„Meilė devyniaragė“ 1 dalis

Raganos trobelė, penktadienis,  gruodžio 13d.

Benediktas

Raganos trobelė atrodė kaip eilinė suvenyrų parduotuvė. Taip, parduotuvės pavadinimas „Runa“ buvo išrašytas senoviniais rašmenimis, tačiau gruodžio pavakarės tamsoje iškaba švietė ne burtų pagalba, ji buvo stebėtinai moderni. Du dideli vitrininiai langai taip pat apšviesti ir gana stilingai dekoruoti įvairiais kristalais, žvakėmis, statulėlėmis ir gėlėmis. Namas kaip namas, senas, tačiau tvarkingai perdažytas maskuojančia samanine žalia spalva. Medžiai be lapų aplinkui sudarė nuošalaus ir gūdaus miško įspūdį, tačiau iš tiesų visa tai buvo miesto pakraštyje, ilgos siauros gatvelės gale.

Pastačiau savo Mercedes miesto visureigį tiesiai prieš tuos vitrininius langus nedideliame kieme, nesuprasdamas, ką čia veikiu. Atvažiavau pas būrėją. Pas sumautą būrėją, velniai griebtų!

Atsisukau į Silviją, laukdamas, kad ši pasakytų, jog pajuokavo. Kad tiesiog nusipirks kokią nors nesąmonę ir tiek. Ką jau ką, o pirkti Silvija mėgsta. Suprantama, ne už savo pinigus. Bet vėliau labai stengiasi tai atidirbti ir nors kažkokio stebuklo dulkinantis neparodo, tačiau entuziazmo jai  netrūksta. Todėl, jei šitoj keistoj vietoj susisuks greitai, vėliau manęs laukia malonus penktadienio vakaras.

Mėlynos Silvijos akys blizgėjo iš nekantrumo, o grožio specialistų pripūstos lūpos prasivėrė į ryžtingą šypseną. Graži mergina, visada sumaniai pasidažiusi, madingai ir seksualiai apsirengusi, pabrėždama rūpestingai prižiūrimą figūrą. Su tokia gali pasirodyti bet kuriame renginyje. Ir niekam nerūpi, kad jos galvelė tuščia.

– Tikrai nori čia eiti? – dar pasitikslinau. – Ko?

– Čia gyvena ta būrėja, vakar per tavo įmonės balių Kristina, ta skyriaus direktorė, pasakojo, kad ji atvėrė jai matymą, pasakė visą tiesą, na žinai, apie praeitį, viską pataikė, pripasakojo tokių dalykų! Sutvarkė visiškai jos santykius su vyru ir karjerą, tada Kristina gavo paaukštinimą, supranti? Šita ragana viską mato, labai noriu, kad ir man išburtų, gal tada pradėsiu kokį verslą, jauti, kaip būtų faina!

Silvija stabtelėjo įkvėpti ir aš paskubėjau įsiterpti į tą žodžių kratinį.

– Eik, jei taip nori, o aš atvažiuosiu tavęs paimti, kai baigsi.

– Ne, ne, – Silvija papurtė šviesintus plaukus, kurie dar praeitą savaitę siekė pečius, o šią – jau driekėsi beveik iki liemens. – Tu būtinai turi eiti kartu. Gal mums kartu ką nors išburs, tau dėl verslo, suprask, tai labai naudinga.

Vos susivaldžiau paniekinančiai neprunkštelėjęs. Kažkokia boba (įsivaizdavau stambią pagyvenusią moteriškę, apsirėdžiusią plačia tunika) ims man patarinėti verslo klausimais? Beveik mačiau, kaip tirštame nuo smilkalų kambarėlyje ant juoda staltiese užtiesto stalo moteriškė išdėlioja kortas ir visažiniu žvilgsniu į jas pasižiūrėjusi, pradeda dėstyti. „Netolimoje ateityje verslas seksis, tačiau iškils sunkumų. Turėsi rūpesčių su valdiškais namais (kas gi jų neturi!). Jeigu priimsi teisingus sprendimus, verslas suklestės, jei neteisingus – bankrutuos.“

Galėčiau pats atidaryti tokią šarlatanų kontorą. Pinigų klausimais tikrai patarčiau geriau, nei bet kuri ragana.

