Kategorija: Kornelija Gražulytė „Įžiebk manyje šviesą“

Vienijanti kalėdinė istorija

„Įžiebk manyje šviesą“ 4 dalis

Eligija:

Kelionė į nežinią. Ji tęsiasi visą amžinybę. Autobusas taip lėtai juda pirmyn. Kiekviena akimirka svarbi, nes mažajam Steponui gresia pavojus.

Nuo to laiko, kai įlipome į autobusą, nepaleidžiu Dimitrijaus rankos. Kūnas virpa nuo beribės baimės, tačiau mes kartu. Tai labai daug reiškia.

Bijau. Išvykau visiškai nepasiruošusi. Nuo įtampos pradeda pykinti ir svaigti galva. Dar labiau išsigąstu dėl tokios savo būsenos. Jeigu man pasidarys bloga autobuse, šios gėdos neatsikratysiu visą gyvenimą. Ar dar toli? Nebeištversiu. Baimė priverčia nutraukti ilgai trukusią tylą.

– Kur mes važiuojame?– pasilenkusi tyliai paklausiu.

Dimitrijus pabunda tartum iš sapno. Vyras nepaguodžia manęs. Kelionė tolima, teks persėsti. Dar labiau įsitempiu. Prieš įsėsdama į autobusą, nepagalvojau apie savo būklę, tačiau dabar per vėlu. Dimitrijus pastebi, kad man blogai, todėl pradeda kalbėti pirma į galvą šovusia tema. Tyliai šnekučiuojamės apie Kalėdas, mėgstamiausias dovanas, gražiausias akimirkas. Nė pati nepastebiu, kaip tai padeda nukreipti mintis kita linkme ir pamiršti savo būseną. Taip pasiekiame Kauną ir išlipame iš autobuso.

Grįžta realybės pojūtis, o kartu ir baimė. Svetimas miestas, nepažįstama aplinka – tai siaubingai gąsdina. Noriu viską mesti ir susiradusi artimiausią autobusą namo tuoj pat grįžti. Padariau pačią didžiausią kvailystę.

Pradeda deginti skrandį. Apima blogumas. Suprantu, kad galiu bet kurią akimirką apsivemti. Kūną pasiglemžus silpnumui, pagriebiu Dimitrijaus ranką taip nebyliai prašydama pagalbos. Vyras palydi mane iki tualeto.

Nieko nelaukusi, užsitrenkiu kabinoje ir atpilu pusryčius. Kūną apima šaltis ir silpnumas. Apglėbiu save rankomis, neleisdama sau suklupti ant purvinų plytelių. Girdžiu kažkokius balsus, tačiau puikiai žinau, kad jie skirti ne man. Dabar beprotiškai norėčiau būti namuose. Pagalvojus, kad laukia tolima kelionė, apima blogumas. Palinkstu link klozeto ir pradeda kosėti, tačiau iš burnos neišsiveržia joks skystis. Pakeliu galvą ir atsiremiu į netvirtą kabinos sienelę. Niekas kitas taip negąsdina, kaip mintis, kad namai toli. Akyse temsta, kūną pasiglemžia drebulys. Nė pati nepastebiu, kaip susmunka ant plytelių.

* * *

Pojūčiai atšipę, o kūnas tartum sušalęs į ledą. Baisu atsimerkti. Baisu pasitikti savo lemtį. Girdžiu balsus, tačiau neatpažįstu jų. Man labai baisu.

Pasiryžusi atsimerkiu ir po akimirkos suprantu, kad esu greitosios pagalbos automobilyje. Priešais save išvystu pažįstamą veidą. Tai Dimitrijus. Jis atrodo susirūpinęs. Medikai, pastebėję, kad atsipeikėjau, pradeda klausinėti apie savijautą. Duoda atsigerti vandens.

Apima gėda. Negaliu patikėti, kad vėl viską sugadinau. Dimitrijus skuba, jo vaikui gresia pavojus, o aš jį sugaišinau. Jau noriu žiotis sakyti, kad paliktų mane, tačiau vyras, tartum perskaitęs mano mintis, užbėga už akių:

– Turi labiau savimi rūpintis. Tau reikia grįžti namo.

Papurtau galvą. Nenoriu skirtis. Gydytojai manęs pasiteirauja, ar toli gyvenu. Pasakiusi, kad laukia tolima kelionė autobusu, pasiūlo dar palūkėti. Specialistai pataria nueiti pas šeimos gydytoją ir pasidaryti tyrimus. Sutinku su viskuo, ką jie sako.

Vis dar graužia skrandį, tačiau bent jau nepykina. Jaučiuos išsekusi, kankina silpnumas. Mintis, kad namai toli vėl gąsdina. Dimitrijus, lyg nujausdamas, paima mane už rankos ir padrąsindamas šypteli. Tai, kad jis čia su manimi, daug reiškia.

– Tu turi skubėti. Man viskas bus gerai.– sakau.

– Paliksiu tau savo numerį.

Paduodu jam savo telefoną ir jis įveda naują adresatą. Tada nuskuba į autobusą. Palydžiu jį akis, mintyse linkėdama sėkmės ir vildamasi, kad Dimitrijui pavyks rasti sūnelį.

Po kiek laiko pagerėjus padėkoju medikams už pagalbą ir atsargiai nupėdinu link bilietų kasos. Artimiausias reisas po penkiolikos minučių, todėl įsitaisau autobusų stoties viduje ir mėginu ramiai kvėpuoti. Aš greitai būsiu namuose. Viskas bus gerai.

Praeiviai vis keičiasi, sėda į autobusus, judančius skirtingomis kryptimis. Kiek daug skirtingų pasaulių čia susijungia.

* * *

Namuose jau seniai buvo taip tylu ir pirmą kartą man tai nebepatinka. Viduje nemaloniai vėsu, nes ryte neužkūriau krosnies, todėl tipenu atgal į lauką. Atsinešu malkų ir tvarkingai jas sudedu šalia krosnies. Įžiebus ugnį virtuvė įgauna daugiau jaukumo, tačiau man kažko trūksta.

Nejučia įžengiu į kambarį, kuriame paskutiniu metu gyveno Dimitrijus. Randu jį sujauktą, atrodo, kad vyras vis dar čia. Paslaptingai tylu. Trūksta kūdikio krykštavimo. Suspaudžia širdį, kad tik mažyliui nebūtų nieko blogo nutikę.

Aš lauksiu jų sugrįžtant. Bent tikiuosi, kad jie grįš.

Slegia krūtinę. Neprisiverčiu pradėti dirbti, nors jau atsilieku nuo grafiko. Taip noriu viską mesti. Į galvą šauna beprotiška mintis išeiti iš darbo. Tai išgąsdina. Negaliu taip neapgalvotai elgtis. Manyje vyksta nuožmi kova. Žinau, kad noriu gyventi kitaip…

Staiga kyla stiprus vėjas ir netikėtai atsiveria svetainės langas. Apėmus išgąsčiui atsistoju ir pribėgusi mėginu jį uždaryti, bet kažkodėl nepavyksta to padaryti, lyg kokia nematoma jėga man kliudytų. Priešinuosi.

Staiga į kambarį įeina Zina ir ramiai priėjusi uždaro langą. Kelias akimirkas stoviu apstulbusi, manydama, kad man vaidenasi.

– Buvo neužrakinta,– pasako.

Tik palinguoju galva žvelgdama į langą, man pasirodo, kad lauke kažkas prabėga ir pasislepia už artimiausio medžio.

Zina:

Dabar aš žinau tiesą, tačiau nuo to nepalengvėjo.

Tą vakarą nenorėjau jo klausytis, bet vyras buvo atkaklus, todėl teko išgirsti kiekvieną smulkmeną.

Viktoras savo pasakojimą pradėjo nuo tos dienos, kai mudu išsiskyrėme.

– Zinočka, tai buvo pati tamsiausia diena mano gyvenime. Tu vienintelė numalšinai mano širdyje siaučiantį chaosą bent trumpam. Tą darganotą rudenio popietę žlugo visos viltys. Aš tikėjau, kad tu esi mano išsigelbėjimas.– vyro balsas sudrebėjo.

 Nemaniau, kad aš jam buvau tokia svarbi. Širdį pervėrė skausmas, nors prabėgo šitiek metų.

Jis pastebėjo, kad man sunku ir paėmė už rankos. Susenęs kūnas prisipildė šilumos. Mūsų žvilgsniai susitiko ir buvau pasiryžusi išgirsti kiekvieną jo žodį.

Vyras įsitempė, tačiau tęsė savo pasakojimą. Po mūsų išsiskyrimo, praėjus gal šešiems mėnesiams, jis sužinojo, kad žmona laukiasi antro vaikelio. Vyras meldėsi, kad tai tik būtų mergaitė, tačiau ultragarsas parodė berniuką. Likau nesupratusi, todėl paprašiau paaiškinti, kodėl jis taip nenorėjo sūnaus.

Tai didelė paslaptis, bet Viktoras ryžosi man ją atskleisti.

– Tai sena mūsų giminės galia, perduodama iš karto į kartą per vyrišką liniją, tačiau sulaukus sūnaus tėvas netenka dalies galių, o jas visiškai praranda ties trečiąja karta. Kai sužinojau, kad mano žmona laukiasi sūnaus, neslėpsiu mėginau jį nužudyti, kol jis buvo dar jos įsčiose. Nepavyko. Moteris buvo daug protingesnė nei atrodė ir vieną naktį su savo motina pabėgo. Bėgo metai, netekau dalies galių ir troškau jas susigrąžinti, po ketverių metų man pavyko rasti žmoną ir sūnų.– jis stabtelėjo ir man užėmė kvapą.

Kambaryje pasidarė šalčiau, tačiau nenorėdama nutraukti mūsų pokalbio, likau sėdėti.

– Kas buvo toliau? Nieko nebeslėpk.– sakau.

Viktoras pažvelgė man tiesiai į akis ir tarė:

 – Nežadėjau nieko slėpti nuo tavęs, Zinočka. Tačiau nelengva tuos įvykius man nusakyti… Aš puikiai žinojau, kad ji gins savo vaiką, todėl nužudžiau ją. Kiekvieną vakarą ji eidavo prie ežero, todėl vieno saulėlydžio metu viską užbaigiau. Pasirodžiau priešais ir pasakiau, kad noriu mūsų sūnaus. Moteris nepasidavė, todėl įmečiau ją į ežero gilumą, o pats nuplukdęs palikau valtį viduryje vandens telkinio, kad žmonės manytų, kad Medauskienė iškrito ir paskendo.– viską drąsiai pripažino ir pasijaučiau nesaugi, tačiau kartu tai sužadino mano aršiąją pusę.

– Ir viskas dėl ko? Kažkokios galios?– mano balse nuskambėjo panieka.

Įsivyravo tyla. Viktoro veide susimetė gilesnės raukšlės. Jis tylėjo, nesiruošdamas man atsakyti. Kilo daug klausimų. Išsigandau dėl savo gyvasties. Kodėl Viktoras taip manimi pasitikėjo? Tikriausiai tikėjosi, kad jam padėsiu įvykdyti nedoras užmačias, tačiau nežadėjau prasidėti su velniu.

– Zinočka, tai ne šiaip galia, o mano savastis. Be jos aš niekas…– jo balse išgirdau liūdesį.

Norėjau kažką pasakyti, tačiau nežinojau ką, todėl sėdėjau sučiaupusi lūpas, žvelgdama pro langą į snieguotą naktį.

– Kodėl tada nenužudei Dimitrijaus?– paklausiau ir vyras nusuko akis.

– Tai nesvarbu. Dovanojau jam tą galią, bet tuos metus veltui nesėdėjau, aš tobulinau turimas savo galias ir išmokau naujų dalykų. Kai sužinojau, kad Dimitrijaus žmona laukiasi anūko, supratau, negalintis leisti jam gimti, nes taip prarasiu dar dalį galių. Užtraukiau marčiai mirtį, tikėdamasis, kad neišgyvens ir vaikas, tačiau įvyko neįtikėtinas dalykas. Praktikuotas prakeiksmas nesuveikė.

Nusispjoviau per kairį petį du kartus. Priešais mane sėdėjo tikrų tikriausias velnias. Neturėjau kur bėgti, nes buvau sutepta jo letenų.

– Nujaučiu, kad būsi kažką nedoro sugalvojęs.– pastebėjau.

Viktoras paėmė mane už rankos ir pažvelgė tiesiai į akis. Puikiai pažinojau tą žvilgsnį.

– Puikiai žinai, ką privalau padaryti, ir tu man padėsi.– pareiškė, taip versdamas mane sustingti.

Nurijau susikaupusį seilių gumulą. Nujaučiau, kad Viktoras ruošėsi nužudyti mažąjį Steponą. Tikrai nežadėjau prisidėti prie šio niekingo plano, todėl papurčiau galvą.

– Aš to nedarysiu.– griežtai atsisakiau.

Vyras atsistojo ir nužingsniavo prie durų.

– Dar susitiksime.– atsisukęs nusijuokė ir pradingo.

Dabar matant Eligijos liūdną veidą, mane apima graužatis. Prisiminusi tą pokalbį, gailiuosi, kad nesiryžau visko papasakoti Dimitrijui, kad nesugebėjau apsaugoti vaikelio, pasirodžius Viktorui. Vyras jį atėmė iš mano rankų ir pranyko. Jis puikiai žinojo, kad neišduosiu jo, nes vis dar myliu. Nesuprantu, kaip galiu mylėti tokį žmogų…

Stoviu prie lango ir žvelgiu į tolį. Jaučiu, kad jis čia buvo. Atėjau pačiu laiku. Eligijos veidas paraudęs. Ji sugrįžo viena. Dimitrijus nežinia, kur yra, tačiau spėju, kad ieško ne ten, kur reikia. Kiekviena minutė svarbi. Turiu apsispręsti. Skaudančia širdimi pasirenku teisybės pusę ir atsisukusi Eligijai tariu:

– Aš žinau, kur Dimitrijaus sūnelis.

Mergina sustingsta. Kelias minutes į mane žiopso, o paskui iš jos burnos išsiveržia nerišlus klausimas:

– Kaip? Iš kur?

Sugriebiu ją už rankos.

– Tai visai nesvarbu,– sakau, pasiryžusi viską ištaisyti,– nėra laiko.

Tai buvo mūsų vieta. Apie ją daugiau niekas nežinojo. Kiekvieną kartą su nekantrumu traukdavau į seną, apleistą medžiotojų namelį, kuriame vos tilpo nedidelis gultas, įtaisytas Viktoro mūsų meilės nuotykiams.

Miško keliai vingiuoti ir apgaulingi, tačiau per ilgą laiką išmokau atrasti kelią ir galėjau žygiuoti net užsimerkusi. Kai pasirodydavau, Viktoras dažniausiai jau būdavo namelio viduje. Iškišdavo galvą pro nedidelį langelį ir pamodavo man, o aš paspartindavau žingsnį ir nevikriai užsiropšdavau aukštyn. Vyras, vos man įsiveržus į vidų, puldavo karštai bučiuoti mano veidą, o tada paguldydavo, pats užsiropšdamas ant viršaus. Po tuo kūnu aimanuodavau, kaisdavau nuo beribio malonumo. Tai buvo mūsų vieta. Tik mūsų.

Dabar einu tuo taku vedama visai kitokių jausmų. Manyje siaučia viesulas, kuris naikina viską, kas išsilikę. Aš turiu peržengti per save, o tai skausminga.

Miške ne visur snieguota, kai kur plyti žaluma. Nemaloniai krapnoja, dėl ko prisidengiu galvą gobtuvu. Eligija nedrąsiai seka paskui. Kelią randu nesunkiai, nes niekada nepamiršau šios vietos. Kartas nuo karto užklysdavau į ją, skęsdavau senuose prisiminimuose. Tik į seną namelį nesiryždavau ropštis.

Liko visai nedaug. Stabteliu ir sulaikau kvapą. Jis tikrai turi būti čia. Pirmą kartą išduosiu Viktorą, tačiau negaliu leisti, kad mano meilė pražudytų nekaltą vaikelį.

Tolumoje išvystu neryškius medžiotojų namelio kontūrus. Sukaupusi visas jėgas paspartinu žingsnį. Per šią kelionę mudvi su Eligija nepasakėme viena kitai nei žodžio. Niekam iki šiol nedrįsau papasakoti apie savo nuodėmę, išskyrus kunigui, todėl abejoju, ar dabar ryšiuosi viską atskleisti. Svarbiausia, išgelbėti mažylį, o visa kita tegu pražūva.

Tyliai prisėliname prie namelio. Medinė lūšna stovi ant netvirtų konstrukcijų, medis jau netekęs savo spalvos, tapęs pilku, o ant jo puikuojasi samanos.

Iš namelio vidaus sklinda silpnas verksmas ir mano širdis pradeda smarkiau daužytis. Eligija puola pirmoji lipti netvirtomis kopėčiomis. Jos drąsa nustebina. Mergina atlapoja sutrešusias duris, taip įsiverždamas į vidų. Mano nuostabai, Viktoro čia nėra. Tik vienas kūdikis. Eligija puola prie jo ir paėmusi į rankas glaudžia prie savęs. Nerangiai užsiropščiu ir įžengiu į namelio vidų. Apima senų dienų prisiminimai. Čia jau nebėra to gulto, ant kurio patyriau karščiausias akimirkas. Prie nedidelio langelio testovi suolas. Suimu save į rankas.

Viktoras – bailys, paliko vaikelį sušalti, mirti lėta mirtimi. Visa laimė, kad vaikas šiltai aprengtas. Nežinia, kada jis čia jį atnešė, tačiau viliuosi, kad dar ne per vėlu. Per kūną perbėga šiurpas ir suprantu, kad reikia verčiau dingti. Noriu tai pasakyti Eligijai, tačiau nespėjus ištarti šių žodžių kažkas smarkiai trinkteli durimis ir priešais save išvystu Viktoro veidą. Jis neperskaitomas, tačiau akyse įsižiebia pykčio ugnelės. Aš jį išdaviau ir vyras tai puikiai suvokia.

Eligija savo glėbyje tvirčiau suspaudžia vaiką ir pasitraukia į toliausią namelio kampą. Čia nedaug vietos, todėl Viktoras stovi ties durų stakta.

– Niekur nepabėgsite.– nusijuokia.

Mano galvoje gimsta planas. Nieko nesvarsčiusi, netikėtai puolu prie Viktoro ir stipriai jį pastumiu. Vyras, to nesitikėjęs, neišlaiko pusiausvyros ir krenta žemyn. Išgirstu, kaip jo kūnas bumbteli ant žemės. Suspaudžia širdį.

– Bėk.– atsigręžusi sakau Eligijai ir toji paklausiusi manęs ropščiasi žemyn.

Aš nedrąsiai iškišu galvą pro duris ir pamatau Viktorą netoliese namelio. Jis guli paslikas ant žemės, o tie jo galva sniegas kruvinas. Skubiai nulipu žemyn ir pribėgu prie vyro. Suprantu, kad ši vieta akmenuota. Paliečiu jo galvą, iš kurios sunkiasi šiltas kraujas. Viduje kažkas miršta. Aš kelias akimirkas sėdžiu be žado, o tada netikėtai pravirkstu ir apglėbiu jo kūną.

