Runa
Įkyrus ir piktas kniauksėjimas sudrasko keistą ir jaudinantį sapną. Sąmonei grįžtant į gyvųjų pasaulį kelias akimirkas dar nesijudinu, stengdamasi kaip įmanoma geriau įsiminti visas sapno detales ir vyraujantį jausmą, kad vėliau galėčiau užsirašyti. Žinoma, naudingiausia būtų užsirašyti dabar pat, tačiau Hekatė to niekaip neleis. Susitaikiusi su tuo, kas neišvengiama, įjungiu blausią naktinę lempelę, tačiau ir taip žinau, ką pamatysiu – užšokusi ant lovos juodoji pikčiurna spokso tiesiai į mane smerkiančiomis geltonomis akimis.
– Labas rytas, Hekate, – sumurmu meiliai. – Atleisk man, savo nuolankiai tarnaitei, kad drįstu voliotis pataluose, kai tu nori pusryčių.
Hekatė paniekinančiai purkšteli ir išžygiuoja, net neabejodama, kad seksiu iš paskos. Tik katė eina ne link virtuvės, o link lauko durų.
– Oi, tu nori į lauką, tiesa? Ar nebus šalta? Juk, kaip ne kaip, jau gruodis.
Katės žvilgsnis toks pasipiktinęs ir išdidus, kad nenorom nusišypsau.
– Palauksiu prie durų, manau, kad ilgai neužtruksi.
Kambariai per naktį atvėso, todėl šlepsendama prie durų ant pižamos užsimetu pūkuotą džemperį, kuris man atstoja chalatą. Atidarau duris ir išleidžiu Hekatę į akliną ryto tamsą. Suprantu, jog Hekatei būtina bent trumpam ištrūkti į tamsų lauką, kaip kad man gyvybiškai būtina pabūti gamtoje. Mudvi suprantame viena kitą. Abi suprantame ir tai, kad Hekatė už mane kur kas pranašesnė savo jutimuose ir susiliejime su Visata.
Tačiau spoksodama į ryto tamsą pro langelį prie durų ir laukdama, kada mano katė teiksis grįžti namo, galvoju ne apie Hekatę. Galvoju apie vakar vakarą, o dar tiksliau, pavakarę, kai tas nusčiustintas iki plaukelio verslininkas įsiveržė į mano parduotuvę su savo blondine. Prisiminiau ryškią viziją, žinojimą, kuris užplūdo vos pamačius tą vyrą. Pernelyg gražų, pernelyg turtingą, pernelyg pasipūtusį, kaip tik tokį, kokių labiausiai nemėgstu. Jis – gyva bėda, iš karto aišku. Jei ne tas blykstelėjęs žinojimas, kad jis atėjo į visiškai jam netinkamą vietą tam, kad pasiliktų ilgiau, sukeltų sumaištį, įskaudintų, toji porelė būtų mane tik pralinksminusi. Gal būčiau švelniau atsikračiusi ta įkyruole. Tačiau vakar manyje nebuvo nė lašo švelnumo, tik didelis nerimas ir kaltės jausmas. Nes jis mane įskaudins, o aš būsiu nusipelniusi kiekvienos ašaros.
Norėjau, kad jie abu dingtų. Kuo greičiau. Kad būčiau jo niekada nemačiusi.
Tačiau jis sugrįžo vėliau, jau vienas, pasimetusiu žvilgsniu, visiškai nesuvokdamas, kas vyksta. Hekatė spoksojo į jį ir kniaukė, bardama mane už neatsargumą. Už tai, kad jį prisišaukiau.
Hekatė kniaukė… kniaukia! Pažadinta iš minčių, kurios vis dar priminė snūduriavimą, skubiai atidarau duris ir įsileidžiu sušalusią šeimininkę. Ji išdidžiai nuvingiuoja į virtuvę prie savo dubenėlių, o aš paknopstomis puolu iš paskos įdėti jai šviežius pusryčius. Kai pilu jos mėgstamą maistą į dubenėlį, Hekatė brūkšteli juoda galva man per ranką, taip padėkodama, kaip kad mes dėkojame padavėjui restorane. Neabejoju, kad būdama kiek didesnio ūgio, Hekatė man globėjiškai paplekšnotų per galvą.
—-
Šeštadienis parduotuvėje labai aktyvus. Pirmieji klientai – pensininkų pora, lipa iš automobilio man dar tik atrakinant parduotuvė duris ir kabinant ant durų ženklą „Atidaryta“. Tai mano nuolatiniai klientai, todėl šypsodamasi atidarau duris ir tarpduryje palaukiu.
– Labas rytas!
– Nestovėk tarpdury, vaikeli, perpūs, – subara ponia Jūratė ir pasitempusi lyg karalienė įžygiuoja į parduotuvės vidų, o duris iš mano rankų perima jos vyras Gediminas.