Susilaikau neišdėstęs savo nuomonės, kad nesunervinčiau Silvijos. Juk noriu to malonaus vakaro? Žinau, kad kai kurios moterys mėgsta įvairius keistus dalykus, horoskopus ar panašiai, tebūnie. Tik kam mane į tai temptis? Dar labai nustebau, kad būtent Kristina Silvijai apie šitą raganą papasakojo. Kristina – kieta, racionali skyriaus vadovė, turi auksinę galvą skaičiams. Iki šiol žavėjausi ja kaip profesionale, kuri darbe pranoksta daugelį vyrų. Ir ta Kristina eina pas būrėją? Ne, vyrai moterų tikrai niekada nesupras.

– Lėlyte, eik viena ir gerai praleisk laiką. Aš tikrai nenoriu eiti pas kažkokią šarlatanę konsultuotis dėl darbo, – jaučiu, kaip mano balsas išduoda suirzimą.

– Benuti, prašau, turi eiti kartu! – Silvija suklapsėjo blakstienomis, nutaisiusi saldų it mažos mergaitės balselį ir uždėjo delną ant mano rankos, švelniai glostydama. Nemėgstu tokio maivymosi, kaip ir to, kad vadina mane Benučiu. Mano vardas Benediktas. – Prižadu, tu nepasigailėsi.

Noriu drėbtelėti „Jau gailiuosi“, bet tada galvoje prasisuka karštas filmukas, įrodantis, kad yra dalykų, dėl kurių galima truputį pasiaukoti. Sunkiai atsidūstu.

– Gerai jau, einam.

Atidarau vairuotojo dureles ir dar nugirstu, kaip Silvija patenkinta spygteli. Iššokusi iš automobilio nutrepsena prie namo durų, pasiraukydama, kad kieme išpilti akmenėliai braižo jos brangius aukštakulnius. Nenoriai nužirglioju iš paskos.

Silvija atidaro duris ir pasigirsta švelnus varpelių garsas. Įeinu iš paskos, uždarau duris ir apsidairau.

Tikėjausi nemaloniai nejaukaus jausmo, lyg patekus į Helovino dekoracijas, tačiau nėra taip blogai. Baltos ir tvarkingos lentynos ir vitrinos su prekėmis išdėstytos po erdvią, panašu, kad iš dviejų sujungtų gyvenamųjų kambarių padarytą patalpą. Yra kelios erdvės, skirtos lankytojams prisėsti – prie vienos sienos du patogūs foteliai su nedideliu apvaliu staliuku, prie kitos – sofa su dekoratyvinėmis pagalvėlėmis. Netoli galinės sienos aukštas pailgas staliukas, kuris tarnauja kaip kasa, ant jo stovi garuojantis juodas puodelis su kažkokiais simboliais, nuvartytas storas sąsiuvinis ir labai banalus bei praktiškas kasos aparatas..

– Kuo galiu jums padėti? – pasigirsta moteriškas balsas ir plaukeliai ant mano sprando pasišiaušia. Balsas duslokas, tirštas, saldus, skirtas kalbėti lovoje.

Aaa, ragana. Smalsiai nužvelgiu moterį, pardavinėjančią pasakas suaugusioms moterims.

Kur kas jaunesnė, nei tikėjausi. Tikrai jaunesnė nei Silvijos 30 ar mano 32. Veidas be jokio makiažo, lygi švelni oda. Duočiau jai kokius 26. Juodi plaukai iki vidurio nugaros, išraiškingas, gana kampuotas veidas. Didelė burna su putliomis lūpomis ir neįtikėtinai šiltos rudos akys tą kampuotumą sušvelnina. Apsirengusi visai paprastai – tamsiai mėlynais džinsais, juoda prigludusia palaidine ir atsagstytu šiltu pilku megztiniu.

Jaučiu keistą nusivylimą – tikėjausi pompastikos, ilgos juodos suknios, sutaršytų plaukų, tiurbano iš spalvotos skaros ir daugybės įvairių papuošalų su spalvotais akmenimis. Kur spektaklis, turintis mus įtikinti jos magiškomis galiomis?

– Aš noriu, kad man išburtum, – griebia jautį už ragų, tiksliau, raganą už šluotos Silvija net nepasisveikinusi.

Mergina nustebusi išpučia akis.

– Atsiprašau, ką?

Žiūriu į ją susidomėjęs. Kodėl ji nusprendė maivytis, lyg nesuprastų, apie ką Silvija kalba? Juk visos prekės aplinkui – kristalai, kažkokios kortos, knygos, žvakės, papuošalai su keistais simboliais – viskas aiškiai rodo, kuo ji užsiima.