Eligija:

Bėgu mišku, po striuke glausdama mažylį. Beprotiškai bijau, kad jis sušalo. Dar niekada taip stipriai dėl nieko nebijojau. Tačiau ši baimė kitokia, ji verčia mane kovoti. Nežinau, iš kur atsiranda tiek jėgų. Jau beveik nejaučiu kojų, tačiau nepasiduodu. Bėgu, sekdama pėdsakus, kol pagaliau pavyksta pasiekti kaimą. Tada per pusnis brendu iki savo namo. Pasiekusi jį skubiai, įbėgu į vidų ir užtrenkiu duris.

– Mažiuk, ar tau viskas gerai?– su didele baime apžiūriu vaiką.

Jis atrodo sveikas. Tiesia į mane rankytes, muistydamasis. Nepaleidžiu Stepono iš savo glėbio, bijodama, kad galiu jį prarasti.

Tik po akimirkos suprantu, kad turiu paskambinti Dimitrijui. Drebančiais pirštais susirandu jo kontaktą ir paspaudžiu skambinti. Po kelių signalų vyras atsiliepia ir aš jam skubiai papasakoju viską, kas visai neseniai įvyko. Jis per daug neklausinėja, tik pasako, kad nusipirks artimiausią bilietą ir grįš, bet tai užtruks. Atsakomybė apsaugoti mažąjį Steponą tenka man.

Vos tik baigus pokalbį, kažkas pradeda daužyti į duris. Apima baimė. Nedrąsiai prie jų prislenku ir pažvelgiu pro akutę. Pamačiusi Zina, atrakinu ir įsileidžiu ją. Moteris atrodo prastai: jos rankos kraujuotos, veidas be žado.

– Aš jį nužudžiau.– teištaria.

– Ar jūs tikra?

Zina purto galvą. Tada pažvelgia į savo kraujuotus delnus.

– Aš dėl nieko nesu tikra. Pastūmiau jį…

Pasiūlau jai atsisėsti ir atnešu vandens. Nepaleidžiu iš rankų Stepono, todėl suktis sunku.

– Kas jus siejo?– nedrąsiai pasiteirauju.

Zina tyli, spoksodama priešais save. Suprantu, kad senė nieko nepasakos. Leidžiu jai atsikvėpti. Pati įsitaisau ant sofos ir stebiu, kaip greitai temsta. Artėjantis tamsus metas mane gąsdina. Laukimo valandos slenka beprotiškai lėtai. Visą laiką kambaryje vyrauja tyla. Zina tik kartas nuo karto tyliai kažką panosėje burbteli.

Laikrodžiui mušant šeštą valandą vakaro, pasigirsta beldimas ir aš nueinu patikrinti, kas ten. Išvydusi suvargusį Dimitrijų, mano veide atsiranda šypsena. Skubiai jį įsileidžiu puldama į glėbį. Tėvas pamato savo sūnelį ir iš karto jį paima. Jo akyse pasirodo ašaros. Šypsausi stebėdama juos. Po tiek laiko esu nepaprastai laiminga. Vyras grįžteli į mane ir šypsodamasis taria:

– Aš nepamiršiu, ką tu padarei dėl mūsų.

Mano skruostus išmuša raudonis. Tik po akimirkos prisiminu vargšę Zina, kurios dėka vaikelį pavyko išgelbėti.

– Reikia dėkoti Zinai.– pasakau.

– O kur ji?– paklausia Dimitrijus.

Parodau link svetainės. Sugrįžusi vėl randu moteriškę tokios pačios būsenos. Ji jau kelias valandas tyli, spoksodama priešais save. Vyras perduoda man vaiką, o pats atsitupia prie kaimynės.

– Jūs tiek daug dėl manęs padarėte. Tai neįkainojama.– švelniai sako ir Zina pakelia ašarotas akis.

– Aš pažinojau tavo tėvą.– nedrąsiai pripažįsta.– Mudu buvome meilužiai. Mylėjau jį nuoširdžiai.

Šie žodžiai nustebina, sugriauna tos Zinos paveikslą, kurį buvau susikūrusi per daugybę metų. Senutė pasižymėjo ypatingu pamaldumu ir konservatyviomis nuostatomis, todėl toks jos gyvenimo vingis priverčia į ją pažvelgti kitaip.

Dimitrijus kelias akimirkas tyli. Tikriausiai mąsto. Paprastai sūnus iškeiktų tėvo meilužę, tačiau taip neįvyksta.

– Jums reikėjo daug ryžto,– ištaria jis,– tik jo dėka mano vaikas sveikas ir gyvas.

– Bet man atrodo, kad aš jį užmušiau!– sušunka Zina.– Beprotiškai jį mylėjau!

Kambaryje stoja nejauki tyla. Vyras, atsigręžęs į mane, pasiūlo paruošti Zinai lovą ir leisti nakvoti čia. Nedvejodama imuosi šio pavedimo. Pakloju buvusiame mamos kambaryje. Esu tikra, kad ji neprieštarautų. Tada užkaičiu vandens, o jam užvirus, nuplaunu kraują nuo Zinos rankų. Senutė į nieką nereaguoja. Palydžiu ją į kambarį ir paguldau. Palieku, tikėdamasi, kad bent kiek pamiegos.

– Siaubinga diena.– giliai atsidususi pasakau.– Jaučiu, neužmigsiu.

Dimitrijus prieina prie manęs su mažuoju Steponu ir paima mane už rankos. Vėl nuoširdžiai padėkoja už viską. Taip sėdime gerą pusvalandį nejaukioje tyloje.

– Gali miegoti pas mane. Na, būtų drąsiau ir saugiau.– pasiūlo.

Plūsteli karščio banga. Jaučiu, kaip vėl nuraustu.

– Nieko, nebus. Pažadu.– skubiai priduria, pasijautęs nesmagiai.

Palinguoju galva ir mudu patraukiame į jo kambarį. Steponą paguldome į seną lopšį, kurį radau palėpėje ir išvalius jis kol kas mažyliui tinka.

Patys nedrąsiai atsigulame į lovą kuo toliau nuo vienas kito. Užsimerkiu ir prieš akis lekia visi šiandienos įvykiai. Kūną apima baimė. Atsimerkiu. Nors kambarys jau skendi visiškoje tamsoje, taip jaučiuosi geriau. Apsiverčiu ant kito šono.

Netikėtai pajaučiu prisilietimą prie rankos. Dimitrijus prisislenka arčiau manęs. Nors tamsoje nematau vyro veido, jaučiu padažnėjusį jo alsavimą. Noriu, paklausti, ką tai reiškia, tačiau nespėjus šiems žodžiams išsiveržti, jis randa tamsoje paskendusį mano veidą ir pajaučiu jo karštas lūpas ties savosiomis. Tirpstu bučinyje. Kai atsitraukiame, Dimitrijaus rankos keliauja mano kūnu, stabtelėdamos prie iškilesnių formų. Sulaikau kvėpavimą, o paskui giliai iškvėpiu. Pajaučiu, kaip vyras kilsteli mano palaidinės kraštą ir jo ranka užlenda po rūbu, keliaudama aukštyn link krūtinės. Kelias minutes mėgaujuosi švelniomis glamonėmis. Vyrui suspaudus mano krūtį, išleidžiu gilų atodūsį. Kūnas kaista, leidžiuosi nešama pasroviui, per daug negalvodama. Galiausiai liekame nuogi. Esame ištroškę. Skęstu jo glėbyje, nagais įsikimbu į vyro nugarą, kai jis skverbiasi į mane. Pamirštu apie viską pasaulyje. Jaučiuosi lyg nešiojama bangų, kol galiausiai pasiekiu uostą.

Kai viskas baigiasi, smarkiai šnopuodami gulime šalia, mėgaudamiesi vienas kito šiluma. Kambarys tampa jaukesnis. Jaučiuosi maloniai išsekusi. Nė pati nepastebiu, kaip mane pasiglemžia miegas.

 

Aš bėgu tolyn, negailėdama kojų. Šaltas vėjas pučia man tiesiai į veidą. Miškas nesibaigia. Girdžiu tolumoje prislopintus balsus. Jie mane vejasi. Nežinau, kur slėptis. Bėgu tolyn. Prieš mano akis atsiveria raistas. Kelias akimirkas žvelgiu į medžiais ir krūmais apaugusią pelkę. Žengiu žingsnį ir mano koja įsminga į žemę. Pajaučiu kažkokią ranką, traukiančią mane gilyn. Noriu sušukti, tačiau nesugebu. Smingu vis giliau, kol mano akyse nelieka šviesos.

Čia tamsu, tačiau aš gyva. Girdžiu kažkokius žingsnius ir savo vardą. Kažkas įžiebia žibintą ir išvystu ilgą tunelį. Einu tolyn juo, pasišviesdama kelią. Virš mano galvos kažkas trata, bilda. Byra žemės gabaliukai, kad net išsigąstu, jog mane užgrius. Vėl girdžiu savo vardą, tačiau nieko nematau.

Staiga pasigirsta traukinio švilpimas ir aš suvokiu esanti ant bėgių. Jo šviesos spigina man tiesiai į veidą. Iš gerklės išsiveržia riksmas.

 

Pabundu išpilta šalto prakaito ir sunkiai šnopuodama. Staiga suprantu esanti ne viena ir ne savo lovoje. Jau prašvitę, Dimitrijus rūpestingai mane stebi. Grįžta nakties prisiminimai ir suvokiu, kad mudu vis dar nuogi.

– Ar viskas gerai?– pasiteirauja.

– Taip, tik sapnavau košmarą.– sakau, negalėdama pamiršti sapno detalių.

– Papasakosi?– klausia.

Papurtau galvą, nes visai nenoriu to prisiminti. Apima labai negera nuojauta.

– Gailiesi dėl vakar?– pasiteirauja Dimitrijus.

Išvystu jo rūpestingas akis. Tai sušildo mano širdį.

– Ne,– užtikrintai sakau,– man buvo gera.

Vyras šypteli. Atsakau jam tuo pačiu. Pasiekusi naktinį staliuką, paimu telefoną ir patikrinu, kiek valandų. Beveik aštunta ryto, laikas keltis, ruoštis dirbti. Kažkodėl taip nenoriu.

– Neatrodai laiminga.– pastebi.

– Tai dėl darbo.– prisipažįstu.

Vyras paima mane už rankos. Nukrenta dalis apkloto, apnuogindama mano krūtis. Dimitrijaus akys sminga ten. Įkaistu. Pradedu galvoti apie savo netobulumą. Kita ranka skubiai prisidengiu.

– O kas dėl jo?– pakėlęs akis pasitikslina.

– Nežinau…– nedrįstu pasakyti tiesos.

– Turi būti priežastis.– neatstoja.

Kelias akimirkas mintyse galvoju, kad norėčiau viską pakeisti.

– Noriu mesti darbą, bet to negaliu padaryti.– išpyškinu.

– Kodėl?– nustemba.

– Nes pasirinkau neteisingai, o dabar ne laikas kažką keisti.

Pasilenkusi siekiu savo palaidinės, besimėtančios ant žemės, tačiau Dimitrijus įtraukia mane atgal į lovą ir užgula. Jo veidas atsiduria taip arti manojo. Nors vakar mudu buvome susilieję lyg natos, tačiau šviesoje šie pojūčiai atrodo nauji.

Mūsų lūpos susiliečia ir aš trokštu patirti daugiau. Jis bučiuoja mano kaklą, leisdamasis žemyn link krūtų. Pasiekus jas, pradeda čiupti. Tyliai suaimanuoju, pajautusi malonumą. Nenoriu, kad jis sustotų. Vyras, tartum išgirsta mano mintis, ir dar kelias minutes žaidžia su mano krūtimis. Vėliau jo rankos keliauja žemyn, pasiekdamas jautriausią vietą. Dimitrijaus pirštai suteikia naują potyrį. Leidžiuosi į nepatirtus nuotykių kalnelius. Niekada neįtariau, kad taip gali būti gera. Kai užkopiu, į kalną kūnas maloniai virpa ir aš išleidžiu gilų atodūsį. Dimitrijus patraukia ranką ir pabučiuoja man į kaktą.

Nors ir kaip nenoriu keltis, atsikeliu ir nueinu dirbti. Pirmiausia, patikrindama, kaip laikosi Zina. Moteris atrodo prastai, tikriausiai nemiegojo visą naktį. Ji padėkoja už svetingumą ir patraukia namo.

* * *

Ateina Kūčių vakaras. Visą dieną sukiojomės virtuvėje. Paruošėme lygiai dvylika patiekalų. Sutemus, pradedame dėlioti stalą. Tai mano mėgstamiausia šventė. Zina kruopščiai nuvalo lėkštes. Mes ją pasikvietėme švęsti drauge, nes senutės vaikai neatvažiavo. Moteris atrodo nuliūdusi, tačiau nežinome tikrosios širdgėlos priežasties.

Uždegu keturias žvakes advento vainike. Kambarį užlieja maloni šviesa. Į svetainę iš virtuvės atnešėme didesnį stalą, kad tilptų visas maistas. Dailiai viską išdėliojame ir atsisėdame prie stalo. Šią naktį viskas kitaip. Priešais mane sėdinčių žmonių veidai kaip niekada atrodo mąslūs. Nuo žvakių liepsnų šoka paslaptingi šešėliai. Kadangi Zina vyriausia, ji sukalba padėkos maldą, palaimina vaišes ir laužia kalėdaitį. Laužome vieni kitų paplotėlius, linkėdami vienas kitam visko, ko geriausio. Paskui sėdame prie stalo ir pradedame vakarieniauti.

Skendime tyloje, tačiau ta tyla tokia maloni širdžiai. Mano ir Dimitrijaus žvilgsniai susitinka ir pasidaliname vienas su kitu šypsniais. Vyras rankose turi vaikelį, dėl ko jam nepatogu valgyti, todėl pasisiūlau palaikyti Steponą. Mažasis berniukas miega, todėl leidžiu jam mėgautis ramybe.

Zina pradeda pasakoti apie Kūčių tradicijas, kaip jas švęsdavo tėvų namuose. Pasakojimas toks įdomus, kad net vieną akimirką pasijaučiu atsidūrusi tose akimirkose. Malonūs pašnekesiai tęsiasi dar kurį laiką. Niekas neskuba pakilti nuo stalo. Kambaryje maloniai šilta.

Staiga šalimais lango praslenka tartum koks šešėlis ir kažkas subildena. Mano kūną nukrečia šiurpas. Visi, esantys kambaryje, nutyla ir įdėmiai žvelgia pro langą. Zina atsistoja ir prislenka prie jo.

– Kas ten?– nedrąsiai paklausiu.

– Panašu, kad vėjas.– jos balse išgirstu nusivylimą.– Tik vėjas.

Mudu su Dimitrijumi atsistojame ir prieiname prie lango. Nuo žvakių krentančiuose atspindžiuose išvystame snaigių sūkurius. Panašu, kad prisnigo! Širdį užlieja toks džiugesys. Aš visai, kaip mažas vaikas, suploju rankomis, o tada puolu ant kaklo Dimitrijui ir karštai jį pabučiuoju. Vyro akyse šviečia švelnumas. Jis pataiso mano plaukų sruoga ir šypteli.

– Prašau, nenustok šypsokis, kad ir kas bebus, nenustok.– šie žodžiai išsiveržia iš širdies.

– Jeigu tik tu būsi manimi.– taria vyras ir priglaudžia mane prie savęs.

– Noriu būti su tavimi. Tikrai noriu.– prisipažįstu ir mano akys prisipildo nuoširdžių ašarų.

– Nebijok, mes viską įveiksime drauge.– sako, įspėdamas mano mintis.

Tik palinguoju galva ir priglaudžiu galvą prie jo tvirtos krūtinės. Jis mano tvirtovė. Manęs čia niekas nenuskriaus.

 

 

„Įžiebk manyje šviesą“ 3 dalis

Dimitrijus:

Tokį tylų ir ramų vakarą daugelis džiaugiasi ramybe ir gyvena laukimo nuotaikose, tačiau aš, palinkęs prie krosnies, skęstu apmąstymuose. Už lango grakščiai šoka snaigių pulkai, jau geras pusvalandis, kai sirenos nutilo ir įsiviešpatavo tyla. Tuo pačiu ruožu, kur visai neseniai įvyko nelaimė, važinėja automobiliai. Visi elgiasi įprastai, lyg nieko nebūtų nutikę, o kažkam tai pati didžiausia gyvenimo tragedija.

Galvoju apie gyvenimo trapumą. Negali žinoti, kada ateis pabaiga. Mirtis dažniausiai ištinka netikėtai. Ji užklumpa, kai to mažiausiai tikiesi. Nei vienas nemėgsta galvoti, kad jo gyvenimas laikinas, neretai stengiamasi tai pamiršti. Tačiau, kai nutinka kokia nors nelaimė, užlieja baugios realybės vaizdai. Negaliu suprasti, kas mane taip gąsdina. Galbūt galia, kurią turiu, ir jaučiuosi jos nevertas.

Žinau, kad kenkiu ne tik sau, bet ir kitiems. Jau rytoj bus žymiai mažiau sniego. Tačiau kaip galiu būti laimingas, palaidojęs žmoną? Atsakymas vienas, kad negaliu. Nors prabėgo jau keli mėnesiai po šios baisios netekties, nepajėgiu susitaikyti su mintimi, kad daugiau niekada nepamatysiu Raselės. Ieškojau būdų, kaip sau padėti, bet pasirinkau neteisingą kelią. Dabar mane kamuoja siaubingas liūdesys ir graužatis, kad nesugebėjau apsaugoti mylimosios.

Prisimenu žmonos plaukų kvapą, tyras akis, saldžius bučinius. Visko taip trūksta ir niekas to atstoti negali. Kyla abejonė. Nesuprantu, ką jaučiu Eligijai, tačiau tai visai kiti jausmai. Netikėtai sutikta moteris tikrai nepakeis mirusios žmonos vietos. „Tai tebuvo mažytė aistros kibirkštėlė. Nieko daugiau“,– įtikinu pats save.

Atsistojęs išjungiu kalėdinius papuošimus, kurie drasko širdį. Nenoriu nieko keisti. Nenoriu naujos meilės ir neleisiu tam jausmui gimti. „Aš esu nelaimė“,– kartoju kelis kartus mintyse, kol tvirtai tuo patikiu.

Nusprendžiu vos išaušus leistis į kelionę namo, kad ir kokios nelaimės ten belauktų. Negaliu daugiau čia pasilikti ir kenkti geros širdies mus priglaudusiai moteriai.

