„Kalėdų feniksas“ 1 dalis

 

Sapiegų parką nuklojusioje lapų jūroje žaidė saulė. Krauju raudonavo šermukšniai, vedžiojami šunys pripuldami prie ilgaamžių medžių kamienų žymėjo savo teritoriją. Po savanorystės Betanijos socialiniame centre, esančioje prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios, atėjusi kiek atsikvėpti ir pasigrožėti auksinėmis rudens spalvomis, Eglė prisėdo ant suoliuko. Kartais viso to jai būdavo per daug. Neretai apsvaigę, vos kojas bepavelkantys, nuskurę, nesiprausę, dažnai peralkę žmonės. Taigi, žmonės. Tokie patys, kaip ir ji. Ir ne tokie patys. Šitaip gyventi atrodo neįmanoma, bet akivaizdu, kad kažkas taip gyvena. Nieko neturi, niekur nedirba, nieko nenori. O gal ir nori. Visi kažko nori. Kaip ir ji. Jau atėjo tas laikas, kai ji nori mylėti. Bet nenori mylėtis. Tik ne po to įvykio.

Pro šalį kėblino vargana močiutė su nukriošusiu kiemsargiu. Pabrukęs uodegą, šis vos vilkdamas kojas iš lėto bidzeno šalia jos. Netoliese jaukdamas margą lapų patalą išdidžiai žingsniavo nepriekaištingai apkirptas akinančiai baltos spalvos karališkas pudelis, į priekį atstatyta krūtine, išpūsta uodega ir su baltais pūkų kamuoliais ant visų keturių kojų, lyg būtų su veltiniais. Tokie skirtingi, bet abu šunys, galvojo Eglė. Visai kaip ir žmonės. Netrukus ji turės lėkti į paskaitą Dailės akademijoje, bet šiuo vaizdu mėgausis iki paskutinės akimirkos. Toks gražus šuo! Nenusakomas jausmas kirbėjo krūtinėje, žiūrint į jį. Tikriausiai jis niekada netaptų kiemsargiu, net jeigu šeimininkas visiškai jį apleistų ar išmestų į gatvę. Greičiausiai atsirastų kitas, kuris priglaustų, o jeigu pasirodytų, kad tokį šunį išlaikyti per brangu, atiduotų į prieglaudą. Įvykus pačiam blogiausiam scenarijui ir pudeliui atsidūrus kur nors laukuose, jis turbūt tiesiog neišgyventų. Nugaištų iš sielvarto. Žmonės irgi miršta iš sielvarto. Arba dėl daugybės kitų priežasčių. Jos laisvas laikas taip greitai nubėgo, nelyg vanduo Vilnelėje, pasišokinėdamas per akmenis. Eglė atsistojo, nusipurtė nuo savęs prisiminimų likučius ir protekine pasileido link centro.

Prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios amžinai trainiojasi benamiai. Nors ji dirba su jais, stengiasi jiems padėti, nesmerkti ir tiesiog nieko blogo negalvoti, bet ne visada tai pavyksta. Žymiai lengviau su moterimis, kurios ateina pas ją į kambarėlį pasikalbėti apie savo skaudulius. Tokius pačius, kokius teko išgyventi ir jai. Gerai, kad visa tai jau praėjo, nemažai vandens nutekėjo nuo to laiko ir po ketverių metų ji pagaliau gali beveik ramiai apie tai kalbėti. Netgi jaučiasi išsigydžiusi ir galinti padėti išgyti kitoms, į panašią situaciją pakliuvusioms merginoms ir moterims. Ne, ji ne psichologė ir ne psichoterapeutė. Bet pas ją moterys ateina mieliau nei pas psichologę. Nes ji kalba iš savo patirties. Ji išgyveno tuos pačius gėdos ir pažeminimo jausmus, ji patyrė, ką reiškia, kai neturi jėgų priešintis nelygioje kovoje, kai tampi aplinkybių auka ir nieko negali pakeisti. Taip pat negali pakeisti ir savo minčių, kurios nardina tave į aukos vaidmenį. Nors protingose knygose rašo, kad pats prisišauki vienokią ar kitokią situaciją savo vibracijomis, savo skleidžiama energija ir galų gale savo veiksmais. Jai atrodo, kad pavyko išeiti iš aukos vaidmens. Bet ar pavyko? Kasdien ji stengiasi kelti savo vibracijas. Atsibudusi ryte nusišypso naujai dienai ir užprogramuoja ją būti pačia tobuliausia diena gyvenime. Dažniausiai tai pavyksta. Nes tobula diena nėra kažkokia ypatingų įvykių kupina diena, ji tiesiog pilna šypsenų, džiugesio dėl kiekvieno menkniekio ir pakylėtos nuotaikos. Kad ir dabar, nors ji pavargusi, galvotrūkčiais, kone besipinančiomis kojomis skuba į paskaitą ir tikriausiai eilinį kartą vėluos, bet, matydama tuos pavargėlius, jiems nusišypso. Iš jos rankų jie ką tik gavo maisto, dėkojo, žadėjo ateiti kitą dieną. Kai kuriems iš jų Eglė parinko drabužių. Štai vienas stovi su šilta pūkine striuke, nors dar tik spalis ir šiandien kaip tik viena iš tų beveik „bobų vasaros” dienų, kai saulė ne tik šviečia, bet ir šildo.
Netikėtai Eglės akis užkliuvo už neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio vargetos. Vežimėlis stovėjo gerokai toliau nuo kitų, atsainus ir atsiskyręs. Šis dar niekada nebuvo užėjęs nei į Betanijos valgyklą, nei prašyti drabužių ar maisto. Eglė jau pakankamai ilgai savanoriauja ir pažįsta daugelį bėdžių. Matyt, bus naujokas. Staiga ji sutiko jo žvilgsnį. Iš po beveik iki dredų susivėlusių plaukų kyšojo dvi sodriai mėlynos akys, veidas apžėlęs tankia, kone juoda garbanota barzda, bet geriau įsižiūrėjus galėjai suprasti, kad žmogus nėra senas, tik purvinas ir nevalyvas, užsimetęs apdriskusį švarką, įlindęs į tamsiai pilkas, gerokai per dideles kelnes ir apsiavęs nutrintus, kažkada, matyt, buvusius baltus sportbačius. Akį patraukė ryškiai raudonas šalikas, permestas per petį. Pamačius į jį, merginą nutvilkė veriantis žvilgsnis, kuris nekviestas palindo po jos permatoma blyškia oda, ėmė tekėti visomis gyslomis ir persmelkė iki kaulų. Nesuvokdama, kas čia ką tik nutiko, Eglė nusipurtė, norėdama atsikratyti jausmo, lyg į jos kūną būtų įėjusi kita siela. Visą tolimesnį kelią, nors ir skubėdama, jautėsi tarsi pagauta to veriančio žvilgsnio ir niekaip negalėjo iš jo ištrūkti.
Pasišokinėdama ji skriejo nuokalnėn besileidžiančia Kosciuškos gatve. Kažkas jos viduje sukirbėjo, tik pati negalėjo suprasti, kas tai buvo. Priėjusi gurgančią Vilnelę, trumpam stabtelėjo. Jai patikdavo kaskart praeinant pro šalį klausytis almančio vandens tarp įvairiausio dydžio akmenų, besibraunančio link Neries. Sulėtinusi žingsnius, kėblino pakrante ir prie Liaudies kultūros centro užlipo ant tiltelio. Vandenyje sumirgėjo neseniai matytas veidas. Jis gražus. Štai kas. Nepaisant to, kad atrodo kaip tikras valkata, jis turi kažką ypatingo. Kažkas slepiasi po visu tuo išsidraikiusiu gandralizdžiu ant galvos ir apskurusiais drabužiais, tame paslaptingame žvilgsnyje. Bet kodėl jai tai turėtų rūpėti? Kasdien susiduria su benamiais. Šitas dar vienas iš jų. Galbūt kaip ir visi kiti, rytoj per pietus jis ateis prašyti maisto. O dabar reikia mesti iš galvos, nes profesorė Litvinaitė jai nuraus galvą, jeigu penktą kartą iš eilės pavėluos.

 

– Panele, padėkit, nepraeikit pro šalį, – skubėdama iš Maximos Eglė išgirdo švokščiantį balsą, kalbantį jos nugarai.
– Atsiprašau, neturiu smulkių, – atsakė sumišusi po akimirkos, bekratydama centams skirtą piniginės skyrelį. – Bet galiu jums nupirkti maisto, užmokėsiu kortele, – bėrė greitakalbe atkištai kaulėtai rankai.
– Ačiū, apsieisiu, – burbtelėjo tas pats balsas.
– Pasiūlyčiau užeiti į Betaniją, bet panašu, kad ir ten negausite to, ko pageidaujate, – išsprūdo Eglei, nors buvo pasižadėjusi niekam nepamokslauti ir nenurodinėti, kaip kas turėtų gyventi.

