Dimitrijus:
Tokį tylų ir ramų vakarą daugelis džiaugiasi ramybe ir gyvena laukimo nuotaikose, tačiau aš, palinkęs prie krosnies, skęstu apmąstymuose. Už lango grakščiai šoka snaigių pulkai, jau geras pusvalandis, kai sirenos nutilo ir įsiviešpatavo tyla. Tuo pačiu ruožu, kur visai neseniai įvyko nelaimė, važinėja automobiliai. Visi elgiasi įprastai, lyg nieko nebūtų nutikę, o kažkam tai pati didžiausia gyvenimo tragedija.
Galvoju apie gyvenimo trapumą. Negali žinoti, kada ateis pabaiga. Mirtis dažniausiai ištinka netikėtai. Ji užklumpa, kai to mažiausiai tikiesi. Nei vienas nemėgsta galvoti, kad jo gyvenimas laikinas, neretai stengiamasi tai pamiršti. Tačiau, kai nutinka kokia nors nelaimė, užlieja baugios realybės vaizdai. Negaliu suprasti, kas mane taip gąsdina. Galbūt galia, kurią turiu, ir jaučiuosi jos nevertas.
Žinau, kad kenkiu ne tik sau, bet ir kitiems. Jau rytoj bus žymiai mažiau sniego. Tačiau kaip galiu būti laimingas, palaidojęs žmoną? Atsakymas vienas, kad negaliu. Nors prabėgo jau keli mėnesiai po šios baisios netekties, nepajėgiu susitaikyti su mintimi, kad daugiau niekada nepamatysiu Raselės. Ieškojau būdų, kaip sau padėti, bet pasirinkau neteisingą kelią. Dabar mane kamuoja siaubingas liūdesys ir graužatis, kad nesugebėjau apsaugoti mylimosios.
Prisimenu žmonos plaukų kvapą, tyras akis, saldžius bučinius. Visko taip trūksta ir niekas to atstoti negali. Kyla abejonė. Nesuprantu, ką jaučiu Eligijai, tačiau tai visai kiti jausmai. Netikėtai sutikta moteris tikrai nepakeis mirusios žmonos vietos. „Tai tebuvo mažytė aistros kibirkštėlė. Nieko daugiau“,– įtikinu pats save.
Atsistojęs išjungiu kalėdinius papuošimus, kurie drasko širdį. Nenoriu nieko keisti. Nenoriu naujos meilės ir neleisiu tam jausmui gimti. „Aš esu nelaimė“,– kartoju kelis kartus mintyse, kol tvirtai tuo patikiu.
Nusprendžiu vos išaušus leistis į kelionę namo, kad ir kokios nelaimės ten belauktų. Negaliu daugiau čia pasilikti ir kenkti geros širdies mus priglaudusiai moteriai.
Staiga mano ausis pasiekia keistas garsas, lyg kažkas dustų. Suprantu, kad tai sklinda iš Eligijos kambario ir nesibeldęs skubiai įsiveržiu į vidų. Pamatytas vaizdas mane šokiruoja. Mergina sukniubusi ant žemės šalimais lovos. Jos veidas siaubingai išbalęs, lūpos pamėlusios, pati vos gaudo orą, iš burnos veržiasi seilės. Ji, palenkusi galvą, mėgina jas bergždžiai išpjauti ant persiško kilimo.
– O Dieve!– išsigandęs sušunku,– Kas tau?
Mergina nesugeba ištarti nei žodžio, ji tik nevikriu galvos mostu parodo link lango. Skubiai jį atidarau ir atsargiai prisiartinu prie Eligijos, kuri nesiliauja dusti.
– Kviečiu greitąją pagalbą,– pareiškiu.
Mergina nieko nesugeba pasakyti. Ji sunkiai gaudo orą.
Greitoji pagalba vėluoja, kas beprotiškai gąsdina. Bijau, kad Eligija uždus ir vėl liksiu kaltas, kad niekuo nepadėjau, o tik užtraukiau nelaimę.
Pagaliau pasigirsta sirenos ir nuskubu pasitikti medikų, kurie skubiai nuseka paskui mane į šeimininkės miegamąjį.