Staiga mano ausis pasiekia keistas garsas, lyg kažkas dustų. Suprantu, kad tai sklinda iš Eligijos kambario ir nesibeldęs skubiai įsiveržiu į vidų. Pamatytas vaizdas mane šokiruoja. Mergina sukniubusi ant žemės šalimais lovos. Jos veidas siaubingai išbalęs, lūpos pamėlusios, pati vos gaudo orą, iš burnos veržiasi seilės. Ji, palenkusi galvą, mėgina jas bergždžiai išpjauti ant persiško kilimo.

– O Dieve!– išsigandęs sušunku,– Kas tau?

Mergina nesugeba ištarti nei žodžio, ji tik nevikriu galvos mostu parodo link lango. Skubiai jį atidarau ir atsargiai prisiartinu prie Eligijos, kuri nesiliauja dusti.

– Kviečiu greitąją pagalbą,– pareiškiu.

Mergina nieko nesugeba pasakyti. Ji sunkiai gaudo orą.

Greitoji pagalba vėluoja, kas beprotiškai gąsdina. Bijau, kad Eligija uždus ir vėl liksiu kaltas, kad niekuo nepadėjau, o tik užtraukiau nelaimę.

Pagaliau pasigirsta sirenos ir nuskubu pasitikti medikų, kurie skubiai nuseka paskui mane į šeimininkės miegamąjį.

Rūpestingai stebiu, kaip gydytojai apžiūri merginą: pamatuoja kraujospūdį, širdies rimtą. Kai Eligija atgauna kvapą ir gali kalbėti, jie pradeda visko klausinėti.  Medikai klausinėja apie panikos atakas, ar pacientė patyrė tai pirmą kartą. Pasirodo, kad tai ne naujas dalykas, o užsitęsiąs keletą metų, tačiau tokios stiprios atakos Eligija tvirtina neturėjusi ilgą laiką. Medikai pasiūlo apsilankyti pas psichiatrą ir psichologą, o jei priepuolis vėl bus toks stiprus kviesti pagalbą. Išlydžiu gydytojus ir grįžtu į kambarį.

Eligija jaučiasi išsekusi, todėl atsigula į lovą. Atsargiai prisėlinu prie jos. Šeimininkė nudelbia žvilgsnį žemyn.

Visa tai, ką pamačiau, mane sukrėtė ir privertė iš naujo apgalvoti savo jausmus. Planas išeiti greitai išgaruoja iš galvos, jį pakeičia kitas – likti ir pasistengti padėti, tik vis dar nežinau, kaip tai padaryti. Kambaryje vyrauja nemaloni tyla, kiekvienas skęstame skirtinguose apmąstymuose.

Jau gana vėlu, laikrodis muša beveik pirmą valandą nakties, tačiau nei vienas miego nenorime. Eligija stipriau apglėbia savo kelius ir susiriečia į kamuoliuką, vengdama mano žvilgsnio. Įdėmiai stebiu merginą. Nemaloni tyla užsitęsia, gimsta tiek daug neteisingų įžvalgų, o tereikia kelių žodžių, tačiau trūksta drąsos juos ištarti.

– Aš esu su tavimi.– pagaliau išdrįstu tai pasakyti.

Eligija pakelia akis, kurios prisipildo ašarų.

– Bet tu išeisi.– kontaktuoja faktą ir jos balsas suvirpa.

Nesugebu to paneigti. Kelias akimirkas spoksau į tuščią sieną galvodamas, ką atsakyti. Neradęs tinkamų žodžių išeinu iš kambario, pažiūrėti, kaip laikosi sūnelis. Mes iš tikrųjų vienas kito beveik nepažįstame, todėl neverta nieko tikėtis.

Grįžtu į savo kambarį. Už lango gūdi naktis, siaučia speigas. Ūžia vėjas, bandymas prasibrauti į vidų. Senam miegamajame, kuriame vos telpa plati lova ir spinta, pirmą kartą pasijaučiu įstrigęs. Noriu verkti, bet nei jėgų, nei ašarų nebėra, todėl kaip žuvis išmesta į krantą nebyliai žiopčioju, žvelgdamas pro langą.

Staiga šmėsteli šešėlis ir per kūną perbėga šiurpas. Man pasirodo, kad mane kažkas stebi. skubiai užtraukiu naktines užuolaidas, o tada pasitraukiu į toliausią kambario kampą, paimdamas į rankas sūnelį. Neapleidžia bloga nuojauta, kuri kamuoja nuo tos avarijos, įvykusios visai šalia.

 

Zina:

Namuose tylu ir tamsu. Įžiebiu dvi advento žvakes ir nedidelę virtuvę užlieja maloni šviesa. Palinksta prie švieselių ir žvelgdama į mažytes liepsneles, galvoju apie savo gyvenimą, kurio nedaug beliko.

Namų tyla pradeda slėgti. Čia trūksta gyvybės. Užlieja šaltis, tvirčiau įsisuku į ilgą savo megztinį, o supratusi, kad tai nepadės, nušlepsiu prie krosnies. Mano paliegusios rankos dėlioja malkas ir bando užkurti ugnį. Įsižiebus liepsnai, netikėtai kyla vėjas ir užgesta mažytė švieselė. Kambarys paskęsta tamsoje, o vidurį virtuvės stoja kažkoks žmogysta.

Atšoku nuo krosnies, atsiremdama į gretimą sieną. Skubiai žegnojuosi, kalbėdama poterius, manydama, kad pats velnias bus aplankęs mano namus. Pasiekusi jungiklį ir įžiebusi šviesą, atpažįstu priešais save stovintį vyrą.

Nors prabėgo tiek daug metų, tų aštrių bruožų neįmanoma pamiršti. Veidas susiraukšlėjo, plaukai pražilo, tačiau kūnas tebeliko tokio pačio tvirto sudėjimo. Dar iki šiandien gerai pamenu, kaip tos stiprios rankos mane švelniai glamonėjo, kaip po tuo kūnu tirpau iš beribės aistros, mintyse save keikdama už dar vieną nuodėmę.

– Tu…– sunkiai išveblenu.

– Juk sakiau, kad išeinu ne visam.– pasako nelauktas svečias ir prisiartina.

Užima kvapą. Nesitikėjau kada nors pamatyti savo buvusį meilužį, su kuriuo skaudančia širdimi nutraukiau santykius, supratusi, kad negaliu daugiau būti nusidėjėle. Dar šiandien ši klaida lyg akmuo spaudžia esybę, todėl bažnyčioje nuolat prašau atleidimo, tikėdama, kad Dievas gailestingas.

Dabar stoviu priešais Viktorą, nežinodama, ką pasakyti, tačiau toks staigus jo atsiradimas nieko gero nežada. Šis vyras – tikras uraganas, įnešantis į kitų gyvenimą sumaištį, ko tokiam garbingam amžiuje visai nereikia. Nežaisiu praeities kortomis, nesileisiu į dar vienas pinkles.

– Ko tu atėjai?– klausiu.

Viktoro veidas išlieka šaltas lyg antkapis per gruodžio speigą. Mes kovojame žvilgsniais, mėgindami pamiršti praeitį, tačiau nepavyksta to padaryti. Per daug bendrų dalykų ir paslapčių.

– Norėjau tave perspėti, kad nesiveltum į ten, kur nereikia,– jo balsas nuskamba grėsmingai.– Dimitrijus tik mano galioje. Tu nieko nepakeisi.

Staiga viską suprantu. Viktoras – Dimitrijaus tėvas. Blogesnės žinios negali būti. Puikiai pažįstu šį vyrą ir žinau, koks niekingas jis gali būti, nors kita vertus teko pažinti ir šviesiąją šio žmogaus pusę…  „Ne, aš nepasiduosiu“,– sakau mintyse, o paskui atsisukusi į Viktorą garsiai paklausiu:

– O jei velsiuos?

Vyro veide atsiranda švelnesnių bruožų, tačiau greitai jis vėl susiraukia. Name kaip niekada pasidaro šalta, dėl ko susigūžiu.

Jo žvilgsnis vis dar tas pats – reikalaujantis daugiau, nors prabėgo šitiek metų. Tai pats nelaimingiausias žmogus, kokį esu mačiusi. Mano mintys nuklysta į tolimus laikus, kai mes slaptai susitikinėjome, apgaudinėdami savo antras puses. Buvome jauni ir kvaili. Be to, Viktoras turėjo keistą galią, kuri gąsdino. Išpažinusi nuodėmes, gavau kunigo perspėjimą, ar tik nebūsiu susidėjusi su pačiu šėtonu.

Žvilgteliu į dešinį nelaukto svečio skruostą, norėdama patikrinti, ar vis dar yra pjautinis randas. Taip, tai tikrai tas pats žmogus. Pamenu, daug klausinėjusi, iš kur atsirado ta žaizda, bet Viktoras visada susinervindavo.

– Nebandyk mano kantrybės,– perspėja prieidamas prie pat.

Užima kvapą. Nors mano kūnas suseno, vis dar reaguoja į kažkada mylėto vyro artumą. Pakeliu akis ir drąsiai atsakau:

– Viktorai, aš esu gėrio pusėje. Tu tai žinai…

– Ar tikrai, Zinočka?– paklausia.

Tik jis taip meiliai mane vadindavo. Deja, šie žodžiai sukelia liguistus prisiminus. Suprantu, ko jis siekia.

– Gerai, gal galime susitarti?– paklausiu.

Įsitaisome prie stalo ir pasiruošiame sudėtingam pokalbiui.

– Maniau, kad susitarėme. Paliksi mane kuriam laikui ramybėje.– piktai sakau.

– Žinau, bet nesiryžau išeiti, kaip tądien…

Mūsų žvilgsniai susitinka ir abu prisimename skaudų išsiskyrimą. Nusuku akis į šalį. Tai buvo mano klaida.

– Juk tu mylėjai mane?– pasitikslina Viktoras.

Tyliu. Nenoriu to pripažinti.

– Mylėjau tik savo vyrą, kaip Dievo prisakyta.– atšaunu ir vyro akyse įsižiebia pykčio ugnelės.

– Netikiu tavimi, kaip netikėjau ir tada, kad nori nutraukti mūsų santykius.– pareiškia.

Susierzinu. Aš nemėgstu kapstytis po praeitį. Mieliau tai pamirščiau, o dabar nelauktas svečias drumsčia mano ramybę ir neleidžia miegoti.

– Išeik. Aš pavargusi.

Viktoras netikėtai sugriebia mane už rankos. Per kūną pereina šiurpas. Jaučiu jo pagreitėjusį kvėpavimą, tačiau jau nebesu jauniklė, todėl nepasiduodu aistrai.

– Zina, tik tu mane gali suprasti. Aš tau viską papasakosiu.– šį kartą vyro balsas nuskamba nuoširdžiai.

Nedrįstu, jo išvaryti, todėl pasiryžtu išklausyti.

 

Eligija:

Įsisukusi į storą žalią megztinį, žvelgiu į subjurusį peizažą už lango.  Pusnių nematyti, vietoj jų telkšo balos. Mano kūną kankina baimė. Panikos atakos stiprėja. Niekada neišsikapstysiu iš šito mėšlo, nes per giliai jame tūnau.

Staiga į kambarį įsiveržia Dimitrijus. Jo veidas keistai persimainęs. Vyras šypsosi, nors akyse matomi liūdesio šešėliai.

Išlieku abejinga, grįžteliu per petį ir šaltu žvilgsniu skrodžiu į kambarį užklydusio žmogaus kūną, kurį dengia kvailas kalėdinis megztinis ir plačios kelnės. Dimitrijus prisiartina ir paima mane už rankų.

– Renkis. Važiuosime.– ryžtingai sako.

Susiraukiu. Kūną perveria baimė. Kojos suakmenėja. Mintis, kad reikės palikti namus, verčia priešintis, sugalvoti ką nors, kaip išsisukti. „Aš neprivalau“,– sakau mintyse.

– Niekur nežadu eiti.– griežtai atkertu.

– Nebijok. Pasitikėk manimi.– bando padrąsinti.

Mūsų žvilgsniai trumpam susitinka. Kiek dvejoju. Beprotiškai trokštu išsivaduoti iš savo baimių, bet nemanau, kad sugebėsiu, todėl bandyti neverta. Paskui galvoje sukurpiu daugybė scenarijų, kas galėtų nutikti blogo palikus namus. Juk net nesusidėjau savo krepšio, į kurį paprastai sukraunu pusę namų vaistų nenumatytiems atvejams.

– Man reikia pasiruošti.– tariu ir mano balsas nuskamba nervingai.

– Nebūtina. Apsirenk ir einame,– nesutinka Dimitrijus.

– O vaikas?

– Atėjo Zina. Sakė pabus.– atsako vyras, nepalikdamas daugiau priežasčių prieštarauti.

Galiausiai apsirengiame ir išeiname į šaltą rytmetį. Oras nemalonus širdžiai. Prasideda šlapdriba, veidą gelia. Kyla mintis grįžti atgal, bet Dimitrijus neleistų taip pasielgti, todėl atsargiai pėdinu purvinu kelkraščiu.

– Bent pasižiūrėjai autobusų grafikus?– pasitikslinu.

Dimitrijus palinguoja galva. Pasiekiame stotelę, tačiau ant suoliuko nesisėdame, nes jis šlapias. Neramiai stoviniuojame, laukdami autobuso.

Šiandien vėjas stiprus, drasko užsilikusius medžių lapus. Nuo kiekvieno jo gūsio gūžiuosi. Nesėkmingai mėginu pusę veido prisidengti žalia skarele, tačiau ji greitai sudrėksta.

Pagaliau pasirodo mūsų išsigelbėjimas – autobusas. Skubiai įšokame į jį ir susimokame už bilietus, o tada užimame laisvas vietas. Visa laimė, pavyksta atsisėsti greta pačiame priekyje.

Tolstant nuo namų vis labiau įsitempiu. Kiekviena kelionė sukelia daug nerimo, tačiau šį kartą jaudinuosi labiau, nes neplanavau niekur vykti. Esu nepratusi, kai viskas vyksta ne pagal kruopščiai suplanuotą sąrašą.

Už lango vaizdai greitai keičiasi, kuo toliau link miesto, tuo daugiau sniego, tačiau autobusui judant tolyn. Sniegas pradeda tirpti, prasideda lietus. Tai verčia spėlioti, ar Zina nebus teisi. Gal tikrai Dimitrijus turi magiškų galių? Mintyse nusijuokiu. Juk netikiu tokiais dalykais.

Pagaliau autobusas pasiekia miestą ir sustoja stotyje. Visi keleiviai skuba išlipti. Praleidusi keletą nekantruolių, išlipu paskui juos. Dimitrijus kiek atsilieka, tačiau netrukus irgi atsiduria šaltame rytmetyje. Abu susigūžiame ir apsidairome aplinkui. Žmonių daugokai, nemažai keliaujančių, o kiti skuba į prekybos centrą, įsikūrusį greta.

– Ko mes čia atvažiavome?– klausiu.

– Reikia kai kurių daiktų, kuriuos palikau namie.– pripažįsta vyras.

Nieko neatsakau, tačiau nustembu, kad Dimitrijus mane vežėsi kartu. Mieste vis dar nejauku, gąsdina kiekvienas žvilgsnis, o žinia, kad reikės važiuoti viešuoju transportu nepradžiugina. Pasirodo, Dimitrijus gyvena kitame mikrorajone.

Skubiai einame, mėgindami kuo greičiau ištrūkti iš šalčio gniaužtų. Gatvėse dūzgia virtinės automobilių, taškydamos balas. Iš dangaus pradeda leistis šlapios snaigės, kurios nespėjusios pasiekti žemės virsta vandens lašeliais. Šaltis atslūgęs, ore tvyro nemaloni drėgmė. Mano batai greitai peršlampa, dėl ko pradeda nemaloniai gelti kojas. Tenka dar keletą minučių palaukti reikiamo autobuso. Stotelėje vos keletas žmonių, jie kalbasi apie šių dienų aktualijas. Gatvėse tvyro baimė ir sumaištis. Oras paslaptingai įsielektrinęs. Jau ilgą laiką greta vyksta karas. Rusija vasarį užpuolė Ukrainą, o dabar per radiją nuolat kalbama apie tolimesnius galimus agresorės taikinius, tarp kurių įvardinama ir Lietuva. Kelios bobutės neramiai šnekučiuojasi, kad Amerika, kaip rodo istorija, pasitikėti negalima, o kitos ilgisi geros, senos Sovietų sąjungos. Gatvėse ne tokių dalykų galima išgirsti, ypač esant tokiai padėčiai. To pakanka sužadinti nerimui, kurį išgyvenu nuo karo Ukrainoje pradžios. Pirmomis naktimis išvis negalėjau miegoti, nes atrodydavo, kad plentu juda tankų virtinė ar tolumoje kas nors šaudo, po kelių savaičių kiek aprimau, tačiau žiniasklaidoje pasirodantys gąsdinimai mane labai paveikdavo.

Pagaliau atvyksta autobusas ir mes įlipame vidun. Mano rankos dreba, vos nepametu grąžos. Dimitrijus tai pastebi ir mums atsisėdus, paima mane už rankos ir raminančiai šypteli.

Pro langą bėga miesto vaizdai ir mano vaizduotę pasiglemžia karo dvasia. Įsivaizduoju, kaip greitai subyrėtų netvirti blokiniai daugiabučiai. Akys prisipildo ašarų, kurioms neleidžiu ištrykšti. Nuryju susikaupusį seilių gumulą, neleisdama savo fantazijai nuklysti į dar baisesnius scenarijus. „Nieko nenutiks“,– raminu save.

Pagaliau pasiekiame reikiamą stotelę ir išlipame. Dimitrijus parodo, kuriame daugiabutyje gyvena ir netrukus atsiduriame laiptinėje. Vyras neramiai dairosi, lyg kažko bijotų, bet aplinkui nematyti nė gyvos dvasios. Tenka nemenkai paplušėti, nes butas penktame aukšte, o lifto nėra. Laiptinėje nemaloniai vėsu, nes kažkoks kvailys pamiršo uždaryti langą.

Dimitrijus pasiruošia raktus. Vyras kažkodėl delsia atrakinti duris. Įkiša raktą į spyną ir pasuka. Netrukus įeiname į vidų. Įdėmiai nužvelgiu nedidelį koridorių, kuriame stovi didelė spinta. Namai paslaptingai apmirę. Juose jokios šventinės dvasios.

Dimitrijus pasiūlo prisėsti svetainėje ir palaukti, kol jis pasiims būtinus daiktus. Nedrąsiai įsitaisau ant baltos sofos ir nužvelgiu nedidelį kambarį. Priešais sofą stovi nedidelis kavos staliukas, kuris jau kiek apdulkėjęs, o toliau atsiveria virtuvės zona. Pasukusi galvą į dešinę pamatau įrėmintą nuotrauką, kurioje atpažįstu Dimitrijų, o šalia jo esanti moteris tikriausiai jo mirusi žmona. Velionė buvo tikrai graži: šviesaus gymio, ilgų plaukų, neaštrių veido formų.

Tuo metu į kambarį grįžta Dimitrijus. Jo akys sminga į tą nelemtą nuotrauką, kuri sukelia tiek daug prisiminimų. Negalėdamas atlaikyti užvaldžiusio skausmo, vyras skubiai apverčia portretą. Pasijaučiu nesmagiai, todėl nudelbiu akis. Kambaryje įsivyrauja nemaloni tyla.

