Kategorija: Lavisa Spell „Meilė devyniaragė“

Raganiška kalėdinė istorija

„Meilė devyniaragė“ 4 dalis

Runa

 

Ar aš tikrai tai padarysiu?

Dar kartą atidžiai patikrinu savo atvaizdą veidrodyje. Blizgantys (ačiū mūsų žaliosios raganos Rūtos vaistažolių nuovirams) juodi plaukai surišti į elegantišką kuodą, raudona, nuo liemens iki žemės platėjanti suknia. Kuklus makiažas, nors ir toks man yra neįprastas ir juodojo turmalino – Šerlo akmens papuošalai – du nedideli kabantys akmenėliai ausyse, vėrinys, užpildantis plačią iškirptę ir apyrankė. Juodasis turmalinas – galingas mineralas, teikiantis apsaugą ir nešantis sėkmę, ypač bendraujant su kitais žmonėmis. Sėkmės man tikrai prireiks.

Šiandien gruodžio dvidešimt penktoji, Kalėdos.

Aš ruošiuosi į Benedikto įmonės, Techie Trickster, organizuojamą šventinį vakarą.

Benedikto nemačiau nuo Elnio devyniaragio šventės, keturias dienas jis nebuvo atėjęs, neskambino, nerašė žinučių. Mano namuose staiga tapo neįprastai tuščia. Kaip jis vos per savaitę sugebėjo tapti tokiu svarbiu, kai aš visada žinojau, kad nieko iš to neišeis?

Tačiau aš pasinaudosiu jo paliktu kvietimu į kalėdinę puotą, tik ne tam, kad jį pamatyčiau ar su juo susitaikyčiau (bent jau save bandau tuo įtikinti). Mano tikslas didesnis  – bandysiu įkalbėti visus tuos susirinkusius ambicingus verslininkus ir prasisiekėlius politikus, kad verta išsaugoti šventą senovinę vietą, kurios sergėtoja esu. Laukia tikrai sunki užduotėlė – įtikinti, kad vietoje milijoninį pelną nešančios gamyklos reikia palikti ore tvyrančią magiją. Magiją, kurios jie net nejaučia ir kurios įrodymų, kaip pažymėjo Benediktas, mes neturime.

Noriu suklykti iš nevilties. Kaip, kodėl, po velniais, jie nemato, kas yra po pat nosimi, kas taip akivaizdu?!

Kai pasidalinau savo planu su Kristina, ji tik liūdnai palingavo galva.

– Tai neįmanoma, Runa, jų neperkalbėsi. Pinigai kalba garsiau. Reikia su tuo susitaikyti.

Bet aš negaliu. Bandysiu kovoti iki pat galo, dėsiu visas pastangas, padarysiu, ko tik prireiks. Jeigu nepavyks…

Ne, negaliu įsileisti net tokios minties į savo galvą, tačiau neatmetu galimybės prisirakinti prie akmens ant mūsų šventos kalvelės ir stovėti ten, kai atvažiuos buldozeriai.

Pasiimu vakarinę delninukę, į maišelį įsidedu aukštakulnius batelius. Juk neklamposiu su jais po sniegą! Užsimetu paltuką, įsispiriu į aukštus žieminius batus.

Ir išsikviečiu uberį.

Miesto pakraštyje esantis didžiulis viešbutis ir kelis hektarus apimantis viešbučio parkas apšviesti milijonais šventinių švieselių. Automobiliai, netgi limuzinai, suka prie didžiųjų durų vienas paskui kitą, minia pasitempusių durininkų pasitinka svečius, besibūriuojantys žurnalistai gaudo nuotraukas, išsipustę garsenybės plačiai šypsodamiesi apsimeta, kad nejaučia gnybiančio šalčio ir kad tai yra nuostabiausias vakaras jų gyvenime.

Tačiau aplinka taip pasakiškai papuošta, šventinė nuotaika tvyro ore ir mano krūtinę sukutena jaudulys.

Purkšteliu pati sau.

Ne švęsti čia atėjau. Atėjau kovoti už tai, kas man brangu.

Išsiropščiu iš automobilio ir patraukiu prie įėjimo. Čia jau sveikinasi taip pat malonūs, tačiau įspūdingo sudėjimo vyrukai. Apsaugininkai. Nusišypsojusi čia madinga dantis rodančia šypsena parodau kvietimą ir svarstau, ar nebus Benediktas atskiru potvarkiu įsakęs manęs neįleisti?

Apsaugininkas maloniai palinki gero vakaro ir man pasidaro liūdna. Greičiausiai didysis bosas pamiršo mane tą pačią akimirką, kai išvijo mūsų raganišką ratelį iš savo teritorijos. Jaučiuosi absurdiškai liūdėdama dėl to, kad man neuždrausta čia įeiti. Veikiausiai jis nė košmare nebūtų susapnavęs tokio mano poelgio.

Tai visai nesvarbu, nes aš čia esu ne dėl Benedikto. Jei reikės, eisiu nuo vieno ratelio prie kito, pasakodama, kaip svarbu perkelti gamyklos statybas į kitą vietą.

Rūbinėje persiaunu bateliais, ištiesinu pečius ir, apsimetusi, kad turiu visišką teisę čia būti, keliauju į didžiąją salę, iš kurios girdisi muzika. Nuostabi krištolinė styginių kvarteto muzika. Pasimėgauju garsais ir šventiška prabanga. Jeigu aš gyvenime susitelkiu į kitus dalykus, dar nereiškia, kad negaliu pasigrožėti brangiai sukurta pasaka. Juo labiau, kad pati jaučiuosi esanti pati tikriausia pelenė – įsmukusi ten, kur man akivaizdžiai ne vieta.

Oi!

Skubiai užlendu augalotam svečiui už nugaros. Salės gilumoje, apsirengęs juodu smokingu ir pasitempęs, Benediktas sveikinasi ir bendrauja su svečiais, atlikdamas šeimininko vaidmenį. Turiu būti labai atsargi, kad jis manęs nepastebėtų, nes mano vakarėlis pasibaigs labai greitai.

Stengiuosi laikytis už nugarų, arčiau sienos, tačiau tuo pačiu visą laiką stebiu, kaip jis šypsosi, spaudžia rankas, kažką sako moterims ir šios, net griežčiausiai atrodančios pagyvenę damos, rausta ir kikena.

Negaliu patikėti, kad tai tas pats vyras, kuris kepė man kiaušinienę, sėdėjo palinkęs ir susivėlęs prie mano kompiuterio ištisas valandas, protarpiais paglostydamas šalia įsitaisiusią Hekatę ir netgi nakvojo ant išsėdėtos nepatogios mano sofos.

Gal jis turi brolį dvynį?

Suleidžiu nagus sau į delną. Tvardykis, Runa, po paraliais, kitaip apsižliumbsi, susigadinsi makiažą ir viskas baigsis. Kaip, o Didžioji Motina, aš sugebėjau šitaip įsipainioti per tokį trumpą laiką? Burtai ir ne kitaip, ir pati esu kalta, kad tąsyk, per Ilges, nesustabdžiau savo motinos ir viso mūsų pakvaišusio rato.

Ir vis tiek nenuleisdama akių stebiu, kas šį vakarą yra Benedikto pora. Tačiau nors aplink jį sukasi daug nuostabiai gražių moterų, neatrodo, kad kažkuri gautų išskirtinį dėmesį.

Benediktas nuolat tikrina savo telefoną, gal tai reiškia, kad jo laukiama dama dar tik atvyksta?

– Runa! Vis dėlto atėjai, – Kristinos balsas dirbtinai džiaugsmingas.

– Atėjau, – šypteliu. – manau, kad bus geriau, jei apsimesi, jog manęs nematei.

Nenoriu pridaryti jai problemų. Kristina nepritariančiai papurto galvą, tačiau aš paraginu.

– Eik! Prašau…

– Nekvailiok, padėsiu tau.

Ir Kristina su savo vyru pradeda vedžioti mane nuo grupelės prie grupelės. Jiedu sveikinasi, o aš pasakoju apie įmonės nupirktą sklypą, kuriame yra senovinė šventvietė. Ir kiekvieną kartą stebiu, kaip veidai iš susidomėjusių tampa sutrikę ir suirzę. Niekas šią šventinę dieną nenori klausytis apie sklypus, o kalbėdama apie šventas žemes šiems verslo ir politikos rykliams atrodau kaip pakvaišėlė.

Kai Kristina įsitraukia į pokalbį su Vilniaus savivaldybės atstovu, aš toliau keliauju viena. Užkalbinu vieną stovinčią pagyvenusią ponią ir ši mandagiai klausosi. Padrąsinančiai klausinėja. O kažkuriuo momentu pradeda klausinėti pati.

– Kuo sakėte, esate vardu?

– Runa.

– Koks retas vardas. Pasakykite, Runa, kuo užsiimate? Nesu jūsų mačiusi.

– Aš.. turiu nedidelę parduotuvėlę.

– Kuo ten prekiaujate?

– Hmm… įvairiais suvenyrais.

– Ir kuo tai susiję su kompiuteriais? Kas jus pakvietė į šį vakarą?

Moteris žiūri į mane griežtu viršininko žvilgsniu ir staiga suprantu, jog pakliuvau.

– Atsiprašau, aš jau eisiu…

Tačiau ponia stveria mane už riešo.

– Kas jus pakvietė? Aš esu ta, kuri sudarinėjo svečių sąrašą. Jūsų, Runa, jame nebuvo. Taigi, atėjote kaip kažkieno pora. Kieno?

– Joana, koks puikus vakaras! – jauna mergina užkalbina mano tardytoją, ši paleidžia mano ranką ir aš sprunku į minią. Po poros minučių atsisukusi matau, kaip Joana, kietai sučiaupusi lūpas iriasi link išėjimo. Oi, ne, ji eina prie apsaugininkų! Greičiausiai, pranešti apie įsibrovėlę, trukdančią svečiams linksmintis.

Staiga muzika nutyla. Visi lyg pagal komandą atsisuka į salės priekį. Ant neaukštos scenos pasirodo vakaro vedėjas, kalba apie puikų vakarą, Kalėdų stebuklą, dovanas ir dėkoja šventės organizatoriams. Ir kviečia generalinį direktorių Benediktą Juodį tarti sveikinimo žodį. Visų galvos pasisuka į salės vidurį ir ten stovintis Benediktas, jausdamas visų akis, plačiai nusišypso ir pradeda eiti link scenos.

Aš, sprukdama nuo griežtosios Joanos, atsidūriau priekyje salės ir esu arčiau scenos, nei Benediktas. Matau atsargiai po minią besidairančias aukštas apsaugininkų galvas ir suprantu, kad tai vienintelis mano šansas.

Paskubomis žengiu ant scenos, imu mikrofoną iš nustėrusio vedėjo rankos ir atsisuku į minią.

Velnias, koks didelis būrys brangiais vakariniais drabužiais apsirengusių žmonių! Ir visų akys įsmeigtos į mane. Benedikto šypsena dingsta, žingsnis sulėtėja.

Nuryju seiles. Turi vos kelias sekundes, Runa, nestypsok!

– Umm, labas vakaras, – pradedu. – Sveikinu visus su Kalėdom. Ir noriu pasakyti… Techie Trickster yra puiki jauna įmonė. Jūs galite žiūrėti plačiau, būti pasaulyje pokyčiu. Manau, jums visiems yra svarbu eiti į priekį ir kartu išsaugoti istoriją, gamtą, parodyti pavyzdį ir kitiems. – Benediktas jau visai arti scenos, apsaugininkai taip pat, jie nenuleidžia akių nuo manęs ir iriasi per minią vis sparčiau, todėl aš pradedu kalbėti greitakalbe. Suprantu, kad vos po kelių sekundžių būsiu nutempta nuo scenos ir išmesta į sniego pusnį. – Turiu galvoje tą žemę, kurioje Techie Trickster ketina statyti gamyklą. Toje vietoje yra senovinė šventvietė, kurią labai svarbu išsaugoti, juo labiau, kad ten visos technologijos nuolat… – Benediktas stovi šalia ir tiesia ranką į mikrofoną. – ges ir neveiks, – sušnabždu ir atiduodu mikrofoną.

Du apsaugininkai pasiruošę užšokti ant scenos, tačiau Benediktas žvilgsniu juos sustabdo. Apkabina mane per liemenį ir atsisuka į žmones.

– Labas vakaras visiems, – su juoku balse ištaria. Kas jam, vardan Perkūno, juokinga? – Dėkoju, Runa, kad išgelbėjai mane nuo nejaukiausio momento ir pradėjai kalbą, – mirkteli Benediktas, o žmonės trumpai nusijuokia, nelabai suprasdami, kas vyksta. – Taigi, aš ir mano nekantrioji sužadėtinė Runa sveikiname visus susirinkusius su gražiausia metų švente. Ir nors suprantu, kad tokį vakarą visai nesinori galvoti apie reikalus, tačiau Runa yra tokia didelė gamtos ir Lietuvos istorijos mylėtoja, kad nepaprastai džiaugiasi visai neseniai sužinotais faktais ir nekantrauja jais su visais pasidalinti. – Matau, kad žmonės, išgirdę žodį „sužadėtinė“ stovi prasižioję iš nuostabos. Išsižioję apsaugininkai delikačiai traukiasi nuo scenos, Kristina kaltinančiai žiūri į mane, piktoji Joana į Benediktą. Aš taip taip pat iš nuostabos negaliu užčiaupti burnos ir sutelkti minčių. Galiausiai nusprendžiu, kad tai buvo Benedikto triukas, kad išvengtų viešo skandalo dėl įsibrovėlės. O tada jo žodžiai nustebina dar labiau. – Nepriklausomi tyrėjai Techie Trikster įsigytame žemės sklype surado papuošalų liekanų ir molinių šukių, kurie galimai yra tūkstančių metų senumo. Taip pat viename iš ten esančių ąžuolų rastas į raudonąją knygą įrašytas niūriaspalvis auksavabalis. Taigi, gamyklos statybos ten jokiu būdu negalimos. Tačiau jau yra numatyta dar patogesnė gamyklai vieta…

– Ką? – sušnabždu ir Benediktas nuveria mane žvilgsniu, įsakančiu užsičiaupti.

– Oi, užsimiršau, plačiau šią temą aptarsime po švenčių, prie susirinkimų stalo, šypsosi žmonėms Benediktas. – O dabar…

Man ausyse spengia ir aš nebegirdžiu Benedikto kalbos pabaigos, suprantu, kad standartiškai dėkoja visiems susirinkusiems ir linki smagaus vakkaro. Jaučiu tik tvirtai apkabinusią ranką. Žmonės paploja, Benediktas vedasi mane nuo scenos, vėl pasigirsta muzika.

– Ar tai tiesa? – spirgu ir nekantrumo ir jaudulio.

– Pašokim, – Benediktas ištiesia ranką ir aš žengiu į jo glėbį. Tik jam pradėjus mane lėtai sukti po salę, suprantu, kad tai dar vienas jo gudrus ėjimas. Visi tie, kurie nekantrauja išklausinėti apie iš dangaus nukritusius sužadėtinę, iškasenas ir auksavabalius, dabar turi palaukti. Benediktas tyli ir aš noriu rėkti ir trepsėti kojomis.

– Ar tai tiesa? – pakartoju pikčiau.

– Kuri dalis?

Suurzgiu ir Benediktas šypteli, nors ir matau, kad jis įsiutęs.

– Apie iškasenas ir vabalą.

– Gryniausia tiesa, – mudu judame šokio žingsniu tolyn nuo scenos.

– Kaip tu sužinojai?

– Tavo mama patarė nusamdyti archeologus, nes valstybė tam neskyrė lėšų.

– Mano mama?! Ir tu sutikai?

– Tai man kainavo mažiau ir padėjo išvengti daugybės problemų, kaip būtų buvę, jei būtume pradėję ten statybas, – gūžtelėjo Benediktas.

– Mama man nieko nesakė apie tokius radinius.

– Tyrimų rezultatus sužinojau vos prieš pusvalandį. Viskas buvo užsukta maksimaliu greičiu, mokslininkai dirbo net per šventes. O anksčiau profesorė tikriausiai nenorėjo sužadinti tau vilčių.

Nuneriu akis ir bukai spoksau į platų vyrišką petį. Nenorėjo žadinti vilčių. Greičiausiai tai tiesa, tiek dėl šventvietės, tiek dėl paties Benedikto, kuris apie viską kalbėjosi su mano mama, bet ne su manimi.

– Ačiū, Benediktai. Atsiprašau už įsibrovimą. Aš jau eisiu. – Sustoju melodijai nepasibaigus, tačiau jis manęs nepaleidžia.

– Mes turim pasikalbėti, – niūriai sako.

– Neįsivaizduoju, apie ką. Mes jau viską pasakėme.

– Runa! – jo balsas įspėjantis. – Parvešiu tave.

– Juk tavo šventinis vakaras! Turi pasilikti.

– Jei liksiu, užpuls visi iš karto, reikalaudami paaiškinimų.

Jis teisus, greičiausiai jam nebūtų labai linksma visą vakarą aiškintis ir teisintis ir aš jaučiu sąžinės graužatį, kad sugadinau jam Kalėdas.