Rūpestingai stebiu, kaip gydytojai apžiūri merginą: pamatuoja kraujospūdį, širdies rimtą. Kai Eligija atgauna kvapą ir gali kalbėti, jie pradeda visko klausinėti. Medikai klausinėja apie panikos atakas, ar pacientė patyrė tai pirmą kartą. Pasirodo, kad tai ne naujas dalykas, o užsitęsiąs keletą metų, tačiau tokios stiprios atakos Eligija tvirtina neturėjusi ilgą laiką. Medikai pasiūlo apsilankyti pas psichiatrą ir psichologą, o jei priepuolis vėl bus toks stiprus kviesti pagalbą. Išlydžiu gydytojus ir grįžtu į kambarį.
Eligija jaučiasi išsekusi, todėl atsigula į lovą. Atsargiai prisėlinu prie jos. Šeimininkė nudelbia žvilgsnį žemyn.
Visa tai, ką pamačiau, mane sukrėtė ir privertė iš naujo apgalvoti savo jausmus. Planas išeiti greitai išgaruoja iš galvos, jį pakeičia kitas – likti ir pasistengti padėti, tik vis dar nežinau, kaip tai padaryti. Kambaryje vyrauja nemaloni tyla, kiekvienas skęstame skirtinguose apmąstymuose.
Jau gana vėlu, laikrodis muša beveik pirmą valandą nakties, tačiau nei vienas miego nenorime. Eligija stipriau apglėbia savo kelius ir susiriečia į kamuoliuką, vengdama mano žvilgsnio. Įdėmiai stebiu merginą. Nemaloni tyla užsitęsia, gimsta tiek daug neteisingų įžvalgų, o tereikia kelių žodžių, tačiau trūksta drąsos juos ištarti.
– Aš esu su tavimi.– pagaliau išdrįstu tai pasakyti.
Eligija pakelia akis, kurios prisipildo ašarų.
– Bet tu išeisi.– kontaktuoja faktą ir jos balsas suvirpa.
Nesugebu to paneigti. Kelias akimirkas spoksau į tuščią sieną galvodamas, ką atsakyti. Neradęs tinkamų žodžių išeinu iš kambario, pažiūrėti, kaip laikosi sūnelis. Mes iš tikrųjų vienas kito beveik nepažįstame, todėl neverta nieko tikėtis.
Grįžtu į savo kambarį. Už lango gūdi naktis, siaučia speigas. Ūžia vėjas, bandymas prasibrauti į vidų. Senam miegamajame, kuriame vos telpa plati lova ir spinta, pirmą kartą pasijaučiu įstrigęs. Noriu verkti, bet nei jėgų, nei ašarų nebėra, todėl kaip žuvis išmesta į krantą nebyliai žiopčioju, žvelgdamas pro langą.
Staiga šmėsteli šešėlis ir per kūną perbėga šiurpas. Man pasirodo, kad mane kažkas stebi. skubiai užtraukiu naktines užuolaidas, o tada pasitraukiu į toliausią kambario kampą, paimdamas į rankas sūnelį. Neapleidžia bloga nuojauta, kuri kamuoja nuo tos avarijos, įvykusios visai šalia.
Zina:
Namuose tylu ir tamsu. Įžiebiu dvi advento žvakes ir nedidelę virtuvę užlieja maloni šviesa. Palinksta prie švieselių ir žvelgdama į mažytes liepsneles, galvoju apie savo gyvenimą, kurio nedaug beliko.
Namų tyla pradeda slėgti. Čia trūksta gyvybės. Užlieja šaltis, tvirčiau įsisuku į ilgą savo megztinį, o supratusi, kad tai nepadės, nušlepsiu prie krosnies. Mano paliegusios rankos dėlioja malkas ir bando užkurti ugnį. Įsižiebus liepsnai, netikėtai kyla vėjas ir užgesta mažytė švieselė. Kambarys paskęsta tamsoje, o vidurį virtuvės stoja kažkoks žmogysta.
Atšoku nuo krosnies, atsiremdama į gretimą sieną. Skubiai žegnojuosi, kalbėdama poterius, manydama, kad pats velnias bus aplankęs mano namus. Pasiekusi jungiklį ir įžiebusi šviesą, atpažįstu priešais save stovintį vyrą.