– Tokiai jaunai raganaitei niekas nebaisu! – Ponas Gediminas žaismingai man mirkteli, galantiškai praleisdamas mane ir savo žmoną į priekį.
– Užplikysiu jums arbatos, galėsit išbandyti naują skonį, – pasiūlau.
– Oi ne, ne, kitą kartą, – sumosuoja rankomis ponia Jūratė. – Dar tiek turim apeiti, kol visur neužgriuvo žmonių minios. Artėjant Kalėdoms visi darosi kaip išprotėję, pilnos parduotuvės. O sako, žmonės blogai gyvena!
Jie išsirenka kelių rūšių arbatos, tris žvakes, tepalą nuo išsausėjusios odos ir dvi apyrankes, vieną iš ametisto, kitą iš lazurito akmenėlių, kurios keliaus į Kalėdines dovanas anūkei ir marčiai.
Dar nespėjus supakuoti jų pirkinio, durų varpeliai suskamba, pranešdami apie naują atėjūną. Ir visą dieną nesiliaudami skamba, pasitikdami ir išlydėdami Kalėdinės karštinės apimtus klientus.
Artėjant trečiai valandai po pietų, kai baigiasi parduotuvės darbo laikas šeštadieniais, žmonių srautas ima mažėti. Jaučiuosi laiminga, tačiau jaučiu, kaip visos savaitės nuovargis savo kaulėtais pirštais tempia mano paakius žemyn. Nepaisant to, kai durų varpelis sutilindžiuoja dar kartą, pakeliu akis su šypsena.
– Kristina!
Graži tamsiaplaukė įkaukši į vidų nepriekaištingai blizgančiais batais, prasegtu elegantišku paltuku ir mėlynu kostiumėliu, lyg būtų tiesiai iš darbo. Kristina mano klientė, jau beveik draugė, tačiau šiandien neatsako šypsena į mano šypseną. Jos lūpos sučiauptos, akyse šviečia rūpestis.
– Runa, atėjau atsiprašyti! – Kristina prieina arčiau, žvilgteli į parduotuvėje esančią porelę, kurie karštai aptarinėja prekes papuošalų lentynoje, planuodami keitimąsi dovanomis draugų rate. Porelė nekreipia dėmesio į Kristiną, tačiau šioji pritildo balsą. – Ar tikrai vakar Silvija buvo atėjusi pas tave?
Linkteliu ir Kristina susiraukia.
– Nežinau, kas šovė tai merginai į galvą! Vakar gavau krūvą žinučių iš jos, ji siuto ant manęs, kam tave rekomendavau. Grasino, kad privers Benediktą išmesti mane iš darbo. Kad iškvies tau policiją, – Kristina užvertė akis dėl tokio absurdo. – Tačiau aš jai nieko apie tave nepasakojau! Kalbėjausi su drauge per įmonės renginį, o Silvija buvo netoliese. Mano draugė prašė patarimo vienu jautriu klausimu, todėl pasakiau jai apie savo apsilankymus pas tave. Esu tikra, kad ir jai galėtum padėti. Bet Silvija viską suprato ne taip, iš jos žinučių supratau, kad iškėlė čia sceną, – susikrimtusi Kristina papurtė galvą. – Aš tikrai labai atsiprašau tavęs, Runa.
– Kristina, viskas gerai!
– Negerai…
Paimu jos ranką savo delnais.
– Aš žinau, kad tu nepasakojai Silvijai apie mane nebūtų dalykų, tau nereikia atsiprašinėti. – Norėčiau jai pasakyti, kad šioje situacijoje esu gerokai kaltesnė už ją, kad visi įvykiai susipynė į vieną dailų voratinklį ir pradžią tam voratinkliui nuaudžiau aš pati. Pati būsiu ir ta muselė, kuri į jį įsipainios. Tačiau didesnis paveikslas dar per sudėtingas žemiškam Kristinos mąstymui, todėl tik priduriu. – Tu niekaip neatsakinga už tai, kaip Silvija su Benediktu elgėsi čia vakar. Jie suaugę žmonės ir puikiai suprato, ką daro.
– Ir Benediktas čia buvo? – Kristinos veidą iškreipia siaubas. – Štai kodėl Silvija rašė, kad tu užkerėjai jį ir dabar ji paduos tave į teismą. Ir nueis pas kunigą egzorcistą, o gal kitą raganą, kad išgelbėtų Benediktą nuo demonų. Nesąmonių kratinys! Dievaži, niekaip nesuprantu, kaip jis turi kantrybės su ja tampytis. Darbe jis toks griežtas viršininkas, nepakenčiantis kvailiojimų…
Aš stipriau suspaudžiu jos ranką ir Kristina nutyla. Paseka mano žvilgsnį link durų, pro kurias, vis dar skambant varpeliams, į vidų žengia Benediktas.