Kasparas atsikrenkštė ir po nesuskaičiuojamo tylioje šikšnosparnių draugijoje praleistų dienų skaičiaus ištarė:
– Ką siūlo Betanijoje?
– Atsiprašau? – pasitikslino Eglė, ar į ją kreipiamasi. Atsigręžusi išvydo tas pačias akis. Pajuto, jog šios akys tiesiog išgręžė skylę joje. Kur jos matytos? Ne, ne prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Kažkur kitur, gerokai anksčiau, gal net kitame gyvenime? Akimirką Eglei pasirodė, kad ji jau seniai pažįsta veriantį šių akių žvilgsnį. Jis toks artimas ir savas, bet tuo pačiu paslaptingas ir bauginantis.
– Na, Betanijoje galite gauti šilto maisto, atsigerti arbatos, nusiprausti po dušu, – vardijo Eglė, nežiūrėdama į akis, sustingdžiusi savo žvilgsnį ant jo nešvarių, pajuodusiais, seniai nekirptais nagais pirštų. Ir vis tiek jo rankos buvo gražios. Iš delnų sklido nematomos energijos gijos. – Užeikite, pats pamatysite, ten bus gerokai šilčiau negu čia, o šeštadienį Tuskulėnų parke benamiams dalinsime miegmaišius, gal ir jums praverstų? – Tai pasakiusi Eglė susigėdo, juk jis sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir nusigauti iki Tuskulėnų parko nebus paprasta. – Jeigu norite, galiu padėti ir jus nuvežti, paneriu nebus taip ir toli arba galiu atnešti kad ir čia, jeigu dažnai čia būnate, arba kur pasakysite, – susijaudinusi tauškėjo be sustojimo.
– Ačiū, miegmaišio nereikia, turiu, – atsakė vyras. Jis ir dabar buvo apsirišęs raudonu šaliku, tiksliau apsimuturiavęs juo, nes buvo gerokai šalčiau.
– Puiku, tuomet lauksime jūsų Betanijoje, Paco gatvė 4, – skubėjo atsisveikinti Eglė. Negalėjo ilgiau tverti to iki kaulų besiskverbiančio žvilgsnio. „Po velnių, kas man darosi? Elgiuosi kaip kvaiša. Lyg būčiau nemačiusi benamių. Bet šitas nepanašus į valkatą. Nors atrodo būtent taip”.
Su nedideliu pirkinių krepšiu Eglė susimąsčiusi nukulniavo į savo prabangų butą Petro Rimšos gatvėje. Parsinešusi mangų, avokadų ir bananų, įpylė avižų pieno ir suplakė kokteilį. Begurkšnodama atsistojo prie molberto ir suprato, kad tikriausiai pabaigti darbo nustatytam terminui nesuspės. Faktas, kad per daug laiko praleidžia savanoriaudama. O dabar dar iš galvos neišeina tas neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras. Jis kaip koks vagis įsibrovė į jos mintis ir kėsinasi atimti brangiausią jos turtą – laiką, kurio ir taip amžinai trūksta. Betanijoje yra pakankamai savanorių, kurie rūpinasi neįgaliaisiais. Šis neįgalusis dar ir benamis, o benamiais ji taip priprato rūpintis, kad rodos, kitaip ir gyventi nebemoka. Bet baisiausia yra tai, kad kai jis į ją žiūri, jo žvilgsnis veria kiaurai ir žadina geismą. Jo balsas žemas, duslus ir jaudinantis. Ar jis ateis?

 

Trečiadieniai Betanijoje būdavo ypatingi, nes žmonių prigužėdavo gerokai daugiau, nei kitomis dienomis. Eglė sukosi kaip vijurkas, nešiodama ant stalų tirštos ryžių sriubos dubenėlius, paskanintus skrudintais kiaulienos gabaliukais. Daugelis bėdžių, baigę valgyti, niekur neskubėjo ir papietavę toliau sėdėjo prie stalų politikuodami ar šiaip spoksodami vieni į kitus. Nuo vienų stalų ji nurinkinėjo tuščius indus, kitiems nešė pilnus. Galvoje sukosi taip ir nebaigta drobė, liūdnai ir be spalvų stovinti ant molberto, o atsiskaitymas jau čia pat.
Plačiai prasivėrus durims pamatė jį. Niekieno nepadedamas jis šiaip ne taip įvairavo su vežimėliu į valgyklą. Visi stalai dar buvo užimti. Nedrąsiai apžvelgė nemenką patalpą ir joje susirinkusius žmones. Eglės rankos ėmė nevaldomai virpėti, tačiau daugiau savanorių šią akimirką salėje nebuvo ir jai pačiai teko prieiti prie jo.
– Sveiki, sekite paskui mane, surasiu jums vietą.
Jis nepratarė nė žodžio. Tylėdamas nuvažiavo prie staliuko. Eglė patraukė kėdę į šalį ir pristūmė vežimėlį prie stalo.
– Labas, – pasisveikino pagyvenusi moteris, nuo ilgų alkoholyje skandintų metų išsiplėtusiais kapiliarais ant abiejų skruostų. – Naujokas?
– Nelįsk prie žmogaus, matai, kad kaip nesavas, – subarė ją sunkiai liežuvį apverčiantis vyriškis.
– Gerai jau, gerai, valgyk, nesididžiuok, – pamačiusi Eglės atneštą sriubos dubenėlį su riekele duonos, – paragino moteris. – Matai gi, ir duonos gavai. Egle, gal ir mums kokį sausainį?
– Eglutė vos spėja suktis, Zitele, nueik ir pati atsinešk, – tyliai tarstelėjo kitoje stalo pusėje sėdinti senutė.
– Nematai, kad vos krutu, visus kaulus skauda, kojų nepavelku, – atšovė raudonskruostė Zita.
– Ne dėl kaulų nepaeini, Zitele, – senutė baigė valgyti ir palinkėjusi nematytam vyriškiui gero apetito. Ji buvo tokia mažutė ir sulinkusi, kad niekas nepastebėjo, kaip praeidama pro Kasparą jam kažką tyliai sušnabždėjo į ausį.
Kasparas taip ir nepratarė nė žodžio, tik linktelėjo. Dešimt mėnesių nevalgęs normalaus karšto maisto, jis kiekvieną šaukštą ragavo tarsi gyvybės eliksyrą. Mėgavosi kiekvienu ryžio grūdu, minkšti mėsos gabaliukai tirpo burnoje. Šiltas viralas užpildė visą kūną maloniai jaukia šiluma. Pirmą kartą jis pagalvojo apie namus. Tokius namus, kuriuose maisto kvapai vilioja į virtuvę, namus, kuriuose moteris kartu su prieskoniais į gaminamą maistą prideda tiek meilės, kad jis tampa ne tik kūno, bet ir sielos maistu.
– Mūsų vyriausioji ir vienintelė virėja Reda iš kirvio gali košę išvirti. Ar skaniai pavalgėte?
Vyras linktelėjo ir pasisuko su vežimėliu link durų.
– Leiskite, padėsiu, – pasisiūlė ir ištiesė ranką, – mano vardas Eglė.
– Ačiū, nereikia, aš pats.
Ji atsitraukė kaip nuplikyta. Šis vyras toks tolimas ir nė iš tolo neprisileidžia artyn.
– Gal pasakysite savo vardą?
Akimirką patylėjęs ir padvejojęs, vis dėlto atsikrenkštęs prisistatė:
– Kasparas.
– Labai malonu, užeikite dažniau, Kasparai. Sriubos užteks visiems, dar nėra buvę, kad kas nors iš Betanijos išeitų alkanas.
Eglė atidarė duris ir jis išvažiavo. Nulydėjo jį akimis ir netgi kilstelėjo ranką pamojuoti, jeigu netyčia atsisuktų. Bet neatsisuko. Dideli vežimėlio ratai nuriedėjo į stingdantį šaltį.

