Skiriu visoms močiutėms. Apkabinkite tas, kurias turite, ir pasimelskite už tas, kurių nėra.

Iki Kalėdų liko pusė metų

Mėta

Anglija. Leitonas.

Kavinėje ramus popiečio metas. Nužvelgusi patalpą matau užimtus vos du staliukus. Šluoste pavaliusi pienu aptaškytą kavos aparato kraštą, apsidairau po pustuštę erdvę. Nepamačiusi nieko, kas patrauktų mano dėmesį, išsitraukiu iš prijuostės kišenės telefoną. Nežinodama, ko žvalgausi, paskrolinu žemyn per Instagramo sieną, stabteliu pažinusi be galo seniai matytą veidą ir išsišiepiu.

Džiugas pyzdukas Rainys!

Ką jis čia šį kartą postina? Dar žiemą kėlė įspūdingus kadrus iš reklaminio filmuko kalnuose, kuriame filmavosi mobiliojo ryšio operatorių reklamai. Mano vaikystės draugas „žvaigždė“, pamanau, ir braukiu pirštu toliau per nuotraukas. Oi, kaip aš jį mylėjau. Jau nuo šešerių jį sekiojau meile išvarvėjusiomis akimis. Šypteliu pati sau. Tik jis visada buvo tiesiog geras draugas.

Nuotraukoje šį kartą jis abiem rankomis laikosi įsikirtęs kažkokio strypo – kaituoja. Skaitau, kas parašyta po nuotrauka: „Plaukimas jėgos aitvarais su geriausia komanda Lietuvoje. Sekite naujienas.“ Ir sudėtos sportinio produkto grotažymės. Žiūriu į tuos įsitempusius rankų raumenis po hidrokostiumu ir nusistebiu, kad jis nė iš tolo neprimena to išstypusio paauglio, dėl kurio jau tada džiūvau. O kas būtų, jei sutikčiau dabar? Net prunkšteliu.

Vienoje nuotraukoje jis iššokęs iš vandens ant lentos, o kitoje žvelgia besišypsantis veidas su dviem valiūkiškomis duobutėmis skruostuose. Ach… Atsidūstu – koks tu vyras užaugai, Rainy, koks vyras… Patinas! Brūkšteliu dar kartą per ekraną ir nuotaika apniunka –  su juo šypsosi daili jauna mergina, turbūt tik fotografuojasi drauge, bet… Graži, saulės nubučiuotu veidu šypsosi jam atgal ir žiūri abu viens į kitą.

Staiga iš įnirtingų tyrinėjimų pažadina griežtas administratoriaus balsas:

– Kas į kavinę atsivedė avį? – net krūpteliu.

– Ką tokią? – pasisuku išsiblaškiusi į duris, įsitikinusi, kad ne taip išgirdau.

Ir ne. Viskas gerai su mano klausa.

Aš žiūriu į ją.

Ji žiūri į mane.

Aš suklapsiu blakstienom.

Ji sukarpo ausimis.

Iki Kalėdų liko Mėnuo

Tvarkaraštis

Mėta

Vos atėjusi į darbą nusišypsau esančioms kolegėms, pasisveikinu ir pasidžiaugusi, kokia graži diena, nueinu į mūsų kambarėlį nusivilkti striukės. Per kolonėles tyliai groja Sinatra, visur kavinukėje išdėliotos spalvingos šventinės dekoracijos. Gal šiandien pagaliau ateis patvirtinimas, kad mane pakelia pareigose? Būtų nuostabi Kalėdų dovana. Gal net pavyktų išsikaulyti keletą laisvų dienų ir grįžti į Lietuvą šventėms? Svajingai atsidūstu. Važiuočiau pas močiutę į kaimą, ten vis tiek visa giminė susirenka.

Jau prieš dvi savaites Polas prisipažino, kad jį  pakėlė pareigose iki regiono vadovo. Kadangi mūsų komandoje aš išdirbusi ilgiausiai, normalu, kad tos pareigos turėtų atitekti man.

Daugiau atsakomybės, bet lankstesnis darbo laikas ir žymiai didesnis atlyginimas, neskaitant tipsų. Aš mūsų kavinukėje esu pradirbusi ilgiausiai iš viso kolektyvo. Jau dabar viską išmanau daug geriau nei pats Polas. Dėl kilusių problemų taip pat visi kreipiasi į mane, bet ne į jį.