Mudu paskubom einam prie rūbinės. Paskui mus pasuka keli žmonės su ryžtingais veidais ir pasukęs koridoriumi už kampo, Benediktas įstumia mane į pirmą pasitaikiusį tamsų kambarėlį. Atrodo, kad tai viešbučio vaikų kampelis – grindys išklotos minkštu kilimu, kampe stovi mažas staliukas su mažomis kėdutėmis ir žaislų lentyna. Daiktų kontūrai įžiūrimi dėl lauke esančios lempos.

– Benediktai… – pradedu. Jis stumteli mane prie sienos ir pats prisiploja prie manęs visu kūnu. O dievai, koks jis aukštas, o krūtinė po juodu smokingu kieta lyg uola.

Kilsteliu veidą aukštyn ir jo lūpos priglunda bučiniui. Platūs šilti delnai suima mano skruostus, o lūpos ir liežuvis šoka aistringą tango. Šitas bučinys visai kitoks, nei tada mano virtuvėje. Tada buvo švelnus, viliojantis, o dabar esu glėbyje vyro, kuris ryžtingai pasiima, ko nori. Jo pirštai nuslysta kaklu ir nuogais pečiais, šiek tiek padvejoję perbraukia krūtis, liečia, matuoja, kol suranda pro ploną suknelės audinį aiškiai jaučiamas viršūnėles. Jos tokios jautrios, kad švelnūs prisilietimai mane kankina ir erzina, kelia dilgsėjimą jautriausiose vietose, norą gauti daugiau, stipriau. Gauti viską.

Dejonė ištrūksta man iš gerklės tiesiai į jo lūpas ir aš dar stipriau priglundu artyn, tačiau Benediktas atsitraukia. Tik dabar išgirstu už durų balsus, kurie tolsta.

Nieko nesuprantu. Ar bučinys taip pat buvo tik apgaulė, strategija, kaip išsisukti iš situacijos? Ar jis manęs geidžia, ar tiesiog pyksta ir nori nubausti?

Noriu paklausti, tačiau jis užbėga už akių.

– Nieko nesakyk. – Ir ima rengtis švarką.

Susikryžiuoju rankas ant krūtinės, norėdama atsitverti nuo jo ir nuslopinti glamonių sukeltą maudulį. Kad jį kur galas!

– Neatsiprašinėsiu už bučinį, – tyliai pareiškia. – Galėjau arba pabučiuoti, arba pasmaugti. Manyk, kad tau pasisekė.

Ir nelaukdamas mano reakcijos išsitraukia iš kelnių kišenės telefoną, spusteli numerį.

– Tautvydai, privaryk mano automobilį prie įėjimo ir pažiūrėk, ar fojė nėra daug žmonių?

Benediktas apgaubia mane savo švarku. Drabužis šiltas ir kvepia savininku.

– Neturim laiko pasiimti paltų, turėsim važiuoti taip.

– Gal tu gali pasilikti? – Jeigu jis liks, mane mažiau grauš sąžinė.

Jis atsidūsta.

– Čia susirinkę žurnalistai, politikai, galų gale Techie Trikster akcininkai ir investuotojai. Tai, ką mudu pasakėm ant scenos, sukels nemažą šurmulį, o aš dar nežinau visų atsakymų. Turiu viską gerai apgalvoti, todėl bus paprasčiau kol kas klausimų išvengti. Ne visi gerai sureaguos į tai, kad iš karto neatsakysiu.

Kaltė nesmagiu drebuliu užgula man krūtinę.

– Jeigu judu su mano mama nebūtumėte slapukavę… – pradedu, tačiau supypsi Benedikto telefonas ir jis manęs nesiklauso. Perskaito žinutę ir apglėbia mano pečius.

– Einam, reikia paskubėti.

Laimei, išėję iš vaikų kambario nieko nesutinkame. Nors viešbučio fojė pilnas žmonių, tačiau tai aptarnaujantis personalas, svečių čia nėra. Paskubomis išeinam į lauką ir sėdam į veikiančiu varikliu paliktą Benedikto automobilį. Nieko nelaukęs jis išvairuoja iš viešbučio teritorijos.

Benediktas vairuodamas tyli, per radiją groja kalėdinė muzika, o aš jį stebiu nesivaržydama. Dabar jis parveš mane namo ir, greičiausiai, daugiau niekada nenorės matyti, todėl galiu atsižiūrėti. Neapgaudinėju savęs, kad bučinys kažką reiškė, numanau, kad mieliau būtų mane aprėkęs. Tačiau aplinkui buvo žmonių ir jis pasirinko tokį būdą susitvardyti.

Kai galiausiai atitraukiu akis nuo vairuotojo į kelią, sutrinku. Automobilis privažiuoja prie senamiesčio pakraštyje esančio modernaus daugiabučio garažo. Benediktas kažką spusteli, garažo vartai prasiveria ir mes įvažiuojame į vidų.

Benediktas pajunta mano klausiantį žvilgsnį.

– Aš čia gyvenu.

Kylame liftu į vienuoliktą aukštą. Ir pagaliau galiu patenkinti savo smalsumą ir apžiūrėti Benedikto namus, kaip jis apžiūrinėjo manuosius.

Didesnio skirtumo tarp mudviejų būstų negalėtų būti. Jei mano namelyje kambariai nedideli, baldai seni ir yra daug gėlių, įvairių niekučių ir spalvotų pagalvėlių, tai šis butas labai erdvus, pro didžiulius langus matosi visas senamiestis su Gedimino pilimi, baldai modernūs ir tvarka čia ideali. Dabar pat galėtum kviestis fotografą iš kokio interjero žurnalo. Viskas pilka. Daugybė pilkų atspalvių, nerūdijančio plieno metalo ir stiklo.

– Ar čia yra ir raudonas kambarys? – bandau pajuokauti.

– Raudonas? – Benediktas nesupranta.

– Kaip iš penkiasdešimties pilkų atspalvių… – bandau paaiškinti. – Nekreipk dėmesio.

– Žinau, kad mano namams trūksta jaukumo, – sako Benediktas. – Tai erzina, juk samdžiau geriausius interjero dizainerius. Tik pabuvęs pas tave supratau, kodėl man nelabai norisi būti savo namuose.

Einam į buto gilumą. Erdvėje, kuri panaši į svetainę, yra kai kas, kas gadina bendrą pilkumą.

Kampe stovi nedidelė kalėdinė eglė vazone, papuošta keliais sidabriniais burbulais. O prie ultra modernaus juodos geležies židinio kabo dvi raudonos kalėdinės kojinės su prisegtais rašteliais. Ant vienos iš tų kojinių raštelis sako „Benediktas“. O ant kitos – „Runa“.

Spoksau į savo vardą nustėrusi. Kokia tikimybė, kad Benediktas pažįsta dar vieną Runą? Tokia pat maža, kaip ir ta, kad ši kojinė skirta man. Namuose, kuriuose nesu buvusi ir tikrai neplanavau užsukti per Kalėdas.

Atsisuku į Benediktą.

– Ką visa tai reiškia?

– Eglutę ir kojines padėjau čia prieš pora dienų.

Jis prieina arčiau, veidas įsitempęs. Nekantrauju išgirsti atsakymą, tačiau ir negaliu galvoti, kad su baltais marškiniais ir juoda varlyte, stilingai sutvarkyta barzdele ir sušiauštais plaukais jis atrodo panašus į čipendeilų grupės šokėją.

Runa, susikaupk!

– Kodėl tavo namuose yra kojinė su mano vardu?

– Todėl, kad joje yra kai kas, skirta tau.

– Nesitarėm, kad pas tave užsuksiu.

– Ketinau pas tave važiuoti pasibaigus formaliajai vakarėlio daliai.

– Juk Kalėdos, galėjau turėti kitų planų.

– Tavo mama sakė, kad greičiausiai neturėsi. Kad paprastai per Kalėdinius pusryčius apsilankai pas ją, per pietus pas senelius. Ir tikėjausi, kad vakarą praleisi namuose. Su Hekate. Ir su manimi.

– Kalbėjai su mano mama, o pas mane ištisas dienas nesirodei, neskambinai. – Noriu nusikąsti liežuvį, nes nuskambėjau kaip priekabi mergina.

Benediktas šypteli.

– Buvo daug veiklos su ta jūsų šventviete. Surasti mokslininkus, gamtininkus, techniką vos ne per parą nėra paprasta. Profesorė perkratė visus savo ryšius, aš savuosius, skyriau dideles lėšas. Nes statybos buvo suplanuotos labai greitai, nepaisant, kad žiema.

– Kodėl? Juk nenorėjai nieko girdėti. Kas pakeitė tavo nuomonę?

Benediktas pasitrina kaktą.

– Elnias su sumautais devyniais ragais, – sumurma. – Nesvarbu, kas pakeitė. Šiandien Kalėdos. Ar nenorėtum apžiūrėti savo kojinės?

Elnias su sumautais devyniais ragais? Nieko nesuprantu. Gal toje kojinėje bus paaiškinimas? Bent jau užuomina? Šį vakarą Benediktas elgiasi visiškai nenuspėjamai.

Nukabinu didelę raudoną kalėdinę kojinę su savo vardu nuo kabliuko. Ji atrodo tuščia. Įkišu ranką gilyn. Ne, netuščia. Išsitraukiu mažą raudonu aksomu aptrauktą dėžutę. Laikau ją ant delno ir spoksau į pakvaišusį vyrą priešais save.

Jis paima dėžutę, atidaro ir parodo man žiedą.

– Runa, tekėk už manęs.

Gal jis vis dar veikiamas tų kerų? Arba šaiposi iš manęs. Jeigu šaiposi… Tačiau jo veidas rimtas.

– Tu juokiesi iš manęs? – išspaudžiu.

– Kaip pasipiršimas su tokio dydžio deimantu gali būti pasišaipymas? – susiraukia jis.

– Benediktai, mes pažįstami tik savaitę!

– Kartais tu tiesiog žinai ir abejonių nekyla, – ramiai pakartoja mano pačios žodžius, sakytus jam prieš keturias dienas, o aš jaučiu, kaip mano akys prisipildo ašarų ir visai ne iš džiaugsmo. Jo veidas surimtėja. – Runa, nenorėjau tavęs nuliūdinti! Jeigu dabar nenori, aš pasipiršiu po mėnesio. Arba po metų, per kitas Kalėdas, ką manai? Galiu įdėti tą dėžutę atgal į kojinę ir ji gali ten būti metus. Arba du. Kiek tu norėsi. Tačiau mano apsisprendimo tai nepakeis.

Ašaros jau rieda mano skruostais ir aš užsidengiu veidą delnais.

– Turiu tau kai ką prisipažinti. Aš tave užkerėjau! Tu elgiesi kaip nesavas, nes tai kerų poveikis! – nuleidžiu delnus ir pasižiūriu į jį ir man plyšta širdis.

Benediktas stebi mane neįskaitomu veidu.

– Kaip užkerėjai?

Purtau galvą ir dar labiau ašaroju.

– Man taip gėda.

Benediktas susiraukia.

– Sugirdei man kokio užpilo? Su mėnesinių krauju?

– Iš kur ištraukei tokia baisybes? – nusipurtau.

– Nežinau, gal kokiam nors filme girdėjau. Jei ne tai, ką turėjai galvoje?

– Mes atlikome ritualą ir ten paprašėme dievų, kad atsiųstų man meilę, – jaučiu, kaip mano skruostai liepsnoja iš nesmagumo. – Ir tada atsiradai tu.

Benediktas išsišiepia.

– Tada galima sakyti, kad aš esu dievų dovana tau! Ar žinai, kad nemandagu nepriimti dovanos? Dievai įsižeis.

Jaučiu, kaip mano burna prasižioja iš nuostabos ir aš visiškai neturiu, ką atsakyti. Koks pasipūtėliškas, arogantiškas, piktinantis pasitikėjimas savimi! Dievų dovana jis mat! Kad tik nebūtų.

O gal?

Prikandu lūpą.

– Benediktai, aš rimtai. Esu ragana.

– Aha, jau supratau, – gūžteli jis.

– Ir mano mama ragana. Esame šventosios ritualinės vietos sergėtojos, jau daug šimtmečių mano giminės moterys ją saugo. Man buvo taip baisu, kad būtent mano saugojimo laikotarpiu ją prarasime, – sudejuoju.

– Neprarasite, – ramina jis. – Tavo mama…

Delninukė, sidabrinės grandinėlės dirželiu permesta per mano petį ima vibruoti ir Benediktas nutyla. Dar neišsiėmusi telefono žinau, kas skambina, juk labai aiškiai paminėjom ją pokalbyje.

– Mama? – atsiliepiu.

– Runa, dukrele, tu ne namuose.

– Ne, – purtau galvą, nors ji manęs nemato. – Ar žinai, su mūsų altoriumi viskas gerai, mes jo neprarasime!

– Jaučiau tai, – ramiai atsako mama. Ir laukia, nes žino, kad turiu dar kai ką pasakyti. Ar kas nutuokia, kaip nepatogu turėti mamą, kuri viską nujaučia?

– Mama, Benediktas prašo manęs tapti jo žmona.

– Jis visada buvo mano protingiausias studentas, – mama nė kiek nenustebusi. Ar žinote, kaip erzina turėti mamą, kurios niekuo nenustebinsi?

Išgirdusi mamos atsakymą tik pavartau akis, o Benediktas išsišiepia. Ar jau tik man vienai liko dar trupinėlis sveiko proto?

– Sako, kad jis man dievų dovana, – sausai priduriu.

Mama atsidūsta, o paskui netikėtai raganiškai sukikena.

– Ir įžūliausias.

Pateisindamas šį apibūdinimą Benediktas čia pat apžioja mano lūpas bučiniu ir aš vos spėju nuspausti išjungimo mygtuką telefone.

Benediktas bučiuoja neskubėdamas, lyg tam turėtume visą amžinybę, tačiau taip saldžiai ir karštai, lyg būtų to bučinio laukęs labai ilgai. Gal net visą savo gyvenimą. Ir aš suprantu, kad galiu palikti žiedą su deimantu kojinėje, bet per kitas Kalėdas, o gal dar kitas, atsakymas bus tas pats.

Atsitraukiu nuo bučinio ir žiūriu į patamsėjusias nuo aistros mėlynas akis.

– Juk Kalėdos. Ar nenori apžiūrėti savo kojinės? – pasiūlau.

Žinoma, jis nustemba. Greičiausiai nieko ten neįdėjo, kas dėtų dovaną sau? Todėl aš nukabinu jo kojinę, įkišu ten ranką ir ištraukiu mažą šiaudinį elniuką su iš raudonos vilnos suveltu kamuoliuku raguose – tokių elniukų daugybė mano namuose ir parduotuvėje. Ištiesiu jį Benediktui ir šis šypsodamasis paima suvenyrą ir pareigingai apžiūri.

Ant raudonos elniuko saulytės baltais siūlais įveltas žodelis TAIP.

Benediktas aikteli ir pakelia akis į mane.

– Taip, – šypsausi pro ašaras.

– Kaip tu tai padarei? – suraukia kaktą Benediktas, tačiau tuojau pat numoja ranka. – Nesvarbu. Tiesiog teks prie to priprasti.

Pastato elniuką ant židinio atbrailos ir vėl apkabina mane amžinybę truksiančiam bučiniui.

 

Dėkoju visiems, buvusiems kartu su Runa ir Benediktu ir linkiu gražių žiemos saulėgrįžos švenčių!

„Meilė devyniaragė“ 3 dalis

Benediktas

Gruodžio 15d.

Sekmadienio rytą netikėdamas pats savimi spoksau į mano užsispyrėlės būrėjos namų duris. Gal ji tikrai mane užkerėjo? Kodėl trečią dieną iš eilės minu taką pas tą, kuri aiškiai parodė, kad nenori manęs matyti?

Čia pat išsišiepiu ir seniai nepatirtas jaudulys pradeda greičiau varinėti kraują gyslomis. Būtent, kad nuolat veja lauk, tačiau nuo bučinio sutirpo! Runa suteikė man retą progą pamedžioti. Žinau, žinau, pats kaltas, kad sukiojuosi tarp tokių moterų, kurios pačios ieško grobio, išskleidę savo smailius, kruvinai lakuotus nagus, kuriuos taikosi suleisti į riebią aukos piniginę. Kažkada didelį jaudulį kėlė tai, kad manęs siekia, net varžosi viena su kita dėl mano dėmesio, nors vos prieš keletą metų visos suko nosis šalin nuo išbalusio geimerio. Plėšrios moterys išpildė ne vieną mano fantaziją, negaliu skųstis.

Tačiau liko dar kelios svajonės, tokios trapios ir gal net nevyriškos (tiksliau, ne kietos), kad laikiau jas nugrūdęs giliai giliai. Svajonė užkariauti nuoširdžią, tikrą moterį. Užkariauti ne pinigais, restoranais ar etiketėmis. Užkariauti… kad ir kuo nuoširdžios moterys nori būti užkariautos.

Runa nėra plėšrūnė. Tačiau ir ne bejėgė stirnelė. Ji mane intriguoja ir tai geras jausmas. Todėl ryžtingai beldžiu į jos duris. Palaukiu ir pabeldžiu vėl. Tik tada pasižiūriu į laikrodį.

Ups. Gal septynios trisdešimt ryto ir nėra pats tinkamiausias laikas svečiuotis sekmadienį, tačiau aš jau pabėgiojęs krosiuką, netgi išsimaudęs pusiau užšalusiame Gulbino ežere. Man diena jau gerokai įsibėgėjusi.

Galiausiai trakšteli raktas, durys prasiveria ir pasirodo Runos veidelis.

