ILGAI IR LAIMINGAI?..
Bėgau per savo degantį miestą, o mano akys buvo pilnos ašarų. Ugnies, dūmų, degančių kūnų ir mirties tvaikas užpildė mano plaučius, vos sugebėjau įkvėpti nenusikosėjusi.
Mano ilga balta vestuvinė suknelė buvo aptaškyta krauju, nežinojau, kieno tai kraujas ir man nerūpėjo. Klupau ir vėl stojausi, bet bėgau tolyn nesustodama.
Nesigręžiojau į pilį, savo buvusius namus, kurių bokštai jau buvo sugriuvę, o ją pačią supo šiurpi tamsa. Neplevėsavo baltos mano giminės vėliavos su mūsų šeimos herbu – auksinės spalvos rože ir kalaviju.
Prabėgau pro savo kadaise ištikimus pavaldinius, bet atrodė, kad jie manęs beveik nepastebėjo, skubėjo link pilies, tarsi būtų apimti transo.
Sustojau tik akimirkai, kad nusimesčiau purvu aplipusius aukštakulnius ir toliau bėgau basomis. Plaučiai degė, o kojos šaukė, kad sustočiau pailsėti, bet atsisakiau šios minties. Nenorėjau ilsėtis, kol degantis miestas liks toli už nugaros ir pagaliau būsiu saugi.
Tolumoje pamačiau rūku aptrauktus miškus, jie tarsi ragino bėgti greičiau, kad pasiekčiau saugią vietą ir ten pradingčiau. Su kiekvienu žingsniu jie vis labiau artėjo.
Mano protas šaukė grįžti atgal, tačiau nesugebėjau.
Praplėšiau akis ir supratau, jog viskas ką mačiau, tebuvo sapnas. Lengviau atsikvėpiau ir atsisėdau, mano žvilgsnis užkliuvo už baltos spalvos vestuvinės suknelės, kuria buvo apvilktas medinis manekenas.
Šūdas.
Šiandien mano vestuvės ir aš nežinojau, ar buvau joms pasiruošusi. Nelaukiau šios dienos nuo pat tada, kai tėvas man apie jas pasakė, bet ši diena atėjo. Norėjau aš to, ar ne.
Praėjo jau dvi dienos po to, kai su Kilianu pasiekėme Ferino karalystės sostinę ir tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau drakonų karaliaus sūnų. Jis net neatsisveikino ir nė nenumaniau, kas Kilianui galėjo atsitikti. Spėliojau ir sukau galvą, bandžiau klausti kitų pilies gyventojų, tačiau niekas negalėjo man atsakyti. O šiandien buvo ta diena, kai turėjau ištekėti už karaliaus Alastairo. Jaučiausi tarsi narve uždarytas paukštelis, negalintis ištrūkti.
Vėl pažvelgiau į nėriniais puoštą suknelę. Vos man atvykus, geriausios karalystės siuvėjos mane išmatavo ir greitai ją pasiuvo, negailėdamos nei savo laiko, nei jėgų. Kad ir kokia nuostabi buvo suknelė, žinojau, jog laimės ji man nesuteiks. Nes tekėsiu už žmogaus, kurio nemylėjau ir beveik nepažinojau.
Karalius Alastairas buvo man tikrai malonus, mačiau, jog stengėsi sudaryti gerą įspūdį apie save. Stebint jį iš šalies, buvo galima pamanyti, kad jis tikrai nebuvo toks, kaip apie jį mėgo kalbėti už šios karalystės ribų. Jis tikrai buvo už mane žymiai vyresnis, galbūt net daugiau nei dvidešimčia metų, bet nežinantiems galėjo pasirodyti tikrai jaunesnis. Tvirtas ir aukštas, jis nepriminė kitų karalysčių, jau pagyvenusių valdovų. Plaukai buvo vis dar vešlūs ir tamsūs, šaltas žvilgsnis vis dar žvitrus, bet pastebėjau, kad Kilianas jo bruožų neturėjo. Greičiausiai buvo panašesnis į savo motiną.
Visi rūmai ruošėsi vestuvėms. Visos menės ir visi kambariai aidėjo nuo balsų, bet aš norėjau tik tylos ir ramybės. Tačiau žinojau, kad jos šiandien nebus.
Virtuvėje plušo virėjos, gamindamos visą galybę skaniausių patiekalų, kuriais bus vaišinami visi susirinkę svečiai. Kurių nė vieno nepažinojau. Norėjau kaukti nesavu balsu, kad mano tėvas ir sesuo negalėjo dalyvauti. Ir kodėl šios dvi progos buvo sudėtos į vieną dieną? Man visa tai ėmė netekti prasmės ir norėjau, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų.
Spoksodama į vestuvinę suknelę, negalėjau sulaikyti virpulio kažkur giliai kūne. Viskas, čia mano pasaka baigiasi ir prasidės tikras košmaras.
Netrukus į mano kambarį atėjo karalius Alastairas ir pasiteiravo, ar viskas gerai ir ar man patiko suknelė.
– Ji nuostabi, – atsakiau. Ji tikrai man patiko, tik žmogus, už kurio turiu ištekėti, buvo ne tas, kurio būčiau norėjusi. Jis linktelėjo. Priėjo prie manęs, bandė meilikauti, bet nusigręžiau apsimesdama, kad to nepastebėjau. Vien mintis, kad jis mane palies, vimdė, ką jau kalbėti apie tai, kad šiąnakt turėsiu praleisti naktį su juo.