Vilką minim…
Suirzusi pajuntu, kad mano akys prilipo prie Benedikto ir lyg kokie aštuonkojo čiuptuvai apraizgė visą aukštą vyro figūrą. Šiandien jis man atrodo dar gražesnis, nei vakar. Trumpi plaukai truputį išsitaršę nuo vėjo ir suteikia jam nerūpestingo pleibojaus įvaizdį, trijų dienų ilgio nepriekaištingai sutvarkyta barzda tą įspūdį dar labiau sustiprina. Apsirengęs sportine žiemine striuke, juodais džinsais ir sportiniais laisvalaikio batais, visa apranga gurgžda iš naujumo ir rėkte rėkia apie prabangias etiketes.
Ar minėjau, kaip nemėgstu gražuoliukų, vyrų, kurie puikiausiai žino, kokį poveikį daro moterims? Pasipūtusių turtuolių, manančių, kad jie geresni už visus kitus?
Atsidūstu pasipiktinusi pati savimi. Juk žinau, kad būtent šis egzempliorius atsiųstas čia todėl, kad buvau bloga, labai bloga raganaitė.
Deive Motina, šitas vyras toks gražus, kad skauda akis į jį žiūrėti. Ir širdį, nes puikiausiai suprantu, kad čia ne mano lygos vaikinas. Apgailestavimo jausmas netikėtas ir labai nemalonus.
Benediktas uždaro duris ir jo akys įsminga tiesiai į mane. Tada nuslysta žemyn į mudviejų su Kristina susikibusias rankas. Ledo mėlynumo akių žvilgsnis kietas, vertinantis, aštrus ir man prireikia valios, kad sustabdyčiau kylantį drebulį.
Vakar jis atėjo į parduotuvę jau susidaręs nuomonę. Jo žvilgsnis buvo pašaipus, smerkiantis ir nuobodžiaujantis. Dabar panašu į tai, kad jis peržiūri savo nusistatymą. Išankstiniai duomenys nesutapo su tuo, ką matė ir jis tyrinėja mane iš naujo. Dabar matau prieš save verslininką aštriu žvilgsniu, kuris negailestingai susidoroja su konkurencija ir neįtikusiais darbuotojais. Ir suprantu, kodėl Kristina prisibijo jo kaip viršininko.
Pajuntu, kad jos ranka truputį suvirpa manojoje ir ramindama dar kartelį spusteliu ir paleidžiu. Noriu jai pasakyti, kad viskas gerai, tačiau Benediktas mane aplenkia. Išsišiepia, lyg norėdamas atrodyti draugiškas, tačiau tampa dar labiau panašus į vilką, rodantį dantis. Blyškiai mėlynos akys įdegusiame veide tą įspūdį sustiprina.
O ne, vaikine, tavo šypsenos manęs neužliūliuos ir neapgaus. Nebuvai draugiškas vakar ir, kad ir ko nori dabar, nieko gero man tai neatneš.
Kad ir koks malonus būtų tavo vyriškų kvepalų dvelksmas, susimaišęs su natūraliu vyro kvapu. Susitvardau nepradėjus godžiai traukti į save to kvapo.
– Merginos, – pasisveikina Benediktas, blykstelėjimas akyse išduoda, jog jis nutuokia, apie ką mes ką tik kalbėjomės.
– Benediktai, – Kristina šiek tiek išrausta ir sunkiau nuryja seiles. Ir griebia jautį už ragų. – Paklausyk, mudvi su Runa esam draugės ir… ji yra tikrai geras žmogus.
Benediktas skeptiškai kilsteli antakius.
– Ar tau atrodo, kad atėjau ją nuskriausti? Taip apie mane galvoji, Kristina?
O vargeli, tai geruoju nesibaigs. Benediktas atrodo suirzęs, kad kažkas bando jam pamokslauti ir, jei tas kažkas yra jo pavaldinė, viskas gali baigtis problemomis. Jis žiūri į Kristiną su iššūkiu, ragindamas tęsti. Negaliu leisti, kad ši situacija įsibėgėtų.
Po galais, kaip aš įsivėliau į visą šitą kebeknę?
Ai, tiesa. Žinau kaip. Ir šiandien vakare, kai pas mane susirinks visas mūsiškių ratas, pasakysiu joms keletą griežtų žodžių.
– Kristina, viskas bus gerai, – dar kartą tvirtai nuraminu. – Manau, kad mudvi viską išsiaiškinom. Dabar aš pasikalbėsiu su Benediktu.
– Ar mūsų sekantis susitikimas po savaitės vis dar galioja? – su viltim klausia ji.
