25 gruodžio naktys 1 dalis

-Netikėtumai

1.

 

Sako, visi gražūs vyrai – arba gėjai, arba užimti. Man nereikia svarstyti, kuriai kategorijai priklauso gatve link manęs žingsniuojantis simpatiškas tamsiaplaukis. Stebiu jo tvirtą kūno sudėjimą, jo veidą ir tas dvi duobutes skruostuose, išryškėjančias jam besišypsant dešimčia metų už jį jaunesnei blondinei, įsikibusiai jam į parankę.

Bėda ne tame, kad jis užimtas. Bėda ta, kad tai mano vyras.

Na, gerai, mano buvęs vyras.

Mūsų žvilgsniams susitikus, duobutės Adomo skruostuose dingsta. Sunku pripažinti, bet jį pamačius man vis dar suspurda širdis. Na, tarkim, dėl to, jog man visuomet patiko vyrai, turintys gerą skonį. O šitas vyras tikrai mokėjo rengtis – samanų žalumo paltas, puikiai derantis prie rudų akių, tamsus megztinis aukštu kaklu ir džinsai. Žaviai pašiaušti plaukai ir madinga barzdelė, kurios sukeltą dilgčiojimą ant savo odos vis dar puikiai pamenu.

Nusipurtau mesdama iš galvos nostalgiškas mintis ir primenu sau, kodėl prieš trejus metus iširo mūsų santuoka. Ji ne tik neatlaikė išbandymų, auginant vaiką su specialiaisiais poreikiais (še tau ir  „varge ir skausme“). Didžiausias dūris į nugarą buvo jo neištikimybė.

Priėjęs arčiau Adomas skubiai įvertina mano išvaizdą. Jo akyse plyksteli nuostaba – juk dažniausiai šeštadienį tenoriu praleisti tyloje ir ramybėje, nesijausti kažkam gyvybiškai reikalinga ir visą dieną drybsoti su knyga lovoje. Tačiau šiandien savo rudus plaukus kiek pasigarbanojau, paryškinau mėlynas akis ir apsivilkau elegantišką paltuką bei ilgus aulinukus.

– Labutis, Monika, atsiprašom, kad vėluojame, – saldžiai ištaria Austėja ir paleidusi Adomo ranką apkabina mane. – Puikiai atrodai!

– Dėkoju, – atsakau muistydamasi. Nors šita moteris ir neišskyrė mūsų šeimos, jos lipšnumas mane visuomet erzina.

Adomas pasisveikina linktelėjimu. Nusukęs akis į Matuką, liūdnai šypteli. Jis stovi man už nugaros, pasisukęs į parduotuvės vitriną su triukšmą slopinančiomis ausinėmis. Vaiko dėmesį prikaustė traukinukas, besivažinėjantis aplink Kalėdinėmis girliandomis išpuoštą eglutę.

– Liaaabas, Matai, – sučiauška blondinė, pritūpusi prie mano sūnaus. – Koks tu glazutis! Visai kaip tavo tėtis!

Nesusilaikiusi užverčiu akis. Dieve, jei jis autistiškas vaikas, nereiškia, kad su juo reikia bendrauti kaip su kvaileliu. Neįsivaizduoju, kaip toks protingas vyras kaip Adomas išsirinko tokią… tuštutę. Nors ko aš čia spėlioju – krūtys vietoje, stangri oda, ilgi, spindintys plaukai. Figūra irgi dešimt iš dešimt. Atrodo tokia saldutė-gražutė, kad net paliesti baisu. Žiū, dar imsi ir ištepsi netyčia.

– Austėja, jam jau šešeri, ne dveji, – nusijuokęs mandagiai paaiškina Adomas ir kreipiasi į sūnų: – Pasiruošęs, drauguži?

– Palauk, jis skaičiuoja, kol traukinukas apsuks dešimt ratų. – Parodau į Mato užlenktus pirštukus. – Liko septyni.

Abu žinome, kas bus, jei jį nutrauksime. Nė vienas nesame pasirengę isterijai Senamiesčio viduryje, juolab – šita ilgakojė, nė truputėlio nenusimananti apie vaikų auklėjimą. Juolab, nesu nusiteikusi klausytis iki kaulo įgrisusių praeivių komentarų apie „beržinę košę“.

– Na, tai netrukdysiu, mažuti, – nusišypso Austėja ryškiai raudonomis lūpomis ir atsitraukusi nuo Mato ima labai demonstratyviai taisytis ant veido užkritusius plaukus.

Mano žvilgsnis susminga jai į pirštą. Keletą kartų sumirksiu. Skrandis apsiverčia suvokus, kad tai – sužadėtuvių žiedas.

