalais, vakarosiu skaitydama knygą.

Pamaniau, kad man tiesiog pasigirdo keistas garsas sklindantis iš lauko. Suklusau, pritildžiau telefone grojusią dainą, bet nieko nebegirdėjau. Viduje susirangė nemalonus nerimo jausmas, tarsi sakydamas, kad kažką pamiršau. Bandžiau vėl atsipalaiduoti, užsimerkusi dar kelias minutes pagulėti vonioje, bet įkyrios mintys nedavė ramybės. Tada aiškiai išgirdau garsiai bliaunant avis ir kažkokius balsus. Pašokusi žvilgtelėjau pro nediduką langelį ir pamačiau praviras avidžių pastato duris, kelias avis laisvai lakstančias apsnigtoje ganykloje ir du vyriškus siluetus, šmirinėjančius su prožektoriais. Kūną sukaustė šaltis nuo minties, kad mus bando apvogti.