Ateinu į pagrindinę salę besirišdama firminę mūsų prijuostę ir  nustembu atpažinusi ant baro padėtą aplanką.

– O kas čia? – klausiu žiūrėdama į naujai atspausdintą tvarkaraštį ir negaliu patikėti savo akimis. Gal įsivėlė klaida?

– Man dirbti per Kalėdas! – net šūkteliu iš susijaudinimo. Jau kiek metų dirbu čia, o neturėjau nė vienų laisvų Kalėdų.

– O tai tu nieko nežinai? – smalsiai pasiteirauja barista, – juk priėmė naują menedžerę. Vakar, kai keitėsi pamaina, ji su Polu ir grafiką pakeitė.

Aštrus išdavystės durklas perveria krūtinę. Polai, šikniau tu! Niekada man nepatikai! Naujoji menedžerė, kuri užėmė man pažadėtą darbo vietą pakeitė grafiką. Ir mane paskyrė dirbti per Kalėdas. Širdis plyšte plyšta iš apmaudo ir nusivylimo. Jau ne pirmą kartą norisi viską tiesiog mesti. Tačiau susitvardau ir nuryju sprangų kartėlį. Man reikia darbo…

Iki kalėdų liko dvi savaitės

Skambutis močiutei

Mėta

– Labas, močiute, – pasisveikinu, kai Angelė pagaliau atsiliepia. Jau ir taip ilgai atidėliojau šį pokalbį.

– Gerai, kad paskambinai. Ar žinai, kas numirė?

– Močiute! Ir vėl… – pavartau akis, – Nepažįstu nė pusės tų žmonių.

– Tai ko skambini?

– Su tavim pasikalbėti.

– In mano jubiliejų tep ir negrįžai, – pabumba priekaištingai.

Susilaikau nepriminusi, kad turėjau dirbti. Kaip ir visada. Vietoj to, pasiteirauju jau iš anksto žinodama atsakymą:

– Kiek žvakučių šiemet pūtėt?

– Tai kap visadu – septyniasdešimt gi.

– Bet dar ne septyniasdešimt, – nusijuokiu mintyse skaičiuodama, kiek močiutei metų.

– Na ir kas. Aš morališkai ruošiuosi, – kaip visada nukerta ji. – Per Kalėdas grįši?

– Dirbsiu, – atsakau liūdnai. Vėl iš naujo išgyvenu šią dieną patirtą išdavystę. Kitam telefono gale pasigirsta tik nebylus nepritarimas prislėgdamas dar labiau. Jam užsitęsus pasiteirauju. – Vėl visi pas jus?

– Žinoma! – šūkteli pagyvėjusi.

– Tai smagu, – pasidžiaugiu ir širdį užlieja šiluma drauge su kartėliu, kad pati ir vėl negalėsiu ten būti, – kas žada atvažiuoti?

– Tai tavo mama, žinoma, bus, Liepa, – išvardija keletą kitų giminaičių, prabėgomis paminėdama kaimyną.

– Ir Jonas bus? – klausiu smalsiai, daugiau galvodama apie jo sūnų negu apie jį patį.

– Tai turbūt, – taria lyg neužikrintai, – ir Adomaičiai visi suvažiuos, – akivaizdžiai nukreipia temą.

Lenkiu jai vardijant pirštus ir suprantu, kad čia jau net dviejų rankų per mažai.

– Tai gal grįši? – pasitikslina lyg gundydama.

– Ne, negrįšiu, – ištariu ilgesingai.

Man atsako tik slegianti tyla. Kurį laiką ir pati drauge patyliu.

– Angele? – kreipiuosi vardu, nes ji kažkada pati taip ir paprašė. Sakė, ji per jauna būti močiute.

– Ką?

– Tai kas numirė?

– Ai, – iškart pagyvėja, – nu tai Rutkauskienė. Visų gyvenimų viskų atbulai darė. Dar man ce silkės reik važiuoc pirkc, tai su ūkinyku ancinų Kalėdom suderyc, tai ne! Numirė boba. Negalėjo nor trijų Karalių luktelt?