Prisiverčiu atitraukti akis nuo jos rankos ir klausiamai pažvelgiu į Adomą.

Adomas gūžteli ir kaltai nusišypso.

– Jūs?.. Tu?.. Sv..sveikinu? – sakau nustėrusi ir instinktyviai grėbiuosi šalikėlio, lyg tai padėtų nuraminti sopulį už krūtinkaulio.

– Oi, šitas? – apsimestinai abejingai tarsteli Austėja ir koketiškai nusijuokia, tarsi ką tik nekišo man savo žiedo į veidą. – Ačiū! – sukikena ir prigludusi prie Adomo pavelia jam plaukus. Tikiuosi, savo ilgais nagais grybštelėjo jam į skalpą. – Viskas įvyko taip greitai.

– Greitai, – murmteliu. – K-kada vestuvės? – Krenkšteliu, mėgindama pravalyti gerklę.

Adomas išsižioja atsakyti, bet jį aplenkia Austėja:

– Jau per šias Kalėdas!

Mano buvęs vyras žiūri į mane pro savo tamsias, tankias blakstienas, tarsi lauktų pritarimo.

Šias Kalėdas? Už trisdešimt dienų? – perklausiu ir nevalingai dirsteliu jai į pilvą.

Nusekęs mano žvilgsnį, Adomas puola teisintis:

– Austėjos sesuo kaip tik parvažiuoja iš Australijos. Pagalvojom, kodėl gi ne? Šventinis metas, visi kaip tik grįžta namo.

– Na, taip… – linkteliu vos išspaudusi iš savęs atsakymą. Turbūt reikėtų pasakyti ką nors panašaus į „džiaugiuosi už jus“, bet smagesni žodžiai užstrigo gerklėje. Dingo noras kažkur eiti, tenoriu pasiimti Matuką toliau nuo šitos išsipusčiusios blondinės, keliauti namo ir kristi į pagalves.

Bet negaliu sujaukti Mato rutinos. Šeštadieniais Adomas veda jį į privačias plaukimo pamokas. Ir tai vienintelė diena, kai tėtis mato sūnų. Kai skyrėmės, Adomas norėjo, kad Matukas gyventų savaitę pas jį, savaitę pas mane. Tačiau Matas sunkiai pakelia aplinkos pokyčius, be to, mudu kasdien atliekame ABA[1] terapijos pratimus. Todėl šeštadienis man tapo savotiška poilsio diena. Vienintelis nepatogumas – Adomas nakvodavo mūsų namuose.

Mano mintis išblaško ranka ant peties. Staigiai atsisuku ir savo nuostabai esu paskandinama vyriškame glėbyje.

– Labas, Monika, – sveikinasi Rimas, apie kurį buvau visai pamiršusi ir pakšteli man į žandą.

– O, na, sveikas, – sumurmu paleista ant žemės. Vyrukas aukštesnis nei pamenu.

Adomas rūsčiai spokso tai į mane, tai į Rimantą.

– Rimas? Tikrai? – klausia jis priekaištaujančiu tonu.

O varge… Jei Adomas su savo vištele nebūtų pavėlavęs, dabar nereikėtų aiškintis, kodėl susitinku su jo buvusiu geriausiu draugu, ex verslo partneriu, įsteigusiu konkurencinę statybų inžinerijos įmonę.

– Mudu tiesiog… – noriu pasakyti, kad Rimas pakvietė mane išgerti kavos. O kadangi aš jau šimtmetį nebuvau niekur išėjusi su vyriška kompanija, man tai pasirodė puiki mintis. Darbas mokykloje, choro repeticijos, Mato terapijos ir įgrisusi rutina namuose, kuri taip reikalinga sūnui, verčia jaustis, kad dirbu 18 valandų per parą.

Tačiau Rimas neleidžia man pabaigti sakinio:

– Mes susitikinėjame. Nepyk, bičiuli, juk visada sakiau, kad mielai perimsiu tavo žmoną, jei kada prisidirbsi, – sako su kreiva šypsenėle veide.

Mano žandikaulis atvimpa, Adomo kūnas įsitempia, Austėja kosteli laukdama, kol jai kas nors pristatys Rimą.

– Rimantas, Monikos vaikinas, – taria Rimas nepajudinęs nė raumenuko veide.

– Ką gi, lygiosios, ­– atrėžia Adomas, dirstelėjęs į mane ir perspėdamas kreipiasi į Rimą: – Būk atsargus su mano sūnumi.

– Nesijaudink, bičiuli, man nereikia vadovėlio, kaip bendrauti su Matu. Jis pakankamai gerai mane pažįsta.

Išpylus karščiui, imu sagstytis paltuką. Man reikia prisėsti.