– Gerai, galime eiti.– prabyla Dimitrijus ir pasiima krepšį.

Mes atsistojame ir paliekame butą skęsti vienatvėje. Grįžus į laiptinę apima nemalonus šaltis. Namų šeimininkas skubiai užrakina duris ir pasileidžiame laiptais žemyn. Jis stabteli prie pašto dėžutės ir patikrina laiškus.

Staiga pastebiu, kad mus stebi du įtartini vyrai ir apie tai tyliai pasakau Dimitrijui. Jis atsisuka ir vyro kūnas įsitempia.

– Kur mūsų pinigai?– užriaumoja vyrai.

Dimitrijus paima mane už rankos. Mes nusileidžiame žemyn link dviejų nemalonių žmogystų. Nudelbiu akis žemyn, kad tik netapčiau taikiniu. Laiptinėje tvyranti prieblanda sustiprina įtampą. Šis susitikimas geros baigties kol kas nežada.

– Kaip tik jūsų ieškojau,– sako Dimitrijus, griebdamasis greitai sugalvoto plano.

Vyrai nepatikliai susižvalgo tarpusavyje. Nuo jų sklinda nemalonus alkoholio tvaikas.

– Matote, šitą damą? Ji grąžins mano skolas,– pareiškia.

Pakeliu akis ir susiduriu su šaltais žvilgsniais, skrodžiančiais mano liauną kūną. Aš grąžinsiu pinigus? Pamanau, kad kažko būsiu nesupratusi. Jau nori žiotis prieštarauti, bet Dimitrijus tvirčiau suspaudžia mano ranką. Šį ženklas suprantu, kaip perspėjimas tylėti.

Žmogystos pradeda reikalauti pinigų. „Mūsų niekas neišgelbės. Pražūtis ištiks šitoje vėsioje laiptinėje. Geriausia buvo likti namuose, kur saugu“,– mintyse galvoju, kol kalėdinis priklydėlis mėgina išsiaiškinti su neaiškiais tipais.

Galiausiai susitariame, kad visi nueisime iki artimiausio bankomato. Tik vėliau, kai Dimitrijus pasileidžia bėgti, temdamas mane paskui save, suprantu, kad tai buvo plano dalis. Žmogystos vejasi, per daug neatsilikdami. Tai atkreipia aplinkinių dėmesį, bet niekas nesiryžta padėti, todėl belieka skuosti kuo toliau.

Atrodo, kad prieš kelias akimirkas vos turėjau jėgų pastovėti ant kojų, tačiau dabar dumiu, negailėdama kojų, sukdama į nepažįstamus skersgatvius. Gaudynės tęsiasi dar kurį laiką, atimdamos paskutines jėgas. Kai jau atrodo, kad teks pasiduoti, mums pavyksta atsiplėšti nuo persekiotojų, įšokus į pirmą pasitaikiusį autobusą.

Atgavę amą, susimokame už bilietus ir įsitaisome laisvose vietose. Abu sunkiai šnopuojame po išvarginusių gaudynių.

Tik po kelių minučių grįžta blaivus protas ir suvokiu, kad Dimitrijus turi paslapčių. Ką aš priėmiau į savo namus? Užvaldo baimė. Atrodo, kad milžiniška ranka mane prispaudžia prie žemės ir dusina. Atsiremiu sėdynėje ir įsmeigiu savo žvilgsnį į darganotą miestą. Aš daug ko nežinau. Būsiu smarkiai suklydusi. Kol neištiko dar viena nelaimė, turiu grįžti namo. Pastebėjusi, kad autobusas važiuos pro autobusų stotį, atsistoju ir pasiruošiu išlipti. Dimitrijus seka paskui.

Netrukus atsiduriame lauke. Ignoruoju kalėdinį priklydėlį. Nepasakiusi nei žodžio patraukiu link stoties nusipirkti bilieto namo.

– Palauk.– pasivijęs sako Dimitrijus.

Nereaguoju. Vyras neapsikentęs pagriebia mane už rankos ir atsuka į save. To nesitikėjusi sustingstu. Nežinau, ko dar galima sulaukti iš šito žmogaus.

– Aš kvailė.– garsiai pasakau.– Į namus įsileidau nepažįstamąjį.

– Netiesa,– nesutinka Dimitrijus,– tu labai geros širdies… Aš viską paaiškinsiu.

Negaliu pravirkti gatvėje. Per daug akių. Turiu susitvardyti. Tyliai sumurmu, kad pokalbį pratęsime namuose ir nueinu prie bilietų kasos. Pirmą kartą drąsiai, neveblendama, pasakau, ko noriu. Nusipirkusi bilietą, nueinu laukti autobuso. Dimitrijus greitai padaro tą patį ir išeina į darganotą dieną.

Penkioliktoje platformoje stoviniuoja tik vienas kitas žmogus. Autobusas po dvidešimties minučių, todėl būtų galima laukti viduje, tačiau esu kaip reikiant įsiutusi, todėl šios minties atsisakau.

Kūnas šąla. Viduje tiek daug šlamšto, tačiau visa tai laikau savyje. Prabilti kartais daug sunkiau nei atrodo. Kantriai sulaukiu autobuso, o jam atvažiavus įsitaisau pirmoje eilėje prie lango. Nesvarbu, kad norėčiau išrėkti pasauliui, kaip siaubingai jaučiasi. Nesvarbu, kad gyvenu nuolatinėje baimėje… Vis tiek tyliu. Tylėti mane išmokė aplinka, kuri linkusi labai greitai pasmerkti.

Autobusas pajuda iš vietos. Mes visą kelią tylime, kas dar labiau apsunkina sielą.

Per daug klausimų. Apsigavau. Leidau su patikėti vienintelį kartą ir skaudžiai suklydau. Priglundu prie stiklo. Jis šaltas lyg akmuo, tačiau būtent to man ir reikia. Šalčio, kuris primintų, kad mano gyvenime vietos šilumai nėra.

Pro langą lekia niūraus kraštovaizdžio vaizdai. Šalti lašai barbena į langą, sukurdami savitus raštus. Sniegas virsta purvinomis balomis.

Kai artėja reikiama stotelė, be žodžių atsistoju, laukdama, kol vairuotojas sustos. Pirmą kartą nebijau. Jaučiuosi tokia tuščia. Atrodo, kad niekas neturi prasmės.

Autobusui sustojus, skubiai išlipu ir pasileidžiu purvinu kelkraščiu. Jaučiu, kad Dimitrijus seka mane įkandin. Paspartinu žingsnį. Taip pasiekiame namus.

Vos įėjus pasitinka nemaloni tyla. Staiga iš svetainės atbėga Zina, apimta išgąsčio. Pamatę verkiančią senutę, suprantame, kad bus ištikusi baisi nelaimė.

– Tavo tėvas… Jis buvo čia ir paėmė vaiką!– sušunka.

Tokia žinia pritrenkia Dimitrijų. Stoviu sustingusi, nesuprasdama, kas vyksta. Nujaučiu, kad kalėdinis priklydėlis daug ką bus nuo manęs nuslėpęs.

– Ką tai reiškia?!– neiškentusi sušunku.

Zina ir Dimitrijus į mane atsigręžia. Dimitrijus kelias akimirkas tyli. Jo veidas neperskaitomas.

– Mano vaikui gresia pavojus, o tu mane tardai!– sušunka, netekęs savitvardos.

Sustingstu. Viduje kažką gelia. Mano akyse pasirodo ašaros. Dimitrijus nusuka žvilgsnį į šalį. Nubėga į kambarį, kuriame gyveno pastaruoju metu, ir dedasi daiktus.

Susikrovęs mantą patraukia į koridorių, kuriame vis dar stoviu su Zina. Nesuvokiu skaudžios realybės, kad vėl liksiu viena. Viskas beviltiška… Iš mano akių pabyra ašaros. Tai nejučia sustabdo Dimitrijų.

– Tai viskas?– paklausiu.

Mano balsas sudreba. Zina mane apglėbia per pečius, jausdamasi kalta dėl visų įvykių.

– Taip bus geriau.– taria ir skubiai neria pro duris.

Pribėgu prie nedidelio aprasojusio virtuvės lango. Prigludusi prie jo, graudžiai verkiu, palydėdama tolstantį Dimitrijų. Vis dar negali suprasti, kodėl šis išsiskyrimas toks skaudus, tačiau jaučiuosi išduota.

Lauke kyla pūga. Sniego sūkuriai uždengia tolstantį žmogų. Nebyliai kūkčioju. Susmunku priešais langą. Zina pribėgusi pritūpia šalia manęs.

– Dar nevėlu. Pasivyk jį,– ragina,– jam tavęs reikia.

– Ką jūs šnekate..– atšaunu, valydamasi ašaras.– Aš jam niekas.

Zina purto galvą ir ragindama mane stotis. Nenorom atsikeliu.

– Vykis jį.– ragina.

Atrodo, kad to padaryti neįmanoma. Baisi baimė apima kūną. Negaliu keliauti į nežinią, tačiau skausmas, draskantis krūtinę, yra kur kas stipresnis. Nejučia apsiaunu batus, kuriuos buvau spėjusi nusiauti ir pasileidžiu bėgte į lauką.

Mane pasitinka pūga. Vėjas be gailesčio pučia tiesiai į veidą šaltas snaiges, tačiau pasiduoti negalima. Bėgu tolyn vieškeliu link pagrindinio kelio. Nuo kalno pamatau, kad Dimitrijus jau pasiekė stotelę. Apima baimė nespėti. Nors kojos pavargusios, pūga negailestingai talžo kūną, pasileidžiu bėgti greičiau, tik pasiekusi pagrindinį kelią sulėtinu žingsnį, nes kelkraštis siauras ir slidus. Jau visai netoli. Dimitrijus mane pastebi, tačiau neįmanoma įspėti jo veido išraiškos, nes vyro figūra skendi baltuose sniego sūkuriuose. Prisidengusi ranka veidą, šiaip ne taip pasiekiu stotelės paviršių.

Beprotiškai šalta ir nemalonu. Virstu gyva sniego skulptūra. Dimitrijus pažvelgia į mane. Jis tyli, tačiau puikiai suprantame vienas kitą be žodžių. Pūga pradeda rimti. Dimitrijus apkabina mane. Vis dar bijau, tačiau nesiruošiu pasitraukti. Kelias akimirkas stovime taip susiglaudę, o kai atsitraukiame mūsų akyse suspindi ašaros.

– Aš su tavimi.– tariu.

Dimitrijus paliečia drėgną nuo sniego mano veidą ir pasilenkęs pabučiuoja. Vėjas liaujasi šėlęs, iš dangaus dailiai ir lėtai sninga.

– Tikrai?– klausia vyras atsitraukęs ir jo balse nuskamba viltis.

Baimė dar neapleido kūno, bet nusprendžiu rizikuoti.

– Taip.– sakau.

Tuo metu kaip tik atvyksta autobusas ir mudu susikibę už rankų įlipame į vidų. Sumokėję už bilietus įsitaisome greta vienas kito. Ši kelionė nežinia, kur nuves, bet svarbiausia, kad būsime kartu. Pasieksime bendrą tikslą.

 

 

„Įžiebk manyje šviesą“ 2 dalis

Zina:

Naktis apglėbia pasaulį, užkloja tamsos skraiste, atnešdama įvairiausius jausmus. Prie dulkėto vieškelio įsikūrusioje troboje pabundu iš baisaus košmaro. Kelias akimirkas sėdžiu lovoje, apglėbusi save, ir sunkiai šnopuodama. Prisimenu sapno detales. Aš regėjau, kaip kaimą apglėbė juoda ranka ir pasklido visur liepsnos, viską pasiglemžė dūmų kalnai. Tokiais dalykais nuoširdžiai tikiu, ypač kai ne vienas mano sapnas išsipildęs. Atsikėlusi pradedu melstis, šauktis Dievo apvaizdos. Taip neramiai praleidžiu naktį ir tik paryčiais užsnūstu.

Ryte atsikėlusi išeinu į lauką, tikėdamasi pamatyti nuostabų snieguotą peizažą ir taip nurimti po sunkios nakties. Dar vakar pusnys siekė kulkšnis, tačiau mane pasitinka nelabai maloni staigmena. Dalis sniego ištirpo, prasideda šlapdriba. Piktai burbteliu sau panosėje, kad Lietuvoje orai tokie nepastovūs. Liūdniausia, kad Kalėdos vos už poros savaičių. Jei neliks sniego, neliks ir šventinės nuotaikos.

Norėčiau grįžti į trobą, bet man būtinai reikia nueiti iki pašto, o kelio gabalas nemažas. Pasiryžtu ir įsukusi į vieškelį kulniuoju tolyn. Pastebiu keistą dalyką, kad kuo labiau tolstu nuo kaimo, tuo oras malonesnis, o pasiekusi miestelį suprantu, kad čia nemažai sniego. Nejučia prisimenu savo pranašingą sapną ir pradedu spėlioti, ar kas nebus užkeikęs kaimo.

Nusprendžiu grįžusi namo paskambinti senai draugei, kuri gyvena už miško. Taip sužinosiu, ar tikrai mes vieninteliai netekome dalies sniego. Jeigu taip, galbūt derėtų nueiti pas kunigą. Tikiu įvairias prietarais, nors klebonas ne kartą mane dėl to išbarė, o tikriausiai be reikalo. Juk ne vieną sykį esu įspėjusi, kas įvyks ar net susapnavusi ateitį. Kai kurie kaimo žmonės mane laiko kiek pakvaišusia, bet jų akyse pasirodydavo pagarbi baimė, kai kokia nors pranašystė išsipildydavo.

Nujaučia mano širdis, kad čia nagus bus prikišusi Eligija. Du kartus nusispjaunu per kairį petį. Negaliu pakęsti šios žudikės, nepagailėjusios net savo negimusio kūdikio. Visi, regis, jau pamiršo tą nuodėmę, išskyrus mane. Aš niekuomet nepamirštu tokių dalykų.

Pašte susitvarkau reikalus ir kulniuoju atgal. Kaulus skauda, tačiau privalau nepasiduoti. Esu viena šiame pasaulyje, vaikai retai beaplanko.

 

Šlapdriba pasiekus kaimą jau įsismarkavusi. Vieškelis tampa purvinai baltas. Kalėdinė nuotaika netikėtai išgaruoja. Eidama pro Eligijos namus, stabteliu ir žvilgteliu į kiemą. Mano akys išvysta du priklydėlius. Tai kažkoks vyras su kūdikiu. Baisiai nustembu. Dar nematytas dalykas, kad pas Eligiją kas nors užsuktų. Ji jau kelis metus sėdi užsidariusi namuose, o svečių niekada nebūna. Kyla daug klausimų, kuriuos privalau įminti, tačiau nedrįstu įžengti į žudikės kiemą. Pasuku link savo namo, kitoje kelio pusėje. Pro svetainės langus turėtų neblogai matytis kaimynystė. Nors mane kamuoja alkis, tačiau dabar kur kas įdomiau stebėti naują atvykėlį.

Bandau prisiminti, ar kada nors esu mačiusi jį, bet nesugebu atgaivinti jokio įvykio. Vyras visiškai nematytas, o dar tas vaikas. Kažin kieno jis? Jeigu būtų Eligijos negi niekas nebūčiau pastebėjusi jos padidėjusio pilvo. Dar praeitą savaitę susidūriau su ja stotelėje. Mergina tikrai neatrodė kaip paskutinį mėnesį nėščia. Tokio dalyko taip lengvai nenuslėpsi. Nuo tokios dilemos pradeda skaudėti galvą.

Tuo metu kaip tik iš trobos išeina Eligija, nė nenujausdama, kad ją stebiu. Merginai daug įdomesnis jos svečias.

Oras tikrai nemalonus, tačiau kūdikiui reikia gryno oro. Eligija pasisiūlo palaikyti vaiką. Vyras kiek abejoja, bet nusprendžia patikėti jai savo sūnelį. Kūdikis saldžiai miega, todėl jie apsukę kelis ratelius nusprendžia grįžti namo, taip nutraukdami mano intensyvų stebėjimą.

Namuose maloniai šilta, bet smalsumas išvaro mane į lauką. Žengiu į gerai pažįstamą kiemą, kuriame buvo pramintas mano takas. Širdį gelia seni prisiminimai. Vis dar abejoju, ar tikrai turėčiau čia eiti, bet žinau, kad negalėsiu nurimti, kol nesužinosiu, kas vieši pas Eligiją.

Prieinu prie durų ir pabeldžiu. Neramiai, atsirėmusi į staktą, laukiu. Netrukus durys atsiveria ir išvystu Eligiją. Pamačiusi mane, ji sustingsta, veido išraiška tampa neperskaitoma. Viduje kyla dvejopi jausmai. Pasiilgau savo mažosios mergaitės, kuriai pindavau plaukus…

Vos sulaukusi kvietimo užeiti, skubiai neriu į vidų. Dar prisimenu kiekvieną šio namo kampelį, nes su velione Janina, Eligijos mama, buvome geriausios draugės iki tų nemalonių įvykių. Įžengusi į virtuvę pamatau mane dominantį objektą – nepažįstamą vyrą su kūdikiu ant rankų.

Eligija pasiūlo atsisėsti ir ruošiasi pavaišinti arbata. Įsitaisau prie stalo, bet arbatos atsisakau.

Nepažįstamasis jaučiasi nejaukiai. Nuojauta sako, kad jis kažką slepia. Virtuvėje vyrauja įtempta atmosfera. Niekas nedrįsta prabilti pirmasis. Kelias akimirkas tyliu, tačiau galiausiai neištvėrusi paklausiu:

– Matau, nauji žmonės. Gal supažindinsi mus?

Eligija kiek sutrinka. Tikriausiai tik dabar supranta, ko atėjau.

– Tai mano draugas Dimitrijus,– pameluoja.

Manęs tai neįtikina. Akimis skrodžiu vyrą su kūdikiu. Vaikas linksmai guguoja, o Dimitrijus jį sūpuoja.

– O kur šito vaiko mama? Kokia moteris galėtų palikti tokį mažą kūdikį?– priekaištauju, nes man tai nesuvokiama.– Jis tikriausiai alkanas.

Šie žodžiai nuskamba šiurkščiai, bet jaučiuosi teisi.

– Prieš kalbėdama galėtumėte pirma išaiškinti, bet jūs taip elgiatės jau ne pirmą kartą.– piktai sako Eligija.

Pasijaučiu labai įžeista. Jau seniai niekas su manimi nekalbėjo tokiu tonu.

– Mano žmona mirė,– vyras ištaria šiuos skaudžius žodžius pusbalsiu, bet visi, esantys kambaryje, išgirsta jų aštrų skambesį, galbūt netgi kūdikis.

Apima gėda. Gal tikrai per greitai į darbą paleidau liežuvį, tačiau išdidumas neleidžia pripažinti savo klaidos.

– Vargšas vaikelis…– tyliai panosėje tepasakau.