Prieš ketverius metus devyniolikmetė Eglė buvo abiturientė. Liekna ir daili, su banguojančiomis kaštoninėmis garbanomis aplink švelniai žalsvas akis, kurių vienoje spindėjo rusvai oranžinė dėmelė. Jie gyveno, galima sakyti, trise: Eglė, mama Nijolė ir ne kasnakt, bet pakankamai dažnai kartu nakvojantis ilgametis mamos draugas Robertas. Eglei atrodė, kad gyvenimas negalėtų būti geresnis. Robertas buvo verslininkas. Negana to, jis intensyviai domėjosi tapybos darbais, ypač jaunų šiuolaikinių menininkų ir jeigu dar per anksti būtų jį vadinti mecenatu ar filantropu, Eglė buvo įsitikinusi, kad garantuotai kažkada juo taps. Nors jis taip ir nevedė Nijolės, tačiau nupirko joms didelį šviesų butą prestižinėje P. Rimšos gatvėje. Vieną, patį šviesiausią kambarį su nedidele terasa, jie iškart atidavė Eglei, kad ši galėtų jame ne tik ramiai sau gyventi, bet ir tapyti. Aiškiai buvo matyti, kad ją kaip niekas kitas traukia kūryba spalvomis ir, besibaigiant paskutiniesiems metams gimnazijoje, beveik kasdien buvo kalbama apie tolesnius mokslus Lietuvos Dailės akademijoje. Robertas tam entuziastingai pritarė, nors mama ir netryško begaliniu noru matyti savo dukterį amžinai stovinčią prie molberto, padrikais plaukais ir kur tik įmanoma, išsitepliojusią dažais. Laisvalaikiui visa tai – prašom, kodėl gi ne, bet studijuoti dailę? Juk iš to reikės valgyti duoną, o žinant ir Roberto dėka pažįstant nemažai menininkų, buvo aišku, kad jų gyvenimas ne itin lengvas. „Turi būti išskirtinė, kad tave pirktų”, mama vis bandydavo kaišioti Eglei pagalius į ratus. Ir nors Eglė niekada mamai neprieštaraudavo, vis tik jai būdavo šiek tiek nejauku, kad mama nemato jos kaip dailininkės, juo labiau – kaip išskirtinai talentingos dailininkės, kuri be jokio vargo ne tik užsidirbs pragyvenimui, bet ir susikurs tokį gyvenimą, apie kokį svajoja ir savo paveikslais nusitapys sau puikiausią ateitį. Tai buvo jos svajonės, kurias Robertas besąlygiškai palaikė. Eglė pasitikėjo Robertu visu šimtu procentų. Jie dažnai kartu vykdavo į parodas. Ji padėdavo Robertui išrinkti vertingus paveikslus, iš kurių jis vėliau neblogai pasipelnydavo. Atrodė, kad jie abu tiesiog neišskiriami, galvoja vienodai, siekia tokių pačių dalykų. Robertas buvo itin rūpestingas ir atidus jos poreikiams, kaip turėtų būti tikras tėvas. Deja, tikrasis pasipustė padus jai dar negimus ir motinai vienai teko visa atsakomybė už šion žemėn atsibeldusį mažutį trapų kūdikėlį.
– Robertai, ateik, turi tai pamatyti. Atrodo, pagaliau pagavau tą nuotaiką, kuri visą mėnesį sklandė aplink mane, tik iki šiol nesugebėju jos perteikti. Aš tokia laiminga! – Eglė tryško nenusakomu džiaugsmu ir Robertas jos aplinkoje buvo vienintelis, galintis iš tikrųjų suprasti, ką reiškia, kai vis nepavyksta ir nepavyksta, ir staiga vieną dieną ištinka stebuklas.
– Aš čia, mieloji, – ką tik išėjęs iš dušo su nepriekaištingai išbalintu rankšluosčiu persijuosęs strėnas, Robertas atsistojo šalia jos. – Tobulas spalvų derinys! Nuostabu! Tau tikrai pavyko, – negailėjo pagyrų šis vos smilkiniuose žilstelėjęs, stangriu ištreniruotu kūnu prisišliejęs prie Eglės pagyvenęs vyriškis.
– Kaip manai, ar jis ko nors vertas? Na, jeigu užsimanyčiau jį parduoti? – su neslepiamu įkarščiu paklausė Eglė, nenutuokdama ir dėl to nieko nepastebėdama.
– Eglute, tu geniali! Tu tobula kaip ir šis tavo šedevras, – vyriškis žodžiais garbino merginą, vis labiau glausdamasis prie jos ir nebesuturėdamas rankų. Po milimetrą, kad jos neišgąsdintų, vyras spaudėsi prie liauno merginos kūno, nubraukė nuo akių užkritusią garbaną. – Jeigu tu norėsi jį parduoti, tau atsivers visi keliai. Aš paklosiu juos tau po kojom. Pažadėk man, kad aš būsiu pirmas, kuriam pasiūlysi pirkti šį paveikslą!
– Eik jau, aš dar nutapysiu tiek paveikslų, kad nebus jų kur dėti, – nejaukiai pasijutusi, tačiau besijuokdama, Eglė ėmė trauktis nuo jo tolyn.
– Nesijuok, aš nupirksiu visus tavo paveikslus. Parduosiu juos pačia brangiausia kaina garsiausiuose aukcijonuose. Egle, aš mylėsiu tave taip, kaip niekas kitas to nesugebės!
Eglės mintys susijaukė. Ji ėmė nebesuprasti, ką jis kalba. Tuo tarpu Roberto rankos apglėbė ją ir rankšluostis nuslydo ant grindų. Eglė aiktelėjo, patekusi į stiprų vyro glėbį.
– Robertai, ką tu darai? Paleisk mane!
– Tik nesakyk, kad nelaukei šito! Juk tam mane ir pasikvietei, mažute, – šnabždėjo Robertas ir prisispaudęs ėmė laižyti mažučiu, paties dovanotu auksiniu auskariuku papuoštą ausies lezgelį.
– Ką čia šneki? Pakviečiau tam, kad parodyčiau paveikslą. Norėjau pasidžiaugti kartu su tavim. Robertai, kodėl taip elgiesi? – Eglė muistėsi, bet niekaip nepavyko ištrūkti iš stipraus vyro gniaužtų.
– Mažute, aš tau suteiksiu tokį malonumą, nuo kurio neteksi savitvardos ir prašysi dar ir dar, kaip besotė tavo motina, – švokštė Robertas. – Pagaliau tu suaugai ir mes galėsime tai daryti nevaržomi. Taip ilgai šito laukiau! Negi manai, kad veltui tave lepinau ir popinau? Išaugai tokia, apie kokią aš ir svajojau.
– Gal kvaištelėjai? – Eglė ėmė jį spardyti. – Tu man kaip tėvas, tu gi mano mamos vyras, po velnių!
– Nesu aš jos vyras, o tu nesispardyk, – jis pakėlė merginą kaip pūkelį ir besimosikuojančią mestelėjo ant jos siauros lovos, tą pat akimirką užguldamas visu svoriu. – Būsi mano, patinka tau tai ar ne!
Eglė buvo tokia apstulbusi, jog nepajėgė šaukti. Ji tiesiog neteko amo. Buvo baisu. Baisiausia tai, kad jau kurį laiką ji geidė mylėtis, svajodavo skaitydama meilės romanus ir mielai būtų norėjusi tai patirti iš tikrųjų. Bet ne su juo, ne su savo motinos vyru! Jai devyniolika ir didžioji dauguma klasiokių buvo ne tik patyrusios bučinių teikiamus malonumus, bet didžioji dauguma turėjusios ir lytinių santykių.
Ji cypė ir draskėsi prispausta prie lovos, bet supratusi, kad niekaip neišsilaisvins, aprimo ir tiesiog pasidavė. Iš po užmerktų akių sruvo ašaros, nes tai jau įvyko. Jos pirmas kartas, kurį taupė išrinktajam, mylimam, iš pusės žodžio ją suprantančiam žmogui, pasiruošiam dėl jos visus kalnus nuversti, įvyko. Ir tai buvo būtent toks žmogus, apie kokį ji būtų svajojusi – artimas, supratingas, atidus, suprantantis ją iš vieno žodžio, o dažnai ir be žodžių, bet jis buvo ne tas. Dieve, jis buvo visai ne tas!
Akimirką, kai jis baigė ir pagaliau nuo jos nusirito, duryse spragtelėjo raktas. Eglę apėmė siaubas supratus, kas netrukus atsitiks. Bet ji neturėjo jėgų tam sustabdyti.
– Brangusis, štai ir aš, – linksmai šūktelėjo įeidama Nijolė ir nusispyrė aukštakulnius batelius.
Moteris buvo graži ir jauna ne pagal metus. Tobulai lygiai sušukuoti plaukai, visada pasidažiusi ir pasitempusi, moteriška ir viliojančiai kvepianti, Nijolė kaip viesulas įsiveržė į valgomąjį ir stabtelėjo iš netikėtumo.
– Robertai, tu nuogas? Sujaudinsi mane! –  sukikeno. Bet Robertas prasmuko pro ją netaręs nė žodžio į vonios kambarį, kur buvo palikęs drabužius.
Pamačiusi praviras Eglės kambario duris, Nijolė kyštelėjo galvą vidun, nors ir nesitikėjo ten nieko pamatyti. Jai neatėjo į galvą mintis, kad Robertas šlaistytųsi nuogas namuose esant Eglei.
– Egle? Tu namie? – vis dar nesuprasdama, kas čia vyksta, paklausė dukters. – Kodėl verki, brangute?
Mamos žvilgsnis užkliuvo už ant grindų besimėtančių kelnaičių, į kurias spoksojo suakmenėjusios po patirto šoko Eglės akys. Ji tiesiog gulėjo ant lovos ir be garso raudojo.
– Egle, ar jis… Ar Robertas? O Viešpatie, negaliu patikėti!
Motina stvėrėsi už galvos, bet po akimirkos susiėmė, atsiklaupė prie dukters lovos ir apsikabinusi ją ėmė siūbuoti. Nebuvo žodžių. Švelniai glostė jai plaukus, bučiavo ašarų išvagotus skruostus.
– Atleisk man, mieloji, turėjau tai numatyti. Kaip galėjau būti tokia akla, – kaltino save. – Kaip galėjau nematyti to, kas vyko tiesiai prieš pat mano nosį?
Robertas tyliai kaip katinas išslinko iš vonios, nenorėdamas sukelti nė garso, pasiėmė batus į ranką ir norėjo nepastebėtas išslinkti iš namų, bet pagautos skersvėjo, durys smarkiai trinktelėjo.
Šio garso pažadinta, lyg atsitokėjusi iš hipnozės, Nijolė jam pavymui sušuko:
– Teisingai, nešdinkis iš čia, padugne! Kas padaryta, to nepakeisi. Bet mes neleisime, kad šitai mus sugniuždytų! Neleisime, kad kažkoks niekšas gadintų mums gyvenimą! Ar geri kontraceptines?
Eglė nesuprato mamos klausimo, todėl vis dar tylėjo. Mama ją papurtė sugriebusi už pečių:
– Ar girdi ko klausiu? Geri kontraceptines?
– Ne, mama, juk žinai, kad negeriu.
– Taip… varge, tas nusmurgėlis… tau juk tai pirmas… tebūnie! Po velnių viską! Tų gašlūnų sėklos gyvybingos iki mirties. Nedelsiant reikia Postinoro. Eik, nusiprausk, aš viską sutvarkysiu ir greituoju būdu nuskuosiu į Eurovaistinę. Po pusvalandžio būsiu namuose. Pasistenk nesinervinti, mieloji, viskas bus gerai!
Eglė kaip apdujusi nulingavo į vonią, o motina skubiai nutraukė nuo lovos sukruvintą paklodę ir išmetė tiesiai į šiukšlinę. Apimta isterijos, šluote šlavė nuo lentynų visus Robertą primenančius daiktus. Tada akimirką susimąstė. Ko jam galėjo trūkti? Ko ji nedavė jam, kad prireikė lįsti prie dukters? Eidavo kartu į visus verslo susitikimus, jeigu tik jam reikėdavo poros. Važiuodavo su juo į keliones, užimdavo konkurentų moteris, apžavėdavo vyrus. Iš visų jėgų stengėsi būti tobula partnere šitam visko pertekusiam subingalviui. Bet jam ir to buvo negana. Jam prireikė jos brangiausio turto. Pati savęs visai negailėjo. Jeigu norės, turės bet kurį vyrą. Jos pažįstamų ratas buvo milžiniškas, nuo verslininkų iki menininkų, nuo politikų iki kunigų. Net ir vyskupą nesunkiai suvystytų įsigeidusi. Laikas geriausias gydytojas, viskas pamažu vėl stos į savo vietas. Sustabdžiusi savo viena per kitą besiritančias mintis, Nijolė apsiavė sportbačius ir išskubėjo į vaistinę. Juokinga bus, kai tokio amžiaus moteris paprašys tabletės po nesaugių santykių, šmėstelėjo jai. Kad tik ta tabletė būtų veiksminga.