Iki kalėdų liko 9 dienos

Grįžau

Džiugas

Lietuva. Piktavilkiai.

Įvažiuoju į šviežiai nukastą kiemą ir išlipu iš automobilio įkvėpdamas giliai į plaučius traškaus šaltuko. Apsidairau. Nostalgiškai suprantu, kad labai seniai buvau savo senelių namuose. Turbūt dar tuomet, kai tėvai nebuvo išsiskyrę ir patys seneliai buvo gyvi. Važiuodavom čia su šeima. Žvelgiu į vaikystės kiemą ir nubalintus medžių kamienus. Sniege per visą sodą pastebiu mažo žvėrelio paliktą brydę. Gal kiškio, o gal katės? Gera būti čia. Kiek metų praėjo, o vis tiek jaučiuosi sugrįžęs namo.

Nė nejausdamas suku galvą į Angelės trobą pažiūrėti, ar nešmėstels Mėtos šešėlis lange. Oi, pasiutus merga buvo. Šypteliu. Įdomu, kaip ji dabar gyvena? Nostalgiškai pažiūriu į Vilkelių tuščią kiemą. Kiek nuotykių, kiek atsiminimų drauge išgyventa. Visi likimo draugai per atostogas būdavome atvežami čia iš įvairių Lietuvos didmiesčių. O kaip to laukdavome! Žinojome, kaime laukia nuotykiai. Turbūt taip ir užaugom visi su tuo laukimu.

Pastebiu, kaip iš namų kamino į pilką dangų tingiai raitosi baltas dūmas. Pasilenkęs iš automobilio traukiu sportinį krepšį su daiktais ir einu vidun.

Pravėręs duris virtuvėje matau tėvą iki alkūnių atraitotais marškiniais, apsižergusį suolą ir palinkusį virš dubens. Įnirtingai kažką brūžina, aplink pritaškyta, atsiduoda žuvimi.

– Labas, tėvai, – besisveikindamas žengiu per slenkstį ir iš inercijos žiebiu kakta tiesiai į durų staktą, kad net sienos sudreba.

Jonas žaibiškai šoka nuo suolo it šmėklą pamatęs.

Atpažinęs su palengvėjimu šypteli.

– Labas, sūnau, – sveikinasi ir į prijuostę nusibraukia gleizotas rankas. – Labas, paklydėli, – juokiasi mane apkabindamas ir tėviškai paplekšnoja per petį drūta ranka.

– Po paraliais, ir vėl pamiršau! – stipriai patrinu kaktą delnu.

– Tai nereikėjo užaugt tokiam dideliam, – paerzina, šiek tiek kilsteldamas akis man į kaktą. Nusprendęs, kad nieko rimto, pasiteirauja:

– Kaip kelionė?

– Ai gerai, – tariu atsidusdamas ir nusprendžiu nesiplėsti apie kelių valandų vairavimą.

– Va, buvau žuvaut, – mosteli ranka į tą didelį dubenį. – Žiūrėk, kokią gražuolę lydeką Kūčiai pagavau. Nešim Angelei, pafarširuos skaniai.

– Angelei? – nusistebiu aš.

Tėvas neatsiliepia. Vėl apsižergia suolą ir toliau valo žuvį.

– Eik, įsikursi, – mosteli smakru lyg kiaurai sienų rodydamas kryptį. – Tavo kambarys paruoštas. Aš čia tuoj ir baigsiu.

Eilinė katastrofa

Mėta

Anglija. Leitonas.

Kavinukės viduje visi šurmuliuoja kalėdiškai nusiteikę. Aš paniurusi ir pasipuošusi raudona nykštuko kepure, stoviu lietaus baloje ir pasirašinėju pieno tiekėjo man pakištus važtaraščius už pristatytą produkciją. Lauke darganota angliška žiema. Suraičiusi paskutinį parašą padėkoju. Staiga atsilapoja atsarginės durys ir išlekia šaukdama padavėja.

– Mėta! – riebiai nusikeikia, – turim problemą!

– Kas nutiko?

– Pienas laša iš šaldytuvo!!! – rikteli ji ir nelaukdama, kol susivoksiu, vėl pranyksta tarpduryje.