– Žinoma, kodėl galėtų būti kitaip? – plačiai išsišiepiu, norėdama ją nuraminti ir parodyti tam pasipūtusiam šikniui, kad nė kiek nesijaudinu dėl jo buvimo čia. Jis man nė kiek nerūpi. Atsikračiau vakar du kartus, atsikratysiu ir trečiąjį ir gal po trijų kartų jis nebegrįš. – Iki pasimatymo, Kristina.
– Iki pasimatymo, – sumurma Kristina, mesdama tiek man, tiek savo viršininkui įspėjančius žvilgsnius.
– Iki pasimatymo pirmadienį aštuntą, Kristina, – vėl vilkiškai išsišiepia Benediktas, primindamas pavaldinei jos vietą.
Ar jau minėjau, kad jis – šiknius?
Kristina išskuba iš parduotuvės ir dar nespėjus nutilti varpeliams pasisuku į Benediktą, ketindama griežtai ir greitai jo atsikratyti.
– Mes jau išsirinkome, – nuskamba džiaugsmingas merginos balsas. Jaunoji porelės sudeda kelis mažmožius ant kasos stalo.
– Ar suvynioti į dovanų popierių? – maloniai klausiu.
– O taip, ačiū! – nusišypso mergina ir aš atsakau tokia pat malonia šypsena. Tačiau kai ji prasižiojusi pradeda spoksoti į Benediktą, kelioms akimirkoms pamiršusi savo paprastą, tačiau tokį mielą vaikiną šalia, nuleidžiu galvą prie prekių ir pradedu jas pakuoti. Tyčia neskubu, noriu viską padaryti kaip įmanoma dailiau. Ir turiu mažą viltį, kad Benediktui nusibos laukti ir jis išeis. Jis juk toks užsiėmęs karštas super bosas, stypsojimas be tikslo, kai niekas nekreipia į jį dėmesio, turėtų varyti jį iš proto.
– Anksti apsirūpinate dovanomis, pagirtina, – tingiai nusišypso Benediktas spoksančiai merginai ir nukreipia žvilgsnį ir į jos vaikiną, parodydamas, kad kalbina abu. Noriu jam pritariamai nusišypsoti, kad taip diplomatiškai pasielgė, tačiau tuojau pat save sustabdau. Žinoma, juk jis turi didžiulę patirtį, kaip tvarkytis su merginų dėmesiu. Moka švelniai jų atsikratyti, esu tikra, kad kartais padaro tai žiauriai. Specialiai. Ir, jei norėtų, per kelias akimirkas apsuktų šitai vargšelei galvą taip, kad ji nė nesuprastų, kas įvyko.
– Kai tokia situacija, nori nenori pradedi labiau planuoti, – niūrokai ištaria vaikinas.
– Kokia situacija? – Benediktas atsiremia klubu į kasos stalą ir susikryžiuoja rankas ant krūtinės, o aš vos susilaikau nenuvijusi jo toliau. Po galais, tie jo kvepalai blaško! Įtariu, kad jis taip elgiasi specialiai, lyg netyčia artėdamas prie manęs, tačiau kai pakeliu akis, jo dėmesys prikaustytas prie jaunosios poros.
– Prieš pora savaičių mane atleido iš darbo, – gūžteli pečiais vaikinas. – Įmonei nesėkmingas laikotarpis, o aš dirbau nepilną darbo dieną, tai pirmiausiai man ir kliuvo. Taigi, šioms Kalėdoms teks truputį labiau susiveržti diržus.
Mergina švelniai paglosto jam ranką guosdama ir palaikydama. Džiaugiuosi, kad rado jėgų atplėšti žvilgsnį nuo Benedikto.
– O kodėl tu dirbai nepilną darbo dieną? – Benedikto balsas atsainiai mandagus.
– Aš dar studentas, šie metai man paskutiniai.
– Ką studijuoji?
– Programavimą. – Vaikino liesas veidas vos pastebimai skausmingai susiraukia, matyt, prisiminus nuo ekrano perštinčias akis, tačiau jo mergina žiūri į jį pasididžiuodama.
Rišdama kaspinėlį ant paskutinės pakuotės ir jį dailindama akies krašteliu stebiu, kaip Benediktas pasikuičia vidinėje striukės kišenėje, išsitraukia mažą juodą piniginę. Išėmęs nedidelę kortelę atkiša vaikinui.
– Mano įmonėje visada yra vietos perspektyviems specialistams. Ateik pirmadienį ir pasikalbėsim plačiau.
Vaikinas abejodamas paima kortelę, pažiūri į ją ir jo akys išsiplečia. Iš Kristinos aš žinau, kad jų įmonė gerai žinoma jau visame pasaulyje.