Ji atrodo baisiai. Vilki ta pačia pižama, raganiškai susivėlusi (Cha! Pagaliau!), užmiegotom akim ir pagalvės nuospaudu ant skruosto.

Jaučiu, kaip šypsena mano veide išsitempia nuo ausies iki ausies ir Runa duria į mane pirštu.

– Štai už šitą niekingą pažadinimą aš tau tikrai niekada, niekada-a, – nusižiovauja užsidengdama burną ranka, o jos katė pro kojas šmurkšteli į lauką. Išsigąstu, kad pabėgs, tačiau Runa tik sudejuoja, – Hekate, juk buvai lauke prieš pora valandų! – Runa vėl žvilgteli į mane ir užbaigia, – neatleisiu!

Tačiau jos balse skamba susitaikymas tiek su mano, tiek su katės įnoriais.

– O la, la, audringa naktelė buvo! – nusišaipau ir staiga pats išsigąstu. O jeigu tikrai?

– Tu net neįsivaizduoji, – suburba Runa ir nusipurto. Gruodžio šaltukas tarpduryje kibina tik iš lovos išsiropštusį, įšilusį jos kūną.

Prikandu liežuvį, kad nepasisiūlyčiau sušildyti, arba, dar kvailiau, grįžti į jos lovą dviese. Galėčiau sekmadienio rytą mudviem padaryti kur kas malonesnį, jai nė atsimerkti nereikėtų. Ta pižama varo mane iš proto, taip patikimai slepia moterišką kūną, o man taip norisi įminti jos paslaptis. Visas jos paslaptis. Tačiau įtariu, kad durys pokštelėtų man į veidą nespėjus užbaigti frazės.

– Noriu tau kai ką pasiūlyti, – pradedu ir jos akys, staiga prasibudinusios, staiga šaltu plienu prispaudžia mano balso stygas ir aš instinktyviai pakeliu rankas, – draugiškai!

Runa sunkiai atsidūsta ir nusisuka.

– Padaryk man kavos, kol apsirengsiu.

Susitaršiusi juodaplaukė basom kojom nušlepsena kažkur į namo vidų, o mudu su Hekate įsmunkam iš paskos. Įėjęs pasuku raktą ir su palengvėjimu klausausi dviejų trakštelėjimų. Kad ir ką Runa veikė šią audringą naktį, akivaizdu, kad kavą virsiu aš.

Prieškambaryje nusiaunu batus, nusirengiu striukę ir nepraleidžiu progos truputį pašniukštinėti po namus.

Svetainėje ima aiškėti Runos neišsimiegojimo priežastis. Šį kambarį mačiau akies krašteliu praeidamas vakar. Tada jis buvo tvarkingas, keli seni baldai – sofa, pora fotelių, staliukas, gyvas velnias kambarinių gėlių, o per pusę galinės dienos stūkso didelis baltų koklių židinys. Dabar  staliukas nukrautas žvakėmis, statulėlėmis, papuošalais ir šiaudiniais elniukais, kokius mačiau vakar virtuvėje. Ant sofos ir fotelių kalnai nertų žaisliukų, papuošimų, skarelių ir dar kažko, ko paskirties nelabai žinau. Tvyro smilkalų dvelksmas, keliuose masyviuose dubenyse sudėtų žvakių kvapas. Po staliuku matau įtaisytą specialią lentynėlę su vyno buteliais, pora jų užkimšti daugkartiniais kamščiais.

Tyliai švilpteliu. Trylika moteriškių vakar tuščiai laiko neleido, akivaizdu, kad parduotuvėlės lentynos bus pilnos. O besidarbuodamos dar ir pasilinksmino.

Bandau įsivaizduoti griežtą ir pasitempusią savo antropologijos dėstytoją, pinančią šiaudinius elniukus ir geriančią vyną, tačiau sunkiai sekasi. O juk visi esame žmonės, subaru save. Žinoma, kad profesorė savo artimųjų rate elgiasi kitaip, nei universitete.

Už kelių sienų išgirstu tekantį vandenį ir mano vaizduotė vėl užsidega. Šiltas vanduo, tekantis rausva švelnia moteriška oda, lašiukai, pakibę ant blakstienų ir pražiotų lūpų (net jei žinau, kad niekas duše nestovi išsižiojęs, čia mano fantazija ir joje putlios lūpos prasivėrę ir pasirengę) ir nutekantys žemyn smakru, kaklu, krūtine. Įdomu, kokio atspalvio jos speneliai?

Pagaunu save tiesiantį ranką į kambario, už kurio girdisi vandens šniokštimas, durų rankeną. Greičiausiai, tai miegamasis, prie kurio yra vonios kambarys.

Benediktai, asile tu, eik greičiau virti tos kavos, ir jau geriau tai būna pati skaniausia sumauta kava ever! subaru save. Tikiu, jog dar ateis laikas bendram dušui, tačiau tai bus ne šį rytą.

Mintyse stuktelėjęs sau į pakaušį susiimu ir einu į virtuvę, kurioje, dideliam mano palengvėjimui, stovi padorus kavos aparatas.

Kai virtuvėje pasirodo Runa, ji atrodo visiškai kitaip. Vilki mėlyną madingą laisvalaikio kostiumą, plaukai išdžiovinti po dušo šilku krenta ant pečių. Pasilenkiu artyn ir įdėmiai apžiūrinėju jos akis.

– Kas? – Runa nori persibraukti akis rankomis, veikiausiai galvodama, jog kažkuo išsitepė.

Sugriebiu jos ranką ir neleidžiu paliesti akių, kad tikrai neišsiterliotų.

– Tu pasibraukei akių vokus mėlynu pieštuku, – triumfuojančiai ištariu bakstelėdamas pirštu šalia jos akies kampučio, kur vos įžiūrima mėlynuoja jos drabužių spalvos juostelė.

Runa sumirksi ir išdavikiškai išrausta.

– Na ir kas?

– O tas, kad pirmą kartą matau tave bent kiek pasidažiusią. Aš tau patinku! – paskelbiu. Runos apranga ir tas simbolinis makiažas kaip tik tokie, kai mergina nori patikti, tik nenori, kad tai būtų akivaizdu.

– Sulig kiekviena akimirka patinki vis mažiau ir mažiau, – burba juodaplaukė. – Ir visai nesuprantu, ką čia veiki sekmadienio paryčiais?

– Ruošiu tau kavą, – paaiškinu ir skubiai įkišu į jos rankas puodelį. Runa pora akimirkų spokso į puodelį, veikiausiai kamuojama prieštaringų norų išgerti kavos arba užversti karštą skystį man ant galvos. Mano laimei, priklausomybė kofeinui nugali, mergina gurkšteli kavos ir laiminga užsimerkia.

– Ar tu paprastai pasidarai sukalbamesnė, išgėrusi kavos? – atsargiai klausiu. Runos akys įsiremia į manąsias.

– Kam tau reikia, kad būčiau sukalbamesnė? – įtariai klausia.

Paimu nuo spintelės voką, kurį ten pats pasidėjau ir ištiesiu jai. Runa stipriau įsikimba į puodelį.

– Kas čia?

Atidarau voką ir išimu kalėdinį atviruką.

– Tai kvietimas į šventę. Mano įmonė kiekvienais metais rengia kalėdinį vakarėlį. Bus koncertas, Kalėdų senelis, skanaus maisto, neribotas kiekis puikaus vyno.

– Ne.

Atsisakymas trumpas ir kategoriškas. Palaukiu, kol ji išgers dar vieną gurkšnį kavos.

– Ten bus ir tavo draugė Kristina, – meilikauju. Baisiuosi pats savimi – juk aš niekada nemeilikauju ir neįkalbinėju. Tai lyg ir mano taisyklė. Kita vertus, visai smagu, jei įkalbinėjimas galų gale pavyks. Pajusčiau pergalės jausmą. – Ir galėtum užmegzti naudingų pažinčių. Dalyvauja daug verslininkų, puota būna tikrai įspūdinga. Šiaip ar taip, juk tai Kalėdų diena.

Runa išpučia akis.

– Tavo įmonės vakarėlis būna per pačias Kalėdas? Ta prasme, dvidešimt penktą dieną?

Atsargiai linkteliu.

– O kaip darbuotojų šeimos?

– Vakarėlyje dauguma būna su antromis pusėmis.

– O vaikai? Tėvai?

– Mano kolektyvas gana jaunas. O ir su šeima prisibūna kiekvieną dieną.

– O darbe neprisibūna?

Suirztu.

– Juk neprašau dirbti per Kalėdas. Tai vakarėlis, linksmybės, kurioms įmonė išleidžia krūvas pinigų. Gerk kavą, tu vis dar bjaurios nuotaikos, – stebiu, kaip ji susiraukusi geria savo laimės eliksyrą. – Ar tu jau suplanavusi savo Kalėdų dieną?

– Ne, – burbteli.

– Tai eik su manim į sumautą vakarėlį!

Dabar jau tikrai gausiu puodeliu į kaktą! Tačiau Runa tik šypteli, o tada vėl surimtėja.

– Benediktai, – pradeda iš lėto. Kavą ji jau išgėrė, tačiau vis dar laiko apkabinusi tuščią puodelį delnais, greičiausiai, kaip užtvarą tarp mūsų. – Mes susipažinom užvakar. Ir sutariam ne per geriausiai. Tikrai dar negalim vadintis net draugais.

– Tai jau tikrai, po velnių, ne. Ir niekada nesivadinsim. – Kai ji išpučia akis, paaiškinu, -Neleisiu tau nustumti manęs į draugų zoną. Iš ten dar nė vienas nesugrįžo.

– Aš neisiu su tavim į Kalėdų šventę, – ištaria Runa labai lėtai ir pabrėžtinai aiškiai, lyg turinčiam protinių problemų.

– Gerai, Kalėdos toli, – laikinai pasiduodu, ketindamas sugrįžti prie to vėliau. – Einam šiandien čiuožinėti į ledo areną. Turėsim progą geriau susipažinti.

– Tu ir taip gerokai nučiuožęs, – nukerta Runa, padeda tuščią kavos puodelį ant spintelės ir pasiima pilną – tą, kurį buvau pasidaręs sau. – Benediktai, čiuožinėti prieššventiniu laikotarpiu gali sau leisti didelio verslo savininkai. Mažo verslo, tokie kaip aš, privalo dirbti.

– Sekmadienį?

– Turiu supakuoti visas prekes, kurias pagaminom vakar, sudėti į parduotuvės lentynas, sukelti naujas prekes į internetinę parduotuvę, paruošti jau užsakytas prekes išsiųsti paštomatais, išrašyti sąskaitas, atsakyti laiškus…

– Gal reikia pagalbininko? – Sukryžiuoju kojas, atsainiai atsiremiu ranka į spintelę ir kilsteliu antakius.

Pats savimi netikiu. Leisiu sekmadienį krapštydamasis su suvenyrais? Bet, gal prisiminęs tokius sunkumus, geriau suprasiu, ko man trūksta? Įminsiu pikčiurnos raganėlės paslaptis ir atsikratysiu šitos keistos traukos.

Runa spokso į mane susiraukusi, jos gerklėje kyla urzgimas, kuris vis garsėja. Galiausiai ji mosteli ranka į dangų.

– Gerai! – rikteli ir pagraso pirštu. – Tik nieko neprisigalvok! Mes nebūsim draugai. Daugiau nebus jokių bučinių. Tu tiesiog praleisi patį nuobodžiausią sekmadienį savo gyvenime. Jei vis tiek sutinki… aš neturiu prabangos atmesti pagalbos pasiūlymo.

– Puiku, – žvaliai atsakau, ignoruodamas jos grasinimus. – Ką valgom pusryčių? Aš šiandien anksti bėgau krosą ir dabar jaučiuosi išbadėjęs.

Nelaukęs atsakymo atsidarau šaldytuvą. Nutariu, kad iš turimų produktų pagaminsiu sotų omletą ir šypteliu pats sau, nes susinervinusi Runa garsiai sriūbteli kavos ir užsikosi.

 

Po pusryčių Runa stovi vidury svetainės ir dairosi, bandydama nuspręsti, kokiam darbui aš tinkamas. Dviem pirštais paimu kažkokį baltą nėrinį ar mezginį nuo sofos ir susiraukęs jį apžiūrinėju.

– Tai nėrinys skirtas senoviniam nuometui papuošti, jį dar reikia prisiūti.

– Nemanau, kad sugebėčiau jį prisiūti. Ar numegzti.

– Nunerti, – automatiškai pataiso Runa ir šypteli, – Nustebčiau, jei sugebėtum. Tačiau tu galėtum sukelti prekių nuotraukas ir aprašymus į internetinę parduotuvę.

– Šitą tikriausiai sugebėsiu, – sakau pabrėžtinai abejingai. Runa įtariai į mane dirsteli, tačiau paima į fotelį atremtą nešiojamo kompiuterio dėklą ir atidariusi išima kompiuterį.

– Sėsk, parodysiu, ką ir kur reikia padaryti, – Runa nukrausto pusę sofos, atsisėda, pasidėjusi kompiuterį ant kelių. Aš įsitaisau šalia ir užmetu ranką ant sofos atlošo virš Runos pečių.

– Benediktai, – įspėjamai sumurma ji, žiūrėdama į kompiuterio ekraną.

– Taip man patogiau žiūrėti, nesiblaškyk ir rodyk, ką reikia, – subaru palinkdamas dar arčiau ir mūsų galvos vos nesiliečia.

Runa aiškina man apie savo tinklalapį, parduotuvę ir prekes, jų nuotraukas ir aprašymus, rodo, kur ir ką reikia sukelti. Klausinėju ir stebiu viską įdėmiai, slėpdamas jaudulį. Norėčiau ją vėl pabučiuoti ir šito noro per daug neslepiu, tačiau ir nespaudžiu jos.

Kruopščiau slepiu norą kuo greičiau gauti į rankas jos kompiuterį.

Jau pasakojau Runai, kad aš kompiuteristas ir visą jaunystę praleidau spoksodamas į ekraną. Tik nutylėjau ir labai nedaugelis žino, kad esu hakeris, vienas geriausių. Jeigu anksčiau naudodavau šį pomėgį ne itin legaliais tikslais vien dėl azarto, tai vėliau savo įgūdžius panaudojau verslo kūrimui. Pats mokėdamas nulaužti kompiuterines sistemas, svetaines, duomenų bazes, galėjau padėti didelėms įmonėms apsisaugoti nuo tokių kaip aš. Būtent iš čia ir buvo mano pradinis kapitalas, didžiuliai koncernai brangiai moka už saugumą.

Gavęs Runos kompiuterį galėsiu apie ją sužinoti viską.

Taip mudu ir praleidžiam beveik visą sekmadienį. Runa darbuojasi pakuodama ir rūšiuodama prekes, aš – įknibęs į jos kompiuterį. Tą darbą, kurį man uždavė Runa, galėčiau atlikti per gerą valandą, tačiau aš neskubu. Kartais šio to paklausinėju jos apie prekių aprašymus, požymius ir kainas, o kai matau, kad ji labai susikaupusi prie savo užduočių, nardau po jos sąskaitas, elektroninius paštus, socialinius tinklus ir privačius pokalbius. Runa mane domina. Labai. Kol kas negaliu jos iki galo perprasti ir tai man neduoda ramybės. Ko pas ją lankosi viena geriausių mano darbuotojų Kristina? Kas ten per „būrimai“, kuriais ji užsiima, tik nenorėjo to daryti su Silvija? Ar tikrai Runa – šarlatanė ir kaip su tuo susijusi jos mama, griežta ir neperkalbama antropologijos profesorė? Todėl manęs negraužia sąžinė dėl to, kad pažeidžiu privatumą. Iš mano pusės tai – savigyna.

Pietums pasiūlau užsisakyti maisto į namus, tačiau Runa susiraukusi paaiškina, kad jai nepatinka plastikinės pakuotės, kuriose atkeliauja maistas, todėl ji gamins pati. Kartu paruošiam visai neblogą kario daržovių troškinį, išgeriam po taurę vyno.

Pavakare pastebėjęs, kad Runa atrodo nuvargusi, atsisveikinu ir keliauju namo, nelaukdamas, kol mane išvys. Diena prabėgo netikėtai greitai ir smagiai.

Kai pirmadienį prieš parduotuvės darbo pabaigą įžengiu vidun ir virš galvos sutilindžiuoja varpeliai, Runa tik pavarto akis.

– Atnešiau vyno ir vakarienę. Pažįstamas virtuvės šefas mielai sudėjo ją į molinius indus, tik reikėtų paskubėti, nes maistas atšals, – sakau taip paprastai, lyg nuolatos taip daryčiau. Tiesą sakant, taip ir jaučiuosi, nepaprastai jaukiai, lyg grįžęs namo.

– Eik į virtuvę ir sudėk jį į lėkštes, o aš uždarysiu parduotuvę.

Štai taip paprastai Runa įsileido mane į savo namus ir savo kompiuterį. Tik aš vis dar nesu tikras, kuris iš mudviejų įkliuvo į spąstus.