Staigiai grąžinusi vairuotojui dokumentus, paknopstom įpuolu paskui ją. Sugavusi kelis kolegių nustebusius žvilgsnius, suprantu, kad gal ir pati nusikeikiau. Pripuolusi prie šaldytuvo įlipu į jau prilašėjusią balutę, įkvepiu, atidarau dureles ir matau, kaip balta kriokliu pienas išsilieja ant grindų. Vairuotojas ir vėl bet kaip sukišo pieno maišelius! Besiplečianti bala dar labiau didėja ir pradeda semti grindis pagrindinėje salėje. Žmonės nustebę žiūri, kas vyksta. Arčiau sėdėję susikelia kojas aukščiau. Kažkas besijuokdamas nufotografuoja. Šaldytuve telpa 120 litrų pieno maišelių. Jei jie sudėti tvarkingai. Bet kai sugrūda bet kaip, prispausti durimis jie susprogsta. Su baime pakeliu akis pažiūrėti, kiek dar liko sveikų. Likusius reikės išimti ir nuplauti. Kiek čia darbo bus! Mane pašaukusi padavėja supratingai žvilgteli ir, kai ištiesia mėlyno popieriaus ruloną, mes abi kimbame į darbą.

– Mėta, – išgirstu griežtą naujosios menedžerės balsą, – tu priėmei pieno pristatymą?

Smalsiai pakeliu į ją galvą blogos nuojautos kamuojama širdimi.

– Taip, aš, – prisipažįstu ir atsistoju.

– Tai turbūt supranti, kad tau išskaičiuosim iš atlyginimo?

Iki kalėdų liko savaitė

Kelionė į Piktavilkius

Mėta

Kai lagamino ratukus velki per sniegą, jie praranda savo paskirtį. Jaučiuosi it tas eskimas iš anekdoto, jūrų vėplį velkantis iltimis žemyn. Kaip visada, be automobilio grįžti į Piktavilkius – tikra katorga. O dar ta šlapdriba! Vienintelis autobusas, pravažiuojantis arčiausiai kaimo, sustoja stotelėje, nuo kurios reikia pareiti dar bent tris kilometrus pėsčiomis. Močiutės mašina, žinoma, kai jos reikia labiausiai, neužsiveda. O ir kaip užsives, jei ja naudojasi tik kartą į savaitę: kai sekmadienį važiuoja į bažnyčią, o po to į turgų. Bet po to, kai pakeitė kunigėlį, sakė, pirma į turgų važiuoja, o į bažnyčią užsuka tik, jei dar spėja.

Brendu per sniegą pati stebėdamasi, kad nesijaučiu nė kiek kalta dėl to, kad darbe pamelavau, jog sergu. Žinau, kad turbūt niekas manimi nepatikėjo, bet man dabar jau nebesvarbu. Dirbu ir taip beveik be išeiginių, o per Kalėdas niekada nesu turėjusi laisvų dienų per visus darbo metus. Menedžerės pozicija turėjo priklausyti man, apmaudžiai prisimenu, ir gailiai atsidususi pajuntu, kad iš to pykčio lekiu, kaip pasiutus. Prilėtinu. Labai pasiilgau močiutės. Žinoma, ir mamos su seserimi ilgiuosi, bet šiuo metu noriu būti čia – kaime. Noriu ramybės. Noriu būti tuo nerūpestingu vaiku, kuriam niekas nerūpėjo. O mama supras, juk jai taip ar anaip dirbti reikia iki pat Kūčių. Žinoma, pabumbėjo, kad nelieku pas ją, bet neprieštaravo. Žadėjo atvažiuoti į Piktavilkius pati dvidešimt trečią iškart po darbų arba ryte dvidešimt ketvirtąją.

Išgirdusi pro šalį važiuojantį automobilį, pasitraukiu nuo kelio ir nė neatsisukdama iškeliu nykštį stabdydama. Paprastai vietiniai žmonės visada paveža tokius paklydėlius kaip aš.