Nors prabėgo tiek daug metų, tų aštrių bruožų neįmanoma pamiršti. Veidas susiraukšlėjo, plaukai pražilo, tačiau kūnas tebeliko tokio pačio tvirto sudėjimo. Dar iki šiandien gerai pamenu, kaip tos stiprios rankos mane švelniai glamonėjo, kaip po tuo kūnu tirpau iš beribės aistros, mintyse save keikdama už dar vieną nuodėmę.
– Tu…– sunkiai išveblenu.
– Juk sakiau, kad išeinu ne visam.– pasako nelauktas svečias ir prisiartina.
Užima kvapą. Nesitikėjau kada nors pamatyti savo buvusį meilužį, su kuriuo skaudančia širdimi nutraukiau santykius, supratusi, kad negaliu daugiau būti nusidėjėle. Dar šiandien ši klaida lyg akmuo spaudžia esybę, todėl bažnyčioje nuolat prašau atleidimo, tikėdama, kad Dievas gailestingas.
Dabar stoviu priešais Viktorą, nežinodama, ką pasakyti, tačiau toks staigus jo atsiradimas nieko gero nežada. Šis vyras – tikras uraganas, įnešantis į kitų gyvenimą sumaištį, ko tokiam garbingam amžiuje visai nereikia. Nežaisiu praeities kortomis, nesileisiu į dar vienas pinkles.
– Ko tu atėjai?– klausiu.
Viktoro veidas išlieka šaltas lyg antkapis per gruodžio speigą. Mes kovojame žvilgsniais, mėgindami pamiršti praeitį, tačiau nepavyksta to padaryti. Per daug bendrų dalykų ir paslapčių.
– Norėjau tave perspėti, kad nesiveltum į ten, kur nereikia,– jo balsas nuskamba grėsmingai.– Dimitrijus tik mano galioje. Tu nieko nepakeisi.
Staiga viską suprantu. Viktoras – Dimitrijaus tėvas. Blogesnės žinios negali būti. Puikiai pažįstu šį vyrą ir žinau, koks niekingas jis gali būti, nors kita vertus teko pažinti ir šviesiąją šio žmogaus pusę… „Ne, aš nepasiduosiu“,– sakau mintyse, o paskui atsisukusi į Viktorą garsiai paklausiu:
– O jei velsiuos?
Vyro veide atsiranda švelnesnių bruožų, tačiau greitai jis vėl susiraukia. Name kaip niekada pasidaro šalta, dėl ko susigūžiu.
Jo žvilgsnis vis dar tas pats – reikalaujantis daugiau, nors prabėgo šitiek metų. Tai pats nelaimingiausias žmogus, kokį esu mačiusi. Mano mintys nuklysta į tolimus laikus, kai mes slaptai susitikinėjome, apgaudinėdami savo antras puses. Buvome jauni ir kvaili. Be to, Viktoras turėjo keistą galią, kuri gąsdino. Išpažinusi nuodėmes, gavau kunigo perspėjimą, ar tik nebūsiu susidėjusi su pačiu šėtonu.
Žvilgteliu į dešinį nelaukto svečio skruostą, norėdama patikrinti, ar vis dar yra pjautinis randas. Taip, tai tikrai tas pats žmogus. Pamenu, daug klausinėjusi, iš kur atsirado ta žaizda, bet Viktoras visada susinervindavo.
– Nebandyk mano kantrybės,– perspėja prieidamas prie pat.
Užima kvapą. Nors mano kūnas suseno, vis dar reaguoja į kažkada mylėto vyro artumą. Pakeliu akis ir drąsiai atsakau:
– Viktorai, aš esu gėrio pusėje. Tu tai žinai…
– Ar tikrai, Zinočka?– paklausia.
Tik jis taip meiliai mane vadindavo. Deja, šie žodžiai sukelia liguistus prisiminus. Suprantu, ko jis siekia.
– Gerai, gal galime susitarti?– paklausiu.
Įsitaisome prie stalo ir pasiruošiame sudėtingam pokalbiui.
– Maniau, kad susitarėme. Paliksi mane kuriam laikui ramybėje.– piktai sakau.
– Žinau, bet nesiryžau išeiti, kaip tądien…
Mūsų žvilgsniai susitinka ir abu prisimename skaudų išsiskyrimą. Nusuku akis į šalį. Tai buvo mano klaida.
– Juk tu mylėjai mane?– pasitikslina Viktoras.