– Šiandien tapsi mano žmona, Evanora, – pasakė jis. – Žinau, kad viskas vyksta tik dėl mano susitarimo su savo tėvu, kad Magnusas išgelbėtų skurdžią Jedos karalystę, bet pasistenk būti gera. Ir kai ateis laikas, privalėsi atlikti savo pareigas.
Po kiek laiko jis išėjo, leidamas man susiruošti. Tačiau net nekilo ranka paimti suknelės. Po velnių, šiandien mano gimtadienis, tačiau jis bus visiškai sugadintas.
Vestuvių apeigos turėjo būti po kelių valandų, tad turėjau laiko nusiraminti ir pagaliau susitaikyti su savo lemtimi. Tarnaitės paruošė man vonią, pripildė ją kvapniausiais ir brangiausiais aliejais, tad tik įlipusi, beveik iš karto atsipalaidavau. Tačiau vis dar negalėjau iš minčių išmesti Kiliano ir kartu su juo praleisto laiko. Nejaugi viskas taip ir liks? Turėsiu pamiršti, kas tarp mūsų įvyko ir ignoruoti tai, kad mes vienas kitą mylėjom?
Vestuvinė suknelė tikrai buvo labai graži ir tiko man kaip nulieta. Kai atsistojau prie veidrodžio, net nustebau, kad taip gerai atrodžiau. Šyptelėjau. Būčiau norėjusi, jog Kilianas dabar būtų galėjęs mane pamatyti… Atsidusau.
Tarnaitė uždėjo man nuometą, prisegė šiltą apsiaustą, kad nesušalčiau, nes vestuvių apeigos turėjo vykti lauke. Bent jau pirmoji dalis. Vėliau buvo planuojama persikelti į pagrindinę pilies menę, kuri jau buvo paruošta šventei.
Prie vestuvinių apeigų aukuro ėjom dviese. Visas mano kūnas drebėjo, sunkiai galėjau suvaldyti baimę, tačiau karalius Alastairas to nematė. Aplinkui būriavosi daugybė žmonių, visų jų žvilgsniai buvo nukreipti tiesiai į mus ir tuo metu norėjau skradžiai žemę prasmegti. Prie liepsnojančio aukuro mus pasitiko vyriausiasis krivis. Laikas.
Beveik neprisiminiau, kokius priesaikos žodžius turėjau pasakyti. Jie vis tiek šioje situacijoje neturėjo prasmės. Jaučiausi tarsi apimta keistos apatijos, niekas nebuvo svarbu. Troškau kuo greičiau pradingti iš šios vietos. Ne taip įsivaizdavau savo vestuves. Tekėti turėjau už mylimo žmogaus, o visa tai buvo tik pasityčiojimas.
Apeigoms pasibaigus, vis dar jaučiausi apdujusi. Visi aplinkui plojo ir džiaugėsi, o aš viduje miriau, nežinojau, ar sugebėsiu atlaikyti visą šventę. Karalius Alastairas pakvietė mane šokiui, kol grojo muzikantai ir visi kiti linksminosi bei dainavo. Lėtai sukomės lengvu muzikos ritmu, kai staiga mano sąmonė aptemo.
***
Vos tik atmerkiau akis, širdis iš siaubo beveik iššoko iš krūtinės. Virš manęs palinkęs buvo pusnuogis karalius Alastairas. Aš gulėjau ant savo lovos, taip pat beveik nuoga, vestuvinė suknelė voliojosi ant grindų.
Iš siaubo net surikau, bet jis greitai uždengė mano burną ranka, kad daugiau negalėčiau išleisti nė garso. Ėmiau akimis maldauti pasigailėjimo, tačiau bergždžiai. Karalius prisitraukė mane prie savęs ir sušnabždėjo:
– Nežiūrėk į mane kaip į kvailą, Evanora. Tu dabar esi mano žmona ir galiu su tavimi daryti ką panorėjęs… O šiąnakt bus mūsų pirmoji naktis, nori tu to ar nenori.
Karštligiškai papurčiau galvą, bet to nepakako, kad jis persigalvotų. Drakonų karalius stipriai prispaudė mane keliais, o jo rankos ėmė liesti kiekvieną mano kūno centimetrą. Bandžiau šaukti ir iš visų jėgų stengiausi prieš jį kovoti, bet tai buvo beprasmiška.
Pajutau pasibjaurėjimą, kai jis nusileido žemyn, dantimis bandydamas sugriebti mano beveik apnuogintą spenelį. Įsidrasinusi smogiau jam alkūne į šonkaulius ir jam kiek atsitraukus, sprukau nuo lovos. Pasiėmiau vienintelį drabužį, kurį radau ir nubėgau į vonios kambarį. Girdėjau, kaip miegamajame nusikvatojo drakonų karalius. Jis tikrai buvo nenormalus. Užrakinusi duris stengiausi suvaldyti ašaras ir kvėpavimą, kad nepasidarytų bloga.
– Visą naktį ten nesėdėsi, – išgirdau tylų Alastairo balsą. – Vis tiek turėsi išlįsti, o tada… Mes pratęsime tai, ką jau pradėjome.
Buvau tikra, kad vestuvių apeigų metu buvau apsvaiginta. Niekaip kitaip negalėjau paaiškinti netikėto sąmonės praradimo. Sunkiai galėjau suvaldyti ašaras. Nejaugi jis ketino mane išniekinti, kol buvau be sąmonės?