– Jūsų prekės paruoštos! – paskelbiu.
Vaikinas ištiesia man pinigus už pirkinius ir, prieš įsikišdamas Benedikto kortelę į piniginę, dar kartą į ją žvilgteli.
– Ačiū! – taria mergina man, imdama tris paketėlius nuo prekystalio.
– Ačiū, – sumurma vaikinas Benediktui ir atrodo truputį apsvaigęs nuo to, kad ką tik taip netikėtai, pats neįtardamas, sudalyvavo darbo pokalbyje.
Palydžiu juos iki durų ir, jiems išėjus, užkabinu „Uždaryta“. Neužrakinu, nes tuoj ketinu išlydėti ir Benediktą.
– Tikrai duosi jam darbo? – smalsauju.
– Greičiausiai, jei labai nesusimaus pirmadienį su personalo skyrium, – ramiai atsako vyras. – Stebėjau juos, jis kantriai įtikino savo merginą rinktis pigesnę prekę, planuoja savo biudžetą ir nepradėjo pilti purvų ant buvusios darbovietės. Sakyčiau, jau neblogas savybių rinkinys.
– Hmm! – Numykiu ir mintyse pasižymiu sau pastabą, kad šis vyras pastebi kiekvieną smulkmeną ir panaudoja jas savo tikslams. Noriu išmušti jį iš vėžių. – Vis dėlto apsigalvojai ir nori, kad tau paburčiau, – atsisukusi ištariu su pašaipa, įsirėmusi delnu į klubą.
Benedikto veidas surimtėja.
– Tiesa, dėl vakar. Aš tavęs atsiprašiau. – reikšmingai ištaria ir nutyla lyg laukdamas reakcijos.
– Ar pamiršau įteikti už tai medalį?
– Tu nepasakei, kad man atleidai.
– Tu iš tiesų sumautai nemoki atsiprašyti, tiesa?
– Man nedažnai tenka tai daryti. – Įsmeigiu į jį akis ir jis suirzęs teškia. – Aš niekada neatsiprašinėju.
– Jaučiuosi pagerbta, tikrai. O dabar, jei neprieštarauji, jau norėčiau uždaryti parduotuvę.
Tačiau Benediktas nejuda iš vietos, tik mąsliai žvelgia į mane.
– Žinai, tu man kelis kartus siūleisi paburti. Silvijos prašymą atmetei, o manęs vis to klausi, – jis pašaipiai šypteli ir aš žiojuosi prieštarauti, tačiau Benediktas už mane greitesnis. – Priimu tavo pasiūlymą. Išburk man.
– Ką? – šito nesitikėjau, todėl stoviu išsižiojusi.
– Ką nori, – vyro lūpos išsilenkia į jausmingą šypseną ir mano pilvą nutvilko saldus maudulys. Skubiai nuleidžiu akis, kad neišsiduočiau silpnumo valandėlę. – Gali pasakyti man ką nors, panašiai kaip Silvijai, – ramiai tęsia Benediktas.
Staiga savo galvoje aiškiai išgirstu žodžius, tariamus vyrišku balsu. Prieinu prie Benedikto, paimu jo ranką ir apsimetu, kad atidžiai žiūriu į delno linijas.
– Netolimoje ateityje verslas seksis, tačiau iškils sunkumų. Turėsi rūpesčių su valdiškais namais (kas gi jų neturi!). Jeigu priimsi teisingus sprendimus, verslas suklestės, jei neteisingus – bankrutuos. – ištariu animacinių filmų burtininko balsu. Tada priduriu jau įprastu tonu. – Geros dienos, Benediktai.
Vyras spokso į mane, matau, kaip jo akyse sukasi klaustukai.
– Esu įsitikinęs, kad aš to nesakiau garsiai.
Atsidūstu.
– Juk nesunku atspėti, kad taip galvojai.
– Panašiai – gal ir nesunku. Tačiau tu pakartojai žodis žodin, – jis kaltinančiai spokso į mane ir aš lyg gindamasi susikryžiuoju rankas ant krūtinės.
– Ar tau nereikia kur nors eiti? Į verslo susitikimą? Vakarėlį? Pasimatymą?
Jis purto galvą ir aš pasiduodu. Prieinu prie durų ir užrakinu jas iš vidaus. Laukiu pasipiktinusio ar pašaipaus klausimo, ką čia išdarinėju, tačiau mėlynakis tik ramiai mane stebi, lyg tokia įvykių eiga būtų visiškai natūrali.
– Esu pavargusi ir alkana. – Išjungiu parduotuvėje šviesas, palikdama tik vitrinų apšvietimus. – Kadangi tu turi daug klausimų, galėsi juos užduoti pietaujant.