Šarlatanizmu.

Silvijos veidas įgauna pyktelėjusią, užsispyrusią išraišką.

– Man Kristina pasakojo, kad tu jai išbūrei ir ji liko labai patenkinta. Aš taip pat noriu.

– Aš tuo neužsiimu, jūs ne taip supratot, – purto galvą juodaplaukė.

– Klausyk, mes tikrai gerai sumokėsim, tiesa, Benuti?

Silvija atsisuka į mane ir šypsosi, laukdama patvirtinimo. Ir nemato, kaip raganos lūpos paniekinančiai vypteli.

– Atsiprašau, tačiau aš tikrai to nedarau. – Raganos balsas kietas, tačiau kažkas jame man sako, kad ji meluoja. Ji tuo užsiima, tik kažkodėl nenori daryti to su Silvija. Gal todėl, kad Silvija atsitempė mane ir būrėja galvoja, kad bus sunkiau muilinti akis? – Jei tai viskas, ko norėjote, man gaila, kad sugaišote savo laiką. Parduotuvės darbo laikas jau baigiasi.

– Aš noriu, kad man išburtum! Dabar! – Silvijos balsas kyla. – Suprantu, kad tokiu būti keli kainą. Tiesiog pasakyk, kiek, ir mes sumokėsim.

Ragana purto galvą.

– Sumokėsim dvigubai! – teškia Silvija.

Noriu ją papurtyti. Nesiruošiu mokėti krūvos pinigų už kažkokią nesąmonę. Silvija nueina prie sofos, atsisėda ir užsimeta koją ant kojos.

– Niekur neisiu, kol man neišbursi.

– Silvija! – Mano balsas įspėjantis, tačiau ji tik stipriau sučiaupia lūpas. Kas, po velnių, jai pasidarė? Dar nesu matęs jos tokios.

Kita vertus, iki šiol mes bendravom vakarėliuose ir lovoj. Tikrai negaliu sakyti, kad gerai ją pažįstu. Kyla mintis, kad Silvija būrėją laiko aptarnaujančiu personalu. Įsivaizduoju, kad ji panašiai elgtųsi su viešbučių, kurortų darbuotojais, namus tvarkančiais žmonėmis, gal net mano įmonės darbuotojais. Ar ji įsivaizduoja, kad taip turėtų elgtis mano mergina ir bando man tai parodyti?

Oi, lėlyte, padarei grubią klaidą.

Ragana atsidūsta ir pavarto akis.

– Gerai, tebūnie.

Silvija pašoka.

– Tikrai?

Ragana linkteli ir Silvijos veidas nusigiedrina ir nušvinta pergalinga šypsena. Juodaplaukė mosteli į duris netoli kasos stalo, jos nuotaikos nuspėti neįmanoma. Greičiausiai, kaip reikiant įsiutusi, tačiau nei iš jos veido, nei judesių to nepasakytum. Puikus pokerio žaidėjos veidas.

– Eikime ten.

– Benuti, einam, – įsako Silvija.

Ragana įsmeigia į mane akis.

– Jūs taip pat norite, kad jums išburčiau? – jaučiu, kaip jos žvilgsnis tiria mane po detalę. Stilingai apkirptus ir želės pagalba pašiauštus plaukus, nepriekaištingai sutvarkytą trijų dienų barzdelę (nepatingėjau ir apsilankiau pas madingą vyrus kerpantį meistrą pietų pertraukos metu). Milane pirktą kostiumą, nes atvažiavau čia iš karto po darbo, baltus marškinius, kaklaraištį. Žvilgsnis nuslysta į riešą, ant kurio brangus sportinis laikrodis. Ir žemyn, prie nublizgintų juodų batų. Tada rudos akys vėl įsiremia į manąsias. Po velnių, jos tikrai kiaurai veriantis žvilgsnis. Ar man anksčiau jis pasirodė šiltas? Dabar nuo tos žiežulos dvelkia stingdantis šaltis. Jei galėtų, tikrai paverstų mano pasididžiavimą varvekliu.

Kyla pagunda paaiškinti jai, kad mano išorė yra žaidimo dalis – niekas šiais laikais nepatikės, kad tu gali susitvarkyti su verslu, jei nesusitvarkai su savo paties išvaizda. Sustabdau save pačiu laiku – kodėl turėčiau jai aiškintis?