Tai kartojasi visą savaitę – po darbo aš grįžtu pas Runą ir mudu leidžiam vakarus kartu vakarieniaudami, glostydami Hekatę ir dirbdami. Runa moterų ratelio sukurtus dalykėlius paverčia gražiai supakuotomis dovanėlėmis. Aš nardau po Runos kompiuterį taip laisvai, kaip po jos namus. Jos internetinis puslapis ir parduotuvė paprastučiai ir primityvūs, todėl aš savo nuožiūra atlieku patobulinimus, sutvarkau seo pusę, pridedu Runos parduotuvės reklamų socialiniuose tinkluose, internetinių žurnalų portaluose. Žinoma, nė puse lūpų neužsimenu, kad tai kainuoja gana brangiai, o sumoku aš pats. Sužinojusi apie mano savivaliavimą ji iškeltų sceną, todėl noriu nustumti aiškinimąsi kaip įmanoma toliau. Todėl tik kartu su Runa stebiuosi lankytojų srautais ir patrigubėjusiais užsakymų kiekiais. Žinoma, tai reiškia dar daugiau darbo Runai, kartu ir man. Nieko tokio, po Kalėdų viskas aprims ir galėsime daugiau dėmesio skirti vienas kitam.

Ketvirtadienio vakarą užsisėdim iki vėlumos. Kai Runa nusižiovauja ir pasirąžo, sulaikau kvapą. Laukiu, kokiais žodžiais mane išspirs.

– Gali likti, jei nori, – ištaria nenoriai. – Bet tik ant sofos. Jeigu tinka, paklosiu.

Ir kai naktį vartausi ant nepatogios, per trumpos sofos, tačiau jaučiuosi patenkintas  ir niekur nenoriu eiti, visiškai aiškiai suprantu, kad man šakės.

Tik šeštadienį bandau grįžti į senąsias viengungiškas vėžes. Nueinu į sporto klubą, vėliau susitariu su vaikinais susitikti bare. Šiandien pas Runą renkasi moterų rankdarbių ratelis ir buvau maloniai informuotas, kad turiu laisvą dieną.

Juk tikrai turėčiau vieną dieną ištverti atskirai nuo Runos, po velnių?

Pakvaišimas kažkoks.

Iš tiesų viengungiška diena sekasi visai neblogai, bet geriau jau tegul ji būna nusiteikusi vėl keltis anksti sekmadienį. O gal man nueiti pas ją vėlai vakare, tada nereikėtų žadinti? Ir gal, vieną iš tokių kartų, galėsiu nuo sofos persikraustyti į patogią lovą? Patogią ne tik miegui.

Gaunu stuktelėjimą alkūne ir vos neišlaistau alaus. Iš bokalo, kurį pamiršau pakeliui link burnos ir dabar du mano draugai susiraukę spokso į mane.

– Benai, kas tau, po velnių, yra? Tu kaip nesavas.

Gūžteliu.

– Moteris.

Draugeliai atsipalaiduoja ir išsišiepia. Gaunu dar vieną, stipresnį, stuktelėjimą alkūne.

– Geras! Matyt gerai už kiaušinių suėmė, kad sėdi čia seile nutįsusia.

Ir pokalbis vėl saugiai pasisuka apie kompiuterius. Kai po valandos ruošiamės pakeisti lokaciją ir keliauti į teniso kortus, suskamba mano telefonas.

– …įsibrovimas… vandalai, supjaustė tvorą… kviesti policiją…

Per baro triukšmą nieko nesuprantu ir einu į gatvę, kad būtų tyliau. Skambina mano įmonę prižiūrinčios apsaugos firmos vadovas. Kažkas įvyko neseniai įsigytame dvidešimt penkerių hektarų sklype, kur planuojama statyti nauja gamykla. Grupė vandalų įsibrovė į teritoriją, supjaustę metalinę tvorą specialiomis žirklėmis.

– Paaugliai? – klausiu. – Narkomanai?

– Moterys, – jaučiu, kad apsaugininkas pats gerokai nustebęs. – Būrelis keistai apsirengusių moterų, kūrė laužą, kažką dainavo. Gal sekta kokia. Ką su jom daryti?

Įtarimas šaltais pirštais surakina nugarą. Nusipurtau. Negali būti. Gal tai sutapimas arba paprastai paaiškinamas reikalas.

– Sulaikykit jas, tuoj atvažiuoju, – burbteliu.

Laimei, išgėriau tik pusę bokalo. Atsisveikinu su draugais, paaiškinęs, kad kilo darbinių problemų, ir lekiu į užmiestyje esantį sklypą. Kuris, tiesą sakant, gana netoli Runos namų.

Lipdamas iš automobilio prie mano naująjį sklypą aptvėrusios tvoros vartų, matau pora apsaugininkų automobilių, keturis tvirtus vyrukus su apsaugos įmonės logotipais ant striukių ir būrelį moterų. Virš dešimt, iš pirmo žvilgsnio. Ilgais sijonais ir paltais, kai kurios apsimūturiavusios galvas senovinėmis skaromis, kurias Runa vadino nuometais. O, štai, ir ji pati, stovi, sunėrusi rankas, nelaimingu veidu. Tikrai taip, tas pats trylikos žiežulų ratas. Runos mama, profesorė, taip pat čia.

– Kas čia, po velnių, vyksta? – klausiu prieidamas.

– Jos buvo ant kalvelės, kūreno laužą, dainavo. Kaip sakiau, įėjo pietinėj pusėj supjaustę tvorą. Ant tos kalvelės radom ir metalo pjaustymo žirkles.

– Štai kokie jūsų „rankdarbiai“? Kodėl įsibrovėt į mano sklypą?

Žiūriu į Runą, tačiau ji tyli. Prakalba kita.

– Tai tu įsibrovei į mūsų žemę, aptvėrei. Čia nuo amžių mūsų apeigų vieta, šventa vieta. O tu ruošiesi ją išniekinti. Mes turime teisę čia rinktis šventam saulėgrįžos ratui! – piktas moters balsas kyla. – Šiandien Elnio devyniaragio šventė.

– Ką čia skiedžiat? Neturit jokių teisių niokoti mano nuosavybės, – aš taip pat supykęs. Labai supykęs. – Kokio dar suknisto elnio?

– Tai simbolika, – tyliai aiškina Runa, kaip kad man pasakojo visą savaitę apie senus papročius, tik nutylėjo, kad planuoja nuniokoti mano sklypą. – Baltas elnias Mėnulio simbolis, devyni ragai – todėl, kad nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties yra devynios paros. Atsinaujinantys ragai yra kaip gyvybės medis. Juose elnias parneša į Žemę saulę.

Dviem pirštais susiimu nosies kuprelę ir trumpam užsimerkiu.

– Šioje vietoje nuo senų senovės atliekamos šventos apeigos, garbinami dievai. Čia buvo šventykla. Mes tik tęsiam tradicijas- sako profesorė.

– Iš kur jūs žinot, kad čia senovinės šventyklos vieta? Ar yra kokių įrašų? Dokumentų, įrodymų? Ar kas nors atliko šioje vietoje tyrimus? – klausiu, žiūrėdamas į savo buvusią dėstytoją, Runos mamą. Ji tikrai turi žinoti, kaip svarbu įrodymai. Juk yra mokslininkė, po velnių. Jei būtų tokių įrodymų, tai ir man būtų labai svarbu. Jei archeologai surastų kokią šimtmečius skaičiuojančio puodo šukę, mano visi statybų planai nueitų šuniui ant uodegos.

Tačiau profesorė tik niūriai papurto galvą. Runa žengia žingsnį arčiau manęs ir spokso maldaujančiomis akimis.

– Mes jaučiame šios vietos energijas. Jos labai stiprios. Patikėk, jei pastatysi čia gamyklą, visi įrenginiai nuolat ges.

– Jaučiate? – klausiu pašaipiu lediniu balsu. O Dieve, jos tikrai bepročių sekta.

– Ir kai kurios mato vizijas, – sušnabžda Runa. Nutaisau tokią išraišką, kad pasipiktinusi ji išsitiesia ir jau ryžtingai pareiškia, – Kartais tu tiesiog žinai ir abejonių nekyla.

Nusivylęs papurtau galvą.

– Daugiau niekada nedrįskit lįsti į šią teritoriją. Pridarėt man nuostolių, sugadinot tvorą kaip tikros vandalės. Pareiškimo policijoje šį kartą nerašau vien iš pagarbos profesorei, – žiūriu į Runos mamą, ne į jos pačios matyti dabar negaliu. – Tačiau daugiau nuolaidų nebus.

– Benediktai, nepaskubėk su sprendimais, kartais reikia pažiūrėti atviriau, plačiau, – profesorės balsas primena daugybę paskaitų, kurios buvo tikrai įdomios ir, nors tada mėgdavau pakvailioti, vis dėlto ji man buvo autoritetas.

– Jei surasite įrodymų, tokių, kuriuos galėčiau padėti tarptautiniams investuotojams ant stalo, mielai išklausysiu, – nukertu. – O dabar prašau pasišalinti.

– Runa, juk tu turėjai anksčiau pasikalbėti su juo? – paklausia seniausioji, kuri mane glostinėjo praeitą savaitę. – Ir paprašyti, kad grąžintų mums mūsų žemę?

Štai ir visa paslaptis, kodėl aš, nepažįstamas vyras, buvau įsileistas į namus.

– Ne, nepaprašė, – jaučiu, kaip iš mano balso sunkiasi panieka. – Dar nebuvau pakankamai apšildytas, ar ne, Runa? Tiek kainuojantiems prašymams neužtenka įsitempti į lovą. Reikia pažaisti, pavedžioti už nosies, suvaidinti jausmus. Kada planavai mūsų didžiąją naktį, lėlyte? Per Kalėdas? Tada būtum droviai paprašiusi 2 milijonus kainuojančios dovanėlės? Sveikinu, mažyte, perspjovei kiečiausias barakudas mano gyvenime.

Krūtinėje išsiplečia bukas skausmas. Negaliu pasakyti, ar jis tikras, ar tik įsivaizduojamas. Mano švelnioji raganėlė pasirodė esanti didžiausia apgavikė iš visų. Staiga su nauja pagarba prisimenu Silviją. Ji bent neapsimetinėjo tuo, kuo nėra. Ir buvo teisi nuo pat pradžių.

Runa – apgavikė ir šarlatanė. Apsimetėlė, vaidino, kad nenoromis mane įsileidžia į savo namus, o iš tiesų visą laiką planavo, kaip išprašyti… milijonus kainuojantį žemės sklypą! Jaučiuosi toks nelemtas kvailys. Greičiausiai kuo puikiausiai suprato, ką veikiu su jos kompu ir tylėjo, kol aš investavau į jos verslą. Esu asilų karalius.

Atsisuku į apsaugos vyrus.

– Išlydėkit damas iš teritorijos.

– Ar kviesti policiją?

Policiją, kuri taip mielai nutekina pikantiškas smulkmenas žurnalistams? To man ir trūko – perskaityti apie savo kvailumą visuose portaluose. Papurtau galvą.

– Nebent jos dar kartą čia įsibrautų, – priduriu grasinančiai, žiūrėdamas į nusikaltėles.

Apsaugininkai paragina moteris eiti, o Runa pirmą kartą pažvelgia man tiesiai į akis išsigandusi. Nejučiom sulaikau kvapą.

Ar ji atsiprašys? Apgailestaus dėl to, kas vyko tarp mūsų?

– Mes nebaigėm savo ritualo. Negalima visko taip palikti, kils bėdų, iškviestas energijas reikia paleisti. – ji mala savo kvailystes, akivaizdu, kad joms visoms trūksta net ne vieno varžtelio. Paskutinė viltis dūžta su trenksmu, lieka tik karčios nuosėdos.

– Eik, kol neapsigalvojau dėl policijos.

– Ten liko mano medalionas, privalau jį atgauti! Ir peilis! – jos balsas kyla ir aš pasitrinu smilkinius.

– Vykit jas iš čia! – rikteliu vyrams, kurie ne itin švelniai išstumia „raganas“ už metalinės tvoros ir užveria vartus.

Moterys nuslenka patvoriui, greičiausiai, eidamos link savo automobilių.

Nenoriu jų matyti. Nenoriu nieko matyti, su niekuo kalbėti. Kol tai jaučiuosi, galėčiau pirmam užkalbinusiam vožti į snukį. Todėl aš taip pat nuslenku patvoriu, tik iš teritorijos vidaus ir į priešingą pusę. Patikrinsiu, ar daugiau nėra kur nors sugadintos tvoros.

Teritorija apima 25 hektarus, todėl galiausiai man nusibosta eiti, aš kiek nurimstu. Nusprendžiu, kad jau galiu apžiūrėti tą jų „šventės“ vietą. Patikrinsiu, ar neliko uždegtas laužas, kartu paimsiu ir Runos medalioną. Suprantama, nesiruošiu jai grąžinti. Gal išmesiu į pirmą pasitaikiusią šiūkšlinę. Reikia paskubėti, nes, nors dar tik trys valandos dienos, tačiau jau temsta. Juk ilgiausia naktis šiandien, kaip ne kaip, ta proga buvo surengta raganų puota mano būsimos gamyklos teritorijoje. Nors niekas nemato, purtau galvą dėl tokių nesąmonių.

Brendu tiesiai per pusnis aukštyn į kalniuką. Šitą kalvelę kraštovaizdžio dizaineriai siūlo papuošti didžiuliu įmonės stendu, kad iš toli matytųsi. Šią akimirką svarstau, ar nereikėtų buldozeriais jį išlyginti.

Sunaikinti tai, kas jai taip rūpi, kad dėl to ryžosi net tokiai apgaulei, padaryti taip, kad jai tiek pat skaudėtų, kiek ir man.

Užkopęs į viršų apsidairau. Aplinkui pripėduota, ištrypta. Ant kalvelės stūkso rašomojo stalo dydžio plokščias akmuo, ant kurio likę keletas daiktų. Šalia akmenimis aptverta laužavietė, joje vis dar linksmai dega ugnis, kurią kažkodėl paliko apsaugos vyrai. Taurė su raudonu skysčiu, kažkoks papuošalas, greičiausiai Runos medalionas, keistos formos peilis su raižyta medine rankena. Peilis ir raudonas skystis taurėje skambteli galvoje pavojaus varpais ir aš paimu tą keistą šaltą sidabrinę taurę ir atsargiai pauostau. Su palengvėjimu pajuntu vaisinį vyno kvapą. Atsispiriu pagundai paragauti ir su pasibjaurėjimu išlieju skystį žemėn ir jis raudonai išsitaško ant sniego ir pilko akmens.

Pasigirdęs šnabždesys suklusti, per stuburą nubėga šaltis. Skubiai apsidairau. Nejaugi tos pakvaišėlės sugrįžo ir dabar šnabžda, pasislėpusios už medžių?

Tik kad aplinkui tuščia, o ir nėra kur slėpti, ant kalvelės tik keli ploni medžiai, daugiau plynas laukas. Šnabždesys pasikartoja, balsas gilus, moteriškas. Ne, tai keli balsai. Jie lyg kalba man į ausį, lyg ir toliau. Nesuprantu. Šnabždesys perauga į dainą. Paslaptingą, senovinę, suprantu tik „leliumai“.

Įrašas! Tai turi būti įrašas, kažkur yra aparatūra. Dairausi aplink, tačiau nieko nematau. Uždedu delnus ant akmens, kad pasilenkęs pažiūrėčiau kitoje jo pusėje. Akmuo vibruoja. Sumautas akmuo vibruoja, lyg garso kolonėlė, pasilenkus arčiau dar garsiau girdisi šnabždantys ir dainuojantys balsai.

Sustingstu, galvodamas, kaip tai racionaliai paaiškinti. Kažkas priverčia tą akmenį vibruoti, tikrai taip galėtų būti nuo prisilietusios garso kolonėlės. Bėda ta, kad kolonėlė turėtų būti didžiulė, o jos visai nematyti.

Netoliese garsiai sutraška krūmai. Atsitiesiu. Cha, dabar sučiupsiu tas velnio neštas pokštininkes!

Tačiau traškesio pusėje stovi iš už krūmų išlindęs didžiulis baltas elnias su šakotu ragų vainiku ir pasukęs galvą žiūri į mane. O tarp tų ragų spindi raudonas besileidžiančios saulės kamuolys.

 

 

„Meilė devyniaragė“ 2 dalis

Runa

Įkyrus ir piktas kniauksėjimas sudrasko keistą ir jaudinantį sapną. Sąmonei grįžtant į gyvųjų pasaulį kelias akimirkas dar nesijudinu, stengdamasi kaip įmanoma geriau įsiminti visas sapno detales ir vyraujantį jausmą, kad vėliau galėčiau užsirašyti. Žinoma, naudingiausia būtų užsirašyti dabar pat, tačiau Hekatė to niekaip neleis. Susitaikiusi su tuo, kas neišvengiama, įjungiu blausią naktinę lempelę, tačiau ir taip žinau, ką pamatysiu – užšokusi ant lovos juodoji pikčiurna spokso tiesiai į mane smerkiančiomis geltonomis akimis.

– Labas rytas, Hekate, – sumurmu meiliai. – Atleisk man, savo nuolankiai tarnaitei, kad drįstu voliotis pataluose, kai tu nori pusryčių.

Hekatė paniekinančiai purkšteli ir išžygiuoja, net neabejodama, kad seksiu iš paskos. Tik katė eina ne link virtuvės, o link lauko durų.

– Oi, tu nori į lauką, tiesa? Ar nebus šalta? Juk, kaip ne kaip, jau gruodis.

Katės žvilgsnis toks pasipiktinęs ir išdidus, kad nenorom nusišypsau.

– Palauksiu prie durų, manau, kad ilgai neužtruksi.