Mintys karštligiškai sukosi galvoje, privalėjau kažką daryti, tačiau net neįsivaizdavau ką.
Pažvelgiau pro nedidelį langelį, tačiau greitai supratau, kad pabėgti nepavyks. Buvome pernelyg aukštai, galėjau net užsimušti, bandydama nusikabaroti žemyn, tad šią mintį greitai atmečiau.
Išgirdau beldimą į duris. Karalius Alastairas nekantravo, tačiau aš jokiais būdais nesiruošiau su juo praleisti nakties. Atrodė, jog geriau nusižudyčiau, kaip kartą jau buvau padariusi ankstesniame gyvenime, nei leisčiau tam įvykti.
– Evanora, girdi? – prakalbo, vėl belsdamas. – Žinau, kad mane girdi. Jeigu neatliksi savo, kaip žmonos, pareigos, Jedos karalystės laukia galas. Supratai?
Mano širdis sudrebėjo, bet neketinau pasiduoti.
– Jeigu sunaikinsi mano tėvo karalystę, manęs juo labiau negausi, – atkirtau.
Girdėjau, kaip jis vaikščiojo pirmyn atgal po kambarį ir keikėsi, netikėtai kažkas dužo ir nuslydusi siena žemyn, užsidengiau rankomis ausis. Mano gimtadienis neturėjo būti toks. Mano vestuvės tokios irgi neturėjo būti.
Stojo tyla. Atsistojusi pridėjau ausį prie durų, bandydama miegamąjame ką nors išgirsti, tačiau buvo tylu. Beveik be garso atrakinau vonios kambario duris ir žvilgtelėjau, karaliaus Alastairo niekur nesimatė. Greitai išbėgau iš vonios kambario svajojau kuo greičiau iš čia dingti.
Apsivilkusi drabužius, išbėgau iš kambario. Privalėjau surasti Kilianą.
Tarsi vaiduoklis blaškiausi po rūmus, tačiau drakonų karaliaus sūnaus niekur taip ir nepavyko surasti. Bijojau, kad karalius Alastairas pastebės, jog nebebuvau vonios kambaryje ir taip pat ims manęs ieškoti. Slapstydamasi šešėliuose, netrukus išslinkau į vidinį rūmų kiemą ir naudodamasi proga, jog sargybiniai girti miegojo, išbėgau pro nesaugomus vartus, tiesiai į tamsą bei šaltį. Susisupau į apsiaustą ir pasukau nežinoma kryptimi. Žinojau, kad karalius Alastairas manęs ieškos ir greičiausiai suras, bet neketinau jam leisti daryti su manimi ką norėjo. Privalėjau nepasiduoti. Turėjau surasti mylimąjį, kad galėčiau jam parodyti mūsų prisiminimus, kurių jis, kaip ir aš, buvo netekęs.
Ėjau per sniegą ir gailėjausi savęs, vos įstengiau sutvardyti ašaras. Nesupratau, kur galėjo dingti drakonų karaliaus sūnus, kodėl jo nebuvo vestuvėse, kodėl nepasirodė prieš jas? Supratau, kad galbūt nenorėjo viso šito farso matyti, bet galėjo vis tiek kaip nors sureaguoti, ar bent mane aplankyti ir pasakyti, kad viskas buvo gerai. Nežinia smaugė labiau nei faktas, kad bet kokiu atveju Kilianui aš nepriklausysiu, kad mano likimas buvo likti su karaliumi Alastairu.
Priešais pamačiusi apleistą pašiūrę, įsmukau vidun ir įsitaisiau ant šieno. Buvo šalta ir abejojau, kad galėsiu užmigti, bet čia buvo geriau, nei leisti naktį su vyru, kurio nemylėjau ir tikriausiai niekada nemylėsiu. Mano širdis priklausė Kilianui, ne tik šiame gyvenime, bet ir ankstesniame. Vis dar bandžiau suvokti tai, ką mačiau prieš kelias dienas, norėjau tikėti, kad viskas buvo tiesa, o ne mano fantazijos vaisius. Nes tai tikrai reiškė, jog Kilianą pažinojau anksčiau, kad jau mylėjau jį anksčiau, nei susipažinome čia, šiame gyvenime.
***
Atsikėlusi rytą sėdėjau ant šieno kupetos ir žiūrėjau į savo rankas, bandydama suvokti, kokią magiją pažadinau. Žinojau, kad ją turėjau, galėjau mintimis pajudinti daiktus, kaip tada, kai Kiliano kalaviju nudėjau Kuagotą. Taip pat galėjau gydyti, bet man buvo įdomu, ką dar galėjau padaryti. Iš prisiminimų, kuriuos regėjau, suvokiau, kad ankstesniame gyvenime buvau ragana, galėjau naudotis burtais ir užkeikimais, vieną jų buvau panaudojusi ant savęs ir Kiliano. Tiksliai nežinojau, kaip viskas veikė, turėjau išsiaiškinti.
Išlindusi iš pašiūrės, ketinau ieškoti drakonų karaliaus sūnaus. Turėjau viską jam papasakoti ar kaip nors parodyti, kad jis prisimintų, kaip ir aš. Užsidėjusi gobtuvą, kad paslėpčiau savo veidą ir manęs niekas neatpažintų, patraukiau link miesto centro, tikėdamasi ką nors išgirsti iš žmonių. Karaliaus žmona dingo, visi turėjo manęs ieškoti, vis dėlto, ištekėjusi už Alastairo, tapau Ferino karalystės valdove. Nesvarbu, kaip pats karalius su manimi elgėsi.