– Mama, – kreipiasi Matas ir aš akimirksniu perkeliu visą dėmesį į vaiką. Jis žiūri į mane, tarsi sakytų, jog jau pasirengęs eiti su tėčiu. Jis daug nekalba, tad išmokau suprasti jo žvilgsnius, kūno kalbą.

– Pasiruošęs eiti? – įgarsinu jo mintis ir Matas linkteli.

Adomas porą kartų krenkšteli, meta pagiežingą žvilgsnį Rimui ir tvardydamasis giliai įkvepia.

– Einam, Matai, – taria jis ramiu balsu, pritūpęs prie Mato. Įdomu tai, kad auginant lengvai susierzinantį vaiką, pats išmoksti labiau valdyti savo pyktį. Nustembu, nes anksčiau jam tai sekėsi prasčiau. – Treneris jau laukia mūsų.

– Džiaugiuosi už tave, – suokalbiai sušnibžda Austėja, nužvelgdama Rimantą nuo galvos iki kojų. – Gero pasimatymo! – Ji vėl įsikimba Adomui į parankę ir nukulkši Kalėdų žibintais išpuošta gatve.

Pasisuku į Rimą ir įsmeigiu akis į jo prasikaltusį veidą, laukdama paaiškinimo. Jis nusibraukia savo pusilgius, aplink veidą bangomis sukritusius plaukus atgal.

– Gal pirma galiu pavaišinti tave kava? – klausia prikandęs putloką apatinę lūpą ir atlenkia odinės striukės apykaklę. – Lauke šaltoka.

Grįžtant prie gražių vyrų temos, šis šviesiaplaukis priklauso šviežiai išsiskyrusiųjų viengungių kategorijai. Pilkšvos akys, tankūs antakiai, platus, pabrėžtas žandikaulis. Ir kalta šypsena, laukiant mano atsakymo.

Na, būtų gaila, kad mano pastangos vėl pasiversti dailia moterimi nueitų perniek. Seniai nesijaučiau taip gerai, žvelgdama į savo atvaizdą veidrodyje. O kai moteris jaučiasi graži, nuodėmė nepasirodyti pasauliui. Net jei tai tik maža kavinukė senamiesčio centre.

– Gerai.  Bet žiūrėk, kad paaiškinimas būtų to vertas, – pagrasinu jam pirštu.

Rimantas iškelia ranką ir žavingai nusišypsojęs nykščiu nusibraižo kryžiuką ant krūtinės:

– Pažadu.

 

– Atidarius kavinės duris, į veidus plūsteli šilto oro gūsis. Trukteliu į save šviežiai maltos kavos ir kepamų bandelių aromato. Fone skambanti Kalėdinė muzika susilieja su ramiais lankytojų pašnekesiais. Dieve, kaip gera jaustis žmogumi. Galbūt kažkam apsilankymas kavinėje atrodo eilinis įvykis, tačiau man tai prilygsta šventei. Juolab, ir draugių nelikę, su kuriomis galėčiau išeiti kavos… Kai augini kitokį vaiką, draugų ratas gerokai apmažėja.

Greičiausiai todėl iš dalies ir sutikau su Rimanto pasiūlymu kartu išgerti kavos. Girdėjau, kad jis neseniai išsiskyrė ir gana sunkiai išgyvena skyrybas. Iš patirties žinau, kad po skyrybų ne visada yra su kuo pasikalbėti, nes kartais nė nežinai, kas tavo draugai, kas – buvusiojo. Tad senos draugystės vardan ryžausi šiai avantiūrai.

Rimantas padeda man nusivilkti paltą ir pakabina jį šalimais. Priėjus padavėjui užsisakau didžiulį lãtės kavos su karameliniu sirupu  puoduką  ir kruasaną. Rimantas paprašo dvigubo espreso.

– Na, tai klausau. – Atsilošiu į kėdės atkaltę ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės.

– Buvau kitoje gatvės pusėje, viską girdėjau, – atsako Rimantas ir užjaučiamai į mane pažvelgia.

Mano rankos nusvyra, atsidūstu ir nusuku akis į langą.

– Atleisk, pasielgiau neapgalvotai. Tiesiog jei mano ex būtų taip pareiškusi… – Rimantas trūkteli pečiais.

– Būtum norėjęs jai įgelti, – pabaigiu jo mintį.

Jis kreivai šypteli ir palinkčioja. Krypteliu galvą į šoną ir pažvelgusi į jį lengvai nusijuokiu.

– Na, turiu pripažinti, jog po žinios apie sužadėtuves, gal ir buvo šiek tiek malonu pamatyti ištįsusį Adomo veidą.