Tyliu. Nenoriu to pripažinti.
– Mylėjau tik savo vyrą, kaip Dievo prisakyta.– atšaunu ir vyro akyse įsižiebia pykčio ugnelės.
– Netikiu tavimi, kaip netikėjau ir tada, kad nori nutraukti mūsų santykius.– pareiškia.
Susierzinu. Aš nemėgstu kapstytis po praeitį. Mieliau tai pamirščiau, o dabar nelauktas svečias drumsčia mano ramybę ir neleidžia miegoti.
– Išeik. Aš pavargusi.
Viktoras netikėtai sugriebia mane už rankos. Per kūną pereina šiurpas. Jaučiu jo pagreitėjusį kvėpavimą, tačiau jau nebesu jauniklė, todėl nepasiduodu aistrai.
– Zina, tik tu mane gali suprasti. Aš tau viską papasakosiu.– šį kartą vyro balsas nuskamba nuoširdžiai.
Nedrįstu, jo išvaryti, todėl pasiryžtu išklausyti.
Eligija:
Įsisukusi į storą žalią megztinį, žvelgiu į subjurusį peizažą už lango. Pusnių nematyti, vietoj jų telkšo balos. Mano kūną kankina baimė. Panikos atakos stiprėja. Niekada neišsikapstysiu iš šito mėšlo, nes per giliai jame tūnau.
Staiga į kambarį įsiveržia Dimitrijus. Jo veidas keistai persimainęs. Vyras šypsosi, nors akyse matomi liūdesio šešėliai.
Išlieku abejinga, grįžteliu per petį ir šaltu žvilgsniu skrodžiu į kambarį užklydusio žmogaus kūną, kurį dengia kvailas kalėdinis megztinis ir plačios kelnės. Dimitrijus prisiartina ir paima mane už rankų.
– Renkis. Važiuosime.– ryžtingai sako.
Susiraukiu. Kūną perveria baimė. Kojos suakmenėja. Mintis, kad reikės palikti namus, verčia priešintis, sugalvoti ką nors, kaip išsisukti. „Aš neprivalau“,– sakau mintyse.
– Niekur nežadu eiti.– griežtai atkertu.
– Nebijok. Pasitikėk manimi.– bando padrąsinti.
Mūsų žvilgsniai trumpam susitinka. Kiek dvejoju. Beprotiškai trokštu išsivaduoti iš savo baimių, bet nemanau, kad sugebėsiu, todėl bandyti neverta. Paskui galvoje sukurpiu daugybė scenarijų, kas galėtų nutikti blogo palikus namus. Juk net nesusidėjau savo krepšio, į kurį paprastai sukraunu pusę namų vaistų nenumatytiems atvejams.
– Man reikia pasiruošti.– tariu ir mano balsas nuskamba nervingai.
– Nebūtina. Apsirenk ir einame,– nesutinka Dimitrijus.
– O vaikas?
– Atėjo Zina. Sakė pabus.– atsako vyras, nepalikdamas daugiau priežasčių prieštarauti.
Galiausiai apsirengiame ir išeiname į šaltą rytmetį. Oras nemalonus širdžiai. Prasideda šlapdriba, veidą gelia. Kyla mintis grįžti atgal, bet Dimitrijus neleistų taip pasielgti, todėl atsargiai pėdinu purvinu kelkraščiu.
– Bent pasižiūrėjai autobusų grafikus?– pasitikslinu.
Dimitrijus palinguoja galva. Pasiekiame stotelę, tačiau ant suoliuko nesisėdame, nes jis šlapias. Neramiai stoviniuojame, laukdami autobuso.
Šiandien vėjas stiprus, drasko užsilikusius medžių lapus. Nuo kiekvieno jo gūsio gūžiuosi. Nesėkmingai mėginu pusę veido prisidengti žalia skarele, tačiau ji greitai sudrėksta.
Pagaliau pasirodo mūsų išsigelbėjimas – autobusas. Skubiai įšokame į jį ir susimokame už bilietus, o tada užimame laisvas vietas. Visa laimė, pavyksta atsisėsti greta pačiame priekyje.