Nors Benediktas seka paskui mane į gyvenamąją namo dalį ramiai lyg avinėlis, tačiau gruodžio prieblandos apgaubtuose kambariuose labai aštriai jaučiu jo artumą, pulsuojančią energiją, nepadorias mintis sukeliantį kvapą. Ar aš visai išprotėjau?
Virtuvėje įjungiu šviesą, dar uždegu kelias žvakes, užsikaičiu arbatą ir pradedu gaminti kokosų piene troškintą lašišą su šviežiomis daržovėmis.
– Ar tu papietavęs? – klausiu Benedikto. Šis papurto galvą ir nusirengęs striukę, pakabina ją ant medinio virtuvės kėdės atlošo. Pasirodžiusi Hekatė pasitrina jam apie kojas, šiandien nė negalvodama šnypšti.
Žinau, kad nesielgiu kaip svetinga šeimininkė. Turėčiau parodyti, kur galėtų pasikabinti striukę, galbūt pasiūlyti šlepetes, kad patogiau jaustųsi. Tačiau aš nenoriu, kad jis jaustųsi kaip namie, todėl to nedarau.
– Kuo galėčiau padėti? – siūlosi svečias ir aš pykstu, kad jis elgiasi maloniai. Galėtų elgtis kaip vakar, arogantiškai ir nemandagiai, kad aš galėčiau ir toliau jo nemėgti.
Nutariu, kad jokie jo poelgiai nesutrukdys man jo nemėgti, tačiau dabar mes mano virtuvėje (vis dar galvoju, kad tai baisi klaida), todėl galime pavalgyti.
– Šaldytuve yra balto vyno, jis tiks prie žuvies. Spintelėje rasi taures, – suburbu.
Benediktas suranda taures, įpila vyno ir paduoda vieną taurę man. Kol pašils pietūs, gurkšteliu vėsaus, vaisiais kvepiančio gėrimo.
– Tu pasipuošusi namus šventėms, – pastebi Benediktas besidairydamas. Žinoma, mano namuose yra žiemos saulėgrįžai skirtų papuošimų – eglių šakelės supintos į vainikus ir papuoštos obuoliais ir riešutais, iš šiaudų surišti elniukai, ant ragų nešantys iš spanguolių pagamintą saulę, šiaudinis sodas kabantis ant lempos. Ir daugybė žvakių ant palangių ir stalų. – Supratau, kodėl man taip keistai tavo papuošimai atrodo – nėra nė vieno plastmasinio daiktelio iš parduotuvės.
– Sėsk valgyti, – raginu, dėdama lėkštes ant stalo ir nenorėdama, kad jis per daug gilintųsi į tai, ką mato mano namuose. Nors ir įtariu, kad savo skvarbiu žvilgsniu jis pastebi kiekvieną smulkmeną.
Benediktas paklusniai sėda, paragauja gabalėlį lašišos ir jo veidas įgauna nustebusią išraišką.
– Tikrai skanu! – paskelbia, o aš tik purkšteliu. – Ar žinai, kad esi vienintelė mergina, kuri pagamino man valgyti?
– Visų pirma, pagaminau ne tau, – nukertu. – Tu čia atsiradai netyčia. Antra, aš ne tavo mergina.
Benediktas tik išsišiepia ir puola energingai valgyti. Tačiau tai nesutrukdo jam manęs klausinėti – apie parduotuvę, gyvenimą šiame nuošaliame name, laisvalaikį, pomėgius. Atsakinėju jam atsargiai, tačiau tai jo nesustabdo. Kai pasisotinam, ir sutvarkom stalą, atsisuku į svečią, ketindama galų gale išprašyti, tačiau Hekatė užšoka ant lentynos, ant kurios sudėti įvairiausi dalykai ir kniauktelėjusi letena nužeria kortų krūvelę žemyn.
– Hekate! – aikteliu. – Kodėl taip padarei?
Benediktas pritupia surinkti kortas ir aš pamatau, kad paėmęs vieną paveikslėlį sustingsta ir žiūri lyg negalėtų atitraukti akių . Tai ypatingos kortos, ant kai kurių nupiešti tik tam tikri ženklai, sigilai, ant kitų yra paveikslėliai.
Galiausiai Benediktas atsistoja, paduoda man surinktas kortas ir mes vėl susėdame prie stalo. Gurkšteliu vyno, tada ištiesiu jam tą pačią kortą.
– Pasakyk, ką joje matai?
Benediktas spokso į kortą, kurioje nupiešta nueinanti, už rankų susikibusi porelė. Jo lūpos suplonėja suspaustos, o tarp antakių įsirėžia raukšlelė.
– Nesuprantu, kodėl to klausi, – vyras atsainiai numeta kortą ant stalo, nors matosi, kad ji jam labai nemaloni.