– Tikrai nenoriu, – papurtau galvą paniekinančiai vyptelėjęs.

– Benuti, tu privalai! – sucypia Silvija ir mano kantrybė sparčiai senka. Visų jos sugebėjimų neužteks kompensuoti už šitą bjaurią sceną.

– Silvija, eik, jei vis dar nori, aš palauksiu tavęs čia. – Kategoriškas mano balso tonas įtikina Silviją nespausti manęs ir nepatenkintai papūtusi lūpas ji nueina į gretimą kambarį. Ragana nuseka jai iš paskos.

Žvelgiant į juodaplaukės nugarą man vėl pasišiaušia plaukai ant viso kūno. Nesuprantu kodėl. Ji atrodo visiškai paprasta jauna mergina. Tačiau jos žvilgsnyje, judesiuose, visoje esybėje, yra kažkas tokio nepaaiškinamo, kažkokia galinga grėsmė ar galia, kurios aš nesuprantu.

Pavartau akis. Silvijos nesąmonės jau ir man sukniso protą. Supykstu ant savęs už ištižimą, ant Silvijos  už iškeltą sceną, o labiausiai ant rudaakės raganos už tai, kad sumovė visą vakarą. Nuotaika dingo ir kažkodėl man atrodo, kad juodaplaukė tai padarė tyčia. Kam reikėjo išsikalinėti, ar negalėjo iš karto vestis Silvijos į tą kambarį ir padaryti, ko prašoma? Tikriausiai Silvija buvo teisi, kai sakė, kad tai tebuvo kainos kėlimas. Įdomu, kiek gi ji užsiplėš?

Iš gretimo kambario girdisi prislopinti balsai ir aš pasiruošiu kantriai laukti. Apžiūrinėju prekes, stebėdamasis, kad juodaplaukė paliko savo parduotuvę neprižiūrimą.

Staiga iš kambario girdimi balsai pasikeičia. Silvijos balsas garsėja ir tampa spigus. Po akimirkos ji įlekia į parduotuvės patalpą išraudusi ir susinervinusi.

– Tu buvai visiškai teisus. Ji šarlatanė. Nemokėsim jai nė cento. Ir aš visoms draugėms papasakosiu, kad čia neitų.

Juodaplaukė sustojusi tarpduryje mus stebi. Klausiamai į ją pasižiūriu, tačiau Silvija tempia mane už alkūnės.

– Einam iš šitos landynės! – teškia.

Mudu išeinam, įsėdam į automobilį. Taip, savaitgalio nuotaika visiškai sumauta. Paspaudžiu užkūrimo mygtuką ir išgirstu, kaip Silvija aikteli.

– Kas dar? – burbteliu.

– Mano rankinė. Aš palikau ten rankinę. Greitai, nes ta čiūčela iškraustys.

Užgesinu variklį, tačiau Silvija nesiruošia lipti iš automobilio.

– Tu eik, – paliepia.

– Klausyk…

– Prašau!

Jos balsas aštrus ir susinervinu dar labiau. Tačiau tikrai bus geriau, jeigu Silvija daugiau ten neis. O tai tuoj sulauksiu kačių pjautynių ir šita mintis man  visai neseksuali.

Suurzgęs išlipu iš automobilio. Dar pikčiau nei anksčiau žirglioju į parduotuvę, atplėšiu duris ir varpeliai isteriškai suskamba. Juodaplaukė stovi prie prekystalio ir apkabinusi abiem delnais juodąjį puodelį spokso į jo vidų. Man įsiveržus pakelia akis. Rudos akys piktos ir įskaudintos, tačiau jos seksualusis balsas pašaipus.

– Apsigalvojote? Vis dėlto norite, kad ir jums paburčiau?

Šauna keista mintis, kad visai norėčiau. Nesvarbu, ką ji ten sakytų, galėčiau klausytis to balso valandų valandas. Kaip gaila, kad jis priklauso šarlatanei.

– Silvija paliko rankinę, ten, – mosteliu į kitą kambarį.

Juodaplaukė padeda puodelį ir dingsta būrimo kambaryje. Grįžta su mažulyte gucci ženklo Silvijos rankine ir ištiesia ją man. Paimdamas prisiliečiu prie jos pirštų ir apima keistas jausmas. Pirštai sudilgsi, pasklinda šiluma, draugužis kelnėse krusteli.