Rimantas atsipalaiduoja ir nusijuokia kartu. Kai padavėjas atnešęs mūsų užsakymą nueina, Rimas papasakoja, kodėl nutrūko jo vos metus trukusi santuoka – jo žmona gavo darbo pasiūlymą užsienyje ir išvyko, pasirinkusi karjerą vietoje meilės.

– Man labai gaila, – sakau.

– Na, šiaip ar taip, iš mūsų nebūtų išėję nieko gero. Buvom per daug skirtingi. – Jis liūdnai šypteli. – Bet tu ir Adomas… Atrodėte sutverti vienas kitam.

– Ach, nepradėk… – papurtau galvą ir sriūbteliu kavos.

– Jei teisingai girdėjau, jis mėgino tave susigrąžinti bent dvejus metus po skyrybų?

– Taip, bet turiu puikų pavyzdį, ką padaro neištikimybė šeimai. Nors mano mama ir atleido tėvui, visuomet jam tai prikaišiojo, paversdama mūsų visų gyvenimą nepakenčiamu. Iš linksmo, optimistiško vyro mano tėtis tapo gaižiu seniu. – Nutylu ir po akimirkos ilgesingai atsidususi pridedu: – Tad gal ir gerai, kad Adomas juda į priekį…

– Juk pati tuo netiki.

– Na taip, nėra lengva priimti, kad jis netrukus sukurs šeimą. – Viduje vėl kažkas trūkteli apie tai pagalvojus. Mano balsas prikimsta. Atsikrenkštusi tęsiu: – Nenorėjau mums tokio paties likimo. Bijau tapti savo mama. Galbūt, jei ji nebūtų priėmusi tėčio atgal, abu būtų radę antras puses ir nugyvenę laimingą gyvenimą.

– Na, Adomas jau tuo kaip ir pasirūpino. O tu?

Nusijuokiu.

– Juokauji? Aš nė neturiu laiko pasimatymams. Tuo labiau, kam reikalinga išsiskyrusi 32 metų moteris, auginanti ypatingų poreikių turintį vaiką?

– Nesakyk taip, – Rimantas papurto galvą ir akimirką tyli, nykščiu vedžiodamas palei puodelio kraštą. Jis įkvepia ir pakelia į mane savo pilkas akis. – Monika, ar žinai, kodėl iširo mūsų su Adomu draugystė?

– Nes tu pavogei jo idėjas ir įgyvendinai jas savo įmonėje?

Rimas liūdnai nusijuokia.

– Nesistebiu, kad jis tau taip pasakė. Pats būčiau sakęs kažką panašaus.

Susiraukiu, tikėdamasi paaiškinimo. Rimas nuleidžia galvą, atsikvėpia, tuomet vėl pažvelgia į mane.

– Nes įsimylėjau savo geriausio draugo žmoną.

Mano burna prasižioja. Lyg ir ketinu kažką atsakyti, tačiau nė nežinau ką.

– Skani čia kava, – išberiu vengdama jo žvilgsnio ir taip staigiai atsistoju, kad puodeliai ant stalo subarška. – Ačiū, buvo, hm… įdomu

Pastvėrusi rankinę ieškau piniginės, tačiau toji, matyt, bus pradingusi šitoje bedugnėje, vadinamoje moterišku rankinuku. Stuburu ima bėgti prakaito lašeliai. Maloni šiluma staiga virto beprotiška kaitra.

– Monika…

– Man viskas gerai, – atsakau pagaliau suradusi piniginę ir padedu ant stalo dešimt eurų.

Rimas persibraukia plaukus ranka.

– Prašau, prisėsk.

– Atsiprašau, bet turiu reikalų. Šiandien penktą choro repeticija. Žinai, prieš šventes tenka ruoštis koncertams, pažadėjau vaikams, kad iki Kalėdinio koncerto susitiksime ir šeštadieniais, – malu vilkdamasi paltą. – Taigi, – tarsi apgailestaudama atsidūstu, – turiu skubėti.

– Leisk bent palydėti tave, – sako stodamasis ir numeta ant stalo dar vieną dešimtinę.

– Dėkui, mano mašina netoliese.

Stumtelėjusi duris, pilnais plaučiais įkvepiu šalto, gaivinančio oro. Pražingsniavus kelias gatveles, prakaito išmuštas kūnas ima vėsti. Stipriau susisiaučiu į paltą ir pasiekusi automobilį, šmurkšteliu vidun.

Ar visata nusprendė šiandien užpilti mane netikėtumų lietumi? Nė nespėjau suvokti fakto, kad mano buvęs vyras ketina sukurti naują šeimą. Galbūt jiedu turės vaikų. Sveikų vaikų…

Papurtau galvą, stengdamasi nesileisti į tą emocijų jūrą, kurią kelia ši mintis ir užvedusi variklį atsisuku šilumą.