– Nesupranti? Tiesiog pasakyk, ką matai.
Jis dar labiau susiraukia ir kepšteli piršto galiuku į susikibusias porelės rankas, labiau sau, nei rodydamas man.
– Nesuprantu, ką jie žino. Kaip jiems pavyksta šitas porų dalykas. Santykiai, nuoširdumas. Aišku, jeigu ten yra to nuoširdumo. – Benediktas spokso į paveikslėlį ir tyliai kalba pats sau, lyg mane visai pamiršęs. – Mokykloje, universitete buvau paniręs į kompiuterius. Toks, kuris po pamokų gyvena virtualiam pasauly. Buvau liesas, kreivais dantimis, keistas, nes nemokėjau bendrauti. Merginos nekreipė į mane dėmesio arba net pasijuokdavo. Trečiam kurse sukūriau kompiuterinę verslo valdymo programą, kuri pasirodė labai patogi ir populiari. Pradėjau uždirbti pinigų, sukūriau įmonę. Pradėjau sportuoti, išsitiesinau dantis. Atsirado ir merginų. Daug. Tačiau visada kažko trūksta. – Jis prityla, lyg svarstydamas, kaip tiksliau savo mintis išreikšti žodžiais. – Jos tiesiog nori manimi pasinaudoti. Visos kažko nori. Ir tas kažkas nesu aš. Bent jau ne tikrasis aš.
Benediktas nesąmoningai paglosto piršto galiuku susikibusias poros rankas, tada pakėlia akis į mane.
– Ar neturėtum tu man pasakoti apie mane? Ar ne taip tas būrimo reikalas veikia?
– Koks skirtumas, kas kalba, jeigu randi atsakymus į klausimus? – nusišypsau jam.
– Bet aš neradau atsakymo. Tu man pasakyk, ar aš rasiu tai, ko noriu?
– O ko tu nori?
Mėlynos lyg ledas akys ilgu žvilgsniu įsminga į manąsias, o aš galvoju, ar jis jaučia, kad vis dar pirštu glosto kortą su nueinančia porele.
Švelnus mano telefono pyptelėjimas nutraukia žvilgsnius. Aš pašoku nuo kėdės ir, priėjusi prie virtuvinės spintelės, ant kurios gulėjo telefonas, žvilgteliu į ekraną. Kai atsisuku į savo svečią, akivaizdu, kad atvirumo valandėlė baigėsi, o Benediktas šypsosi firmine sėkmingo vyruko šypsena.
Esu šimtu procentų tikra, kad šią viliojančią šypseną jis valandų valandomis tobulino priešais veidrodį.
– Noriu, kad pasakytum, jog man atleidi, – vyras pakyla nuo kėdės ir prieina arčiau manęs. – Už mano ir Silvijos elgesį. Už tai, kad atėjau ir sudrumsčiau ramybę vidury nakties. Ir už bučinį.
– Kokį bučinį?… – sutrinku vos akimirkai ir, pasinaudojęs ja, Benediktas priglunda prie mano lūpų. Jo šiltos lūpos švelniai tiria ir glosto manąsias, o aš svaigstu nuo pojūčių. Vyriškų kvepalų ir Benedikto kvapo, neilgos barzdelės kutenimo ant skruosto odos, taip arti esančio tvirto kūno šilumos. Jeigu apkabinčiau jį per kaklą, galėčiau pajusti jį visu savo kūnu, prispausti apsunkusias krūtis prie kietos krūtinės, klubus prie klubų. Stipriai įsikimbu į spintelės stalviršį už savęs, kad nepasiduočiau pagundai, tačiau neatsilaikau prieš švelnų raginantį lyžtelėjimą liežuviu ir praveriu lūpas. Liežuvis slysteli vidun ir maniškis jį noriai pasitinka, nesiklausęs mano leidimo. Mano gerklėje pasigirsta dejonė, kurioje susipina nepasitenkinimas savo pačios elgesiu ir bučinio sukeltas malonumas. Taip ilgai gyvenu be tokių pajūčių.
– Šitą, – švelniai ištaria atsitraukęs nuo mano lūpų Benediktas. Susivokiu, kad bučinio metu lietėsi tik mūsų lūpos. O jei jis apkabintų? Paglamonėtų, paliestų…
Gerai. Gerai. Man reikia minutėlės. Gal dviejų. Dviejų labai ilgų minučių ir aš pasakysiu jam, kad gali susikišti savo atsiprašymus ir bučinius į… kišenę ir rauti pro duris.
– Runa, širdele, mes jau čia! – pasigirsta šūksnis ir bruzdesys prie durų ir aš pašnibždomis nusikeikiu. Aš jas visai pamiršau.
– Tu laikai atrakinusi duris? – su piktoka nuostaba klausia Benediktas.