Čia dabar kas, po velnių?

Beveik išplėšiu rankinę iš jos rankų ir sukuosi eiti. Tačiau nesusilaikau ir atsigręžiu.

– Ką jai pasakei, kad taip sunervinai? – mano balsas labiau smalsus, nei kaltinantis.

Laukiu kažko panašaus į „Paklausk savo merginos“ arba „tai kliento ir būrėjos paslaptis“

– Pasakiau, kad jūs niekada jos nevesite. Kad jūsų santykiai trumpalaikiai. Ir jei nori pradėti verslą, tegul užsirašo į kursus arba eina rimčiau mokytis.

Spoksau į ją išsižiojęs, toks arogantiškas pasitikėjimas savimi rimtai erzina.

– Kas tau sakė, kad jos nevesiu?

Ji tik pašaipiai kilsteli antakius ir aš nusprendžiu šios temos neplėtoti. Nes tikrai nevesiu ir greičiausiai nereikia turėti aiškiaregystės dovanos, kad tai suprastum. Tai, kad ji teisi, mane dar labiau supykdo.

– Nesi labai gera verslininkė, tiesa? – sakau su pikta pašaipa. – Jei būtum pasakiusi tai, ką ji norėjo girdėti, būtų ėjusi pas tave vėl ir vėl. Dar ir draugių atsivedusi.

Pirmą kartą jos akyse blyksteli karštas įsiūtis ir man kažkodėl palengvėja. Juodaplaukė kilsteli smakrą ir pašaipiai pliaukšteli delnu sau per kaktą.

– Tikrai, kaip aš nepagalvojau, kad apgaudinėti žmones už pinigus yra puikus verslo planas!

– Nevaidink čia šventos! Visa ši vieta rėkte rėkia apie apgaulę.

– Kas būtent?

– Žvakės. Akmenys. Kažkokie simboliai, arbrakadabros.

– Šitas žvakes lieja viena mano draugė. Papuošalus su pusbrangiais akmenėliais gamina kita. Jeigu tu nesupranti simbolių reikšmės, dar nereiškia, kad jie apgaulė.

– Pavadinimas „Runa“ – nenoriu pasiduoti.

Ji įsisprendžia rankomis į klubus.

– Mano vardas Runa.

– Tikras vardas? – nustebęs pasitikslinu.

– Tikras vardas. Mano mama domisi istorija, toks vardas jai pasirodė reikšmingas ir originalus.

Žiojuosi dar ginčytis, tačiau Runa iškelia delną mane nutildydama.

– Ar tikrai manai, kad norėčiau, jog jūs sugrįžtumėt? Judu įsiveržėte į mano namus, reikalavote velniai žino, ko, įžeidinėjote vienas per kitą. Aš tikrai, tikrai tikiuosi daugiau judviejų niekada nesusitikti! – Juodaplaukė nuėjusi atlapoja lauko duris. – Viso gero, Benuti!

Man belieka išeiti. Krūtinėje nugula sunkus suvokimas, kad iš tiesų mudu su Silvija elgėmės kaip šūdžiai. Ir kirba įtarimas, kad šitoji juodaplaukė žiežula kuo puikiausiai žino, kaip nemėgstu to „Benuti“.

Įsėdu į automobilį ir tylomis ištiesiu rankinę Silvijai.

– Ko taip užtrukai? – užsipuola mane. – Ką ta šarlatanė tau pasakė? Nenorėjo atiduoti, melavo, kad neturi? Apgavikė, kas pas tokią gali eiti!

Užvedu automobilį ir išsuku iš kiemo. Visą kelią Silvija putojasi ir koneveikia Runą. Klausausi tylomis, negalėdamas atsistebėti. Lyg ją būtų kas apsėdęs, iki šiol ji buvo gana maloni. Suprantu, kad taip atrodė tik todėl, kad nebuvo tinkamos situacijos man pamatyti, kokia ji iš tiesų yra. Aš ir nenorėjau jos pažinti, niekada neturėjau ilgalaikių planų, susijusių su Silvija.

Tik automobiliui įsukus į jos gatvelę Silvija suklūsta.

– Kur važiuoji? Juk mes planavom į restoraną, vėliau į klubą. – Jos tonas vis dar gana piktas, tačiau artėjant prie jos namų, Silvija pradeda suvokti, kas įvyko ir jos balsas akimirksniu iš barningo tampa saldus kaip medus. – Benuti, pamirškime…

Sustabdau automobilį prie Silvijos namų, išjungiu variklį ir atsisuku į šviesiaplaukę.