Miestas buvo keistai tuščias, bet iš kelių atsitiktinių praeivių nugirdau, jog manęs tikrai ieškojo. Praeiviai tyliai šnabždėjosi, jog kažkas nutiko pilyje, apie ką buvo draudžiama kalbėti. Nesupratau kam toks slaptumas, tačiau turėjau sužinoti. Priėjusi prie grupelės žmonių, atsistojau kiek atokiau, klausydamasi jų pokalbio.
– Kaip manot, tiesa, kad karalius Alastairas?… – klausė vienas, neužbaigdamas sakinio, dėl to dar labiau susidomėjau.
– Tikriausiai vėl tik gandai, – tarė šalia jo stovinti moteris. Ji pasitaisė savo apsiaustą. – Bet nesistebėčiau, jeigu jį tikrai kas nors būtų užlenkęs…
– Ša, kaip tu gali taip kalbėti? – nutraukė ją vyras.
– Aišku, kad galiu! – atšovė ji. – Pati savo akimis mačiau, kaip jie išvedė ir uždarė į kalėjimą vieną iš Alastairo sūnų. Sakė, jog tai jo darbas… Tad gal visa tai ir tiesa.
Bandžiau suvokti tai, ką išgirdau, mano protas dar negalėjo priimti tokio fakto.
– Atsiprašau, – priėjusi kreipiausi į moterį, o ji įsmeigė savo žvilgsnį į mane. – Jūs norite pasakyti, kad karalius Alastairas – negyvas?
– Tokios kalbos, – atsakė ji. – Ir tai padarė vienas jų sūnų, Kilianas Herensugea.
Mano širdis nusirito į kulnus. Troškau kuo greičiau dingti iš šios vietos. Tai netrukus ir padariau, tačiau ėjau neilgai. Visas kūnas drebėjo, suklupau ant kelių. Jaučiau, kaip viskas ėmė slysti iš rankų.
Negalėjau patikėti, kad Kilianas būtų galėjęs nužudyti savo tėvą. Tai buvo nesuvokiama. Netikėjau, kad jis būtų galėjęs sau leisti taip susigadinti gyvenimą, juk dabar, už karaliaus nužudymą, jo laukė mirties bausmė. Negalėjau to leisti. Privalėjau sugrįžti į pilį ir susitikti su Kilianu, kol dar nebuvo per vėlu. Turėjau viską sužinoti iš jo paties.
Vos tik pasiekiau pilį, mane sulaikė rūmų sargybiniai. Jie atpažino mane kaip karaliaus Alastairo naująją žmoną ir praleido vidun, bet net nespėjau pasiekti savo kambario, kai buvau sustabdyta. Priešais mane išdygo gyva Alastairo kopija ir aš net atsitraukiau per kelis žingsnius. Jis buvo žymiai jaunesnis už karalių, bet atrodė toks pat stiprus ir atgrasus. Evartas. Prisiminiau jo vardą, nors dar niekad nebuvome susitikę, nes jis net nedalyvavo vestuvėse. Žinojau tik tai, kad buvo tikra karaliaus Alastairo kopija.
– Manei, kad taip lengvai gali čia visur slampinėti, niekieno nepastebėta? – nemandagiai paklausė, o aš susiraukiau. Man visiškai nepatiko jo tonas. – Kur buvai išėjusi?
– Į miestą, – trumpai atsakiau. – Neturiu niekam atsiskaityti kur einu ir ką darau.
Jis kvailai išsiviepė.
– Kur buvai naktį? Kodėl išėjai ir palikai mano tėvą vieną?
Greitai perpratau, ką jis norėjo išgirsti, tačiau neketinau pasiduoti provokacijai.
– Žinau viską apie tave ir Kilianą, – paniekinančiai tėškė nesulaukęs mano atsakymo ir griebė man už rankos. Bandžiau išsivaduoti, bet jis tik prisitraukė mane arčiau savęs.
– Nesuprantu apie ką tu kalbi, – atšoviau, jaučiau savo gyslomis tekančią magiją, bet stengiausi valdytis. Čia buvo ne vieta ir ne laikas pratrūkti.
– Už mano tėvo nugaros surezgėt sąmokslą ir Kilianas jį nužudė, – sušnypštė ir man nespėjus paprieštarauti, nutempė mane į mano kambarį. Tik tada paleido ranką. Skaudėjo. Numaniau, kad liks mėlynė.
– Netiesa!
– Tai tu taip sakai. Visi kiti patikės mano versija.
Pasibaisėjusi spoksojau į žmogų, kuris stovėjo priešais mane. Dar ne iki galo supratau jo kėslus, bet staiga atėjo suvokimas. Nejaugi jis galėjo nužudyti karalių Alastairą? Ir norėjo tuo apkaltinti savo brolį Kilianą?
– Ko tu sieki? – paklausiau, jis vos vos šyptelėjo. Priėjo arčiau, bet aš atsitraukiau per žingsnį. Jaučiau grėsmę, sklindančią nuo šio vyro, žinojau, kad turėjau būti atsargi.
– O tau dar neaišku? Kai mirė mūsų tėvas, dabar sostas gali priklausyti bet kuriam iš mūsų. Su Laramiu bėdų nekils, su juo jau susitvarkyta, bet Kilianas… Be kovos jis nepasiduos.