Tolstant nuo namų vis labiau įsitempiu. Kiekviena kelionė sukelia daug nerimo, tačiau šį kartą jaudinuosi labiau, nes neplanavau niekur vykti. Esu nepratusi, kai viskas vyksta ne pagal kruopščiai suplanuotą sąrašą.
Už lango vaizdai greitai keičiasi, kuo toliau link miesto, tuo daugiau sniego, tačiau autobusui judant tolyn. Sniegas pradeda tirpti, prasideda lietus. Tai verčia spėlioti, ar Zina nebus teisi. Gal tikrai Dimitrijus turi magiškų galių? Mintyse nusijuokiu. Juk netikiu tokiais dalykais.
Pagaliau autobusas pasiekia miestą ir sustoja stotyje. Visi keleiviai skuba išlipti. Praleidusi keletą nekantruolių, išlipu paskui juos. Dimitrijus kiek atsilieka, tačiau netrukus irgi atsiduria šaltame rytmetyje. Abu susigūžiame ir apsidairome aplinkui. Žmonių daugokai, nemažai keliaujančių, o kiti skuba į prekybos centrą, įsikūrusį greta.
– Ko mes čia atvažiavome?– klausiu.
– Reikia kai kurių daiktų, kuriuos palikau namie.– pripažįsta vyras.
Nieko neatsakau, tačiau nustembu, kad Dimitrijus mane vežėsi kartu. Mieste vis dar nejauku, gąsdina kiekvienas žvilgsnis, o žinia, kad reikės važiuoti viešuoju transportu nepradžiugina. Pasirodo, Dimitrijus gyvena kitame mikrorajone.
Skubiai einame, mėgindami kuo greičiau ištrūkti iš šalčio gniaužtų. Gatvėse dūzgia virtinės automobilių, taškydamos balas. Iš dangaus pradeda leistis šlapios snaigės, kurios nespėjusios pasiekti žemės virsta vandens lašeliais. Šaltis atslūgęs, ore tvyro nemaloni drėgmė. Mano batai greitai peršlampa, dėl ko pradeda nemaloniai gelti kojas. Tenka dar keletą minučių palaukti reikiamo autobuso. Stotelėje vos keletas žmonių, jie kalbasi apie šių dienų aktualijas. Gatvėse tvyro baimė ir sumaištis. Oras paslaptingai įsielektrinęs. Jau ilgą laiką greta vyksta karas. Rusija vasarį užpuolė Ukrainą, o dabar per radiją nuolat kalbama apie tolimesnius galimus agresorės taikinius, tarp kurių įvardinama ir Lietuva. Kelios bobutės neramiai šnekučiuojasi, kad Amerika, kaip rodo istorija, pasitikėti negalima, o kitos ilgisi geros, senos Sovietų sąjungos. Gatvėse ne tokių dalykų galima išgirsti, ypač esant tokiai padėčiai. To pakanka sužadinti nerimui, kurį išgyvenu nuo karo Ukrainoje pradžios. Pirmomis naktimis išvis negalėjau miegoti, nes atrodydavo, kad plentu juda tankų virtinė ar tolumoje kas nors šaudo, po kelių savaičių kiek aprimau, tačiau žiniasklaidoje pasirodantys gąsdinimai mane labai paveikdavo.
Pagaliau atvyksta autobusas ir mes įlipame vidun. Mano rankos dreba, vos nepametu grąžos. Dimitrijus tai pastebi ir mums atsisėdus, paima mane už rankos ir raminančiai šypteli.
Pro langą bėga miesto vaizdai ir mano vaizduotę pasiglemžia karo dvasia. Įsivaizduoju, kaip greitai subyrėtų netvirti blokiniai daugiabučiai. Akys prisipildo ašarų, kurioms neleidžiu ištrykšti. Nuryju susikaupusį seilių gumulą, neleisdama savo fantazijai nuklysti į dar baisesnius scenarijus. „Nieko nenutiks“,– raminu save.
Pagaliau pasiekiame reikiamą stotelę ir išlipame. Dimitrijus parodo, kuriame daugiabutyje gyvena ir netrukus atsiduriame laiptinėje. Vyras neramiai dairosi, lyg kažko bijotų, bet aplinkui nematyti nė gyvos dvasios. Tenka nemenkai paplušėti, nes butas penktame aukšte, o lifto nėra. Laiptinėje nemaloniai vėsu, nes kažkoks kvailys pamiršo uždaryti langą.