Kambariai per naktį atvėso, todėl šlepsendama prie durų ant pižamos užsimetu pūkuotą džemperį, kuris man atstoja chalatą. Atidarau duris ir išleidžiu Hekatę į akliną ryto tamsą. Suprantu, jog Hekatei būtina bent trumpam ištrūkti į tamsų lauką, kaip kad man gyvybiškai būtina pabūti gamtoje. Mudvi suprantame viena kitą. Abi suprantame ir tai, kad Hekatė už mane kur kas pranašesnė savo jutimuose ir susiliejime su Visata.

Tačiau spoksodama į ryto tamsą pro langelį prie durų ir laukdama, kada mano katė teiksis grįžti namo, galvoju ne apie Hekatę. Galvoju apie vakar vakarą, o dar tiksliau, pavakarę, kai tas nusčiustintas iki plaukelio verslininkas įsiveržė į mano parduotuvę su savo blondine. Prisiminiau ryškią viziją, žinojimą, kuris užplūdo vos pamačius tą vyrą. Pernelyg gražų, pernelyg turtingą, pernelyg pasipūtusį, kaip tik tokį, kokių labiausiai nemėgstu. Jis – gyva bėda, iš karto aišku. Jei ne tas blykstelėjęs žinojimas, kad jis atėjo į visiškai jam netinkamą vietą tam, kad pasiliktų ilgiau, sukeltų sumaištį, įskaudintų, toji porelė būtų mane tik pralinksminusi. Gal būčiau švelniau atsikračiusi ta įkyruole. Tačiau vakar manyje nebuvo nė lašo švelnumo, tik didelis nerimas ir kaltės jausmas. Nes jis mane įskaudins, o aš būsiu nusipelniusi kiekvienos ašaros.

Norėjau, kad jie abu dingtų. Kuo greičiau. Kad būčiau jo niekada nemačiusi.

Tačiau jis sugrįžo vėliau, jau vienas, pasimetusiu žvilgsniu, visiškai nesuvokdamas, kas vyksta. Hekatė spoksojo į jį ir kniaukė, bardama mane už neatsargumą. Už tai, kad jį prisišaukiau.

Hekatė kniaukė… kniaukia! Pažadinta iš minčių, kurios vis dar priminė snūduriavimą, skubiai atidarau duris ir įsileidžiu sušalusią šeimininkę. Ji išdidžiai nuvingiuoja į virtuvę prie savo dubenėlių, o aš paknopstomis puolu iš paskos įdėti jai šviežius pusryčius. Kai pilu jos mėgstamą maistą į dubenėlį, Hekatė brūkšteli juoda galva man per ranką, taip padėkodama, kaip kad mes dėkojame padavėjui restorane. Neabejoju, kad būdama kiek didesnio ūgio, Hekatė man globėjiškai paplekšnotų per galvą.

—-

Šeštadienis parduotuvėje labai aktyvus. Pirmieji klientai – pensininkų pora, lipa iš automobilio man dar tik atrakinant parduotuvė duris ir kabinant ant durų ženklą „Atidaryta“. Tai mano nuolatiniai klientai, todėl šypsodamasi atidarau duris ir tarpduryje palaukiu.

– Labas rytas!

– Nestovėk tarpdury, vaikeli, perpūs, – subara ponia Jūratė ir pasitempusi lyg karalienė įžygiuoja į parduotuvės vidų, o duris iš mano rankų perima jos vyras Gediminas.

– Tokiai jaunai raganaitei niekas nebaisu! – Ponas Gediminas žaismingai man mirkteli, galantiškai praleisdamas mane ir savo žmoną į priekį.

– Užplikysiu jums arbatos, galėsit išbandyti naują skonį, – pasiūlau.

– Oi ne, ne, kitą kartą, – sumosuoja rankomis ponia Jūratė. – Dar tiek turim apeiti, kol visur neužgriuvo žmonių minios. Artėjant Kalėdoms visi darosi kaip išprotėję, pilnos parduotuvės. O sako, žmonės blogai gyvena!

Jie išsirenka kelių rūšių arbatos, tris žvakes, tepalą nuo išsausėjusios odos ir dvi apyrankes, vieną iš ametisto, kitą iš lazurito akmenėlių, kurios keliaus į Kalėdines dovanas anūkei ir marčiai.

Dar nespėjus supakuoti jų pirkinio, durų varpeliai suskamba, pranešdami apie naują atėjūną. Ir visą dieną nesiliaudami skamba, pasitikdami ir išlydėdami Kalėdinės karštinės apimtus klientus.

Artėjant trečiai valandai po pietų, kai baigiasi parduotuvės darbo laikas šeštadieniais, žmonių srautas ima mažėti. Jaučiuosi laiminga, tačiau jaučiu, kaip visos savaitės nuovargis savo kaulėtais pirštais tempia mano paakius žemyn. Nepaisant to, kai durų varpelis sutilindžiuoja dar kartą, pakeliu akis su šypsena.

– Kristina!

Graži tamsiaplaukė įkaukši į vidų nepriekaištingai blizgančiais batais, prasegtu elegantišku paltuku ir mėlynu kostiumėliu, lyg būtų tiesiai iš darbo. Kristina mano klientė, jau beveik draugė, tačiau šiandien neatsako šypsena į mano šypseną. Jos lūpos sučiauptos, akyse šviečia rūpestis.

– Runa, atėjau atsiprašyti! – Kristina prieina arčiau, žvilgteli į parduotuvėje esančią porelę, kurie karštai aptarinėja prekes papuošalų lentynoje, planuodami keitimąsi dovanomis draugų rate. Porelė nekreipia dėmesio į Kristiną, tačiau šioji pritildo balsą. – Ar tikrai vakar Silvija buvo atėjusi pas tave?

Linkteliu ir Kristina susiraukia.

– Nežinau, kas šovė tai merginai į galvą! Vakar gavau krūvą žinučių iš jos, ji siuto ant manęs, kam tave rekomendavau. Grasino, kad privers Benediktą išmesti mane iš darbo. Kad iškvies tau policiją, – Kristina užvertė akis dėl tokio absurdo. – Tačiau aš jai nieko apie tave nepasakojau! Kalbėjausi su drauge per įmonės renginį, o Silvija buvo netoliese. Mano draugė prašė patarimo vienu jautriu klausimu, todėl pasakiau jai apie savo apsilankymus pas tave. Esu tikra, kad ir jai galėtum padėti. Bet Silvija viską suprato ne taip, iš jos žinučių supratau, kad iškėlė čia sceną, – susikrimtusi Kristina papurtė galvą. – Aš tikrai labai atsiprašau tavęs, Runa.

– Kristina, viskas gerai!

– Negerai…

Paimu jos ranką savo delnais.

– Aš žinau, kad tu nepasakojai Silvijai apie mane nebūtų dalykų, tau nereikia atsiprašinėti. – Norėčiau jai pasakyti, kad šioje situacijoje esu gerokai kaltesnė už ją, kad visi įvykiai susipynė į vieną dailų voratinklį ir pradžią tam voratinkliui nuaudžiau aš pati. Pati būsiu ir ta muselė, kuri į jį įsipainios. Tačiau didesnis paveikslas dar per sudėtingas žemiškam Kristinos mąstymui, todėl tik priduriu. – Tu niekaip neatsakinga už tai, kaip Silvija su Benediktu elgėsi čia vakar. Jie suaugę žmonės ir puikiai suprato, ką daro.

– Ir Benediktas čia buvo? – Kristinos veidą iškreipia siaubas. – Štai kodėl Silvija rašė, kad tu užkerėjai jį ir dabar ji paduos tave į teismą. Ir nueis pas kunigą egzorcistą, o gal kitą raganą, kad išgelbėtų Benediktą nuo demonų. Nesąmonių kratinys! Dievaži, niekaip nesuprantu, kaip jis turi kantrybės su ja tampytis. Darbe jis toks griežtas viršininkas, nepakenčiantis kvailiojimų…

Aš stipriau suspaudžiu jos ranką ir Kristina nutyla. Paseka mano žvilgsnį link durų, pro kurias, vis dar skambant varpeliams, į vidų žengia Benediktas.

Vilką minim…

Suirzusi pajuntu, kad mano akys prilipo prie Benedikto ir lyg kokie aštuonkojo čiuptuvai apraizgė visą aukštą vyro figūrą. Šiandien jis man atrodo dar gražesnis, nei vakar. Trumpi plaukai truputį išsitaršę nuo vėjo ir suteikia jam nerūpestingo pleibojaus įvaizdį, trijų dienų ilgio nepriekaištingai sutvarkyta barzda tą įspūdį dar labiau sustiprina. Apsirengęs sportine žiemine striuke, juodais džinsais ir sportiniais laisvalaikio batais, visa apranga gurgžda iš naujumo ir rėkte rėkia apie prabangias etiketes.

Ar minėjau, kaip nemėgstu gražuoliukų, vyrų, kurie puikiausiai žino, kokį poveikį daro moterims? Pasipūtusių turtuolių, manančių, kad jie geresni už visus kitus?

Atsidūstu pasipiktinusi pati savimi. Juk žinau, kad būtent šis egzempliorius atsiųstas čia todėl, kad buvau bloga, labai bloga raganaitė.

Deive Motina, šitas vyras toks gražus, kad skauda akis į jį žiūrėti. Ir širdį, nes puikiausiai suprantu, kad čia ne mano lygos vaikinas. Apgailestavimo jausmas netikėtas ir labai nemalonus.

Benediktas uždaro duris ir jo akys įsminga tiesiai į mane. Tada nuslysta žemyn į mudviejų su Kristina susikibusias rankas. Ledo mėlynumo akių žvilgsnis kietas, vertinantis, aštrus ir man prireikia valios, kad sustabdyčiau kylantį drebulį.

Vakar jis atėjo į parduotuvę jau susidaręs nuomonę. Jo žvilgsnis buvo pašaipus, smerkiantis ir nuobodžiaujantis. Dabar panašu į tai, kad jis peržiūri savo nusistatymą. Išankstiniai duomenys nesutapo su tuo, ką matė ir jis tyrinėja mane iš naujo. Dabar matau prieš save verslininką aštriu žvilgsniu, kuris negailestingai susidoroja su konkurencija ir neįtikusiais darbuotojais. Ir suprantu, kodėl Kristina prisibijo jo kaip viršininko.

Pajuntu, kad jos ranka truputį suvirpa manojoje ir ramindama dar kartelį spusteliu ir paleidžiu. Noriu jai pasakyti, kad viskas gerai, tačiau Benediktas mane aplenkia. Išsišiepia, lyg norėdamas atrodyti draugiškas, tačiau tampa dar labiau panašus į vilką, rodantį dantis. Blyškiai mėlynos akys įdegusiame veide tą įspūdį sustiprina.

O ne, vaikine, tavo šypsenos manęs neužliūliuos ir neapgaus. Nebuvai draugiškas vakar ir, kad ir ko nori dabar, nieko gero man tai neatneš.

Kad ir koks malonus būtų tavo vyriškų kvepalų dvelksmas, susimaišęs su natūraliu vyro kvapu. Susitvardau nepradėjus godžiai traukti į save to kvapo.

– Merginos, – pasisveikina Benediktas, blykstelėjimas akyse išduoda, jog jis nutuokia, apie ką mes ką tik kalbėjomės.

– Benediktai, – Kristina šiek tiek išrausta ir sunkiau nuryja seiles. Ir griebia jautį už ragų. – Paklausyk, mudvi su Runa esam draugės ir… ji yra tikrai geras žmogus.

Benediktas skeptiškai kilsteli antakius.

– Ar tau atrodo, kad atėjau ją nuskriausti? Taip apie mane galvoji, Kristina?

O vargeli, tai geruoju nesibaigs. Benediktas atrodo suirzęs, kad kažkas bando jam pamokslauti ir, jei tas kažkas yra jo pavaldinė, viskas gali baigtis problemomis. Jis žiūri į Kristiną su iššūkiu, ragindamas tęsti. Negaliu leisti, kad ši situacija įsibėgėtų.

Po galais, kaip aš įsivėliau į visą šitą kebeknę?

Ai, tiesa. Žinau kaip. Ir šiandien vakare, kai pas mane susirinks visas mūsiškių ratas, pasakysiu joms keletą griežtų žodžių.

– Kristina, viskas bus gerai, – dar kartą tvirtai nuraminu. – Manau, kad mudvi viską išsiaiškinom. Dabar aš pasikalbėsiu su Benediktu.

– Ar mūsų sekantis susitikimas po savaitės vis dar galioja? – su viltim klausia ji.

– Žinoma, kodėl galėtų būti kitaip? – plačiai išsišiepiu, norėdama ją nuraminti ir parodyti tam pasipūtusiam šikniui, kad nė kiek nesijaudinu dėl jo buvimo čia. Jis man nė kiek nerūpi. Atsikračiau vakar du kartus, atsikratysiu ir trečiąjį ir gal po trijų kartų jis nebegrįš. – Iki pasimatymo, Kristina.

– Iki pasimatymo, – sumurma Kristina, mesdama tiek man, tiek savo viršininkui įspėjančius žvilgsnius.

– Iki pasimatymo pirmadienį aštuntą, Kristina, – vėl vilkiškai išsišiepia Benediktas, primindamas pavaldinei jos vietą.

Ar jau minėjau, kad jis – šiknius?

Kristina išskuba iš parduotuvės ir dar nespėjus nutilti varpeliams pasisuku į Benediktą, ketindama griežtai ir greitai jo atsikratyti.

– Mes jau išsirinkome, – nuskamba džiaugsmingas merginos balsas. Jaunoji porelės sudeda kelis mažmožius ant kasos stalo.

– Ar suvynioti į dovanų popierių? – maloniai klausiu.

– O taip, ačiū! – nusišypso mergina ir aš atsakau tokia pat malonia šypsena. Tačiau kai ji prasižiojusi pradeda spoksoti į Benediktą, kelioms akimirkoms pamiršusi savo paprastą, tačiau tokį mielą vaikiną šalia, nuleidžiu galvą prie prekių ir pradedu jas pakuoti. Tyčia neskubu, noriu viską padaryti kaip įmanoma dailiau. Ir turiu mažą viltį, kad Benediktui nusibos laukti ir jis išeis. Jis juk toks užsiėmęs karštas super bosas, stypsojimas be tikslo, kai niekas nekreipia į jį dėmesio, turėtų varyti jį iš proto.

– Anksti apsirūpinate dovanomis, pagirtina, – tingiai nusišypso Benediktas spoksančiai merginai ir nukreipia žvilgsnį ir į jos vaikiną, parodydamas, kad kalbina abu. Noriu jam pritariamai nusišypsoti, kad taip diplomatiškai pasielgė, tačiau tuojau pat save sustabdau. Žinoma, juk jis turi didžiulę patirtį, kaip tvarkytis su merginų dėmesiu. Moka švelniai jų atsikratyti, esu tikra, kad kartais padaro tai žiauriai. Specialiai. Ir, jei norėtų, per kelias akimirkas apsuktų šitai vargšelei galvą taip, kad ji nė nesuprastų, kas įvyko.

– Kai tokia situacija, nori nenori pradedi labiau planuoti, – niūrokai ištaria vaikinas.

– Kokia situacija? – Benediktas atsiremia klubu į kasos stalą ir susikryžiuoja rankas ant krūtinės, o aš vos susilaikau nenuvijusi jo toliau. Po galais, tie jo kvepalai blaško! Įtariu, kad jis taip elgiasi specialiai, lyg netyčia artėdamas prie manęs, tačiau kai pakeliu akis, jo dėmesys prikaustytas prie jaunosios poros.

– Prieš pora savaičių mane atleido iš darbo, – gūžteli pečiais vaikinas. – Įmonei nesėkmingas laikotarpis, o aš dirbau nepilną darbo dieną, tai pirmiausiai man ir kliuvo. Taigi, šioms Kalėdoms teks truputį labiau susiveržti diržus.

Mergina švelniai paglosto jam ranką guosdama ir palaikydama. Džiaugiuosi, kad rado jėgų atplėšti žvilgsnį nuo Benedikto.

– O kodėl tu dirbai nepilną darbo dieną? – Benedikto balsas atsainiai mandagus.

– Aš dar studentas, šie metai man paskutiniai.

– Ką studijuoji?

– Programavimą. – Vaikino liesas veidas vos pastebimai skausmingai susiraukia, matyt, prisiminus nuo ekrano perštinčias akis, tačiau jo mergina žiūri į jį pasididžiuodama.

Rišdama kaspinėlį ant paskutinės pakuotės ir jį dailindama akies krašteliu stebiu, kaip Benediktas pasikuičia vidinėje striukės kišenėje, išsitraukia mažą juodą piniginę. Išėmęs nedidelę kortelę atkiša vaikinui.

– Mano įmonėje visada yra vietos perspektyviems specialistams. Ateik pirmadienį ir pasikalbėsim plačiau.

Vaikinas abejodamas paima kortelę, pažiūri į ją ir jo akys išsiplečia. Iš Kristinos aš žinau, kad jų įmonė gerai žinoma jau visame pasaulyje.

– Jūsų prekės paruoštos! – paskelbiu.

Vaikinas ištiesia man pinigus už pirkinius ir, prieš įsikišdamas Benedikto kortelę į piniginę, dar kartą į ją žvilgteli.

– Ačiū! – taria mergina man, imdama tris paketėlius nuo prekystalio.