 

Kad ir kiek besipraustų, Eglė visąlaik jautėsi nešvari. Ji negalėjo suvokti, kad mamai svarbiausias vienintelis dalykas – kad tik ji nepastotų. Visa kita jai atrodė niekai, nes absoliučiai viskas gyvenime praeina ir nėra nieko, ko neišgydytų laikas. Mama neišliejo nė vienos ašaros dėl tokio siaubingo savo ilgamečio gyvenimo draugo poelgio. Pasiuntusi jį kuo toliau, aukštai iškėlė galvą ir apsiavusi aukštakulnius jau sekančią dieną iškaukšėjo į medžioklę.
– Mes niekur nesikraustysime iš šio buto, – pareiškė prie pusryčių stalo, prieš tai iškepusi savo firminį omletą ir tempte ištempusi Eglę iš lovos. Nes jei būtų buvusi jos pačios valia, visą dieną būtų prasivoliojusi prieblandoje paskendusiame kambaryje, nuo viso pasaulio ir pačios savęs pasislėpusi po antklode.
Naktį po to įvykio Eglė miegojo kartu su mama jos miegamajame. Plačioje dvigulėje lovoje, kurioje miegodavo ir jis. Nepaisant to, taip buvo lengviau, negu miegoti vienai savo lovoje, kurioje visa tai įvyko. Mama niekada nekalbėjo tiesiai, vis sakydavo „tas įvykis”, reikia užmiršti „tą įvykį”. Bet iš tiesų tai buvo ne kas kita, o jos asmeninių teisių į savo kūną pažeidimas, kuris vadinamas išprievartavimu. Būtent taip. Jos nesikreipė į policiją. Niekam apie tai nepasakojo. Tai buvo jųdviejų paslaptis. Vis tik Robertas buvo gana žinomas Vilniaus verslininkas įvairiuose sluoksniuose. Didžiausia bausmė jam bus ta, kad Nijolės nebebus šalia jo. Visi klausinės, jam teks išsisukinėti. Nijolė buvo jo puošmena, nesvarbu, kad ne ilgakojė jauniklė trumpu sijonėliu. Nijolė skleidė tokį žavesį, kad jam atsispirti buvo tiesiog neįmanoma. Jauni vyrai ryte rijo ją akimis, ką jau kalbėti apie bendraamžius ar vyresnius.
– Mama, aš neištversiu. Nenoriu čia gyventi, negaliu kiekvieną kartą vis apie tai galvoti, o negalvoti nepavyksta. Tas vaizdas ištisai man stovi prieš akis.
– Turėk kantrybės, mieloji, apsiprasi. Šis butas vienintelis vertingas dalykas, kurį gavau iš to padugnės ir nesiruošiu jo atsisakyti. Tiek daug jam paaukojau, kad pusės milijono eurų vertas butas tikrai ne per didelis atlygis už mano gražiausius metus. Be to, jis registruotas mano vardu. Žinai, štai kas man ką tik šovė į galvą – perrašysiu jį tau. Rytoj pat nueisiu pas notarą ir sutvarkysiu dokumentus. Tegul bus tai bent šiokia tokia kompensacija už šitą šlykščią kiaulystę!
– Mama, gal tu iš proto išsikraustei? Aš nenoriu čia būti, o tu užsimanei mane įkalinti amžiams?
– Baik, Egle, niekas nevers tavęs čia gyventi. Galėsi jį išnuomoti arba parduoti. Kaip tau norėsis, bet tik neskubėk. Turi praeiti laiko, kad galėtum priimti protingą sprendimą.
Eglė nebenorėjo tęsti šio beprasmio pokalbio, nes žinojo, kad jeigu mama kažką įsikalė į galvą, su niekuo neišmuši. O ypač jai patikdavo tokios spontaniškai gimusios mintys, kurias ji laikė kosminėmis mintimis. Jos ateidavo pačios, neišmąstytos, tarsi iš kosmoso ir ji būdavo tikra, kad šias mintis reikia žūtbūt įgyvendinti.

Nepraėjus nė porai savaičių, Nijolė jau turėjo kam įsikibti į parankę ir lankyti parodas, koncertus bei vakarėlius. Blogiausia buvo tai, kad naujasis jos draugas diplomatas ruošėsi po mėnesio išvykti į Briuselį ir pasiūlė Nijolei vykti kartu. Nei vieno jų nebesaistė jokie saitai, Eglei pavasarį suėjo devyniolika, ji puikiai išlaikė baigiamuosius egzaminus. Iki išvykimo turėtų paaiškėti ir stojamųjų į Dailės akademiją rezultatai. Jeigu viskas pavyks ir įstos, tuomet jos rankos bus atrištos keliauti kur tik širdis geidžia. Kol dar Eglė nebuvo baigusi gimnazijos, Nijolė jautė pareigą būti šalia jos, juo labiau, kad ir Robertas ją laikė arti prie savęs. Net ir labai panorėjusi, kažin ar būtų ištrūkusi. Bet dabar, kai Eglė taps studente, jos niekas Vilniuje nebelaikys. Studentai į Vilnių suvažiuoja iš įvairiausių Lietuvos provincijų, gyvena bendrabučiuose, nuomojasi butus, o Eglei viskas padėta ant lėkštutės ir dar mama nekvaršins galvos. Ko daugiau norėti jaunai merginai? Gal pradėjusi studijuoti susiras draugą. Jai tai būtų į naudą, galvojo Nijolė. Po tokių įvykių reikia, kad kas nors nuplautų siaubingus pirmo karto prisiminimus, o kiti kartai paslėptų juos visiems laikams. Aišku, reikia gero meilužio. Tie jaunikliai kažin ar sugebės padaryti taip, kad iškarto viskas stotų į vietas. Jai reikia vyresnio, bet ne pernelyg. Tik jau ne kokio Dailės akademijos studenčioko, bet ir ne profesoriaus, gink Dieve. Nijolė užsimerkė ir prieš akis jai iškilo vaizdinys. Tiesiog nuostabu! Mano kosminės mintys, jūs kaip tik laiku!