– Silvija, planai pasikeitė. Aš neisiu nei į restoraną, nei į klubą. Atleisk, galbūt dar spėsi su kuo nors susitarti dėl vakaro pramogų.

– Ką nori tuo pasakyti, Benai? – jos balsas vėl aštrėja.

– Noriu pasakyti, kad mūsų draugystė baigėsi.

– Tai ta ragana kalta! Aš ją paduosiu į teismą! – Silvijos veidas net raudonas, o mane suima juokas.

– Už ką? Už sugadintą penktadienio vakarą? Ar už tai, kad liepė eiti mokytis?

– Ji tau pasakė! Tai turėjo būti konfidencialu.

– Viso gero, Silvija. – Šita nesąmonė man jau atsibodo. Užkuriu variklį. – Lipk iš automobilio.

Šviesiaplaukė iššoka iš automobilio ir stipriai trenkia durelėmis. Nekaltinu jos, negražiai su ja išsiskyriau. Tačiau mes juk ne pora. Susitikome šiandien ketvirtą ar penktą kartą. Ir tai, kad visi tie kartai baigdavosi seksu, dar nereiškia, kad mes įsipareigoję. Silvijos misija mano gyvenime tebuvo padaryti mano laisvalaikį malonesnį. Šiandien man malonu nebuvo, todėl šviesiaplaukė nuo šių pareigų atleista.

Važiuoju per kalėdinėmis švieselėmis pasipuošusį miestą mėgindamas nuspręsti, ką daryti su netikėtai pasikeitusiais planais. Tai, kad Silvija iškrito iš žaidimo, dar nereiškia, kad nėra kitų variantų. Tik kad man visiškai dingo nuotaika vakarienei žvakių šviesoje ir prabangiam naktiniam klubui. Viskas, ką ten surasiu, bus tik dar viena silvija, kurios aš nenorėsiu pažinti daugiau, nei jos kūnas. Tačiau vien mintis, kad man to nebeužtenka, tokia neįprasta, kad noriu nuo jos pabėgti. Reikia atsikratyti šitos keistos nuotaikos.

Grįžtu namo, persirengiu sportiniais drabužiais ir važiuoju į visą parą dirbantį sporto klubą. Čia tokių kaip aš, penktadienio vakarą pasirinkusių išsikrauti treniruotėmis, o ne alkoholiu ir šokiais, daugybė.

Neskubu, pasimėgaudamas, beveik iki persitempimo, pora valandų lieju prakaitą, tada nusiprausiu po dušu ir lendu į sauną. Raumenys verkia iš palengvėjimo, tačiau viduje to palengvėjimo nejaučiu. Erzinantis nesmagumas tūno krūtinėje ir net nesiruošia trauktis. Atremiu nugarą į karštą, šlapią nuo garų, plytelėmis išklijuotą saunos sieną, užverčiu galvą ir užsimerkiu. Saunoje esu vienas, todėl galiu ramiai pagalvoti. Nesmagumas krūtinėje nėra sunkus. Tai daugiau… tuštuma.

Nuo kada, po velnių, jaučiu tuštumą penktadienio vakarą po sėkmingos darbo savaitės?

Užsimerkęs vėl matau juodaplaukę rudaakę raganą. Visiškai paprasta mergina – paprastai apsirengusi, be makiažo, simpatiško, tačiau tikrai ne išskirtinio grožio, veido. Tiesa, jos balsas ypatingas, lyg iš vyriškų svajonių, duslokas, juslingas. Didelė burna su putliomis lūpomis taip pat atveria kelią fantazijai. O tos rudos akys… Pirmomis akimirkomis atrodė šiltos, vėliau suirzusios, o kai vijo mane pro duris tiesiog svaidė žaibus. Tik tada, kai netikėtai grįžau Silvijos rankinės, Runa spoksojo į savo puodelį ir atrodė susirūpinusi ir… įskaudinta?

Suprantu, kad būtent ta akimirka man neduoda ramybės visą vakarą. Nejaugi tapau toks kretinas, kad galiu užsipulti niekuo dėtą žmogų, nes man nepatiko – jos verslas? Jaučiausi kur kas pranašesnis, nes aš pardavinėju kompiuterines programas, o pas ją tik žvakės ir akmenėliai?