Nė nežinau, kaip reaguoti į Rimanto prisipažinimą. Jaučiuosi sumišusi, pasipiktinusi ir… viltinga?..

Neslėpsiu, pasiilgau šilumos, prisilietimų, bučinių. Galų gale, pasiilgau sekso. Jaučiuosi vieniša. Noriu būti apkabinta prieš miegą, jausti raminantį kvėpavimą šalia, pabusti saugiame, vyriškame glėbyje… Bet mano gyvenime nėra laiko pasimatymams. Dirbu muzikos mokytoja iki pietų, nes Matukas darželyje greitai pavargsta. Po darbo lekiu apsipirkti, visuomet viena. Parduotuvė Matui yra tiesiog dirgiklių kratinys. Mes, neurotipiniai žmonės (arba dar kitaip liaudyje vadinami „normalūs“), daugelį dirgiklių galime blokuoti, tačiau Matukas – ne. Vienu metu jis jaučia viską: išsipešusį rūbo siūlelį palei kaklą, besikeičiančius kvapus, blykčiojančias šviesas, jo ausies būgnelį nuolatos dirgina muzika, praeivių balsai ar kiti garsai. Perkrauta nervų sistema lygu pykčio priepuoliams parduotuvės viduryje. Tokio vaiko negaliu tiesiog paimti ir palikti senelių priežiūrai, prieš tai jo tam neparuošusi (o kartu ir senelių). Visą laiką, išskyrus šeštadienius, skiriu Matui. Kaip į tokią dienotvarkę galėčiau įtraukti vyrą? Aš nė jo ieškoti neturiu laiko.

O štai Rimas ėmė ir pats atsirado. Bet juk negaliu imti ir susitikinėti su savo buvusio vyro priešu?

Ar galiu?..

O dieve, aš tikra kvailelė. Staiga mane aplanko nušvitimas: juk Adomo ir Rimanto keliai išsiskyrė prieš ketverius metus. Jo meilė jau seniausiai išblėso. Greičiausiai, jis tenorėjo papasakoti, kas iš tiesų tarp jų įvyko. Na, žinoma, kaip aš apie tai nepagalvojau?

Mano žandus vėl išpila karštis. Panardinu veidą delnuose ir tuoj krūpteliu, išgasdinta beldimo į langą. Rimantas klausiamai žvelgia į mane. Atsidūstu ir nuleidžiu langą.

– Rimai, man taip gėda, – sakau. – Atsiprašau, kad pabėgau, turėjau išklausyti iki galo. Tiesiog per daug šokiruojančių žinių per dieną.

Rimas pasitrina sprandą.

– Ir tu atleisk, pasielgiau kiek spontaniškai. Galėjau bent jau palaukti, kol išgersi kavą, – nusijuokia jis.

– Tikrai, tokia skani buvo, – pritariu juokdamasi.

– .. Gal susitikime ir kitą šeštadienį? – klausia mindžikuodamas. Keista, Rimas niekada nesielgė neryžtingai. Kiek jį pamenu, visada buvo drąsus, net kiek akiplėšiškas ir puikiai žinojo, kaip naudotis savo išvaizdos teikiamais privalumais. – Norėčiau, kad sekantį kartą baigtum gerti tą kavą. – Jis nusišypso. Toje putlių lūpų šypsenoje yra kažkas, kam nesugebu atsispirti.

– Bet, prašau, be jokių šokiruojančių žinių.

 

Vakare palydėjusi paskutinę mokinę, užrakinu kabineto duris. Mokykloje neįprastai tamsu ir tylu, koridoriuose girdėti tik mano aulinukų kaukšėjimas. Didžiulis skaitmeninis laikrodis foje rodo truputį po septynių. Matukas gulasi aštuntą, tad nusprendžiu užsukti į prekybos centrą. Nenoriu susitikti akis į akį su Adomu. Paguldęs Matą, jis nueina į savo kambarį ir ten praleidžia likusį vakarą. Tokiame dideliame penkių kambarių name nė nesusitinkame iki pat ryto.

Svarstau, kaip viskas pasikeis, kai Austėja taps jo žmona? Ar ji nepriekaištaus jam, kad jis moka už namą, kuriame gyvena jo buvusi žmona su vaiku? Kad alimentų jis visada persiunčia dvigubai daugiau? Ar gimus jų vaikams, Adomas vis dar lankys savo sūnų kiekvieną šeštadienį ir prieš miegą pasakos apie naujausius inžinerinius išradimus?.. Taip galvodama klaidžioju po parduotuves iki pat devynių, tad namo grįžtu tik apie pusę dešimtos. Pasitrinu aulinukų kiek nuspaustas kojas ir tvarkingai pasidedu juos į spintelę. Ketinu eiti tiesiai į vonią, tačiau mano akį patraukia svetainėje deganti blanki šviesa. Truputėlį padelsiu ir kyštelėjusi nosį į svetainę staigiai įkvėpiu.