„Kalėdos Piktavilkiuose“ 1 dalis

Skiriu visoms močiutėms. Apkabinkite tas, kurias turite, ir pasimelskite už tas, kurių nėra.

Iki Kalėdų liko pusė metų

Mėta

Anglija. Leitonas.

Kavinėje ramus popiečio metas. Nužvelgusi patalpą matau užimtus vos du staliukus. Šluoste pavaliusi pienu aptaškytą kavos aparato kraštą, apsidairau po pustuštę erdvę. Nepamačiusi nieko, kas patrauktų mano dėmesį, išsitraukiu iš prijuostės kišenės telefoną. Nežinodama, ko žvalgausi, paskrolinu žemyn per Instagramo sieną, stabteliu pažinusi be galo seniai matytą veidą ir išsišiepiu.

Džiugas pyzdukas Rainys!

Ką jis čia šį kartą postina? Dar žiemą kėlė įspūdingus kadrus iš reklaminio filmuko kalnuose, kuriame filmavosi mobiliojo ryšio operatorių reklamai. Mano vaikystės draugas „žvaigždė“, pamanau, ir braukiu pirštu toliau per nuotraukas. Oi, kaip aš jį mylėjau. Jau nuo šešerių jį sekiojau meile išvarvėjusiomis akimis. Šypteliu pati sau. Tik jis visada buvo tiesiog geras draugas.

Nuotraukoje šį kartą jis abiem rankomis laikosi įsikirtęs kažkokio strypo – kaituoja. Skaitau, kas parašyta po nuotrauka: „Plaukimas jėgos aitvarais su geriausia komanda Lietuvoje. Sekite naujienas.“ Ir sudėtos sportinio produkto grotažymės. Žiūriu į tuos įsitempusius rankų raumenis po hidrokostiumu ir nusistebiu, kad jis nė iš tolo neprimena to išstypusio paauglio, dėl kurio jau tada džiūvau. O kas būtų, jei sutikčiau dabar? Net prunkšteliu.

Vienoje nuotraukoje jis iššokęs iš vandens ant lentos, o kitoje žvelgia besišypsantis veidas su dviem valiūkiškomis duobutėmis skruostuose. Ach… Atsidūstu – koks tu vyras užaugai, Rainy, koks vyras… Patinas! Brūkšteliu dar kartą per ekraną ir nuotaika apniunka –  su juo šypsosi daili jauna mergina, turbūt tik fotografuojasi drauge, bet… Graži, saulės nubučiuotu veidu šypsosi jam atgal ir žiūri abu viens į kitą.

Staiga iš įnirtingų tyrinėjimų pažadina griežtas administratoriaus balsas:

– Kas į kavinę atsivedė avį? – net krūpteliu.

– Ką tokią? – pasisuku išsiblaškiusi į duris, įsitikinusi, kad ne taip išgirdau.

Ir ne. Viskas gerai su mano klausa.

Aš žiūriu į ją.

Ji žiūri į mane.

Aš suklapsiu blakstienom.

Ji sukarpo ausimis.

Iki Kalėdų liko Mėnuo

Tvarkaraštis

Mėta

Vos atėjusi į darbą nusišypsau esančioms kolegėms, pasisveikinu ir pasidžiaugusi, kokia graži diena, nueinu į mūsų kambarėlį nusivilkti striukės. Per kolonėles tyliai groja Sinatra, visur kavinukėje išdėliotos spalvingos šventinės dekoracijos. Gal šiandien pagaliau ateis patvirtinimas, kad mane pakelia pareigose? Būtų nuostabi Kalėdų dovana. Gal net pavyktų išsikaulyti keletą laisvų dienų ir grįžti į Lietuvą šventėms? Svajingai atsidūstu. Važiuočiau pas močiutę į kaimą, ten vis tiek visa giminė susirenka.

Jau prieš dvi savaites Polas prisipažino, kad jį  pakėlė pareigose iki regiono vadovo. Kadangi mūsų komandoje aš išdirbusi ilgiausiai, normalu, kad tos pareigos turėtų atitekti man.

Daugiau atsakomybės, bet lankstesnis darbo laikas ir žymiai didesnis atlyginimas, neskaitant tipsų. Aš mūsų kavinukėje esu pradirbusi ilgiausiai iš viso kolektyvo. Jau dabar viską išmanau daug geriau nei pats Polas. Dėl kilusių problemų taip pat visi kreipiasi į mane, bet ne į jį.

Ateinu į pagrindinę salę besirišdama firminę mūsų prijuostę ir  nustembu atpažinusi ant baro padėtą aplanką.

– O kas čia? – klausiu žiūrėdama į naujai atspausdintą tvarkaraštį ir negaliu patikėti savo akimis. Gal įsivėlė klaida?

– Man dirbti per Kalėdas! – net šūkteliu iš susijaudinimo. Jau kiek metų dirbu čia, o neturėjau nė vienų laisvų Kalėdų.

– O tai tu nieko nežinai? – smalsiai pasiteirauja barista, – juk priėmė naują menedžerę. Vakar, kai keitėsi pamaina, ji su Polu ir grafiką pakeitė.

Aštrus išdavystės durklas perveria krūtinę. Polai, šikniau tu! Niekada man nepatikai! Naujoji menedžerė, kuri užėmė man pažadėtą darbo vietą pakeitė grafiką. Ir mane paskyrė dirbti per Kalėdas. Širdis plyšte plyšta iš apmaudo ir nusivylimo. Jau ne pirmą kartą norisi viską tiesiog mesti. Tačiau susitvardau ir nuryju sprangų kartėlį. Man reikia darbo…

Iki kalėdų liko dvi savaitės

Skambutis močiutei

Mėta

– Labas, močiute, – pasisveikinu, kai Angelė pagaliau atsiliepia. Jau ir taip ilgai atidėliojau šį pokalbį.

– Gerai, kad paskambinai. Ar žinai, kas numirė?

– Močiute! Ir vėl… – pavartau akis, – Nepažįstu nė pusės tų žmonių.

– Tai ko skambini?

– Su tavim pasikalbėti.

– In mano jubiliejų tep ir negrįžai, – pabumba priekaištingai.

Susilaikau nepriminusi, kad turėjau dirbti. Kaip ir visada. Vietoj to, pasiteirauju jau iš anksto žinodama atsakymą:

– Kiek žvakučių šiemet pūtėt?

– Tai kap visadu – septyniasdešimt gi.

– Bet dar ne septyniasdešimt, – nusijuokiu mintyse skaičiuodama, kiek močiutei metų.

– Na ir kas. Aš morališkai ruošiuosi, – kaip visada nukerta ji. – Per Kalėdas grįši?

– Dirbsiu, – atsakau liūdnai. Vėl iš naujo išgyvenu šią dieną patirtą išdavystę. Kitam telefono gale pasigirsta tik nebylus nepritarimas prislėgdamas dar labiau. Jam užsitęsus pasiteirauju. – Vėl visi pas jus?

– Žinoma! – šūkteli pagyvėjusi.

– Tai smagu, – pasidžiaugiu ir širdį užlieja šiluma drauge su kartėliu, kad pati ir vėl negalėsiu ten būti, – kas žada atvažiuoti?

– Tai tavo mama, žinoma, bus, Liepa, – išvardija keletą kitų giminaičių, prabėgomis paminėdama kaimyną.

– Ir Jonas bus? – klausiu smalsiai, daugiau galvodama apie jo sūnų negu apie jį patį.

– Tai turbūt, – taria lyg neužikrintai, – ir Adomaičiai visi suvažiuos, – akivaizdžiai nukreipia temą.

Lenkiu jai vardijant pirštus ir suprantu, kad čia jau net dviejų rankų per mažai.

– Tai gal grįši? – pasitikslina lyg gundydama.

– Ne, negrįšiu, – ištariu ilgesingai.

Man atsako tik slegianti tyla. Kurį laiką ir pati drauge patyliu.

– Angele? – kreipiuosi vardu, nes ji kažkada pati taip ir paprašė. Sakė, ji per jauna būti močiute.

– Ką?

– Tai kas numirė?

– Ai, – iškart pagyvėja, – nu tai Rutkauskienė. Visų gyvenimų viskų atbulai darė. Dar man ce silkės reik važiuoc pirkc, tai su ūkinyku ancinų Kalėdom suderyc, tai ne! Numirė boba. Negalėjo nor trijų Karalių luktelt?

Iki kalėdų liko 9 dienos

Grįžau

Džiugas

Lietuva. Piktavilkiai.

Įvažiuoju į šviežiai nukastą kiemą ir išlipu iš automobilio įkvėpdamas giliai į plaučius traškaus šaltuko. Apsidairau. Nostalgiškai suprantu, kad labai seniai buvau savo senelių namuose. Turbūt dar tuomet, kai tėvai nebuvo išsiskyrę ir patys seneliai buvo gyvi. Važiuodavom čia su šeima. Žvelgiu į vaikystės kiemą ir nubalintus medžių kamienus. Sniege per visą sodą pastebiu mažo žvėrelio paliktą brydę. Gal kiškio, o gal katės? Gera būti čia. Kiek metų praėjo, o vis tiek jaučiuosi sugrįžęs namo.