Per šitą pusvalandį vienintelis lėtai dardantis automobilis nė nestabteli ir kaip tik apdrebia mane šlapia pilkšva pliurze beveik iki pažastų. Pasilenkiu, sugriebiu pilną gniūžtę sniego sumišusią su purvu ir paleidžiu į jį. Pasigirsta skambus bumptelėjimas į metalą. Pataikiau! Apsidžiaugiu. Bet sniegą turbūt nučiupau dar ir su akmenimis. Ūmai tamsoje užsidega raudoni stabdžių žibintai. Stebiu, kaip slysdamas automobilis sustoja!

Atsidaro durys ir iš jo išsilanksto aukšta žmogysta.

Mano skrandis susitraukia.

– Ar tu ką tik mano automobilį apmėtei akmenimis? – klausia jis daugiau grasinančiai nei smalsiai.

– Ar tu ką tik mane nudergei purvu? – šoku į kontraataką.

Vyras, regis, sudvejoja.

– Atsiprašau, nepastebėjau.

– Mat kaip? Tuomet nepastebėjau ir aš!

Jo veidą apšviečia tik blanki šviesa sklindanti pro atidarytas automobilio dureles. Prieblandoje stebiu, kaip vyras, regis, palenkia galvą žemyn įdėmiai mane stebėdamas ir suraukia antakius:

– Kas tu?

– Kalėdų dvasia!

– Tai žinoma! – nusijuokia, lyg aš čia didžiausią pokštą būčiau pasakiusi. Net išsigąstu, ar tik ne pamišėlis? – Mėta čia tu? – ūmai perveria klausimas, atsklidęs iš tamsos.

Stoviu it mietą prarijusi. Iš kur jis žino, kas aš? Jau kiek metų grįžus pas močiutę nebuvau? Vogčiomis apsižvalgydama svarstau, į kurią pusę sprukti ir ar man reikia lagamino? Velniai nematė, ten vis tiek tik skudurai.

– Negi neatpažįsti manęs?

Stipriau suspaudžiu lagamino rankeną, nė neįsivazduodama, kas čia toks.

– Taigi čia aš, – sako jis it savaime suprantamą dalyką, – Džiugas, kaimynas.

Išgirdus tą vardą krūtinėj užsidega tūkstančiai saulių. Džiugas! Tas šelmis berniukas. Išpaikęs miestietis, kuris atvažiuodavo į Piktavilkius su tėvais per didžiąsias šventes ir vasaros atostogas. Taip pat, kaip ir aš pati.

– Džiugai? – pakartoju jo vardą ir žengiu žingsnį artyn, jis nusismaukia atgal džemperio kapišoną ir, keletu žingsnių perskrodęs skiriantį atstumą, čiumpa mane į glėbį.

– Mėta, po paraliais, ką tu čia darai laukų vidury?

Apsuka ratu ir paleidžia  visą dar nesiorientuojančią aplinkoje.

– Namo einu, – atsakau besijuokdama, širdis daužosi, kraujas gyslomis šniokščia. Užuodžiu jo kvapą: sumišusius egzotiškus prieskonius su neišdirbta oda ir žiemiška naktimi. Nužvelgiu tokį neatpažįstamai vyrišką veidą, blizgančias akis tamsoje, pasišiaušusius plaukus ir skruostikaulius, regis, tokius aštrius, kad duoną galėtum raikyti. Koks vyras! – O ką tu čia darai? Jau kiek metų nebuvai grįžęs?

– Metų? Dešimtmečių turbūt, – juokiasi jis.

Mano širdis dreba, aš ir vėl jaučiuosi mergaitė su dideliais storais akiniais ir tiesiais, nuolat krentančiais ant akių, kirpčiais. Jis buvo tas, kuris visada buvo dėmesio centre ir visi vaikai norėjo su juo žaisti. Mergaitės būdavo „užsisakiusios“ jį kaip savo vyrą, o aš per vaikystės metus tik iš tolo stebėjau tiek Džiugą, tiek tas mergaites, krentančias jam po kojomis.

– Eikš, sėsk, parvešiu tave, – sako žengdamas link mano lagamino ir sugriebdamas rankeną.

– Jau kad taip primygtinai siūlai… – nusijuokiu aš ir nesipriešindama sėdu į automobilį, atsakingai nusitrepsėdama purviną sniegą nuo batų.