Dimitrijus pasiruošia raktus. Vyras kažkodėl delsia atrakinti duris. Įkiša raktą į spyną ir pasuka. Netrukus įeiname į vidų. Įdėmiai nužvelgiu nedidelį koridorių, kuriame stovi didelė spinta. Namai paslaptingai apmirę. Juose jokios šventinės dvasios.
Dimitrijus pasiūlo prisėsti svetainėje ir palaukti, kol jis pasiims būtinus daiktus. Nedrąsiai įsitaisau ant baltos sofos ir nužvelgiu nedidelį kambarį. Priešais sofą stovi nedidelis kavos staliukas, kuris jau kiek apdulkėjęs, o toliau atsiveria virtuvės zona. Pasukusi galvą į dešinę pamatau įrėmintą nuotrauką, kurioje atpažįstu Dimitrijų, o šalia jo esanti moteris tikriausiai jo mirusi žmona. Velionė buvo tikrai graži: šviesaus gymio, ilgų plaukų, neaštrių veido formų.
Tuo metu į kambarį grįžta Dimitrijus. Jo akys sminga į tą nelemtą nuotrauką, kuri sukelia tiek daug prisiminimų. Negalėdamas atlaikyti užvaldžiusio skausmo, vyras skubiai apverčia portretą. Pasijaučiu nesmagiai, todėl nudelbiu akis. Kambaryje įsivyrauja nemaloni tyla.
– Gerai, galime eiti.– prabyla Dimitrijus ir pasiima krepšį.
Mes atsistojame ir paliekame butą skęsti vienatvėje. Grįžus į laiptinę apima nemalonus šaltis. Namų šeimininkas skubiai užrakina duris ir pasileidžiame laiptais žemyn. Jis stabteli prie pašto dėžutės ir patikrina laiškus.
Staiga pastebiu, kad mus stebi du įtartini vyrai ir apie tai tyliai pasakau Dimitrijui. Jis atsisuka ir vyro kūnas įsitempia.
– Kur mūsų pinigai?– užriaumoja vyrai.
Dimitrijus paima mane už rankos. Mes nusileidžiame žemyn link dviejų nemalonių žmogystų. Nudelbiu akis žemyn, kad tik netapčiau taikiniu. Laiptinėje tvyranti prieblanda sustiprina įtampą. Šis susitikimas geros baigties kol kas nežada.
– Kaip tik jūsų ieškojau,– sako Dimitrijus, griebdamasis greitai sugalvoto plano.
Vyrai nepatikliai susižvalgo tarpusavyje. Nuo jų sklinda nemalonus alkoholio tvaikas.
– Matote, šitą damą? Ji grąžins mano skolas,– pareiškia.
Pakeliu akis ir susiduriu su šaltais žvilgsniais, skrodžiančiais mano liauną kūną. Aš grąžinsiu pinigus? Pamanau, kad kažko būsiu nesupratusi. Jau nori žiotis prieštarauti, bet Dimitrijus tvirčiau suspaudžia mano ranką. Šį ženklas suprantu, kaip perspėjimas tylėti.
Žmogystos pradeda reikalauti pinigų. „Mūsų niekas neišgelbės. Pražūtis ištiks šitoje vėsioje laiptinėje. Geriausia buvo likti namuose, kur saugu“,– mintyse galvoju, kol kalėdinis priklydėlis mėgina išsiaiškinti su neaiškiais tipais.
Galiausiai susitariame, kad visi nueisime iki artimiausio bankomato. Tik vėliau, kai Dimitrijus pasileidžia bėgti, temdamas mane paskui save, suprantu, kad tai buvo plano dalis. Žmogystos vejasi, per daug neatsilikdami. Tai atkreipia aplinkinių dėmesį, bet niekas nesiryžta padėti, todėl belieka skuosti kuo toliau.
Atrodo, kad prieš kelias akimirkas vos turėjau jėgų pastovėti ant kojų, tačiau dabar dumiu, negailėdama kojų, sukdama į nepažįstamus skersgatvius. Gaudynės tęsiasi dar kurį laiką, atimdamos paskutines jėgas. Kai jau atrodo, kad teks pasiduoti, mums pavyksta atsiplėšti nuo persekiotojų, įšokus į pirmą pasitaikiusį autobusą.