– Ką jam padarei? – vėl paklausiau pasibaisėjusi, kiek įtūžio ir pykčio jautėsi Evarto balse.
– Kol kas nieko. Bet… kadangi paskleidžiau gandą, kad jis nužudė mūsų tėvą… Jo laukia mirties bausmė.
– Bet juk tu jį nužudei, – pasakiau. Jis atrodė visiškai nenustebęs, tad supratau, kad atspėjau teisingai. Tikėjau, kad Kilianas niekada nebūtų to padaręs.
– Ketinau nužudyti jus abu, – tarė. – Bet tu pradingai. O dabar… yra kaip yra.
Neturėjau kur trauktis. Jis stovėjo priešais mane, o aš beveik prie pat kambario sienos. Supratau, kad jeigu nieko nedarysiu, mane ištiks Alastairo likimas. Pati to visiškai nenorėdama buvau įpainiota į drakonų šeimos intrigas, kurias supratau ne visai iki galo.
Jo rankoje sublizgo durklo ašmenys ir aš visiškai prisispaudžiau prie sienos. Neturėjau kur trauktis. Jis užsimojo smūgiui, tačiau man pavyko pasinaudoti magija. Jausdama šilumą savo pirštų galiukuose, sustiprinau magijos srautą kaip tada, kai išgydžiau Kilianą ir energijos srautas nubloškė Evartą ant žemės, ašmenims nespėjus manęs pasiekti.
– Ragana, – sušnypštė jis ir pašoko nuo grindų. – Sargyba!
Ilgai netruko, kol kambaryje pasirodė sargybiniai. Atrodė, jog jie tik ir laukė, kol Evartas juos pakvies.
– Išveskit ją, – paliepė Kiliano brolis. – Ji prisidėjo prie karaliaus Alastairo nužudymo.
Bandžiau priešintis, bet viskas nuėjo perniek. Nebegalėjau pasinaudoti magija, tad mane greitai nutempė į rūmų požemius. Galvoje pašėlusiai skriejo mintys, turėjau išsivaduoti, kad padėčiau Kilianui ištrūkti, tačiau pamačiusi vaikiną kameroje, prieš kurios grotas pastatė mane, kol ištrauks tinkamą raktą ir atrakins duris, sustingau, negalėdama net pajudėti.
Kilianas sėdėjo ant gulto surakintas ir sužeistas. Net nesupratau, ką tie niekšai jam buvo padarę.
Vos tik durys man už nugaros užsitrenkė, puoliau prie jo ir lūpomis paliečiau jo lūpas. Kilianas ranka apglėbė mano liemenį ir prispaudė, atsakė į mano bučinį.
– Ką jie tau padarė? – pagaliau atsitraukusi paklausiau. Bandžiau susikaupti, turėjau kuo greičiau jį išgydyti, tačiau nepavyko.
– Nusiramink, – paprašė jis. – Čia ne vien mano kraujas.
Mano pirštai sustingo prie jo.
– Kieno dar?
– Evarto. Tik savo žaizdas jis greičiausiai jau išsigydė.
Galiausiai nusiraminusi sugebėjau išgydyti Kilianą, jis atrodė tikrai dėkingas.
– Kur tu buvai visą šį laiką? – paklausiau. – Nedalyvavai mano vestuvėse, nieko man nepasakęs kažkur pradingai…
– Mano tėvas kažkaip sužinojo, kad mes vienas kitą įsimylėjom, – pasakė jis. – Po to, kai tave atgabenau į Magestalą, jis mane pasikvietė ir viską išklojo. Pyko ant manęs, kad nuviliojau jo būsimą žmoną, ir kad nesugadinčiau visos šventės, jis liepė mane uždaryti į kalėjimą. Todėl ir negalėjau dalyvauti…
– Bet jis net neužsiminė apie tai, kad žinojo apie mus, – pasakiau.
– Tikriausiai nemanė, kad viskas taip pasisuks. Galvojo, kad jeigu mane uždarys, galės turėti tave… Nežinau, kas tiksliai ten atsitiko, bet kažkas mane išleido iš kameros, tada aš slapčia patekau į rūmus ir pasiekiau jūsų kambarį. Ir radau ten savo tėvo lavoną. Akimirką pamaniau, kad tai tavo darbas, nors nenorėjau tuo tikėti… Bet kai beveik iš karto ten pasirodė mano vyresnysis brolis, ėmiau įtarti, kad tai jo darbas.
– Tai Evarto darbas, jis prisipažino, – tariau. – Jis man pasakė, kad ketino nužudyti ir mane, tačiau manęs nerado. Vėliau kėsinosi į mane, bet sugebėjau apsiginti. Tada uždarė čia…
– Viskas bus gerai, – jis prispaudė mane prie savęs, kiek tik leido grandinės ant rankų, ir man pavyko kažkiek nusiraminti. – Mes iš čia ištrūksim. Kaip nors.
Jis buvo toks užtikrintas, jog mums pavyks, kad net aš patikėjau. Tereikėjo sugalvoti kaip tai padaryti.
Staiga man dingtelėjo, kad per visą šią sumaištį buvau pamiršusi savo tikslą – parodyti Kilianui mūsų bendrus prisiminimus iš ankstesnio gyvenimo.
– Turiu tau kai ką pasakyti, – vėl prabilau ir Kilianas sukluso. – Pameni, sakiau, jog tave sapnavau dar tada, kai nebuvom susipažinę?