Džiugas

Važiuodami daug juokiamės ir nuolat prisimindami vaikystės nutikimus. Ūmai sniegas sutirštėja ir valytuvai vos spėja valyti sunkias besilydančias snaiges. Kartas nuo karto žvilgčioju į Mėtą ir vis negaliu patikėti, kad ji čia. Nuo šalčio merginos nosis raudonesnė nei lūpos, akys blizga. Keista ją matyti be tų didelių akinių. Nors paauglystėj ji juos pasikeitė, vis tiek tik su jais aš ją ir įsivaizduoju. Keista po šitiek metų susitikti žmogų ir jaustis taip, lyg tų visų metų nė nebuvo. Jausmas toks geras.

Stebiu, kaip ji glaudžia sustirusius nuo šalčio pirštus prie pučiamo oro ir mėgina šildytis. Kai įjungiu šildomas sėdynes, abi rankas pasikiša sau po užpakaliu.

– Vajezus, kaip sušalau.

– Tuoj atitirpsi, – nusijuokiu įjungdamas dar ir pūtimą į kojas.  – Nusimauk batus, – pasiūlau galvodamas apie sušalusius jos kojų pirštelius.

– Negaliu, – nesutinka ji.

– Kodėl?

– Mano kojinės skirtingos, – kvatojasi Mėta atsisegdama batų užtrauktukus. Nesusilaikęs pažvelgiu žemyn. Ji lėtai ištraukia vieną pėdą iš bato su kailiniu auliuku, tada kitą. Nusijuokiu. Abi vienodos. Pokštininkė, kaip visada.

– Vis dar neskiri spalvų? – pasišaipau.

Juokiasi.

Atsisukdamas į kelią dar spėju pamatyti, kaip ištiesia kojas prie pučiamos šilumos ir užriečia piršus į viršų.

– Kaip gerai, – ištaria kažkokiu gerkliniu balsu, kad man rankos pašiurpsta, ir aš vėl smalsiai pažvelgiu į ją atitraukdamas žvilgsnį nuo kelio. Vietoj tos pažįstamos mergaitės šalia manęs sėdi jauna labai graži moteris. Šokoladinės spalvos plaukai dengia dalį veido, padrikos sruogos raitosi ant pečių ir mergina persibraukdama asimetriškai kirptus kirpčius pirštų galiukais vis mėgina užkišti juos už ausies.

Džiugai, nesiblaškyk, sudrausminu save ir susikaupęs vėl pažvelgiu į kelią:

– Tai kur dabar gyveni? Ką veiki? Viską pasakok.

Mes kalbamės. Ji gyvena Anglijoj, dirba kavinėje. Dėl to, žinoma, nustembu, juk visai ko kitko išvažiavo studijuoti, bet nekomentuoju. Aš gyvenu čia, Lietuvoje, dirbu tarptautinėje investicijų įmonėje, esu rizikos valdymo skyriaus direktorius. Mėta, žinoma, pasišaipo iš mano užklasinės modelio karjeros, kadangi keletą kartų esu filmavęsis komerciniuose klipuose. Mačiau, kad mano instagramo profilyje visada palaikindavo nuotraukas, bet niekada nekomentavo.

Pokalbis įsibėgėja, abu atsipalaiduojame.

– Pameni, kaip Rutkauskaitė sakė: „Jau aš su kaimynais tai tikrai negersiu, nerūkysiu ir nesi…“ – žodžio nebaigiu, bet abu puikiai pamename legenda tapusią frazę.

– Jei atmintis manęs neapgauna, – Mėta suprunkščia, – ji visus tris pažadus sulaužė dar tais pačiais metais.

Ir juokiamės abu, lyg visų tų praėjusių metų nė nebuvo. Turbūt ir jaučiamės dar artimesniais, nei kada nors esame buvę anksčiau.

Keistai pasijuntu pagalvojęs, kad ji žino, iš kur pas mane dar nuo vaikystės likęs randas ant kelio, arba kaip buvo prakirstas antakis. Aš pats susimąstau, ar liko žymė jai ant dilbio, kai vertėsi dviračiu į šaltalankio krūmus ir vežėm į ligoninę siūti. Tokie paprasti, bet kartu ir tokie intymūs atsiminimai.