Ant sofos miega Adomas, nusimetęs nuo savęs marškinėlius. Mirguliuojanti šviesa nuo televizoriaus ekrano apšviečia jo raumenukais nusėtą torsą, užsibaigiantį viliojančia V forma žemiau džinsų juosmens. Atsirėmusi į staktą, stebiu tą nedidelį plaukų ruoželį ant jo pilvo, vedantį žemyn ir sulaikau kvapą. Pamenu, kaip vakarais susirangydavome ant šitos sofos, kaip priglusdavau prie savo mėgstamos vietelės tarp jo peties ir galvos. Kaip jis tyliai suurgzdavo man į plaukus, mano rankai slystant jo stangriu pilvu žemyn už trumpikių juosmens. Pamenu, kaip jis sunerdavo mūsų pirštus besimylint. Nejučia nusišypsau prisiminusi, jog daugumą filmų turėdavome žiūrėti iš naujo, nes užplūdus aistrai nė vieno taip ir nebaigdavome žiūrėti.

Bet taip buvo iki gimstant Matui. Beviltiškai atsidūstu ir, atsisėdusi ant fotelio šalimais, trumpam užmerkiu akis. Noriu nors akimirkai apsimesti, kad esame normali šeima. Kad grįžau vėlai iš koncerto, Adomas paguldė Matą ir užmigo ant sofos laukdamas manęs. Nė nepajuntu, kaip kūnas apsunksta ir viską aplink užtraukia migla.

Staiga pabundu pajutusi, kaip Adomo kojos remiasi man į kelius. Atmerkiu akis. Jis stovi įsirėmęs delnais į fotelio ranktūrius abipus manęs. Nuo jo pusnuogio kūno sklinda švelnus muskuso kvapas.

– Monika… – taria Adomas giliu balsu, kuris nukeliauja mano krūtine iki pat papilvės. Jo veidas vos per porą centimetrų nuo manojo.

 

2.

 

– Monika. Monika? Pabusk. – Pajuntu švelnų purtymą ir pramerkiu akis. Adomas stovi pusnuogis, palinkęs virš manęs. – Tu sėdi ant mano marškinėlių.

Staigiai nusuku akis nuo jo kūno ir pasikeliu.

– O, na, taip, atleisk, – sušnabždu pasimetusi.

– Ką tu čia veiki? – klausia pritildęs balsą ir vilkdamasis marškinėlius. – Dabar pirma nakties.

Nervingai pasitaisau suknelės apykaklę.

– Aš… ėjau pro šalį. Patraukė įdomi laida, tai prisėdau trumpam. – Nuryju seiles. – Matyt, prisnūdau.

– Hm, – numykia Adomas ir atsisėdęs ant sofos atsidaro skardinę „Colos“. – Tai kaip pasimatymas? – klausia su lengva pašaipėle balse, tad kuo svajingiau nusišypsau ir atsakau:

– Puikiai.

Adomas dedasi abejingu, bet jį išduoda nežymiai atsikišęs smakras ir perkreiptos lūpos. Jis pasiima pultelį ir ima junginėti kanalus.

– Tai tu ir Rimas? Gal nori man ką nors paaiškinti?

– Esu išsiskyrusi moteris, nesuprantu, kodėl turėčiau atsiskaitinėti prieš savo buvusį vyrą, permiegojusį su kita.

– Sąžininga, – atkerta ir prikanda žandikaulį. – Tikiuosi nepamiršai, kad moteris jis keičia dažniau nei kojines.

Nežinau, kas man užėjo, bet panūstu jam įgelti:

– Girdėjau. Dar girdėjau, kad jis puikus meilužis, – atsainiai mesteliu ir atsilošiu fotelyje.

„Colos“ skardinė Adomo rankoje trakšteli.

– Puiku, – atkerta ir susiverčia gėrimo likutį į gerklę. Sutraiškęs skardinę, pakyla nuo sofos ir ruošiasi eiti į savo kambarį.

– O tu? Kodėl dar nemiegi? – klausiu.

Adomas sustoja tarpduryje.

– Matas sunkiai užmigo. Likau čia, jei kartais jam manęs prireiktų, nes iš savo kambario jo negirdžiu.

– O, užjaučiu… – išlemenu. Staiga pasijuntu kalta, kad jį erzinau. – Turėjo būti nelengva.

Adomas trūkteli pečiais.

– Na, tu tai patiri dažniau nei kartą per savaitę. Džiaugiuosi, kad nors kartais galiu būti jam naudingas.