Nė nejausdamas suku galvą į Angelės trobą pažiūrėti, ar nešmėstels Mėtos šešėlis lange. Oi, pasiutus merga buvo. Šypteliu. Įdomu, kaip ji dabar gyvena? Nostalgiškai pažiūriu į Vilkelių tuščią kiemą. Kiek nuotykių, kiek atsiminimų drauge išgyventa. Visi likimo draugai per atostogas būdavome atvežami čia iš įvairių Lietuvos didmiesčių. O kaip to laukdavome! Žinojome, kaime laukia nuotykiai. Turbūt taip ir užaugom visi su tuo laukimu.

Pastebiu, kaip iš namų kamino į pilką dangų tingiai raitosi baltas dūmas. Pasilenkęs iš automobilio traukiu sportinį krepšį su daiktais ir einu vidun.

Pravėręs duris virtuvėje matau tėvą iki alkūnių atraitotais marškiniais, apsižergusį suolą ir palinkusį virš dubens. Įnirtingai kažką brūžina, aplink pritaškyta, atsiduoda žuvimi.

– Labas, tėvai, – besisveikindamas žengiu per slenkstį ir iš inercijos žiebiu kakta tiesiai į durų staktą, kad net sienos sudreba.

Jonas žaibiškai šoka nuo suolo it šmėklą pamatęs.

Atpažinęs su palengvėjimu šypteli.

– Labas, sūnau, – sveikinasi ir į prijuostę nusibraukia gleizotas rankas. – Labas, paklydėli, – juokiasi mane apkabindamas ir tėviškai paplekšnoja per petį drūta ranka.

– Po paraliais, ir vėl pamiršau! – stipriai patrinu kaktą delnu.

– Tai nereikėjo užaugt tokiam dideliam, – paerzina, šiek tiek kilsteldamas akis man į kaktą. Nusprendęs, kad nieko rimto, pasiteirauja:

– Kaip kelionė?

– Ai gerai, – tariu atsidusdamas ir nusprendžiu nesiplėsti apie kelių valandų vairavimą.

– Va, buvau žuvaut, – mosteli ranka į tą didelį dubenį. – Žiūrėk, kokią gražuolę lydeką Kūčiai pagavau. Nešim Angelei, pafarširuos skaniai.

– Angelei? – nusistebiu aš.

Tėvas neatsiliepia. Vėl apsižergia suolą ir toliau valo žuvį.

– Eik, įsikursi, – mosteli smakru lyg kiaurai sienų rodydamas kryptį. – Tavo kambarys paruoštas. Aš čia tuoj ir baigsiu.

Eilinė katastrofa

Mėta

Anglija. Leitonas.

Kavinukės viduje visi šurmuliuoja kalėdiškai nusiteikę. Aš paniurusi ir pasipuošusi raudona nykštuko kepure, stoviu lietaus baloje ir pasirašinėju pieno tiekėjo man pakištus važtaraščius už pristatytą produkciją. Lauke darganota angliška žiema. Suraičiusi paskutinį parašą padėkoju. Staiga atsilapoja atsarginės durys ir išlekia šaukdama padavėja.

– Mėta! – riebiai nusikeikia, – turim problemą!

– Kas nutiko?

– Pienas laša iš šaldytuvo!!! – rikteli ji ir nelaukdama, kol susivoksiu, vėl pranyksta tarpduryje.

Staigiai grąžinusi vairuotojui dokumentus, paknopstom įpuolu paskui ją. Sugavusi kelis kolegių nustebusius žvilgsnius, suprantu, kad gal ir pati nusikeikiau. Pripuolusi prie šaldytuvo įlipu į jau prilašėjusią balutę, įkvepiu, atidarau dureles ir matau, kaip balta kriokliu pienas išsilieja ant grindų. Vairuotojas ir vėl bet kaip sukišo pieno maišelius! Besiplečianti bala dar labiau didėja ir pradeda semti grindis pagrindinėje salėje. Žmonės nustebę žiūri, kas vyksta. Arčiau sėdėję susikelia kojas aukščiau. Kažkas besijuokdamas nufotografuoja. Šaldytuve telpa 120 litrų pieno maišelių. Jei jie sudėti tvarkingai. Bet kai sugrūda bet kaip, prispausti durimis jie susprogsta. Su baime pakeliu akis pažiūrėti, kiek dar liko sveikų. Likusius reikės išimti ir nuplauti. Kiek čia darbo bus! Mane pašaukusi padavėja supratingai žvilgteli ir, kai ištiesia mėlyno popieriaus ruloną, mes abi kimbame į darbą.

– Mėta, – išgirstu griežtą naujosios menedžerės balsą, – tu priėmei pieno pristatymą?

Smalsiai pakeliu į ją galvą blogos nuojautos kamuojama širdimi.

– Taip, aš, – prisipažįstu ir atsistoju.

– Tai turbūt supranti, kad tau išskaičiuosim iš atlyginimo?

 

Iki kalėdų liko savaitė

Kelionė į Piktavilkius

Mėta

Kai lagamino ratukus velki per sniegą, jie praranda savo paskirtį. Jaučiuosi it tas eskimas iš anekdoto, jūrų vėplį velkantis iltimis žemyn. Kaip visada, be automobilio grįžti į Piktavilkius – tikra katorga. O dar ta šlapdriba! Vienintelis autobusas, pravažiuojantis arčiausiai kaimo, sustoja stotelėje, nuo kurios reikia pareiti dar bent tris kilometrus pėsčiomis. Močiutės mašina, žinoma, kai jos reikia labiausiai, neužsiveda. O ir kaip užsives, jei ja naudojasi tik kartą į savaitę: kai sekmadienį važiuoja į bažnyčią, o po to į turgų. Bet po to, kai pakeitė kunigėlį, sakė, pirma į turgų važiuoja, o į bažnyčią užsuka tik, jei dar spėja.

Brendu per sniegą pati stebėdamasi, kad nesijaučiu nė kiek kalta dėl to, kad darbe pamelavau, jog sergu. Žinau, kad turbūt niekas manimi nepatikėjo, bet man dabar jau nebesvarbu. Dirbu ir taip beveik be išeiginių, o per Kalėdas niekada nesu turėjusi laisvų dienų per visus darbo metus. Menedžerės pozicija turėjo priklausyti man, apmaudžiai prisimenu, ir gailiai atsidususi pajuntu, kad iš to pykčio lekiu, kaip pasiutus. Prilėtinu. Labai pasiilgau močiutės. Žinoma, ir mamos su seserimi ilgiuosi, bet šiuo metu noriu būti čia – kaime. Noriu ramybės. Noriu būti tuo nerūpestingu vaiku, kuriam niekas nerūpėjo. O mama supras, juk jai taip ar anaip dirbti reikia iki pat Kūčių. Žinoma, pabumbėjo, kad nelieku pas ją, bet neprieštaravo. Žadėjo atvažiuoti į Piktavilkius pati dvidešimt trečią iškart po darbų arba ryte dvidešimt ketvirtąją.

Išgirdusi pro šalį važiuojantį automobilį, pasitraukiu nuo kelio ir nė neatsisukdama iškeliu nykštį stabdydama. Paprastai vietiniai žmonės visada paveža tokius paklydėlius kaip aš.

Per šitą pusvalandį vienintelis lėtai dardantis automobilis nė nestabteli ir kaip tik apdrebia mane šlapia pilkšva pliurze beveik iki pažastų. Pasilenkiu, sugriebiu pilną gniūžtę sniego sumišusią su purvu ir paleidžiu į jį. Pasigirsta skambus bumptelėjimas į metalą. Pataikiau! Apsidžiaugiu. Bet sniegą turbūt nučiupau dar ir su akmenimis. Ūmai tamsoje užsidega raudoni stabdžių žibintai. Stebiu, kaip slysdamas automobilis sustoja!

Atsidaro durys ir iš jo išsilanksto aukšta žmogysta.

Mano skrandis susitraukia.

– Ar tu ką tik mano automobilį apmėtei akmenimis? – klausia jis daugiau grasinančiai nei smalsiai.

– Ar tu ką tik mane nudergei purvu? – šoku į kontraataką.

Vyras, regis, sudvejoja.

– Atsiprašau, nepastebėjau.

– Mat kaip? Tuomet nepastebėjau ir aš!

Jo veidą apšviečia tik blanki šviesa sklindanti pro atidarytas automobilio dureles. Prieblandoje stebiu, kaip vyras, regis, palenkia galvą žemyn įdėmiai mane stebėdamas ir suraukia antakius:

– Kas tu?

– Kalėdų dvasia!