Nejučia ironiškai vypteliu. Ne visos moterys, su kuriomis miegojau, apie tuos randus ir nepaklausė, gal nė nepastebėjo? Visoms margos tatuiruotės imponavo labiau nei gyvenimo palikti pėdsakai. Niekam nerūpi randai, kai juos dengia spalvoti ornamentai.

– Žiūrėk, stirninas nubėgo, – švelniai spusteldamas stabdžio pedalą parodau, kuria kryptimi nulėkė gyvūnas ir apsidairau, ar jo giminaičiai nesiveja paskui.

– O gal elnias? – šypteli Mėta.

– Devyniaragis? – atsisuku į ją.

– Devyniaragis, – pritaria kažkaip mistiškai, – Ir atneša mums Kalėdas!

– Jau tu tai tikrai ne vieną devyniaragį padarei. Gal ten vienas iš tavo eksų laksto?

– Ei! – pasipiktina ji.

– Pamenu, vieną kartą mačiau, kaip lėkei per Vilkelių kiemą su visom gyvatvorėm, kad spėtum apsimest, kad iš savo namų išeini, nes kavalierius jau dešimt minučių laukė prie tavo namų mašinoj, kol kitas ką tik parvežė, – kažkodėl tai pasakęs keistai pasijuntu, lyg pavydą būčiau laikęs visą šitą laiką dėl to.

Papūsdama lūpas išleidžia garsą labai panašų į pffff… ir numoja ranka.

– Jaunystė kvailystė. O pats?

– O ką aš?

– Visos galvą pametę buvo dėl tavęs.

– Nepastebėjau.

– Arogantiškas buvai, toks ir likai. – nusijuokia. – Turbūt ir dabar nepastebi.

Trumpam žvilgteliu į ją ir kiečiau suspaudžiu vairą.

– Oi, kad tu žinotum… – nutęsiu ir persijungiu šviesas. Pūga nejuokais įsišėlo, dar pagreitinu valytuvus galvodamas apie tai, kas būtų buvę, jei būčiau nevažiavęs pro šalį ir nesustojęs jos pavežti. Juk galėjo nejuokais sušalti ir paklysti miške.

– Kiek laiko dar būsi čia? – paklausia Mėta žiūrėdama į kelią, – Gal pas mamą važiuosi? Ar liksi Piktavilkiuose? Angelė lyg minėjo, kad Jonas ateis.

– O tu nieko nežinai?

– Ko aš nežinau? – smalsiai pasuka galvą į mane.

Iš to, kaip nustebusi kilsteli abu antakius, suprantu, kad tikrai nežino. Oi ta Angelė.

– Taip, būsiu Piktavilkiuose per visas šventes, – atsakau ir stebiu, kaip ji nežymiai linkteli lyg žinodama, apie ką aš kalbu.

Tirštėjant į langą drebiamam sniegui, per kurį darosi jau visai neįmanoma įžiūrėti kelio, galiausiai pasiduodu ir suku į šalikelę. Įjungiu avarinį signalą ir išjungiu variklį. Bet palieku šviesas.

– Turime truputį palaukti, kol atslūgs pūga. Visai nieko nematau.

– Bet tu pažiūrėk, kaip gražiai sninga! Susižavėjusi net prigula prie prietaisų skydelio Mėta, užversdama galvą į sunkias sniego nusvertas eglių šakas.

– O pas tave vis dar laipioja per langus bernai?

Ši nustebus atsitiesia ir atsisuka į mane.

– Tai nutiko tik vieną kartą! – pasipiktina suraukdama antakius. – Ir jei tu būtum niekam neišpasakojęs, nieks būtų ir nesužinoję. Ir dar! Jis buvo ilgalaikis vaikinas!

– Taip, taip, tu visada turėjai arba ilgalaikį draugą, arba storus akinius.

– Džiugai! – šūkteli ji neva piktai ir pirštu baksteli man tarp šonkaulių.

Iš netikėtumo net pašoku. Ji pamena visas jautrias mano kūno vieteles! Ir atsiremdamas pečiais į duris atsisuku į ją. Stebiu, kaip mergina vieną koją atremia į atlošą ir pėdą pasikiša po savimi.