Atgavę amą, susimokame už bilietus ir įsitaisome laisvose vietose. Abu sunkiai šnopuojame po išvarginusių gaudynių.
Tik po kelių minučių grįžta blaivus protas ir suvokiu, kad Dimitrijus turi paslapčių. Ką aš priėmiau į savo namus? Užvaldo baimė. Atrodo, kad milžiniška ranka mane prispaudžia prie žemės ir dusina. Atsiremiu sėdynėje ir įsmeigiu savo žvilgsnį į darganotą miestą. Aš daug ko nežinau. Būsiu smarkiai suklydusi. Kol neištiko dar viena nelaimė, turiu grįžti namo. Pastebėjusi, kad autobusas važiuos pro autobusų stotį, atsistoju ir pasiruošiu išlipti. Dimitrijus seka paskui.
Netrukus atsiduriame lauke. Ignoruoju kalėdinį priklydėlį. Nepasakiusi nei žodžio patraukiu link stoties nusipirkti bilieto namo.
– Palauk.– pasivijęs sako Dimitrijus.
Nereaguoju. Vyras neapsikentęs pagriebia mane už rankos ir atsuka į save. To nesitikėjusi sustingstu. Nežinau, ko dar galima sulaukti iš šito žmogaus.
– Aš kvailė.– garsiai pasakau.– Į namus įsileidau nepažįstamąjį.
– Netiesa,– nesutinka Dimitrijus,– tu labai geros širdies… Aš viską paaiškinsiu.
Negaliu pravirkti gatvėje. Per daug akių. Turiu susitvardyti. Tyliai sumurmu, kad pokalbį pratęsime namuose ir nueinu prie bilietų kasos. Pirmą kartą drąsiai, neveblendama, pasakau, ko noriu. Nusipirkusi bilietą, nueinu laukti autobuso. Dimitrijus greitai padaro tą patį ir išeina į darganotą dieną.
Penkioliktoje platformoje stoviniuoja tik vienas kitas žmogus. Autobusas po dvidešimties minučių, todėl būtų galima laukti viduje, tačiau esu kaip reikiant įsiutusi, todėl šios minties atsisakau.
Kūnas šąla. Viduje tiek daug šlamšto, tačiau visa tai laikau savyje. Prabilti kartais daug sunkiau nei atrodo. Kantriai sulaukiu autobuso, o jam atvažiavus įsitaisau pirmoje eilėje prie lango. Nesvarbu, kad norėčiau išrėkti pasauliui, kaip siaubingai jaučiasi. Nesvarbu, kad gyvenu nuolatinėje baimėje… Vis tiek tyliu. Tylėti mane išmokė aplinka, kuri linkusi labai greitai pasmerkti.
Autobusas pajuda iš vietos. Mes visą kelią tylime, kas dar labiau apsunkina sielą.
Per daug klausimų. Apsigavau. Leidau su patikėti vienintelį kartą ir skaudžiai suklydau. Priglundu prie stiklo. Jis šaltas lyg akmuo, tačiau būtent to man ir reikia. Šalčio, kuris primintų, kad mano gyvenime vietos šilumai nėra.
Pro langą lekia niūraus kraštovaizdžio vaizdai. Šalti lašai barbena į langą, sukurdami savitus raštus. Sniegas virsta purvinomis balomis.
Kai artėja reikiama stotelė, be žodžių atsistoju, laukdama, kol vairuotojas sustos. Pirmą kartą nebijau. Jaučiuosi tokia tuščia. Atrodo, kad niekas neturi prasmės.
Autobusui sustojus, skubiai išlipu ir pasileidžiu purvinu kelkraščiu. Jaučiu, kad Dimitrijus seka mane įkandin. Paspartinu žingsnį. Taip pasiekiame namus.
Vos įėjus pasitinka nemaloni tyla. Staiga iš svetainės atbėga Zina, apimta išgąsčio. Pamatę verkiančią senutę, suprantame, kad bus ištikusi baisi nelaimė.
– Tavo tėvas… Jis buvo čia ir paėmė vaiką!– sušunka.
Tokia žinia pritrenkia Dimitrijų. Stoviu sustingusi, nesuprasdama, kas vyksta. Nujaučiu, kad kalėdinis priklydėlis daug ką bus nuo manęs nuslėpęs.