Jis linktelėjo galva.
– Žinoma, kad prisimenu. Sakiau, kad tai tik sutapimas…
– Ne, tai nėra tik sutapimas, – papurčiau galvą. – Tą dieną, kai mus užpuolė Kuagotas, atsibudo ne tik mano magija. Nutiko dar kai kas.
Giliai įkvėpiau oro į plaučius. Nežinojau, kaip jam tai pasakyti, galbūt būtų buvę lengviau parodyti, tik nežinojau, ar man pavyks.
– Noriu pasakyti, kad mes tikrai buvom pažįstami ankstesniame gyvenime.
– Evanora…
– Leisk man pasakyti iki galo, – pertraukiau ir Kilianas supratingai linktelėjo. – Vos tik tave pamačiau, supratau, kad tu man pažįstamas. Nors tai atrodė neįmanoma, nes tave mačiau pirmą kartą. Bet kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, kad neišsigalvojau. Sapnai, kuriuose tave matydavau, vis kartojosi, o tą dieną, kai atsibudo mano magija, pamačiau ir prisiminimus, kuriuos buvau praradusi. Pabandysiu juos parodyti ir tau.
Jausdama magiją savo pirštų galiukuose, pridėjau juos Kilianui prie kaktos ir pasiunčiau viską, ką tą dieną mačiau, tiesiai į jo pasąmonę. Praėjo kelios akimirkos, kol vaikinas susivokė, kad tai, ką sakiau, nebuvo kažkokios fantazijos.
Mačiau, kaip pasikeitė vaikino žvilgsnis, kai atitraukiau pirštus.
– Bet… kaip tai įmanoma? – paklausė. – Kad mes atgimėm čia? Šitame pasaulyje?
– Kai tu mirei, – pradėjau aiškinti. – Aš užkeikiau mus abu, kad po mirties mes vėl galėtume rasti vienas kitą kitame gyvenime. Auka buvo didelė… Pati taip pat turėjau mirti. Bet aš paaukojau viską, vardan mūsų… Vardan to, ką vienas kitam jautėm ir jaučiam dabar.
Kilianas kurį laiką tylėjo, nepratarė nė žodžio.
– Ką darysime? – vėl prabilau, jaučiau, kaip akyse ėmė kauptis ašaros. – Tau numatyta mirties bausmė, o manęs tavo brolis taip pat nepasigailės… Neketinu dar kartą tavęs prarasti. Nes nežinau, ar vėl sugebėčiau mums uždėti šį užkeikimą.
– Nieko panašaus daryti nereikės. Galbūt… Šį kartą mums pavyks išsisukti nuo šios lemties vėl būti atskirtiems.
Linktelėjau, stengdamasi nuvyti blogas mintis į šalį. Jaučiau, kad šį kartą viskas bus kitaip.
Staiga išgirdau link mūsų artėjančius žingsnius, Kilianas pasuko galvą į jų pusę ir susiraukė, pamatęs ateinantį savo vyresnįjį brolį. Evartas sustojo prie pat mūsų kameros ir paniekinančiu žvilgsniu mus abu nužvelgė.
– Aš persigalvojau, – metė žodžius. – Turėsi kautis su manimi. Mirties bausmė lengviausias ir paprasčiausias būdas, o aš noriu, kad tu kentėtum. Pats noriu nurėžti tau galvą. Ir tavo ragana tau negalės padėti.
Jis jau pasisuko eiti, bet, kažką prisiminęs, atbulas grįžo kelis žingsnius atgal, išsišiepė iki ausų.
– Laimėjęs gaus raganą dovanų. Garantuoju, aš mėgausiuos kiekviena su ja praleista minute.
Kilianas stipriai suspaudė kumščius, o Evartas po akimirkos pasišalino iš požemių.
– Tas pašlemėkas… – ištarė pro sukąstus dantis. – Jis žino, kad esu silpnesnis, ir tuo naudojasi…
– Kilianai, tu sugebėsi jam pasipriešinti, – tariau užtikrinta. – Tu turi dėl ko kovoti. Meilė pati stipriausia egzistuojanti magija…
– Labai noriu tuo tikėti, Evanora, bet nesu tikras, kad man pavyks… Tai bus žūtbūtinė kova, dėl Ferino karalystės sosto ir dėl tavęs.
Negalėjau suprasti, kodėl viskas taip pasisuko. Nenorėjau prarasti Kiliano, tačiau kai jį išsivedė rūmų sargybiniai ir kameroje likau viena, suvokiau, jog vėl galėjau jį prarasti. Susmukau ant šaltų kameros grindų, verkiau, iki kraujo kumščiais daužiau sienas, bet žinojau, kad tai nepadės. Turėjau ir pati ko nors imtis, bet iš nevilties galėjau tik keikti mūsų apgailėtiną likimą. Jaučiausi tokia bejėgė, kad norėjosi pranykti, bet negalėjau nuvilti Kiliano. Mūsų likimas nepasikartos, turėjau dėl to pasistengti. Pirmiausia man reikėjo kaip nors ištrūkti iš šios vietos.
Pakilau nuo žemės ir priėjau prie grotų. Rankomis įsikibau į metalinius virbus mąstydama, ką galėčiau padaryti. Mano magija čia nebuvo labai efektyvi, kol dar nemokėjau tinkamai jos kontroliuoti, bet buvau tikra, kad ką nors vis tiek sugebėsiu. Netikėtai, kitoje kameroje priešais, po gultu, pamačiau kažką blizgant ir man pasirodė, jog tai buvo plaukų segtukas.