– Atitirpai?

– Taip, jau geriau, – nusišypso. Mūsų akys trumpam susitinka ir ji vėl jas nuleisdama užsikiša sprūstančius plaukus sau už ausies.

– Angelė nesijaudins?

– Oi, tiksliai, – regis, tik dabar susivokusi, Mėta pasičiumpa rankinę ir išsitraukia telefoną, – penki praleisti!

– Močiute? Alio. Ar girdi mane? – laiko priglaudusi telefoną prie ausies, veidas rimtas, – Taip taip, viskas gerai, nesijaudink, kaimynas mane pavežė. Labai didelė pūga užėjo. Sustojom trumpam. – Mergina patyli, lakuotais nagais vedžioja per džinsais apmautą koją, vėl pakelia akis į mane išdykėliškai besišypsodama, kol kažką į ragelį kalba Angelė, įtariu apie mane, ir ji dar plačiau išsišiepdama tik patvirtina mano spėjimus. – Taip, Rainys vis dar manimi rūpinasi.

Jai baigus, vėl pasisveriu į priekį ir pagarsinu muziką, o ten kaip tik groja Chris Rea „Driving home for Christmas“. Kaip simboliška.

Laukdami, kol atslūgs pūga, tiesiog šnekučiuojamės besidalindami vaikystės prisiminimais.

– Pameni, mes buvom gydytojai, karatistai ir virėjai? – klausia svajingai, turbūt akyse regėdama tuos pačius vaikystės momentus kaip ir aš.

Pritardamas linkteliu, o ji nė neleisdama įsiterpti tęsia toliau:

– Pameni varinėjom kamuolį pievomis ir mokėmės visi drauge upėje plaukti? Pameni, – plačiai išsišiepia, – žaidėm namus?

– Geri buvo mūsų namai, – vypteliu. – Turėjom pasiskirstę žmonas, vyrus ir meilužius.

– Taip, turėjom, – patvirtina Mėta, – o kunigą pameni, kuris mus visus tuokė?

– O taip, buvo ir kunigas! O dar gi šitas! – net pirštais ore suspragsiu, kad nepertrauktų, – Geriausias žaidimas ever – muitinė!

Mėta net suprunkščia.

– Na bet šitą jau didesni žaidėme!

Negaliu nesutikti, labai jau ne vaikiškas žaidimas buvo.

– Aga kaip tik tokio amžiaus, kai pradėjo kaltis krūtys.

– Ir augti pažastyse plaukai! – pritaria besijuokdama.

– Ir ne tik pažastyse… – įžūliai išsišiepęs papildau.

– Džiugai!

– Na taip taip, tu teisi. Aš jau skutausi, o tu dar su lėlėm žaidei!

Nestipriai vėl baksteli man pirštu kažkur tarp šonkaulių ir aš lengvai šokteliu. Po paraliais tuos vaikystės draugus!

– Tarp mūsų vos trejų metų skirtumas! – užginčija.

– Va, būtent! Tu man toks vaikas dar tada buvai!

Mėta pavarto akis.

– Beje, dviratyje kontrabandos praveždavau daugiausiai! – pergalingai išsišiepia.

– Patikėk tu manim, – patikinu aš ją, – tikrai ne gluosnio lapų mes ieškodavome!

Juokiamės abu. Žiūriu, kaip automobilio lempučių šviesoje blizga jos akys.

– Išduosiu paslaptį, – neva patylina balsą, – mums patikdavo būti „apieškotoms“. – begėdiškai užsikvatoja ir prisidengia burną, lyg instinktyviai mėgintų slėpti vaikystėje buvusius nelygius dantis. Negalvodamas ištiesiu ranką ir suimdamas jos šiltus pirštus patraukiu nuo lūpų. Prisilietimas netikėtas mums abiems ir aš nustembu, kaip malonu ją liesti.

– Nereikia, – tariu vis dar laikydamas jos ranką, – Tavo labai graži šypsena.

Mėta nuleidžia nustebusias akis į mūsų sunertus pirštus, vėl pakelia žvilgsnį ir dar kartelį nedrąsiai šypteli nesidengdama ir aš pradedu galvoti, kad gal man šios Kalėdos pradeda patikti.