Gyvenime esu mačiusi tiek daug vargo, tačiau esu giliai įsitikinusi, kad vaikus auginti gali tik moterys. Vyrams tai pernelyg sudėtingas ir subtilus reikalas. Man taip pagaila šito mažylio, kad jeigu būčiau jaunesnė, mielai pasisiūlyčiau jį užauginti. Savo mintis nusprendžiu pasilaikyti, nes bijau būti nesuprasta.

– Tikitės, kad draugė jums padės?– klausiu.

Dimitrijus tik palinksi galva, nenorėdamas leistis į kalbas.

– Ar pastebėjote keistą dalyką?– teiraujuosi po ilgos tylos pauzės.– Mūsų kaime tirpsta sniegas, o vos peržengus jo ribas telkšo pusnys… Aš manau, kad čia kažkoks prakeikimas… O dar šiąnakt sapnavau tokį baisų sapną, kad apsaugok, Dieve.

Eligija vos susilaiko nenusijuokusi, o Dimitrijus sutrinka. Mergina atsako, kad tokiais dalykais netikinti, o aš kažką tyliai suburbu panosėje. Taip mūsų pokalbis baigiasi. Supratusi, kad nieko daugiau nesužinosiu, atsisveikinu ir skubiai išeinu. Lėtai pūškuoju link savo nedidelės trobos, norėdama viską apgalvoti.

Dimitrijus:

Išėjus nepažįstamai moteriai kelias akimirkas dar negaliu atsigauti. Ji gali įspėti mano paslaptį, kurią su savimi nešiojuosi nuo vaikystės. Jau seniai supratau, kad nesu toks kaip kiti, o turiu ypatingą galią.

Močiutė, auginusi mane nuo mažens, iš karto pastebėjo mano kitoniškumą. Svarbiausia, kad oras priklausydavo nuo mano nuotaikos. Kai verkdavau, netikėtai imdavo lyti, kai juokdavausi, išlįsdavo saulė. Senelė Albina manė, kad čia sutapimas, bet išvykus į kelionę, pakeitus vietas, įvykdavo tas pats. Beribė meilė privertė ją slėpti šią paslaptį, kurią nesunkiai galėjo įminti miestelio žmonės, kentę permainingus orus.

Gerai pamenu ypatingą pokalbį su močiute. Ji, pasisodino mane terasoje ir paaiškino, kad privalėsiu išmokti valdyti savo jausmus, nes turiu ypatingą atsakomybę. „Dimitrijau, aš tikrai nežinau, kodėl turi tokią galią, bet niekas šiaip sau nevyksta“,– dar iki šiol nešiojuosi širdyje šiuos senelės žodžius. Jau būdamas vaikas, išmokau tvardytis ir orai tapo kiek pastovesni, tačiau žmonos netektis atėmė šitiek metų ugdytą gebėjimą. Tvirtai žinojau, kad nesugebėsiu susiimti, todėl šis kaimas Kalėdas sutiks be sniego.

O dar tos keistos nuojautos pradėjusios kankinti prieš žmonos mirtį. Senelė mane perspėjo saugotis vienintelio dalyko – susitikimo su savo tėvu. Tačiau sulaužiau šį pažadą, tuo labiau Raselė, labai norėjo susipažinti su neseniai atsiradusiu savo uošviu. Mes nuėjome į tą lemtingą susitikimą nieko nenujausdami. Visą laiką mano kūną stingdė šaltis. Tai buvo nelaimių pradžios ženklas. Reikėjo paklausyti močiutės, dabar aš atvėriau duris nepažintiems dalykams. Geriau pasvarstęs supratau, kad mano tėvas turi kur kas geriau įvaldytą galią, kuri pavojinga kitiems.

Vis dar skęstu savo apmąstymuose.

Mielai atsisakyčiau turimos galios. Kiti žmonės svajoja tapti superherojais, bet niekada nesusimąsto, kokia tai atsakomybė. Dėl mano širdgėlos aplinkiniai priversti kęsti nemalonius orus, nors kita vertus, nuostabu, kai laimės akimirkomis galiu dalintis su kitais. Pavyzdžiui, vos atėjus į paplūdimį išsigiedrindavo. Raselė buvo pastebėjusi, kad esu ypatingas, tačiau niekada nebandė įminti šios paslapties. Moteriai patiko nežinomybė ir tai, kad su manimi galėjo nebijoti, kad kelionė bus sugadinta dėl prasto oro.

Eligija pertraukia mano svarstymus, atsiprašydama dėl netaktiško kaimynės elgesio. Netrukus mergina pasišalina, nes turi tęsti darbus. Kiek stebiuosi, kad tokia jauna mergina pasirinko dirbti nuotoliniu būdu.

Šauna idėja pagaminti pietus bent tokiu būdu atsidėkosiu, tačiau atsidaręs šaldytuvą lieku nemaloniai nustebintas. Jis prikrautas įvairių konservų, stiklainių su marinuotais produktais. Patikrinęs šaldiklį randu tik ilgai negęstančių produktų atsargas. Kyla daug klausimų, kodėl moteris nevartoja normalaus maisto?

Randu makaronų ir nusprendžiu bent jais palepinti šeimininkę, kol toji sunkiai dirba.

Maisto gaminimas – didžiausia mano aistra. Nuo pat mažens mėgau suktis virtuvėje, iš kurios varydavo močiutė, sakydama, kad berniukui ne vieta prie puodų. Tačiau potraukis buvo stipresnis už draudimus ir vis tiek įsmukdavau į virtuvę kažką pagaminti. Galiausiai šeimą pradėjau stebinti ypatingo skonio patiekalais, kurie negalėjo prilygti močiutės gaminamiems viralams.

Užkaičiu puodą, sklidiną vandens. Atsisėdu šalia kūdikio, kuris ramiai guli. Kalbindamas vaiką, vis dar jaučiuosi keistai. Paimu mažylį ant rankų ir vaikščiodamas po nedidelę virtuvę pradedu sūpuoti, tyliai niūniuodamas dainelę.

Staiga pakėlęs akis pamatau pro langą, kad lauke pradeda snigti. Pasijaučiu keistai, tačiau stengiuosi neįsileisti liūdesio, gamindamas pietus. Netrukus vanduo užverda ir vieno rankoje laikydamas kūdikį, supilu makaronus. Dabar belieka laukti, kol išvirs, o tada imsiuos smagiausios dalies. Niekuomet negaminu pagal receptus, priešingai, viską mėgstu keisti pagal save.

Kai Eligija nusprendžia pasidaryti pertraukėlę ir kažko užvalgyti iš turimų atsargų, įėjusi į virtuvę, pamato mane, besisukiojantį prie viryklės. Ji nejučia apsilaižo, užburta nuostabaus prieskonių kvapo. Tikriausiai nepamena, kada valgė naminį maistą.

Mergina nuleidžia akis, pasijautusi nepatogiai. Pamaniau, kad galbūt bus supykusi, jog be leidimo sukiojausi virtuvėje, todėl puolu atsiprašinėti.

– Ką jūs…– sutrikusi Eligija pertraukia.– Gal paragaukime? Kvepia gardžiai.

Lengviau atsipučiu, o Eligija paduoda dvi lėkštes, kurias prikraunu kaupinas. Mes sėdamės prie stalo. Jau pradeda temti, todėl uždegama žvakė, kuri įneša dar didesnio jaukumo. Už lango smagiai pusto. Tikriausiai kaimynė Zina dabar patenkinta.

Eligija paragavusi kąsnelį keptų makaronų, šypteli ir pagiria mano kulinarinius gebėjimus.

– Jeigu būtute turėjusi sūrio, pomidorų padažo, būtų skaniau,– pasakau, bandydamas įminti jos paslaptį.

Eligija pasijaučia nesmagiai. Nudelbia žvilgsnį į šalį. Ji jaučia įsmeigtą mano žvilgsnį, kurio bando išvengti.

– Ar galiu kai ko paklausti?– nedrąsiai pasiteirauju.

Mergina palinguoja galva.

– Kodėl viską sudėliojote taip, kad tektų kuo mažiau išeiti iš namų?

Merginos kūnas įsitempia išgirdus mano klausimą. Ji vengia žiūrėti man į akis. Kelias akimirkas spokso pro langą apie kažką įdėmiai mąstydama.

– Man patinka būti namuose,– trumpai atsako.

Tokio atsakymo man nepakanka. Nujaučiu, kad joje glūdi didesnė paslaptis, kurią trokštu įminti. Spėliones patvirtina Eligijos abejonės. Matau, kad ji nori kažką pasakyti, bet neleidžia tiems žodžiams išsiveržti.

– Jūs kažko bijote?– paklausiu atsargiai.

Tik trumpą akimirką mūsų žvilgsniai susitinka ir atrodo, kad galiu ją suprasti, tačiau praėjus sekundei mergina vėl užsideda kaukę ir nusisuka.

– Ne.– atsako šaltai ir skubiai atsistojusi surenka lėkštes.– Dėkoju už vakarienę.

Noriu jai padėti, tačiau planus sugriauna pabudęs sūnelis, kurį laikas maitinti. Pasiėmęs berniuką pasišalinu, palikdamas Eligiją skęsti savo mintyse.

Grįžęs į savo kambarį dar ilgai galvoju apie ką tik įvykusį pokalbį. Iš jo mažai kas paaiškėjo, tačiau nusprendžiu nepasiduoti.

Pamaitinu sūnelį ir iš kuprinės išsitraukęs savo piešimo sąsiuvinį ir pieštukų rinkinį pradedu piešti. Taip seniai leidau savo fantazijai nuklysti. Nė pats nepajaučiu, kad sukuriu visiškai naują pasaulį, kuriame norėčiau atsidurti. Dar vienas peizažas – upė, o prie jos stovi nedidelis namelis, tolėliau driekiasi miškas. Viską atiduočiau už tai, kad galėčiau gyventi šitame paveiksle.

Taip nepastebimai ateina naktis. Sūnelis pradeda verkti. Jau kokią valandą kamuojuosi bandydamas jį nuraminti. Internete pradedu ieškoti patarimų, kaip nuraminti kūdikį.  Vienas jų siūlo glausti prie nuogos krūtinės, todėl nusprendžiu taip ir padaryti. Nusimetęs marškinius, paimu sūnelį ir glaudžiu prie savęs. Taip sėdžiu geras dešimt minučių, niūniuodamas dainelę.

Už lango jau tamsu. Pradeda lyti. Lietaus lašai skalauja nedidelį medinį langą. Stūgauja vėjas. Šis mažas kambarys tampa savas. Nors jame telpa vos didelė, sena ąžuolinė spinta ir prie jos priderinta lova, tačiau čia jaučiuosi saugus.

Staiga į vidų netikėtai įsiveržia Eligija. Ji sustingsta tarpduryje. Merginos žvilgsnis keliauja mano pusnuogiu kūnu.

– Aš…– nerišliai išlemena.

Susigėdusi skubiai atsigręžę, o aš tuo metu susirandu numestus marškinius ir apsirengiu.

– Tai dėl vaiko… Jam reikia kūno šilumos.– paaiškinu.– Viskas gerai, galite atsigręžti.– sakau apsirengęs.

Kai mergina atsisuka, pastebiu, kad jos veidas įgavo raudonumo. Tai padaro ją mielesne ir ne tokia šalta. Šypteliu, norėdamas ją padrąsinti. Eligija atsako tuo pačiu.

Kambaryje įsivyrauja tyla, kurią pertraukia vaiko verkimas. Paimu sūnelį ant rankų.

– Ko atėjote?– paklausiu.

Namų šeimininkė kiek sutrinka. Ji prasižioja, tačiau iš burnos neišsiveržia nei vienas žodis.

– Aš…– galiausiai išlemena,– norėjau paklausti, ar reikia pagalbos.

Tai suteikia vilties. Pusė nakties kamuojuosi, nesuprasdamas, kas yra sūneliui. Mergina nedrąsiai prieina arčiau. Pamanęs, kad Eligija supras, kas yra mažyliui, perduodu sūnelį į jos rankas. Stebuklas neįvyksta. Mergina bando sūpuoti vaikelį, dainuodama dainelę, bet vaikas vis tiek kone springsta nuo rėkimo riesdamasis.

– Nemanau, kad jis sveikas.– išsako savo abejones.– Mums reikia pagalbos.

Mane apima baimė. Puikiai suprantu, kad negaliu kviesti medikų, tačiau negaliu rizikuoti ir sūnelio sveikata.

Eligija pasako apie kaimynę Ziną, kuri visą gyvenimą dirbo slaugytoja miestelio ligoninėje. Mergina mano, kad ji galėtų mums padėti, tačiau labai vėlu. Vis dėlto kūdikis nenustoja verkti ir nelieka kitos išeities.

Zina:

Vartaus savo kietoje lovoje, negalėdama sudėti bluosto. Skauda paliegusius kaulus, nepadeda net iš anksto paruošti antpilai, kuriais tepu skaudančius sąnarius. Slapčia ilgiuosi jaunystės dienų. Tyliai dejuoju į tamsą, tikėdamasi, kad mane kas nors išgirs, bet namuose jau seniai tylu.

Mano atmintyje vis dar ryškus velionio vyro atvaizdas. Alfonso veide niekada neatsirasdavo šypsena, o jo žodžiai būdavo tokie aštrūs, tačiau tikiu, kad mano partnerio širdis buvo gera, nors kartais tuo suabejodavau. Ištekėjau visai jaunutė, nes tėvų namuose nebuvo vietos, o Alfonsas buvo gerokai vyresnis. Galbūt metai kliudė kurti gerus santykius, nes namuose vaidai netildavo.

Iš niūrių apmąstymų mane pažadina beldimas į duris. Apima baimė. Kas taip vėlai galėjo ateiti? Akimirką pamanau, ar nebus kokia nelaimė nutikus sūnui ar dukteriai.

Staigiai šoku iš lovos ir vienmarškinė pasileidžiu į tamsų koridorių, uždegdama šviesas. Prie durų sustoju ir garsiai pasiteirauju, kas atėjo. Eligijos balsas nuskamba silpnai, bet išgirstu.

Akimirką suabejoju, ar atverti duris, bet išgirdus, kad vargšas vaikas nesveikuoja suspaudžia širdį. Be to, pasijaučiu įvertinta, kad kažkas dar mano, jog jos žinios gali pagelbėti. Išėjus į pensiją mane apėmė nemalonus bejėgiškumo jausmas.

Pagaliau pasiryžusi atveriu duris ir paprašau išsamiau Eligijos papasakoti apie tai, kas nutiko. Pati susiradusi storą paltą apsivelku ir užsidedu aulinius batus. Tada radusi namo raktus, užrakinu duris ir patraukiame link kaimynystės.

Vos įžengus į vidų išgirstu čaižų kūdikio verksmą. Iš savo praktikos įtariu, kad vaikas bus nesugalavęs. Kambaryje Dimitrijus bergždžiai bando sūpuoti sūnelį, bet tai nepadeda. Paprašau perduoti mažylį man. Nusikamavęs vyras nesipriešina. Jiedu su Eligija įsitaiso tolimesniame kampe. Paguldau vaikelį ant lovos ir nurengusi įdėmiai apžiūriu, ar nėra jokių bėrimų. Odelė švari, todėl spėlionės dėl pilvo dieglių beveik pasitvirtina.

– Manau, kad vaikui pilvo diegliai arba netinka mišinukas. Ar keitėte jį?– paklausiu.

– Ne. Nuo gimimo tas pats.– sako.

Palinguoju galva. Prisiminusi savo žinias, pradedu masažuoti kūdikio pilvą pagal laikrodžio rodyklę sukamaisiais judesiais. Tada pasidėjusi ant savo rankos dilbio berniuką pilvuku, prilaikydama galvytę ranka, atsargiai nešioju po kambarį sūpuodama. Visa tai tęsiasi apie pusvalandį. Kai vaikas kiek aprimsta, jį paguldau.

– Jums reikia nusipirkti lašiukų nuo pilvo dieglių.– atsisukusi sakau kūdikio tėčiui.

Vyras puola man dėkoti, dėl ko jaučiuosi pamaloninta, tačiau svarbiausia, kad pavyko padėti mažyliui.

* * *

Praeina kelios dienos po tos nakties, kai pagelbėjau Dimitrijaus vaikui. Mėgindama nusiraminti kepu kalėdinį pyragą.

Visuose namuose jau kvepia Kalėdomis, tačiau vaizdas lauke nedžiugina kaimo žmonių širdžių. Gretimame miestelyje sniego iki kulkšnių, o pas mus sniegas tai ištirpsta, tai vėl prisninga. Daugelis pradeda tikėti mano skleistomis kalbomis, nors prieš tai juokėsi, bet faktai kalba patys už save.

Kai pyragas iškepa, jau vėlyva popietė. Nešina ryšulėliu mandarinų ir savo gaminiu, užsuku aplankyti mažylio. Eligija įleidžia mane į vidų. Nuo tos naktys esu laukiama.

Kaimynės namuose tvyro paslaptinga tyla. Einu tolyn ir mano akys išvysta verkiantį Dimitrijų. Širdį perveria baimė, ar kas nebus nutikę mažajam berniukui.

– O Dieve apsaugok… Ar kokia nelaimė?– pasiteirauju.

Vyras, pamatęs mane, skubiai nusivalo ašaras ir susigėsta. Neramiai trypčioju vietoje, nesulaukdama atsakymo.

– Ar sūnui blogai?– klausiu.

Dimitrijus papurto galvą ir man palengvėja.

Iš koridoriaus atslenka Eligija. Mergina irgi atrodo paslaptingai nuliūdusi. Suprantu, kad turiu juos pradžiuginti ir iš savo ryšulėlio iškrovusi mandarinus, įsitaisau ant sofos šalia Dimitrijaus.

– Nujaučiu, ką išgyveni,– pradedu kalbą.– Kai praradau savo vyrą, ilgai negalėjau šypsotis… Juk galvojai apie ją?

Dimitrijus nustemba dėl mano įžvalgumo. Eligija atsisėda kiek toliau.

Giliai atsidūstu ir atveriu savo širdį. Papasakoju apie savo vyro smūgius, koks jis buvo, tačiau pateisinu tokį jo elgesį. Aš nuoširdžiai mylėjau Alfonsą, o smurtas tebuvo priemonė suvaldyti aistras ir jaunystės užgaidas. Tiesa, prisipažįstu, kad kai kuriomis akimirkos nuoširdžiai nekęsdavo žmogaus, kuris vadinosi mano vyru, net linkėdavau mirties. Vis dėlto partneriui iškeliavus į dausas, supratau, kad nemoku gyventi viena…

Svetainėje esantys žmonės mano pasakojimo klausosi su siaubu, tikriausiai nesuprasdama, kaip galima mylėti tokį žmogų, tačiau nedrįsta to išsakyti garsiai. Niekas negali suprasti, ką išgyvenau, kol pats su tuo nesusidūrė.