Pakeliu į jį akis. Noriu atsakyti, kad džiaugiuosi, jog šeštadieniais jis lieka su mumis. Nors mus skiria kelios sienos, tomis naktimis jaučiuosi mažiau vieniša. Noriu pasakyti, kad mėginau rasti savyje jėgų jam atleisti, bet bijojau, jog niekada negalėsiu pamiršti išdavystės ir sugadinsiu mudviejų gyvenimus.

Tada prisimenu, kad jis netrukus ves kitą moterį ir viskas sudūžta į šipulius. Prisimenu, koks nekantrus jis buvo Matui. Kaip sužinojęs diagnozę nenorėjo to pripažinti, kaltino sistemą, mano auklėjimą, pedagogus. Galbūt, patyliukais, kaltinome vienas kitą… Buvo sunku priimti šią žinią. Kaip patrakusi ieškojau visos įmanomos informacijos – kodėl taip nutiko? Kodėl mums? Ką darėme ne taip? Vėliau, susibendravusi su tokio paties likimo mamomis, supratau, kad švaistau savo energiją, beviltiškai mėgindama sužinoti priežastį, kuri nieko nepakeis. Todėl nusprendžiau savo jėgas skirti stengdamasi padėti sūnui: ėmėme lankytis pas įvairius specialistus, pati išmokau terapijos. Be kita ko, mokiausi atlaikyti piktus komentarus apie savo sūnaus elgesį, kovojau dėl jo teisės būti darželyje, maldavau kitų tėvelių supratingumo. Nes mano sūnus mušasi ne dėl to, kad yra neišauklėtas. Jis mušasi, nes negali išreikšti savęs kalba, nes nesupranta socialinių normų. Niekada jo neteisinau ir stengiausi mokyti taip nesielgti, bet buvo be proto sunku. Kur buvo Adomas, kai mums jo reikėjo?..

Ach, taip – tvarkė kažkokią mergšę.

– Žinoma, ačiū. – Stengiuosi balsu neišsiduoti, kad jaučiuosi užgauta prisiminimų. – Labanakt.

Adomas kurį laiką pastovi, lyg norėtų kažką pasakyti, bet galiausiai palinki saldžių sapnų ir išeina.

Atlošiu galvą į sofos atkaltę ir stipriai užmerkiu akis. Negaliu leisti sau verkti. Tokios prabangos neturiu. Viskas yra gerai, kartoju sau. Man nereikia Adomo. Didžiulių mano pastangų dėka sūnus išmoko komunikuoti paveikslėliais, taria keletą pavienių žodžių. Pykčio priepuolių gerokai sumažėjo. Negaliu suskysti ir pasiduoti emocijoms, nes nebegalėsiu išlaikyti taip puikiai sustyguotos rutinos. Pakilusi nuo sofos giliai įkvėpiu ir iškvėpiu, susitvardau ir einu praustis.

 

Pabundu lygiai šeštą ryto, dar nespėjus suskambėti žadintuvui. Per tiek metų mano kūnas jau priprato keltis pagal laikrodį. Lauke dar tamsu, norėtųsi šiek tiek pagulinėti, bet mėgstu atsikelti truputėlį anksčiau, kad galėčiau tyloje ir ramybėje išgerti puodelį kavos.

Nusileidusi laiptais žemyn į virtuvę, randu ten Adomą, nukrausčiusį stalą įrankiais.

– Išardei mano kavos aparatą? – klausiu nustebusi.

– Mhm, – burbteli susikaupęs ir įstato kažkokią mikroschemą į vietą. – Ekranas sugedo.

Toks jau tas Adomas. Nors žino, kad iš draugės galiu gauti naują su nuolaida, vis tiek bandys sutaisyti senąjį.

– Ačiū, – tarsteliu ir nusisukusi imu ruošti pusryčius Matui. Visada tokius pačius: jogurtas be priedų. Bananinis arba vanilinis. Minkšta duonos riekelė nupjaustytais kraštais. Mėgstamas puodelis su meškiuku.

– Klausyk, aš čia pagalvojau… – sako Adomas man raikant duoną. – Matui sekasi vis geriau, gal galėtume pamėginti į jo rutiną įtraukti daugiau laiko su manimi?

Nuleidžiu peilį.

– Nežinau… nemanau, kad tai gera idėja, – atsakau nepasukusi galvos ir grįžtu prie darbo.

– Vaikui reikėtų daugiau socializuotis. Galėčiau dažniau nusivesti jį į žaidimų aikštelę, ten…

– Žaidimų aikštelę? – nutraukiu jį pasisukusi visu kūnu. – Kur daug triukšmo, vaikų? Jam tikrai nereikia tos papildomos stimuliacijos. Ir tuo labiau nereikia, kad vaikai jį atstumtų.