– Ačiū, – sumurma vaikinas Benediktui ir atrodo truputį apsvaigęs nuo to, kad ką tik taip netikėtai, pats neįtardamas, sudalyvavo darbo pokalbyje.

Palydžiu juos iki durų ir, jiems išėjus, užkabinu „Uždaryta“. Neužrakinu, nes tuoj ketinu išlydėti ir Benediktą.

– Tikrai duosi jam darbo? – smalsauju.

– Greičiausiai, jei labai nesusimaus pirmadienį su personalo skyrium, – ramiai atsako vyras. – Stebėjau juos, jis kantriai įtikino savo merginą rinktis pigesnę prekę, planuoja savo biudžetą ir nepradėjo pilti purvų ant buvusios darbovietės. Sakyčiau, jau neblogas savybių rinkinys.

– Hmm! – Numykiu ir mintyse pasižymiu sau pastabą, kad šis vyras pastebi kiekvieną smulkmeną ir panaudoja jas savo tikslams. Noriu išmušti jį iš vėžių. – Vis dėlto apsigalvojai ir nori, kad tau paburčiau, – atsisukusi ištariu su pašaipa, įsirėmusi delnu į klubą.

Benedikto veidas surimtėja.

– Tiesa, dėl vakar. Aš tavęs atsiprašiau. – reikšmingai ištaria ir nutyla lyg laukdamas reakcijos.

– Ar pamiršau įteikti už tai medalį?

– Tu nepasakei, kad man atleidai.

– Tu iš tiesų sumautai nemoki atsiprašyti, tiesa?

– Man nedažnai tenka tai daryti. – Įsmeigiu į jį akis ir jis suirzęs teškia. – Aš niekada neatsiprašinėju.

– Jaučiuosi pagerbta, tikrai. O dabar, jei neprieštarauji, jau norėčiau uždaryti parduotuvę.

Tačiau Benediktas nejuda iš vietos, tik mąsliai žvelgia į mane.

– Žinai, tu man kelis kartus siūleisi paburti. Silvijos prašymą atmetei, o manęs vis to klausi, – jis pašaipiai šypteli ir aš žiojuosi prieštarauti, tačiau Benediktas už mane greitesnis. – Priimu tavo pasiūlymą. Išburk man.

– Ką? – šito nesitikėjau, todėl stoviu išsižiojusi.

– Ką nori, – vyro lūpos išsilenkia į jausmingą šypseną ir mano pilvą nutvilko saldus maudulys. Skubiai nuleidžiu akis, kad neišsiduočiau silpnumo valandėlę. – Gali pasakyti man ką nors, panašiai kaip Silvijai, – ramiai tęsia Benediktas.

Staiga savo galvoje aiškiai išgirstu žodžius, tariamus vyrišku balsu. Prieinu prie Benedikto, paimu jo ranką ir apsimetu, kad atidžiai žiūriu į delno linijas.

– Netolimoje ateityje verslas seksis, tačiau iškils sunkumų. Turėsi rūpesčių su valdiškais namais (kas gi jų neturi!). Jeigu priimsi teisingus sprendimus, verslas suklestės, jei neteisingus – bankrutuos. – ištariu animacinių filmų burtininko balsu. Tada priduriu jau įprastu tonu. – Geros dienos, Benediktai.

Vyras spokso į mane, matau, kaip jo akyse sukasi klaustukai.

– Esu įsitikinęs, kad aš to nesakiau garsiai.

Atsidūstu.

– Juk nesunku atspėti, kad taip galvojai.

– Panašiai – gal ir nesunku. Tačiau tu pakartojai žodis žodin, – jis kaltinančiai spokso į mane ir aš lyg gindamasi susikryžiuoju rankas ant krūtinės.

– Ar tau nereikia kur nors eiti? Į verslo susitikimą? Vakarėlį? Pasimatymą?

Jis purto galvą ir aš pasiduodu. Prieinu prie durų ir užrakinu jas iš vidaus. Laukiu pasipiktinusio ar pašaipaus klausimo, ką čia išdarinėju, tačiau mėlynakis tik ramiai mane stebi, lyg tokia įvykių eiga būtų visiškai natūrali.

– Esu pavargusi ir alkana. – Išjungiu parduotuvėje šviesas, palikdama tik vitrinų apšvietimus. – Kadangi tu turi daug klausimų, galėsi juos užduoti pietaujant.

Nors Benediktas seka paskui mane į gyvenamąją namo dalį ramiai lyg avinėlis, tačiau gruodžio prieblandos apgaubtuose kambariuose labai aštriai jaučiu jo artumą, pulsuojančią energiją, nepadorias mintis sukeliantį kvapą. Ar aš visai išprotėjau?

Virtuvėje įjungiu šviesą, dar uždegu kelias žvakes, užsikaičiu arbatą ir pradedu gaminti kokosų piene troškintą lašišą su šviežiomis daržovėmis.

– Ar tu papietavęs? – klausiu Benedikto. Šis papurto galvą ir nusirengęs striukę, pakabina ją ant medinio virtuvės kėdės atlošo. Pasirodžiusi Hekatė pasitrina jam apie kojas, šiandien nė negalvodama šnypšti.

Žinau, kad nesielgiu kaip svetinga šeimininkė. Turėčiau parodyti, kur galėtų pasikabinti striukę, galbūt pasiūlyti šlepetes, kad patogiau jaustųsi. Tačiau aš nenoriu, kad jis jaustųsi kaip namie, todėl to nedarau.

– Kuo galėčiau padėti? – siūlosi svečias ir aš pykstu, kad jis elgiasi maloniai. Galėtų elgtis kaip vakar, arogantiškai ir nemandagiai, kad aš galėčiau ir toliau jo nemėgti.

Nutariu, kad jokie jo poelgiai nesutrukdys man jo nemėgti, tačiau dabar mes mano virtuvėje (vis dar galvoju, kad tai baisi klaida), todėl galime pavalgyti.

– Šaldytuve yra balto vyno, jis tiks prie žuvies. Spintelėje rasi taures, – suburbu.

Benediktas suranda taures, įpila vyno ir paduoda vieną taurę man. Kol pašils pietūs, gurkšteliu vėsaus, vaisiais kvepiančio gėrimo.

– Tu pasipuošusi namus šventėms, – pastebi Benediktas besidairydamas. Žinoma, mano namuose yra žiemos saulėgrįžai skirtų papuošimų – eglių šakelės supintos į vainikus ir papuoštos obuoliais ir riešutais, iš šiaudų surišti elniukai, ant ragų nešantys iš spanguolių pagamintą saulę, šiaudinis sodas kabantis ant lempos. Ir daugybė žvakių ant palangių ir stalų. – Supratau, kodėl man taip keistai tavo papuošimai atrodo – nėra nė vieno plastmasinio daiktelio iš parduotuvės.

– Sėsk valgyti, – raginu, dėdama lėkštes ant stalo ir nenorėdama, kad jis per daug gilintųsi į tai, ką mato mano namuose. Nors ir įtariu, kad savo skvarbiu žvilgsniu jis pastebi kiekvieną smulkmeną.

Benediktas paklusniai sėda, paragauja gabalėlį lašišos ir jo veidas įgauna nustebusią išraišką.

– Tikrai skanu! – paskelbia, o aš tik purkšteliu. – Ar žinai, kad esi vienintelė mergina, kuri pagamino man valgyti?

– Visų pirma, pagaminau ne tau, – nukertu. – Tu čia atsiradai netyčia. Antra, aš ne tavo mergina.

Benediktas tik išsišiepia ir puola energingai valgyti. Tačiau tai nesutrukdo jam manęs klausinėti – apie parduotuvę, gyvenimą šiame nuošaliame name, laisvalaikį, pomėgius. Atsakinėju jam atsargiai, tačiau tai jo nesustabdo. Kai pasisotinam, ir sutvarkom stalą, atsisuku į svečią, ketindama galų gale išprašyti, tačiau Hekatė užšoka ant lentynos, ant kurios sudėti įvairiausi dalykai ir kniauktelėjusi letena nužeria kortų krūvelę žemyn.

– Hekate! – aikteliu. – Kodėl taip padarei?

Benediktas pritupia surinkti kortas ir aš pamatau, kad paėmęs vieną paveikslėlį  sustingsta ir žiūri lyg negalėtų atitraukti akių . Tai ypatingos kortos, ant kai kurių nupiešti tik tam tikri ženklai, sigilai, ant kitų yra paveikslėliai.

Galiausiai Benediktas atsistoja, paduoda man surinktas kortas ir mes vėl susėdame prie stalo. Gurkšteliu vyno, tada ištiesiu jam tą pačią kortą.

– Pasakyk, ką joje matai?

Benediktas spokso į kortą, kurioje nupiešta nueinanti, už rankų susikibusi porelė. Jo lūpos suplonėja suspaustos, o tarp antakių įsirėžia raukšlelė.

– Nesuprantu, kodėl to klausi, – vyras atsainiai numeta kortą ant stalo, nors matosi, kad ji jam labai nemaloni.

– Nesupranti? Tiesiog pasakyk, ką matai.

Jis dar labiau susiraukia ir kepšteli piršto galiuku į susikibusias porelės rankas, labiau sau, nei rodydamas man.

– Nesuprantu, ką jie žino. Kaip jiems pavyksta šitas porų dalykas. Santykiai, nuoširdumas. Aišku, jeigu ten yra to nuoširdumo. – Benediktas spokso į paveikslėlį ir tyliai kalba pats sau, lyg mane visai pamiršęs. – Mokykloje, universitete buvau paniręs į kompiuterius. Toks, kuris po pamokų gyvena virtualiam pasauly. Buvau liesas, kreivais dantimis, keistas, nes nemokėjau bendrauti. Merginos nekreipė į mane dėmesio arba net pasijuokdavo. Trečiam kurse sukūriau kompiuterinę verslo valdymo programą, kuri pasirodė labai patogi ir populiari. Pradėjau uždirbti pinigų, sukūriau įmonę. Pradėjau sportuoti, išsitiesinau dantis. Atsirado ir merginų. Daug. Tačiau visada kažko trūksta. – Jis prityla, lyg svarstydamas, kaip tiksliau savo mintis išreikšti žodžiais. – Jos tiesiog nori manimi pasinaudoti. Visos kažko nori. Ir tas kažkas nesu aš. Bent jau ne tikrasis aš.

Benediktas nesąmoningai paglosto piršto galiuku susikibusias poros rankas, tada pakėlia akis į mane.

– Ar neturėtum tu man pasakoti apie mane? Ar ne taip tas būrimo reikalas veikia?

– Koks skirtumas, kas kalba, jeigu randi atsakymus į klausimus? – nusišypsau jam.

– Bet aš neradau atsakymo. Tu man pasakyk, ar aš rasiu tai, ko noriu?

– O ko tu nori?

Mėlynos lyg ledas akys ilgu žvilgsniu įsminga į manąsias, o aš galvoju, ar jis jaučia, kad vis dar pirštu glosto kortą su nueinančia porele.

Švelnus mano telefono pyptelėjimas nutraukia žvilgsnius. Aš pašoku nuo kėdės ir, priėjusi prie virtuvinės spintelės, ant kurios gulėjo telefonas, žvilgteliu į ekraną. Kai atsisuku į savo svečią, akivaizdu, kad atvirumo valandėlė baigėsi, o Benediktas šypsosi firmine sėkmingo vyruko šypsena.

Esu šimtu procentų tikra, kad šią viliojančią šypseną jis valandų valandomis tobulino priešais veidrodį.

– Noriu, kad pasakytum, jog man atleidi, – vyras pakyla nuo kėdės ir prieina arčiau manęs. – Už mano ir Silvijos elgesį. Už tai, kad atėjau ir sudrumsčiau ramybę vidury nakties. Ir už bučinį.

– Kokį bučinį?… – sutrinku vos akimirkai ir, pasinaudojęs ja, Benediktas priglunda prie mano lūpų. Jo šiltos lūpos švelniai tiria ir glosto manąsias, o aš svaigstu nuo pojūčių. Vyriškų kvepalų ir Benedikto kvapo, neilgos barzdelės kutenimo ant skruosto odos, taip arti esančio tvirto kūno šilumos. Jeigu apkabinčiau jį per kaklą, galėčiau pajusti jį visu savo kūnu, prispausti apsunkusias krūtis prie kietos krūtinės, klubus prie klubų. Stipriai įsikimbu į spintelės stalviršį už savęs, kad nepasiduočiau pagundai, tačiau neatsilaikau prieš švelnų raginantį lyžtelėjimą liežuviu ir praveriu lūpas. Liežuvis slysteli vidun ir maniškis jį noriai pasitinka, nesiklausęs mano leidimo. Mano gerklėje pasigirsta dejonė, kurioje susipina nepasitenkinimas savo pačios elgesiu ir bučinio sukeltas malonumas. Taip ilgai gyvenu be tokių pajūčių.

– Šitą, – švelniai ištaria atsitraukęs nuo mano lūpų Benediktas. Susivokiu, kad bučinio metu lietėsi tik mūsų lūpos. O jei jis apkabintų? Paglamonėtų, paliestų…

Gerai. Gerai. Man reikia minutėlės. Gal dviejų. Dviejų labai ilgų minučių ir aš pasakysiu jam, kad gali susikišti savo atsiprašymus ir bučinius į… kišenę ir rauti pro duris.

– Runa, širdele, mes jau čia! – pasigirsta šūksnis ir bruzdesys prie durų ir aš pašnibždomis nusikeikiu. Aš jas visai pamiršau.

– Tu laikai atrakinusi duris? – su piktoka nuostaba klausia Benediktas.

– Ne tavo reikalas, – burbu, tačiau nenoriu, kad galvotų apie mane kaip apie kvailelę. – Bet ne, mano mama turi raktą.

Einu į prieškambarį pasitikti savo viešnių ir jaučiu, kaip Benediktas seka iš paskos.

Prieškambaryje būrys moterų klegėdamos rengiasi, aunasi batus ir brozdina savo atsineštus krepšius ir ryšulius šio vakaro veikloms. Kaip ir visada šeštadieniais mes gaminsime produktus parduotuvei, šventinius papuošalus ir dovanas. Na, ir užsiimsime dar šiuo tuo, ko geriau pašaliniai nematytų.

Pamačiusios Benediktą moterys nustemba, tačiau nenustoja klegėti. Priešingai, džiugiai sveikinasi, girdamos jo išvaizdą ir kalbindamos, o vyriausioji, septyniasdešimtmetė Kunigunda, priėjusi net paglosto barzdotą skruostą. Benediktas apstulbęs žvilgteli į mane, tačiau aš tik atsiprašydama nusišypsau.

Mano raga… moterų ratas elgiasi su sėkmingu trisdešimtmečiu verslininku lyg jis būtų priglaustas benamis katinas!

Tik paskutinioji viešnia nesišypso Benediktui. Tvarkingai pasikabinusi elegantišką paltą ji akmeniniu veidu nužvelgia jį nuo galvos iki kojų.

– Benediktas Juodis, – ištaria ji griežtu balsu. Benediktas tik mandagiai linkteli galva.

– Laba diena, profesore.

– Tu pažįsti mano mamą? – nustembu.

– Čia tavo mama? – Benediktas atrodo dar labiau nustebęs. – Profesorė man pirmam kurse dėstė atropologiją.

– Ir vis dar prisimenu, kad ginčijotės dėl kiekvieno žodžio, jaunuoli, – suburba mama, nors žinau, kad būtent tokiems nenuoramoms studentams ji jaučia slaptą silpnybę.

– Būdavo labai smagios paskaitos, – nusišypso Benediktas ir atsisuka į mane. – Ką gi, man metas. Linkiu jums visoms gero vakaro. – Jis apžvelgia moteris ir staiga susiraukia. – Jūsų trylika.

– Na ir kas, – apsimestinai nerūpestingai gūžteliu pečiai. – Sudie, Benediktai.

Kai jis išeina, atsisuku į mamą.

– Tavo labai gera atmintis, jis juk buvo tavo studentas prieš dešimt metų.

– Atmintis čia niekuo dėta, – niūriai sako mama. – Šią savaitę pajudinau kai kurias pažintis savivaldybėje ir sužinojau, kas nupirko tą žemės plotą, kuriame mes švenčiame savo šventes ir atliekame savo ritualus. Mūsų šventąjį mišką. Didelė įmonė, kuri nori ten statyti kompiuterinės įrangos gamyklą. Man beveik gaila tų šunsnukių. – Mes visos suprantam, ką ji nori tuo pasakyti. Mūsų šventoje vietoje, kurioje yra senasis akmeninis altorius, tokia energetika, kuri bet kokią elektroniką išves iš rikiuotės. – Ir tos įmonės vadovas yra Benediktas Juodis.

– Tai puiku, – sučirpia Kunigunda ir aš nustebusi atsisuku į ją. – Runa, tau tereikia pasišnekėti su tuo berniuku ir viską jam paaiškinti. Ir jis mums gražins mūsų šventąją žemę.

Užsimerkiu ir sunkiai atsidūstu. Benediktas ne berniukas. Jis nepatikės pasakojimais apie energetikas ir šventas žemes. Ir tikrai dėl to nesustabdys milijonus kainuojančio projekto.

– Atsiprašau, Runa, – tyliai sako mama.

Atsimerkiu ir pažvelgiu į ją.

– Už ką?