Dimitrijus prabyla apie savo mirusią žmoną, žvelgdamas į žibančias kalėdines lemputes. Jo širdgėla liejasi per kraštus, kiekvienas žodis stringa gerklėje. Savo mirusią mylimąją dabar jis mato kaip tobulą, nors anksčiau atrodydavo kitaip.

Pralupu vieną mandariną ir kambarys prisipildo malonaus aromato. Visus esančius kambaryje užlieja kalėdinė nuotaika, nors kalbame apie sunkius dalykus. Dimitrijus išsipasakojęs pasijaučia geriau, o man kažkodėl dar spaudžia širdį. Atsisukusi į Eligiją, suprantu to priežastį. Peržengti savo išdidumą, prireikė daug laiko, bet geriau vėliau nei niekada. Atsiprašau merginos už visas paskalas ir padarytas klaidas. Abiejų akys prisipildo ašarų ir jos puola viena kitai į glėbį. Zina visada Eligijai buvo kaip antra mama, o toji jautėsi atsakinga už mergytę, bet viskas per ilgą liežuvį ir ambicijas, tačiau ji daugiau neleis puikybės sėklai išvešėti jos sieloje.

Dimitrijaus veide atsiranda šypsena ir netrukus pradeda snigti. Zina ir Eligija net suploja rankomis. Staiga kaimynė įžvelgia permainą.

– Tu pradėjai šypsotis ir pradėjo snigti.– pareiškia.

Vyras iš karto surimtėja ir sniego sūkuriai aprimsta.

– Matei?– klausia, rodydama pirštu pro langą.

Eligija susiraukia. Ji niekada netikėjo tokiais dalykais, tačiau sutapimai stulbinantys.

– Nenustok šypsotis.– spontaniškai priėjusi padeda galvą ant Dimitrijaus peties ir sušnabžda jam šiuos žodžius.

Vyras sutrinka.

– Jau maniau, niekada nesikreipsi į mane tu.– nusijuokia.

Tuo metu už lango kyla nuostabaus grožio pūga. Vėjas pusto naujas pusnis, kurios padengia pliką žemę. Netrukus matomas lopinėlis padengiamas plona sniego plutele. Ji tokia trapi, gali bet kada vėl ištirpti, todėl bandau šį vaizdą įsisprausti sau į atmintį. Kas žino, galbūt tai mano paskutinės Kalėdos. Bėgant metams ir perkopus septyniasdešimtmetį net pats nenorėdamas, pradedi galvoti apie mirties valandą, staiga kiekviena smulkmena tampa tokia brangi, nes tai gali būti paskutinės akimirkos. Susigraudinu. Greitai nusibraukiu ištryškusią ašarą. Prisimenu, kad žadėjau kepti šiandien kepti imbierinių sausainių. Laukia daug darbo, todėl atsisveikinusi išeinu.

Eligija:

Mes liekame vieni. Pasidaro taip nejauku. Susigėstu dėl savo netaktiško elgesio. Jau noriu žiotis atsiprašyti, tačiau Dimitrijus, įspėjęs mano mintis, užbėga už akių:

– Viskas gerai. Formalumai vargina. Tuo labiau gyvename po vienu stogu.

– Tada gerai.– nedrąsiai atsakau.

Vis dar jaučiuosi keistai. Nesuprantu, kas mane taip sužavėjo kalėdiniame priklydėlyje. Spėlioti galima daug, bet kartais tiesą sunku pripažinti. Dimitrijus raminamai šypteli.

Jis valandėlę stebi mane. Negaliu įspėti jo minčių. Staiga vyro akys sublizga.

– Gal nori pašokti?– nedrąsiai pasiūlo.

Lengvai nuraustu, bet sutinku. Mes pasileidžia lėto ritmo muziką ir susikabinę už rankų ankštoje svetainėje linguojame pagal ritmą.

– Ar jau seniai bijai kažkur išeiti?– pasiteirauja.

Nusijuokiu, nors šis klausimas sužadina ne pačius maloniausius jausmus.

– Gal tu koks psichologas?

Dimitrijus atsako į klausimą švelnia šypsena. Pradedame lėtai suktis, apgaubti kalėdinio apšvietimo.

– Ne,– pripažįsta priklydėlis,– aš dailininkas.

Nuoširdžiai nustembu, tačiau mane tai labai sužavi, kad net suploju rankomis. Menas – pats nuostabiausias dalykas, kurį senokai apleidau, todėl beprotiškai gerbiu šio amato žmones. Pradedu girti nelauktą kalėdinį svečią, nė to pati nepajautusi. Dimitrijus nuoširdžiai apsidžiaugia. Tuo metu už lango kyla įstabaus grožio pūga.

Vėliau vyras paaiškina, kad ne visada taip nuostabu, tačiau gera girdėti tokius mielus žodžius. Svajonių sūkurys įsisiaučia ir nepastebimai įtraukia mane. Trumpam pamirštu savo bejėgiškumą. Norėčiau, kad namų sienos netaptų kalėjimu, o pasaulis būtų lyg antri namai…

Muzikai nutilus, mes atsisėdame ant sofos ir spoksome į kalėdinę eglutę, vildamiesi stebuklo. Taip norėčiau sustabdyti laiką ir jausti tokią ramybę visą amžinybę. Pavargau nuo šio pasaulio ritmo. Atsisukusi pastebiu, kad Dimitrijus mane stebi. Jo akyse šviečia dar niekada nematyti jausmai. Vyro akys keliauja mano kūnu, versdamos įsitempti. Noriu kažką pasakyti, bet pati nesuprantu, ką tiksliai, todėl tyliu. Mūsų žvilgsniai susitinka. Jo veidas priartėja prie manojo. Jaučiu padažnėjusį jo kvėpavimą. Visai netikėtai mūsų lūpos susiliečia. Mane seniai lietė koks nors vyras. Galbūt tai nulemia tolimesnius veiksmus. Apglėbiu liaunomis rankomis kalėdinio svečio kaklą ir pasiduodu karštoms vilionėms. Jo veidas atsiduria virš manojo ir netrukus pajaučiu šiltą prisilietimą į kaklą, kuris nusėjamas bučiniais. Beribė aistros upė neša kūnus pasroviui, kol kas nei vienas nedrįstame priešintis užvaldžiusiam stipriam potraukiui. Jis apnuogina mano petį ir paliečia lūpomis. Kūnas maloniai dilgčioja, apačioje jaučiu malonią drėgmę. Jau buvau pamiršusi šį pasakišką jausmą, verčiantį kopti į aukščiausius euforijos kalnus.

Staiga įsisiautusias aistras nutraukia kūdikio verksmas. Abu tik po akimirkos grįžtame į realybę ir susigėdę atsitraukiame vienas nuo kito, nesugebėdami ištarti nė žodžio. Dimitrijus atsistoja, prieš išeidamas, dar atsisuka, ir atsiprašo, kad nesugebėjo atsispirti. Nesuprantu pati savęs. Išties nesijaučiu įžeista – tie švelnūs prisilietimai pažadino manyje suvokimą, kad vis dar esu jauna ir geidžiama, per tuos penkerius metus buvau spėjusi pamiršti. Mano veide atsiranda kukli šypsena ir veidą užlieja raudonis.

Atsistoju ir, pasitaisiusi megztinį, grįžtu prie darbų. Visa laimė, kad šiandien lengvesnė diena, nes mano mintys visai kitur…

Po akimirkos išsigąstu ką tik įvykusios intymios akimirkos. Mes vienas kito gerai pažįstame… Taip neteisinga. Raminu save, kad kūdikis pačiu laiku atsibudęs ir sustabdęs nuo pražūtingos klaidos. Vis dėlto kita mano dalis tam nepritaria. Tai ta dalis, kuri nori būti geidžiama. Drąsiai ją ignoruoju ir pasiduodu baimei.

Artėja ta baisi savaitės diena, kai turėsiu važiuoti į miestą pasipildyti maisto atsargų. Visada jos laukiu su siaubu. Šis kartas ne išimtis. Vos apie tai pagalvojus, pagreitėja kvėpavimas, išmuša prakaitas. Giliai įkvepiu, mėgindama nusiraminti, tačiau tai nepadeda. Nekenčiu savo susikaustymo, nekenčiu šitos baimės, kuri neleidžia džiaugtis gyvenimu.

Ateina skaudus suvokimas, kad Dimitrijus vieną dieną išeis ir tai nutiks greitu metu. Tada viskas bus kaip anksčiau: namai prisipildys tylos ir niūrumo, o aš kasdien lauksiu tos baisiosios savaitės dienos, kai turiu išeiti iš namų.

Nė pati nepajautusi pravirkstu. Trenkiu rankomis per stalą ir nušluoju nelemtus dokumentus. Mano gyvenimas siaubingas. Išties galbūt tik egzistuoju, stumdama dienas ir naktis. Baisiai suklydau, kad į namus įsileidau svetimus žmones. Dimitrijus tenorėjo apturėti vienkartį nuotykį, o aš, kvailelė, pasidaviau pagundai.

Staiga sustabdau save… Galbūt norėjau to paties…

Pačią netinkamiausią akimirką į svetainę grįžta Dimitrijus ir pamato mane tokios būklės: apsiverkusią, įniršusią. Kambaryje ant grindų mėtosi daugybė popieriaus lapų. Vyras pasilenkęs pradeda juos rinkti. Viduje šėla audra.

– Po galais, nerink tų popiergalių!– sušunku, nepajautusi, kaip nugalėjau oficialumus.

Dimitrijui nieko nesako. Jis įdėmiai mane stebi, bandydamas įspėti, ką padarė netaip.

Nepaisydamas liepimo nerinkti dokumentų, jis visus surenka ir tvarkingai sudeda ant stalo. Tai mane siutina.

– Atleisk, kad turėjome tai nutraukti.– sako švelniai, pamanęs, kad pyktis bus kilęs dėl to.

Jo žodžiai sukelia dar didesnį įniršį. Atsistoju ir pradedu neramiai vaikščioti pirmyn atgal. Viduje susikaupė tiek daug purvo, bet jam neleidžiu išsiveržti į paviršių. Vyksta nuožmi kova, kurios liudininku tampa kalėdinis priklydėlis.

– Tu nieko nesupranti!..– neiškentusi sušunku.– Norėjai tik pasinaudoti manimi. Pritrūko nuotykių? Žinai, ta istorija apie sudegusį namą pradedu abejoti… Jau seniai spėlioju, ką priėmiau į savo namus…

Dimitrijus sustinga.

– Nori, kad išeičiau?– galiausiai paklausia.

Mano veidas išlieka akmeninis, nors viduje siaučia audra.

– Taip bus geriausia.– šaltai pasakau.

Akyse tvenkiasi ašaros, krūtinę užlieja nenumaldomas skausmas, tačiau šiems jausmams išsiveržti neleidžiu. Dimitrijus tai pastebi ir žengia arčiau manęs. Artumas dar labiau dirgina.

– Tikrai nori, kad išeičiau?– pasitikslina, žvelgdamas tiesiai jai į akis.

Vengiu akių kontakto, bijodama, kad tikrieji jausmai bus įspėti. Išties siaubingai bijau likti viena, nenoriu savo buvusio gyvenimo, kad ir koks jis atrodė patrauklus. Bijau pripažinti, kad netikėti svečiai prasklaidė niūrią kasdienybę.

– Kodėl neatsakai?

Dimitrijus paliečia mano smakrą ir kilsteli aukštyn.

– Aš nesuprantu, kas vyksta.– pripažįstu.

Vyras įdėmiai stebi mane.

– Aš irgi.– pripažįsta,– Bet kodėl nepabandžius?

Žvilgsniai susitinka. Pakanka vienos abejonės ir slapto troškimo ir lūpos susiliečia. Apveju rankomis Dimitrijaus kaklą, o šis atsargiai liečia mano kūną. Atsitraukiame, pritrūkus oro. Kelias akimirkas šnopuodami tylime.

– Aš nenoriu, kad išeitum.– pripažįstu.

– Žinau.– atsako.

Kelias akimirkas nieko nesakome, tyrėjame vienas kitą, bandydami įspėti slapčiausias paslaptis, tačiau nei vienas nepajėgiame jų įminti. Atsisukę į langą, abu pastebi, kaip dailiai sninga. Šypteliu ir paklausiu:

– Gal tu koks šiuolaikinis Kalėdų senelis?

– O, taip.– nusijuokia.

Pajaučiame, kad paslapčių atskleidimui ši diena netinkama, todėl verčiau nieko neklausinėti. Grįžta ant sofos ir nusilupu Zinos atneštą mandariną. Dimitrijus paseka mano pavyzdžiu. Namai prisipildo kalėdinio aromato, koks būna tik vieną kartą per metus.

Jau pradeda temti. Uždegu dvi žvakes advento vainike. Pati juos gaminu. Tai kalėdinė tradicija. Pirmiausia, iš šieno susuku pagrindą, o vėliau jį dailiai papuošiu eglės ar tujos šakelėmis, pridėdama cinamonų lazdelių, džiovintų citrinų ir kitų gėrybių.

Namuose šilta ir gera. Norėčiau taip dviese leisti visus vakarus, tačiau prisimenu, kad Dimitrijus turi sūnų, todėl ši svajonė neįgyvendinama. Dimitrijus tartum perskaitęs mano mintis, netikėtai pasiūlo:

– Paprašykime Zinos prižiūrėti vaiką, o patys eikime pačiuožinėti.

Nusijuokia. Taip seniai to nedariau. Apima stipri nostalgija. Regiu save mažytę, žaidžiančią kartu su vyresniąja sese Adele. Greitai būdavo pastatomos sniego tvirtovės ir pasiruošiami sviediniai, kuriais viena kitą atakuodavome. Vos iškišus galvą lėkdavo gniūžtė, bet kartais pavykdavo išvengti smūgio ir atsakyti tuo pačiu. Vėliau taikydavomės į viena kitos tvirtoves, mėgindamos jas sugriauti. Grįždavo namo visos šlapios, tačiau nesušalusios, o kaip tik sukaitusios. Mama bardavo, kad susirgsime ir negalėsime eiti į mokyklą. Kartais taip nutikdavo, tačiau linksmybių nieku gyvu neatsisakydavome.

– Mes jau ne vaikai,– linksmai sakau.

– Kalėdos kiekviename pažadina vaiką,– pasako gerai žinomą posakį.

Galiausiai išsiruošiame. Zina mielai sutinka prižiūrėti vaiką, nes namie kiurksojo prie savo mezginio, negalėdama užbaigti. Be to, darbą galės pratęsti čia, todėl susirinkusi kelis siūlų kamuolius, virbalus su pradėtu darbu, atpėdina į mano namus.

Mes ištrūkstame į lauką, kur maloniai vėsu. Iš dangaus vis dar leidžiasi pulkai snaigių. Pajudame link senos malkinės, kur laikomos senos rogutės. Jos vienišos stovi tamsiausiame kampe, uždėtos daugybe kitų daiktų, todėl tenka nemenkai paplušėti, kol pavyksta pasiekti tikslą. Nedidelį sniego transportą ištempiame į lauką ir patraukiame link aukščiausios kalvos, kuri yra už kelio.

Jau tvyro prieblanda, tai suteikia savotiškų atspalvių šioms žiemiškoms akimirkoms. Kaimynų languose dega šviesos, išskyrus Zinos. Pasijaučiu tokia laiminga, gavusi progą išeiti iš namų. Tiek daug laiko praleidau, kiurksodama tuos metus užsidariusi. Ateina stiprus troškimas tai pakeisti.

Pirmasis pasisiūlo čiuožti Dimitrijus, todėl stebiu, kaip jis linksmai nusileidžia nuo kalniuko, griūdamas į sniego pusnį. Garsiai nusijuokiu.

Ateina mano eilė. Nedrąsiai įsitaisau ant rogučių ir atsispyrusi pasileidžiu žemyn. Iš gerklės išsiveržia linksmas riksmas, pripildytas adrenalino. Rogės lekia žemyn, galiausiai sustodamos. Neįsiverčiu į sniegą, tačiau atėjus tokiam norui, pati griūnu į pusnį ir kelias akimirkas žvelgiu į tamsų dangaus lopinėlį, iš kurio leidžiasi snaigės. Pradeda darytis šalčiau, todėl atsistoju ir užleidžiu roges Dimitrijui.

Linksmybės tęsiasi iki tol, kol visiškai sutemsta ir pasidaro labai šalta. Mudu, susigūžę, įsikabinę vienas kito, grįžtame namo, roges palikdami nedidelėje verandoje.

Vos įžengus į vidų, užlieja palaiminga šiluma, o nosis pasiekia malonus cinamono kvapas. Sekdami paskui jį, randame Zinos pagamintą keksą, kurį senutė visai neseniai išėmė iš orkaitės.

– Tavo mamos receptas,– pasako kaimynė.

Šypteliu, užburta aromato. Visi susėdame paragauti skanėsto. Tvyro maloni atmosfera, dega dvi advento žvakės, primenančios, kad dabar šviesos ir gerumo metas.

Netikėtai lauke kyla pūga. Vėjas taip stipriai pučia, kad pro kiauras namų sienas girdisi jo švilpesys. Tačiau nieko blogo neįtardama ramiai valgau keksą.

Zina ir Dimitrijus paslaptingai nutyla. Vėtra nesiliauja šėlusi.

Staiga vėtros ūžesyje pasigirsta baisus trenksmas. Kūną užlieja baimė. Visi pašokame ant kojų ir nuskubame prie lango. Ties netoliese esančiu plentu, pastebime susidariusią spūstį. Panašu, įvyko avarija.

– Sakau, kad kaimą kažkas prakeikė.– sunerimusi sako Zina.– Nepamenu, kada čia būtų įvykusi avarija…

Mano kūną pasiglemžia baimė. Užlieja nemalonūs prisiminimai. Pradeda stigti oro ir akyse temsta. Kažkas neleidžia man parkristi. Zina sako kažkokius raminančius žodžius, bet aš nieko negirdžiu. Esu toli nuo čia. Toje dienoje… Švelnios rankos mane paguldo ant lovos ir apkloja, liepdamos pamiegoti. Nemiegu, tik spoksau į lubas. Vėl pajaučiu tą smūgį. Atrodo, kad vis iš naujo išgyvenu tą nelaimę.

Tai turėjo būti eilinė diena. Mama kaip visada atvažiavo mūsų pasiimti iš mokyklos. Su sese linksmai besišnekučiuodamos įsėdome į automobilį, nieko neįtardamos. Adelė įsitaisė priekinėje sėdynėje. Kelias buvo slidus, todėl mama važiavo atsargiai. Pasileidome radiją, kad būtų linksmiau. Iki namų likus visai nedaug. Netikėtai iš šalutinio kelio atlėkė automobilis. Dar pamenu, kaip suspiegė Adelė. Tada pajaučiau baisų smūgį ir akyse viskas aptemo. Atsibudau tik ligoninėje. Atsipirkau keliais lūžiais, kaip ir mama, o štai mano brangiausia sesuo, į kuriuos pusę rėžėsi automobilis, mirė. Tai buvo baisi netektis, po kurios gyvenimas pasikeitė kardiniai. Mama padėjo savo teises į lentyną, automobilį pardavė. Mane užrašė į kaimo mokyklą, į kurią vykdavau autobusu.