Ar aš virstu vyriška Silvijos versija?

Ši mintis vimdanti ir staiga noras įrodyti sau ir Runai, kad aš ne toks, tampa didžiulis, karštas, neatidėliotinas. Aš atsiprašysiu tos merginos ir ištaisysiu šitą nelemtą situaciją. O tada galėsiu ją pamiršti ir ramiai eiti miegoti.

Kai vėl įsuku į Runos kiemą, jis visai neapšviestas. Parduotuvės langai tamsūs. Tik namo šone dega šviesa viename lange ir tai teikia vilties. Žinau, kad eiti pas ją dabar yra velniškai bloga mintis, tačiau atrodo, kad sprogsiu, jei to nepadarysiu.

Išlipu iš automobilio ir durelės skardžiai trinkteli nakties tyloje. Po mano batais, kai einu aplink namą ieškodamas kito įėjimo,  girgžda akmenukai. Apsiniaukę, todėl viskas paskendę aklinoje gruodžio vidurio tamsoje.

Įpratęs prie miesto centro net nusipurtau. Kas gali gyventi tokioj juodoj skylėj?

Suradęs duris stipriai pabeldžiu. Po kelių akimirkų išgirstu viduje žingsnius, šmėsteli veidas tamsiame lange, mėginantis įžiūrėti, kas stovi prie durų. Ar ji riktels nešdintis, nes iškvies policiją, ar iškvies ją neįspėjusi?

Tačiau duryse trakšteli raktas ir jos prasiveria. Tarpduryje stovi Runa, apsirengusi ilga pižama, o ant jos šiltu pūkuotu džemperiu.

Suprantu, kad tokia apranga turėtų atstumti. Aš įpratęs prie šilkinių naktinukų su siūlo plonumo petnešėlėmis. Prie slidžių mini chalatėlių. Tačiau Runa atrodo neišpasakytai jaukiai. Iškyla vaizdinys, kaip mes abu sukritę ant sofos žiūrime filmą. Valgome skrudintus kukurūzus ar picą. O gal kažką, ką prieš tai abu pasigaminome. Nesukame galvos dėl trupinių ir smaginamės juokingai komentuodami veiksmą ekrane. Kol juokus nutraukia bučinys.

Šmėstelėjęs vaizdinys toks ryškus, kad skaudžiai suspaudžia krūtinę. Lyg tai būtų kažkas, ką aš pražiūrėjau, praradau, pasinėręs į sėkmingo verslininko gyvenimą.

Runa atrodo švelni ir tyra. Ir bejėgė, stovėdama su pižama beveik vidurnaktį nuošalaus namo tarpduryje priešais netikėtai atsibeldusį nepažįstamą vyrą. Svarstau. Aš stiprus, treniruotas vyrukas, lankymasis sporto salėje man kaip religija. Stoviu su sportine striuke, ant galvos užsimetęs džemperio gobtuvą. Už Runą esu aukštesnis gerais penkiolika centimetrų.

Ką, po velnių, ji sau galvoja?!

– Tu taip paprastai atidarei duris? – stengiuosi kalbėti ramiai, nors viduje kunkuliuoju. Ką tokio ji turi, kad mane, garsėjantį šaltu apskaičiuojančiu protu, taip įsiutina per kelias sekundes?

– Ko atėjai, Benediktai? – juodaplaukė klausia taip paprastai, lyg būčiau jos vaikystės draugas, o ne vos šį vakarą sutiktas šiknius. Tačiau jos paprastumas mane nuginkluoja.

– Noriu atsiprašyti už tai, kas nutiko anksčiau.

Ji kilsteli antakius.

– Ir tai negalėjo palaukti rytdienos?

Papurtau galvą. Noriu paaiškinti, bet mano dėmesį patraukia judesys. Aplink Runos kojas ima trintis juoda (na, žinoma!) katė. Padaras pažvelgia į mane ir priekaištingai sukniaukia. Ir dar kartą.

– Nepyk, Hekate, Benediktas tuoj išeis.

Katė piktai sušnypščia ir atsitūpusi ima spoksoti tiesiai į mane geltonomis, tamsoje lyg prožektorius žibančiomis akimis. Tada vėl sukniaukia ir Runa atsidūsta.

– Žinau, esi visiškai teisi.