Man tik reikėjo jį pasiekti.
Pritūpiau ir kuriam laikui įsmeigiau žvilgsnį į nedidelį metalinį daiktą. Su juo būčiau sugebėjusi atrakinti kameros spyną ir iš čia dingti, tačiau segtukas nepajudėjo iš vietos. Tačiau tikrai neketinau pasiduoti, nes laiko buvo vis mažiau. Privalėjau bent jau palaikyti Kilianą kovoje, jeigu kitaip į visa tai nepavyks įsiterpti.
– Nagi, – tariau. – Pajudėk nors truputį, po velnių.
Su Kiliano kalaviju tada, kai persmeigiau mus užpuolusį monstrą, buvo paprasčiau. Galbūt todėl, kad reikėjo greitai veikti, nes būčiau pražuvusi? Stengiausi susikaupti, bet mintis, kad Evartas nužudys Kilianą, blaškė. Galiausiai pasidaviau, pečiai nusviro. Norėjau verkti, po galais, kas aš per ragana, jeigu nesugebėjau apsaugoti savo mylimojo?
Kelis kartus giliai įkvėpiau ir iškvėpiau oro, užmerkiau akis, bandydama įsivaizduoti, kaip plaukų segtukas pajuda iš vietos ir įskrenda tiesiai į mano delną. Atmerkiau akis, mano žvilgsnis vėl įsmigo į mažą daiktą, kuris gulėjo po gultu. Ir kai jau norėjau vėl pasiduoti, pagaliau pamačiau, kaip segtukas pajudėjo iš vietos. Skausmingai lėtai, bet pajudėjo.
Lengviau atsikvėpiau tik tada, kai segtuką galėjau pasiekti ranka. Paėmusi jį, pakilau nuo žemės ir ėmiausi spynos, nebuvo lengva, bet po kurio laiko išgirdau trakštelėjimą ir pergalingai šyptelėjau. Atvėriau kameros duris ir nieko nelaukdama išbėgau iš požemių. Manęs niekas nesustabdė. Tikriausiai visi sargybiniai stebėjo Kiliano ir Evarto kovą, kuri, numaniau, jau buvo prasidėjusi.
Mane pasitiko vėjas ir sniegas, tačiau tai ignoruodama, ėmiau ieškoti vietos, kurioje galėjo vykti kova, bet ilgai ieškoti neteko. Išbėgusi į vidinį pilies kiemą danguje pamačiau du drakonus. Net neabejojau, tai tikrai buvo Kilianas ir Evartas. Kova vyko pagrindinėje miesto aikštėje, tad nieko nelaukdama išbėgau pro vartus ir nesustodama skuodžiau per miestą, aikštės link, vis pakeldama galvą į viršų, norėdama įsitikinti, kad Kilianas buvo sveikas.
Dar niekada nebuvau mačiusi gyvo drakono, bet vos tik atsidūriau pagrindinėje miesto aikštėje, man užgniaužė kvapą. Sustojau kaip įbesta, bandydama suvokti, ar juodasis drakonas žalia spalva blyksinčiais žvynais, tikrai buvo Kilianas. Žinojau, kad tai jis. Ir jis gerai gavo į kaulus.
Prasibroviau pro žmonių minią ir atsidūriau tiesiai po dviem besikaunančiais drakonais. Mačiau, kaip didysis, raudonasis drakonas apdegino Kiliano sparną, bet tas nepasidavė ir kovojo toliau. Bandė išvengti kiekvieno savo brolio puolimo, bet ne visada pavykdavo. Bandė pulti pats, mačiau, kaip dantimis grybžtelėjo Evarto priekinę leteną ir šis garsiai bei piktai suriaumojo.
Staiga minios keliamas triukšmas nuslopo. Norėjau, kad Kilianas mane išgirstų, troškau, kad jis išgirstų mano mintis, mano paskatinimą ir pajustų meilę, kurią jam jaučiau.
Kilianai, tu gali. Tu sugebėsi, nes aš čia. Aš tave matau. Tu privalai mane išgirsti.
Mylėjau tave vieną kartą, mylėjau tave du kartus.
Aš mylėjau tave ankstesniame gyvenime…
Pažįstu tavo balsą, pažįstu tavo akis…
Tu persekioji mane sapnuose naktimis…
O, mano meile, mes ir vėl susitiksim.
Mes visada susitinkam…
Mūsų dviems sieloms lemta būti kartu,
Tu ir aš, iki amžinybės…
Mylėjau tave vieną kartą, mylėjau tave du kartus.
Aš mylėjau tave ankstesniame gyvenime…
Ir kai aš mirsiu, tiesiog nepamiršk,
Aš mylėsiu tave kitame gyvenime…
Žodžiai tarsi užkeikimas skambėjo mano galvoje ir aš vis juos kartojau. Jie skambėjo kaip daina, žodžiai liejosi ir pynėsi, bet aš nesustojau. Buvau tikra, kad ir Kilianas juos girdėjo savo mintyse.
Vėl pakėliau galvą į drakonus. Jie vienu metu vienas į kitą paleido ugnies pliūpsnius ir supratau, jog tai buvo paskutinis smūgis. Tas, kuris pralaimės, mirs, o tas, kuris laimės, gaus mane ir Ferino karalystę.