– Tu buvai teisi. Praeitą kartą, per Ilges, kai prie altoriaus atlikome ritualą, prašydamos deivių, kad padėtų mums išsaugoti savo senąją šventąją vietą, man nederėjo tuo pačiu paprašyti, kad atsiųstų tau meilę.

– Negraužk savęs, Pajauta,  juk mes visos tam pritarėme,  – raminamai ištaria Kunigunda ir aplinkui pasigirsta pritariantis murmesys. – Visos manome, kad mūsų Runai reikia daugiau iš gyvenimo, nei tik rūpintis mumis ir parduotuve.

O taip, manau sau, mes visos kuo gražiausiai viską sujaukėme. Meilės burtai niekada geruoju nesibaigia. Tik netikrais prisipažinimais ir netikrais bučiniais.

Tačiau neišdrįstu joms dėl to priekaištauti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Meilė devyniaragė“ 1 dalis

Raganos trobelė, penktadienis,  gruodžio 13d.

Benediktas

Raganos trobelė atrodė kaip eilinė suvenyrų parduotuvė. Taip, parduotuvės pavadinimas „Runa“ buvo išrašytas senoviniais rašmenimis, tačiau gruodžio pavakarės tamsoje iškaba švietė ne burtų pagalba, ji buvo stebėtinai moderni. Du dideli vitrininiai langai taip pat apšviesti ir gana stilingai dekoruoti įvairiais kristalais, žvakėmis, statulėlėmis ir gėlėmis. Namas kaip namas, senas, tačiau tvarkingai perdažytas maskuojančia samanine žalia spalva. Medžiai be lapų aplinkui sudarė nuošalaus ir gūdaus miško įspūdį, tačiau iš tiesų visa tai buvo miesto pakraštyje, ilgos siauros gatvelės gale.

Pastačiau savo Mercedes miesto visureigį tiesiai prieš tuos vitrininius langus nedideliame kieme, nesuprasdamas, ką čia veikiu. Atvažiavau pas būrėją. Pas sumautą būrėją, velniai griebtų!

Atsisukau į Silviją, laukdamas, kad ši pasakytų, jog pajuokavo. Kad tiesiog nusipirks kokią nors nesąmonę ir tiek. Ką jau ką, o pirkti Silvija mėgsta. Suprantama, ne už savo pinigus. Bet vėliau labai stengiasi tai atidirbti ir nors kažkokio stebuklo dulkinantis neparodo, tačiau entuziazmo jai  netrūksta. Todėl, jei šitoj keistoj vietoj susisuks greitai, vėliau manęs laukia malonus penktadienio vakaras.

Mėlynos Silvijos akys blizgėjo iš nekantrumo, o grožio specialistų pripūstos lūpos prasivėrė į ryžtingą šypseną. Graži mergina, visada sumaniai pasidažiusi, madingai ir seksualiai apsirengusi, pabrėždama rūpestingai prižiūrimą figūrą. Su tokia gali pasirodyti bet kuriame renginyje. Ir niekam nerūpi, kad jos galvelė tuščia.

– Tikrai nori čia eiti? – dar pasitikslinau. – Ko?

– Čia gyvena ta būrėja, vakar per tavo įmonės balių Kristina, ta skyriaus direktorė, pasakojo, kad ji atvėrė jai matymą, pasakė visą tiesą, na žinai, apie praeitį, viską pataikė, pripasakojo tokių dalykų! Sutvarkė visiškai jos santykius su vyru ir karjerą, tada Kristina gavo paaukštinimą, supranti? Šita ragana viską mato, labai noriu, kad ir man išburtų, gal tada pradėsiu kokį verslą, jauti, kaip būtų faina!

Silvija stabtelėjo įkvėpti ir aš paskubėjau įsiterpti į tą žodžių kratinį.

– Eik, jei taip nori, o aš atvažiuosiu tavęs paimti, kai baigsi.

– Ne, ne, – Silvija papurtė šviesintus plaukus, kurie dar praeitą savaitę siekė pečius, o šią – jau driekėsi beveik iki liemens. – Tu būtinai turi eiti kartu. Gal mums kartu ką nors išburs, tau dėl verslo, suprask, tai labai naudinga.

Vos susivaldžiau paniekinančiai neprunkštelėjęs. Kažkokia boba (įsivaizdavau stambią pagyvenusią moteriškę, apsirėdžiusią plačia tunika) ims man patarinėti verslo klausimais? Beveik mačiau, kaip tirštame nuo smilkalų kambarėlyje ant juoda staltiese užtiesto stalo moteriškė išdėlioja kortas ir visažiniu žvilgsniu į jas pasižiūrėjusi, pradeda dėstyti. „Netolimoje ateityje verslas seksis, tačiau iškils sunkumų. Turėsi rūpesčių su valdiškais namais (kas gi jų neturi!). Jeigu priimsi teisingus sprendimus, verslas suklestės, jei neteisingus – bankrutuos.“

Galėčiau pats atidaryti tokią šarlatanų kontorą. Pinigų klausimais tikrai patarčiau geriau, nei bet kuri ragana.

Susilaikau neišdėstęs savo nuomonės, kad nesunervinčiau Silvijos. Juk noriu to malonaus vakaro? Žinau, kad kai kurios moterys mėgsta įvairius keistus dalykus, horoskopus ar panašiai, tebūnie. Tik kam mane į tai temptis? Dar labai nustebau, kad būtent Kristina Silvijai apie šitą raganą papasakojo. Kristina – kieta, racionali skyriaus vadovė, turi auksinę galvą skaičiams. Iki šiol žavėjausi ja kaip profesionale, kuri darbe pranoksta daugelį vyrų. Ir ta Kristina eina pas būrėją? Ne, vyrai moterų tikrai niekada nesupras.

– Lėlyte, eik viena ir gerai praleisk laiką. Aš tikrai nenoriu eiti pas kažkokią šarlatanę konsultuotis dėl darbo, – jaučiu, kaip mano balsas išduoda suirzimą.

– Benuti, prašau, turi eiti kartu! – Silvija suklapsėjo blakstienomis, nutaisiusi saldų it mažos mergaitės balselį ir uždėjo delną ant mano rankos, švelniai glostydama. Nemėgstu tokio maivymosi, kaip ir to, kad vadina mane Benučiu. Mano vardas Benediktas. – Prižadu, tu nepasigailėsi.

Noriu drėbtelėti „Jau gailiuosi“, bet tada galvoje prasisuka karštas filmukas, įrodantis, kad yra dalykų, dėl kurių galima truputį pasiaukoti. Sunkiai atsidūstu.

– Gerai jau, einam.

Atidarau vairuotojo dureles ir dar nugirstu, kaip Silvija patenkinta spygteli. Iššokusi iš automobilio nutrepsena prie namo durų, pasiraukydama, kad kieme išpilti akmenėliai braižo jos brangius aukštakulnius. Nenoriai nužirglioju iš paskos.

Silvija atidaro duris ir pasigirsta švelnus varpelių garsas. Įeinu iš paskos, uždarau duris ir apsidairau.

Tikėjausi nemaloniai nejaukaus jausmo, lyg patekus į Helovino dekoracijas, tačiau nėra taip blogai. Baltos ir tvarkingos lentynos ir vitrinos su prekėmis išdėstytos po erdvią, panašu, kad iš dviejų sujungtų gyvenamųjų kambarių padarytą patalpą. Yra kelios erdvės, skirtos lankytojams prisėsti – prie vienos sienos du patogūs foteliai su nedideliu apvaliu staliuku, prie kitos – sofa su dekoratyvinėmis pagalvėlėmis. Netoli galinės sienos aukštas pailgas staliukas, kuris tarnauja kaip kasa, ant jo stovi garuojantis juodas puodelis su kažkokiais simboliais, nuvartytas storas sąsiuvinis ir labai banalus bei praktiškas kasos aparatas..

– Kuo galiu jums padėti? – pasigirsta moteriškas balsas ir plaukeliai ant mano sprando pasišiaušia. Balsas duslokas, tirštas, saldus, skirtas kalbėti lovoje.

Aaa, ragana. Smalsiai nužvelgiu moterį, pardavinėjančią pasakas suaugusioms moterims.

Kur kas jaunesnė, nei tikėjausi. Tikrai jaunesnė nei Silvijos 30 ar mano 32. Veidas be jokio makiažo, lygi švelni oda. Duočiau jai kokius 26. Juodi plaukai iki vidurio nugaros, išraiškingas, gana kampuotas veidas. Didelė burna su putliomis lūpomis ir neįtikėtinai šiltos rudos akys tą kampuotumą sušvelnina. Apsirengusi visai paprastai – tamsiai mėlynais džinsais, juoda prigludusia palaidine ir atsagstytu šiltu pilku megztiniu.

Jaučiu keistą nusivylimą – tikėjausi pompastikos, ilgos juodos suknios, sutaršytų plaukų, tiurbano iš spalvotos skaros ir daugybės įvairių papuošalų su spalvotais akmenimis. Kur spektaklis, turintis mus įtikinti jos magiškomis galiomis?

– Aš noriu, kad man išburtum, – griebia jautį už ragų, tiksliau, raganą už šluotos Silvija net nepasisveikinusi.

Mergina nustebusi išpučia akis.

– Atsiprašau, ką?

Žiūriu į ją susidomėjęs. Kodėl ji nusprendė maivytis, lyg nesuprastų, apie ką Silvija kalba? Juk visos prekės aplinkui – kristalai, kažkokios kortos, knygos, žvakės, papuošalai su keistais simboliais – viskas aiškiai rodo, kuo ji užsiima.

Šarlatanizmu.

Silvijos veidas įgauna pyktelėjusią, užsispyrusią išraišką.

– Man Kristina pasakojo, kad tu jai išbūrei ir ji liko labai patenkinta. Aš taip pat noriu.

– Aš tuo neužsiimu, jūs ne taip supratot, – purto galvą juodaplaukė.

– Klausyk, mes tikrai gerai sumokėsim, tiesa, Benuti?

Silvija atsisuka į mane ir šypsosi, laukdama patvirtinimo. Ir nemato, kaip raganos lūpos paniekinančiai vypteli.

– Atsiprašau, tačiau aš tikrai to nedarau. – Raganos balsas kietas, tačiau kažkas jame man sako, kad ji meluoja. Ji tuo užsiima, tik kažkodėl nenori daryti to su Silvija. Gal todėl, kad Silvija atsitempė mane ir būrėja galvoja, kad bus sunkiau muilinti akis? – Jei tai viskas, ko norėjote, man gaila, kad sugaišote savo laiką. Parduotuvės darbo laikas jau baigiasi.

– Aš noriu, kad man išburtum! Dabar! – Silvijos balsas kyla. – Suprantu, kad tokiu būti keli kainą. Tiesiog pasakyk, kiek, ir mes sumokėsim.

Ragana purto galvą.

– Sumokėsim dvigubai! – teškia Silvija.

Noriu ją papurtyti. Nesiruošiu mokėti krūvos pinigų už kažkokią nesąmonę. Silvija nueina prie sofos, atsisėda ir užsimeta koją ant kojos.

– Niekur neisiu, kol man neišbursi.

– Silvija! – Mano balsas įspėjantis, tačiau ji tik stipriau sučiaupia lūpas. Kas, po velnių, jai pasidarė? Dar nesu matęs jos tokios.

Kita vertus, iki šiol mes bendravom vakarėliuose ir lovoj. Tikrai negaliu sakyti, kad gerai ją pažįstu. Kyla mintis, kad Silvija būrėją laiko aptarnaujančiu personalu. Įsivaizduoju, kad ji panašiai elgtųsi su viešbučių, kurortų darbuotojais, namus tvarkančiais žmonėmis, gal net mano įmonės darbuotojais. Ar ji įsivaizduoja, kad taip turėtų elgtis mano mergina ir bando man tai parodyti?

Oi, lėlyte, padarei grubią klaidą.

Ragana atsidūsta ir pavarto akis.

– Gerai, tebūnie.

Silvija pašoka.

– Tikrai?

Ragana linkteli ir Silvijos veidas nusigiedrina ir nušvinta pergalinga šypsena. Juodaplaukė mosteli į duris netoli kasos stalo, jos nuotaikos nuspėti neįmanoma. Greičiausiai, kaip reikiant įsiutusi, tačiau nei iš jos veido, nei judesių to nepasakytum. Puikus pokerio žaidėjos veidas.

– Eikime ten.

– Benuti, einam, – įsako Silvija.

Ragana įsmeigia į mane akis.

– Jūs taip pat norite, kad jums išburčiau? – jaučiu, kaip jos žvilgsnis tiria mane po detalę. Stilingai apkirptus ir želės pagalba pašiauštus plaukus, nepriekaištingai sutvarkytą trijų dienų barzdelę (nepatingėjau ir apsilankiau pas madingą vyrus kerpantį meistrą pietų pertraukos metu). Milane pirktą kostiumą, nes atvažiavau čia iš karto po darbo, baltus marškinius, kaklaraištį. Žvilgsnis nuslysta į riešą, ant kurio brangus sportinis laikrodis. Ir žemyn, prie nublizgintų juodų batų. Tada rudos akys vėl įsiremia į manąsias. Po velnių, jos tikrai kiaurai veriantis žvilgsnis. Ar man anksčiau jis pasirodė šiltas? Dabar nuo tos žiežulos dvelkia stingdantis šaltis. Jei galėtų, tikrai paverstų mano pasididžiavimą varvekliu.

Kyla pagunda paaiškinti jai, kad mano išorė yra žaidimo dalis – niekas šiais laikais nepatikės, kad tu gali susitvarkyti su verslu, jei nesusitvarkai su savo paties išvaizda. Sustabdau save pačiu laiku – kodėl turėčiau jai aiškintis?

– Tikrai nenoriu, – papurtau galvą paniekinančiai vyptelėjęs.

– Benuti, tu privalai! – sucypia Silvija ir mano kantrybė sparčiai senka. Visų jos sugebėjimų neužteks kompensuoti už šitą bjaurią sceną.

– Silvija, eik, jei vis dar nori, aš palauksiu tavęs čia. – Kategoriškas mano balso tonas įtikina Silviją nespausti manęs ir nepatenkintai papūtusi lūpas ji nueina į gretimą kambarį. Ragana nuseka jai iš paskos.

Žvelgiant į juodaplaukės nugarą man vėl pasišiaušia plaukai ant viso kūno. Nesuprantu kodėl. Ji atrodo visiškai paprasta jauna mergina. Tačiau jos žvilgsnyje, judesiuose, visoje esybėje, yra kažkas tokio nepaaiškinamo, kažkokia galinga grėsmė ar galia, kurios aš nesuprantu.

Pavartau akis. Silvijos nesąmonės jau ir man sukniso protą. Supykstu ant savęs už ištižimą, ant Silvijos  už iškeltą sceną, o labiausiai ant rudaakės raganos už tai, kad sumovė visą vakarą. Nuotaika dingo ir kažkodėl man atrodo, kad juodaplaukė tai padarė tyčia. Kam reikėjo išsikalinėti, ar negalėjo iš karto vestis Silvijos į tą kambarį ir padaryti, ko prašoma? Tikriausiai Silvija buvo teisi, kai sakė, kad tai tebuvo kainos kėlimas. Įdomu, kiek gi ji užsiplėš?

Iš gretimo kambario girdisi prislopinti balsai ir aš pasiruošiu kantriai laukti. Apžiūrinėju prekes, stebėdamasis, kad juodaplaukė paliko savo parduotuvę neprižiūrimą.

Staiga iš kambario girdimi balsai pasikeičia. Silvijos balsas garsėja ir tampa spigus. Po akimirkos ji įlekia į parduotuvės patalpą išraudusi ir susinervinusi.

– Tu buvai visiškai teisus. Ji šarlatanė. Nemokėsim jai nė cento. Ir aš visoms draugėms papasakosiu, kad čia neitų.

Juodaplaukė sustojusi tarpduryje mus stebi. Klausiamai į ją pasižiūriu, tačiau Silvija tempia mane už alkūnės.

– Einam iš šitos landynės! – teškia.

Mudu išeinam, įsėdam į automobilį. Taip, savaitgalio nuotaika visiškai sumauta. Paspaudžiu užkūrimo mygtuką ir išgirstu, kaip Silvija aikteli.

– Kas dar? – burbteliu.

– Mano rankinė. Aš palikau ten rankinę. Greitai, nes ta čiūčela iškraustys.

Užgesinu variklį, tačiau Silvija nesiruošia lipti iš automobilio.

– Tu eik, – paliepia.

– Klausyk…

– Prašau!

Jos balsas aštrus ir susinervinu dar labiau. Tačiau tikrai bus geriau, jeigu Silvija daugiau ten neis. O tai tuoj sulauksiu kačių pjautynių ir šita mintis man  visai neseksuali.

Suurzgęs išlipu iš automobilio. Dar pikčiau nei anksčiau žirglioju į parduotuvę, atplėšiu duris ir varpeliai isteriškai suskamba. Juodaplaukė stovi prie prekystalio ir apkabinusi abiem delnais juodąjį puodelį spokso į jo vidų. Man įsiveržus pakelia akis. Rudos akys piktos ir įskaudintos, tačiau jos seksualusis balsas pašaipus.

– Apsigalvojote? Vis dėlto norite, kad ir jums paburčiau?

Šauna keista mintis, kad visai norėčiau. Nesvarbu, ką ji ten sakytų, galėčiau klausytis to balso valandų valandas. Kaip gaila, kad jis priklauso šarlatanei.