Nors Runa raminamu balsu katei pritaria, tačiau toji vis tiek nepatenkinta niurna toliau.

– Tu kalbiesi su kate? – tiriamai žiūriu į keistąją tamsiaplaukę, tačiau ši net nemirkteli.

– Visi žmonės kalbasi su savo augintiniais.

Tiesa, esu tai matęs. Tik dar nematęs, kad augintinis atsakytų tokiomis žmogiškomis intonacijomis.

– Hekatė – labai protinga katė, – priduria Runa, lyg išgirdusi mano mintis.

– Aha, – numykiu. – taigi, kaip sakiau, atėjau atsiprašyti. Pasvarstęs sutinku, kad tu buvai teisi ir mūsų su Silvija elgesys šį vakarą buvo nepateisinamas.

Runa linktelėjo.

– Štai ir atlikai savo misiją – atsiprašei. Labos nakties, Benediktai. – Juodaplaukė uždar duris ir jose trakšteli raktas.

Jaučiuosi šiek tiek sutrikęs. Atrodo, Runa niekada nesielgia taip, kaip iš jos tikiuosi.

– Ir daugiau niekam neatidaryk durų! – dar rikteliu, jausdamasis kvailai. Ir nusivylęs, kad manęs nepakvietė į visų. Kas, tiesą sakant, iš jos pusės būtų tikra beprotybė.

Ir tik namie prieš užmigdamas susivokiu, kad ji nepasakė, kad man atleido. Štai kas mane graužia.

Rytoj priversiu ją tai pasakyti. Tokia priešpaskutinė mintis prieš užmiegant.

Po kelių akimirkų, jau visai grimztant į snaudulį, šmėsteli dar kai kas.

Ji pasakė „Benediktai“. Iš kur ji žino, kad mano vardas ne Benas ar Benjaminas, o Benediktas?

 

Lavisa Spell „Meilė devyniaragė“

Šią savaitę prasidėjo MRM klubo kalėdinių romantinių istorijų projektas „Imbierinė širdelė“ ir visos autorės pristato savo kūrinius. Ir, kai pažiūriu pro langą, man atrodo, kad tai mes su savo kalėdinėmis nuotaikomis sukėlėme Lietuvoje šią sniego fiestą 😊
Mano kalėdinė istorija vadinasi „Meilė devyniaragė“, nuo lapkričio 27d. keturis sekmadienius ji bus keliama į www.lavisaspell.lt puslapį.
Gruodžio 21d. diena nustoja trumpėti, naktis ilgėti, elnias devyniaragis parneša saulę į Žemę ant savo ragų. Devyni elnio ragai šakoti, siekiantys dangų, tapatinami su gyvybės medžiu. Elnio ragai devyni, o gal dyvini? Žiemos saulėgrįža reiškia šviesos grįžimą, naujo gyvenimo pradžią, virsmą į naują būseną. Būtent šią dieną švenčia senosios ir dabartinės raganos.
Mano istorija apie šiuolaikinę raganaitę, kuri iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų merginų. Ji turi parduotuvėlę, kurioje prekiauja žvakėmis, kristalais, arbatomis ir suvenyrais. Į jos parduotuvę užklydęs kompiuterinių programų kūrėjas ir sėkmingas verslininkas Benediktas apie tokius dalykus turi tvirtą itin neigiamą nuomonę. Dvi stiprios asmenybės susikerta ir aplinkui pažyra žiežirbos, iš kurių, galbūt, gali įsižiebti kaitri jausmų liepsna. Tik meilė niekada nebūna paprasta, ji šakota, kaip tie dyvini elnio ragai…
Dėl „Imbierinės širdelės“ projekto jaučiuosi, lyg kažkada būčiau paleidusi sniego gniūžtę, rašydama penktadienio istorijas savo puslapyje, o Ilona Jonuškaitė, MRM klubo įkūrėja ir daugybės projektų varikliukas, su savo elfų komanda, pavertė ją tikra sniego lavina.
Už „Meilės devyniaragės“ viršelį dėkoju Janinai Les. Istorija tokia, kad viršelius šiai istorijai mudvi kūrėme beveik vienu metu. Manasis, iš mano juodų raganiškų gelmių, gavosi tamsokas ir niūrokas. Janinos viršelis dvelkia šventiškumu ir magija ir skaitytojai beveik vienbalsiai nubalsavo už spalvingesnį variantą. Kuo aš be galo džiaugiuosi