– Tai žinoma! – nusijuokia, lyg aš čia didžiausią pokštą būčiau pasakiusi. Net išsigąstu, ar tik ne pamišėlis? – Mėta čia tu? – ūmai perveria klausimas, atsklidęs iš tamsos.

Stoviu it mietą prarijusi. Iš kur jis žino, kas aš? Jau kiek metų grįžus pas močiutę nebuvau? Vogčiomis apsižvalgydama svarstau, į kurią pusę sprukti ir ar man reikia lagamino? Velniai nematė, ten vis tiek tik skudurai.

– Negi neatpažįsti manęs?

Stipriau suspaudžiu lagamino rankeną, nė neįsivazduodama, kas čia toks.

– Taigi čia aš, – sako jis it savaime suprantamą dalyką, – Džiugas, kaimynas.

Išgirdus tą vardą krūtinėj užsidega tūkstančiai saulių. Džiugas! Tas šelmis berniukas. Išpaikęs miestietis, kuris atvažiuodavo į Piktavilkius su tėvais per didžiąsias šventes ir vasaros atostogas. Taip pat, kaip ir aš pati.

– Džiugai? – pakartoju jo vardą ir žengiu žingsnį artyn, jis nusismaukia atgal džemperio kapišoną ir, keletu žingsnių perskrodęs skiriantį atstumą, čiumpa mane į glėbį.

– Mėta, po paraliais, ką tu čia darai laukų vidury?

Apsuka ratu ir paleidžia  visą dar nesiorientuojančią aplinkoje.

– Namo einu, – atsakau besijuokdama, širdis daužosi, kraujas gyslomis šniokščia. Užuodžiu jo kvapą: sumišusius egzotiškus prieskonius su neišdirbta oda ir žiemiška naktimi. Nužvelgiu tokį neatpažįstamai vyrišką veidą, blizgančias akis tamsoje, pasišiaušusius plaukus ir skruostikaulius, regis, tokius aštrius, kad duoną galėtum raikyti. Koks vyras! – O ką tu čia darai? Jau kiek metų nebuvai grįžęs?

– Metų? Dešimtmečių turbūt, – juokiasi jis.

Mano širdis dreba, aš ir vėl jaučiuosi mergaitė su dideliais storais akiniais ir tiesiais, nuolat krentančiais ant akių, kirpčiais. Jis buvo tas, kuris visada buvo dėmesio centre ir visi vaikai norėjo su juo žaisti. Mergaitės būdavo „užsisakiusios“ jį kaip savo vyrą, o aš per vaikystės metus tik iš tolo stebėjau tiek Džiugą, tiek tas mergaites, krentančias jam po kojomis.

– Eikš, sėsk, parvešiu tave, – sako žengdamas link mano lagamino ir sugriebdamas rankeną.

– Jau kad taip primygtinai siūlai… – nusijuokiu aš ir nesipriešindama sėdu į automobilį, atsakingai nusitrepsėdama purviną sniegą nuo batų.

 

Džiugas

Važiuodami daug juokiamės ir nuolat prisimindami vaikystės nutikimus. Ūmai sniegas sutirštėja ir valytuvai vos spėja valyti sunkias besilydančias snaiges. Kartas nuo karto žvilgčioju į Mėtą ir vis negaliu patikėti, kad ji čia. Nuo šalčio merginos nosis raudonesnė nei lūpos, akys blizga. Keista ją matyti be tų didelių akinių. Nors paauglystėj ji juos pasikeitė, vis tiek tik su jais aš ją ir įsivaizduoju. Keista po šitiek metų susitikti žmogų ir jaustis taip, lyg tų visų metų nė nebuvo. Jausmas toks geras.

Stebiu, kaip ji glaudžia sustirusius nuo šalčio pirštus prie pučiamo oro ir mėgina šildytis. Kai įjungiu šildomas sėdynes, abi rankas pasikiša sau po užpakaliu.

– Vajezus, kaip sušalau.

– Tuoj atitirpsi, – nusijuokiu įjungdamas dar ir pūtimą į kojas.  – Nusimauk batus, – pasiūlau galvodamas apie sušalusius jos kojų pirštelius.

– Negaliu, – nesutinka ji.

– Kodėl?

– Mano kojinės skirtingos, – kvatojasi Mėta atsisegdama batų užtrauktukus. Nesusilaikęs pažvelgiu žemyn. Ji lėtai ištraukia vieną pėdą iš bato su kailiniu auliuku, tada kitą. Nusijuokiu. Abi vienodos. Pokštininkė, kaip visada.

– Vis dar neskiri spalvų? – pasišaipau.

Juokiasi.

Atsisukdamas į kelią dar spėju pamatyti, kaip ištiesia kojas prie pučiamos šilumos ir užriečia piršus į viršų.

– Kaip gerai, – ištaria kažkokiu gerkliniu balsu, kad man rankos pašiurpsta, ir aš vėl smalsiai pažvelgiu į ją atitraukdamas žvilgsnį nuo kelio. Vietoj tos pažįstamos mergaitės šalia manęs sėdi jauna labai graži moteris. Šokoladinės spalvos plaukai dengia dalį veido, padrikos sruogos raitosi ant pečių ir mergina persibraukdama asimetriškai kirptus kirpčius pirštų galiukais vis mėgina užkišti juos už ausies.

Džiugai, nesiblaškyk, sudrausminu save ir susikaupęs vėl pažvelgiu į kelią:

– Tai kur dabar gyveni? Ką veiki? Viską pasakok.

Mes kalbamės. Ji gyvena Anglijoj, dirba kavinėje. Dėl to, žinoma, nustembu, juk visai ko kitko išvažiavo studijuoti, bet nekomentuoju. Aš gyvenu čia, Lietuvoje, dirbu tarptautinėje investicijų įmonėje, esu rizikos valdymo skyriaus direktorius. Mėta, žinoma, pasišaipo iš mano užklasinės modelio karjeros, kadangi keletą kartų esu filmavęsis komerciniuose klipuose. Mačiau, kad mano instagramo profilyje visada palaikindavo nuotraukas, bet niekada nekomentavo.

Pokalbis įsibėgėja, abu atsipalaiduojame.

– Pameni, kaip Rutkauskaitė sakė: „Jau aš su kaimynais tai tikrai negersiu, nerūkysiu ir nesi…“ – žodžio nebaigiu, bet abu puikiai pamename legenda tapusią frazę.

– Jei atmintis manęs neapgauna, – Mėta suprunkščia, – ji visus tris pažadus sulaužė dar tais pačiais metais.

Ir juokiamės abu, lyg visų tų praėjusių metų nė nebuvo. Turbūt ir jaučiamės dar artimesniais, nei kada nors esame buvę anksčiau.

Keistai pasijuntu pagalvojęs, kad ji žino, iš kur pas mane dar nuo vaikystės likęs randas ant kelio, arba kaip buvo prakirstas antakis. Aš pats susimąstau, ar liko žymė jai ant dilbio, kai vertėsi dviračiu į šaltalankio krūmus ir vežėm į ligoninę siūti. Tokie paprasti, bet kartu ir tokie intymūs atsiminimai.

Nejučia ironiškai vypteliu. Ne visos moterys, su kuriomis miegojau, apie tuos randus ir nepaklausė, gal nė nepastebėjo? Visoms margos tatuiruotės imponavo labiau nei gyvenimo palikti pėdsakai. Niekam nerūpi randai, kai juos dengia spalvoti ornamentai.

– Žiūrėk, stirninas nubėgo, – švelniai spusteldamas stabdžio pedalą parodau, kuria kryptimi nulėkė gyvūnas ir apsidairau, ar jo giminaičiai nesiveja paskui.

– O gal elnias? – šypteli Mėta.

– Devyniaragis? – atsisuku į ją.

– Devyniaragis, – pritaria kažkaip mistiškai, – Ir atneša mums Kalėdas!

– Jau tu tai tikrai ne vieną devyniaragį padarei. Gal ten vienas iš tavo eksų laksto?

– Ei! – pasipiktina ji.

– Pamenu, vieną kartą mačiau, kaip lėkei per Vilkelių kiemą su visom gyvatvorėm, kad spėtum apsimest, kad iš savo namų išeini, nes kavalierius jau dešimt minučių laukė prie tavo namų mašinoj, kol kitas ką tik parvežė, – kažkodėl tai pasakęs keistai pasijuntu, lyg pavydą būčiau laikęs visą šitą laiką dėl to.

Papūsdama lūpas išleidžia garsą labai panašų į pffff… ir numoja ranka.

– Jaunystė kvailystė. O pats?

– O ką aš?

– Visos galvą pametę buvo dėl tavęs.

– Nepastebėjau.

– Arogantiškas buvai, toks ir likai. – nusijuokia. – Turbūt ir dabar nepastebi.

Trumpam žvilgteliu į ją ir kiečiau suspaudžiu vairą.

– Oi, kad tu žinotum… – nutęsiu ir persijungiu šviesas. Pūga nejuokais įsišėlo, dar pagreitinu valytuvus galvodamas apie tai, kas būtų buvę, jei būčiau nevažiavęs pro šalį ir nesustojęs jos pavežti. Juk galėjo nejuokais sušalti ir paklysti miške.