– Aš jau keletą savaitgalių einu su juo į žaidimų aikštelę. – Adomas susineria rankas ant krūtinės ir pakreipia galvą. – Kol kas sekėsi puikiai.

Nustėrusi spoksau į jį.

Susipažinau su tėvais, auginančiais tokius pat vaikus, – tęsia jis. – Susitinkame šeštadienį po baseino, kai jis būna ramesnis. Jie kartu žaidžia, Monika, – sako pragiedrėjusiu balsu palinkęs į priekį. – Mes žaidžiame kartu. Pagaliau galiu spardyti kamuolį kartu su sūnumi.

– Kodėl man nesakei, kad vedi jį į žaidimų aikštelę?

Adomo žvilgsnis vėl apsiniaukia.

– Tikrai? Ir tik tokia tavo reakcija? Ne „o, wow, jis tikrai žaidžia su kitais?“

– Jei įtrauki į jo rutiną kažką naujo, aš turiu apie tai žinoti!

Adomas tvardydamasis pasitrina veidą delnais.

– Nelaikyk jo taip pririšusi prie savęs, – sako jis. – Juk žinai, kad reikės jį paleisti. Skaičiau daug knygų apie autizmą, Monika. Jis galės gyventi savarankišką gyvenimą, nes yra protingas, gabus vaikas. O ką darysi tu, kai jis išeis iš namų? Kai nebereikės niekuo rūpintis?

– Ar tau nereikia ruoštis vestuvėms? – atkertu. – Numanau, kad turi daug darbo.

Adomas užsimerkia ir giliai įkvėpia.

– Pamėginsime apie tai pasikalbėti kitą savaitę. – Jis uždaro kavos aparato dangtį, prisuka jį ir pastatęs aparatą į vietą, įjungia. – Štai, veikia. Prašom, – sugriežia dantims ir žvilgtelėjęs į laikrodį eina žadinti Mato.

Pusryčiaujame tyloje. Suvokiu praleidusi pro ausis tai, jog Adomas, regis, pagaliau susitaikė su diagnoze. Kai baigiame valgyti, Adomas kartu su Matu sudeda indus į indaplovę. Tuomet atsisveikina ir išeina mestelėjęs į mane nusivylimo kupiną žvilgsnį.

Susisiaučiu į savo minkštą žalsvą chalatą ir nuslenku paskui Matą – jis jau pasirengęs žiūrėti filmukus. Bukai spoksau į televizoriaus ekrane mirguliuojančius Šreko veikėjus ir galvoju apie Adomo žodžius.

Negi mano pasaulis tikrai sukasi tik apie sūnų?.. Kas bus, kai jis paliks namus? Ar mano vienišumo jausmas toliau tik augs?.. Mane apima šiokia tokia panika, todėl, kai gaunu kiek dviprasmišką Rimanto žinutę su pasiūlymu pasimatyti kitą šeštadienio vakarą, nedvejodama sutinku.

 

[1] ABA terapija taikoma siekiant pagerinti autizmo sutrikimą turinčių žmonių prisitaikymą prie kasdienės aplinkos.

Ina Les „Dvidešimt penkios gruodžio naktys“

„Sako, visi gražūs vyrai arba gėjai, arba užimti“ – taip prasideda Monikos istorija 🤫😉
Jau nuo kito antradieno www.lavisaspell.lt puslapyje pasirodys pirmoji „Dvidešimt penkios gruodžio naktys“ dalis!😍
Kai Monika sužino, kad jos buvęs vyras Adomas ketina vesti dešimčia metų už jį jaunesnę Austėją – pagrindas po jos kojomis ima trūkinėti. Ar susilaukęs su Austėja sveikų vaikų, Adomas nepamirš savo ypatingo sūnaus? Ar vis dar bus šalia, kai jam reikės?
Tačiau likimas Monikai atsiunčia Rimantą – Adomo buvusį geriausią draugą, jo ex verslo partnerį, įsteigusį konkurencinę įmonę. Ar Monika ryšis susitikinėti su buvusio vyro priešu? Ar sugebės į savo užimtą gyvenimą įtraukti vyrą? Ir kodėl staiga Adomas susidomi jos asmeninu gyvenimu?
Tikiuosi, jums patiks mano sausainukas! ❤️
Šiek tiek apie mane 🙂
Prieš išvykdama iš Lietuvos dirbau psichologe, tad turbūt galiu sakyti, kad šiek tiek išmanau apie žmones 🙂 Kurdama meilės istorijas, pagardintas aistra bei žiupsneliu humoro, siekiu neįkyriai perteikti skaitytojams svarbias žinutes apie žmonių tarpusavio santykius 🙂
—  jaučiasi susijaudinęs (-usi).