Kiliano vardas užstrigo gerklėje, kai pamačiau, jog po ugnies pliūpsnių abu drakonai ėmė kristi žemyn. Žmonės supanikavę traukėsi, o aš ėmiau bėgti link mylimojo. Ašaros tekėjo skruostais. Broviausi per žmones tikėdamasi, kad Kilianas išgyvens, kad jam viskas bus gerai, bet kai jis su trenksmu rėžėsi į žemę, mano viltis darėsi vis silpnesnė. Netrukus į žemę priešingoje pusėje rėžėsi ir Evartas.
Kai pagaliau pasiekiau Kilianą, jis buvo atvirtęs į žmogų ir vos kvėpavo. Suklupau, ėmiau tikrinti, ar stipriai buvo sužeistas. Atrodė gerokai apsvilęs, iš žaizdų sunkėsi kraujas ir nežinojau, ar čia padės mano magija.
Netikėtai keli sargybiniai atskubėjo prie mūsų ir paskelbė, kad princas Evartas mirė kovoje su Kilianu. Man taip atlėgo, kad nežinojau kur dėtis, dar stipriau pravirkau ir įsikniaubiau vaikinui į krūtinę.
– Kodėl tu verki? – paklausė jis ir paglostė man galvą. – Juk aš laimėjau.
Balsas buvo nusilpęs, bet džiaugiausi, kad Kilianas išgyveno. Nežinau, ką būčiau dariusi, jeigu būtų pralaimėjęs broliui.
– Ačiū, – padėkojo jis ir nustebusi įsispoksojai į mylimąjį. – Tavo žodžiai man padėjo nepasiduoti.
– Tai tu… Girdėjai?
Kilianas linktelėjo ir vos vos šyptelėjo, netrukus padėjau jam atsistoti, kai netikėtai vaikinas suėmė man už liemens ir karštai įsisiurbė į lūpas.
Viskas buvo baigta. Jam pavyko.
Mums pavyko.
***
Praėjo kelios dienos po Kiliano kovos su broliu, jis jau buvo spėjęs atsigauti, o ir mano magija čia neblogai pagelbėjo. Miestas ruošėsi Naujųjų metų sutikimui, visur buvo iškabinėti įvairiaspalviai žibintai ir jautėsi ta tikra šventiška nuotaika. Per visus tuos įvykius buvau ir pamiršusi, jog šie metai ėjo į pabaigą ir turėjo ateiti kiti. Norėjau tikėti, kad kiti metai bus geresni nei šie, o mums tenkantys iššūkiai – mažesni.
Įėjau į kambarį, vilkėdama vien ploną raudonos spalvos chalatą. Buvau ką tik išsimaudžiusi, o oda švelniai drėgna ir kvepianti. Geismas, be jokio įspėjimo, nukrėtė kūną, vos tik pamačiau Kilianą. Protas dar priešinosi, bet kūnas jau seniai buvo nustojęs tai daryti.
Žinojau, kad Kilianas neatsispirs, nuo manęs neatitraukdamas akių, lėtai priėjo.
Įspraudžiau vieną pėdą tarp jo pėdų ir truputį pasistiebusi, įsitvėriau Kiliano kaklo, įsisiurbiau lūpomis kvapą gniaužiančiam bučiniui. Mūsų bučiniai, kaip tobulai derančios natos, vibravo visu mano kūnu, ir pažadino kiekvieną nervų galūnėlę, glamonės palengva įgavo pagreitį.
Kiliano pirštai buvo mano plaukuose, o mūsų lūpos atsiskyrė tik tada, kai abiems pritrūko kvapo. Jo karštas kvėpavimas kaitino jautrią mano odą. Visu kūnu prisispaudžiau prie jo. Pagavęs mano žvilgsnį, Kilianas sugriebė man už sėdmenų ir prisispaudė dar arčiau.
Mūsų lūpos ir rankos nenuilstamai judėjo, lyg tyrinėtume vienas kitą, lyg bandytume įsidėmėti kiekvieną kūno centimetrą, kad iš naujo vienas kitą atrastume. Liežuviai susipynė vėl ir vėl. Švelniai krimstelėjau jam apatinę lūpą ir atsitraukiau. Jis klausiamai žvelgė į mane, o aš sugriebiau jam už rankos ir ėmiau vestis į lovą.
Tačiau mums nespėjus jos pasiekti, atėjo tarnaitė, kad padėtų mums susiruošti šventei. Nepatenkinta kažką suburbėjau po nosimi, o Kilianas nusijuokė ir prisispaudė prie manęs.
– Vėliau galėsime pratęsti, – sukuždėjo ir aš linktelėjau.
Jis atrodė visiškai kitoks po to, kai susigrąžino ankstesnio gyvenimo prisiminimus. Atrodė laimingesnis, jo pečių nebeslėgė bėdos bei nesutarimai su tėvu. Ir nors mums abiems tenkanti Ferino karalystės valdovų našta atrodė gana didelė, žinojom, kad susitvarkysim.
Jau buvo tamsu, o miestas žibėjo ir mirgėjo nuo šviesų. Stovėdama šalia Kiliano ir kitų, laukiau, kol galėsime paleisti dangaus žibintus. Netrukus kartu uždegėm žvakę ir stebėjom, kaip popierinis žibintas pakilo į dangų. Šimtai tokių nuklojo dangų ir pati jaučiausi pakylėta.
Viskas bus gerai. Šį kartą viskas bus kitaip.
PABAIGA.