– Silvija paliko rankinę, ten, – mosteliu į kitą kambarį.

Juodaplaukė padeda puodelį ir dingsta būrimo kambaryje. Grįžta su mažulyte gucci ženklo Silvijos rankine ir ištiesia ją man. Paimdamas prisiliečiu prie jos pirštų ir apima keistas jausmas. Pirštai sudilgsi, pasklinda šiluma, draugužis kelnėse krusteli.

Čia dabar kas, po velnių?

Beveik išplėšiu rankinę iš jos rankų ir sukuosi eiti. Tačiau nesusilaikau ir atsigręžiu.

– Ką jai pasakei, kad taip sunervinai? – mano balsas labiau smalsus, nei kaltinantis.

Laukiu kažko panašaus į „Paklausk savo merginos“ arba „tai kliento ir būrėjos paslaptis“

– Pasakiau, kad jūs niekada jos nevesite. Kad jūsų santykiai trumpalaikiai. Ir jei nori pradėti verslą, tegul užsirašo į kursus arba eina rimčiau mokytis.

Spoksau į ją išsižiojęs, toks arogantiškas pasitikėjimas savimi rimtai erzina.

– Kas tau sakė, kad jos nevesiu?

Ji tik pašaipiai kilsteli antakius ir aš nusprendžiu šios temos neplėtoti. Nes tikrai nevesiu ir greičiausiai nereikia turėti aiškiaregystės dovanos, kad tai suprastum. Tai, kad ji teisi, mane dar labiau supykdo.

– Nesi labai gera verslininkė, tiesa? – sakau su pikta pašaipa. – Jei būtum pasakiusi tai, ką ji norėjo girdėti, būtų ėjusi pas tave vėl ir vėl. Dar ir draugių atsivedusi.

Pirmą kartą jos akyse blyksteli karštas įsiūtis ir man kažkodėl palengvėja. Juodaplaukė kilsteli smakrą ir pašaipiai pliaukšteli delnu sau per kaktą.

– Tikrai, kaip aš nepagalvojau, kad apgaudinėti žmones už pinigus yra puikus verslo planas!

– Nevaidink čia šventos! Visa ši vieta rėkte rėkia apie apgaulę.

– Kas būtent?

– Žvakės. Akmenys. Kažkokie simboliai, arbrakadabros.

– Šitas žvakes lieja viena mano draugė. Papuošalus su pusbrangiais akmenėliais gamina kita. Jeigu tu nesupranti simbolių reikšmės, dar nereiškia, kad jie apgaulė.

– Pavadinimas „Runa“ – nenoriu pasiduoti.

Ji įsisprendžia rankomis į klubus.

– Mano vardas Runa.

– Tikras vardas? – nustebęs pasitikslinu.

– Tikras vardas. Mano mama domisi istorija, toks vardas jai pasirodė reikšmingas ir originalus.

Žiojuosi dar ginčytis, tačiau Runa iškelia delną mane nutildydama.

– Ar tikrai manai, kad norėčiau, jog jūs sugrįžtumėt? Judu įsiveržėte į mano namus, reikalavote velniai žino, ko, įžeidinėjote vienas per kitą. Aš tikrai, tikrai tikiuosi daugiau judviejų niekada nesusitikti! – Juodaplaukė nuėjusi atlapoja lauko duris. – Viso gero, Benuti!

Man belieka išeiti. Krūtinėje nugula sunkus suvokimas, kad iš tiesų mudu su Silvija elgėmės kaip šūdžiai. Ir kirba įtarimas, kad šitoji juodaplaukė žiežula kuo puikiausiai žino, kaip nemėgstu to „Benuti“.

Įsėdu į automobilį ir tylomis ištiesiu rankinę Silvijai.

– Ko taip užtrukai? – užsipuola mane. – Ką ta šarlatanė tau pasakė? Nenorėjo atiduoti, melavo, kad neturi? Apgavikė, kas pas tokią gali eiti!

Užvedu automobilį ir išsuku iš kiemo. Visą kelią Silvija putojasi ir koneveikia Runą. Klausausi tylomis, negalėdamas atsistebėti. Lyg ją būtų kas apsėdęs, iki šiol ji buvo gana maloni. Suprantu, kad taip atrodė tik todėl, kad nebuvo tinkamos situacijos man pamatyti, kokia ji iš tiesų yra. Aš ir nenorėjau jos pažinti, niekada neturėjau ilgalaikių planų, susijusių su Silvija.

Tik automobiliui įsukus į jos gatvelę Silvija suklūsta.

– Kur važiuoji? Juk mes planavom į restoraną, vėliau į klubą. – Jos tonas vis dar gana piktas, tačiau artėjant prie jos namų, Silvija pradeda suvokti, kas įvyko ir jos balsas akimirksniu iš barningo tampa saldus kaip medus. – Benuti, pamirškime…

Sustabdau automobilį prie Silvijos namų, išjungiu variklį ir atsisuku į šviesiaplaukę.

– Silvija, planai pasikeitė. Aš neisiu nei į restoraną, nei į klubą. Atleisk, galbūt dar spėsi su kuo nors susitarti dėl vakaro pramogų.

– Ką nori tuo pasakyti, Benai? – jos balsas vėl aštrėja.

– Noriu pasakyti, kad mūsų draugystė baigėsi.

– Tai ta ragana kalta! Aš ją paduosiu į teismą! – Silvijos veidas net raudonas, o mane suima juokas.

– Už ką? Už sugadintą penktadienio vakarą? Ar už tai, kad liepė eiti mokytis?

– Ji tau pasakė! Tai turėjo būti konfidencialu.

– Viso gero, Silvija. – Šita nesąmonė man jau atsibodo. Užkuriu variklį. – Lipk iš automobilio.

Šviesiaplaukė iššoka iš automobilio ir stipriai trenkia durelėmis. Nekaltinu jos, negražiai su ja išsiskyriau. Tačiau mes juk ne pora. Susitikome šiandien ketvirtą ar penktą kartą. Ir tai, kad visi tie kartai baigdavosi seksu, dar nereiškia, kad mes įsipareigoję. Silvijos misija mano gyvenime tebuvo padaryti mano laisvalaikį malonesnį. Šiandien man malonu nebuvo, todėl šviesiaplaukė nuo šių pareigų atleista.

Važiuoju per kalėdinėmis švieselėmis pasipuošusį miestą mėgindamas nuspręsti, ką daryti su netikėtai pasikeitusiais planais. Tai, kad Silvija iškrito iš žaidimo, dar nereiškia, kad nėra kitų variantų. Tik kad man visiškai dingo nuotaika vakarienei žvakių šviesoje ir prabangiam naktiniam klubui. Viskas, ką ten surasiu, bus tik dar viena silvija, kurios aš nenorėsiu pažinti daugiau, nei jos kūnas. Tačiau vien mintis, kad man to nebeužtenka, tokia neįprasta, kad noriu nuo jos pabėgti. Reikia atsikratyti šitos keistos nuotaikos.

Grįžtu namo, persirengiu sportiniais drabužiais ir važiuoju į visą parą dirbantį sporto klubą. Čia tokių kaip aš, penktadienio vakarą pasirinkusių išsikrauti treniruotėmis, o ne alkoholiu ir šokiais, daugybė.

Neskubu, pasimėgaudamas, beveik iki persitempimo, pora valandų lieju prakaitą, tada nusiprausiu po dušu ir lendu į sauną. Raumenys verkia iš palengvėjimo, tačiau viduje to palengvėjimo nejaučiu. Erzinantis nesmagumas tūno krūtinėje ir net nesiruošia trauktis. Atremiu nugarą į karštą, šlapią nuo garų, plytelėmis išklijuotą saunos sieną, užverčiu galvą ir užsimerkiu. Saunoje esu vienas, todėl galiu ramiai pagalvoti. Nesmagumas krūtinėje nėra sunkus. Tai daugiau… tuštuma.

Nuo kada, po velnių, jaučiu tuštumą penktadienio vakarą po sėkmingos darbo savaitės?

Užsimerkęs vėl matau juodaplaukę rudaakę raganą. Visiškai paprasta mergina – paprastai apsirengusi, be makiažo, simpatiško, tačiau tikrai ne išskirtinio grožio, veido. Tiesa, jos balsas ypatingas, lyg iš vyriškų svajonių, duslokas, juslingas. Didelė burna su putliomis lūpomis taip pat atveria kelią fantazijai. O tos rudos akys… Pirmomis akimirkomis atrodė šiltos, vėliau suirzusios, o kai vijo mane pro duris tiesiog svaidė žaibus. Tik tada, kai netikėtai grįžau Silvijos rankinės, Runa spoksojo į savo puodelį ir atrodė susirūpinusi ir… įskaudinta?

Suprantu, kad būtent ta akimirka man neduoda ramybės visą vakarą. Nejaugi tapau toks kretinas, kad galiu užsipulti niekuo dėtą žmogų, nes man nepatiko – jos verslas? Jaučiausi kur kas pranašesnis, nes aš pardavinėju kompiuterines programas, o pas ją tik žvakės ir akmenėliai?

Ar aš virstu vyriška Silvijos versija?

Ši mintis vimdanti ir staiga noras įrodyti sau ir Runai, kad aš ne toks, tampa didžiulis, karštas, neatidėliotinas. Aš atsiprašysiu tos merginos ir ištaisysiu šitą nelemtą situaciją. O tada galėsiu ją pamiršti ir ramiai eiti miegoti.

Kai vėl įsuku į Runos kiemą, jis visai neapšviestas. Parduotuvės langai tamsūs. Tik namo šone dega šviesa viename lange ir tai teikia vilties. Žinau, kad eiti pas ją dabar yra velniškai bloga mintis, tačiau atrodo, kad sprogsiu, jei to nepadarysiu.

Išlipu iš automobilio ir durelės skardžiai trinkteli nakties tyloje. Po mano batais, kai einu aplink namą ieškodamas kito įėjimo,  girgžda akmenukai. Apsiniaukę, todėl viskas paskendę aklinoje gruodžio vidurio tamsoje.

Įpratęs prie miesto centro net nusipurtau. Kas gali gyventi tokioj juodoj skylėj?

Suradęs duris stipriai pabeldžiu. Po kelių akimirkų išgirstu viduje žingsnius, šmėsteli veidas tamsiame lange, mėginantis įžiūrėti, kas stovi prie durų. Ar ji riktels nešdintis, nes iškvies policiją, ar iškvies ją neįspėjusi?

Tačiau duryse trakšteli raktas ir jos prasiveria. Tarpduryje stovi Runa, apsirengusi ilga pižama, o ant jos šiltu pūkuotu džemperiu.

Suprantu, kad tokia apranga turėtų atstumti. Aš įpratęs prie šilkinių naktinukų su siūlo plonumo petnešėlėmis. Prie slidžių mini chalatėlių. Tačiau Runa atrodo neišpasakytai jaukiai. Iškyla vaizdinys, kaip mes abu sukritę ant sofos žiūrime filmą. Valgome skrudintus kukurūzus ar picą. O gal kažką, ką prieš tai abu pasigaminome. Nesukame galvos dėl trupinių ir smaginamės juokingai komentuodami veiksmą ekrane. Kol juokus nutraukia bučinys.

Šmėstelėjęs vaizdinys toks ryškus, kad skaudžiai suspaudžia krūtinę. Lyg tai būtų kažkas, ką aš pražiūrėjau, praradau, pasinėręs į sėkmingo verslininko gyvenimą.

Runa atrodo švelni ir tyra. Ir bejėgė, stovėdama su pižama beveik vidurnaktį nuošalaus namo tarpduryje priešais netikėtai atsibeldusį nepažįstamą vyrą. Svarstau. Aš stiprus, treniruotas vyrukas, lankymasis sporto salėje man kaip religija. Stoviu su sportine striuke, ant galvos užsimetęs džemperio gobtuvą. Už Runą esu aukštesnis gerais penkiolika centimetrų.

Ką, po velnių, ji sau galvoja?!

– Tu taip paprastai atidarei duris? – stengiuosi kalbėti ramiai, nors viduje kunkuliuoju. Ką tokio ji turi, kad mane, garsėjantį šaltu apskaičiuojančiu protu, taip įsiutina per kelias sekundes?

– Ko atėjai, Benediktai? – juodaplaukė klausia taip paprastai, lyg būčiau jos vaikystės draugas, o ne vos šį vakarą sutiktas šiknius. Tačiau jos paprastumas mane nuginkluoja.

– Noriu atsiprašyti už tai, kas nutiko anksčiau.

Ji kilsteli antakius.

– Ir tai negalėjo palaukti rytdienos?

Papurtau galvą. Noriu paaiškinti, bet mano dėmesį patraukia judesys. Aplink Runos kojas ima trintis juoda (na, žinoma!) katė. Padaras pažvelgia į mane ir priekaištingai sukniaukia. Ir dar kartą.

– Nepyk, Hekate, Benediktas tuoj išeis.

Katė piktai sušnypščia ir atsitūpusi ima spoksoti tiesiai į mane geltonomis, tamsoje lyg prožektorius žibančiomis akimis. Tada vėl sukniaukia ir Runa atsidūsta.

– Žinau, esi visiškai teisi.

Nors Runa raminamu balsu katei pritaria, tačiau toji vis tiek nepatenkinta niurna toliau.

– Tu kalbiesi su kate? – tiriamai žiūriu į keistąją tamsiaplaukę, tačiau ši net nemirkteli.

– Visi žmonės kalbasi su savo augintiniais.

Tiesa, esu tai matęs. Tik dar nematęs, kad augintinis atsakytų tokiomis žmogiškomis intonacijomis.

– Hekatė – labai protinga katė, – priduria Runa, lyg išgirdusi mano mintis.

– Aha, – numykiu. – taigi, kaip sakiau, atėjau atsiprašyti. Pasvarstęs sutinku, kad tu buvai teisi ir mūsų su Silvija elgesys šį vakarą buvo nepateisinamas.

Runa linktelėjo.

– Štai ir atlikai savo misiją – atsiprašei. Labos nakties, Benediktai. – Juodaplaukė uždaro duris ir jose trakšteli raktas.

Jaučiuosi šiek tiek sutrikęs. Atrodo, Runa niekada nesielgia taip, kaip iš jos tikiuosi.

– Ir daugiau niekam neatidaryk durų! – dar rikteliu, jausdamasis kvailai. Ir nusivylęs, kad manęs nepakvietė į vidų. Kas, tiesą sakant, iš jos pusės būtų tikra beprotybė.

—

Ir tik namie prieš užmigdamas susivokiu, kad ji nepasakė, kad man atleido. Štai kas mane graužia.

Rytoj priversiu ją tai pasakyti. Tokia priešpaskutinė mintis prieš užmiegant.

Po kelių akimirkų, jau visai grimztant į snaudulį, šmėsteli dar kai kas.

Ji pasakė „Benediktai“. Iš kur ji žino, kad mano vardas ne Benas ar Benjaminas, o Benediktas?

 

Lavisa Spell „Meilė devyniaragė“

Šią savaitę prasidėjo MRM klubo kalėdinių romantinių istorijų projektas „Imbierinė širdelė“ ir visos autorės pristato savo kūrinius. Ir, kai pažiūriu pro langą, man atrodo, kad tai mes su savo kalėdinėmis nuotaikomis sukėlėme Lietuvoje šią sniego fiestą 😊
Mano kalėdinė istorija vadinasi „Meilė devyniaragė“, nuo lapkričio 27d. keturis sekmadienius ji bus keliama į www.lavisaspell.lt puslapį.
Gruodžio 21d. diena nustoja trumpėti, naktis ilgėti, elnias devyniaragis parneša saulę į Žemę ant savo ragų. Devyni elnio ragai šakoti, siekiantys dangų, tapatinami su gyvybės medžiu. Elnio ragai devyni, o gal dyvini? Žiemos saulėgrįža reiškia šviesos grįžimą, naujo gyvenimo pradžią, virsmą į naują būseną. Būtent šią dieną švenčia senosios ir dabartinės raganos.
Mano istorija apie šiuolaikinę raganaitę, kuri iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų merginų. Ji turi parduotuvėlę, kurioje prekiauja žvakėmis, kristalais, arbatomis ir suvenyrais. Į jos parduotuvę užklydęs kompiuterinių programų kūrėjas ir sėkmingas verslininkas Benediktas apie tokius dalykus turi tvirtą itin neigiamą nuomonę. Dvi stiprios asmenybės susikerta ir aplinkui pažyra žiežirbos, iš kurių, galbūt, gali įsižiebti kaitri jausmų liepsna. Tik meilė niekada nebūna paprasta, ji šakota, kaip tie dyvini elnio ragai…
Dėl „Imbierinės širdelės“ projekto jaučiuosi, lyg kažkada būčiau paleidusi sniego gniūžtę, rašydama penktadienio istorijas savo puslapyje, o Ilona Jonuškaitė, MRM klubo įkūrėja ir daugybės projektų varikliukas, su savo elfų komanda, pavertė ją tikra sniego lavina.
Už „Meilės devyniaragės“ viršelį dėkoju Janinai Les. Istorija tokia, kad viršelius šiai istorijai mudvi kūrėme beveik vienu metu. Manasis, iš mano juodų raganiškų gelmių, gavosi tamsokas ir niūrokas. Janinos viršelis dvelkia šventiškumu ir magija ir skaitytojai beveik vienbalsiai nubalsavo už spalvingesnį variantą. Kuo aš be galo džiaugiuosi