Verkiu. Tikriausiai jau seniai, tačiau tik dabar pajaučiu ašarų sūrumą.

Dimitrijus:

Neramiai trypčioju prie durų. Apima baimė, kad mano buvimas čia atneš daugybė problemų. Zina teisi – aš prakeiksmas. Galbūt turėčiau išeiti… Juk nujaučiau, kad nutiks kažkas blogo, tačiau negalėjau nieko pakeisti. Kamuoja kaltė.

Zina priėjusi pasikviečia mane į svetainę. Mes įsitaisome priešais kalėdinę eglutę. Pasigirsta gelbėjimo tarnybų sirenos, kurios veria širdį. „Aš kaltas… Aš nelaimė“,– kartoju sau panosėje.

– Eligijai šis įvykis priminė avariją, kurios metu ji neteko sesers.– pasakė kaimynė.

Pakeliu akis, kuriose spindi ašaros. Tai mano tėvo darbas – šis žmogysta mėgaujasi kitų skausmu. Ateina stiprus noras pasiduoti ir išeiti, kad tik kitiems netektų lindėti mano šešėlyje.

– Man bus geriausia išeiti.– pasakau garsiai ir Zinos veide neatsiranda nuostaba.

Ji tikriausiai visą laiką nujautė, kad turiu ypatingų galių.

– Ne,– garsiai, griežtai ištaria, taip nustebindama,– negali išeiti. Eligija neturi vėl likti viena. Kad ir kokių problemų turi, jūs jas įveiksite kartu.

Purtau galvą. Zina nesupranta, kad viskas daug pavojingiau nei atrodo. Jeigu kas nors nutiks dar vienam artimam žmogui, daugiau nebekelsiu. „Aš turiu būti vienas“,– nusprendžiu, nors viduje siaučia daugybė abejonių.

– Gali manimi pasitikėti.– ragina senutė.– Aš tiek daug visko mačiusi gyvenime, kad patikėsiu net pačiais keisčiausias dalykais… Pasakok viską.

Kiek dvejoju. Dar niekam nebuvau atskleidęs savo paslapties. Daugelį metų gyvenau ramiai iki susitikimo su tėvu, po kurio viskas pradėjo griūti.

– Nemanau, kad galiu,– dvejoju.

Zina susiraukia ir tarp jos antakių iššoka raukšlė.

– Turi papasakoti, kas vyksta,– moters balsas nuskamba griežtai.

Kambaryje įsivyrauja nemaloni tyla, kurią retsykiais pertraukia iš lauko sklindantis vėjo švilpesys ir balsų aidai. Atrodo, kad nakties tyloje pasigirsta prislopintas verksmas ir aplinkui pakvimpa mirtimi. „Kažkas vėl mirė per mane…“– sakau mintyse. Skausmas ir kaltė taip stipriai graužia esybę, kad pasiduodu ir patikiu savo paslaptį Zinai.

Pasakojimą prasidedu nuo saulėtos dienos, kai visur kvepėjo vyšniomis, aplinkui krykštavo paukščiai ir niekas negalėjo užuosti artėjančios nelaimės. Pušynėlyje įsikūrę namai jau kuris laikas džiaugėsi gyventojų pagausėjimu. Vyresnioji Medauskų dukra prieš ketverius metus susilaukė antro vaikelio, tik vyras ją paliko prie penkerius metus, sužinojęs, kad jos pilve užmezgė dar viena gyvybė. Jiedu jau turėjo nenaudėlę dukrą Jazminą, kurią Elžbietai prižiūrėti padėdavo mama.

Močiutė tiksliai nepapasakojo apie mamos žūtį, nes tai buvo neliečiama ir ypatingai skaudi tema, tačiau būdamas šešerių, išgirdau senelės pokalbį su kaimyne. Paaiškėjo tiesa, kad mano mama nuskendo, iškritusi iš valties. Niekas nežinojo, koks velnias ją sugundė pasiimti tą valtį ir išplaukti į ežero platybes. Kaime daugelis kalbėjo, kad prie Elžbietos mirties kažkas prisidėjo, tačiau nebuvo jokių įrodymų. Laikas bėgo, mano močiutei Albinai teko užauginti du vaikus Jazminą, pasižymėjusią ūmiu būdu, ir mane, stebinusį savo keistomis galiomis.

Čia sustoju pasakoti, mėgindamas nusiraminti, todėl Zina turi laiko apdoroti gautą informaciją. Vėliau istorija tęsiu, tik sunkiau nusakyti, kokios nuojautos mane kamuoja. Turiu gebėjimą valdyti orus, tačiau dažnai atrodo, kad galiu nujausti artėjančias nelaimes. Vis dar iki šiol Dimitrijus nežinau, ką daryti su tom nuojautomis.

Metai bėgo, atrodė, kad viskas susitvarkė, tačiau į mano gyvenimą netikėtai įsiveržė tėvas, kurio nebuvau matęs akyse. Žmona įkalbino nueiti su juo susitikti, nors nujaučiau kažką negero. Po susitikimo su tėvu pradėjo dėtis baisūs dalykai – gimdydama mirė Raselė, o aš prasilošiau, todėl turėjau bėgti iš miesto.

Kai pasakojimas užbaigiamas, Zina išlieka pakankamai rami.

– Turi kovoti.– galiausiai sako.– Aš manau, kad viskas priklauso nuo tavo emocijų, o dėl tavo tėvo… Atleisk jam.

Susiraukiu. Šie žodžiai nuskamba akiplėšiškai. Netekau savo žmonos, užaugau būdamas našlaičiu, kaip galiu atleisti staiga atsiradusiam tėvui, kuris siunčia prakeiksmus. Mintys lieka neišsakytos, tačiau Zina pajaučia priešiškumą. Moteriškė susimąsčiusi atsistoja ir atsisveikina. Lieka vienas. Nueinu patikrinti, kaip laikosi sūnelis, o paskui užsuku pas Eligiją. Mergina guli atsimerkusi ir spokso į lubas. Jos veidas paraudęs nuo verkimo.

Savo kambaryje pamačiusi mane, atsisėda lovoje ir nusivalo kelias ištryškusias ašaras. Ji gėdijasi savo silpnumo, tačiau tikrai nesiruošiu jos smerkti, nes jaučiuosi kaltas dėl visos šios situacijos.

Nedrąsiai prisiartinęs atsisėdu ant lovos krašto ir bandau parinkti tinkamus žodžius.

– Man Zina pasakojo apie avariją…– mano balsas sudreba.

Eligija nudelbia žvilgsnį. Jos kūnas pradeda drebėti.

– Jei norėtum apie tai pasikalbėti…

– Ne, ačiū,– skubiai pertraukia.

Tik palinguoju galva ir išeinu, palikdamas ją vieną.

 

 

„Įžiebk manyje šviesą“ 1 dalis

Prologas

Dimitrijus

Braunuosi pro eglyną, vedamas paslaptingos nuojautos. Jau seniai patyriau šį pojūtį, kad net spėjau pamiršti kūną stingdantį šaltį ir baisią nežinią.

Po savo paltu, prie krūtinės laikau mažytį sūnelį. Neleidžiu sau sustoti. Iš paskutinių jėgų iriuosi į priekį. Sniegas po mano kojomis tampa murzinas, iš dangaus nustoja leisti pulkai snaigių, nedaug trūksta ir gruodžio mėnesį pradės lyti.

Beprotiškai trokštu atsisakyti turimos galios, nes praradau gebėjimus. „Aš noriu paprasto gyvenimo“,– mintyse galvoju, tačiau negaliu sustoti, nes jaučiu, kad kažkam dabar blogiau. Tas pojūtis gąsdina, tačiau sukaupęs paskutines jėgas bėgu tolyn.

Miškas baigiasi ir atsiveria kaimas, skendintis pusnynuose. Per juos klampoju link pirmos trobos, į kurią jaučiu turintis užsukti.

„Kodėl mane čia atsiuntei?“– tyliai klausiu, užvertęs galvą į dangų. Deja, atsakymo nesulaukiu.

Vaikas šąla… Galbūt tai bus mūsų išsigelbėjimas, o gal nauja pradžia, tačiau težinau vieną, kad grįžti atgal negalėsime. Sugrioviau daug metų statytas sienas, perbėgau kelią pavojingoms jėgoms. Jaučiuosi per silpnas rungtis.

Pasiekus namą, kiek aprimsta mano širdis, nujausdama, kad atėjome ten, kur reikia. Glausdamas sūnelį, vienintelį likusį brangų dalyką šiame pasaulyje, prie krūtinės, šildau jį, bijodamas, kad šis nesušaltų.

Paslaptingas vėjo gūsis glamonėja mano veidą. Vidinė nuojauta atlėgsta, dabar belieka pasikliauti savimi ir likimu. Aš sugebėsiu. Privalau.

 

Eligija

Šaltas rytmetis. Aplinkui vyrauja balti tonai: medžiai apšerkšniję, o laukai ir paplentė pasidengusi stora sniego pluta. Iš dangaus leidžiasi pulkas snaigių. Tokia graži aplinka pradžiugintų kiekvieną priklydėlį, tačiau manęs nesužavi nei grakštus snaigių šokis, nei šerkšno išdabinti medžiai. Šį ankstų rytą mieliau praleisčiau lovoje, gerdama kavą ir žiūrėdama nuobodų serialą. Tačiau artėja Kalėdos ir sutikti jas nepapuoštais namais būtų didžiausias nusikaltimas.

Pagaliau pasiekiu stotelę. Apglėbiu save rankomis. Šaltukas žnaibo net per storą žalią paltą, su kuriuo tikriausiai atrodau kaip eglutė, o ausis kandžioja per vilnonę kepurę su milžinišku neskoningu bumbulu. Pradedu trepsėti vietoje ir trinti rankomis. Šaltis tampa nepakeliamas. Štai dėl ko nemėgstu važinėti autobusais, kurie neretai vėluoja, tačiau teisių neišlaikiau net iš dešimto karto, po kurio nusprendžiau patausoti savo sveikatą ir pinigus. Praktinė dalis man buvo neįkandama. Per kiekvieną egzaminą taip susinervindavau, kad viskas baigdavosi panikos ataka.

Pagaliau autobusas privažiuoja ir sustoja. Durelės atsidaro automatiškai ir aš skubiai įšoku į vidų. Iš sukrapštytų centų sumoku už bilietą.

– Pilnas?– paklausia vairuotojas niūriu veidu.

– Taip.– patvirtinu.

Bilietas greitai atspausdinamas. Atsisėdu į pačią pirmą pasitaikiusią vietą. Įsitaisau šalimais lango. Kitų keleivių apsimetu nematanti, nes taip lengviau.

Pagaliau pajudame iš vietos ir pasileidžia miesto kryptimi. Patogiau įsitaisau sėdynėje.

Pavienėje stotelėje autobusas stabteli, surinkdamas arba išleisdamas keleivius, tačiau po kokių varginančių dvidešimties minučių tikslas pasiekiamas. Miesto šurmulys pasiglemžia keliaujančius. Sugniaužiu kumščius. Kelionei pasibaigus, pasiimu savo nedidelę juodą rankinę ir išlipu į speiguotą dieną.

Stoties vaizdas nepasikeitęs. Ta pati pilka aplinka, slegianti širdį. Stoviu ant platformos ir akimirką žvelgiu į išvažiuojančius autobusus ir besigrūdančius keleivius. Paskui pasuku link parduotuvės, pasinerdama į chaoso pasaulį.

Prie automatinių durų buriuojasi grupelė žmonių. Stengiuosi kiek įmanoma juos apeiti. Nemėgstu bičiulysčių, o tuo labiau netikėtų pokalbių. Per kelis vienatvės metus jau spėjau pamilti namų tylą ir retus pašnekesius. Negaliu sulaukti, kol grįšiu namo ir paskendusi vakaro tyloje galėsiu išgerti puodelį karštos arbatos, o tada imsiuos kiekvienų metų darbo – puošti namus. Gyvos eglutės atsisakysiu ir iš sandėlio ištraukusi daug metų tarnaujančią dirbtinę žaliaskarę, apkarstysiu ją šiandien nupirktais žaisliukais.

Atsidūrusi parduotuvėje, nusiimu pirštines ir kepurę ir iš karto nukulniuoju link kalėdinių papuošimų. Per daug nesirinkdama į vežimėlį kraunu kelių rūšių bumbulų rinkinius ir išsirenku porą blizgių girliandų. Tada skubiai išsiėmusi sąrašą kraunu į vežimėlį produktus.

„Svarbiausia, kvėpuok“,– sakau sau, jausdama, kaip baimė pradeda graužti vidų. Viską susirinkusi neriu link kasų. Eilei pasislinkus į priekį produktus sudedu ant prekystalio. Priešais stovintis vyras užtrunka, nes užsimano būtent tokių cigarečių, kokių kasoje nėra, todėl vargšė pardavėja turi kulniuoti pas savo koleges. Pagaliau ji grįžta su pageidaujamais rūkalais ir patenkintas vyriškis, susimokėjęs už kelias savo prekes, nuskuba tolyn. Pardavėja pasisveikina su manimi. Kažką tyliai sumurmu.

– Ar turite „Ačiū“ kortelę?– klausia kasininkė.

– Ne…– skubiai atsakau.

– Gal norėtumėte įsigyti?

Papurtau galvą. Mano gerklėje įstringa seilių gumulas. Kūną apima baimė. Kasininkė supratusi, kad atsakymo nebus, pasako sumą, o aš skubiai įbrukusi banknotus ir sulaukusi grąžos, pasitraukiu tolėliau susidėti prekių.

Mane gąsdina kiekvienas žvilgsnis, o parduotuvė staiga tampa tokia mažytė. Atrodo, kad čia nėra kuo kvėpuoti.

Neriu pro duris, vedančias į autobusų stotį ir įsitaisau laukiamajame, kuriame įsikūrusi kepyklėlė. Bandelių ir kitų kepinių kvapas užburia ir neiškentusi nusiperku šimtalapio gabaliuką, kurį vakare suvalgysiu prie arbatos. Autobusas tik po gero pusvalandžio, todėl pasiimu dar vieną bandelę. Vis dėlto vietoje, kurioje nemažai žmonių, nedrįstu valgyti. Įgrūdu skanumynus į krepšį ir užsegu užtrauktuku, kad tie kuo mažiau viliotų.

Laikas bėga siaubingai lėtai. Atrodo, kad kiekvienas žvilgsnis mane skrodžia, todėl susirinkusi krepšius, išskubu pro duris į lauką. Čia kur kas mažiau žmonių, nes niekas nenori daug laiko praleisti tokiame speige, tačiau šaltis mielesnis nei pikti, smerkiantys praeivių žvilgsniai. Negaliu pamiršti praeities, kai buvo pažeminta, todėl nuo to laiko stengiuosi niekam per daug nekristi į akis.

Po gerų dešimt minučių atvyksta autobusas, nusipirkusi bilietą, vėl įsitaisau prie lango. Šį kartą važiuoja mažiau keleivių, dėl ko man palengvėja. Atsisveikinu su snieguotu miesto vaizdu, kai autobusas įvažiuoja į rajono ribas. Kai kurie namai jau pasipuošę ir traukia akį savo pasakišku grožiu.

Pagaliau artėja reikiama stotelė. Susirinkusi krepšius, atsistoju laukdama, kada galėsiu išlipti. Tai pats nejaukiausias momentas, kai daugelio keleivių akys įsminga į mane. Mėginu save įtikinti, kad niekam nesu įdomi, o sustojus autobusui skubiai neriu laukan.

Ėjimas siauru, apsnigtu kelkraščiu – blogiausia kelionės dalis. Automobiliai zvimbia visai šalia. Laimei, šis ruožas nesitęsia ilgai ir pasiekiu vieškelį, kuriuo retai kas pravažiuoja. Lengviau atsikvepiu ir netrukus pasiekiu namus. Rankinėje pradedu ieškoti raktų, tačiau pakėlusi akis išvystu netikėtą vaizdą. Prie mano namų durų stypso kažkoks vyras su verkiančiu kūdikiu ant rankų. Kelias akimirkas spoksau į paliegėlius, neištardama nė žodžio, o dvi būtybės akimis maldauja pagalbos.

– Gal ne čia pataikėte?– paklausiu nerišliai.

Vyras tyli, o kūdikis verkia dar garsiau. Suprantu, kad vaikas sušals, jeigu dar ilgiau bus lauke. Kyla mintis nelauktus svečius pakviesti į vidų, tačiau tai reikštų visų asmeninių ribų peržengimą. Mano kūnas suvirpa – aš tenoriu, kad tai būtų klaida.

1 skyrius

Dimitrijus:

Kaimiška troba nepasižymi patogumu, bet man tai nerūpi. Vos pajutęs nuo krosnies sklindančią šilumą pasijaučiu geriau, o kūdikiui nustojus verkti atlėgsta baimė jo netekti. Namų šeimininkė nėra ypatingai svetinga, tačiau mums atlaisvina vieną lovą, o po kiek laiko atneša garuojantį puodelį arbatos. Vaikas vėl pradeda verkti.

Man nedrąsu prašyti nepažįstamos moters padaryti kūdikiui mišinuką, bet pačiam vaikščioti po svetimus namus būtų negražu. Gailus vaiko verksmas nesiliauja, todėl vos įėjus šeimininkei į kambarį, nerišliai išdrįstu pasakyti, kad kūdikis alkanas, o jo krepšyje yra jam skirtas maistas. Moteris neatrodo sužavėta, gal net kiek suirzta, tačiau neišdrįsta atsisakyti. Pasiėmusi krepšį, kuriame sudėtos maitinimui reikalingos priemonės, ji skubiai dingsta.

Kūdikis nenustoja verkęs. Nedrąsiai jį sūpuoju, tikėdamasis, kad tai padės, bet nepadeda. Liūdnai žvelgiu į sūnelį. Juk svarbiausia, kad mes kartu, o visa kita išsispręs. Prisimenu skubų pabėgimą iš namų ir pastaruosius gedulo ir skausmo pripildytus mėnesius. Nauja į pasaulį atvesta gyvybė pražudė mano žmoną. Žvelgiant į vaiką kyla baisi mintis, kad verčiau būtų likusi gyva mylimoji Rasa nei šis dar visai nepažintas kūdikis. Mes būtume laimingai gyvenę dviese: kiekvieną sekmadienį ėję į pamaldas, o paskui į simfoninį koncertą, o kasdieninėm dienom po darbų grįžus namo valgę skanią vakarienę. Palikuonių troškimas, užkoduotas gyslose, pražudė mūsų laimę.

Netikėtai į kambarį grįžusi namų šeimininkė nutraukia skaudžius apmąstymus. Netarusi nei žodžio ji paduoda man buteliuką ir įsitaiso tolimiausiame kambario kampe ant nedidelio raudono fotelio, šalimais lango.