– Ne tavo reikalas, – burbu, tačiau nenoriu, kad galvotų apie mane kaip apie kvailelę. – Bet ne, mano mama turi raktą.
Einu į prieškambarį pasitikti savo viešnių ir jaučiu, kaip Benediktas seka iš paskos.
Prieškambaryje būrys moterų klegėdamos rengiasi, aunasi batus ir brozdina savo atsineštus krepšius ir ryšulius šio vakaro veikloms. Kaip ir visada šeštadieniais mes gaminsime produktus parduotuvei, šventinius papuošalus ir dovanas. Na, ir užsiimsime dar šiuo tuo, ko geriau pašaliniai nematytų.
Pamačiusios Benediktą moterys nustemba, tačiau nenustoja klegėti. Priešingai, džiugiai sveikinasi, girdamos jo išvaizdą ir kalbindamos, o vyriausioji, septyniasdešimtmetė Kunigunda, priėjusi net paglosto barzdotą skruostą. Benediktas apstulbęs žvilgteli į mane, tačiau aš tik atsiprašydama nusišypsau.
Mano raga… moterų ratas elgiasi su sėkmingu trisdešimtmečiu verslininku lyg jis būtų priglaustas benamis katinas!
Tik paskutinioji viešnia nesišypso Benediktui. Tvarkingai pasikabinusi elegantišką paltą ji akmeniniu veidu nužvelgia jį nuo galvos iki kojų.
– Benediktas Juodis, – ištaria ji griežtu balsu. Benediktas tik mandagiai linkteli galva.
– Laba diena, profesore.
– Tu pažįsti mano mamą? – nustembu.
– Čia tavo mama? – Benediktas atrodo dar labiau nustebęs. – Profesorė man pirmam kurse dėstė atropologiją.
– Ir vis dar prisimenu, kad ginčijotės dėl kiekvieno žodžio, jaunuoli, – suburba mama, nors žinau, kad būtent tokiems nenuoramoms studentams ji jaučia slaptą silpnybę.
– Būdavo labai smagios paskaitos, – nusišypso Benediktas ir atsisuka į mane. – Ką gi, man metas. Linkiu jums visoms gero vakaro. – Jis apžvelgia moteris ir staiga susiraukia. – Jūsų trylika.
– Na ir kas, – apsimestinai nerūpestingai gūžteliu pečiai. – Sudie, Benediktai.
Kai jis išeina, atsisuku į mamą.
– Tavo labai gera atmintis, jis juk buvo tavo studentas prieš dešimt metų.
– Atmintis čia niekuo dėta, – niūriai sako mama. – Šią savaitę pajudinau kai kurias pažintis savivaldybėje ir sužinojau, kas nupirko tą žemės plotą, kuriame mes švenčiame savo šventes ir atliekame savo ritualus. Mūsų šventąjį mišką. Didelė įmonė, kuri nori ten statyti kompiuterinės įrangos gamyklą. Man beveik gaila tų šunsnukių. – Mes visos suprantam, ką ji nori tuo pasakyti. Mūsų šventoje vietoje, kurioje yra senasis akmeninis altorius, tokia energetika, kuri bet kokią elektroniką išves iš rikiuotės. – Ir tos įmonės vadovas yra Benediktas Juodis.
– Tai puiku, – sučirpia Kunigunda ir aš nustebusi atsisuku į ją. – Runa, tau tereikia pasišnekėti su tuo berniuku ir viską jam paaiškinti. Ir jis mums gražins mūsų šventąją žemę.
Užsimerkiu ir sunkiai atsidūstu. Benediktas ne berniukas. Jis nepatikės pasakojimais apie energetikas ir šventas žemes. Ir tikrai dėl to nesustabdys milijonus kainuojančio projekto.
– Atsiprašau, Runa, – tyliai sako mama.
Atsimerkiu ir pažvelgiu į ją.
– Už ką?
– Tu buvai teisi. Praeitą kartą, per Ilges, kai prie altoriaus atlikome ritualą, prašydamos deivių, kad padėtų mums išsaugoti savo senąją šventąją vietą, man nederėjo tuo pačiu paprašyti, kad atsiųstų tau meilę.
– Negraužk savęs, Pajauta, juk mes visos tam pritarėme, – raminamai ištaria Kunigunda ir aplinkui pasigirsta pritariantis murmesys. – Visos manome, kad mūsų Runai reikia daugiau iš gyvenimo, nei tik rūpintis mumis ir parduotuve.
O taip, manau sau, mes visos kuo gražiausiai viską sujaukėme. Meilės burtai niekada geruoju nesibaigia. Tik netikrais prisipažinimais ir netikrais bučiniais.
Tačiau neišdrįstu joms dėl to priekaištauti.