– Kiek laiko dar būsi čia? – paklausia Mėta žiūrėdama į kelią, – Gal pas mamą važiuosi? Ar liksi Piktavilkiuose? Angelė lyg minėjo, kad Jonas ateis.

– O tu nieko nežinai?

– Ko aš nežinau? – smalsiai pasuka galvą į mane.

Iš to, kaip nustebusi kilsteli abu antakius, suprantu, kad tikrai nežino. Oi ta Angelė.

– Taip, būsiu Piktavilkiuose per visas šventes, – atsakau ir stebiu, kaip ji nežymiai linkteli lyg žinodama, apie ką aš kalbu.

Tirštėjant į langą drebiamam sniegui, per kurį darosi jau visai neįmanoma įžiūrėti kelio, galiausiai pasiduodu ir suku į šalikelę. Įjungiu avarinį signalą ir išjungiu variklį. Bet palieku šviesas.

– Turime truputį palaukti, kol atslūgs pūga. Visai nieko nematau.

– Bet tu pažiūrėk, kaip gražiai sninga! Susižavėjusi net prigula prie prietaisų skydelio Mėta, užversdama galvą į sunkias sniego nusvertas eglių šakas.

– O pas tave vis dar laipioja per langus bernai?

Ši nustebus atsitiesia ir atsisuka į mane.

– Tai nutiko tik vieną kartą! – pasipiktina suraukdama antakius. – Ir jei tu būtum niekam neišpasakojęs, nieks būtų ir nesužinoję. Ir dar! Jis buvo ilgalaikis vaikinas!

– Taip, taip, tu visada turėjai arba ilgalaikį draugą, arba storus akinius.

– Džiugai! – šūkteli ji neva piktai ir pirštu baksteli man tarp šonkaulių.

Iš netikėtumo net pašoku. Ji pamena visas jautrias mano kūno vieteles! Ir atsiremdamas pečiais į duris atsisuku į ją. Stebiu, kaip mergina vieną koją atremia į atlošą ir pėdą pasikiša po savimi.

– Atitirpai?

– Taip, jau geriau, – nusišypso. Mūsų akys trumpam susitinka ir ji vėl jas nuleisdama užsikiša sprūstančius plaukus sau už ausies.

– Angelė nesijaudins?

– Oi, tiksliai, – regis, tik dabar susivokusi, Mėta pasičiumpa rankinę ir išsitraukia telefoną, – penki praleisti!

– Močiute? Alio. Ar girdi mane? – laiko priglaudusi telefoną prie ausies, veidas rimtas, – Taip taip, viskas gerai, nesijaudink, kaimynas mane pavežė. Labai didelė pūga užėjo. Sustojom trumpam. – Mergina patyli, lakuotais nagais vedžioja per džinsais apmautą koją, vėl pakelia akis į mane išdykėliškai besišypsodama, kol kažką į ragelį kalba Angelė, įtariu apie mane, ir ji dar plačiau išsišiepdama tik patvirtina mano spėjimus. – Taip, Rainys vis dar manimi rūpinasi.

Jai baigus, vėl pasisveriu į priekį ir pagarsinu muziką, o ten kaip tik groja Chris Rea „Driving home for Christmas“. Kaip simboliška.

Laukdami, kol atslūgs pūga, tiesiog šnekučiuojamės besidalindami vaikystės prisiminimais.

– Pameni, mes buvom gydytojai, karatistai ir virėjai? – klausia svajingai, turbūt akyse regėdama tuos pačius vaikystės momentus kaip ir aš.

Pritardamas linkteliu, o ji nė neleisdama įsiterpti tęsia toliau:

– Pameni varinėjom kamuolį pievomis ir mokėmės visi drauge upėje plaukti? Pameni, – plačiai išsišiepia, – žaidėm namus?

– Geri buvo mūsų namai, – vypteliu. – Turėjom pasiskirstę žmonas, vyrus ir meilužius.

– Taip, turėjom, – patvirtina Mėta, – o kunigą pameni, kuris mus visus tuokė?

– O taip, buvo ir kunigas! O dar gi šitas! – net pirštais ore suspragsiu, kad nepertrauktų, – Geriausias žaidimas ever – muitinė!

Mėta net suprunkščia.

– Na bet šitą jau didesni žaidėme!

Negaliu nesutikti, labai jau ne vaikiškas žaidimas buvo.

– Aga kaip tik tokio amžiaus, kai pradėjo kaltis krūtys.

– Ir augti pažastyse plaukai! – pritaria besijuokdama.

– Ir ne tik pažastyse… – įžūliai išsišiepęs papildau.

– Džiugai!

– Na taip taip, tu teisi. Aš jau skutausi, o tu dar su lėlėm žaidei!

Nestipriai vėl baksteli man pirštu kažkur tarp šonkaulių ir aš lengvai šokteliu. Po paraliais tuos vaikystės draugus!

– Tarp mūsų vos trejų metų skirtumas! – užginčija.

– Va, būtent! Tu man toks vaikas dar tada buvai!

Mėta pavarto akis.

– Beje, dviratyje kontrabandos praveždavau daugiausiai! – pergalingai išsišiepia.

– Patikėk tu manim, – patikinu aš ją, – tikrai ne gluosnio lapų mes ieškodavome!

Juokiamės abu. Žiūriu, kaip automobilio lempučių šviesoje blizga jos akys.

– Išduosiu paslaptį, – neva patylina balsą, – mums patikdavo būti „apieškotoms“. – begėdiškai užsikvatoja ir prisidengia burną, lyg instinktyviai mėgintų slėpti vaikystėje buvusius nelygius dantis. Negalvodamas ištiesiu ranką ir suimdamas jos šiltus pirštus patraukiu nuo lūpų. Prisilietimas netikėtas mums abiems ir aš nustembu, kaip malonu ją liesti.

– Nereikia, – tariu vis dar laikydamas jos ranką, – Tavo labai graži šypsena.

Mėta nuleidžia nustebusias akis į mūsų sunertus pirštus, vėl pakelia žvilgsnį ir dar kartelį nedrąsiai šypteli nesidengdama ir aš pradedu galvoti, kad gal man šios Kalėdos pradeda patikti.

 

Ilona Jonuškaitė „Kalėdos Piktavilkiuose“

Mėta ir Džiugas. Du vaikystės draugai sugrįžta į vaikystės kaimą per Kalėdas 🎄Kas pasikeitė per tuos metus, kol abu suaugo? Kažkada nutylėtos paslaptys ir prisipažinimai. Kažkada jausti jausmai atgyjantys naujai ♥️
Lietuviškas kaimas, tarmiška šnekta ir giminaičiai, kurie kažką lyg ir primena.
“Kalėdos Piktavilkiuose”. Kviečiu užsukti į išgalvotą kaimą, kuriame gyvena tokie pažįstami personažai 😉
🎄Kaip gimė idėja:
Skubėdama po „Vasaros desertų“ turėjau nerti nė neatsikvėpusi į „Imbierinę širdelę“, tad istoriją surinkau po trupinį iš supančios aplinkos 🤷🏼‍♀️🤓
Kalbėjau su savo vaikystės drauge, su kuria draugaujame jau nuo šešerių. Juokais prisiminėm patirtus nuotykius ir vaikiškas meiles!
Tada su @papartis.ir.knyga pasikalbėjom, apie tai ką ji studijuoja dabar ir ką dirbo kažkada seniai. Istoriją ir atidarau remdamasi jos papasakotais kuriozais 😉
Tada @skaitau.apie.meile papasakojo apie vyro draugą: jis ir kaituoja, ir tatuiruočių turi ir visas toks, fainas, kad Toma turėjo man priminti, kad šią vasarą jau ištekėjau🙈😃 Dar ji papasakojo istoriją apie draugų šuniuką 🐶
Kažkur panašiu metu, sužinojau kaip @knygu_romane renkasi Kalėdų žaisliukus 🤓
Tad visas tas istorijas ir supyniau į trumpą kalėdinę pasaką 🎄🎅
Kaip visada Ačiū @beviltiska_romantike už pastabas ir aštrų kritišką žvilgsnį 😘
Merginoms už patarimus ir technines detales.
Kristė sakė, labai saldu ir Kalėdiška.
Toma sakė, kaip tik jokio saldumo nejaučia 😃
Tad spręsti teks patiems.
Ačiū, visiems, kas ryšis skaityti ir pasinerti į dar vieną nuotykį su manimi 😉🥂
P.S. Už kiekvieno kadro stovi, kažkur skubantis vyras, kuris tik apverčia akis ir burbteli „ir vėl“, o tada nuspaudžia mygtuką ir „jau einam“ 🤭😃
Projekto globėja @lavisaspell
Projekto namai #mrmklubas
Imbierinių širdelių storijas skaitykite www.lavisaspell.lt puslapyje nuo lapkričio 22d. Mano diena – PENKTADINIS😉