Man vis dar sunkiai sekasi tenkinti kūdikio poreikius, tačiau tikiu savimi, kad visko su laiku išmoksiu. Privalau, nes žmona mirė gimdydama, todėl visa našta teko ant mano pečių. Kūdikis nenoriai ima buteliuką, tačiau stengiuosi iš paskutiniųjų.

– Kas jūs esate?– nedrąsiai paklausia nepažįstamoji.

Tik dabar nužvelgiu namų šeimininkę. Ji ganėtinai jauna, galbūt vienmetė su mano velione žmona, tačiau visai nepanaši į ją. Raselė buvo skaistaveidė, šviesių plaukų, o ši moteris priešingai yra tamsesnio gymio, juodų plaukų ir aštrių veido bruožų. Iš dalies džiaugiuosi, kad nesutikau tos, kuri man primintų mylimąją. Ką galiu pasakyti mus priglaudusiai nepažįstamajai?  Tiesos šiukštu negalima atskleisti.

– Jus priėmiau, tačiau supraskite, kad turiu žinoti, ką įsileidau į savo namus.– šį kartą jos balsas nuskamba griežčiau.

Apima baimė, kad namų šeimininkė praneš apie mus policijai ar dar blogiau vaikų teisių tarnybai. Stipriau savo glėbyje suspaudžiu jau spėjusį užmigti kūdikį.

– Mes jūsų ilgai nevarginsime,– bandau nuraminti moterį.– Atsitiko didelė nelaimė, dėl kurios atsidūrėme gatvėje… Aš Dimitrijus, o jūs?

Nepažįstamoji tyrinėja mane žvilgsniu. Neatrodo, kad ji patikėjo.

– Eligija,– pasako savo vardą.– Iš kur jūs esate? Kokia nelaimė?

Man net aptirpsta kūnas. Nesu nepasiruošęs atsakyti į jos klausimus, tačiau žinau, kad privalau tai padaryti, jei nenoriu vėl atsidurti lauke su kūdikiu ant rankų.

– Sudegė namas, o mes su vaiku neturėjome, kur eiti. Esu iš miesto, bet gretimame kaime turiu giminių. Gaila, atvykęs sužinojau, kad jie išvyko į užsienį.– skubiai sukurpiu melą.

– Kaip atsidūrėte prie mano namų?

– Giminės gyvena vienkiemyje. Ten už miško. Vaikas praalko, todėl ėjau ieškodamas, kur prisigausti.– bandydamas atgaivinti kelionės vaizdus atsakau.

Eligija susimąsto. Kambaryje įsivyrauja tyla. Girdimas tik vėjo švilpesys, tačiau name maloniai šilta, nes šeimininkė neleidžia užgęsti ugniai. Nutirpsta rankos, todėl atsargiai paguldau kūdikį ant lovos. Eligija tik akies krašteliu pažvelgia į vaiką ir nukreipia žvilgsnį į snieguotą peizažą.

– Gerai, galite kelioms dienoms pasilikti,– galiausiai sako.– tačiau jeigu ką nors pavogsite, aš jus surasiu. Gerai įsimenu veidus.

Toks grasinimas pasirodo kiek juokingas, tačiau susivaldęs rimtai palinguoju galva. Ką galėčiau pavogti iš tokios varganos trobos? Kam velčiausi į dar didesnius nemalonumus? Jeigu Eligija žinotų mano tamsiąsias paslaptis, tikrai nebūtų įsileidusi į namus, todėl prisiekiu sau neatskleisti tiesos, kad ir kaip spaudžia širdį.

Man graužia gerklę. Ištuštinu arbatos likučius. Nepratęs tiek laiko gulėti, pradedu jaustis nepatogiai. Eligija atsistoja, ruošdamasi išeiti, tačiau staiga apsigalvoja ir atsigręžusi paklausia:

– Beje, kur vaiko mama?

– Ji mirė.– nedrąsiai ištariu, bijodamas šios minties.

Eligijos veidas išlieka akmenimis. Jame neatsiranda jokių užuojautos ženklų. Ji tik apsigręžusi skubiai išeina iš kambario.

Sopulys spėja išsiplėsti, užvaldo senų dienų prisiminimai. Kyla pyktis naujai gyvybei, kuri pražudė mylimąją. Atsistoju daugiau, negalėdamas žiūrėti į bejėgį kūdikį. Kita vertus, mes vieni likome šiame pasaulyje, tačiau nesugebu susitaikyti, kad sūnus yra mano mylimosios mirties priežastis. Ateina beprotiškas noras atsukti laiką atgal.

Klesteliu į tą raudoną fotelį, kuriame sėdėjo šeimininkė. Išties iš čia atsiveria įspūdingi žiemos vaizdai. Medžiai dailiai apsnigti, o susiformavę pusnys primena kopas paplūdimyje, kuriame leisdavau vasaras su Rasa. Su didžiausiu skausmu prisimenu akimirką, kai žmona, stebėdama žaidžiančius vaikus, užsiminė, kad galbūt laikas turėti savo lėliuką. Aš, aišku, apsidžiaugiau ir nesibodėdamas pabučiavau savo gyvenimo palydovę. Tai buvo gražios akimirkos, bet niekas negalėjo nutuokti, kad jos greitai baigsis.

Privalau sutramdyti skausmą, bet nepajėgiu. Baisiausia, kad dėl to gali išaiškėti mano paslaptis, ko labiausiai bijau.

Nedrąsiai atsistoju ir iškišu galvą pro duris. Svetainėje pamatau besisukiojančią Eligiją. Ji puošia dirbtinę eglutę. Ateina mintis pasisiūlyti iš miško parnešti tikrą eglę, bet tie žodžiai taip ir lieka nepasakyti.

Kalėdos – sunkus metas, kai užlieja daugybė prisiminimų. Daugiau nebebus taip, kaip buvo.

Sugrįžtu į kambarį, kaip tik tuo metu, kai sūnelis atsibunda. Jis pradeda muistytis. Prieinu ir paliečiu vaiką, kuris skleidžia nerišlius garsus. Akyse kaupiasi ašaros. Kambaryje įsivyrauja malonus apelsinų kvapas. Maža akimirka džiugesio, atsiranda viltis. Pagalvojęs, kad sūnelis greitai suaugs – bėgios savo mažytėmis kojelėmis ir galbūt net kitąmet kartu puošime eglutę, kiek nurimstu. Man patinka ši mintis.

Vėliau apima liūdesys. Niekaip nepajėgiu susitaikyti su mylimosios netektimi. Vaikas niekada neužpildys šios tuštumos. Be to, augs be motinos, kurios trūks visą gyvenimą. Tai teko patirti pačiam – mamos netekau, būdamas ketverių. Mane užaugino močiutė, o tėvo taip ir nepažinau iki neseniai įvykusio susitikimo.

Grįžus pastarųjų dienų prisiminimams, kūną pasiglemžia skausmas. Žmona dar nespėjo atšalti, o kūdikis jau jautė, kad mamos nėra. Verkė kelias valandas ir niekas nesugebėjo jo nuraminti. Mano sesuo Jazmina nemyli vaikų, todėl jos sūpavimas greičiau priminė purtymą ir tai kūdikiui nė kiek nepadėjo nusiraminti.

Raselė dirbo iki pat gimdymo, o paskui turėjo grįžti į darbą. Aš spėjau įkyrėti užimtumo tarnybos darbuotojai, nes visus metus nesugebėjau susirasti darbo, pagal baigtą dailininko specialybę. Negaliu suprasti, kodėl niekam nereikia tapytojo. Ši mintis siaubingai slegia. Kitokio darbo neieškojau, o mano žmona visada pritarė šiuo klausimu. Tačiau mylimosios mirtis privertė pakoreguoti planus.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad taip sunku būti vienišu tėvu ir dar bedarbiu. Netikėtai užklupęs nepriteklius ir artimųjų pagalbos stoka privertė mane imtis nelegalių lošimų. Tai atrodė, kaip greitas būdas praturtėti, tačiau ir čia aplankė nesėkmė – pralošiau ne tik visą gautą pašalpą, bet ir dar likau skolingas, o skolos augo dienom. Vyrai, kuriems prasilošiau, man grasino. Nepadėjo nei maldavimai, nei pasakojimas apie vargšą kūdikį, likusį be mamos… Viskas baigėsi persekiojimu. Tada supratau, kad turiu bėgti, jei nenoriu prarasti sūnaus. Šis rytas buvo tikras chaosas, namus palikome sujauktus, pasiėmėme tik pavienius daiktus. Maniau pabūsiąs pas antros eilės pusbrolį, kol viskas nurims, tačiau atvykus paaiškėjo, jog giminaitis užsienyje. Negalėjau grįžti į miestą, todėl nusprendžiau rizikuoti, ieškodamas prieglobsčio. Ta keista nuojauta mus atvedė būtent į šitą trobą ir tam turėjo būti priežastis, kurios kol kas negaliu įspėti.

Vaikas vėl pradeda verkti, tikriausiai pajautęs mano skausmą.

Kelios dienos mano gyvenimą pavertė beprotiškai įtemptu ir privertė atsisakyti bet kokių iliuzijų apie dailininko darbą. Žvelgdamas į snieguotą peizažą, suprantu, kad jis laikinas, nes skausmas užvaldė mano sielą ir niekas to nebepakeis.

 

Eligija

Nauji žmonės namuose man visai nepatinka, tačiau žmogiškumas neleidžia išmesti priklydėlių, o tuo labiau Kalėdų metas, todėl šventes norisi sutikti švaria sąžine. Ausis pasiekia kūdikio verksmas ir per kūną pereina šiurpas. Mintis, kad teks atsisveikinti su ramybe, stipriai nuliūdina.

Net eglutės puošimas neprasklaido sukaupusių juodų debesų. Šiemet viskas kitaip. Maniau, kad Kalėdas sutiksiu viena, ir man ši mintis patiko, nors paslapčia ilgėjausi pernai mirusios motulės, su kuria drauge gyvenau. Kaime mudvi su motina buvome pagarsėjusios, kaip didžiausios atsiskyrėlės, tačiau bent jau visą laiką laikėmės kartu ir iškentėme visus nemalonius įvykius.

Niekada nemaniau, kad pasiekusi dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį, vis dar gyvensiu su mama. Aš svajojau būdama vos dvidešimties ištekėti už mylimojo, su kuriuo draugavau nuo darželio laikų. Visi laikė mus neišskiriamais, tačiau likimas iškrėtė pokštą. Gaila, man tai buvo veikiau tragedija.

Pasidariusi karšto vyno, kuris kvepia cinamonu ir apelsinais, ir mėgaudamasi šimtalapiu, vis labiau grimztu į senų dienų akimirkas. Prieš akis iškyla Audriaus, su kuriuo praleidome vaikystės dienas, veidas. Bruožai dar nespėjo išblukti. Tikriausiai to atvaizdo neįmanoma pamiršti.

Ilgiuosi nerūpestingų vaikystės ir paauglystės dienų, kai pasaulis atrodė neaprėpiamas, o pati nebijojau išeiti į gatvę, priešingai neužsibūdavau namuose. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad žmogus gali taip pasikeisti, jeigu nebūčiau patyrusi to savo kailiu. Vienas įvykis apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Skaudžiausia, kad smūgio sulaukta iš visiškai netikėtos pusės.

Iškilus prieš akis tos dienos prisiminimams, kūnas pašiurpsta. Gerai prisimenu, kaip stipriai tą dieną lijo, ir motina, lyg ką nujausdama, perspėjo niekur šiandien neiti. Gaila, nepaklausiau. Privalėjau pasidalinti savo skausmu kartu su Audriumi. Pasiėmusi tik ploną lietpaltį, išbėgau į lauką, kirsdama kelią per laukus. Lietaus lašai buvo šalti, tačiau viduje gėlė kur kas stipriau. Atrodė, kad netekau dalelės savęs. Prieš kelias savaites sužinojau esanti nėščia, nors vaiko neplanavome, mes su Audriumi nusprendė skubiai susituokti, tačiau vakar netekau negimusio savo vaikelio. Persileidimas užklupo taip netikėtai, kad nesupratau, kas vyksta. Aš siaubingai kraujavau. Motina mane užtiko tokią lauko tualete ir iš karto suprato, kas įvyko. Iškviesta greitoji nieko negalėjo padėti, o nuvykus į ligoninę paaiškėjo, kad įvyko ankstyvas persileidimas. Visą vakarą praleidau lovoje, galvodama apie savo negimusį vaikelį, o rytą vos atsikėlusi supratau, turinti pasakyti Audriui.

Mane apima siaubas. Padėjusi taurę, apglėbiu save rankomis. Kaip galėjau būti tokia naivi? Dar šiandien gerai pamenu, kaip skubiai įbėgau į Audriaus tėvų sodybą ir pasukau į pažįstamą kambarį, tačiau tikėjausi ne tokį vaizdą pamatyti. Mylimojo lovoje gulėjo kita moteris. Skubiai apsigręžiau ir verkdama nėriau laukan. Audrius bandė mane vytis, aiškindamasis. „Aš praradau mūsų vaikelį, kol tu gulėjai su kita“,– išrėžiau viską, ką galvojau. Mylimojo veidas išliko akmeninis. Jis mėgino teisintis, dalinti tuščius pažadus, tačiau, negalėdama klausytis, skubiai nuėjau į nežinią.

Atrodė, kad visos nelaimės užklupo vienu metu, tačiau tai nebuvo pabaiga. Audriaus tėvai, norėdama apginti savo sūnaus reputaciją, paskleidė kalbas, kad aš atsikračiau kūdikio. Kaime žmonės pradėjo žiūrėti į mane kreivai. Turėjau kęsti ne tik siaubingą netektį, bet ir aplinkinių priekaištus.

Gedulo dienos bėgo. Man buvo sunku lankyti paskaitas, bet susiėmusi pabaigiau paskutinį kursą, o vėliau susiradau darbą nuotoliniu būdu, kuris pilnai tenkino. Tai buvo mano įstrigimo namuose pradžia. Nenoriai kur nors išeidavau, o teises mėginau laikytis, tik motinos priversta, tačiau neįstengiau.

Net kalėdinė aplinka neprasklaido įtampos, kuri slegia mano pečius. Puikiai suvokiu, kad dar nesusitaikiau su mylimojo išdavyste, nors prabėgo penkeri metai. Tas įvykis pakeitė mano gyvenimą, amžiams įkalino namuose.

Papurtau galvą. Vėl sau meluoju, kad viskas nėra taip blogai, kaip atrodo. Namuose esu saugi, čia visada ramu, tiesa, dabar jau nebe.

Prisiminusi nelauktus svečius, susimąstau apie kūdikį, netekusį mamos. Gerai žinau, koks stiprus netekties jausmas, tačiau netikiu, kad toks mažylis gali kažką suprasti, o štai Dimitrijui turėtų būti beprotiškai sunku. Sau prižadu pasistengti būti švelnesnė nelauktam svečiui.

Nedrąsiai nutipenu į vyro kambarį ir randu jį, maitinantį kūdikį. Sustingusi tarpduryje spoksau į judu, bandydama prisiminti, ko atėjau.

– Gal norite karšto vyno? Mano mamos receptas.– kvailai pasiūlau.

Dimitrijus atsigręžia. Jo akys pavargusios, netekusios vilties. Atpažįstu tą žvilgsnį. Aš taip jaučiausi prieš penkerius metus.

– Neatsisakysiu.– sutinka.

Tvarkingai sudėjęs maitinimo priemones, vyras išeina iš kambario. Atsiduriame jaukiai kalėdiškai papuoštoje svetainėje. Suvokiu, kad namas senas, sienos bebaigiančios supūti, tačiau mielesnės širdžiai vietos nerasčiau. Dimitrijus neramiai trypčioja vietoje, laukdamas pakvietimo prisėsti. Tai pastebėjusi pasiūlau įsitaisyti ant sofos ir pripilu dar vieną sklidiną taurę karšto vyno, o savo pradėtą kiek pasipildau. Abu įsitaisome ant sofos ir kurį laiką gurkšnodami tylime. Eglutė jau papuošta, girliandos įjungtos, dėl ko kambaryje tvyro jaukesnė atmosfera. Malonus apelsinų ir cinamono kvapas sugrąžina vaikystės prisiminimus ir abu, besimėgaudami karštu vynu, giliai atsidūstame. Pažvelgiu Dimitrijui tiesiai į akis, tačiau nelauktas svečias vengia mano nuožmaus žvilgsnio.

– Koks jūsų vaiko vardas?– paklausiu.

– Steponas.– ištaria garsiai vardą.

Susimąstau. Tai man primena bendravardį senelį, Iškyla seni prisiminimas, kai visai mažytė kartu su dieduku kirtome medį. Jo veidas buvo toks šiltas, lyg suteptas medumi.

Mudu gerą pusvalandį, gurkšnodami karštą vyną tylime. Kiekvienas susitelkęs į save, tačiau kalėdinė atmosfera įneša lašelį džiaugsmo į mūsų pilkus gyvenimus.

Nuoširdžiai nelaukiu rytdienos, kai turėsiu pildyti nuobodžias sąskaitas. Galvoje tiek daug klausimų, kad nė nepastebiu, kaip pamirštu viską.

Iš šio sąstingio mane pažadina kūdikio verksmas. Dimitrijus išskuba raminti sūnelio, o aš nueinu kūrenti krosnies, nes artinasi šalta naktis.

 

 

 

 

Kornelija Gražulytė „Įžiebk manyje šviesą“

Džiaugiuosi, prisijungusi prie MRM klubo ir Lavisos Spell organizuojamo projekto „Imbierinė širdelė“, kuriame dalyvauja net 17 autorių su savo istorijos, viena iš jų mano🥰
Trumpai apie mane: Rašau daugiausiai gyvenimiškas istorijas apie šių dienų problemas. Mane dažniausiai įkvepia aplinka, žmonės, pats gyvenimas. Savo ateitį sieju su lietuvių kalba ir jaunimu – esu lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos studentė.
Apie pačią istoriją:
Eligija, užsisklendusi savyje, mėginanti niekam per daug nekristi į akis. Jai didžiausias iššūkis palikti namus, tačiau artėjančių Kalėdų nesinori sutikti be papuošimų, todėl tenka nuvykti į miestą.
Grįžusi namo, prie savo durų ji randa netikėtus priklydėlius – vyrą su mažu kūdikiu ant rankų. Nors Eligija nė kiek nesidžiaugia šia likimo išdaiga, tačiau nedrįsta palikti lauke sušalusio vyro ir vaiko.
Kitą rytą kaime staiga nelieka sniego. Orai tampa tokie permainingi. Pasirodo nelauktas svečias turi keistą galią – pagal jo nuotaiką kinta oras. Dimitrijus išgyvena didelę netektį, todėl šansų sutikti snieguotas Kalėdas lieka mažai. Vis dėlto gal du kenčiantys žmonės padės vienas kitam įveikti savo problemas ir sutiks šviesias Kalėdas.
🎄Jau nuo lapkričio 28 dienos kiekvieną pirmadienį iki Kalėdų lavisaspell.lt ir mano wattpad paskyroje @tikiumeile.