– Ką tai reiškia?!– neiškentusi sušunku.
Zina ir Dimitrijus į mane atsigręžia. Dimitrijus kelias akimirkas tyli. Jo veidas neperskaitomas.
– Mano vaikui gresia pavojus, o tu mane tardai!– sušunka, netekęs savitvardos.
Sustingstu. Viduje kažką gelia. Mano akyse pasirodo ašaros. Dimitrijus nusuka žvilgsnį į šalį. Nubėga į kambarį, kuriame gyveno pastaruoju metu, ir dedasi daiktus.
Susikrovęs mantą patraukia į koridorių, kuriame vis dar stoviu su Zina. Nesuvokiu skaudžios realybės, kad vėl liksiu viena. Viskas beviltiška… Iš mano akių pabyra ašaros. Tai nejučia sustabdo Dimitrijų.
– Tai viskas?– paklausiu.
Mano balsas sudreba. Zina mane apglėbia per pečius, jausdamasi kalta dėl visų įvykių.
– Taip bus geriau.– taria ir skubiai neria pro duris.
Pribėgu prie nedidelio aprasojusio virtuvės lango. Prigludusi prie jo, graudžiai verkiu, palydėdama tolstantį Dimitrijų. Vis dar negali suprasti, kodėl šis išsiskyrimas toks skaudus, tačiau jaučiuosi išduota.
Lauke kyla pūga. Sniego sūkuriai uždengia tolstantį žmogų. Nebyliai kūkčioju. Susmunku priešais langą. Zina pribėgusi pritūpia šalia manęs.
– Dar nevėlu. Pasivyk jį,– ragina,– jam tavęs reikia.
– Ką jūs šnekate..– atšaunu, valydamasi ašaras.– Aš jam niekas.
Zina purto galvą ir ragindama mane stotis. Nenorom atsikeliu.
– Vykis jį.– ragina.
Atrodo, kad to padaryti neįmanoma. Baisi baimė apima kūną. Negaliu keliauti į nežinią, tačiau skausmas, draskantis krūtinę, yra kur kas stipresnis. Nejučia apsiaunu batus, kuriuos buvau spėjusi nusiauti ir pasileidžiu bėgte į lauką.
Mane pasitinka pūga. Vėjas be gailesčio pučia tiesiai į veidą šaltas snaiges, tačiau pasiduoti negalima. Bėgu tolyn vieškeliu link pagrindinio kelio. Nuo kalno pamatau, kad Dimitrijus jau pasiekė stotelę. Apima baimė nespėti. Nors kojos pavargusios, pūga negailestingai talžo kūną, pasileidžiu bėgti greičiau, tik pasiekusi pagrindinį kelią sulėtinu žingsnį, nes kelkraštis siauras ir slidus. Jau visai netoli. Dimitrijus mane pastebi, tačiau neįmanoma įspėti jo veido išraiškos, nes vyro figūra skendi baltuose sniego sūkuriuose. Prisidengusi ranka veidą, šiaip ne taip pasiekiu stotelės paviršių.
Beprotiškai šalta ir nemalonu. Virstu gyva sniego skulptūra. Dimitrijus pažvelgia į mane. Jis tyli, tačiau puikiai suprantame vienas kitą be žodžių. Pūga pradeda rimti. Dimitrijus apkabina mane. Vis dar bijau, tačiau nesiruošiu pasitraukti. Kelias akimirkas stovime taip susiglaudę, o kai atsitraukiame mūsų akyse suspindi ašaros.
– Aš su tavimi.– tariu.
Dimitrijus paliečia drėgną nuo sniego mano veidą ir pasilenkęs pabučiuoja. Vėjas liaujasi šėlęs, iš dangaus dailiai ir lėtai sninga.
– Tikrai?– klausia vyras atsitraukęs ir jo balse nuskamba viltis.
Baimė dar neapleido kūno, bet nusprendžiu rizikuoti.
– Taip.– sakau.
Tuo metu kaip tik atvyksta autobusas ir mudu susikibę už rankų įlipame į vidų. Sumokėję už bilietus įsitaisome greta vienas kito. Ši kelionė nežinia, kur nuves, bet svarbiausia, kad būsime kartu. Pasieksime bendrą tikslą.